mokinių savęs vertinimo ugdymas

Mokinių savęs vertinimo ugdymas

Mokinių savęs vertinimo ugdymas.

Įvadas

Mokyklų pareiga – ne tik plėtoti vaiko pažinimo sugebėjimus – jos privalo rūpintis vaiku „ kaip visuma“.Nes vaikas- tarsi augalas, kuris turi ne tik tai, ką mato mūsų akis, bet ir jame tūnančias ateities užuomazgas.Jis gal tik išskleidęs lapus, bet kada nors pražys, vėliau duos vaisių.Todėl nepaprastai svarbu pažinti vaiką, prasiskverbti į slėpiningą jo prigimtį, ugdyti jo dvasinį pasaulį.Skatinti ir padėti jam tobulėti- kiekvieno pareiga.Svarbu tobulinti ne tik fizines, psichines, intelektines, bet ir dvasines ggalias, taurinti visą žmogų,gebantį adekvačiai save vertinti įvairiose gyvenimo situacijose.

E. Martišauskienė svarbiausiomis dorinėmis vertybėmis laiko atsakingumą, pareigingumą, jautrumą,savikritiškumą,teisingumą,žmogaus tausojimą,kuklumą, sąžiningumą. Visos vertybės veiksmingais kriterijais pasidaro tik tada, kai įgauna subjektui asmeninę prasmę, kai atrodo, jog be jų aplinka ir joje esantys žmonės tampa beverčiai ir beveidžiai. Kokios gi vertybės svarbiausios ugdytiniams ir skatina jų dvasinį augimą?

Pirmiausiai kiekvienas jų nori būti mylimas. Visi trokšta mylėti, būti mylimi,rasti pasaulyje sau artimą, giminingą sielą.Amerikiečių psichologas ir filosofas Ė.Fromas teigia, jog be mmeilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos. O kaip tai svarbu augančiam vaikui, kuris nuolat ieško dėmesio, supratimo, nuoširdumo.Jausdamasis esąs mylimas, jis saugus,užtikrintas dėl ateities.

Mokinių dvasinių poreikiai ir jų ugdymas

Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai , kokio amžiaus jis būtų, ypač svarbu būti ppastebėtam ir priimtam tokiu, koks yra. Mokiniai norės sužinoti ir suprasti, jie jausis patogiai fiziškai, bus saugūs psichologiškai, bus pripažinti, jausis esą reikalingi.Mokytojas pagal galimybes turi sudaryti sąlygas, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai ,ir žinoti, kaip jie patenkinami: vaikas, kuris namie nėra mylimas arba jo nepriima bendraamžiai, bus linkęs mažiau mokytis, nes nebus patenkinti jo pagrindiniai poreikiai.Antra vertus, tas mokinys, kuris jaučia, kad yra mylimas, kad juo žavimasi, bus daugiau linkęs domėtis mokymusi, negu tas, kuris jaučiasi atstumtas ir ignoruojamas, klaidingai suprantamas. Visi mokiniai bus labiau linkę mokytis emociškai saugioje aplinkoje negu įtemptoje atmosferoje.

Teigiamą emocinę foną mokytojai gali sukurti įvairiomis priemonėmis: optimizmu, pasisekimo džiaugsmu, pasitenkinimu, susižavėjimu,susidomėjimu veikla ir rezultatu, veiklos rūšių įvairavimu, ugdymo turimu, dvasinio ugdymo veikėjų kontaktu.Pedagoginiuose santykiuose meilė tturi svarbų vaidmenį.Ugdytojas visa savo esybe turi parodyti vaikui, kad jį myli kaip asmenybę net ir atsitikus nemalonėms, nepriimtiniems įvykiams. Tik tada, kai patenkinami meilės ir priklausomybės poreikiai, įmanoma siekti aukščiausiųjų – savęs vertinimo ir saviraiškos- poreikių.

Ypač reikšminga ugdymui yra savęs vertinimas. Savęs vertinimas – tai individo savęs paties, savo galimybių,savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas.Nuo jo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus vveiklos aktyvumui ir jo asmenybės raidai, yra glaudžiai susijęs su žmogaus pretenzijų lygiu, tai yra tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumu.

Mokinys turi išmokti prisiimti atsakomybę už savo pasirinktus kriterijus, kuriuos jis laiko svarbiais, už tikslus, kurių jis siekia, ir kiek jų jau yra pasiekęs, atsakomybę už save ir saviauklą. ( Rogers). Mokytojas turi nuolat susitikti su mokiniu, kalbėtis, sudaryti mokymosi planus ir sutartis. Mokiniui turi būti sudaryta galimybė pratintis ir gerai išmokti save vertinti.Mokinys, kaip ir kiekvienas kitas žmogus,yra dvasinga, valinga, protinga emocinė ir socialinė būtybė.Jis asmenybe tampa tada, kai pats aktyviai veikia ir reiškiasi kaip vientisa visybė, kai aplinkos ir savęs pažinimą jungia su išgyvenimais. Todėl mokytojas turi vesti vaikus saviugdos keliu. Jos turinį sudaro mokymasis įsisąmoninti savo kūno pojūčius, mintis, emocijas ir jausmus dabarties akimirką, savo būties ir esmės pajutimas bei stiprinimas, savo asmenybės ypatybių pažinimas ir savo asmeniškų problemų pamatymas, valios, prasmės pajutimas, esminių dvasinių vertybių atskleidimas ir savo keitimosi krypties įsisąmoninimas, meilės ir pagarbos jausmų aktualizavimas, mokymasis pačiam išspręsti savo problemas, mokymasis išklausyti kitą, mokymasis padėti kitam pamatyti ir išspręsti savo problemą jį stabdant „čia ir dabar“, mokymasis bendradarbiauti. Visa tai padeda mokiniui rūpintis savo asmenybės branda,ugdyti dvasią.

Mokiniai nori išreikšti save. Kiekviename iš mūsų glūdi save rreiškiančiam individui būdingas kūrybiškumas. Kad jį plėtotume ir paremtume, nereikia ypatingų gabumų ar talento, reikia tik,kad būtų palanki aplinka.Kūrybiškumas reiškiasi kasdieniniame gyvenime tada, kai žmonės yra imlūs, spontaniški, reiškiantys jausmus, nuoširdūs,laimingi ir nejaučia baimės.Tik tam tikra laisvė mokykloje gali padėti saviraiškai, t.y.suformuoti tokius žmones, kurie gali geriau suprasti savo jausmus ir kitus. Tokie žmonės sau vadovauja, pasitiki savimi, yra subrendę, turi realius tikslus, yra lankstūs.Jie gerai prisitaiko, padaro save panašesnius į žmones, kokiais patys norėtų būti.

Aukščiausios žmogaus dvasinės vertybės slypi žmogaus prigimtyje. Vaikas, augantis lygiateisiško, pagarbaus bendravimo aplinkoje, supamas besąlygiškos meilės, gali įgyvendinti svarbiausius dvasinius poreikius. Siekiant išorinės ir vidinės harmonijos nedirektyvus mokymas būtinas. Nepajėgsime išugdyti tikrai doro žmogaus, gebančio adekvačiai save vertinti, nežadindami jo dvasingumo – viduje išgyventos palaimos dėl savo dorų poelgių.Juo tie išgyvenimai bus dažnesni, tuo doresnis augs žmogus.

Esminis jo momentas- nuolatinis žadinimas asmens centro – dvasinės vaiko prigimties, jo sugebėjimo įsisąmoninti save, sąžiningai apsispręsti ir visada jaustis atsakingam už savo pasirinkimus ir jų pasekmes.

Dvasingumui žadinti yra daug priemonių: emocingos šventės, apeigos, tradicijos,dorų poelgių aukštinimas, susikaupimo- meditacijos valandėlės, kurių reikia pamokyti. O svarbiausia- paties ugdytojo dvasingumas.Dvasingumą ugdo ir emocionalūs išgyvenimai, teikiantys mokiniui vidinę palaimą.Dvasingumui žadinti reikia išorės paskatų, reikia ir vidinio nusiteikimo apmąstyti savo būtį.

Mokinių ir mokytojų ssantykiai

Sulaukus 6 ar 7 metų, kiekvieno vaiko pagrindine veikla tampa mokymasis mokykloje. Į mokyklą susirenka smalsūs, žingeidūs, aktyvūs vaikai. Tačiau po kurio laiko tėvai išgirsta tokius savo vaikų pasisakymus: „Nenoriu eiti į mokyklą“, „Man nepatinka mokytis“, ar net „Nekenčiu tos mokyklos“. Kai kuriuos vaikus ima kamuoti pilvo skausmai, pykinimo priepuoliai ar neaiškios kilmės galvos skausmai. Kitiems labai sunku išmokti skaityti, skaičiuoti ar parašyti diktantą be klaidų. Dar kiti nesusiranda draugų, nuolat konfliktuoja su klasės draugais.Dažnai tikru nervų karu tampa namų darbų ruošimas.Mokykloje vaikas išgyvena psichinę įtampą, kuri susijusi su nuolatinėmis vertinimo situacijomis. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą.Per didelis pažymių sureikšminimas įtampą, nerimą ar baimę gali tik padidinti.

Vaikas, gavęs blogą pažymį, dažnai ginasi, meluoja, išsisukinėja, nes bijo būti išbartas ar net mušamas. Nebūtinai už blogą pažymį reikia glostyti, bet nereikia ir rėkti, nes nuo barimo blogas pažymys neišnyks. Galima žmoniškai pasikalbėti su vaiku, išsiaiškinti, padėti jam.

Vaikas patiria didžiulį stresą, kai tėvai iš jo reikalauja pernelyg daug. Jei vaiko sugebėjimai yra vidutiniški, o tėvai iš jo reikalauja tik labai gerų pažymių, vaikui atrodo, kad jis tik beviltiškas nevykėlis.Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties

nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą.Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir pan. Vaikai, turintys aukštą savigarbos lygį, yra aktyvūs, greičiau įveikia nesėkmes ir stresus, lengvai bendrauja, yra populiaresni bendraamžių tarpe.

Mokinių elgesys, mokymosi problemos atsiranda tuomet, kai susiduriame su neadekvačiu mokinių savęs vertinimu – nepakankamu ar pernelyg geru. Neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią rraidą. Per gerai save vertinantis mokinys turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes,dėl klaidų kaltina kitus. Tačiau dažniau mokiniai linkę save nuvertinti.Jie nepasitiki savimi,labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme. Vaikų savęs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų: tėvų, mokytojų vertinimų atspindys,todėl labai svarbu, kad kiekvienas vaikas namuose ir mokykloje jaustųsi saugus, mylimas ir gerbiamas, kad būtų skatinamas savarankiškumas ir individualumas.

Vertindami mokinių elgesį, mokymąsi, dažniausiai kreipiamas dėmesys į jų klaidas, nesėkmes,todėl kuo vaikui ssunkiau sekasi mokykloje, tuo daugiau neigiamų vertinimų bei kritikos jis susilaukia.Tokie mokytojo neigiami vertinimai formuoja žemą vaiko savęs vertinimą.Girdėdamas kiekvieną dieną tik neigiamus vertinimus, vaikas ima tikėti, kad jis negabus, jam nesiseka ir nesiseks toliau, kad nieko pakeisti nebegalima ir rreikia su tuo susitaikyti. Sakydami: „ Tu nemokša“,“Iš tavęs nieko nebus“, „Tu niekada nepasikeisi“, mes kritikuojame ne konkretų vaiko poelgį, konkrečią nesėkmę, o darome apibendrinimus – kritikuojame vaiko asmenybę, charakterį.Todėl vaikas ima nepasitikėti savimi ne tik mokykloje, bet ir kieme, gatvėje, namie.Mes tarsi priklijuojame vaikams etiketes, išpranašaujame jų tolesnį likimą.Save nuvertinantys mokiniai jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys, jie neturi motyvacijos veikti , yra pasyvūs, iš anksto orientuoti į nesėkmę. Žemas savęs vertinimas sąlygoja ne tik nesėkmes mokantis. Motyvacijos stoka, nepasitikėjimas, nusivylimas ima pasireikšti ir kitose gyvenimo srityse, skatina naujas nesėkmes. Tokie mokiniai tampa agresyvūs, linkę nusikalsti, pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, susideda su asocialiomis grupėmis.

Taigi silpniau besimokantį mokinį mokytoja turėtų lyginti su jo paties daromomis ir padarytomis pastangomis, mokinio dabartinius ir ankstesnius rrezultatus. Tik tada mokinys pamatytų, kad jo pastangos rezultatyvios ir verta stengtis.Gavęs geresnį įvertinimą už pastangas ir jų rezultatą, mokinys būtų pasitikėjęs savo jėgomis, o ne nusivylęs ir nuleidęs rankas. Nes pagyrimai bei padrąsinimai būtini kiekvienam žmogui, nes jie skatina vertinti, tobulėti, siekti rezultatų.Mokinių išankstinis nusiteikimas sėkmei, pasitikėjimas savimi turi didelę reikšmę mokymosi rezultatams.Mokytojo tikėjimas mokinių sugebėjimais turi didelę reikšmę taip pat. O mokytojas, laukdamas iš mokinio tik prastų rezultatų ,sulauks tai, ko tikėsis, jo lūkesčiai pasitvirtins.

Kai suaugusieji nuolat pervertina vvaiko laimėjimus ir galimybes, tenkina visus jo norus ir įgeidžius, vaikui ima formuotis aukštesnis savęs vertinimas. Tai daro vaiką labai pažeidžiamą ir skatina gintis nuo bet kokių bandymų sumenkinti jo savęs vertinimą. Susidūręs su neįprastais reikalavimais ir, gavęs prastesnius nei įprasta vertinimus, mokinys suvokia tai kaip nepalankumą, neteisybę ar net priešiškumą, tai labai apsunkina jo santykius su mokytojais. Mokytojams labai svarbu formuoti teigiamą moksleivių savęs vertinimą, sukurti palankią aplinką klasėje, kad vaikas galėtų išreikšti save, pajustų savo vertę ir svarbą.

Mokinių savęs vertinimą formuoja ne vien mokymosi bei jo rezultatų vertinimas.Vaikams svarbu gauti teigiamų vertinimų ir kitose srityse- bendraujant, žaidžiant.Šie vertinimai gali būti susiję su jų charakteriu, gebėjimais, asmenybės savybėmis.

Kaip stiprinti jūsų vaiko savigarbą:

· Dažniau girkite gerus vaiko poelgius, mažiau akcentuokite blogus.

· Kritikuokite ne patį vaiką, pvz.: „Na ir nemokša tas mūsų vaikas, amžinai gauna dvejetus“, bet jo konkretų poelgį, pvz.: „Tu šiandien neišsprendei matematikos užduoties.“

· Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji – normali gyvenimo dalis. Ištikus nesėkmei, padrąsinkite bandyti dar kartą.

· Nelyginkite savo vaiko su kitais vaikais ar broliais, seserimis, pvz.: „Kodėl tu negali mokytis taip, kaip tavo brolis?“, „Tavo draugas Tomas mokosi dešimtukais.“ Vaikai gali pradėti nekęsti tų, su kuriais yra lyginami.

· Padrąsinkite vvaiką dažniau pačiam apsispręsti, išreikšti savo nuomonę ir savarankiškai veikti.

Ką reikėtų žinoti tėvams:

· Vertinkite savo vaiko darbus pagal vaikų lygmenį, o ne pagal suaugusiųjų standartus.

· Skirkite per dieną nors truputį laiko pakalbėti su vaiku dviese, neskaitant pamokų ruošos. Tada vaikas jaučiasi: „Mes dviese su mama (tėčiu)“, „Dabar aš mamai (tėčiui) – pats brangiausias žmogus pasaulyje“. Tėvai sunkiai pastebi šį vaiko poreikį ir mažiausiai jį patenkina.

· Visada išklausykite vaiką, atsakykite į jo klausimus, parodykite, kad jį suprantate. Vaiką labiau drąsina atjaučiantis jo sunkumų supratimas, o ne patarimas, pagyrimas ar skuboti primygtiniai sprendimai.

Niekada nesikiškite į vaiko namų darbų ruošą neprašomi. Padarysite blogą paslaugą, jei ruošite namų darbus už jį, o sėdėjimas šalia ar stovėjimas už nugaros, mėginant įveikti dalykus, kurių jį mokė, sumažins ne tik jo savarankiškumą, bet ir darbo produktyvumą.

Atminkite, kad jei vaikas nepajėgus įprastais metodais išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti ar ilgesniam laikui sukaupti dėmesį, vaikas dėl to nekaltas!

· Sukurkite vaikui situacijų, iš kurių jis pats išmoktų rasti išeitį.

· Jei vaikui dažnai nesiseka, pagirkite už pastangas, nors rezultatas ir nepasiektas.

· Padėkite savo vaikui surasti sėkmingos saviraiškos sritis už mokyklos ribų

Vaikams galima pasiūlyti įvairių užduočių, kurios padėtų atskleisti jų teigiamas charakterio, asmenybės savybes ir padėtų jiems mokslo kelyje.Danutė Gailienė ir LLaima Bulotaitė savo knygoje „ Aš myliu kiekvieną vaiką“ pateikia praktinius patarimus ir užduotis, kurių pagalba galima pamatyti vaiko savęs vertinimo momentus.

Mano respondentai vienuoliktokai, būsimi mokyklos abiturientai.

Užduoties tikslas:

1. mokiniai mokomi pastebėti ir aprašyti kitų privalumus,pažvelgti į kitus palankiai.

Priemonės:

· popieriaus lapai, rašikliai.

Atlikimo eiga: kiekvienas mokinys apibrėžia ant balto popieriaus lapo savo delną.Lapo viršuje užrašo savo vardą.Ant delno kontūro turi pats užrašyti vieną gerą savo savybę. Po to kiekvieno vaiko lapelis siunčiamas per visą klasę. Ir kiekvienas mokinys turi užrašyti tame delniuke kokią nors vieną gerą vaiko savybę, bruožą.

Sutinku ar nesutinku. ( paprašiau, kad gavę mokiniai savo lapus ir susipažinę su delniukuose draugų surašytomis savybėmis parašytų, kaip jie jautėsi skaitydami įvertinimus? Sutinka ar ne su įvertinimai.)

Užduotį atliko 30 mokinių. Iš jų 20 mergaičių ir 10 berniukų.

Dažniausiai pasikartojančios savybės.

Patyrinėjus mokinių lapus su surašytomis savybėmis pastebėjau, kad dažniausiai kartojosi šios savybės: draugiška(as), linksma(as),nuoširdi(us), protinga(as), simpatiška(as), maloni(us), drąsi (us). Mažiau kartojosi šios savybės: įdomi,valdinga,mokanti bendrauti, atvira, stropi, patikima,

talentinga,pareiginga,geranoriška,suprantanti,išklausanti,jautri,miela,teisinga,pasitikintis savimi,sąžininga,sumani,užjaučianti,romantiška,dosni,padedanti kitiems, smalsi,realistas,

išmintingas,gražus,sportiškas,komunikabilus,graži,moka gerai sutarti,supratinga,paslaugi,

sutarianti,talentingas,patikima,paslaugi.

Dauguma sutiko su draugų surašytomis savybėmis, teigdami,kad:

„sutinku su viskuo, ką draugai parašė, tai ,vadinasi, toks esu“, „malonu žinoti, ką apie mane galvoja draugai“, „jaučiuosi pamaloninta, kad taip kiti galvoja apie mane“, „jeigu žmonės taip rašo, gal tokia ir esu“, „ malonu, kad šitaip mane

įvertino draugai“, „sutinku su visomis savybėmis, nes gyvenime tokia ir esu,stengiuosi būti nuoširdi, draugiška“, „sutinku su šiomis savybėmis, nes ir stengiuosi tokia būti“, „sutinku ir malonu, kai tai pastebi draugai, jaučiuosi įvykdžiusi sau nustatytas nuostatas“, „aš su savybėmis sutinku,kadangi jomis ir vadovaujuosi gyvenime“.

Mokiniai nesutiko dėl kai kurių išvardintų savybių teigdami,kad:

„nesutinku, kad esu talentinga, nes to nepastebėjau savyje“, „nesu talentinga, manyje talentai nėra užgimę, nors yra panašių gabumų į juos“, „nesutinku su „mokanti viską“, nes tai kvaila. Niekas negali mokėti viską“, „„man neatrodo, kad aš esu įdomus žmogus, taip parašę manęs gerai nepažįsta“, „nesu pareiginga, nes pamirštu savo pareigas“.

Mokinių savęs vertinimas.

mokiniai sutinkantys su visomis išvardintomis savybėmis 70%

mokiniai nesutinkantys su kai kuriomis savybėmis 30%

Išvados: Mokiniai

mielai rašė

savo draugams tokias

savybes, kurių šie

buvo verti.

Visiems buvo malonu

gauti lapus, kuriuose

puikavosi geri

įvertinimai.

Daugumos įvertinimai

atitiko jų pačių

nuomonę apie save.

Mokiniai sutiko su

draugų įvertinimais,nes

savo gyvenime nori

būti geri sau ir kitiems.

Literatūra

1. Danutė Gailienė, Laima Bulotaitė “Aš myliu kiekvieną vaiką“ ,V.1996

2. R. Želvys „Bendravimo psichologija“, V.1995

3. A.Grušas „ Vaiko ppsichologija“, K.1981