bendravimas – pedagoginė problema

Žmonės negalėtų gyventi, dirbti ir veikti be ryšio vieni su kitais.

Bendraudami jie dalyvauja įvairioje veikloje – gamybinėje, mokslinėje,

kultūrinėje, keičiasi patirtimi, išgyvenimais, mintimis.

Bendravimas ypač reikalingas mokykloje. Bendraudami ugdome mokinio

asmenybę, geriau pažįstame ir realizuojame visus mokymo bei auklėjimo

uždavinius. Pamokose vyksta individualus bendravimas ir nuo jo priklauso ne

tik mokymo priemonių, metodų bei būdų panaudojimo efektyvumas, bet ir

mokinių mokymosi rezultatai. Bendraudami skatiname mokinius veikti,

klausyti, kalbėti, diskutuoti, atlikti tam tikrus veiksmus, taip pat

gauname grįžtamąją informaciją apie mokinių savarankišką veiklą bei

rezultatus. Bendraudamas per pamokas mokytojas laiku ppastebi mokinių

daromas klaidas bei iškylančius sunkumus, aiškinasi atsilikimo priežastis,

kad galėtų rasti efektyviausių būdų joms pašalinti. Bendravimas svarbus dar

ir tuo, kad ugdo mokinį doroviškai, teikia jam pasitenkinimą, džiaugsmą,

suartina žmones. Todėl bendravimas pedagoginiame darbe turi užimti svarbią

vietą. Be bendravimo neįmanomas joks pedagoginis darbas nei mokykloje, nei

už jos ribų.

Tyrimai parodė, jog bendravimo problema iki šiol dar nepakankamai

išnagrinėta, ypač pedagoginiu aspektu, ir mokyklų praktikoje neužima

deramos vietos.

Lietuvių pedagoginėje literatūroje ši problema daugiau dėmesio susilaukė

pastaraisiais dešimtmečiais. Ją tyrė J. Vabalas – Gudaitis, M.

Barkauskaitė, G. Butkienė, L. JJovaiša, B. Bitinas, J. Vaitkevičius, V.

Žemaitis, K. Stoškus, S. Valatkienė ir kt., užsienyje – D. Carnegie’s, R.B.

Adler, A.E. Ivey, J. Reinwatter, A.A Leontjevas, B.A.Kan – Kalikas ir kiti.

Šių autorių darbų analizė parodė, kad per keletą dešimtmečių buvo iškelta

nemažai idėjų ir pprincipų apie bendravimo vaidmenį, kultūrą, jų reikšmę

optimizuojant mokymo procesą. Šios idėjos ir jų sprendimai yra itin

aktualūs ir šiandien reformuojamai Lietuvos mokyklai.

Bendravimas sudėtingas reiškinys. Jis turi socialinius, dorovinius,

psichologinius bei kitus mechanizmus ir atlieka įvairias funkcijas. L.

Jovaiša išskiria komunikacinę, reguliacinę, afektinę, ugdomąją,

psichoterapinę ir kitas bendravimo funkcijas ( 6, p. 145). Bendraujant

mokiniai ne tik nuolat keičiasi įvairia informacija, bet kartu veikia vieni

kitus, vieni kitiems daro įtaką – turtinama įgytoji patirtis, ji papildoma

ir plečiama, kuriami nauji santykiai, charakterio bruožai, kyla visiškai

naujos psichinės būsenos – išgyvenimai, emocijos ir kita.

Taigi bendravimas mokiniui būtinas. Tai vienas pagrindinių jo poreikių,

kylantis dar ankstyvojoje vaikystėje. L. Jovaiša nurodo : “ jau vaikas

ieško ne bet kokio, o vertingo bendravimo, kuriame tenkinamas švelnumo,

naujų įspūdžių poreikis”(6, p. 146). Vaikui augant bendravimas plečiasi.

Jaunystėje siekiama iintymaus bendravimo. Norint išmokti bendrauti,

pirmiausia būtina pajausti bendravimo poreikį, norą tobulinti savo

charakterį, turtinti savo asmenybę naujomis žiniomis. Siekiant šio tikslo,

reikia skaityti literatūrą, spaudą, domėtis įvairiomis gyvenimo

problemomis, menu, lankyti teatrus, parodas, muziejus, keliauti, sportuoti.

Svarbu nepamiršti: jei mokinio asmenybė skurdi, bus skurdus ir jo

bendravimas.

Taigi, bendravimas neturi būti tuščias. Kuo mokiniai bus labiau

apsiskaitę ir išsilavinę, tuo turtingesnis bus jų bendravimas, tuo didesnę

įtaką jie darys vienas kitam. Tai priklauso nuo jų asmenybės dvasinio

turtingumo, charakterių tvirtumo, autoriteto ir kt. Tyrimai rodo, jog be

abipusio pažinimo iir vertinimo neįmanomas normalus bendravimas. Todėl

pažinimas ir mokinio asmenybės tyrimas – pagrindiniai veiksniai, kuriais

grindžiamas visas pedagoginis bendravimas. Mokinio vidinio pasaulio

supratimas ir pažinimas, jo individualybės pripažinimas padeda mokytojui

teisingai vertinti mokinio asmenybę ir tinkamai organizuoti visą mokymo

procesą.

Tyrimai parodė, kad mokyklose neretai pasigendama konstruktyvaus

bendravimo. Tai liudija mokinių atsakymai į anketos klausimą: “kas

apsunkina mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius?”.

Mokiniai atsakė:

1) Kai kurie mokytojai nemoka su mokiniais bendrauti, būna netaktiški,

kartais grubūs (29 %);

2) Stokoja pagarbos mokinio asmenybei ir savitarpio supratimo (32% );

3) Mokytojai nesidomi mokinių vidiniu pasauliu, jų problemomis, nesupranta

jų interesų bei polinkių (39 % ).

Iš mokinių atsakymų matyti, jog tarpusavio supratimo stoka labai

trikdo normalų pedagoginį darbą mokykloje. Taip mokytojai atstumia nuo

savęs mokinius. Dėl to mažėja mokinių aktyvumas ir darbingumas, nes jie

labai jautrūs mokytojo elgesiui su jais.

Mokytojas privalo išmokti bendrauti su savo auklėtiniais. Tam tikslui

pirmiausia jis turi pats gerai suprasti bendravimo metodiką, kuri padėtų

sėkmingai bendrauti, paveikti mokinį. Todėl vienas iš vertingiausių

mokytojo bruožų ir yra jo sugebėjimas daryti poveikį mokiniams, vadovauti

jų kūrybinei veiklai. Reikia nepamiršti, kad mokytojo ir mokinių

bendravimas, kaip nurodo J. Vaitkevičius,- “tai nevienodo lygio partnerių

bendravimas”. Todėl iš mokytojo čia reikalaujama daug sumanumo,

žmogiškosios išminties, plačios erudicijos, gero mokinių pažinimo” (9,

p.5). Bendraudamas su mokiniais mokytojas privalo vadovautis humaniškais

santykiais, be grasinimų, baimės iir prievartos. Vadinasi, mokytojo

bendravimo sėkmė nemažai priklauso nuo jo asmenybės. Jei mokytojas mylės

mokinius, juos gerbs, atsižvelgs į jų nuomonę, bus taktiškas, humaniškai

spręs visus mokymo ir auklėjimo klausimus, tai toks pedagogas, be abejo,

turės autoritetą, jam bus lengviau užmegzti santykius su mokiniais, juos

paveikti, rasti bendrą kalbą.

Bendraujant svarbu laikytis bendravimo kultūros principų bei

taisyklių. JAV psichologas D. Carnegie’s (7, p. 60-61) pateikia tokias

bendravimo taisykles:

1 taisyklė: nuoširdžiai domėkis kitais žmonėmis.

2 taisyklė: šypsokitės.

3 taisyklė: prisiminkite, kad žmogui jo paties vardas bet koki kalba

skamba ypač maloniai ir reikšmingai.

4 taisyklė: būkite geras klausytojas. Paskatinkite kitus kalbėti apie

save.

5 taisyklė: kalbėkite apie tai, kas įdomu pašnekovui.

6 taisyklė: leiskite kitam asmeniui pasijausti reikšmingu ir darykite

tai nuoširdžiai.

V. Žemaitis suformulavo tris bendravimo principus:

1. Žmogaus reikšmingumo.

2. Palankumo žmonėms.

3. Kito žmogaus supratimo.(10, p. 15-16)

Pateiktieji principai bei taisyklės atspindi bendravimo kultūros esmę,

nurodo sėkmingo pedagoginio darbo kryptį ir turi didelę praktinę reikšmę

organizuojant bendravimą mokykloje ir už jos ribų.

Mokytojų bendravimas su mokiniais gali būti įvirus. G. Butkienė

išskiria du pagrindinius bendravimo stilius: nelygiateisį ir konstruktyvų (

lygiateisį) (5, p. 274 – 279). JAV psichologė V. Satyr teigia, jog visų

tarpusavio nesutarimų ir nesugebėjimų sėkmingai mokytis svarbiausioji

priežastis – nelygiateisis bendravimas, kai vyrauja prievarta, grubumas ir

nepagarba mokinio asmenybei. Toks prievartinis bendravimas neefektyvus, nes

mokinys ““girdėdamas kito moralus ir nurodymus, nebegali išreikšti savo

žmogiškosios esmės. Jis netenka galimybės įsisąmoninti savęs, savo minčių

ir norų, galimybės savarankiškai apsispręsti. taip stingsta ne tik jo

kūnas, bet ir mintys”, – teigia G. Butkienė 95, p. 276).

Taigi, nelygiateisis bendravimas mokykloje žaloja mokinių protą,

sveikatą, talentą. Prievarta verčiamas mokytis ar dirbti mokinys niekada

nepajus savo protinių ir dvasinių galių augimo.

Visai kitoks konstruktyvus ( lygiateisis ) bendravimo stilius. Šio

bendravimo esmę sudaro šilti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai,

pagrįsti abipuse meile, atvirumu ir pagarba. Čia kiekvienas mokinys gali

laisvai apsispręsti, realizuoti save, būti išgirstas ir suprastas. Taigi,

kai mokinys auga lygiateisiškai bendraudamas su, savaime atsiskleidžia jo

dvasinė prigimtis – visa jo vidinė išmintis.

Bendravimo formos yra žodinės( verbalinės ) ir nežodines (

neverbalinės). Žodinis bendravimas – tai dialogas ir monologas. Labiausiai

paplitęs dialogas. Žodinius bendravimo būdus sudaro mokėjimas kalbėti,

pasakoti, diskutuoti, išklausyti kitą. Su šiais bendravimo būdais mokinius

turime supažindinti ir per pratybas išmokyti jais naudotis. Pavyzdžiui,

skiriami keturi klausymo komponentai: girdėjimas, dėmesingumas, supratimas

ir atsiminimas. Girdėjimo kokybę veikia nuovargis, monotoniškas tonas,

garsumas. Mokinio poreikiai, norai ir interesai lemia tai, kas klausomoje

informacijoje bus išskirta ir atrinkta. Atminimas susijęs su ilgalaikiu

informacijos išsaugojimu.

Nežodinį bendravimą sudaro mokinių emocijos, išgyvenimai bei įvairūs

jų raiškos būdai: žvilgsnis, gestai, judesiai, veido išraiška, mimika,

intonacija, pauzės ir kt. Tai bendravimas be žodžių. V. Žemaitis

nurodo,

jog “ šie neverbaliniai bendravimo būdai sudaro savitą komunikacinę ženklų

sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją.”(10, p. 5). Nežodinis

bendravimas yra daugiareikšmis ir priklauso nuo žmonių kultūros. Todėl

mokykloje turime mokinius išmokyti tinkamai naudotis šia bendravimo forma.

Ugdydami mokinių bendravimo kultūrą, turime laikytis tokių

reikalavimų:

1. Bendraujant jausti kito žmogaus širdies šilumą, švelnumą;

2. Bendrauti nuoširdžiai, emocingai;

3. Laikytis principo – “kiekvienas žmogus vertas pagarbos”;

4. Bendrauti kaip lygus su lygiu;

5. Gerbti mokinį, kaip didžiausią vertybę;

6. Mokėti išklausyti kito nuomonę;

7. Klasėje sudaryti palankų bendravimui klimatą;

8. Bendrauti visose mokymo proceso ggrandyse;

9. Bendravimo pagrindu laikyti humaniškumą.

Mokykla turi ruošti mokinius gyvenimui. Tik bendraujant atsiskleidžia

mokinio asmenybė. Todėl konstruktyvus bendravimas yra mokymo sėkmės

pamatas. Nėra nieko brangesnio už šiltą žmogišką mokytojo ryšį su vaiku ir

kiekvienu žmogumi.

Literatūra

1. Barkauskaitė M. Bendravimas ir draugystė. -V., 1993

2. Barkauskaitė M. Mokinių tarpusavio santykiai. -K., 1979.

3. Bendravimo menas. -V., 1993

4. Bitinas B. Pedagoginė etika. -V., 1977.

5. Butkienė G. Mokykime bendrauti // Lietuvos švietimo reformos gairės.

-V., 1993.

6. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys.-V., 1993.

7. Karnegis D. Kaip įsigyti ddraugų ir daryti įtaką žmonėms. -V., 1989.

8. Vabalas – Gudaitis J. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. -V.,

1983.

9. Vaitkevičius J. Paskaita kaip viena žmogiškų dėstytojo ir studentų

bendravimo formų // Bendravimo kultūra aukštojoje mokykloje. – V., 1987.

10. Žemaitis V. Bendravimo prasmė. –– V., 1992

Žemaitis V. Sąveikos etika. – V., 1982.