Ugdymo vertybės

UGDYMO TEOLOGIJOJE AKCENTUOJAMOS VERTYBĖS

Psichologo V. Franklio nuomone, prasmingas gyvenimas neįmanomas be keturių dalykų: tam tikrų tikslų, vertybių supratimo, savikontrolės ir vertės bei reikšmingumo jausmo [5].

Psichologiniu bei pedagoginiu požiūriu nėra svarbu ar žmogus suvokia, kokioms vertybėms jis tarnauja; gali būti, kad aukščiausiąją vertybę yra priėmęs neįsisąmonintos nuostatos pavidalu ir mano, kad jo gyvenimo tikslas visai kitas. Kiekvienas visuomenės narys socializacijos procese priima kurią nors aukščiausiąją vertybę [1; 3].

Žmogus prasideda nuo veiklos ir baigiasi veikla. Asmenybės gimimo, tapsmo, kūrimo, ugdymo ir ttobulinimo klausimai ypač suaktyvėjo įvairių socialinių, politinių permainų metais. Ypač svarbiu tapo asmenybės vertybių nuostatų vertinimas, pačių vertybių perkainavimas. Kad asmenybė bręstų, būtina ugdyti pažiūras ir įsitikinimus, dorybes ir teigiamas savybes (Jovaiša, 1993). Tad labai svarbu, kad bręstanti asmenybė suartėtų su vertybėmis, jų sistema.

Žmonija ilgai ieškojo atsakymo į klausimą, kas yra vertybė. Bitinas nurodo, kad jau senovės Rytų ir Antikos filosofinė mintis yra tas šaltinis, “kuris sukūrė ir tebemaitina šiuolaikinį vertybinį absoliutizmą, t.y. vertybių sistemas, kurias implikuoja pedagoginės koncepcijos, grindžiamos iidealizmu, realizmu, neotomizmu” (1995, p. 156). Tuo tarpu M. Rokeach’o vertybės samprata – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas asmeniškai ar visuomenine prasme turi pirmenybę kokių nors alternatyvių ar priešingų veiklos principų ar egzistencinių iidealų atžvilgiu (M.A.Smith, 1977). Šiandieninio vertybinio reliatyvizmo esmė tokia: vertybių pagrindas – kryptinga žmogaus veikla. Tad remiantis šia teorija galima manyti, kad vertybės kinta priklausomai nuo aplinkybių [5; 6; 7].

Vertybinė orientacija, kaip žmogaus nuolatinio tapsmo stimulas, yra jo gyvenimo turinys ir lemia jo socialinę – kultūrinę kokybę. Žmogus gyvas netik savo praktiniais interesais, kasdieniniais rūpesčiais ir darbais. Kiekvieno mūsų likimą lemia dvasiniai siekiai. Jei žmogus jų neturi, jo žvilgsnis į pasaulį darosi blankus, jam abejingas ir nelabai reiklus [4; 5].

Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose visa švietimo bendruomenė, mokyklų vadovai ir mokytojai kviečiami pažvelgti į kiekvieno moksleivio vertybinių nuostatų, gebėjimų ir žinių bei supratimo plėtotę kaip integralų procesą – moksleivio kompetencijos ugdymą.

Neatsiejama asmeninės, socialinės, pažinimo bei kultūrinės kompetencijos dalis yra aasmens vertybių sistema. Todėl bendrojo lavinimo mokykla, kiekvienas mokytojas ugdo šias moksleivių bendrąsias vertybines nuostatas:

Ų pagarbą sau ir kitam, nusiteikimą santykius su žmonėmis grįsti savitarpio supratimu, konstruktyviai spręsti konfliktus;

Ų tolerantišką požiūrį į fizinius, religinius, socialinius, kultūrinius žmonių skirtumus;

Ų patriotizmą, pagarbą tautos tradicijoms, kultūros paveldui, nusiteikimą jį saugoti ir plėtoti;

Ų pagarbą demokratijos vertybėms;

Ų tausojantį santykį su gamtine ir kultūrine aplinka, jos įvairove, nusiteikimą pasirinkti darnaus vystymosi principus atitinkantį gyvenimo būdą;

Ų rūpinimąsi kitais, neabejingumą viskam, kas vyksta šalia;

Ų sąžiningumą, atsakomybę už žodį, veiksmą, poelgį;

Ų iniciatyvumą, kūrybiškumą, kokybės siekimą;

Ų nuostatą sveikai gyventi;

Ų nuostatą rrealiai vertinti bei nuolat tobulinti asmeninę, socialinę, pažinimo bei kultūrinę kompetenciją.

Priešmokyklinio ugdymo proceso kryptys:

! orientacija į vaiką, jo poreikius, interesus, vaikų kultūrą;

! humanistinėmis, demokratinėmis vertybėmis grindžiamas gyvenimo būdas vaiku grupėje ir šeimoje;

! tinkamas žaidimo ir tikslingo ugdymo(si) santykis, pirmenybę teikiant žaidimui;

! vaiko ir pedagogo sąveika, skatinanti vaiko aktyvumą, kūrybingumą, praturtinanti jo patirtį, padedanti perimti kultūrines vertybes [8].

Visais laikais žmogus išgyveno kultūrą kaip vertybę, iškeldamas kultūros kūrinius aukščiau gamtos. Kultūra be žmogaus neįmanoma. Pasak S. Šalkauskio, “asmuo yra kultūros veikėjas, bet pirm negu tokiu tampa, jis pats turi būti kultivuojamas arba kultūrinimas. Vadinasi, kultūros veikėjas kultūrinei kūrybai ruošiamas, o tai yra visų pirma ugdymo objektas” (1991, p. 193). Vydūnas (1920) formulavo mūsų tautos reikšmingumą ir reikalingumą žmonijai dėl jos ypatingo psichinio pasaulio, ypač jausmų, minčių, norų savitumo. “Būdama kitiems vertybe, tauta negali būti vertybe sau”. E. Bačėnienė (1995), tyrinėjusi mikroaplinkos įtaką vaiko vertybių formavimuisi, pastebi, jog “vyresniosios žmonių kartos kultūros vertybių perdavimas jaunesniajai kartai ir yra svarbiausias ugdymo uždavinys. Vertybių perdavimas yra ne mechaninis, o protu ir išgyvenimais išplėtotas mokinio patyrimas, mokinio santykis su įvairiais gyvenimo reiškiniais ir faktais. Jaunoji karta perima ankstesnių kartų gyvenimo būdą, mąstymą, įpročius, elgesio normas, ilgainiui jie įgyja tęstinumo prasmę”.

Pasak Aristotelio, prastu llaikytinas kiekvienas užsiėmimas, menas ar mokslas, kuris laisvo žmogaus kūną, sielą ar protą padaro netinkamą dorybei puoselėti. Norint kokį nors gebėjimą ar meną parodyti, pritaikyti ir, aišku, puoselėti dorybę, pirmiausia turi būti mokomasi ir pratinamasi tai daryti. Humanistas A. Šveiceris tvirtino, jog žmogaus paskirtis – nenugrimzti į dvasinio egoizmo atmosferą, pasišalinti nuo pasaulio reikalų, bet aktyviai gyventi, stengtis prisidėti prie dvasinio visuomenės tobulėjimo.

Į jauną žmogų žiūrima kaip į ugdymo subjektą ir ugdymui keliamas uždavinys – padėti vaikui susiorientuoti esamoje situacijoje, pažadinti jo kūrybines galias, orientuoti jį į bendražmogiškas vertybes, siekti, kad jis taptų asmenybe:

· socialiai aktyvia;

· pilietiška;

· dora;

· fiziškai ir dvasiškai sveika;

· intelektualia.

Tačiau viena iš svarbiausių problemų šiandien yra bendra kultūros negalia, kurios priežastis – nusigręžimas nuo pamatinių vertybių. Nuo jų nusigręžta ne tik ugdyme, bet ir visuomeniniame gyvenime [4; 5].

Pedagoginiu požiūriu priimtina tik vientisa, holistinė dvasinių vertybių sistema, realizuojama kaip tokia; vertybių posistemės (intelektualinės, religinės, dorovinės, politinės, estetinės ir kt.) nėra bendrosios sistemos komponentai, o tik ją konkretina (tai yra apibūdinamos ne dalies ir visumos, o konkretybės ir bendrybės santykiu).

Ugdymas Lietuvoje dažniausiai rėmėsi ir remiasi sociocentrinėmis vertybių sistemomis, kurios žmogaus gyvenimo tikslą ir prasmę mato visuomenėje. Tokių sistemų kertinis akmuo – santykis “aš ir kiti”. Žodis “kiti” nusako visas žmonių grupes, pradedant mažomis, aartimoms individui (mylimas asmuo, šeima, draugai ir kt.) ir baigiant didelėmis grupėmis, kurioms individas save priskiria ir, kurias jis tapatina su tam tikromis idėjomis (visuomeninės, politinės, religinės bendrijos, socialinės grupės pagal lytį, amžių, profesiją, socialinę padėtį, gimtąją kalbą, tautybę ir kt.).

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau orientuojamasi, ypač ugdymo sferoje, į antropocentrines vertybių sistemas. Šias sistemas nuo aptartųjų skiria tai, kad aukščiausios vertybės ieškoma ne makrokosme (dvasiniame, socialiniame ar materialiniame pasaulyje), o mikrokosme – pačiame žmoguje, jo esmėje. Nors antropocentrinės vertybės buvo žinomos jau senovėje, jų sistemos įgijo išbaigtą pavidalą ir įsitvirtino tik per pastarąjį šimtmetį. Jų kontekste gyvenimo prasmė – asmeninis tobulėjimas, savo esminių galių plėtotė, nes visuomenės gerovė visų pirma priklauso nuo to, kaip kiekvienas jos narys realizuoja save.

Antropocentrinės sistemos grindžiamos įvairiomis aukščiausiomis vertybėmis. Populiari sistema, kuri grindžiama laisvės vertybe, yra gana pragmatiška, sudaro individui galimybę prisitaikyti prie dinamiškos aplinkos. Pareigos (prievolės bei priedermės) vertybė suteikia antropocentriniai sistemai autoritarizmo atspalvį. Humaniškumo idealą labiausiai atitinka sistema, kuri grindžiama atsakomybės vertybe: kiekvieno ir visų atsakomybė laikytina žmonijos idealu.

Idėjos, kad ugdymo tikslų pagrindas yra ne atskiros vertybės, o jų sistemos, įtvirtinimo pasekmės dvejopos. Viena, ugdymas natūraliai įgyja holistinį pobūdį ir tuo įveikiamas dalinės asmenybės ugdymo pavojus; antra, sudaromos prielaidos įgyvendinti ugdymo sistemų

pliurelizmo principą, kai kiekvienas individas įgyja teisę pasirinkti, kuria iš sistemų jis grindžia savo gyvenimo tikslo, jo prasmės vaizdinį [1; 7].

Vertybės yra sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms. Šiandieninio vertybinio reliatyvizmo esmė tokia: vertybių pagrindas – kryptinga žmogaus veikla [2; 5; 6; 7].

Svarbiausios vertybės yra šios: a) amžinos (nes jų raiška neribojama laiko atžvilgiu) kaip ir jų šaltinis (Kūrėjas, idėjų – universalijų pasaulis, gamtos dėsniai); b) absoliučios, nes jos ggalioja visoms žmonijos bendrijoms nepriklausomai nuo jų istorinės raidos; c) nekintančios, nes nepriklauso nuo vietos, laiko, žmonių veiklos; d) pirminės, nes jos egzistavo dar iki žmogaus atsiradimo pasaulyje; e) objektyvios, nes jos sąlygoja transcendentiškieji veiksniai, jos nepriklauso nuo to, ar jas žmonės pripažįsta, ar ne; f) aprioriškos, nes žinios apie jų egzistavimą bei tikrumą nėra žmogaus proto ar patirties sąlygojamos [7].

1. Bitinas B. Ugdymo filosofija. – Vilnius. Enciklopedija, 2000. – 247 p.

2. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. – Vilnius, 1994. – 2202 p.

3. Laužikas J. Pedagoginiai raštai. – Kaunas. Šviesa, 1993. – 567 p.

4. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. – Kaunas. Technologija, 1997. – 302 p.

5. Paulavičiutė A. Meninė veikla moksleivių vertybių skalėje // Pedagogika. Mokslo darbai / Vilnius. – ISSN 1392 – 00340. – 2001, T. 49, p. 142 – 145.

6. Poškienė A. Universiteto organizacijos kultūra – kompleksinis aukštojo mokslo edukacinis veiksnys: daktaro disertacija // Socialiniai mokslai. Edukologija. (07S). – Kaunas. KTU, 1998. – 28 p.

7. Tijūnėlienė O. Studentų požiūris į vertybes // Socialiniai mokslai. Edukologija. – Kaunas. Technologija. – ISSN 1392 – 0758. – 1997, Nr. 1, p. 100.

8. www.pedagogika.lt