Baltijos jūros ekosistemos

Turinys

1. Įvadas

…………………….

…….

2. Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies)……

3. Kuršių

nerija…………………..

……

4. Kuršių

marios…………………..

……

5. Nerijos

pajūrys………………….

……

6. Palangos

pajūrys………………….

……

7. Nemuno

delta………………….

……

Tyras…………………..

……….

Išvados…………………..

……….

10.

Literatūra…………………

………..

Anotacija

Darbe nagrinėjamos Kuršių nerijos, Kuršių marių, Nerijos pajūrio,

Palangos pajūrio, Nemuno deltos, Tyro ekosistemos.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Baltijos jūra, Kuršių marios, Kuršių nerija, Nemuno

delta, trofiniai ryšiai, ekosistema.

Įvadas

Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka

vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km),

kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos

gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas

fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi

ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos.

Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei tinkamą atmosferą,

hidrosferą ir litosferą. Žemės ekosistemą sudaro gyvųjų organizmų bendrijos

ir juos supanti negyvoji gamta. Labai apibendrintai ekosistemą galima

apibrėžti kaip gyvųjų ir negyvųjų elementų sistemą, kurioje ją sudarančios

komponentės jungiasi tarpusavio ryšiais, užtikrinančiais gyvybei svarbius

medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesus. Tai gali būti

sausumos ar vandens plotai, kuriuose gyvena įvairiausi mikroorganizmai,

augalai, gyvūnai. Kartu su abiotine aplinka, t. y. šviesos, temperatūros,

drėgmės, cheminių elementų visuma, jie sudaro vieningą medžiagų ir

energijos apytakos sistemą. Tokia augalų, mikroorganizmų ir gyvūnų bendrija

su juos supančia negyvąja aplinka sudaro dinamišką kompleksą. Tarp gyvų

organizmų susidaro sudėtingi biotiniai veiksniai – vieni organizmai veikia

kitus. Ekosistemos yra labai įvairios: natūralios ar dirbtinės, didelės ir

mažos, gėlo vandens ar jūrinės, ariamo lauko ar pelkės. Labai bendra

ekosistemos schema tokia:

[pic]

Dideles makroekosistemas sunku aprėpti ir tyrinėti. Didesnėje

ekosistemoje tikslinga išskirti mažesnes ekosistemas. Kai vandens ar

sausumos plote tarp augmenijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų, medžiagų ir

energijos apykaitos procese, susiformuoja palyginti pastovūs tarpusavio

santykiai bei ryšiai, tai tokia visuma vadinama biocenoze. Ekosistemos

biotinės dalys yra skirstomos pagal tai, kaip jas sudarantys organizmai

gauna maisto.

Energija į ekosistemą patenka fotosintezės metu, o prarandama

daugiausia šilumos pavidale, kai organizmas ją naudoja gyvybei palaikyti.

Principinis energijos ir medžiagų apytakos ratas toks:

[pic]

Fotosintezės metu žali augalai, panaudodami saulės energiją, anglies

dvideginio, vandens ir mineralinių elementų junginius pertvarko į

organinius junginius, kuriuose dalis saulės energijos kaupiasi cheminės

energijos pavidalu. Organinės medžiagos tampa energijos šaltiniu pačiam

žaliam augalui, o pastarasis – gyvam organizmui. Energija, esanti maiste,

išsilaisvina kvėpuojant. Kvėpavimui reikalingas deguonis, o šio proceso

metu atsiranda anglies dvideginis, vanduo ir energija, panaudojama darbui

bei virstanti šiluma.

Fotosintezės schema:

Energija + anglies dvideginis + vanduo = angliavandeniai + vanduo +

deguonis

Energija + CO2 + 2H2O = CH2O + H2O + O2

Kvėpavimo procesas:

organinė medžiaga + deguonis = anglies dvideginis + vanduo + energija

C6H12O6 + 6O2 = energija + 6CO + 6H2O

Prarasta energija turi būti nuolat ppapildoma saulės šviesos pavidalu.

Vanduo ir mitybos elementai daro apytaką tokiu ratu:

vandens telkinys ar gruntas – augalas – žolėdis – (arba) ir mėsėdis –

bakterijos, grybai, vabzdžiai – vandens telkinys ar gruntas.

Gyviems organizmams būtini šeši elementai: anglis, vandenilis, deguonis,

azotas, fosforas ir siera.

Žemės gyvybei yra svarbūs vandens, anglies, azoto, fosforo apytakos

ratai. Biosferoje vanduo keliaja ratu. Gėlas vanduo susidaro garuojant

vandenynams ir iškrenta kaip lietus į sausumą ir vandens telkinius. Vanduo

į orą taip pat patenka garuojant gėlo vandens telkiniams, iš sausumos ir

augalų. Vandens apytakos ratas toks:

[pic]

Anglis dalyvauja augalų fotosintezės ir ląstelių aerobinio kvėpavimo

procese. Žalieji augalai gyvūnams yra ne tik maistas, bet ir deguonies

gamintojai. Anglies apytakos rate sausumos augalai pasisavina anglies

dioksidą iš oro ir fotosintezės metu paverčia organinėmis medžiagomis ir

jas vartoja gamintojai ir vartotojai. Vandens ekosistemos anglies dioksido

mainus su atmosfera atlieka netiesiogiai.Ore esantis anglies dioksidas

reaguoja su vandeniu ir susidaro biokarbonatas. Jį panaudoja vandens

dumbliai ir sintetina maisto medžiagas sau ir kitiems gyviems organizmams.

Jiems kvėpuojant pašalinamas anglies dioksidas ir virsta bikarbonatu. Tarp

vandenyje esančio bikarbonato ir ore esančio anglies dioksido susidaro

pusiausvyra. Be to anglies šaltiniu yra gyvi ir žuvę organizmai.

Anglies apytakos ratas toks:

[pic]

Atmosferoje daugiausia yra azoto – 78 %. Jo trūkumas dirvoje riboja

augalų augimą. Augalai ore esančio azoto negali tiesiogiai pasisavinti ir

priklauso nuo bakterijų, kurios ssugeba azotą įjungti į organines molekules

– azoto fiksacijos procesas. Yra žemės augalų šaknų gumbeliuose bakterijų,

kurios taip pat gali fiksuoti azotą. Bakterijų fiksuotą azotą augalai

gauna iš dirvos. Azoto pavertimas nitratai vyksta dviem etapais. Vienos

bakterijos amoniaką paverčia nitritu, o kitos nitritą – nitratu. Šis

procesas vadinamas nitrifikacija. Yra ir denitrifikuojančių bakterijų,

kurios atlieka priešingą azoto fiksavimui procesą, t.y. nitratus verčia

azoto oksidais ir azoto dujomis. Žmonės, gamindami ir naudodami trąšas,

labai pagreitina azoto fiksavimą, vandenis užteršia fosfatai ir pagreitina

eutrofikaciją.

Azoto apytakos ratas toks:

[pic]

Dūlėjant uolienoms fosfatai patenka į dirvą ir juos gali pasisavinti

augalai. Dalis fosfatų išplaunama į vandens ekosistemas. Nespėjusius

nusėsti dugne fosfatus pasisavina dumbliai, o nugrimzdę virsta geologinėmis

nuosėdomis ir į žemės paviršių, divą, patenka geologinių procesų dėka arba

žmonių pagalba. Žmonių veikla (kasyba, gyvulininkystė, trąšų bei skalbimo

priemonių gamyba) labai padidina fosfatų kiekį ekosistemose, suintensyvina

eutrofikaciją. Fosforas į atmosferą nepatenka. Labai apibendrintos

globalinės medžiagų apykaitos schema atrodo taip;

[pic]

Žali augalai vadinami producentais – jie patys pasigamina maistą, o

bakterijos, grybai ir kai kurie vabzdžiai bei kirmėlės, mintantys

dvėseliena, vadinami reducentais – jie panaudoja žuvusių augalų maistingas

medžiagas ir skaido į paprastesnius organinius junginius. Ekosistema galėtų

egzistuoti neapibrėžtai ilgai, jeigu ją sudarytų tik producentai ir

reducentai. Tačiau didelę energijos dalį, sukauptą producentuose, panaudoja

konsumentai: žolėdžiai, visaėdžiai, parazitai bei mėsėdžiai, mintantys

žolėdžiais. Globalinė energijos ir medžiagų apykaitos schema ttokia:

[pic]

Tiriant organizmų, kurie sudaro ekosistemą, mitybą, galima sudaryti

mitybos tinklą, kuris atspindi energijos ir maisto elementų srautus.

Ekosistemoje susidarę mitybos lygiai vadinami trofiniais lygiais. Pirmą

lygį sudaro augalai – producentai, antras – konsumentai (žolėdžiai),

trečias – antriniai konsumentai (mėsėdžiai). Bakterijos, grybai, vabzdžiai

– reducentai panaudoja žuvusių augalų maistingas medžiagas ir organinius

junginius skaido į paprastesnius neorganinius junginius, kuriuos sugeba

įsisavinti augalai. Principinė ekosistemos komponenčių schema tokia:

[pic]

Ekosistemoje vienu metu egzistuoja keletas susijusių mitybos grandžių,

dažniausiai 3 – 4. Bendras greitis, kokiu augalai įsisavina saulės

energiją, vadinamas bendru pirminiu produktyvumu. Beveik pusę tos

energijos, sukauptos fotosintezės metu, sunaudoja patys augalai kvėpavimui.

Likusi energijos dalis vadinama grynu pirminiu produktyvumu. Pereinant iš

vieno mitybos lygmens į kitą produkcija sumažėja 10 kartų. Produkcijos

lygtis tokia:

gryna produkcija = bendra produkcija – sąnaudos kvėpavimui.

Procesas, kurio metu mažo produktyvumo ekosistema palaipsniui tampa

produktyvia, dėl pastovaus maistinių medžiagų pasipildymo, vadinamas

eutrofikacija. Dėl žmogaus ūkinės veiklos procesas gali paspartėti ir

sukelti ekosistemos degradaciją. Vandens telkiniuose eutrofikacija

pasireiškia: toksiškų dumblių žydėjimu, vandens skaidrumo sumažėjimu,

deguonies deficitu, pokyčiais žuvų ištekliuose, biologinės įvairovės

pokyčiais.

Ekosistema yra dinamiškas darinys, todėl vienos organizmų rūšys

išnyksta, o kitos atsiranda. Toks procesas, kai vieną ekosistemą pakeičia

kita, vadinamas ekologine sukcesija, kitaip – kaita. Vieni pokyčiai būna

trumpalaikiai, o kiti ilgalaikiai, visiškai pakeičiantys ekosistemą. Štai

karšta 2002 metų vasara pažėrė daug netikėtumų. Po audros ant

kranto rasta

rudadumblių pūslėtųjų guveinių, jūrinių andrių. Taip pat aptiktos

mėlynžnyplės krevetės, sugauta durklažuvė, pasirodė nauja žuvų rūšis –

juodadėmis grundalas. Dėl padidėjusio vandens druskingumo pagerėjo sąlygos

jūriniams gyvūnams ir augalams, štai jie ir pasirodė.

Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies, pakrantės)

Baltijos jūros baseinas apima vienuolika regionų, kur yra daug

gamtinių biotipų ir buveinių. Pakrančių ekosistemos nyksta dėl miestų,

gamybos, žemės ūkio, turizmo plėtros, blogo atliekų tvarkymo. Baltijos

jūros aplinkoj kai kurioms faunos ir floros rūšims gresia išnykimas, nes

dėl žmonių veiklos prarandamos jų gyvenamos vietos. Pakrančių žemė

ekologoškai labai vertinga, čia daug biotipų. Lietuvos dalies Baltijos

jūros aplinkoje turime unikalias ekosistemas – Baltijos jūros ekonominė

zona, Kuršių nerija, Kuršių marios, Nerijos pajūrys, Palangos pajūrys,

Nemuno delta, Tyras. Kuršių Nerija 2000 metais įtraukta UNESCO pasaulio

paveldo sąrašą. Unikaliai Kuršių nerijos gamtai, kraštovaizdžiui net

įprastas turizmas gali kelti pavojų. Turizmo infrostruktūra kaskart užima

vis didesnę kraštovaizdžio dalį. Cheminių medžiagų, naftos transportavimas

ar net jos gavyba Baltijos jūroje gali negrįžtamai pažeisti Kuršių nerijos,

Baltijos jūros ir jos priekrantės ekosistemą. Intensyvi ūkinė veikla

įtakoja gamtinius procesus visame Baltijos ir Kuršių marių baseine,

greitina jų eutrofizaciją. Ekosistemos degradacijos pradžią dažniausiai

lemia gamtos ar žmonių (antropogeninės) sukeltos katastrofos. Baltijos

jūros ekosistemai didelę įtaką daro Klaipėdos uostas, Būtingės naftos

terminalas, Nemuno upyno nuotėkiai, numatomas Šventosios uostas.

Susirūpinimą kelia galimi naftos gręžiniai Baltijos jūroje (Karaliaučiaus

teritorijos dalyje). Pastaruoju metu Nemuno upyno sistemoje įrengiami

nuotėkų valymo įrenginiai ir Nemuno upės baseino neigiamas poveikis mažėja.

Dabar gilinamas Klaipėdos sąsmaukos gylis iki 14 metrų. Kasmet uosto

akvatorijoje iškasama 2-3 mln m3 įvairios sudėties grunto. Nugramzdintas

gruntas keičia jūros dugno landšaftą ir jo biocenozes. Atliekamas sunkus ir

ilgalaikis uosto akvatorijos tvarkymas kovojant su užnešimu. Žemyninėje

pakrantėje nuo Būtingės iki Klaipėdos nuolat vyksta kranto išplovimas, per

paskutinius 30 metų jūron nugrimzdo 9 ha Būtingės pakrantės, todėl

pakrančių apsauga išlieka aktuali. Didele problema lieka Klaipėdoje

susikaupusio užteršto grunto nusausinimas, valymas, transportavimas ir

laidojimas. Tokio grunto susikaupė Danėje, laivų remonto dokų duobėse. Pats

didžiausias užterštumas nustatytas Klaipėdos sąsiaurio-uosto pietrytinėje

dalyje, ir šiai vietai būtinas rimtas dėmesys ir pastangos. Prognozuojama,

kad ateityje Kuršių marių plotas mažės, bus išplaunami Kuršių nerijos

krantai nuo Rasytės iki Preilos. Tą įtakos keičiama Nemuno tekmės kryptis

pietų llink, nes jau dabar Pilkopės gyvenvietėje kasmet nuardoma iki 1,7 m

kranto. Ateityje Kuršių marios seks, o Kuršių nerija palaipsniui virs

kontinentinių kopų virtine. Tokį procesą lemia natūralūs, gamtos nulemti,

veiksniai [3].

Atviroje jūros ekvatorijoje veisiasi strimėlės, bretlingės ir menkės,

o gėlesnėse priekrantėse – uotai, upinės plekšnės, gėlavandenės žuvys.

Lietuvos ekonominė zona yra viena žuvingiausių. Lietuvos Baltijos jūros

pakrantėje yra tarptautinės svarbos paukščių migracijos poilsiaviečių ir

žiemojimo bei veisimosi vietos. Tarptautinė paukščių apsaugos tarnyba

(Internacional Council for Bird Preservation, ICBP) sukūrė specialią

paukščių apsaugos programą, reglamentuojačią sparnuočių buveinių nustatymą

ir apsaugą. Kuršių nerija, Kuršių marios, Nerijos pajūris, Palangos

pajūris, Nemuno delta, Tyras yra vienos iš 57 paukščiams svarbiausių

Lietuvos teritorijų | 6 |. Šios vietos svarbios populiacijoms ir rūšims

išsaugoti.Trumpame Baltijos jūros ruože ties Lietuvos krantais reguliariai

aptinkama keliasdešimt tūkstančių paukščių, daugiausia jūrinių ančių:

nuodėgulių, juodųjų bei ledinių ančių, sibirinių gagų. Taip pat stebimi

rudakakliai narai, auksuotieji kragai, didieji dančiasnapiai, alkos [6].

Kuršių nerija

Kuršių nerijos pusiasalis driekiasi 99 km tarp Baltijos jūros ir

Kuršių marių. Plotis svyruoja nuo 0,4 iki 4 km. Lietuvos dalis – 52 km

ilgio, Kaliningrado srities – 47 km. Bendras plotas – 9700 ha. Visa Kuršių

nerijos teritorija įtraukta į Paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas

004). Teritorija susiformavo anstyvojo poledynmečio periodu.

Susiformavusios kopos apaugusios įvairia augmenija, 70 procentų sausumos –

miškai, 25 procentų – smėlynai. Miškų plotas – 6852 ha, daugiausia pušynai,

o lapuočių – 20 procentų. Čia auga daugiau kaip 960 augalų rūšių, iš jų 190

reti ir labai reti. Per 10 metų nerijos plotas sumažėjo 10 ha. Į Lietuvos

raudonąją knygą įtraukta 40 nykstančių paukščių, 15 vabzdžių, viena šliužų

, 4 žinduolių, 25 augalų, 3 kerpių, 1 dumlių, 8 grybų rūšys. Nerijoje

didžiausią grėsmę gamtos vertybėms kelia cheminių medžiagų ir naftos

transportavimas ar gavyba (Kaliningrado srityje), gaisrai, miško darbai,

smėlio kopų apsodinimas sumedėjusia augalija, didėjantis turistų srautas.

Ypač pastaroji grėsmė, didėjantis lankytojų skaičius – ardomas paklotas,

baidomi perintys ir besiilsintys paukščiai, sukeliami gaisrai. Būtina

turistų srautus nukreipti specialiai paruoštais maršrutais. Reikia

išsaugoti brandaus miško plotus, kur peri ypač reti plėšrieji paukščiai, o

jūriniams ereliams reikia kelti ir dirbtinius lizdus. Kormoranai Lietuvoje

vėl pradėjo kurtis prieš 14 metų. Geriausiai žinoma jų kolonija yra prie

Juodkrantės. Tai pelikaninių paukščių šeimai priklausanti rūšis, jų

kolonija Lietuvoje greitai išsiplėtė ir dabar palikta savireguliacijai. Yra

kilęs konfliktas tarp žvejų ir gamtosaugininkų, tačiau kormoranų daromos

žalos dydis dar nežinomas. Yra rašoma, kad kormoranai daugiausia maitinasi

menkavertėmis žuvimis. Europos valstybės jau išmoko apsaugoti savo

pramoninius vandens telkinius nuo kormoranų daromos žalos: šalina prie

vandens kyšančius stulpus, išdžiūvusius medžius, įrengia atbaidančius

įtaisus. Taip ekologonėmis priemonėmis randamas kompromisas. Visos

ekosistemos yra save reguliuojančios. Populiacijai viršijus tam tikrai dydį

pradeda veikti dauginimąsi stabdantys veiksniai. Visi ekosistemų

komponentai vis labiau priklauso nuo žmogaus veiklos, keičiančios

natūraliai susiklosčiusias sąlygas.

Kuršių marios

Kuršių marių dalis, patenkanti į Kuršių nerijos nacionalinio parko

teritoriją ir Helsinkio komisijos išskirta kaip Baltijos jūros saugoma

vieta, bei įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 003),

užima apie 4000 ha plotą. Kuršių marios ir nuo jūros skirianti Kuršių

nerija pradėjo formuotis prieš 5 tūkstančius metų. Kuršių marių plotas –

1584 km2, Lietuvos dalis – 413 km2. Marios seklios, vidutiniškai 2 m gylio,

o Klaipėdos sąsiauryje pagilinta iki 15 m. Maksimalus nuotakinės srovės

ties Klaipėdos sąsiauriu greitis 2,5 m/s, o centrinėje marių dalyje

neviršija 0,5 m/s. Pučiant stipresniems vakarų vėjams, srovė teka iš jūros

į marias. Vidutinis vandens lygis Kuršių mariose 12 cm aukštesnis nei

Baltijos jūroje. Maksimalus bangų aukštis 2,2 m. Per metus vanduo

pasikeičia 4,4 karto. Kasmet į marias patenka apie 20 km3 gėlo vandens ir

apie 5 km3 jūros vandens. Aukščiausia vandens temperatūra +200C, kartais

užšąlusi būna iki 40 dienų per metus. Rytinė pakrantė apaugusi nendrėmis ir

kita augalija. Dugno nuosėdos – smėlis, dumblas su smėliu, dublas,

riedulingas priemolis. Šiaurinė Kuršių marių dalis turtinga biotipų ir

faunos įvairove. Šioje dalyje yra intensyvus gėlo ir sūraus vandens

maišymasis, didesnės srovės, sparčiai vystosi planktonas, daug biogeninių

medžiagų. Dugno bendrijas sudaro sūrių, apysūrių ir gėlų vandenų atstovai.

Gyvena daugiašerės ir mažašerės kirmėlės, uodų trūklių lervos,

dvigeldžiai moliuskai, vėžiagyviai, mizidai, krevetės. Aptinkama apie 50

žuvų rūšių. Per metus sužvejojama apie 32 kg/ha žuvų. Žemiau pateikiama

A.Raznikovo ir P.Zemlio patrengta Kuršių marių ekosistemos trofinių

organizmų grupių parametrų lentelė [8].

|grupės |gC/m2 |metini|metini|metini|s |s ir |s į |

| | |s |s |s |gC/m2/ |akumu- |detrit|

| | | | | | |gC/m2/ |gC/m2/|

|Fitoplankto|1,26 |209,26|0 |0,11 |0 |0 |236,29|

|nas | | | | | | | |

|Pelaginės |0,14 |160,00|564,78|0,79 |0 |0 |21,04

|Zooplankton|0,37 |39,75 |188,05|0,63 |0 |0 |19,08 |

|as | | | | | | | |

|Planktofagi|0,10 |0,67 |17,28 |0,97 |0,05 |0 |0,36 |

|Bentoso |1,12 |8,77 |41,08 |0,81 |0 |0 |11,04 |

|i | | | | | | | |

|Bentofaginė|0,92 |0,47 |9,03 |0,88 |0,26 |0,01 |1,72 |

|Plėšriosios|0,05 |0,58 |3,23 |0,84 |0,01 |0 |0,04 |

|Bentoso |0,78 |0,34 |3,54 |0,96 |0 |000,56 |0,04 |

|i | | | | | | | |

|Detritas |2,48 |- |- |0,50 |0 |145,17 |- |

Pateikta aukščiau lentelė charakterizuoja tik dalį ekosistemos

organinės medžiagos, t.y. tik pelaginę Kuršių marių dalį.

Kuršių marių pakrantėse auga nendrės, plūdės, lūgnės, švendrės,

melsvieji meldai. Šios vietos svarbios migruojantiems ir žiemojantiems

paukščiams. Čia peri kormoranai, gulbė giesmininkė, mažoji gulbė,

smailiauodegė antis, rudagalvė antis, klykuolė, mažasis dančiasnapis,

didysis dančiasnapis, jūrinis erelis (globaliai nykstantis), mažasis kiras

ir kt.

Kuršių mariose aptiktos šešios žuvų rūšys, įrašytos į Lietuvos

raudonąją knygą: jūrinė nėgė, atlantinė lašiša, šlakys, perpelė, sturys,

sparis.

Lydekos paplitusios visose Kuršių marių vietose, gerai reguliuoja

mažesnės vertės žžuvų gausumą, deja jų populiacija smarkiai sumažėjo.

Lydekos racioną sudaro kuojos – 36%, karšis – plakis – karosas – 11-13%,

pūgžlys – 16.7%. Pavasarį lydekos maitinasi beveik vien stintomis ir

pūgžliais. Migruojančią nerštui nėgę lydekos gaudo spalio mėnesį.

Stambesnės lydekos maitinasi ir savo jaunesniais atstovais. Pagrindinis

kuojų gausos reguliatorius yra lydekos. Tačiau rentabiliausiais plėšriųjų

žuvų atstovais yra starkis ir vėgėlė, jų maisto pagrindą sudaro menkavertės

žuvys.

Kuršių marių ekosistemai didžiausią pavojų kelia vandens tarša

organinėmis medžiagomis, eutrofizacija, žvejyba tinklais (paukščiai žūsta

tinkluose), besiplečiantis turizmas.

Nerijos pajūrys

Tai 45 km ilgio Baltijos jūros pakrantės vandenys. Bendras plotas apie

77000ha. Priekrantės vandenys, iki 3 km nuo kranto, priklauso Kuršių

nerijos nacionalinio parko teritorijai, užima apie 12000 ha ir įtraukta į

paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 002). Priekrantė intensyviai

naudojama gyventojų: žvejybai, laivininkystei ir gausiai lankoma turistų.

Apie 90 procentų ploto padengta smėliu, aptinkama dumblo, žvirgždo,

riedulių, morenos ruožų. Po smėliu yra ledynmečio sąnašos. Vėjas sukelia

iki 3 – 4 m aukščio bangas. Paplūdimio plotas nuo 25 iki 50 m. Daugiametė

vidutinė vandens temperatūra +8,40C. Stipriausias vėjas – iki 40 m/s.

Kuršių nerijos jūrinė priekrantė biologiškai produktyvi ir įvairi. Vyrauja

vėžiagyviai, dvigeldžiai moliuskai, planktonas, didelė biogeninių elementų

koncentracija. Prie dugno gyvena apysūrių ir sūrių vandenų atstovai. Ši

priekranties zona labai svarbi paukščiams žiemoti ir ilsėtis migruojant.

Šaltomis žiemomis registruota iki 900000 vandens paukščių. Čia aptinkama

atlantinė lašiša bbei šlakys, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Kartais pasirodo ilgasnukiai ruoniai. Kuršių nerijos pajūriui pavojų kelia

teršimas naftos ar chemijos produktais (avarijų atvejai), žvejų tinklai,

kuriuose žūsta paukščiai, turizmo plėtra.

Palangos pajūrys

Tai seklūs Baltijos jūros priekrantės vandenys nuo Karklės iki

Šventosios 2-3 km nuo pakrantės ir gilūs iki 44 km nuo pakrantės. Bendras

plotas 113000 ha, tame tarpe pietinė dalis apie 3300 ha priklauso Pajūrio

regioninio parko teritorijai, yra Baltijos jūros saugoma vieta bei įtraukta

į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 001). Priekrantė intensyviai

naudojama: laivininkystė, žvejyba, turizmas. Šioje vandens teritorijoje

didelis hidrobiontų produktyvumas ir biogeninių elementų koncentracija.

Dugno bendrijas sudaro gėlavandenių, apysūrių ir sūrių vandenų atstovai.

Palangos – Šventosios ruože gyvena 34 žuvų rūšys [11]. Yra midijų,

dvigeldžių moliuskų, ūsakojų vėžiagyvių, šoniplaukų, smėlio krevečių,

samangyvių, daugiašėrių kirmėlių. Organizmų siekia 33000 egz/m2, o biomasė

iki 5 kg/m2. Šioje teritorijoje paukščiai žiemoja ir ilsisi migruojant:

narai, sibirinės gagos, dančiasnapiai, mažieji kirai, juodakakliai narai.

Aptinkama atlantinė lašiša ir šlakys. Dažnai apsilanko ruoniai:

žieduotieji, paprastieji, ilgasnukiai.

Pavojai analogiški kaip Nerijos pajūriui: naftos ar chemijos

produktai, žvejų tinklai, turizmo plėtra. Palangos pajūrys vienas iš

pavojingiausių paukščiams pajūrio ruožų, nes čia jų daug telkiasi, o

žvejyba tinklais šioje vietoje yra intensyvi.

Nemuno delta

Deltos 26638 ha ploto regioninis parkas, įtrauktas į tarptautinės

svarbos pelkių ir seklių vandenų sąrašą (pagal Ramsaro konvencijos

nuostatus) bei į paukščiams svarbių teritorijų ssąvadą (kodas 006). Šioje

teritorijoje intensyvus vandens turizmas, mėgėjiška žūklė. Nemuno deltos

žemumą intensyviai keičia Nemuno atšakos – Atmata, Skirvytė, o tai pat

Minijos, Šyšos, Tenenio ir kitų upių deltos. Nemuno deltoje kaupiasi

sąnašos ir delta didėja bei slenka Kuršių marių link. Pavasario potvynių

metu vanduo pakyla 2-3 m ir vanduo užlieja iki 25000 ha plotą. Apie 25

procentus teritorijos užima pelkės – Rupkalvių, Medžioklės, Berštų,

Aukštumalos. Pastarojoje kasamos durpės. Deltoje yra didžausia Lietuvoje

Rusnės sala, didžausias limaninės kilmės Krokų Lankos ežeras. Po nuosėdomis

yra palaidotų durpių plotai. Nemuno delta išsiskiria didele biotopų ir

faunos įvairove. Platūs plotai nendrynų, meldynų, švendrynų, melsvųjų

meldų. Yra pelkinių duonių, plačialapių plūdžių, paprastųjų lūgnynų,

viksvų, dryžutynų, snaputynų. Salose auga juodalksniai, karklai bei kiti

šlapių vietų medžiai. Dugne gausiasi dvigeldžiai moliuskai, daugiašerės

kirmėlės, uodų trūklių lervos, mažašerės kirmėlės. Ši teritorija ypač

svarbi perintiems, migruojantiems ir žiemojantiems paukščiams. Čia aptikta

40 paukščių, 12 žinduolių, 1 varliagyvių, 6 žuvų, 5 augalų rūšys, įtrauktos

į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltai pavojų kelia: vandens tarša,

eutrofizacija, sausinimo darbai, pavasarinis vandens pumpavimas, polderių,

pievų bei salų užžėlimas, durpių gavyba, žvejų tinklai, didėjantis

trikdymas.

Tyras

Tai aukštapelkė, besidriekianti 5 km piečiau Klaipėdos iki Klišupės

upelio, 2540 ha ploto, atitinkanti Corine, Ramsaro konvencijos reikalavimus

ir įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 005).

Leidžiama ribota ūkinė veikla, medžioklė, turizmas. Dalyje draustinio

įsikūręs Kairių karinis poligonas, dalyje šlapių ppievų ganomi gyvuliai ir

šienaujama. Šioje teritorijoje yra didelė pelkių bendrijų įvairovė:

nendrynai, švendrynai, melsvieji meldai, viksvynai, vingiorykštynai,

vaistinės kraujalakės, dryžutynai, pelkiniai nendrynai, juodalksniai bei

karklynai. Pakrantėse auga lapuočių medynai. Pelkę sausina Klaipėdos

kanalas. Ši aukštapelkė svarbi perintiems paukščiams, čia peri kelios

globaliai nykstančios paukščių rūšies poros (jūrinių erelių), kelios

griciukų poros, apie 15 raudonkojų tulikų porų, didžiojo apuoko pora.

Aptikta 11 paukščių , 14 augalų rūšių, po vieną varliagyvių ir vabzdžių

rūšį, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą. Grėsmę kelia pievas ir pelkes

užželianti sumedėjusi augalija ir nendrės, sausėjimas, intensyvi

miškininkystė, karinis poligonas, didėjantis lankytojų srautas.

Išvados

Lietuvos Baltijos jūros priekrantę sudaro natūralių ekosistemų

kompleksai. Čia telkiasi didelė gyvybės formų įvairovė – vandens gyvūnų,

paukščių, augmenijos. Ši teritorija saugotina ne tik Lietuvos, bet ir

tarptautiniais įsipareigojimais. Pajūrio ekosistemų kompleksams grėsmę

kelia pramonės tarša (Nemuno upyno blogai valyti vandenys), žmonių sukeltos

avarijos (laivyboje, naftos gavyboje), žvejyba tinklais, intensyvus

turizmas, gaisrai, vandens telkinių eutrofizacija, sausinimo darbai,

intensyvus ūkininkavimas (miško ruoša, durpių gavyba, gyvulininkystė),

didėjantis trikdymas, pavasariniai vandens pumpavimai, polderių, šlapių

pievų ir salų užžėlimas. Unikalių natūralių Baltijos jūros ekosistemų

išsaugojimui būtina veiksminga įstatyminė bazė, ekologinės kultūros ugdymas

visose žmogaus amžiaus stadijose, visų gamtos apsaugos ir kontrolės

grandžių darnus darbas. Būtini ilgalaikiai ir trumpalaikiai apsaugos

priemonių planai.

LITERATŪRA

1.Doc. dr.Vytautas Raškauskas. Ekologijos samprata ir sąvokos.Mokslas ir

gyvenimas, 1997 (8).

2.Prof. habil.dr. Juozas Virbickas. Lietuvos vandens ekosistemos ir jų

apsauga.

3.Doc.dr. Olegas Pustelnikovas. Lietuvos

pajūrio ekologinė būklė.

4.Lietuvos raudonoji knyga. ,Mokslas‘, Vilnius, 1984.

5.P.Kemp, K.Arms. Įvadas į biologiją (rus.).,,Mir“, 1988.

6.Liutauras Raudonikis, Petras Kurlavičius. Paukščiams svarbiausios

teritorijos Lietuvoje. ,,Lututė“, 2000.

7.Algirdas Stankevičius, Benediktas Tilickis. Hidrometeorologinis režimas

Baltijos Pajūryje. Jūra ir aplinka, 1999, 2.

8.Artūras Razinkovas, Petras Zemlys. Organinės medžiagos balansas Kuršių

marių ekosistemoje. Jūra ir aplinka, 2000, 1(3).

9.Ramūnas Žydelis. Paukščių apsaugos problemos ir galimi sprendimai

Lietuvos pajūryje.

10.Stanislovas Sinkevičius. Epikontinentinės jūros ekologija. Vilniaus

universiteto leidykla, 2000.

11.Vytautas Gudelis. Lietuvos įjūris ir pajūris. ,,Lietuvos mokslas“, 1998.

———————–

Energijos

praradimas

Gaunama

energija

(Saulės)

Neorganinės maisto medžiagos (vanduo, oras, iš dirvos)

Producentai Reducentai

(žali augalai) (bakterijos, grybai, vabzdžiai)

Žolėdžiai Mėsėdžiai

Neorganinės medžiagos, vanduo

Augmenija

Gyvūnija

Atliekos

CO2

Saulės

energ.

Litosfera

Hidrosfera

Atmosfera

Kosmosas

Saulė

Biologinė aplinka

Organiniai junginiai

(biocenozė)

Fizikinė aplinka

Neorganiniai junginiai

(biotopai)

Fotosintezė

Energijos naudojimas

Kvėpavimas Šiluma

Energijos Judėjimas

grąžinimas

debesys

miškai

laukai

upės, ežerai

VANDENYNAI

ledynai

krituliai

garai

krituliai

garai

nuotėkis

vėjas

atmosferos anglies dioksidas

pramonė

augmenija, gyvūnija

dirvožemis: negyvi organ.,

išmatos, puviniai

karbonizacija

rūgštusis karbonatas

VANDENYNAI

nuosėdos

difuzija

fotosintezė

kvėpavimas

deginimo

dujos

puvimo

dujos

nuotėkis

atmosferos azotas

azoto denitrifikuojančios

fiksacija bakterijos

žuvę organizmai NO3-

išmatos NO2+

nitrifikuojančios

skaidytojai NH4+ bakterijos (bakterijos)

augmenija

Žmogaus

veikla

nitrifikacija

nuotėkis

nuosėdos

azoto fiksacija

skaidytojai

denitrifikuojančios bakter.

melsvabakterės

NO3-

NH4+ fitoplanktonas

denitrifikacija

azoto fiks.

iškasenos

nuosėdos

detritas

ištirpę fosfatai

bendrija

augmenija

gyvūnai, išmatos,

šlapimas

skaidytojai

fosfatai dirvoje

trąšos

nuotėkis

dūlėjimas

krituliai

Saulė

Panaudota

energija

Augalai

Organinės medžiagos

Cheminė energ.

Deguonis

Panaudota energ.

Gyvūnai, bakterijos

Maisto medžiagos

Energija

Mineralinės medžiagos

Anglies dioksidas

augalai

Geologinis procesas