Dj kronikos

DJ Kronikos. Pirma Dalis : Trys šokių muzikos etapai

Norėdami geriau suprasti ateitį, privalome gerai žinoti praeitį, tad šis straipsnis – tai pradžių pradžia apie DJ kultūrą ir šokių muziką. Pirmoji pasakojimo dalis skiriama DJ kulto vystymuisi pradedant pirmojo įrašo atsiradimu ir baigiant šiandienos madomis. Antroji dalis bus skirta pirmajam pasaulyje „beat mixing“ DJ’ui – Francis Grasso, gal būt bus ir daugiau dalių, bet apie tai vėliau, dabar pradėkime nuo pat pradžių.

Visą DJ kultūros istoriją galima būtų suskirstyti į tris etapus, ttai 1943 – 1969 m. (Pirmoji banga), 1974 – 1982 m. (Antroji banga) ir nuo 1985 iki 2001m. (Trečioji banga).

Pasakojimą būtina pradėti nuo priešistorės. Muzikos įrašų istorija prasidėjo kai 1877m. Thomas Edison sukvietė fotografus. Nors daugelis leidinių teigia, kad pirmasis muziką „transliuoti“ pradėjo Reginald A. Fessenden, kuris 1906 metais leido Kalėdines dainas Bostone, bet tik 1943 pasirodė pirmasis „Club DJ“. Deja, pirmieji klubų DJ’ai buvo ne žmonės, bet automatai, grojantys plokšteles (turbūt visiems teko matyti juos amerikietiškuose filmuose), taip vadinami „„jukebox“.

Pirmoji banga (1943 – 1969)

Pirmosios bangos prasidėjo nuo 1943 m. Jimmy Savile surengto pirmojo pasaulyje DJ šokių vakarėlio. Tą vakarą buvo grojamas „jazz’as“ ir viskas vyko Anglijoje, „Loyal Order of Ancient Shepherd’s“ salėje. Į pirmająjį vakarėlyje susirinko 210 žmonių. TTuo pat metu jau atsidarinėjo klubai Prancūzijoje ir kitose Europos vietose. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl atsirado diskotekos (prancūziškas žodis reiškiantis įrašų biblioteką) buvo ta, kad po Antrojo Pasaulinio karo klubų savininkai arba negalėjo įpirkti gyvų atlikėjų, arba publika pageidavo amerikietiškos muzikos. Kaip teigia DJ istorikai, pirmoji diskoteka buvo atidaryta Paryžiuje 1947 m. – „Whiskey-A-Go-Go“.

1950-aisiais, Amerikos radijo DJ’ai pradėjo groti „gyvai“ ir atliko žmonių „jukebox’ų“ vaidmenį „plokštelių vakarėliuose“. Šie DJ grodavo vienu patefonu (tikrai prastas pavyzdys šiandieniniam DJ’ui), o tarp dainų – kalbėdavo (ir šiandien kai kas mėgsta pašnekėti). Kartais gyvas būgnininkas užpildydavo tarpus tarp dainų, kad šokėjai nesustotų (pirmasis miksas?). 1955m. Bob Casey, kuris tada buvo ypač populiarus DJ, sugalvojo panaudoti du grotuvus ir groti muziką be sustojimo. TTuo pat metu,Europa iš amerikos vežė „rock’n’roll’o“ įrašus ir labai sėkmingai juos suko vietinėse diskotekose.

Klubų ir diskotekų skaičius nesustabdoma augo iki 1960-ųjų vidurio. Tačiau 1968 m. viskas sustojo. 1969m. Fancis Grasso „išrado“ „beat-mixing’ą“ (būtent jis laikomas šio grojimo stiliaus pradininku) ir jį išpopuliarino New York’o „Sanctuary“ klube. Bet kokiu atveju, tais pačiais metais daugelis Amerikos klubų buvo uždaryti arba reformuoti į klubus, kuriuose groja gyvos grupės ir atlikėjai.

Pirmosios bangos pabaigai įtakos turėjo keletas priežasčių. Tiek garso, tiek šviesos įranga 60-aisiais bbuvo nepakankama, kad galėtų patenkinti lankytojų poreikius. Kita priežastis, tai Vietnamo karas, įtakojęs muziką ir į populiariausių viršūnę iškėlęs protestuojantį roką bei „folk“. 1970-ųjų pradžia buvo visuotinio nepasitenkinimo, ekonominių krizių metas, žmonės neturėjo nuotaikos šokti.

Pirmoji banga baigiasi 1969-aisiai, o Antroji prasideda 1974-aisias, kas gi vyko tarp šių dviejų bangų? Kaip jau minėjome anksčiau, įvairios ekonominės krizės, Vietnamo karas stipriai įtakojo klubų ir DJ veiklą. Viskas aprimo. Tačiau tai nereiškia, kad neliko nei vieno klubo ar DJ’aus. Tuo metu išliko ir didžiąją rinkos dalį užėmė „underground’iniai“ gėjų klubai, kur DJ’aus užduotis buvo groti kuo vienodesnį ritmą ir šį ritmą išlaikyti kiek įmanoma ilgiau. Būtina paminėti, kad būtent tuo metu „Technics“ išleido pirmąjį „direct drive“ (tiesioginio varymo) patefoną.

Antroji banga (1974 – 1982)

Antroji banga prasideda 1974 m. ir tęsiasi iki 1982 m. Šis etapas labai įdomus ir svarbus vien dėl to, kad būtent jame atsiranda „turntablism“, „Technics“ išleidžia „SL-1200″ plokštelių grotuvą, pasirodo pirmais singlas 12″ plokštelės pavidalu.

1973m. pasibaigus Vietnamo karui, DJ Kool Herc, daugelio įvardijamas kaip „hip hop“ kultūros krikštatėvis paleido du vienodus kūrinius, kurie be perstojo sukosi papildydami vienas kitą. Tai buvo „turntablism“ pradžia. 1970 metais „Technics“ išleido „SL-1200″ plokštelių grotuvą (1979-ais jis buvo patobulintas ir išleistas legendinis „SL-1200MK2″ modelis.). 1974-aisiais vokiečių kkolektyvas „Kraftwerk“ išleidžia „Autobahn“. Ko gero 22 minučių trukmės kūrinys ir buvo 12″ singlo priežastis. Dar svarbiau, kad būtent Kraftwerk tampa tokių atlikėjų kaip Afrika Bambaataa ar „house“ pionieriaus Frankie Knuckles įkvėpėjais. 1976-ais, Walter Gibbons išleidžia pirmąjį pasaulyje singlą 12″ plokštelėje (maksi singlą) – tai buvo Double Exposure – „Ten Percent“. 1977 m. DJ Grand Wizard Theodore visiško atsitiktinumo dėka atranda „scratch’ą“. Taigi, kaip matote, šis periodas buvo labai vaisingas ir labai daug šiai dienai elementarių dalykų buvo sukurta būtent tada.

Tuo metu klubinė kultūra irgi ėmė atsigauti, kaip sakė Norm N. Nite – „tai atsitiko todėl, kad vaikams pabodo tiesiog sėdėti ir klausytis muzikos. Jie norėjo šokti“. Nors ekonominė situacija nepagerėjo, tačiau dėl jos klubai jau nebeišgalėjo įpirkti gyvų grupių, o DJ buvo žymiai pigiau.

1977 m. New York’e įsikūręs „Studio 54″ klubas turėjo 7 milijonų dolerių apyvartą per metus (dabar tai būtų apie 21 milijonas). Tais pačiais metais filmas „Saturday Night Fever“ dar labiau išpopuliarino diskotekas ir pateko į to meto geriausių filmų dešimtuką.

1979m. Rapper’s Delight išleidžia „Sugar Hill Gang’s“, kuris laikomas komercinio „rap’o“ pradžia. Šiame kūrinyje panaudota populiaraus disko atlikėjo Chic „Good Times“ boso linija, o Rapper’s Delight tampa pirmojo „rap“ hito autoriais.

Žodis ‘disko’ tapo tokiu populiariu, kkad jis pats tapo savo budeliu. Išpopuliarėjo „Disco-sucks“ (Disko čiulpia) akcijos. 1979-ųjų anti disko protesto akcijos Chicago „Cominsky Park“ parke vadinamos oficialia disko eros pabaiga, nors disko populiarumas išliko dar keletą metų. Bet kokiu atveju, didžiausi disko hitai buvo perleisti 80-ųjų pradžioje („Funkytown“ ar „Celebration“).

Tarp antros ir trečios bangų vėl atsiranda keleto metų tarpas. Kas tai? Visų pirma reikia pabrėžti, kad 1982 m. disko visiškai „nemirė“. Šis stilius arba persikėlė į „underground“ klubus arba išpopuliarėjo kitose šalyse (pvz. „Italo disco“). Šis „tarpas“ tarp dviejų bangų labai panašus į 1969 – 1974. Priežastys praktiškai identiškos: ekonominis nuosmukis, pacifistinės akcijos ir t.t. Žinoma, negalima teigti, kad šiuo metu nieko nevyko. Pagrindiniai dalykai, įvykę tarp 1982 ir 1985m. tai „house“ muzikos bei „rave“ atsiradimas ir CD technologijos išpopuliarėjimas. Praktiškai šie trys įvykiai geriausiai ir apibūdina trečiąją bangą.

Trečioji banga (1985 – 2001)

Trečioji banga prasideda 1985m. Pabandysime šiek tiek detaliau apžvelgti kiekvieną iš jau minėtų pagrindinių įvykių.

„House“ muzika. Yra sukurta galybė mitų ir teorijų kas yra „house“ muzika. Praktiškai dėl jų gausos sunku atrasti tikrąją šio žodžio prasmę. Labiausiai priimtinas „house“ muzikos apibūdinimas yra – tai muzika, atsiradusi Chicago „underground“ klube „Warehouse“, 80-aisiais.

Visko pradžia būtų galima laikyti New York’o leiblą „Salsoul“ (Salsa +

Soul), kuris užpildė spragą tarp disko ir „house“ muzikos. „Salsoul“ siekė sumažinti įrangos kaštus ir tokiu būdu „prastumti“ savo muziką. Jų siekiai reiškė, kad ištisus orkestrus galima pakeisti vienu žmogumi su tinkamu sintezatoriumi ir kompiuteriu. Būgnininkai ir bosistai pakeičiami elektroninėmis mašinomis, kurios yra 100% tikslios, pigesnės, kantresnės ir ramesnės. „Warehouse“ pradėjus kultivuoti „house“ muziką, visi populiariausi Chicago DJ’ai, kaip susitarę ėmė kurti „house“. 1983/1984 m., Jesse Sounders išleido pirmąjį „house“ kūrinį „On & On“. Šis kūrinys tapo antrojo „house“ muzikos aapibrėžimo priežastis: „tai yra „disco“ muzika, kurioje dominuoja elektroninės boso linijos ir ritmo mašinos, o perkusijos garsai ypatingai pabrėžiami“.

Praktiškai tuo pat metu kai Chicaga gimdė „house“, New York’as – „garage“. Panašiai kaip „house“ muzika turi keletą savo apibrėžimų, taip ir „garage“ jų turi. Vienas iš priimtiniausių ir įtikinamiausių, kad „garage“ pavadinimas kilo iš DJ Larry Levan valdomo „Paradise Garage“ naktinio klubo pavadinimo. Beje, Larry Levan buvo artimas Frankie Knuckles iš Chicago „Warehouse“ draugelis.

Kai kas teigia, kad „garage“ gimė todėl, kkad New York’o prodiuseriai tiesiog nesuprato formulės, pagal kurią Chicago kuria savąjį „house“. Todėl kai kas „garage“ dar vadina „Big Apple house music“.

Tarp Chicago ir New York įsikūrusiam Detroit beliko tik pasinaudoti geriausiais „Chicago house“ ir „New York garage“, bbei importo iš Europos elementais ir sukurti nuosavą skambesį „Detroit techno“. Panašu, kad „techno“ labiausiai nutolo nuo disko ir tapo visiškai elektronine muzika. Labai šauniai „techno“ pavadinimo Bill Brewster ir Frank Broughton „jeigu „house“, tai „disco“ grojama procesoriais, tai „techno“ pačių procesorių kuriamas triukšmas“.

Techno pradininkai buvo Kevin Saunderson, Derrick May ir Juan Atkins. Nors kaip sakė vienas „house“ muzikos DJ’us – „tiek Juan, tiek Kevin labai dažnai atvažiuodavo pas mane į Chicago. Būtent mes juos ir įkvėpėme.“. Tikra tiesa, visus šiuos kūrėjus įkvėpė Kraftwerk, New Order ir žinoma „Chicago house“.

Galiausiai, 80-ųjų pabaigoje, ėmė atsirasti įvairūs „house“, „garage“ ir / arba „techno“ muzika paremti sub-stiliai. Bet kokie ritmo, tempo ar boso linijos pakeitimai gavo naujus pavadinimus. Tarkim, kūriniai su „bongo“ garsais iir Ispanišku tekstu – „latin house“, lėtesni kūriniai su industriniais elementais – „belgian new beat“, su „hip-hop“ elementais – „hip-house“, greitas „techno“ ritmas maišytas su laužytais ritmais – „jungle“, prie „jungle“ pridėjus instrumentinę dalį –“drum’n’bass“, jeigu pridedama „Roland TB-303″ boso linija, tai jau „acid house“.

„Rave“ judėjimas prasidėjo Anglijoje 1988 metais, pagrindė šio judėjimo priežastis – „acid house“. Iš pradžių šie vakarėliai vadinosi „acid parties“ ir labai greitai išplito po Angliją, Europą, Ameriką ir visą pasaulį. Kaip teigė Bill Brewster ir FFrank Broughton („Last Night A DJ Saved My Life: The History of the Disc Jockey“ autoriai) „Panašu, kad daugelis „rave“ judėjimo elementų, tokių kaip plačios kelnės ir „breakdance“ yra pasisavinta iš „Nothern Soul“ scenos, gyvavusios Anglijoje prieš 15 metų.“ Juokinga, tačiau „rave“ scena tapo komerciškai sėkminga, nes ji buvo anti-komercinė. Vakarėliai buvo ypatingai „underground“, tai buvo tarsi bandymas pabėgti nuo kasdieninės rutinos. Tačiau šis uždarumas tapo nesaikingo narkotikų vartojimo, sukūrusio neigiamą „rave“ ir „reveirių“ įvaizdį, priežastimi.

Kodėl taip išpopuliarėjo „reivai“? DJ ir muzikantai nori manyti, kad dėl visko „kalta“ muzika, tačiau žvelgiant šiek tiek giliau, tai labiau buvo žmonių reakcija į socialinius pasikeitimus. Bet kokiu atveju, „rave“ judėjimas labai stipriai pakeitė šokių muziką, požiūrį į DJ ir promouciją. Būtent tada atsirado pirmieji „superstar“ DJ’ai.

Kadangi DJ’ai ir vakarėlių organizatoriai ėmė uždirbti pinigus, reikėjo ir komercinės muzikos, kuri dar padidintų jų pajamas. „Tance įsigalėjimas“ buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl muzika tapo komercine ir kodėl atsirado „superstar“ DJ’ai, tarkim Paul Oakenfold. Kaip teigė Paul Thomas iš KISS FM: „Pop trance“ iškilo nes prodiuseriai pasakė „Žinau kaip mergytes pritraukti atgal į šokių aikšteles“. Viskas, ką jie padarė, tai ant savo „trance“ kūrinių užkabino vokalą“.

CD technologija Europoje atsirado 1982m., Amerikoje – 1983m. 198m. buvo iišleisti trečiosios kartos CD grotuvai, o 1988m. – pasirodė pirmieji įrašomi CD-R’ai. Nemanome, kad verta gilintis į CD technologijos ypatumus, naudingiau būtų pasižiūrėti kokią įtaką CD padarė DJ’ams.

DJ’ai nuo pat pradžių grojo vinilais, todėl jau buvo sukurta visa eilė įrangos skirtos groti plokštelėmis, atsiradus CD – atsirado paklausa įrangai, leidžiančiai groti CD lygiai taip pat, kaip ir vinilą. CD-R’ai labai stipriai prisidėjo prie muzikos piratavimo, bet tuo pat metu puikiai tiko muzikos apsikeitimui tarp DJ’ų, retų kūrinių platinimui ir t.t. Paprastesnis ir pigesnis muzikos gavimas įtakojo tai, kad pradėjo atsirasti vis daugiau ir daugiau DJ’ų, kylant DJ įrangos paklausai – ji pigo. Teigiama, kad 90-ųjų pabaigoje, JAV buvo daugiau kaip 200 000 DJ’ų.

2001m. laikomi Trečiosios bangos pabaiga. Kaip ir ankstesnių, Trečiosios bangos baigimosi priežastys panašios: ekonominės krizės, muzikos pardavimų sumažėjimas (pagrinde dėl Interneto). Gal būt „electro“ ir visos jos atmainos: „electro house“, atgimstantis „acid house“, „electro tech“ ir kiti stiliai, naujos technologijos, tokios kaip „Stanton Final Scratch“, palydovinis radijas, DJ švietimas bus ketvirtosios bangos pradžia. Pagyvensim – pamatysim.

Sunku pasakyti, ar ši kronika yra teisinga, tačiau rašant ją rėmėmės ne vienu šaltiniu, o pateikta informacija yra dažniausiai sutinkama ir paremta pakankamai logiškais pamastymais bei nenuginčijamais faktais. Artimiausiu metu pateiksime antrąjį straipsnį iiš serijos „DJ kronikos“- tai bus pasakojimas apie, jau amžiną atilsį, Francis Grasso – pirmąjį „beat mixing“ DJ’ų.

DJ Kronikos. Antra dalis : Francis Grasso

Pasakoti, kas yra „beat mixing“, ypač Lietuvoje, tikrai neverta. Turbūt 98 procentai Lietuvos DJ’ų ir „DJ’ų“ yra „beat mixing“. Oficialioji „beat mixing“ eros pradžia laikoma „Technics 1200″ patefono išleidimas, kai pirmą kartą buvo įdiegtas „pitch’as“(greičio reguliatorius)(1972). Neoficialiąja pradžia reiktų laikyti Francio Grasso, kai jis dar 1969, New York klube „Sanctuary“, neturėdamas jokio įmantrios įrangos, bandė ir suvedinėjo ritmą. Būtent Francis pakeitė DJ mikso supratimą, jis ėmė miksuoti ritmą, kurti vakarėlio nuotaiką savo grojama muzika, pradėjo derinti muzikos energetiką. Francio Grasso buvo pradininkas dalykų, kurie yra pradžiamokslis šiandieniam DJ’ui.

Pats Fancis Grasso apie tuometinį miksavimą pasakojo „negalėjai keisti greičio, turėjai pagauti tinkamą momentą. Vietos klaidoms nebuvo. Liesti grotuvų – negalima. Tuo metu turėjau „Thorens“. Viskas, ką reikėjo ir galėjai padaryti, tai paleisti plokštelę reikiamu momentu. Niekas daugiau negrojo taip, kaip aš. Niekas nenorėjo leisti dviejų įrašų ilgai, nes kuo ilgiau leidi, tuo didesnė tikimybė suklysti. Man tai buvo paprasta, lygiai taip pat kaip išvesti šunį.“.

Labai apmaudu, kad Internete taip mažai informacijos apie Fracis, manau, ateityje jos vargu ar padaugės. Pasitraukęs iš muzikos 1981, prieš tris metus (2001) Francis Grasso,

savo 53-iojo gimtadienio išvakarėse, mirė. RIP Francis.

Bet pradėkime nuo pradžių. Albert Goldman knygoje „Disco“, Fracis Grasso apibūdinas kaip „žemas, raumeningas, ilgaplaukis jaunuolis iš Brooklyn“. Auto įvykyje patyrusiam pėdos traumą, gydytojai liepė šokti ir tokiu būdu stiprinti savo pėdą. Netrukus Francis šoko didžiausiuose New York klubuose. Šokėjo karjerą jis pradėjo „Trude Hellar“ klube, kur teko šokti ant siauros briaunos prie pat sienos, leidžiančios judėti tik į šonus. Vieną 1968 vakarą Francis apsilankė „Salvation II“ klube ir jam pasiūlė užimti Terry Noel ((vienas iš pirmųjų „sėkmingų“ klubinių DJ JAV) vietą, kuris neatėjo tą vakarą į darbą. Francis šį pasiūlymą priėmė šiek tiek bijodamas ir jaudindamasis, tačiau kai Terry pasirodė darbe, klubo administratorius jį išvarė ir pasamdė „naujoką“. Greitai Francis įrodė, kad turi pašaukimą groti. Priešingai nei Noel, kuris grodavo roką ir buvo pasikabinęs Elvis Presley nuotrauką, Francis grojo soul muziką.

Keletą metų šokęs pagal kitų DJ’ų leidžiamą muziką, atsistojęs prie grotuvų, Francis Grasso geriau nei kas kitas žinojo, ko nori publika, ir nnetrukus visi šoko pagal Aretha Franklyn, Gladys Knight, Booker T. & the MG ir t.t. Tai, ką Francis sužinojo leisdamas laiką šokių aikštelėse, vertė keisti DJ’aus darbo specifiką. Jis suprato, kad pagrindinė jo užduotis ne keisti plokšteles, bet priversti minią ššokti be sustojimo. Geriausias būdas tai padaryti buvo groti vieną ilgą dainą arba tiesiog vientisą įvairių dainų miksą. Iš pradžių tai buvo vienos dainos grojimas po kitos, stengiantis antrąją dainą idealiai pritaikyti prie pirmosios ritmo, vėliau jau buvo dedamas dviejų dainų ritmas vienas ant kito ir stengiamasi abi dainas išlaikyti kartu kaip įmanoma ilgiau. Tai buvo ypatingai sunku, kadangi jokių greičių reguliavimų („pitch“) nebuvo. Francis nežinojo tokio posakio kaip „BPM“, visas miksavimas rėmėsi nuotaika, tinkamu momentu, sėkme, kol į rankas nepateko „Thorens“ skirtingų greičių patefonas. Sakydami skirtingų greičių, nekalbame apie tikslius „pitch’us“, kalbame apie 33 ir 45 greičius. Iki „Thorens TD 150″ grotuvo, visi patefonai grodavo arba 33 arba 45 greičiu.

Niekas daugiau negrojo taip kaip Francis. Jo dėka žmonės pradėjo ssuprasti, ką reiškia tinkamas įrašas tinkamu metu. Atrodė, kad Francis turi įgimtą talentą miksuoti. Dėl savo pripažinimo ir sugebėjimų, 1969 jis buvo pakviestas groti „The Sanctuary“ klube (prieš tai tame pastate buvo bažnyčia). Pasistatęs savo patefonus ant altoriaus, Francis tarsi kunigas dėstė tikrojo miksavimo pamokslus savo „parapijiečiams“. Tai pačiais 1969, jis grojo ir „The Heaven“, po to buvo nusprendęs palikti „The Sanctuary“, bet netrukus sugrįžo. Taip ir nepavyko sužinoti, kodėl jis tai padarė. Tiksliai žinoma tai, kad su didesnėm ar mmažesnėm pertraukom, Francis Grasso pradirbo „The Sanctuary“ klube iki pat klubo paskutinių dienų – 1972, kai klubas buvo uždarytas dėl įvairiausių nusižengimų įstatymams. Istorija nutyli kur jis grojo nuo 1972 iki 1981, kai metė šį darbą ir pradėjo statybininko „karjerą“.

Pradėjęs „Salvation II“ jis pasiekė „The Heaven“, „The Sanctuary“ ir „Club Francis“, būdamas šlovės viršūnėje jis buvo pats tikriausias DJ „super star“. Jis susitikinėjo su Liza Minnelli, buvo susižiedavęs su Playboy Bunny ir pasinėręs į sekso ir narkotikų liūną. Jo draugais tapo Jimi Hendrix, Truman Capote, Calvin Klein, Andy Warhol ir t.t.. Žvelgiant į paskutiniųjų metų nuotraukas, nesunku suprasti, kad paskutinieji jo gyvenimo metai nebuvo patys nuostabiausi. Jo kūnas buvo rastas 2001 metų kovo 18, Francis Grasso apartamentuose Brooklyn’e.

Jeigu norėtumei pamatyti Francis Grasso filmuotojo medžiagoje, tektų arba prašyti jo artimiausių draugų, arba išsinuomoti 1971 metų filmą „Klute“, kurio viename epizode galima pamatyti ir Francis Grasso, arba ieškoti dokumentinio filmo „MAESTRO“. Filmas, kuriame „vaidina“ „Little Louie“ Vega, Danny Tenaglia, Tony Humphries, Derrick May, Sven Vath, Danny Rampling, Dimitri From Paris, Pete Tong ir pats Francis Grasso. Ši juosta daugelio muzikos kritikų vadinama „Underground šokių muzikos judėjimo biblija“, „pačiu atviriausiu filmu apie šokių muziką“ ir t.t.

Literatūra: www.djkronikos.net;www.hotspot.t3.to