Autizmo sutrikimas ir vaiko raida
TURINYS
Įvadas…………………………1
1. Autizmo istorinė apžvalga, samprata, sutrikimo paplitimas………………2
1.1. Autizmo istorinė apžvalga…………………………2
1.2. Autizmo samprata…………………………3
1.3. Autizmo paplitimas…………………………5
2. Autizmo priežasčių aiškinimo teorijų apžvalga…………………..5
2.1. Psichologinės autizmo priežastys………………………5
2.2. Biologinės autizmo priežastys…………………………6
2.3. Organinės-neorganinės priežastys……………………….7
2.4. Genetinės priežastys…………………………7
3. Vaikų grupės…………………………8
4. Autizmo simptomai…………………………9
4.1. Kokiame amžiuje gali būti diagnozuotas autizmo sutrikimas?………….9
4.2. Autizmo atpažinimas…………………………9
4.3. Ankstyvasis (Kannerio) vaikų autizmas (F 84.0)……………….12
4.4. Autistinė (Aspergerio) psichopatija (F 84.5)………………….12
5. Autistinių vaikų raidos, socialinės sąveikos ir elgesio ypatumai……………13
5.1. Socialinis elgesys…………………………13
5.2. Savęs stimuliavimas…………………………14
5.3. Agresija ir saviagresija…………………………14
5.4. Komunikacija…………………………15
5.5. Gyvenimo įgūdžiai…………………………16
6. Atvejo analizė…………………………16
7. Poveikio galymybės: intervencija…………………………17
Išvados…………………………20
Literatūra…………………………22
ĮVADAS
Kitoks, „vaikas smaragdo akimis“ (M. RRothenberg, 1998), suaugusiems kelia didesnį susirūpinimą, negu vaikas turintis fizinę negalią. Juk niekada nekils mintis kaltinti paralyžiuoto, aklo ar kurčio, kad jis ne toks kaip visi, tačiau vaikas, turintis elgesio, komunikacijos, protinio atsilikimo požymių, susiduria su sunkumais kurie trukdo formuotis priimtiniems socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje terpėje santykiams su visuomene, dažnai yra nesuprasti, atstumti labiau nei bet kurie kiti mūsų visuomenės nariai. Mūsų visų požiūris ir elgesys su vaikais ir suaugusiais, turinčiais negalią ar sutrikimų yra tarsi mūsų visuomenės humaniškumo egzaminas ir jjos branda matuojama tuo, koks vyrauja požiūris į neįgaliuosius, kaip su jais elgiamės.
Vaiko teisių konvencijoje priimtoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1989 metais lapkričio 20 dieną (ratifikuota Lietuvoje 1995 m.) I dalies 23 straipsnyje kalbama apie „kitokius“ vaikus. Ten nurodoma, kad vvaikas turintis psichinę ar fizinę negalią, turi teisę į ypatingą globą, auklėjimą ir mokymą, padedant jam gyventi visavertį gyvenimą, išsiugdyti kaip galima didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir integruotis į socialinę aplinką (Vaiko teisių konvencija, 2001) Deja, vyraujantis požiūris į tokius vaikus ir suaugusius yra gajus – jie dažnai būna atstumtieji, kurių šalinamasi, nesuprasti daugelio: bendraamžių, mokytojų, auklėtojų, nes mūsų įsisenėjusioje sąmonėje viskas kas neatitinka tam tikrų nustatytų šablonų, ar kelia sunkumų – yra blogai. Apie turinčius autizmo, Rett sindromą dažnai manoma kaip apie naštą visuomenei, Aspergerio sindromą – prastai išauklėtus, nemokančius tinkamai elgtis, keistus vaikus. Neretai galioja mitas, kad tai vaikai gimę asocialiose, žemo intelekto lygio šeimose.
Būtina šviesti visuomenę, skatinti savitarpio pagalbą, empatiją, humanišką požiūrį į kitokius žmones. Vaikams, turintiems ššį sutrikimą reikia ypatingo dėmesio, meilės, atsidavimo, žinių, bei bendro komandos darbo: pedagogų, medikų, socialinių darbuotojų, psichologų, tėvų, logopedų, visuomenės narių bei valdžios institucijų.
Labai pamokanti yra ištrauka iš A.de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“, kuri duoda mums pavyzdį atsakomybės už „ypatingas gėles“ – šiek tiek kitokius, pažeidžiamus vaikus:
„Jau milijonus metų gėlės išsiaugina dyglius. Ir jeigu aš žinau vienintelę visame pasaulyje gėlę, kurios nėra niekur kitur tik mano planetoje ir kurią vieną gražų rytą avis gali imti ir sunaikinti, net nesuvokdama, kką daro – tai tas nesvarbu?!
– Žinai. mano gėlė. aš už ją atsakingas! Ir ji tokia silpnutė! Tokia naivi. Jos yra keturi visai menki dygliukai ir jais ji turi apsiginti nuo viso pasaulio.“ (A. De Sent-Egziuperi, 2002 m.)
Labai norisi tikėti, kad mes, suaugusieji rūpinsimės ir padėsime kaip ir Mažasis princas „ypatingoms gėlėms“ ir neleisim mūsų sieloj keroti baobabams.
1. AUTIZMO SAMPRATA, JOS RAIDA, SUTRIKIMO PAPLITIMAS
1.1 Autizmo sampratos istorinė apžvalga
Užuominų apie autizmo sutrikimą randame įvairių šalių tautosakoje. Įvairiose pasakose minimi herojai, kuriems būdingas naivumas, nesugebėjimas suprasti perkeltinės prasmės, keistas elgesys.
Rusijoje juos skaitė šventaisiais, pagal budistų tikėjimą – tai „senos sielos“, kurios atėjo į šį pasaulį, kad mus pamokytų – meilės, kantrybės, atsidavimo ir tolerancijos.
Inkvizicijos laikais, juos skaitė „velnio apsėstaisiais“ ir degino ant laužų.
Tik 1867 m. H. Maudsley – pirmas psichiatras, atkreipęs dėmesį į vaikus, turinčius rimtų psichikos sutrikimų, apimančius raidos sutrikimus (S. Lesinskienė,1998 m.).
Froido amžininkas O. Bloiler (1908 m., 1914 m.) pavartojo terminą autizmas, aprašydamas suaugusiųjų šizofreniją.
A. Šubert (1926) analizuoja vaikų asmenybes ir mini, kad vaikui būdingas autizmas ir autizmo bruožai.
L. Kanneris (1938) paskelbė pirmąsias idėjas, o 1943 metais paskelbė savo darbą apie vaikus su autistiniais afektinio kontakto sutrikimais. Šis L. Kannerio darbas iki šiol yra ir lieka vienas populiariausių aautizmo literatūroje.
1944 metais austrų psichiatras H. Aspergeris paskelbė savo disertaciją apie „autistišką psichopatiją“ vaikystėje.
Abu mokslininkai nieko nežinodami apie vienas kito tyrinėjimus, aprašė retą, mažai suprantamą sutrikimą. Jų aprašymuose yra daug bendrų dalykų ir tam tikrų skirtumų (jų nuomonės išsiskyrė dėl autistų kalbos, mokymosi ir motorikos sugebėjimų). Ir Kanneris ir Aspergeris manė, kad autistiniai sutrikimai įgimti ir tęsiasi visą gyvenimą, tėvai taip pat turi autizmo bruožų, taip pat pažymėjo, kad vaikų tėvai yra inteligentai, 9 iš 11 motinų buvo baigusios koledžus, visos, išskyrus tris šeimas įrašytos į knygą „Kas yra kas Amerikoje“.
Bendras gydytojų, psichologų, spec. pedagogų, logopedų, auklėtojų darbas ir užsienio autorių darbų analizė padėjo šių vaikų ugdymo pedagoginei sistemai sukurti.
L. Wing (1974) pateikia tokius pagrindinius sutrikimo požymius:
1) socialinės sąveikos kokybiniai sutrikimai;
2) vebralinio ir nevebralinio bendravimo bei vaizduotės kokybiniai trūkumai;
3) ypač ribota veikla ir pomėgiai;
Autizmas lemia bendravimo, socialinio sąveikos elgesio sutrikimus ir stipriai pažeidžia vaiko raidą bei socialinę adaptaciją, todėl autizmas priskiriamas įvairiaspalvių sutrikimų grupei. (R. Ivoškuvienė, J, Balčiūnaitė, 2002).
Per paskutinius 10 metų buvo išleista įvairių straipsnių, knygų, net filmų apie autistus. Autoriai – autistų tėvai, arba patys autistai. Vertingiausia medžiaga buvo pateikta aukšto lygio autistės, mokslų daktarės Tample Grandin. Ši Colorado universiteto profesorė yra parašiusi per 100 straipsnių ir kknygą Emergence: Labelled Autistic. T. Grandin į save žvelgia tarsi per mikroskopą ir suteikia retą informaciją. Ypač naudinga yra T. Grandin autisto sensorinės stimuliacijos galimybių aprašymai.
Ji aprašo ir aiškina „keistas“ autisto absesijas – uoslės, regėjimo, klausos, hiperjautrumo ir gilios kompresijos noro. Ši intelektuali autorė pateikia ypač svarbių minčių sudarant intervencijos strategijos ir individualias programas (R. Rimienė, 1995.)
1.2 Autizmo samprata
Į klausimą „Kas yra autizmas?“ nėra paprasta atsakyti, nes nei vienas apibrėžimas nebus tikslus. Kad lengviau būtų rasti atsakymą reikia taikyti tris skirtingus aiškinimosi lygius: biologinį, kognityvinį, elgesio. Ieškant autizmo sutrikimo priežasčių, žiūrima į biologinę šios problemos pusę, o ieškant būdų tvarkytis su sutrikusiu elgesiu, svarbu autizmo pasireiškimas elgesio lygyje. Kognityvinės teorijos užpildo tarpą tarp biologijos (smegenų) ir elgesio (veiksmų). Jose keliamos hipotezės, stengiantis paaiškinti autistų jausmus ir elgesį.
Diagnozuojant autizmo sutrikimą kreipiamas dėmesys į elgesį, nes autizmas atpažįstamas ne pagal biologinę etiologiją, o pagal individo elgesį.
Autizmas – sutrikimas, kuriam būdingas visiškas atsiribojimas, savęs stimuliavmas, pažinimo sferos trūkumai, kalbos sutrikimai; pirmieji požymiai yra pastebimi kūdikiui nesulaukus 30 mėnesių (D. P. Hallahan, J. M. Kauffman, 2003).
Kartais kyla klausimas ar mes visi esame „truputį autistai“. Atsakymai į šį klausimą įvairių autorių skiriasi. Elgesio lygyje atsakymas: „taip“, nes autistas gali elgtis kaip labai baikštus
ir drovus sveikas žmogus tam tikrose situacijose; Tačiau biologiniame lygyje autistai dažniausiai labai skiriasi nuo kitų žmonių – yra anatominis ar neurofiziologinis jų negalės mechanizmas smegenyse, kurio neturi kiti žmonės. Kognityviniame lygyje (pagal kiekvieną pasirinktą teoriją) autistai skiriasi nuo kitų žmonių. Pavyzdžiui, įvairios priežastys gali sąlygoti iš išorės, atrodytų, tokį patį autisto „normalaus“ maištaujančio paauglio elgesį – jie abu gali netinkamai rengtis tam tikroje socialinėje situacijoje (S.Lesinskienė, 1998).
Pagrindinis autizmo bruožas – sutrikęs gebėjimas bendrauti ir suprasti kitus žmones. Šio ssutrikimo lygis ir socialinės adaptacijos laipsnis svyruoja. Vienoje pusėje – klasikiniai „užsirakinę“ autistai, bijantys artimo bendravimo su kitais žmonėmis, o kitame „aktyvūs, bet keisti“, siekiantys bendravimo, tačiau neturintys intuityvaus kitų žmonių jausmų supratimo ir nesugebantys adekvačiai išreikšti savo jausmų, tačiau labai gabūs, gerai besimokantys. Autizmą nuo normos padeda atskirti socialiniai įgūdžiai, vaiko raidos istorija.
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai išsklaido vyraujančius mitus apie autizmą, todėl reikėtų paneigti labiausiai paplitusias klaidingas nuomones apie autizmo sutrikimą (S. Lesinskienė, 2000):
1 lentelė
Mitas Tikrovė
* Tėvų emocinis šaltumas yyra autizmo priežastis
* Autizmas apsiriboja tik vaikyste ir yra pagydomas
* Autistai visada turi specialių „mokslininko sugebėjimų“
* Autizmas yra vien tik kiautas, kurio viduje tūno „normalus“ vaikas, laukiantis būdų iš jo išlysti *Autizmas yra biologinį pagrindą turintis sutrikimas
* Autizmas – įvairiapusis raidos ssutrikimas, trunkantis visą gyvenimą.
* Autizmas stebimas visuose IQ lygiuose, tačiau labai dažnai lydimas protinio atsilikimo
* Autizmas pasireiškia giliais sutrikimais verbaliniame ir neverbaliniame bendravime, socialinėje sąveikoje bei vaizduotėje.
1.3 Autizmo paplitimas
Paskutiniais duomenimis asmenų, turinčių autizmo sindromą vis daugėja. C. Gillberg ir M. Coleman konstatuoja, kad iš 10000 vaikų yra 10-14, pasižyminčių autizmo sindromu. Japonai Ishii ir Takahashi, ir kiti nurodo, kad 10000 vaikų 13-16 būdingas autizmo sindromas.
Dauguma autorių F. Happe (1994), E. Schopler (1980), G. Wirth (1994) ir kt. pažymi, kad autizmo sindromas būdingesnis berniukams (1:4).
U. Frith (1989) nurodo, kad Šiaurės Škotijoje buvo ištirta 20800 vaikų nuo 6 iki 14 metų. Iš jų 21 nustatytas autizmo sindromas. Berniukų ir mergaičių santykis – 2,5:1. . (R. Ivoškuvienė, J, Balčiūnaitė, 2002).
Įrodyta, kad autizmo sutrikimas bbei Asergerio sindromas vienodai pasiskirstę visuose socioekonominiuose sluoksniuose (Wing L., 1993; Howlin P., 1997; Rutter M., 1998). Paskutiniais metais atliktų epidemiologinių tyrimų duomenys rodo mažesnį berniukų/mergaičių santykio skirtumą 2-3:1 (Sponheim E., Skjeldal O., 1998; Kielinen M. ir kt.), nei buvo gaunama anksčiau 4-5:1 (Steffenburg S., Gillberg C., 1986; Burd L. ir kt. 1987).
Manoma, kad apimant lengvesnes autizmo formas, netipiško autizmo atvejus paplitimas gali siekti 1 % mokyklinio amžiaus populiacijos.
Šias tendencijas atspindėjo ir Lietuvoje gauti duomenys: nustatytas Aspergerio sindromo paplitimas 7-16 mmetų amžiaus Vilniaus miesto vaikų populiacijoje 59:10000 (0,59%), berniukų – mergaičių santykis 1,6:1; vaikystės autizmo paplitimas 11,8:10000 (0,12%), berniukų – mergaičių santykis 1,9:1 (S. Lesinskienė, 2000).
2. AUTIZMO PRIEŽASČIŲ AIŠKINIMO TEORIJŲ APŽVALGA
Nusakyti autizmo priežastis yra gana sudėtinga. Galima skirti tokias autizmo aiškinimo teorijas:
1) psichologinė; 2.) biologinė; 3) organinė-neorganinė; 4) genetinė.
2.1 Psichologinės autizmo priežastys
Psichologinės autizmo aiškinimo teorijos šalininkai teigia, kad dėl vaiko raidos ir elgesio sutrikimų kalti tėvai. Netinkama šeimos aplinka laikoma autizmą sukeliančiu pagrindiniu veiksniu. B. Bettelheim (1976) manė, tėvai nepakankamai skirdami laiko vaikams, slopina jų socialinį elgesį ir bendravimą.
Autorius, remdamasis savo prisiminimais apie praleistą laiką nacių koncentracijos stovyklose, pažymėjo vaikų, turinčių autistiškų požymių ir kalinių vaikų , su kuriais jis dirbo panašumą. Panašų poveikį daro šeimos, siekdamos reguliuoti vaiko elgesį ir aplinką. Dėl tokio tėvų elgesio vaikai netenka kontaktų su pasauliu ir todėl jiems susiformuoja autizmas.
Manoma, kad autistiški vaikai suvokia savo aplinką kaip labai šaltą, grėsmingą ir priešišką. Nuo tokios aplinkos jie atiriboja ir užsidaro. Tai lyg reakcija į nepalankias tėvų asmenybes ar kitas priešiškas aplinkybes (įvairūs šeimos stresai).
Tokia autizmo aiškinimo teorija vyravo iki 1980-ųjų metų. Tačiau L. Kanner nurodė, kad šio sutrikimo priežastis gali būti biologinio pobūdžio. Išsamesnius tyrimus, paneigdama psichologinę teoriją atliko L. Wing (1974).
2.2. Biologinės autizmo priežastys
Biologinės aautizmo priežastys – tai įvairūs, kaip nurodo R. Simpson ir P. Zionts (1992), biochemniai nenormalumai. Jie aiškinami taip: smegenys susideda iš daugybės ląstelių – neuronų, kurie priima ir perduoda informaciją cheminiais elementais, vadinamais neuroperdavėjais. Tų cheminių medžiagų trūkumas – autizmo atsiradimo priežastis.Vieni iš grupės cheminių elementų, priimančių ypatingus pranešimus, yra monoaminai. Jie susideda iš serotonino, dopamino, norepinerpino, jie randami smegenyse ir kontroliuoja emocijas ir elgesį. Kai kurių autistiškų asmenų serotoninas viršija 100% normą.
Kitas aiškinimas – padidėjęs opioido kiekis Vaiko smegenys pagamina per daug šios medžiagos – dėl to atsiranda šabloniški judesiai, socialinio intereso stoka ir kt. S. Baron – Cohen nurodo, jog atliktais tyrimais numatytas elgesio panašumas tarp autistiškų vaikų ir gyvūnų, kuriems buvo duota narkotikų. Tai gali reikšti, kad daliai vaikų autizmą skatina tėvų narkomanija.
Biologinės priežastys nėra tiksliai apibrėžtos ir teigti, kad tik jos yra autizmo priežastis, netikslinga. Bandymas gydyti vaistais, nėra efektyvus. Todėl šios rūšies priežasčių aiškinimas ir toliau turėtų įvairių su autizmo problema susijusių specialistų, tyrimo objektu. (R. Ivoškuvienė, J, Balčiūnaitė, 2002).
2.3. Organinės-neorganinės priežastys
Organinės-neorganinės priežastys – įvairūs smegenų susirgimai (uždegimai), fizinės traumos, išsigimimai. Dėl šių priežasčių atsiranda disfunkcija, sukelianti autizmą.
Autizmo atveju ryšys tarp abiejų pusrutulių yra sutrikęs. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl iškyla pažinimo, kalbos iir socialinės sąveikos problemų.
C. Gillberg (1992), R. Simpson (1992), ir kiti autoriai nurodo, jog nustatytos keturių tipų organinės-neorganinės priežastys: 1) Pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas. 2) Nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos 3) Limbinės sistemos disfunkcija 4) Kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. Minėti autoriai teigia, kad organinis-neurologinis pakitimas yra pagrindinė autizmą sukelianti priežastis.
Pastaruoju metu manoma, kad autizmo priežastis – smegenėlių pažeidimas. Smegenėlių funkcija gali sutrikti dėl organinio-neurologinio, genetinio, biocheminio ar kitokių centrinės nervų sitemos pažeidimus. Organinių pažeidimų priežastys, gali būti infekcinės ligos. Dažnesnė iš jų raudonukė – virusas, įgytas pirmaisiais nėštumo mėnesiais, citomegalija, herpes encefalito virusas. Autizmo priežastis gali būti nėštumo ar gimdymo traumos.
F. Happe pateikia tokius rizikos faktorius:
● kai gimdo vyresnės nei 35 metų moterys;
● vaiko gimimo eiliškumas (didesnį rizikos faktorių turi pirmas, ketvirtas ar vėliau gimęs vaikas);
● medikamentų vartojimas nėštumo metu;
● kraujavimas tarp ketvirto ir aštunto nėštumo mėnesio;
● rezus faktorius.
2.4. Genetinės priežastys
Viena iš žinomiausių autizmo priežasčių yra genetiniai pakitimai. Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos. F. Happe nurodo, jog nereta priežastis būna paveldėta fenilketunorija (PKU), kuri atsiranda dėl amino rūgščių – fenilalanino – apykaitos sutrikimų.
Genetinio pobūdžio priežastis sąlygojanti autizmą kai kurie autoriai nurodo tuberkuliozinę sklerozę – gali atsirasti epilepsija, kuriai charakteringa įvairaus pobūdžio spazmai bei autizmas.
F. Happe mano,
kad 10-15% vaikų autizmo priežastis gali būti trapios X chromosomos pakitimas. Šiems vaikams dažnai būdingas įvairaus laipsnio protinis atsilikimas, keista veido išraiška (didelė galva ir nosis, atsikišusios ausys bei aukšta kakta).
Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas genas HOXAI ir manoma, kad jis gali sukelti autizmą. Iš tirtų 57 autistiškų asmenų 22 (40%) turėjo šį HOXAI geną.
Taigi viena iš autizmo priežasčių gali būti genetiškai paveldimos ligos (R. Ivoškienė, J. Balčiūnaitė; 2002).
3. VAIKŲ GRUPĖS
Vaikų grupavimo kriterijai nėra aiškūs. Vaikai gali būti grupuojami ppagal intelektą, autistiškų požymių išryškėjimo laiką, smegenų veiklos ar socialinės sąveikos sutrikimus.
L. Wing ir J. Gould (1979) pagal socialinės sąveikos sutrikimus, pasižyminčius autizmu, skirsto į tris grupes: “nuošaliųjų“, „pasyviųjų“, „aktyvių, bet keistų“.
1) “Nuošaliųjų“ vaikų grupė. S. Lesinskienė (2000) ją vadina „atitolusiųjų“ grupė. Grupė apima vaikus ir suaugusiuosius, kurie labiausiai išsiskiria iš socialinės aplinkos. Būdami tarp artimųjų, jie gali staiga susijaudinti ir keistai pasielgti. Skirtingai negu normalios raidos vaikai, jie neseka iš paskos savo tėvų, nebėga jų pasitikti, neieško paguodos, neprisiglaudžia, kkai skauda ar yra nuliūdę. Dauguma priklausančių šiai grupei, niekad nepradeda kalbėti. Kalbantiems vaikams būdinga echolalija, įvardžių keitimas, sakinių trumpinimas iki minimumo. Nevebralinės komunikacijos sutrikimai pasireiškia nenoru būti pakeltam ant rankų, nesidomėjimu žaislais. Dauguma vaikų nežaidžia siužetinių vaidmeninių žaidimų. Jiems bbūdingas savotiškas taisykles primenantis ėjimas į mokyklą – kiekvieną dieną tuo pačiu keliu ir laiku, tais pačiais drabužiais. „Nuošaliųjų vaikų“ grupei būdinga staigi nuotaikų kaita – juokas, ar ašaros be priežasties. Ankstyvame amžiuje jie linkę vaikščioti ant pirštų galiukų, taip pat neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius: šviesą, garsą, skausmą. Būdingas neadekvatus elgesys: agresija, nenustygimas vietoje, nesupratimas socialinio elgesio normų ir instrukcijų. „Nuošaliosios“ grupės vaikų IQ gali būti normalus, nežymiai ar žymiai sutrikęs.
2) „Pasyviųjų grupė“ . Šios grupės vaikai yra neagresyvūs ir valdomi. Jie labiau draugiški, priimantys ir mažai aktyvūs. Jų kalba dažnai yra geriau išsivysčiusi, tačiau stebimi autizmui būdingi kalbos nenormalumai (S. Lesinskienė, 1998). „Pasyviosios“ grupės vaikams būdingi stereotipiniai pasikartojantys judesiai. Vaikai labai nemėgsta kai kas nors kišasi į jų vveiklą. Jų gebėjimai yra didesni, tačiau geriau atlieka vizualines užduotis, negu verbalines. Dažniausiai jie apbūdinami kaip nevikrūs.
3) „Aktyviųjų, bet keistų grupė“ vaikų grupė. Šiai grupei priklausantys geba aktyviai bendrauti su kitais asmenimis. Kalba labiau išplėtota, o kai kurių gramatiškai taisyklinga ir leksiškai turtinga. Jiems būdingi labiau apibrėžti interesai, pavyzdžiui žino visas autobusų stoteles, kalendorių, išmano ir domisi fizika, matematika, astronomija ir t.t.
Šios grupės vaikams dažnai būdinga sutrikusi motorinė koordinacija. Yra keistos eisenos ir pozos, nerangūs. Kadangi nesupranta socialinių taisyklių, gali kkabinėtis prie priešingos lyties atstovų, imti daiktus parduotuvės.
Vaikų skirstymas į grupes, kaip nurodo L Wing, neturėtų būti griežtas. Vienas vaikas, pasižymintis autizmu, gali turėti skirtingoms grupėms būdingų bruožų.
4. AUTIZMO SIMPTOMAI
4.1. Kokiame amžiuje gali būti diagnozuotas autizmo sutrikimas?
Šiuo metu manoma. kad galima diagnozuoti autizmo sutrikimą 18 mėnesių amžiuje, tiriant vaiko sugebėjimus trijose srityse: vaizduotėje, komunikavime, socialinėje sąveikoje.
Išskiriami šie anksčiausiai pasireiškiantys autizmo sutrikimo bruožai:
• nesugebėjimas kūno poza išreikšti nepasitenkinimą, kai kūdikis nenori būti paimamas ant rankų;
• kūno sustingimas ar pasipriešinimas, kai kūdikis laikomas ant rankų;
• atrodo, lyg būtų kurčias;
• hiperaktyvumas arba nesugebėjimas atsakyti į sensorinius stimulus;
• nesugebėjimas imituoti, pvz., pamojuoti atsisveikinant.
4.2. Autizmo atpažinimas
Pagrindiniai požymiai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys ir įtariama, kad vaikui gali būti autizmas, yra tokie:
• tarpusavio socialinės sąveikos pablogėjimas;
• komunikacijos sutrikimas;
• artimo fizinio kontakto vengimas;
• norų nurodymas suaugusiojo ranka;
• neadekvatus elgesys, juokas ar šauksmas, agresija bei saviagresija;
• akių kontakto nebuvimas ar vengimas;
• nežaidimas su kitais vaikais ar netinkamas elgesys su jais;
• vienpusis bendravimas;
• negebėjimas kūrybiškai žaisti;
• kalbos neišsivystymas arba negebėjimas funkciškai ją vartoti;
• pokalbio inicijavimo stoka;
• echolalija;
• kalbėjimas tiktai apie vieną daiktą ar viena tema;
• abstrakčių temų nevartojimas;
• nedalyvavimas pokalbiuose
• stereotipiniai nuolatiniai judesiai;
• ypatinga stovėjimo maniera;
• daiktų sukimas
• hiperaktyvumas arba pasyvumas;
• pažinimo procesų sutrikimas;
• ypatingos sensorinės reakcijos į regimuosius ir girdimuosius dirgiklius;
• veiksmo tęstinumo nesupratimas;
• negebėjimas planuoti veiklos, t.y. negebėjimas atlikti vieno po kito keleto veiksmų;
• negebėjimas turimų žinių ir įgūdžių perkelti į kkitą aplinką;
• normalių santykių su tėvais ir kitais šeimos nariais nebuvimas;
• empatijos ir prisirišimo stoka;
• neverbalinių signalų nenaudojimas arba nepakankamas naudojimas
• dėmesio sutelkimas į detales;
• rutinos būtinumas;
• emocijų pasikeitimas, kai nedideli aplinkos pokyčiai;
• elgesio ribotumas;
• pavojaus nejautimas;
• nenormalus valgymas, gėrimas ar miegojimas.
2 lentelė. Ankstyvųjų autizmo simptomų pasireiškimo sritys vaikų nuo 0 iki 5 metų
Amžius Sensorinė – motorinė sistema Kalbos ir kalbėjimo Santykiai su žmonėmis, objektais ir įvykiais
Gimimas 0-6 mėn.
6-12 mėn.
12-24 mėn.
24-36 mėn.
36-60 mėn.
Labai ramus arba dirglus, nervingas
Nuolatinis supimasis, lingavimas
Išgąstingumas, krūpčiojimas ir/arba nereagavimas į stimulą
Neįprastas miego ciklas
Sutrikusi miego ir valgymo ciklų raida.
Netolygi motorikos raida
Sunkumai pereinant prie įprastinio maisto
Sutrikęs domėjimasis daiktais ar prisirišimas prie neįprastų daiktų.
Atrodo, lyg būtų kurčias.
Didelis susidomėjimas pirštais.
Padidėjęs ar sumažėjęs reagavimas į sensorinius stimulus
Miego ciklų problemos
Anksčiau įgytų gebėjimų praradimas
Sensityvumas stimuliacija
Atsiranda pasikartojantys motorikos manieringumai, pvz., plasnojimas rankomis, sukimasis
Tęsiasi miego ciklų problemos.
Atrodo, kad sugeba padaryti, tačiau atsisako
Atsilieka savitvarkos įgūdžiai.
Tęsiasi neįprastas jautrumas stimuliacijai ir besikartojantys motorikos manieringumai. Hiperaktyvumas ir/arba hipoaktyvumas.
Tęsiasi tai, kas jau buvo paminėta
Sensatyvumas stimuliacija ir motorikos manieringumai gali sumažėti. Nevokalizuoja
Verksmas nesusijęs su poreikiais
Gugavimas gali sustoti
Neimituoja garsų, gestų ar išraiškų
Nėra kalbos ar pavienių žodžių
Nustoja kalbėti
Nesivysto gestų kalba
Garsus kartoja nebendraudamas
Nebylus arba kalba protarpiais
Echolalija, pvz., kartoja televizijos reklamas.
Specifiniai kognityviniai sugebėjimai, pvz., gera mechaninė atmintis, konstrukcinis erdvės suvokimas.
Nėra kalbos. Echolalija
Kitoks įvardžių naudojimas
Kalbėjimas neįprastu tonu ir rimtu, neįprastos mintys Nėra ankstyvų socialinių atsakų (nėra ar uuždelstas atsakas šypsena).
Nepakankamas akių kontaktas arba jo nebuvimas
Sutrikęs reagavimas į mamos rodomą dėmesį
Žaislų laužymas
Trūksta betarpiškumo, sunku sudominti vaikiškais žaislais
Nemojuoja „iki pasimatymo“
Nesidomi žaislais
Stumia daiktus šalin
Nežaidžia su kitais
Mieliau būna vienas
Tęsiasi neįprastas žaislų panaudojimas
Nežaidžia su kitais
Mieliau būna vienas
Tęsiasi neįprastas žaislų panaudojimas
Tęsiasi tai, kas jau minėta. Gali padidėti socialinis nerimas pasikeitus aplinkai
(S. Lesinskienė, 1998).
4.3. Ankstyvasis (Kannerio) vaikų autizmas (F 84.0)
Sunkus emocinio ir motorinio vystymosi sutrikimas, vaiko užsisklendimą savyje; bendravimo ir suvokimai sunkumai. Simptomai (H. Dilingas, Ch. Reimeris, 2000):
• prasideda po kelių mėnesių po gimimo, kūdikis nesišypso, nereaguoja į motinos rūpinimąsi;
• kūdikis pastėręs, be emocijų, nežaidžia;
• baiminasi permainų;
• žodžių ir veiksmų stereotipija;
• sutrikęs suvokimas;
• sutrikusi motorinė koordinacija;
• sustoja intelekto vystymasis; trims ketvirtadaliams kūdikių labai žemas intelektas;
• sunkiai vystosi kalba: iš pradžių motoriniai sutrikimai, vėliau kalbos ydos, neologizmai (žodžių naujadarai);
• visiškas užsisklendimas savyje;
• savimonės sutrikimas, įvardžių painiojimas („aš“ su „tu“ – „tu“ su „aš“).
4.4. Autistinė (Aspergerio) psichopatija (F 84.5)
Iš pradžių nepastebima kokių nors kalbos ar intelekto vystymosi ypatumų. Autizmas pirmą
Kartą pasireiškia mažiems vaikams. Serga tik berniukai. Aspergerio sindromo terminą bei diagnozę pasiūlė ir įvedė L. Wing (1981) tam, kad išskirtų labai gabių autistų grupę, kuri neatitinka Kannerio apibūdintų tylių ir ntolusių žmonių stereotipo. Daug diskutuojama, ar tai atskiras nozologinis tyrimas, ir vis dažniau manoma, jog jis persidengia su lengvo išreikštumo laipsnio
autizmo sutrikimu. Šiam sindromui būdinga nesutrikusi kalbos bei kognityvinių funkcijų raida, normalus ar aukštas IQ, originalus mąstymo būdas bei ryškus motorikos negrabumas, nerangumas. Tai švelnus autizmo variantas su galimu dideliu paveldimumu (S.Lesinskienė, 1998). Simptomai (H. Dilingas, Ch. Reimeris, 2000):
• motorinis nerangumas;
• žodžių iškraipymas;
• saviti interesai ir specialios žinios;
• nesintetinama intelekto patirtis.
5. AUTISTINIŲ VAIKŲ RAIDOS, SOCIALINĖS SĄVEIKOS
IR ELGESIO YPATUMAI
5.1 Socialinis elgesys
Socialinis elgesys – tai žmogaus gebėjimas įsitraukti į kitų žmonių grupę ir aktyviai arba bent iš dalies aktyviai dalyvauti tos grupės gyvenime.
Vaikai autistai ppasižymi tokiais sutrikusio socialinio požymiais:
• nereagavimas į žmones;
• žmogaus kaip daikto suvokimas;
• akių kontakto vengimas;
• neadekvatus elgesys;
• kito žmogaus jausmų nesupratimas ir kt
S.Edelson nurodo, jog socialinio elgesio sutrikimai yra būdas autizmui nustatyti. Jis skiria tris socialinių problemų grupės:
• socialinis vengimas;
• socialinis abejingumas;
• socialinis nerangumas.
Socialinis vengimas. Vaikai, kuriems būdingas socialinis vengimas, norėdami išvengti kontakto, atsuka nugarą. Tokia poza buvo suprantama kaip žmonių baimė arba nemėgimas. Tačiau iš tiesų problema kyla dėl to, kad autistiški vaikai yra jautrūs sensoriniams dirgikliams. Jie skaudžiai reaguoja į balsus, kvapus, spalvas, prisilietimus, kartais net iiki skausmo.
Socialinis abejingumas. Asmenys bendraujantys su ktais žmonėmis nepatiria malonumo, nes jų smegenyse yra pakitęs betaendorfino kiekis. Jiems būdinga anhedonija (negalėjimas jausti malonumo) ir tai lemia bendrą emocinį sąstingį.
Socialinis nerangumas. Asmenys, pasižymintys autizmu, bando užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis, tačiau nnegeba jų palaikyti – tai būdinga pasižymintiems Aspergerio sindromu. Viena iš nesėkmingo bendravimo priežasčių, negebėjimas išklausyti pašnekovo. Dažniausiai jie kalba apie save, yra ekscentriški. T. Grandin (1992), aprašydama savo elgesį, teigia, kad jos hiperaktyvus elgesys, būdingas autistiškiems vaikams, priklausė nuo didelio streso, panašaus į nuolatinį baimės jausmą.
5.2. Savęs stimuliavimas
Stimuliuodami save vaikai naudoja regą, klausą, lietimą, uoslę, skonį, judesius. Dažnai būna stereotipinių judesių. Pastebimas specifinis susidomėjimas nefunkciniais daiktų elementais – kvapas ar pojūtis palietus (Vaikų autizmas, 2000). Vaikai, turintys autizmo sindromą purto rantas, žiūri į šviesą, klausosi garsų, arba užsidengia ausis, nors garsas nėra stiprus. Kai kurie save stimuliuoja trindami daiktu odos paviršių, draskydami odą ar kitaip veikdami (prie ko nors spaudžiasi ir pan.). Neretai vaikai save stimuliuoja linguodami į šonus aar priekin ir atgal, sukdami daiktus. Dalis vaikų intensyviai uostinėja žmones ir daiktus, kiša daiktus į burną, laižo ir pan. Manoma, kad tokį vaikų elgesį dažniausiai skatina išvardytų sričių hiperjautrumas.
Viena iš savęs stimuliavimo ir stereotipinio elgesio formų, kaip nurodo S. Edelson gali būti agresija.
5.3. Agresija ir saviagresija
Savęs žalojimas dažniausiai pasireiškia galvos daužymu, rankų kandžiojimu, draskymusi. Dėl negebėjimo suvokti aplinkos vaikai negeba prie jos prisitaikyti, todėl būna agresyvūs su kitais arba su savimi. D. Smith nurodo, kad apie 40% autistiškų vaikų nnuolatos daugiau ar mažiau save žaloja..
S. Edelson pateikia dvi pagrindines savęs žalojimo aiškinimo teorijas – psichologinę ir socialinę. Psichologinės teorijos šalininkai teigia:
1) Vaikų, pasižyminčių autizmo sindromu, smegenyse trūksta betaendorfino, nuo kurio priklauso pasitenkinimo ir malonumo jausmas. Jei vartojama ši medžiaga agresyvumas sumažėja.
2) Savęs žalojimo priepuolius sukelia galvos smegenų pakitimai, kuriuos aiškiai parodo elektroencefalograma (EEG).
Socialinės teorijos šalininkai nurodo tokias savęs žalojimo priežastis. Pirma, žalodami save, vaikai, pasižymintys autizmu, bando atkreipti į save dėmesį. Tokiais atvejais rekomenduojama vaiką ignoruoti, kai jis tik pradeda save žaloti. Vaikas privalo suprasti, kad tai ne būdas atkreipti į save dėmesį, o atvirkščiai, žmonės nuo jo nusigręžia. (R. Ivoškuvienė, J. Balčiūnaitė 2002)
5.4. Komunikacija
Daugiau nei 50 % autistų turi sunkių komunikacijos (tai platesnė sąvoka negu kalba ar kalbėjimas) problemų. Net daugelis tų, kurie išmoksta sakytinę kalbą, sunkiai ją tinkamai pritaiko komunikuodami, nes jų kalba kokybiškai skiriasi nuo normalios (D. P. Hallahan, J. M. Kauffman, 2003). Pagrindiniai vaikų kalbėjimo ir kalbos požymiai (R. Ivoškuvienė, J. Balčiūnaitė, 2002):
• kalba šnabždėdami;
• vienus žodžius keičia kitais;
• kalba neatitinka reikmių;
• elgiasi lyg kurti;
• nevykdo paprastų instrukcijų;
• kartoja klausimus ir teiginius (echolalija);
Aukšto lygio autistai, kurių kalbos žodynas turtingas, turi įvairių pragmatinių komunikacijos sutrikimų, pvz., jiems sunku (R. Rimienė 1995):
1) išreikšti savo jausmus ir atpažinti kito žmogaus veido išraišką, gestus, aakių žvilgsnį, kūno judesius ir t.t.(neverbalinė komunikacija);
2) nežino kaip pradėti ir užbaigti pokalbį, ypač kada kitam nuobodu;
3) jiems sunkoka vartoti jungtukus, neiginius bei įvardžius (ypač „aš“);
4) nežino, kokiu atstumu stovėti šalia pašnekovo, kada kalbasi, kaip moduliuoti balsą: lėtai ar greitai kalbėti, dažnai kalba monotonišku balsu.
Kalbos plėtotė yra svarbi prognozuojant autizmą. Vaikai, kurių kalbos išsivystymo lygis aukštesnis, lengviau prisitaiko gyvenime.
5.5. Gyvenimo įgūdžiai
Kasdienio gyvenimo įgūdžiai yra labai svarbūs kiekvienam žmogui. Vaikai jų neturėdami yra nuolat priklausomi nuo kitų žmonių. Pagrindinės sritys, rodančios vaiko kasdieninio gyvenimo įgūdžius, yra gebėjimas: valgyti ir gerti; elgtis prie stalo; praustis; apsirengti ir nusirengti ir t.t.
Autistiškų vaikų savitvarkos įgūdžių lygį nulemia daugelis faktorių:
• negebėjimas programuoti veiksmų;
• veiksmo visumos nesupratimas;
• keistas naudojimasis rankomis kaip veikimo instrumentu ir t.t.
Dažniausiai vaikams nuolat reikalinga priežiūra ir pagalba. Kasdienio gyvenimo įgūdžių sudarymas yra labai reikšminga vaiko ugdymo programos dalis.
6. ATVEJO ANALIZĖ
Pacientė J.P., 2 m. 3 mėn. amžiaus, Respublikinėje universitetinėje ligoninėje (RUL) Vaiko raidos centre (VRC) stebima nuo 2 m. Diagnozė: įvairiapusis raidos sutrikimas. Simptominė fokalinė epilepsija. Mergaitė iš I nėštumo ir gimdymo. Nėštumo metu mama patyrė daug streso ir išgyvenimų. Gimdymas buvo laiku. Adaptacijos periodas – be sutrikimo. Sėdėti pradėjo 6 mėn., ropoti 7 mėn., stovėti – 10 mėn., vaikščioti – 12 mėn. amžiaus. Pirmus žodžius iištarė 16 mėn. Nuo 18-19 mėn. amžiaus prasidėjo fokaliniai priepuoliai, buvo diagnozuota temporalinė epilepsija, skirta fenitoino (5 mg/kg/p.). Pasak mamos, paskyrus vaisto, vaiko raida pradėjo blogėti. Traukuliai nesikartojo, bet pastebėta neigiama raidos dinamika. Mergaitė tapo vangi, ėmė blogiau kalbėti, nustojo bendrauti, vykdyti nurodymus, domėtis žaislais. Pradėjo žaisti su seilėmis, kandžioti sau rankas. Objektyviai nustatyta: mergaitė aktyvi, aplinka domisi selektyviai. Dėmesys trumpalaikis, žaidimo metu dominuoja sensomotorinis aplinkos tyrinėjimas. Matoma chaotiška veikla, be jokio tikslo daug laksto, lipa ant baldo, nepasėdi ramiai, yra motorinis sujaudinimas. Nėra jokio baimės jausmo, gali užlipti ant labai aukšto vietos. Nukritusi beveik niekada neverkia. Matomi stereotipiniai galvos judesiai, lingavimas visu kūnu, “plasnojimai” rankomis. Mergaitė skiemenuoja aukštu balsu, monotoniškai. Kontakto su svetimais žmonėmis beveik nėra. Labai patinka žaisti su virvelėmis, kaspinais, laidais. Mėgsta būti basa. Mergaitė priešinasi bet kokiems reikalavimams, pati negali nusiraminti, pradeda daužyti galva, kandžiotis. Pasireiškia savireguliacijos sutrikimai, impulsyvumas, dezorganizacija.
Judesiai pilnos apimties, dažnai stojasi ant piršto galo. Judesiai netikslūs, yra pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimo. Raumenų tonusas tolygus. Patologinio reflekso nėra.
Nustatytas ekspresinės ir impresinės kalbos, girdimojo ir regimojo dėmesio sutrikimas, atitinkantys 7-9 mėn. amžiaus (sunkus raidos sutrikimas). Socialinės sąveikos, verbalinio ir neverbalinio bendravimo ypatumai, stereotipijos, riboti pomėgiai leido diagnozuoti autizmo spektro sutrikimą –įvairiapusį raidos sutrikimą. Įvertinus epilepsijos
pobūdį, vaiko raidos pablogėjimą, paskyrus fenitoino, nutarta skirti lamotrigino (Lamictal). Vartojant 2 mg/kg/p. dozę, priepuoliai nesikartoja. Pastebėtas raidos pagerėjimas. Mergaitė geriau susikaupia, pradėjo ilgiau žaisti su žaislais, stebi aplinkoje esančius žmones. Sumažėjo elgesio problemos, prieštaraujančio elgesio, agresijos, ja lengviau nuraminti (L. Mikulėnaitė, R. Samaitienė, 2002).
7. POVEIKIO GALIMYBĖS: INTERVENCIJA
T. Grandin pateikė svarbių minčių apie intervencijos strategiją, arba individualias programas:
1) Svarbu neatsisakyti taktilinių stimuliacijų (stipraus lietimo) kūdikiui, įtariamam turint autizmo bruožų.
2) Suprasti, kiekvieno individo sensorinius ypatingumus (ir hiper- ir hipo- jautrumas), juos ttoleruoti ir tikėti vaiku. Neatimti „keistų“ daiktų, nedrausti užsiėmimų, jeigu nėra kuo juos pakeisti.
3) Labai svarbi ir vienodai organizuota dienotvarkė ir „normalaus elgesio“ pavyzdžiai. Tad integracija į bendro lavinimo mokyklas, jeigu įmanoma, rekomenduotina.
4) Autisto „stiprybės“ dažnai pasireiškia meno/erdvės arba matematikos/fizikos sferose. Reikia skatinti ir ugdyti šiuos gebėjimus. Tad ypač svarbūs vaiko gyvenime yra mokytoja, auklėtojai ir prižiūrėtojai.
5) Labai svarbu sportas ir fizinis judėjimas nuo pat jaunų dienų. Stiprus masažas visą gyvenimą. Labai reikalingas.
6) Aukšto lygio autizmą reikia vertinti ne vien nnegatyviai. T. Grandin nenori savęs pakeisti, ji yra tokia, ji yra autistė.
Idėja, jog autistui vaikui būtina turėti kokią nors sėkmingos komunikacijos sistemą, yra labai svarbi ir naudinga. Komunikacija, apimanti veido išraišką, gestus, simbolius ir net garsus, suteikia galimybių ir vilties nne tik cerebralinio paralyžiaus pažeistiems žmonėms, bet ir turintiems intelekto sutrikimų, taip pat ir autistams.
Papildoma komunikacija simboliais, paveikslais, nuotraukomis arba gestais yra taip pat vartojama kaip tiltas į kalbėjimą vaikams, kalbos, be intelekto sutrikimo srityse.
Svarbu atpažinti kiekvieno individo sensorinių modalumų stiprias puses. Sėkmingesnis autistams būdavo vizualinis modalumas (vartojant paveikslus ir simbolius), negu gestai. Autistams motorikos imitacija, reikalinga mokantis gestų, buvo itin sunki.
Reikėtų remtis ne vien medicininiu intervencijos modeliu, kai autistas ir jo šeima yra pasyvūs, o daugiau psichologiniu bei pedagoginiu modeliu. Reikėtų remtis įvairių specialistų komandos darbu. Nė vienas autistas nėra toks kaip kitas, kiekvienas yra ypatingas, o išskirtinumas yra būdingiausias šio sindromo bruožas.
Į autisto dienotvarkę reikia įtraukti kuo daugiau rutinos, bei jam priimtinos sensorinės stimuliacijos. Laiką reikia ppaskirstyti taip, kas intensyvi sensorinė stimuliacija (bendravimas su kitais vaikais, būtų derinama su lengva ir malonia (muzika, mylimas daiktas), tai yra būtina, kad vaikas gerai integruotųsi į mokyklą ar visuomenę.
(Reikėtų neversti autisto žiūrėti į akis (jie to dažniausiai vengia) ir gerbti jo norą išlaikyti distanciją ir nebūti liečiamam. Svarbiausia suprasti autisto ypatingumą ir neatimti jo „keistumų“.
Sėkmingos intervencijos pavyzdžius pateikia Mira Rothenberg. Jos sėkmingos intervencijos pagrindinė sąlyga – besąlygiška meilė šiems vaikams. Apie autistiškus vaikus ji rašo su begaline mmeile, jie jai be galo gražūs, inteligentiški. Iš visos širdies stengiasi padėti jiems nugalėti tylos pasaulį – atsiverti. Neįkyriai, atsargiai bandydama suprasti, nesmerkti, padėti šiems išties įdomiems, bet nelaimingiems vaikams atrasti ir nebijoti šio pasaulio: „Dažnai mes nesuprantame kitų, nes nenusileidžiame ar nepakylam iki jų lygio“.
Apie ugdymo, lavinimo procesą ji rašo tarsi tai vyktų savaime: „Aš tik mylėjau ją ir džiaugiausi, žavėjausi ir gerbiau ją. . Ir ką tik aš suprasdavau, dalinausi su ja. Visa kita darė ji“ (M. Rothenberg 1998).
3 lentelė. Autizmo sutrikimą turinčių vaikų tyrimo, gydymo ir socialinės pagalbos teikimo schema
IŠVADOS
Labai sunku prisibelsti į autistų uždarą ir šarvuotą pasaulį. Jie turi priprasti prie žmogaus ir tik tada pradės nors šiek tiek bendrauti.Juk autistiškiems vaikams labai svarbi rutina, viskas turi būti sudėliota į atitinkamas „lentynėles“. Todėl jiems labai suku prisitaikyt prie naujos aplinkos, priprasti prie naujų žmonių, reikia ilgo ir nuoseklaus darbo.
Toks vaikas gyvena savo uždarame pasaulėlyje ir nejaučia poreikio bendrauti. Turi keistų pomėgių, žaidžia stereotipinius žaidimus, manipuliuoja daiktais. Jo sugebėjimus pavyksta pralavinti tik intensyviomis psichologinėmis ir pedagoginėmis priemonėmis: vaikai mokomi žiūrėti į akis, paduoti ranką, aiškiau kalbėti, sklandžiau judėti. Užaugę autistiški normalaus intelekto vaikai gali lankyti mokyklą, kartais tampa tam tikros siauros disciplinos žinovais. Netgi profesoriais, nors tokie aatvejai išties pavieniai. Iš autizmo neišaugama: šie žmonės sunkiai prisitaiko prie įpras¬to mums gyvenimo, skurdžiai bendrauja, keistai elgiasi, prastai orientuojasi socialinėje aplinkoje, nesupranta humoro.
Tėvai, gimus neįgaliam vaikui, patiria didžiulį stresą. Iš gydytojų sužinoję diagnozę, išgirdę, kad autizmas nepagydomas, tėvai patiria šoką, rimtą psichinę traumą. Vienas iš jos išgyvenimo etapų yra stebuklingo gydymo metodo paieška. Iš pradžių, sužinoję apie sunkią mažylio negalią, tėvai nenori tuo tikėti, neigia, netgi neieško specialistų pagalbos. Vėliau – ieškojimo kaltų etapas: kaltinami akušeriai, nes galbūt kažką ne taip padarė, gydytojai, nes galbūt per vėlai diagnozavo. Trečiasis etapas yra stebuklo laukimas. Gydytojai sako atvirai, kad išgydyti negalima, bet galima padėti. Vaikas lengviau vaikščios, sėkmingiau bendraus, tačiau, deja, niekada nebus toks kaip visi. Tačiau tėvai vis tiek tikisi stebuklo, jo paieškai skiria visas jėgas, išleidžia visas santaupas, praranda daug brangaus laiko: juk vaikas auga, ir padėti jam vis sunkiau. O stebuklo nesulaukia.(R. Klišytė, 2003).
Vaiko su autizmo sutrikimu auginimas yra didelis krūvis šeimai. 76,3 % autistamas reikia nuolatinės priežiūros ir pagalbos, todėl labai svarbu ieškoti būdų padėti šiems tėvams. Į šį procesą galima būtų aktyviau įtraukti savanorius, ypač su šia problema susijusių specialybių studentus.
Mano manymu, vykdant švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos reformas, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamos aankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikų turinčių vystymosi sutrikimų reabilitacinių sistemų kūrimui ir jų pilnaverčiam funkcionavimui.
Pagal švietimo reformą dalis neįgalių vaikų (turintys tiek fizinę, tiek psichinę negalią) integruojami į bendro lavinimo mokyklas. Mintis, atrodo, gera, bet ne visiems tinkama, pvz. turintys autizmo sindromą vaikai geriau adaptuojasi mažose grupėse, nes jie yra ypač pažeidžiami. Autistiškiems vaikams tiktų adaptuotos mokyklos, nes ten dirba gerai pasiruošę specialistai darbui su tokiais vaikais.
Man šie vaikai primena žemę po ilgai užtrukusios sausros – nebylią, bet laukiančią, kad kiti patikėtų, įdėtų pastangų, kad ji vėl galėtų žydėti.
LITERATŪRA
1) Dilingas D., Reimeris Ch.. Psichiatrija ir psichoterapija. Vilnius. 2000.
2) De Sent-Egziuperi A.. Mažasis princas. Vilnius. 2002.
3) Ivoškuvienė R., Balčiūnaitė J..Autistiškų vaikų ugdymas. Šiaulių universitetas, Šiauliai. 2002.
4) Hallahan D.P., Kauffman J.M.. Ypatingieji mokiniai // Specialiojo ugdymo įvadas. 2003.
5) Lesinskienė S.. Autizmo sutrikimo samprata, klinika ir diagnozavimo pagrindai // Metodinės rekomendacijos. Vilnius. 1998.
6) Lesinskienė S.. Vaikystės autizmo diagnostikos ir gydymo principai. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2000.
7) Rimienė R.. Autizmo sindromas: kilmė, apibūdinimas ir poveikio galimybės. Žurnalas „Psichologija“. 1995.
8) Rothenberg M.. Vaikai smaragdo akimis. Vilnius. 1998.
9) Vaiko teisių konvencija. UNICEF. Vilnius. 2001.
10) Klišytė R.. Delfinai gydo? Žurnalas „Moteris“. http://www.moteris.lt/03sept/articles/delfinai.htm
11) Lesinskienė S.. Vilniaus miesto vaikų autizmas // Daktaro disertacija. Žurnalas „Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija“, Nr. 2. 2000. http://www.medicine.lt/
12) Mikulėnaitė L., Samaitienė R.. Autizmas ir
epilepsija: gydymo lamotriginu įtaka elgesio sutrikimams. Žurnalas „Nervų ir psichikos ligos“, Nr. 3. 2002. http://www.medicine.lt/
13) Vaikų autizmas. 2000. www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/autizmas/autizmas.htm
