Paauglių narkomanija: mitas ar realybė?

Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – mokyklose klestinčią narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės, pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas dar nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ši problema visiškai nauja, netikėta, gal todėl ji ir atrodo ttokia grėsminga. Apie ją pradėta kalbėti neseniai, ir dažnai – gana populistiškai. Šiame straipsnyje nebus siūloma metodų, kaip su šia problema kovoti – tiesiog bus bandoma pažvelgti į šią problemą kaip į vieną iš socialinės realybės aspektų.

Mes nesame kažkokie išskirtiniai – Vakaruose narkotikų, alkoholio ir cigarečių paplitimas tarp vaikų ir jaunimo aptarinėjamas jau daugelį metų. Neseniai JAV atliktas tyrimas parodė, kad keturi iš dešimties dešimtų klasių moksleivių yra bandę marihuanos; kito tyrimo duomenimis, 1997 m. 28 % vyresnių klasių mokytojų bbei 19 % vidurinių klasių mokytojų teigė, jog bent kartą per pastarąjį mėnesį į jų pamoką atėjo išgėręs arba nuo narkotikų apsvaigęs mokinys (National Center on Addiction and Substance Abuse at Columbia University).

Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima rreikšmingą vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose, skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis.

Pamokėlės ar valandėlės narkotikų žalos tema kažin ar gali atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai ir populiariosios kultūros terpė. Vaikai imlūs naujovėms, ir žinių jie gauna iš kino filmų, televizijos, vaizdajuosčių, kompaktinių diskų, žurnalų, interneto svetainių, virtualių pokalbių kambarių. Mūsų šiandieninės kultūros mados ir tendencijos propaguoja kartais šokiruojančias vertybes. Vaiką ar paauglį supa gausybė įvairių pranešimų apie tai, kas gero „slypi“ tokiose medžiagose kaip aalkoholis, tabakas ar narkotikai. TV personažai gyvena narkotikais uždirbtų pinigų sukurtoje prabangoje; interneto svetainė propaguoja pritarti marihuanos legalizavimui; mėgstamos kino žvaigždės herojus naujausiame filme nesiskiria su cigaru; populiari daina pasakoja, kaip nuostabiai narkotikų poveikyje atrodo Paukščių takas. Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas.

Tiesa ir tai, kad ppaauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, tabako ir kitų narkotikų. Pavyzdžiui, amerikiečių tyrimų duomenimis, vidutinis amžius, kada paaugliai pradeda rūkyti tabaką, yra maždaug 12 metų, gerti alkoholį – 13 metų, rūkyti marihuaną – 14 metų. Tiesa ir tai, kad dauguma jaunų žmonių tikrai nevartoja šių medžiagų, tačiau yra ir tokių vaikų, kurie jas pradeda vartoti dar ankstyvesniame amžiuje.

JAV Sveikatos apsaugos departamento duomenimis, 1997 metais marihuaną rūkančių dvyliktokų JAV mokyklose buvo 23,7, dešimtokų – 20,5, aštuntokų – 10,2 procento, ir marihuana buvo narkotikas, kurio vartojimo apimtys augo greičau nei bet kokios kitos narkotinės medžiagos. Atitinkamai tuo pat metu tarp mokinių mažėjo įsitikinimas, kad marihuana – pavojingas narkotikas. Nuo 1991 m. JAV nuolat augo ir kokaino bei haliuciogenų vartojimas tarp visų aukštesniųjų klasių mokinių. Būdinga, kad aukštesniųjų klasių mokiniai dažniau vartoja kokainą (1997 m. per pastarąsias 30 d. kokainą vartoję teigė 2,3 procento dvyliktokų) bei haliucinogenus, o žemesniųjų – inhaliantus ((jų vartojimas didžiausias tarp aštuntų klasių mokinių – 1997 m. juos vartoję per pastarąsias 30 d. teigė 5,6 procento aštuntokų). Vaikinai dažniau nei merginos linkę vartoti įvairias narkotines medžiagas, ir šis atotrūkis didėja kartu su klase. Apibendrinus duomenis, paaiškėjo, kad 1997 m. per mėnesį bent vieną iš uždraustų narkotinių medžiagų vartojo 26,2 procento dvyliktokų, 23 procentai dešimtokų ir 12,9 procento aštuntokų. 1998 metų JAV Teisingumo departamento duomenimis, beveik 1 iš 10 (9,9 procento) 12-17 metų amžiaus jaunuolių buvo nelegalių narkotikų vartotojai.

Kodėl vaikai pradeda vartoti narkotikus? Tėvų nuomone, dažniausiai juos pastūmėja draugai. Tačiau JAV Sveikatos apsaugos departamento duomenimis, patys jauni žmonės nurodo šias pagrindines priežastis, dėl kurių jie vartoja narkotikus:

1. Kad jaustųsi suaugę;

2. Kad prisitaikytų prie grupės;

3. Kad atsipalaiduotų ir gerai jaustųsi;

4. Kad surizikuotų ir pamaištautų;

5. Kad patenkintų smalsumą.

Tai, ar žmogus taps priklausomu nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių paties individo savybių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad alkoholį ir tabaką vartojantys vaikai labiau linkę pradėti rūkyti marihuaną; o marihuaną vartojantys paaugliai labiau linkę pradėti vartoti kitus priklausomybę sukeliančius narkotikus, taip pat jiems lengviau perimti ir atitinkamą gyvenimo stilių, susijusį su sunkumais mokykloje, ankstyvu seksualiniu gyvenimu, neplanuotu nėštumu, problemomis su teisėsauga ir t. t. JAV Nacionalinės narkotikų kontrolės politikos ttarnybos duomenimis, nors priežastinis ryšys tarp rūkymo bei alkoholio vartojimo paauglystėje ir narkotikų vartojimo vėlesniame gyvenime nėra įrodytas moksliškai, tačiau statistinė koreliacija yra akivaizdi: cigaretes rūkantys vaikai 5,9 karto labiau linkę naudoti nelegalias narkotines medžiagas; jie 12,1 karto dažniau pradeda rūkyti marihuaną, ir 19,3 karto labiau linkę pradėti vartoti kokainą. Egzistuoja ir tam tikri genetiniai, socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai, lemiantys, jog vieni individai tampa priklausomais nuo alkoholio, tabako bei kitų narkotikų, o kiti – ne. Ypatinga rizikos grupė – alkoholikų vaikai, kurie gali paveldėti polinkio į priklausomybę genus, be to, jų sunki vaikystė taip pat yra riziką didinantis veiksnys. Įtakos turi ir charakterio savybės – čia pavojus kyla naujų potyrių ieškotojams, kuriuos traukia apsvaigimo jausmo naujumas. Psichologinių problemų turintys, pavyzdžiui, nuo elgesio sutrikimų kenčiantys vaikai, šiomis medžiagomis gali bandyti „gydytis”. Į padidėjusios rizikos grupę patenka ir mokymosi sutrikimų turintys ar sunkiai prie mokymosi sistemos prisitaikantys vaikai, arba skurdžiomis sąlygomis gyvenantys vaikai, nematantys galimybių ir išteklių siekti pasisekimo. Kuo daugiau tokių rizikos veiksnių būdinga vaikui, tuo labiau pažeidžiamas jis yra.

Viena narkotinių medžiagų populiarumo tarp paauglių augimo priežasčių gali būti ir tai, jog jiems nebūdinga mirties baimė – mirtis jiems atrodo labai tolima; jie net gali save įtikinti, kad tuomet, kai

problema taps jiems „aktuali“, jų ligas bus galima išgydyti. Be to, niekas, pradėdamas vartoti narkotikus, negalvoja, kad taps nuo jų priklausomas.

Įdomu tai, kad dažnai laikomasi nuomonės, jog pradėti vartoti narkotikus pastūmėja draugai; tačiau iš tiesų dažnai vyksta atvirkščiai – draugai keičiami tam, kad būtų su žmonėmis, pasirinkusiais tokį patį gyvenimo stilių.

Tai, ar paauglys pradės vartoti narkotikus, labai priklauso nuo jo nuostatų narkotikų atžvilgiu: tiek to, kaip jis supranta narkotikų keliamą pavojų savo sveikatai, tiek nuomonės, ar jo bendraamžiai pasmerks ššį jo žingsnį. Paauglystėje bendraamžių bičiulių įtaka yra labai didelė – ji svarbi ir apsisprendžiant vartoti cigaretes, alkoholį ar narkotikus. Jei paauglys galvos, jog jo bendraamžiai nepritars jam ir jį pasmerks, didelė tikimybė, kad jis ir nepradės vartoti nė vienos iš šių medžiagų.

Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos posėdžio metu pristatyto tyrimo rezultatai teigia, kad nėra teisinga tėvams priskirti kaltę dėl to, jog jų vaikams kyla narkotikų vartojimo problemų, tačiau narkotikų vartojimas gali būti įtakotas tokių veiksnių, kaip griežta ddisciplina ar tėvų narkotikų vartojimas. Tyrimai parodė, kad piktnaudžiavimas uždraustais narkotikais stipriau koreliuoja su šeimos dezintegracija, nei su skurdu. Amerikos medicinos asociacijos duomenimis, tie paaugliai, kurie jautė artimus ryšius su savo šeimomis, rečiau vartojo narkotikus, alkoholį ar tabaką.

Kažin ar ppaaugliui pakanka pamoralizuoti apie narkotikų žalą – plačiai paplitę ir giliai įsišakniję mitai dažnai gali paversti tokias kalbas bevertėmis. Tokių mitų yra nemažai. Štai keletas mitų ir realios situacijos palyginimų:

Mitas: Marihuana nekenksminga, kadangi ji yra „visiškai natūrali“ – gaunama iš augalų.

Tiesa: Marihuanos dūme yra tų pačių vėžį sukeliančių komponentų, kaip tabake – kartais jų koncentracija net dar didesnė.

Mitas: Marihuaną galima saugiai vartoti tol, kol nesi nuolatinis vartotojas.

Tiesa: Atsitiktinis vartojimas labai lengvai gali virsti nuolatiniu.

Mitas: Kadangi miltelinio heroino vartojimui nereikalinga adata, tai nėra labai rizikinga.

Tiesa: Heroinas yra pavojingas, nesvarbu kokiu būdu jis yra vartojamas. Pripratę prie heroino, vartotojai gali pradėti jį leistis – taip pigiau.

Mitas: Narkotikai nėra tokie pavojingi, aš galiu kontroliuoti situaciją.

Tiesa: Narkotikų vartojimas yra visiškai neprognozuojamas dalykas, jie sskirtingai veikia žmones. Kiekvienas gali tapti priklausomu nuo narkotikų.

Pavojų kelia ne tik narkotikų plitimas, apie kurį kalbama palyginti neseniai, bet ir senesnė problema – vaikų ir paauglių alkoholizmas. Jaunų žmonių dalyvavimas išgertuvėse JAV yra iš tiesų nemaža problema. Kaip rodo JAV Sveikatos apsaugos departamento statistika, 1997 m. išgertuvėse dalyvaudavo 14,5 procento aštuntokų ir 31,3 procento dvyliktokų. O motorinių transporto priemonių avarijos – pagrindinė amerikiečių jaunimo tarp 13 ir 19 metų amžiaus mirčių priežastis. 1995 m. 42 procentai 9-12 klasių mmokinių teigė, kad per pastarąjį mėnesį jie arba vairavo po to, kai gėrė alkoholį, arba važiavo su alkoholį vartojusiu vairuotoju. 1995 m. 46 procentai 12 klasių mokinių teigė vairavę neblaivūs; tarp devintokų taip teigė 39 procentai. Vienas žymių šios problemos tyrinėtojų, gydytojas Davidas Satcheris teigia, kad alkoholis yra susijęs su paauglių automobilių avarijomis, žmogžudystėmis bei savižudybėmis – trimis pagrindinėmis paauglių mirčių priežastimis JAV. Iki 15 m. amžiaus pradėję vartoti alkoholį vaikai keturis kartus dažniau tampa alkoholikais suaugę, nei vaikai, alkoholį pradėję vartoti tik sulaukę pilnametystės – 21 m. Be to, paauglių gėrimas susijęs su rizikingu seksualiniu elgesiu, galinčiu lemti užsikrėtimą AIDS, lytiniu būdu plintančiomis ligomis ir neplanuotą nėštumą. Alkoholis lemia ir akademines nesėkmes ir pašalinimą iš mokyklos; alkoholį vartojantys nepilnamečiai dažniau tampa nusikaltėliais arba išprievartavimo, apiplėšimo, užpuolimo, žmogžudystės ir kitų smurtinių nusikaltimų aukomis.

Iš tiesų nėra paprasto ir vienprasmiško atsakymo į klausimą, kodėl vaikas ar paauglys pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį. Dažniausiai tai lemia keleto veiksnių – visuomenės, šeimos, bendraamžių – situacinė kombinacija. Gal jaunas žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą, atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė – žemo savęs vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jjaustis ne toks protingas, patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; jį gali slėgti tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti jo nuomone nepasiekiamų tikslų. Ir vienas būdų išspręsti kylančias problemas – mėginimas pasitelkti narkotikus ar alkoholį.

Narkomanija – tai susirgimas, kuriam būdingas potraukis ir priklausomybė įvairioms psichoaktyviosioms medžiagoms.

Ligos priežastys

Pagrindinė priežastis yra pačios psichoaktyviosios medžiagos vartojimas. Narkomanijos vystymasis priklauso nuo vartojamos medžiagos cheminės struktūros, individualių organizmo, charakterio ypatybių, socialinių-kultūrinių faktorių. Tam tikra medžiaga sąveikauja su atitinkamais receptoriais, pvz.: opioidai jungiasi su m opioidiniais receptoriais, stimuliatoriai slopina atgalinį dofamino sugrąžinimą neuronų jungtyse ir t. t. Svarbu vartojimo būdas, pvz., rūkant psichoaktyvioji medžiaga greitai patenka į organizmą, dėl to šis narkotiko vartojimo būdas gana paplitęs. Įtakos turi ir vartojamos medžiagos tirpumas riebaluose, dėl to narkomanai labiau mėgsta heroiną, o ne morfiną, nes jis tirpesnis. Būsimiems narkomanams būdingos tokios charakterio savybės kaip nestabilumas, impulsyvumas, psichinis nebrandumas, nesusiformavusios aukštosios emocijos. Jie neturi atsakomybės jausmo, ieško neįprastų pojūčių, malonumų. Neretai narkomanų šeimos būna nepilnos, dažni konfliktai tarp tėvų, jiems trūksta tėvų dėmesio ar, atvirkščiai, būna pernelyg globojami.

Simptomai

· Abstinencijos sindromas · Dėmesio koncentracijos pablogėjimas · Haliucinacijos · Interesų rato susiaurėjimas · Neigiamų pasekmių ignoravimas · Euforija · Psichinė priklausomybė narkotikams · Tolerancijos sutrikimas · Fizinė priklausomybė narkotinėms medžiagoms

Ligos eiga

Pagrindinis simptomas – tai euforijos formavimasis. Pradėjus vartoti narkotiką iš pradžių gali pasireikšti apsauginės reakcijos: pykinimas, vėmimas, prakaitavimas, galvos svaigimas. Tačiau po keletos kartų ši reakcija išnyksta. Naudojant kai kurias medžiagas, pvz.: marichuaną, svarbus išankstinis nusistatymas. Formuojasi psichinė priklausomybė, atsiranda noras nuolat ar periodiškai vartoti narkotiką, pasiekti tam tikrus pojūčius ar pašalinti nemalonius jutimus. Psichinė priklausomybė gali atsirasti jau po pirmo bandymo, pasireiškia nenugalimas noras naudoti psichoaktyviąją medžiagą, galvoje nuolat sukasi mintys apie narkotiką. Vėliau išsivysto fizinė priklausomybė, persitvarko viso organizmo funkcijos, nutraukus narkotiko naudojimą atsiranda abstinencijos sindromas. Esant opioidinei narkomanijai, galima „sausa abstinencija”, kai nutraukimo simptomai pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams po paskutinio naudojimo. Išauga organizmo tolerancija narkotikui, norint pasiekti norimą efektą reikalingos vis didesnės dozės. Tada narkomanas vartoja viršijančias terapines, net mirtinas, dozes. Ligai pažengus tolerancija krenta, narkomanas nebepakelia ankstesnių dozių, tada dažnai pasitaiko perdozavimai. Paprastai narkomanija prasideda nuo epizodinio medžiagos vartojimo, kartais psichinė priklausomybė susiformuoja jau po pirmo mėginimo. Galimas periodinis vartojimas, tada potraukis atsiranda staiga, pasibaigus narkotizacijos ciklui, potraukis išnyksta keletui dienų. Prognozė mažiau palanki, kai narkotinė medžiaga vartojama kasdien. Nustatyta, kad po 4 metų 27 proc. pacientų būna stabilus pagerėjimas. Pastaruoju metu sumažėjo asmenų,

vartojančių opioidus kasdien, skaičius, tačiau padaugėjo asmenų perėjusių prie „lengvų” narkotikų vartojimo.

Komplikacijos

Asmenys, vartojantys narkotikus, atrodo vyresni nei yra iš tikrųjų. Nagai ir plaukai sausi, lūžinėja, dantis pakenkia ėduonis. Smarkiai krenta kūno masė. Venos sustorėja, aplink jas lieka daugybinių randų, likusių po uždegiminių procesų. Išsivysto odos pažeidimai, pūliniai. Vystosi somatinės komplikacijos: plaučių, bronchų, inkstų uždegimai, didelė tikimybė užsikrėsti infekciniu kepenų uždegimu, AIDS. Sutrinka dėmesio koncentracija, pablogėja atmintis, sunkiais atvejais vystosi protinis atsilikimas. Pakinta asmenybė: siaurėja interesų ratas, išnyksta kaltės, gėdos, aatsakomybės jausmas. Ilgainiui toks žmogus visai nebegali dirbti. Vartojant narkotikus gali išsivystyti psichozės su regos, klausos haliucinacijomis, psichomotoriniu sujaudinimu, nuotaikos sutrikimais. Galiausiai galima mirtis nuo perdozavimo, somatinių komplikacijų.

Tyrimai

Liga diagnozuojama remiantis klinika, gali būti atliekami laboratoriniai toksikologiniai tyrimai psichoaktyviajai medžiagai nustatyti.

Gydymas

Iš pradžių malšinamas abstinencinis sindromas, taikomos detoksikacinės priemonės. Paprastai tai atliekama ligoninėje. Esant opioidinei narkomanijai galima detoksikacija metadonu, klofelinu, karbamazepinu. Perdozavus opioidų, skiriamas naloksanas, naltreksonas. Taip pat gali būti skiriamos lašinės infuzijos, raminantys, nuskausminantys medikamentai, neuroleptikai, vitaminai, kt. Piktnaudžiaujantiems opioidais ttaikoma metadono programa. Po narkotikų nutraukimo būtina ilgalaikė reabilitacija. 1993 m. Lietuvoje įkurta reabilitacinė bendruomenė prie AIDSD centro, o 1994 m. Vilniaus narkologiniame centre. Programos trukmė 3-12 mėn. Taikomas individualus ir grupinis konsultavimas, formuojami darbo įgūdžiai, organizuojamas laisvalaikis. Sukurta 12 žžingsnių programa. Gydymas padeda tik tada, kai yra stipri motyvacija nustoti vartoti narkotinę medžiagą.

Patarimai

Vienam mesti vartoti narkotikus yra labai sunku, todėl rekomenduojama kreiptis į patyrusį specialistą. Vienas efektyviausių būdų gydymas reabilitacinėse bendruomenėse, lankymasis anoniminiuose narkomanų klubuose.

Profilaktika

Nevartoti jokių narkotikų, nes ir po vieno karto gali atsirasti psichinė priklausomybė. Nustatyta, kad 60 proc. narkomanų narkotikus vartoti pradeda rūkydami marichuaną. Būtinas visuomenės, ypač jaunimo, švietimas, narkotinių medžiagų vartojimo žalos aiškinimas.

ŽIV – Žmogaus Imunodeficito Virusas

ŽIV ardo žmogaus imuninę sistemą (kuri neatsistato), žmogus tampa imlus įvairioms ligoms. Užsikrėtus ŽIV, testai jį parodo po 1-6 mėnesių po užsikrėtimo, po 1 paros jau galima užkrėsti kitus.

ŽIV plitimo būdai: krauju, motinos pienu, sperma, makšties išskyromis.

Nuo ŽIV nėra vakcinos – virusas pastoviai keletą kkartų per sekundę keičia savo pavidalą (molekulių išsidėstymą), todėl neįmanoma išrasti vakcinos. Užsikrėtusiems išsivysto AIDS.

AIDS – Akvizitinis (įgytas) Imunodeficito Sindromas

Apie tai, kad sergi AIDS, sužinoti gali po 5-10 metų po užsikrėtimo ŽIV.

AIDS simptomai: karščiavimas, svorio kritimas

(~ 10 kg per metus), limfmazgių padidėjimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas. AIDS paveikia tą organą, kuris yra silpnesnis.

AIDS plitimo būdai:

* Lytiniu keliu

* Kraujo keliu (intraveniniai narkotikai, tatuiruotės, manikiūras, organų transplantacija, kraujo donorai).

* Gauna vaikas jeigu nėštumo metu jo motina jau buvo užsikrėtusi.

AIDS neplinta: ččiaudint, kosant, bučiuojantis, per ašaras, prakaitą, sveikinantis, naudojantis bendru dušu, vonia, tualetu, indais, buitiniu keliu, neperneša vabzdžiai.

ŽIV ir AIDS atsparūs ultravioletiniams spinduliams (rentgeno).

Žūva:

+1000 C temperatūroje – iš karto.

+500 C temperatūroje – per 20 min.

Jautrūs chlorui, spiritui, rūgštims, balinimo, dezinfekavimo priemonėms.