Triukšmas

TRIUKŠMAS

:

Kaunas

2002

Triukšmas – tai technogeninis reiškinys, kurį sukelia sklindančios garso bangos. Jis skiriamas į nuolatinį, kurio garso lygis per 8 valandų darbo dieną keičiasi ne daugiau kaip 5dB(A), pavyzdžiui, generatorių, staklių keliamas triukšmas, žmonių minios ūžesys, ir kintantį, kurio garso lygis per 8 valandų darbo dieną keičiasi daugiau kaip 5dB(A). kintantis triukšmas gali būti:

1. vibruojantis, kai garso lygis laikui bėgant nuolatos keičiasi;

2. trūkčiojantis, kai garso lygis kinta pakopomis 5 ir daugiau dB(A), o tokio pat garso lygio trukmė ilgesnė negu 1 s;

3. impulsinis, iiš vieno arba kelių garso signalų, trunkančių mažiau negu 1 s.

4. triukšmas patalpose ir atvirose teritorijose triukšmamačiais. Miesto teritorijos planavime triukšmas dažniausiai išreiškiamas ekvivalenčiu garso lygiu – dB(A), o patalpų akustinės savybės – garso slėgio lygiu dB.

Triukšmo daroma žala

Intensyvus garsas ir jo bangų sukeliama oro bei grunto vibracija žalinga pastatams, augalams ir gyvūnijai, o svarbiausia, pačiam žmogui. Yra nustatyta, kad triukšmas kenki pagrindinėms žmogaus organizmo funkcijoms: kraujo apytakai, širdies darbui, klausai, regėjimui, virškinimui. Ilgesnį laiką būnant aplinkoje, kurioje triukšmas didesnis kaip 775dB(A), lieka neišnykstančių pokyčių žmogaus fiziologinėje sandaroje; kai triukšmas didesnis kaip 90dB(A), žmogus suserga nervų ligomis ir gali prarasti klausą; erzinančiai garsus triukšmas – didesnis kaip 110dB(A) – paveikia ląstelių protoplazmos struktūrą; 150dB(A) visiškai suardo klausos organus.

Dauguma individų turi įgimtą ssavybę adaptuotis ekstremalioje aplinkoje. Nuolat joje būdamas žmogus apsipranta ir tartum nejaučia erzinančių veiksnių, iš jų ir triukšmo, tačiau dėl to nesumažėja jo neigiamas poveikis, atvirkščiai, be perstojo dirgina pasąmonę, centrinę nervų sistemą, sudaro stresinę būklę. Analogiškai triukšmas veikia ir miegantį žmogų. Specialistų nustatyta, kad dirbant triukšmingoje aplinkoje mažėja darbingumas. Technogeninis triukšmas slopina natūralius gamtos garsus (raminantį medžių ošimą, vandens čiurlenimą, paukščių čiulbesį), kurie teigiamai veikia emocijas, ir sykiu mažina rekreacijai skirtų teritorijų bei gyvenamosios aplinkos psichologinį poveikį.

Aplinkos požiūriu triukšmas skiriamas į vidinį, kurį skleidžia uždarose patalpose esantys židiniai, ir išorinį, sklindantį iš atvirose teritorijose įrengtų triukšmo šaltinių.

Triukšmas atvirose patalpose

Leistinas darbo vietose triukšmo lygis, apsaugos bendrieji reikalavimai, mašinų, mechanizmų ir kitų triukšmo šaltinių rodikliai nurodyti Valstybiniame standarte GOST, Statybos nnormose bei taisyklėse.

Leistinas triukšmo lygis patalpose nustatytas pagal tai, kokie procesai jose vyksta. Tyliausios aplinkos – 25dB(A) – reikalaujama ligoninėse ir sanatorijose, operacinėse; didžiausias triukšmas leidžiamas sporto salėse, prekybos patalpose, aerouostų ir geležinkelių stočių keleivių salėse – iki 60dB(A). Leistino triukšmo lygis darbui skirtose patalpose nustatytas atsižvelgiant į dirbančiųjų poreikius – kuo daugiau reikia proto įtampos, tuo tyliau turi būti darbo vietoje.

Darbo rūšis Leistinas garso lygis dB(A)

Koncepcijų, naujų programų ruošimas, kūryba, dėstymas 40

Gamybos vadovų darbas, susijęs su žmonių, užimtų protiniu darbu, ggrupės kontrole 50

Labai kvalifikuotas, reikalaujantis susikaupti protinis darbas, pokalbiai naudojant ryšių priemones 55

Protinis darbas pagal nurodymus ir akustinius signalus, nuolatinės girdėjimo kontrolės reikalaujantis darbas 60

Protinis darbas pagal instrukciją (operatorių), aukštos kategorijos regimasis darbas. 65

Tikslus, reikalaujantis susikaupimo arba periodinės girdimos kontrolės, fizinis darbas 80

Į priemones vidiniam triukšmui ir jo neigiamam poveikiui sumažinti atsižvelgiama projektuojant mašinas, įmonių technologinius procesus, eksploatuojant mechanizmus, išdėstant darbo vietas. Visų priemonių sistema susideda iš šitokių trijų grupių: netriukšmingos technikos, kolektyvinių aplinkos priemonių ir individualių apsaugos priemonių naudojimo. Patalpose sklindančias garso bangas, jų savybių ir poveikio priklausomybę nuo patalpos formos, didumo, apdailos medžiagų ir konstrukcijų tiria architektūrinė ir statybinė akustika. Remiantis tyrimais numatomos praktiškos priemonės patalpų akustinėms savybėms gerinti ir apsaugoti nuo žalingo išorinio triukšmo.

Išorinis triukšmas

Pagrindiniai išorinio triukšmo šaltiniai yra transporto priemonės (automobiliai, lėktuvai, traukiniai, tramvajai, metro), statybos technika (kompresoriai, polių kalimo mašinos, betono maišyklės,kitos statybinės mašinos ir mechanizmai), kai kurių pramonės įmonių triukšmingi atviri arba nepakankamai nuo supančios erdvės izoliuoti fabrikai, komunaliniai statiniai ir įrengimai, garsinės informacijos įrenginiai (garsiakalbiai aikštėse ir gatvėse, garsinė reklama). Žemės ūkio rajonuose didelį triukšmą kelia traktoriai, kombainai, pašarų ruošimo mašinos ir kiti mechanizmai.

Didelį triukšmą mieste sukelia lėktuvai, kildami arba tūpdami aerodromuose ir skrisdami virš gyvenamųjų rajonų. Oro ir žemės transportas miesto aplinkai yra žalingiausias, nes skleidžia ttriukšmą visoje teritorijoje ir ištisus metus, nors ir nevienodai intensyviai.

Automobilių skleidžiamas triukšmas abipus gatvės sudaro triukšmo koridorius. Nuo kitų dispersiškai išsidėsčiusių šaltinių garsas sklinda koncentriškai, palaipsniui slopdamas. Triukšmas nuo šaltinio sklinda ore į visas puses ir nesutikdamas kliūties palaipsniui gęsta. Jeigu tarp triukšmo šaltinio ir subjekto yra kliūtis, tai garsas išsisklaido į keletą pluoštų. Garso sklidimą stabdanti kliūtis neapsaugo nuo triukšmo, tik sumažina jo lygį.

Priemonės triukšmo neigiamam poveikiui sumažinti

Jos pasirenkamos priklausomai nuo triukšmo šaltinio pobūdžio, padėties gyvenamųjų ir masinio žmonių susitelkimo vietų atžvilgiu, ekonominių ir techninių galimybių.visas jas galima skirstyti į tris grupes:

Technines. Realizuojamos tobulinant triukšmą skleidžiančių objektų techninius rodiklius.

Urbanistines. Numatomos projektuojant miestą.

Administracines. Taikomos eksploatuojant jo įvairias infrastruktūras.

Dideliuose miestuose transportas skleidžia iki 60-80% bendrojo triukšmo. Didėjant transporto priemonių magistralinėse gatvėse, nuolat didėja triukšmo lygis. Sumažinti transporto skleidžiamą triukšmą mieste padeda šios techninės priemonės: tobulesni vidaus degimo varikliai ir kiti triukšmingi automobilių mazgai, mažiau triukšmo keliančios padangos, elektra varomas transportas (troleibusai), garsą slopinančios važiuojamųjų gatvės dalių dangos.

Urbanistinės priemonės triukšmo daromai žalai sumažinti numatomos projektuojant miesto transporto tinklą. Svarbiausios iš jų yra šios:

1. magistralinės gatvės, kuriomis pravažiuoja dideli lengvųjų automobilių ir sunkvežimių srautai, tiesiamos aplenkiant gyvenamuosius rajonus;

2. siekiama išskaidyti labai didelius ir triukšmingus automobilių srautus;

3. miesto centruose kuriamos pėsčiųjų zonos;

4. nepertraukiamo judėjimo magistralėse statomos kkelių lygių sankryžos;

5. projektuojant banguoto išilginio profilio magistralinės gatvės, nuo kurių sklinda triukšmas;

6. gyvenamosios teritorijos izoliuojamos nuo triukšmingų gatvių.

Apsauga nuo gatvių ir kelių triukšmo

Triukšmo lygis mieste yra normuojamas.

Didžiausias leistinas triukšmo lygis miesto teritorijoje dB(A)

Teritorijos Dieną nuo 7 iki 23 val. Naktį nuo 23 iki 7 val.

Gyvenamoji zona 55 45

Rekonstruojami gyvenamieji rajonai 60 60

Gyvenamieji rajonai arti aerodromų 65 55

Masinio poilsio ir turizmo zona 50 35

Sanitarinė kurortinė zona 40-45 30-35

Draustiniai ir rezervatai Iki 25 Iki 20

Garso bangos toldamos nuo šaltinio, slopsta, todėl paprasčiausia būtų gyvenamąsias patalpas ir nuolatinio žmonių susitelkimo vietas izoliuoti nuo transporto keliamo triukšmo atitinkamo pločio apsaugos juostomis. Dažnas atvejis, kad magistraliniai keliai tiesiami po žeme, gyvenamieji namai greta tokių gatvių statomi atsižvelgiant į gyventojų tankumą ir triukšmo plitimo sąlygas, panaudojamas esamas reljefas arba įrengiamos dirbtinės kliūtys, stabdančios bangų plitimą.

Teritorijose greta triukšmingų greitkelių ir magistralinių gatvių statybos zonuojamos. Daugiaaukštės statybos rajonuose mažiau gyventojų kentės nuo triukšmo, jeigu žemesni pastatai bus statomi arčiau magistralinės gatvės, o aukštesni – toliau, kai visa gyvenamoji teritorija bus žemiau už magistralę, kai gyvenamieji namai pastatyti galais į gatvę, užtat atviros erdvės tarp jų gerokai triukšmingesnės.

Žalios juostos prie magistralinių gatvių komponuojamos iš dujoms atsparių medžių ir krūmų. Medžiai sodinami taip, kad jų lajos susipintų, po medžių vainikais sodinami krūmai. Juostos ne tik sulaiko dalį triukšmo, bet yra naudingos ir

kitais atžvilgiais: apsaugo teritoriją nuo vidaus degimo variklių išskiriamų žalingų sveikatai dujų, užstoja vėją. Želdiniai lėtai auga, geriau slopina triukšmą vasarą, kai medžiai ir krūmai yra sulapoję, blogiau – žiemos mėnesiais. Tačiau juostos užima nemažai tinkamos statybai teritorijos, o dėl užterštumo jos netinka poilsiui.

Triukšmą mieste slopina ne tik medžiai ir krūmai, bet ir vejos bei pievelės; jos sugeria garsą kur kas geriau nagu asfaltuoti paviršiai ir mažina miesto triukšmo foną.

Pirmą kartą Lietuvoje žemės pylimai buvo suprojektuoti Vilniaus Justiniškių gyvenamajame rajone. TTinkamai parinkus pylimų konfigūraciją, šlaitų nuolydį, apželdinus bei panaudojus dalį tūrio garažams arba kitokioms negyvenamoms patalpoms įrengti, galima išvengti nemalonaus vizualinio įspūdžio, kuris gali susidaryti apjuosus gyvenamąjį kompleksą monotoniškos formos žemės pylimu.

Miesto teritorija ekonomiškiau išnaudojami, kai pagal magistralines gatves statomi ekraniniai gyvenamieji namai. Jie suplanuoti taip, kad negyvenamos ūkinės patalpos atgręžtos į gatvę, o miegamieji, gyvenamieji kambariai – į gyvenamojo rajono vidų. Geri ekranai galėtų būti galeriniai namai, orientuoti taip, kad laiptinės ir jungianti butus bendra galerija būtų atsukta į ggatvę. Atsižvelgiant į urbanistinę situaciją, ekranais galėtų būti pasatai, kuriuose žmonių sankaupa ir jų buvimo laikas ribotas (garažai, prekybos ir buitinių paslaugų įstaigos). Juos tiktų statyti tarp magistralės ir gyvenamųjų namų. Yra atvejų, kai negalima panaudoti nei vieno iš minėtų ttriukšmo ekranų. Tada statomi aklini barjerai, parenkant tokią konstrukciją ir aukštį, kad gerai atspindėtų garso bangas, o už ekrano susidarytų pakankamo aukščio nuslopinto triukšmo zona.

Triukšmo slopinimo efektyvumas priklauso nuo bet kokio tvirtos medžiagos ekrano aukščio ir garso šaltinio padėties ekrano atžvilgiu. Pažymėtina, kad ekranai (sienutės, pastatai, pylimai, iškasos) negali visiškai sustabdyti sklindančio garso bangų, jie tik sumažina garso lygį už ekrano esančioje teritorijoje.

Oro transporto triukšmas

Didžiausią triukšmą kelia lėktuvai, kildami ir nusileisdami aerodromuose bei praskrisdami virš miesto. Radikaliausiais būdas miesto gyventojų sveikatai apsaugoti – statyti aerodromus kuo toliau nuo gyvenamųjų rajonų. Miestų planavimo normose numatyti aerodromo atstumai (nuo 1 iki30 km) priklauso nuo jo klasės ir lėktuvų skridimo krypties.

Rekonstruojamuose miestuose aerodromai dažnai jau būna aplinkui apstatyti ir jų atstumai nuo gyvenamųjų rrajonų neatitinka normų. Jų iškėlimas už miesto susijęs su išlaidomis ir tenka ieškoti būdų neigiamam triukšmo poveikiui sumažinti, nekeičiant aerodromo padėties. Tokiais atvejais koreguojamos miesto teritorijos plėtimo kryptys, keičiama arti esančių teritorijų paskirtis, aerodromas rekonstruojamas, numatomos lokalinės triukšmo slopinimo priemonės aerodromo teritorijoje.

Kai aerodromas įsikūręs miesto teritorijoje, norint išlaikyti jo periferinę situaciją, tenka naujus miestui plėsti plotus numatyti priešinga kryptimi. Jei aerodromas apstatytas, tikslinga peržiūrėti pastatų paskirtį taip, kad juose būtų kuo mažiau nuolatinių ir dieninių gyventojų.Pavyzdžiui, neleistino triukšmo zonoje negali bbūti gyvenamųjų namų, vietoj jų numatyti sandėlius, pramones ir komunalines įmones, atsižvelgiant į lėktuvo nusileidimo ir kylimo trasas.

Rekonstruojant aerodromus reikia siekti, kad nusileidimo ir kilimo takai nenukreiptų lėktuvų virš triukšmui jautrių miesto rajonų, pirmiausia – gyvenamųjų ir poilsio teritorijų. Konfliktinė situacija yra susidariusi Vilniuje: aerodromas šliejasi prie užstatytos teritorijos, kildami ir leisdamiesi lėktuvai tarsi praskrenda šalia gyvenamųjų rajonų, bet jų keliamas triukšmas gerokai didesnis už leistinas normas. Miesto generaliniame plane (2000 metams) nenumatoma plėtoti gyvenamąją statybą aerodromo kryptimi, o triukšmo lygiui gyvenamuosiuose rajonuose sumažinti siūloma pakeisti nusileidimo kilimo takų kryptis.

Aerodromo tarnybų statiniams tikslinga numatyti vietas tarp nusileidimo takų ir miesto užstatytos teritorijos. Bloga apsaugos nuo triukšmo požiūriu tokia aerodromo plano struktūra, kai keleivių priėmimo pastatai sutelkti jo centre, o kilimo takai nutiesti pakraščiais.

Lokalinės triukšmą slopinančios priemonės taikomos aerodromą supančiai artimai aplinkai. Didžiausią triukšmą sukelia startuodami lėktuvai. Stacionarūs gelžbetonio ir kitų mažai vibruojančių medžiagų ekranai, želdinių juostos, žemės pylimai apsaugo didesnio žmonių susibūrimo vietas nuo pažeme sklindančių garso bangų. Neigimą poveikį gyvenamiesiems rajonams būtų galima sušvelninti reguliuojant lėktuvų judėjimą, uždraudus jų priėmimą ir išleidimą naktį, būtų ramesnis aplinkinių gyventojų miegas.

Lokaliniai triukšmo židiniai

Fiksuoti (lokaliniai) triukšmo židiniai gali būti atviri, įsiterpę tarp gyvenamųjų namų grupių (sporto įrengimai, vaikų žaidimų, statybų aikštelės, prekių pakrovimo vvietos ir pan.) arba gali prasiskverbti į atvirą erdvę iš uždarų patalpų (pramonės, komunalinių įmonių, boilerinių ir pan.)

Kad į aplinką iš pastatų prasiskverbtų kuo mažiau triukšmo, atitvarinėse konstrukcijose naudojamos garsą izoliuojančios medžiagos, sandarinami langai, durys, vartai, inžinerinių tinklų įvadų angos atitvarinėse konstrukcijose. Jeigu šiais būdais sklindančio iš patalpų garso lygio negalima sumažinti iki leistinų normų, tada tenka triukšmą skleidžiantį objektą izoliuoti nuo aplinkos ekranais, želdinių juostomis arba kitais aukščiau minėtais būdais.

Vibracija

Ne mažiau kaip triukšmas yra žalingi mechaniniai virpesiai (vibracija), kuriuos sukelia judančios transporto priemonės (traukiniai, automobiliai, metropolitenai, ypač jeigu negiliai žemėse nutiesti), dirbantys varikliai ir kitokios mašinos. Didelė vibracija veikia nervų sistemą, kraujo apytaką, audinius ir kitaip kenkia sveikatai. Poveikis žmogui priklauso nuo atstumo tarp vibracijos židinio ir gyvenamųjų rajonų, vibracijos trukmės ir jos greičio. Lygio. Kai vibracija sklinda kartu su triukšmu, jos poveikis žymiai padidėja.

Vibracija gali sklisti ne tik oru, bet ir gruntu. Šiuo atveju vibracijos skleidimui slopinti naudojamos specialios konstrukcijos arba išlaikomi tokie atstumai tarp židinio ir gyvenamųjų patalpų, kad virpesių lygis jose nebūtų didesnis už normų leistiną.

Triukšmo lygio miesto teritorijoje nustatymas

Kompleksines triukšmo slopinimo priemones galima parinkti ir racionaliai panaudoti tik įvertinus padėtį visame mieste, gyvenamajame rajone arba prie atskiro miesto elemento bei objekto. Tam tikslui ssudaromos garso sklidimo kartogramos, kuriose atvaizduojamas triukšmo lygis ties jo sklidimo ruožais ir židiniais. Sudarant tokias kartogramas tenka apskaičiuoti arba išmatuoti specialiais prietaisais garso lygius atskiruose saugotinos nuo triukšmo teritorijos taškuose. Kartogramos parodo teritorijas, kuriose yra diskomfortiška aplinka (triukšmo lygis viršija normas).Projektuojant šiose teritorijose gyvenamuosius arba kitus jautrius triukšmui kompleksus, ieškoma tokių želdinių ir pastatų kompozicijų, kurias realizavus sumažėtų diskomfortiškos zonos.