Biologijos santrauka

SANTRAUKA iš temų:

· 4.4 Nariuotakojų gausybė(psl.2);

· 4.5 Pasaulis priklauso vabzdžiams(psl.4);

· 4.6 Žuvys – vandens stuburiniai gyvūnai(psl.5);

· 4.7 Varliagyviai : gyvenimas ir vandenyje, ir sausumoje(psl.6);

· 4.8 Ropliai – sausumos gyvūnai(psl.7);

· 4.9 Plunksnuoti skrajūnai(psl.8);

· 4.10 Plaukuoti gyvūnai, turintys pieno liaukas(psl.).

4.4 nariuotakojų gausybė

Nariuotakojai yra labai skirtingi, bet kai kurie požymiai leidžia juos jungti į vieną tipą. Tačiau skirtumų nariuotakojai turi kur kas daugiau, negu panašumų. Dėl to jie ir yra skirstomi į 3 klases: vėžiagyvių, voragyvių ir vabzdžių.

Vėžiagyvių požymiai:

· kūno danga stora;

· turi daugiau kaip 8 nariuotas kojas;

· galva suaugusi su krūtine;

· turi 22 poras ūselių;

· kvėpuoja žiaunomis;

· gyvena daugiausia vandenyje.

Voragyvių požymiai:

· kūno danga plonesnė negu vėžiagyvių;

· turi 4 poras vaikščoijamųjų kojų;

· galva suaugusi su krūtine;

· neturi ūselių;

· kvėpuoja trachėjomis ir plaučiais;

· gyvena daugiausia sausumoje.

Vabzdžių požymiai:

· kūno danga plonesnė negu vėžiagyvių;

· turi 3 poras vaikščiojamųjų kojų;

· turi 2 poras sparnų;

· turi galvą, krūtinę ir pilvelį;

· turi 1 ūselių porą;

· kvėpuoja trachėjomis;

· gyvena ir sausumoje ir vandenyje.

Nariuotakojų kūną dengia gana tvirta danga, turintitam tikros organinės medžiagos – chitino. Ją išskiria oda.vandenyje gyvenančių rūšių danga storesnė, sausumos gyvūnų – plonesnė. Tačiau toks šarvas turi ir privalumų, ir trūkumų. Pradėkime nnuo privalumų:

1. Iš chitino, kurį išskiria vėžiagyvio oda, susidaro kietas išorinis skeletas. Prie jo prisitvirtina raumenys. Dėl to nariuotakojai gali atlikti įvairesnius judesius negu kirmėlės ar moliuskai.

2. Voragyvius ir vabzdžius kūno danga saugo nuo išdžiūvimo, todėl jie gali gyventinet ir karščiausiose sausumos vvietose.

3. Išorinis šarvas nepraleidžia skysčių ir dujų, dėl to šie gyvūnai turi gerai išvystytus kvėpavimo organus.

Tačiau šarvas turi ir tam tikrų trūkumų:

1. Storas chitininis skeletas labai kausto vėžiagyvių judesius.

2. Šarvas yra kietas ir netąsus, todėl vėžiagyviai auga tik nėrimosi metu. Išsinėrę iš išaugto šarvo jie auga tol, kol jų minkšta kūno danga vėl sukietėja. O viso nėrimosi metu slapstosi, bijodami plėšrūnų, kadangi tuo metu jie visiškai negali apsiginti.

“Vorų kelionė”: nuo kiaušinėlio iki suaugėlio.

Maži voriukai pasilypėję kur nors aukštai, pradeda leisti voratinklinį siūlą. Kai šis tampa pakankamai ilgas,jį pagauna oro srovė, trūkteli aukštyn ir kartu su voriuku nuneša tolyn nuo gimtosios vietos. Siūlui už ko nors užkliuvus, voriukas ieško tinkamos vietos gyventi ir rezga gaudomąjį tinklą. Orams rudeniškai atšalus, voras nusipina specialų maišelį, kkuriame žiemoja.

Vorai labai ėdrūs ir plėšrūs, tačiau, esant reikalui, gali ilgokai badauti. Jie minta daugiausia vabzdžiais, įsipainiojusiais į lipnius voratinklio siūlus. Įkliuvusiai aukai voras prakanda kūno dangą, suleisdamas tam tikrą kiekį nuodų ir virškinamųjų sulčių. Sugautą vabzdį apvyniojęs voratinklio gijomis plėšrūnas laukia, kol ištirps aukos vidaus audiniai. Tada voras susiurbia apvirškintą vabzdžio kūną, palikdamas tuščią chitininę dangą. Taigi vorams būdingas išorinis virškinimas.

Apvaisinta patelė po kelių dienų ar savaičių pina specialų kokoną ir į jį padeda nuo kelių iki kkelių šimtų kiaušinėlių. O atėjus bobų vasarai iš kokonų pabyra jauni voriukai ir skuba ruoštis savo pirmai ir vienintelei kelionei.

4.5 pasaulis priklauso vabzdžiams

Kad žinotume apie ką kalbame, norėčiau dar kartelį prisiminti vabzdžizms būdingus bruožus:

· Tai sparnuoti, 3 poras vaikščiojamųjų kojų turintys nariuotakojai.

· Suaugėlio kūnas susideda iš 3 dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Galvoje yra akys ir burna, krūtinėje yra 3 poros kojų ir 1 ar 2 sparnų poros. Papilvėje yra dauginimosi organai ir virškinimo sistema.

· Daugelis vabzdžių išsirita iš kaiušinėlio. Iš pradžių būna nepanašūs į suaugėlį, tačiau augdami keičia savo kūno formas. Tai vadinama metamorfoze.

· Daugelis vabzdžių gali skraidyti. Tai lemia jų platų paplitimą.

· Vabzdžiai yra skirtalyčiai. Daugelis dauginasi lytiniu būdu, tik vystosi skirtingai.

Taigi, jau užsiminiau, kad vabzdžiams būdingas dvejopas vystymasis: pilno kitimo ir nepilno kitimo.

Nepilno kitimo vystymasis. Apvaisinta patelė kiaušinėlius dažniausiai padeda į žemę. Iš jų išsirita šiek tiek panašios į suaugėlį lervos, tačiau be sparnų ir lyties organų. Lervos maitinasi, auga, 4-6 kartus neriasi ir po paskutinio nėrimosi tampa visiškai suisformavusiu suaugėliu. Šis vystymasis būdingas žiogams, žirgeliams, tarakonams, blusoms, utėlėms, termitams, lašalams, maldinikams, tiesiasparniams, auslindoms, blakėms, gyvalazdėms ir t.t.

Pilno kitimo vystymasis. Iš patelės padėtų kiaušinėlių išsirita lervos, labiau panašios į kirmėles negu į suaugusius vabzdžius. Jos maitinasi ir kaupia reikalingas medžiagas. Augdamos lervos nneriasi 5 kartus ir virsta nejudria lėliuke, kurios kūne vyksta sudėtingi pokyčiai : iš vikšro formuojasi sparnuotas drugys. Pagaliau, plyšus lėliukės dangalui, išsirita suaugęs vabzdys. Toks vystymasis yra būdingas drugiams, vabalams, musėms, blakėms, bitėms, skruzdėlėms, blusoms, šokliams, žygiams, skorpionmusėms, sfinksams, plevesparniams,dvisparniams, uodams ir t.t.

4.6 žuvys – vandens stuburiniai gyvūnai

Chordiniai gyvūnai išsiskiria tuo, kad bent ankstyvuoju vystymosi laikotarpiuturi atraminę nugaros stygą; vadinama chorda ir vamzdelio pavidalo nervų sistemą.

Chordiniams gyvūnams būdingi bruožai:

1. Gemalo stadijoje turi chordą.

2. Turi galvą su tobulais jutimų organais.

3. Dauguma turi dvi poras galūnių(pelekus arba kojas) ir uodegą, kurių pagalba juda.

4. Kvėpuoja gerai išsivysčiusiomis žiaunomis arba plaučiais.

5. Žuvys – šaltakraujai gyvūnai(jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros).

Žuvų prisitaikymas judėti vandenyje:

1. Aptaki forma , todėl labai mažas vandens pasipriešinimas.

2. Žvynai. Jie nuolat gleivėti dėl to mažina vandens trintį, naikina bakterijas.

3. Pelekai padeda žuviai reguliuoti pusiausvyrą, greitį, plaukimo gylį.

4. Žuvies nugara dažniausiai yra šviesios spalvos. Žiūrint iš viršaus, žuvies nematyti. Tai – maskavimo priemonė. Ji padeda žuviai likti nepastebėtai plėšrūnų ir kitų piktadarių.

5. Šoninė linija. Ja žuvys jaučia menkiausius vandens virpesius, todėl gali orientuotis net tamsoje.

6. Žiaunos. Jomis žuvys prisitaikė kvėpuoti.

7. Plaukiojamoji pūslė. Reguliuodamos dujų kiekį joje, žuvys gali iškilti į vandens paviršių arba panerti iki pat dugno(keisti plauikimo gylį).

Dauginimasis vandenyje. Žuvys yra skirtalytės. Kaulinėms žuvims būdingas išorinis apvaisinimas, nors pasitaiko ir iišimčių. Daugiausia ikrų išneršia tos žuvys, kurios nesirūpina savo palikuonimis. Žuvų vystymąsi galima suskirstyti į keturis raidos etapus: apvaisintas ikras, lerva, mailius, suaugusi žuvis.

Iš ikro išsiritusi lerva mažai juda. Papilvėje ji turi trynio maišelį, kurio turiniu minta. Tryniui pasibaigus tenka pereiti prie aktyvios mitybos. Šiuo laikotarpiu smarkiai pakinta žuvies kūnas, atsiranda į žvynus panašios kaulinės plokštelės. Tokie jaunikliai vadinami mailiumi. Jie jau turi visus suaugusios žuvies organus. Po kurio laiko jie tampa visiškai suaugusiu individu.

5.7 varliagyviai: gyvenimas ir vandenyje, ir sausumoje

Varliagyviams būdingos savybės:

1. Dažniausiai keturkojai, turintys dideles galūnes ir tvirtus raumenis.

2. Turi primityvius plaučius, tačiau 2/3 deguonies patenka į organizmą per drėgną gyvūno odą.

3. Gyvena tik gėluose vandenyse, kuriuose ir dauginasi(būdinga metamoprfozė).

4. Kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros.

Žinomi varliagyviai:varlės, rūpužės, tritonai, salamandros.

Dauginimasis vandenyje. Varliagyviai gali daugintis ir vystytis tik vandenyje, kadangi jų ikrai neturi dangalų, saugančių nuo išdžiūvimo.

Patelės išneršia iki kelių tūkstančių ikrų, sudarančių tam tikras sankaupas, vadinamas kurkulais. Patinų išskirti spermatozoidai juos apvaisina. Iš ikrų išsirita lervos, vadinamos buožgalviais ir kybo ant vandens augalų. Jos yra panašios į žuvytes: uodegą juosia pelekas, šonuose yra šoninė linija, o abipus galvos styro išorinės žiaunos. Po kurio laiko buožgalviams išauga užpakalinės, vėliau ir priekinės kojos. Palengva sunyksta uodega, kurios turinys sunaudojamas kaip maisto atsargos. Susiformuoja maža

varlytė. Ji išlipa į krantą ir ima ieškoti sau tinkamo grobio – mašalų, uodų at kitų smulkių vabzdžių. Auką jos pasigauna pašokdamos staigiu šuoliu arba išmesdamos lipnų liežuvį.

5.8 ropliai – sausumos gyvūnai

Ropliams būdingi bruožai:

1. Oda sausa, suragėjusi. Ji apsaugo roplius nuo išdžiuvimo, ar nuo permirkimo.

2. Kvėpuoja tik gerai išvystytais plaučiais, kadangi oda visiškai nepraleidžia dujų.

3. Kai kurie turi nuodingus dantis, o uodžia liežuvio pagalba.

4. Dauginasi sausumoje(deda kiaušinius arba yra gyvavedžiai).

5. Kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros.

Žinomi ropliai: driežai, vėžliai, gyvatės, krokodilai, aligatoriai.

Veisimosi būdas – gyvavedystė. Kiaušiniai vvystosi patelės kūne. Jaunikliai minkštą lukštą praplėšia prieš pat kiaušiniui išeinant pro išeinamąją angą. Toks veisimosi būdas vadinamas gyvavedyste. Jis būdingas šaltesnio klimato juostų ropliams.

Šiltuose kraštuose gyvenantys ropliai veisiasi kiek kitaip. Patelė į smėlį padeda 6-16 kiaušinių. Juos gaubia labai patvarus išorinis dangalas, per kurį gemalas kvėpuoja ir šalina apykaitos produktus. Jaunikliai išsirita, tačiau auga lėtai ir subręsta tik po antrojo žiemojimo.

5.9 plunksnuoti skrajūnai

Paukščiams būdingi požymiai:

1. Labai aukšta kūno temperatūra.

2. Kojų išliko tik viena pora, nes kita virto sparnais.

3. Labai greita medžiagų apykaita.

4. Gebėjimas sskraidyti.

5. Plunksnos suteikia galimybę skraidyti ir dengia kūną.

6. Šių gyvūnų kūno temperatūra nepriklauso nuo aplinkos temperatūros, todėl jie vadinami šiltakraujais gyvūnais.

Plunksnos esti dviejų rūšių: pūkinės ir kontūrinės. Pastarosios dar

4.9 plunksnuoti skrajūnai

Paukščiams būdingi požymiai:

1. Aukšta kūno temperatūra.

2. Kojų yra tik 1 pora, kadangi kita yyra virtusi sparnais.

3. Būdinga labai greita medžiagų apykaita.

4. Paukščiai yra plunksnuoti.

5. Paukščių kūno temperatūra nepriklauso nuo aplinkos temperatūros, todėl jie vadinami šiltakraujais gyvūnais.

Paukščiai yra skraidantys ir neskraidantys. Neskraidantys paukščiai yra stručiai, pingvinai ir kiviai. Visi likusieji paukščiai yra skraidantys.

Kaip jau minėjau, paukščiai yra plunksnuoti. Jų plunksnos esti dvejopos: pūkinės ir kontūrinės. Pastarosios yra dar skirstomos į 3 rūšis: dengiamąsias, plasnojamąsias ir vairuojamąsias. Jos visos yra skirtingos: nedidelės dengiamosios daro paukščio kūną aptakų, labai didelės plasnojamosios suteikia sparnui keliamąją galią, o didelės uodegos vairuojamosios leidžia paukščiui vikriai sukiotis ore. Pūkinės plunksnos irgi turi paskirtį – jos saugo paukštį nuo išorinės temperatūros svyravimų.

Skrydžiui pritaikytas kvėpavimas ir griaučiai. Aktyviai medžiagų apykaitai reikia daug deguonies, todėl svarbiausi paukščių kvėpavimo organai yra plaučiai su oro maišais. Pakėlus sparnus mmaišai išsiplečia ir oras iš burnos ertmės per trachėją ir plaučius srūva į juos. Nuleidžiant sparnus oro maišai suspaudžiami ir oras iš jų per plaučius ir trachėją iškvepiamas lauk. Taigi per vieną įkvėpimą ir iškvėpimą oras per plaučius srūva du kartus, atiduodamas jame esantį deguonį. Tai vyksta automatiškai, paukščiams plasnojant sparnais.

Taip pat paukščių kaulai yra tuščiaviduriai, be čiulpų, užpildyti oro. Stuburas liemens srityje nelankstus; jo slanksteliai suaugę vieni su kitais; kartu su šonkauliais jis sudaro tvirtą rėmą judantiems raumenims prisitvirtinti. KKrūtinkaulis apačioje turi didelę keterą, prie kurios prisitvirtina labai dideli plasnojamieji raumenys.

Nuo tuoktuvių iki jauniklių. Paukščiai suranda lizdavietei tinkamą vietą ir ją gina nuo gentainių. Norėdami išvengti bereikalingų peštynių apie užimtą vietą jie įspėja čiulbėdami arba skleisdami kitokius garsus. Paukščiams būdingos tuoktuvės, kurių metu patinai demonstruoja neįprastas pozas, judesius, ypatingos spalvos plunksnas ir kt. Patinai ir patelės sudaro poras perėjimo arba ilgesniam laikotarpiui. Dauguma paukščių suka lizdus, kartais labai sudėtingus. Perimus kiaušinius tėvai šildo savo kūnu, todėl gemalas vystosi labai greitai. Išsiritusius jauniklius tėvai ilgai maitina ir gina nuo priešų.

4.10 plaukuoti gyvūnai, turintys pieno liaukas

Žinduoliams būdingi bruožai:

1. Turi pieno liaukas, kurių išskirtu pienu maitina jauniklį.

2. Būdingas kūno plaukuotumas.

3. Būdingas gemalo vystymasis motinos organizme.

Kailis yra žinduoliams būdingas odos darinys. Jį sudaro dvejopi plaukai:

· Akuotai – ilgi, stori ir reti, formuojantys aptakų kūno paviršių.

· Vilnaplaukiai – trumpi, tankūs, garbanoti, sudarantys pavilnę.

Kuo pavilnė tankesnė, tuo kailis švelnesnis ir šiltesnis. Plaukai išsaugo žinduolio kūno šilumą ir neleidžia jam atšalti. Tai labai svarbu gyvenant atšiauriomis žiemos sąlygomis.

Žinduolių odoje yra labai daug liaukų: riebalinių, prakaito, kvapiųjų ir pieno liaukų.

Prakaito liaukos išskiria skystį, kuriame daug vandens ir medžiagų apykaitos produktų: šlapalo bei įvairių druskų. Taigi prakaitavimas teikia dvigubą naudą – šalina iš organizmo nereikalingas atliekas ir atvėsina kūną, saugodamas jį nnuo perkaitimo. Tačiau, deja, ne visi žinduoliai turi prakaito liaukas. Dažniausiai jų neturi plėšrūnai, kadangi juos gali užuosti jų aukos ir pasprukti.

Visai kitokia kvapiųjų liaukų paskirtis. Jos skirtos tarpusavio ryšiams palaikyti. Šių liaukų išskyromis žinduoliai ženklina savo gyvenamojo ploto ribas, suteikia gentainiams informaciją apie lytį, dydį, bei pasirengimą poruotis. Taip pat šių odos darinių išskyros leidžia žinduoliams išvengti nereikalingų susidūrimų, galinčių baigtis vieno iš varžovų mirtimi, padeda susirasti partnerį poravimosi metu.

Kai kurie žinduoliai gali neturėti riebalinių, prakaito ar kvapiųjų liaukų, bet pieno liaukas turi visi. Tai yra pakitusios prakaito liaukos. Labai maistingomis šių liaukų išskyromis, vadinamomis pienu, žinduoliai maitina savo jauniklius. Maitindamiesi pienu mažyliai sparčiai auga ir įgauna atsparumo ligoms.

Visos čia paminėtos liaukos būdingos tik žinduoliams. Jos išsivystė šiems gyvūnams prisitaikant prie gyvenimo sąlygų.