Kryžmažiedžių (Cruciferae) šeima

Ši šeima dar yra vadinama bastutinių (Brassicaceae), augalai yra

žoliniai vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai. Šaknys dažniausiai

sustorėjusios (šakniavaisiai). Pirmaisiais metais išauga lapų skrotelė.

Lapai pražangūs, be prielapių. Šaknis pagrindinė, išsišakojanti. Kai kurių

kultūrinių augalų – kopūstinių, kaip grižčio (sėtinio) – ji pakitusi į

šakniavaisį. Žiedynas – daugumos augalų yra kekė. Žiedai keturnariai,

taisyklingi, bet diferencijuoti., t.y. dviejų ratų kuokeliai kaitaliojasi

su 4 kryžmai išsidėsčiusiais vainiklapiais. Išoriniai 2 kuokeliai

trumpesni, o vidurinio rato 4 ilgesni. Mezginė dėl netikros pertvaros yra

dvilizdė, parakarpinė. Vaisius – ankštara arba ankštarėlė, rečiau skersai

sutrupanti nariuota ankštara. Atsidarius vaisiui, išlieka sėklasotis su

pertvara. Sėklos vystosi iš lenktinių sėklapradžių. Jos beveik be

endospermo. Tačiau sėklaskiltėse yra aliejaus.

Kai kurių kryžmažiedžių augalų sėklose ir lapuose, šaknyse esti

glikozidų (sinirgino, sinapino), o sekrecinėse ląstelėse – fermento

mirosinazės, kuris, kramtant kopūstą, glikozidus skaido į garstyčių aliejų

ir cukrų. Aitrus aliejaus kvapas jaučiamas piene, kai galvijai gausiai

šeriami šių augalų lapais arba šakniavaisiais. Gyvuliai, ypač arkliai, gali

apsinuodyti garstuko, pokliaus, pikulės, tvertiko žole.

Daugumas šios šeimos genčių augalų vystėsi Šiaurės pusrutulio

vidutinio klimato, daugiausia Viduržemio jūros kkraštuose.

Plačiai vartojamos daržovės daugiausia yra bastučio (Brassicia)

genties. Tai įvairūs kopūstai (B. oleracea ), valgomasis griežtis (B.

napus), ropė (B. rapa), taip pat ridikai, ridikėliai (Raphanus satinus).

Pašariniai augalai yra lapinis kopūstas (B. oleracea), pašarinis griežtis

(B. napus), turnepsas (B. rapa) ir atmainos: kūzikas, ropinis kopūstas.

Baltoji garstyčia (Sinapis alba) gali būti žalioji trąša.

Svarbiausi aliejiniai augalai yra sareptinis bastutis (B. juncea),

baltoji garstyčia, žiemkentys rapsas (B. napus). Prieskoninis augalas,

turintis nemažai C vitamino, yra krienas. Valgomos garstyčios gaminamos ir

iš juodo bastučio sėklų. Vaistiniai augalai yra baltoji garstyčia, juodasis

bastutis (B. nigra), rapsas, žvaginė (Capsella), rėžiukaitis – Šiaurėje

priešskorbutinis. Antiseptinis garstyčių aliejaus glikozidas apsaugo

raugintas daržoves nuo pelėsių.

Yra daug ir sėklinių piktžolių: garstukas (Sinapis arvensis),

(Barbarea), tvertikas, poklius, pikulės, kurios nuo seniai auga įvairiose

kultūrose. Čiužutės, pipirinės (Lepidium) vaisiai yra sparnuoti. Seniau

aliejui augintą judrą (Camelina) tapo linų piktžole, nes į sėmenis panašias

jos sėklas sunku išvalyti.

Aguoninių ir kryžmažiedžių šeimos drauge su žvirbliarūtinių

(Fumariaceae) ir kaparinių (Capparidaceae) šeimomis jungiamos į

aguonžiedžių (Rhieadales) būrį.

Šeimoje yra apie 350 genčių ir apie 3000 rūšių. Paplitę visame

pasaulyje, didžiausia įvairovė Šiaurės pusrutulio vidutinėse platumose,

Viduržemio jūros regione, pietvakarių ir vidurinėje Azijoje. Lietuvoje

užregistruota 40 genčių ir 90 rūšių.

Vaisius – ankštara

Rapsai (Brassica oleifera). Rapsai žinomi ir auginami jau nuo 4000

m.pr.m.e. Jų tėvynė-Olandija ir Anglija. Rapsų lapai stiebo apačioje yra su

koreliais, o viršuje – apglėbiantys stiebą – melsvo atspalvio. Žiedynas –

kekė. Žiedai nedideli, gelsvi, turi nektaro. Vaisius – ankštara, joje – 40-

50 sėklų. Sėklos apskritos, tamsiai rudos, labai smulkios. 1000 sėklų

sveria apie 3-7 g.

Rapsai – vienmečiai augalai. Jų šaknys – liemeninės, ilgos, smarkiai

išsišakojusios plonomis šaknelėmis. Tačiau paima tik lengvai vandenyje

tirpstančias medžiagas. Stiebas stačias, gerai išsivystęs, iki 1 m. aukščio

ir daugiau, šakotas, su melsvu ar violetiniu atspalviu, padengtas vaško

sluoksniu. Žieminiai rapsai rudenį išaugina 5-9 lapų skrotelę, o stiebas

pradeda vystytis kitų metų pradžioje.

Rapsai yra žieminiai ir vasariniai. Tai ilgadieniai augalai. Klimatui

ir dirvožemiui gana reiklūs. Gerai auga esant drėgnam ir švelniam klimatui.

Žieminiai – jautrūs žiemojimo sąlygoms. Rapsai labai anksti sužaliuoja,

nupjauti gerai atželia. Žieminių rapsų sėklose – 45-50 ( aliejaus,

vasariniuose – 32-35 (. Rapsų aliejus tinka maistui tik pašalinus

medžiagas, sutiekiančias nemalonų kvapą ir skonį. Nevalytas rapsų aliejus

gali būti naudojamas kaip techninis.

Rapsų išspaudos – puikus koncentruotas pašaras gyvuliams ir paukščiams.

1 kg rapsų išspaudų prilyginamas 1 pašariniui vienetui. Išspaudos turi iki

37 ( baltymų ir 10 ( riebalų. Jis išbalansuotas pagal nepakeičiamas amino

rūgštis.

Nukulti rapsų stiebai ir ankštarėlės gali būti naudojamos furfurolui ir

celiuliozei gaminti. Rapsai taip pat tinka žaliam pašarui ir silosui. Jei

medingi – iš 1 ha pasėlio bitės surenka apie 100 kg medaus.

Kopūstai (Brassica oleracea). Tai vienos seniausių Europietiškos kilmės

daržovių. Jie kilę iš krūminių kopūstų (Brassica silvestris), kurie ir

dabar auga Viduržemio jūros ir Vakarų Atlanto vandenyno pakrantėse. Ši

laukinių kopūstų rūšis, susikryžminusi su kitomis laukinėmis rūšimis, davė

pradžią žmogaus veiklai – dabartinėms kopūstų rūšims, porūšiams, formoms

bei vveislėms sukurti.

Kopūstinės daržovės labai plačiai paplitusios tiek pietiniuose, tiek

šiauriniuose kraštuose. Jos ilgainiui prisitaikė prie vietos sąlygų ir

gerai auga bei dera įvairiomis klimatinėmis sąlygomis.

Mūsų daržuose auginamos šios Europietiškos kilmės kopūstų rūšys ir

porūšiai: gūžiniai baltieji kopūstai, gūžiniai raudonieji, gūžiniai

garbanotieji, briuseliniai, žiediniai, ropiniai, lapiniai kopūstai,

brokoliai. Pekino ir Kinų kopūstai kilę iš Rytų Azijos.

Kopūstai yra vienmečiai ir dvimečiai. Turi tvirtą šaknų sistemą, ypač

gūžiniai, lapiniai ir briuseliniai. Kopūstai darže (išskyrus brokolius,

žiedinius ir Pekino) pirmaisiais metais išaugina sutrumpėjusį stiebą su

daug lapų, standžiai susiglaudusių į apvalią, ovalią ar plokščią gūžę.

Lapai žali, kartais su violetiniu atspalviu ar padengti vaško sluoksniu,

mėsisngi, trumpakočiai, išgaubti. Antraisiais augimo metais išaugina 60-200

cm stiebą, vėlyvosios veislės šakojasi daugiau. Ant stiebo išauga 3000-4000

ir daugiau žiedų. Jie geltoni arba šviesiai geltoni. Žydi 20-50 dienų.

Apsivaisinimas kryžmiškas. Vaisius – ankštara, sėklos rutuliškos, smulkios,

išlieka daigios 4-6 metus. Kopūstai yra ilgadieniai augalai, pakelia žemą

temperatūrą, prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų.

Lyginant su kitomis daržovėmis, jų auginama daugiausiai ir nuimami

didžiausi derliai. Maistui įvairiai paruošti tinka beveik ištisus metus, jų

atliekos labai tinka pašarui.

Sėjamoji pipirinė (Lepidium sativum). Pipirnės tėvynė – Egiptas. Šiuo metu

ji auginama visame pasaulyje. Tai augalas kurį galima užsiauginti ištisus

metus. Žiemą pipirnės galima užsiauginti indelyje ant sudrėkinto filtrinio

popieriaus. Sėklos sudygsta jau 2-3 dieną, o prasiskleidus skilčialapiams,

jasgalima nukirpti ir vartoti mmaistui.

Tai vienmetis augalas. Iš pradžių išauga vešli lapų rozetė, kiek vėliau

– 50-90 cm aukščio žiedynstiebis. Žiedai balti, šviesiai violetiniai ar

rožiniai. Vaisius – kiaušiniška ankštara. Sėklos rudos arba rusvos.

Pipirnės labai nereiklios dirvožemiui, šviesai, netgi temperatūrai.

Lauke geriau auga trąšioje, drėgnoje žemėje.

Maistui vartojami jauni lapai ir sultingi ūgliai. Pradėjusi žydėti

pipirnė maistui netinka. Lapuose ir liaunuose stiebeliuose susikaupia

nemažai askorbino rūgšties, karotino, rutino, vitaminų,įvairių mineralinių

medžiagų, sieros junginių, nuo kurių priklauso specifinis aštrokas kartus

prieskonis, primenantis ridikėlius. Tinka salotoms, sriuboms, padažams

pagardinti.

Baltoji garstyčia (Sinapis alba). Baltoji garstyčia – vienmetis augalas.

Kaip prieskoniniai ir vaistiniai augalai, jau buvo žinomos senovės

Graikijoje ir Romoje. Vėliau, išmokus išgauti aliejų, pradėtos auginti ir

kaip aliejiniai augalai.

Baltoji garstyčia – žolinis augalas. Stiebas status, 20-50 cm aukščio,

šakotas, su briaunotomis vagelėmis, plikas arba apaugęs šiurkščiais

plaukeliais. Lapai kotuoti, dažniausiai pailgai kiaušiniški, suskaldyti,

stambiais dantytais kraštais. Žiedynas – skėtiška žydėjimo metu pailgėjanti

kekė. Žiedai šviesiai geltoni. Vaisius – plona, plaukuota, su aukštyn

užlinkusiu koteliu ankštara, kurioje būna 2-3 apvalios, rusvos arba balsvos

su smulkiais taškeliais, aštraus skonio aliejingos sėklos.

Augalas nelepus, gerai auga puriose, trąšiose dirvose, nepakenčia

rūgščių dirvų bei ilgalaikių sausrų. Derlius nuimamas kai augalai pradeda

gelsti ir nukrinta lapai, o apatinės ir vidurinės ankštaros subręsta.

Kaip prieskonis vartojamos baltųjų garstyčių sėklos. Sėklose yra 1.5 (

glikozido sinigrino. Iš fermentuotų sėklų gaminamas

eterinis garstyčių

aliejus, kurio sudėtyje yra apie 40 ( alilo, 50 ( krotonilo, cinalilo ir

kitų veikliųjų medžiagų. Maltos arba sveikos baltosios garstyčios sėklos

tinka marinatams paskaninti, konservuojant agurkus, pomidorus, jų dedama

ruošiant grybus, žuvį, į sriubas, faršą. Kartaus skonio garstyčių aliejus

naudojamas muilo gamybai. Anksti pavasarį jauni garstyčių lapai vartojami

salotoms. Garstyčių lapai žadina apetitą, gerina virškinimą. Medicinoje

garstyčių trauklapiai naudojami reumatinio pobūdžio skausmams malšinti,

jais gydomi gerklės ir kvėpavimo takų uždegimai.

Garstyčios – medingas augalas, kartais sėjamos kaip žalioji trąša, nes

gerai dezinfekuoja užkrėstą dirvą.

Lapinė garstyčia ((Brassica juncea). Tai vienmetis augalas per vegetaciją

užauginantis šakotą, statų, 50-150 cm aukščio stiebą. Vegetacijos pradžioje

augalai užaugina kotuotų, lyriškų, negiliai iškarpytų lapų rozetę.

Viršutiniai lapai paprastai bekočiai, smailiaviršūniai, dažniausiai visi

plaukuoti. Žiedai smulkūs, šviesiai geltoni, sutelkti į varpiškus žiedynus.

Vaisius – siaura 2-4 cm ilgio ankštara su pailgu snapeliu. Lizde būna 6-12

apvalių, tamsiai rudų arba geltonų sėklų vos pastebimai raukšlėtu

paviršiumi. Žydi nuo birželio pradžios iki rudens. Sėklas subrandina ne

vienu metu. Augalas nereiklus dirvožemiui, šilumai ir drėgmei. Sėjama

anksti, tiesiai į dirvą, nes suvėlinus sėją, augalai greitai užaugina

žiedynstiebius, lapai sukietėja ir pasidaro nebeskanūs. Salotoms garstyčių

lapai renkami kol dar nesusiformavo stiebai.

Lapuose yra 80-100 mg( vitamino C, karotino, garstyčių eterinio

aliejaus, teikiančio aštroką prieskonį ir kvapą, kalcio ir geležies druskų.

Iš garstyčių ruošiamos šviežios salotos, verdamos sriubos, žiemaigalima

pasiruošti sūdytų kkonservuotų garstyčių lapų sriuboms.

Griežčiai (Brassica napus). Griežčiai kilę iš Viduržemio jūros pakrantės.

Tai dvimetė daržovė. Maistui

vartojami šakniavaisiai. Jie valgomi žali ir virti. Juose nemaža

mineralinių medžiagų, vitamino C, 4-5 ( cukraus, 45 ( baltymų. Valgiui

vartojami geltonšakniai, pašarui – baltašakniai griežčiai. Baltašakniuose

daugiau sausos medžiagos, jie geriau laikosi žiemą, bet neskanūs.

Griežčiai gerai dera pakankamai drėgnose priemolio ir priesmėlio

dirvose. Griežčiai gerai auga po visų daržovių, išskyrus kopūstines, nes

juos puola tie patys kenkėjai ir ligos. Griežčiai sodinami daigais ir

sėjami sėklomis. Sodinant daigais, gaunamas didesnis derlius, šakniavaisiai

esti geresnės kokybės.

Ropės (Brassica rapa). Ropės kilusios iš Vidurinės Azijos. Tai dvimetė,

greit auganti daržovė. Lapai

žali, žiedynas stiebo viršūnėje plačiai išsiskleidęs.

Ropės gerai auga lengvo priemolio ir priesmėlio puveningoje dirvoje.

Ropės auginamos iš sėklų. Sėklos palyginti smulkios – 600 sėklų sveria 1 g.

Šakniavaisiai vartojami virti ir žali. Juose nemaža vitamino C.

Vaisiai – trūkvaisis

Valgomasis ridikas (Raphanus satinus). Ridikai – viena seniausiai žinomų

daržovių. Manoma, kad jie kilę iš Mažosios Azijos ir į kitas šalis pateko

iš Egipto. Juos valgė, iš jų sėklų buvo spaudžiamas aliejus.

Ridikus kartu su kitomis daržovėmis aukodavo šviesos ir saulės dievui

Apolonui.

Ridikai būna vienmečiai ir dvimečiai. Dvimečiai ridikai pirmaisiais

metais išaugina stambų apvalų baltos, rožinės, raudonos, violetinės,

geltonos, pilkos ar net juodos spalvos šakniavaisį ir tvirtą lapų rozetę.

Šakniavaisio vidus baltas ar neryškiai rausvas. Lapai tvirtu kotu,

plaukuoti. Antraisiais metais išauga šakotas stiebas, kurio viršūnėse

susiformuoja žiedynai su stambiais baltais ar rožiniais žiedais. Augalas

kryžmadulkis, vaisius – ankštara.

Ridikai nereiklūs šilumai. Geriausiai auga vidutinio sunkumo silpnai

rūgščioje puveningoje dirvoje. Nemėgsta gryno smėlio ar molio dirvų,

nepakenčia šviežio mėšlo. Sausose dirvose augę ridikai esti kietesni ir

aštresnio skonio.

Ridikuose yra vitaminų C, B, šiek tiek karotino, cukrų (gliukozės,

fruktozės, sacharozės ir maltozės), mineralinių medžiagų (kalio, geležies,

silicio). Specifinis ridikų kvapas ir skonis priklauso nuo sieros junginių

turinčio garstyčių aliejaus. Ridikuose yra lizocino turinčio antibiotinį

poveikį, todėl jau nuo seno liaudies medicinoje naudojami bronchitams ir

kvėpavimo takų ligoms gydyti.

Kosmetikoje ridikų sultys naudojamos plaukų šaknims stiprinti. Maistui

daugiausiai vartojami žali ridikai.

Ridikėlis (Raphanus satinus). Ridikėlis – artimas ridikų giminaitis. Netgi

manoma, kad viduramžiais jie selek- cijos būdu buvo išvesti iš ankstyvųjų

ridikų rūšių. Nuo pirmųjų ridikėlių atmainų iki dabartinių veislių sukūrimo

praėjo šimtmečiai. Šiandien žinomi apvalūs, pailgi, cilindriški, balti,

raudoni ar dvispalviai ridikėliai.

Ridikėlis – vienametis ilgadienis augalas. Apatiniai tikrieji jo lapai

lyriški, viršutiniai – pertraukti su stambesne viršutine ir keletu

smulkesnių apatinių dalių. Lapų ridikėliai išaugina nedaug. Išsivysčius

šakniavaisiui, išauga šakoti stiebai, kurių viršūnėse susiformuoja

žiedynai. Žiedai balti arba rožiniai, stambūs. Vaisius – ankštara, kurioje

subręsta šviesiai rusvos, pilkos sėklos.

Ridikėliai – pati ankstyviausia pavasarinė daržovė. Jie gerai dera

įvairios sudėties dirvožemiuose. Ridikėliai nereiklūs šilumai. Augalas

mėgsta saulėtas vietas, tačiau šiltu oru, jei trūksta drėgmės, užauga

kieti, sumedėję ir kartūs, beveik netinkantys maistui ridikėliai. Peraugę

ridikėliai sukietėja ir jų skonis suprastėja.

Ridikėliuose yra C, B grupės vitaminų, karotino. Anksti pavasarį kai

šviežių daržovių ne taip daug, jie labai vertinami. Ridikėlių spalva ir

skonis žadina apetitą, palankiai veikia virškinimą. Liaudies medicinoje

ridikėlių sultys su medumi vartojamos kosuliui sušvelninti, iš jų daromi

kompresai nušalusioms vietoms gydyti.

Vaisiai – ankštarėlė

Valgomasis krienas (Armoracia rusticana). Krienas – daugiametis augalas,

kilęs iš Pietų Europos. Lietuvoje krienas auginamas daržuose, tačiau

pasitaiko ir sulaukėjusių.

Krienų stiebas aukštas (60-100 cm), šakotas, plikas. Pamatiniai lapai

sveiki, kotuoti, dideli, širdiškais ar apvaliais pamatais, viduriniai –

plunksniškai suskaldyti, viršutiniai beveik bekočiai, lancetiški, dantyti,

viršūniniai – lygiakraščiai, linijiški. Žiedai balti, labai kvapūs,

sukrauti kekėse. Vaisius – pailga ankštara.

Krienams augti labiausiai tinka giliai įdirbtos puveningos priemolio

dirvos, – šaknys išauga mėsingos, storos. Krienai dauginami šaknų

auginiais. Juos nukasus žemėje lieka daug smulkių šaknelių, kurios greit

atželia, juos sunku išnaikinti, todėl netikslinga krienus auginti vidurį

daržo.

Krieno šaknyse susikaupia nemažai fitoncidinių medžiagų, iki 160 mg(

vitamino C, natrio, kalio, magnio, kalcio, fosforo, geležies, druskų,

angliavandenių. Krienus vertina viso pasaulio kulinarai. Tarkuoti krienai

tinka prie šaltų mėsos užkandžių. Krienų šaknų skiltelių dedama

koncervuojant (raugiant, marinuojant) agurkus ir kitas daržoves.

Liaudies medicinoje krienų sultys, ištraukos ar košelės naudojamos kai

kurioms virškinamojo trakto ligoms gydyti. Praskiestomis krienų sultimis

rekomenduojama sskalauti burną, esantgleivinės uždegimui, sergant angina,

tonzilitu. Krieno lapai malšina skausmą.

Kaip kosmetinė priemonė krienai naudojami įvairioms kaukėms, balina

pigmentines dėmes.

Vaistinis rėžiukas (Cochlearia officinalis). Tai daugiametis arba dvimetis

augalas, paplitęs visoje Vidurio Europoje. Lietuvoje savaime neauga.

Stiebas stačias arba kylantis, plikas, 15-40 cm aukščio. Skroteliniai

lapai ilgakočiai, platūs, kiaušiniški, lygiakraščiai arba nelygiais,

išsilenkusiais kraštais. Stiebiniai lapai kiaušiniški arba apskriti,

dantyti, bekočiai, širdiškais pamatais apkabinę stiebą. Žiedelis baltas.

Sėklos labai smulkios. 1000 sėklų sveria 0.7 g.

Vaistinis rėžiukas gerai auga kiekvienoje vidutinio drėgnumo dirvoje.

Dauginamas sėklomis, sėjant jas vasaros pabaigoje tiesiog į nuolatinę

augimo vietą. Tą patį rudenį susiformuoja lapų skrotelė, kuri išsilaiko per

žiemą, todėl, atkasus sniegą, galima pasiskinti lapų salotoms. Anksti

pavasarį ima stipriau augti ir žydėti.

Vaistinio rėžiuko lapuose yra daug vitamino C, o nuo juose esančio

eterinio aliejaus (0.03-0.04 () augalas yra aštraus, garstyčias primenančio

skonio.

Švieži lapai, nuskinti žiemą ar anksti pavasarį, tinka vartoti atskirai

ar kaip priedas prie salotų ir berti ant sumuštinių.

Dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense). Vienmetis augalas. Lietuvoje savaime

auga laukuose, daržuose, dykvietėse ir kitur kaip piktžolė.

Stiebas stačias, briaunotas, 10-40 cm aukščio. Lapai bekočiai, pailgi,

strėliškais pamatais, dantyti. Vainikėlis baltas. Vainiklapiai 3-3.5 mm

ilgio. Vaisius – beveik skrituliška ankštarėlė 12-18 mm ilgio, su

daugiasėkliu lizdu. 1000 sėklų sveria 1.49 g.

Dirvinė čiužutė laukuose auga kaip piktžolė ir jos sėklų galima

pasirinkti. Dirvai ji

nereikli. Sėjama rudenį arba anksti pavasarį.

Auginant kasmet toje pačioje vietoje, kasmet sėti nereikia, nes sėklos

pasisėja pačios. Sėklos renkamos kai pagelsta ankštarėlės. Sėklų užauga

daug, jos turi česnako prieskonį.

Dirvinės čiužutės sėklos gana plačiai vartojamos kaip prieskonis

rūkytai mėsai, ypač tinka dėti į lietuvišką skilandį

Vaisiai – riešutėlis

Rytinė engra (Bunias orientalis) pasitaiko visur šiukšlinose vietose,

pakelėse, pūdymuose. Ji gali būti naudojama silosui. Didelis dvimetis

kryžmažiedis augalas su šakotu stiebu, stambiai pjūkliškai karpytais

lapais, trikampe viršutine skiltimi ir ietišku pagrindu. Viršutiniai lapai

susiaurėję, lacentiški. Augalas grubus, nelygus, su geltonais medingais

žiedais ir rutuliškais nelygiašoniais dvilizdžiais bei dvisėliais vaisiais.

Daržinė mėlžolė (Esatis tinctoria) pasitaiko kaip laukinis augalas Rusijos

pietinėje dalyje, taip pat auginama mėlynų dažų gamybai.

Išvados. Bastutinių šeima gana svarbi ūkiniu požiūriu. Joje daug kultūrinių

augalų. Šiai šeimai priklauso daug daržovių, kurios yra būtina mūsų

kasdieninės mitybos dalis. Tai daug šakniavaisinių, lapinių ir prieskoninių

daržovių. Daug kryžmažiedžių yra pašariniai augalai, tinkantys žaliam

pašarui bei silosui. Išspaudos yra puikus koncentruotas pašaras gyvuliams

ir paukščiams, turintis baltymų, riebalų, išbalansuotas pagal amino

rūgštis. Iš daugelio bastutinių augalų sėklų spaudžiamas techninis ir

maistinis aaliejus. Kryžmažiedžių šeimos augalai – geri medingieji augalai.

Tarp jų yra dekoratyvinių augalų bei piktžolių.

[pic]

Lapų formos.

[pic]

Ankštarų tipai.