Varliagyviai

Varliagyvių klasė

Varlės gyvena visur kur yra drėgna: pelkėse, prie ežerų, upių, tvenkinių ir

pan. Varlių elgsena labai priklauso nuo drėgmės. Kai karšta ir sausa, kai

kurios rūšys slepiasi nuo saulės. Varlės minta vabzdžiais: uodais,vabalais,

besparniais ir t.t. Medžioja varlė savo liežuviu. Pamačius kokį nors vabalą

ji iškiša savo kiežuvį ir vabalas prie jo prilimpa. Varlės aktyvios tik

šiltuoju žiemos laiku, žiemą jos miega. Varlės kūnas suplotas,didžiulė

galva nežymiai pereina į liemenį. Nors varlė neturi kaklo vistiek gali

judinti galvą. Galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais. VVokai

drėkina varlės akis. Varlė gali kvepuoti ir atmosferos oru, ir po vandeniu.

Varlės turi šlaunis, blauzdas ir letenas ir pan. Griaučiai sudaryti iš tų

pašių dalių, kaip ir ešerio, bet varlė turi ir kojas. Nuo žuvų skiriasi

tuo, kad turi kaklo lankstelį varlės šonkauliai neišsivystę. Raumenys:

Varlės raumenys labiau išsivystę nei žuvies. Juk varlė ne tik plaukioja bet

ir šokinėja!

Virškinimo sistema: Beveik kaip ir žuvų, tiktai varlė turi kloaką o žuvys

ne. Varlė kvepuoja atmosferos oru. Jos kvepavimo organai: oda ir plaučiai.

Varlės plaučiai silpnai išsivystę, todėl vvarlės kvepavimui nemažiau svarbi

ir oda ir plaučiai.

Kraujotakos sistema: Grynas arterinis kraujas varlėje teka tik į smegenis,

o visur kitur susimaišęs. Varlė turi du kraujotakos ratus: didijį

kraujotakos ratą ir mažajį.

Varliagyvių medžiagų apykaita: Varlės kūno temperatūra keičiasi nuo

aplinkos temperatūros. Varlė -šaltakraujis gyvūnas.

Nervų sistema iir jutimo organai: Varlės smegenys labiau išsivysčiusios negu

žuvų. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės ir jiems nereikia laikyti

pusiausvyros. Varlė turi dar ir vidurinę ausį, kad galėtų girdėti ir

sausumoje. Varliagyviai visi skirtalyčiai. Pavasarį, atbudus varlėms jos

susiporuoja. Lytinės ląstelės patenka į kloaką o iš ten išmetamos laukan.

Patinėliai ant jų išleidžia skystį kuriame yra spermatozoudų.

Vystymasis: Po kurio laiko iš ikrelio tampa buožgalvis. Jis panašus į mažą

kiaušinio formos žuvytę. Buožgalvis greitai vystosi. Atsiranda burma,

plaučiai, kojos ir galiausia jis tampa varle.

Roplių klasė

Labai daug kur gyvena driežai. Vienas iš jų vikrusi driežas. Tai nedidelis,

bet vikrus gyvunėlis. Driežai gyvena sausose saulės šildomose vietose.

Driežai minta vabzdžiais. Jų klausa labai stipri. Jis girdi net ir

menkiausia šlamesį sukeltą ropojančio vabalo. Vidinė sandara labai panaši į

varlės. Driežas turi daugiau kaklo lanksteliu, todėl ggeriau gali judinti

kaklą. Ir driežai kvepuoja tik plaučiais. Dauginimas taippat panašus į

varlės. Tik apvaisinimas vyksta sausumoje ir ikriukai auga patelės viduje o

na vandenyje. Ropliams priklauso ir gyvatės. Kai kurios iš jų yra

nuodingos. Tai tiesiog reikalinda jų pradyvenimui. Jos savo nuodais gali

apsiginti ar sumedžioti. Gyvatės neturi kojų, todėl jos šliaužia žemia. Jos

šliaužia vingiuodamos savo kūną. Dauguma gyvačių deda kiaušinius. Visos

gyvatės ryja grobį nekramčiusios. Ropliams priklauso ir vėžliai ir

krokodilai. Šie gyvūnai gyvena vandenyje. Sausumoje jie nėra labai judrūs,

nors kiaušinius ir deda sausumoje.

Paukščių kklasė

Išorinei paukščių sandarai ištirti mums padės karvelis. Jie gyvena

miestuose ir kaimuose. Minta grūdais ir įvairiomis žmonių maisto

atliekomis. Paukščiai turi lankstų kaklą, dvi kojas ant kiekvienos po

penkis pirštus. Jais paukščiai ir vaikščioja. Paukščiai turi snapą pri

kurio yra ir šnervės. Galvoje paukščiai turi akį po kuria yra ir klausos

anga. Plunksnos – svarbiausias išorinis požimis skiriantis paukščius nuo

kitų gyvųnų. Plunksnos uždengia visą kūną. Paukščiai kartais keičia savo

plunksnas, šeriasi. Senos apdevėtos plunksnos keičiamos kitomis. Paukščiai

savo plunksnas sutepa spesialiu riebalu kurį išspaudžia iš odos liaukų.

Taip plunksnos tampa elastingesnės. Paukščių snapai yra įvairaus dydžio be

dantų. Maistą ryja nesukramtytą. Kaikurie paukščiai stemplę prikimša iki

pat viršaus nepatirdami dėl to jokio nepatogumo, nes stemplė gali

išsiplėsti. Skrandis turi du skyrius, liaukinį ir raumenonį. Maistas

virškinamas labai greitai, nes skridimui reikia daug energijos. Todėl

paukščiai lesa dažnai ir daug laiko praleidžia ieškodami maisto. Žarnynas

baigiasi kloaka. Be plaučių paukštis turi dar ir daug oro maišelių esančių

tarpuose tarp organų. Jos sujungtos su plaučiais. Arterinis ir veninis

kraujas visiškai atskirtas ir į visus organus, išskyrus plaučius patenka

grynas arterinis kraujas. Širdis labai stipri pvz. karveliui tupint širdis

susitraukia 165x per min., o skrentant 550x. Paukščių regėjimas labai gerai

išsivystęs. Jų akys 100x stipresnės už žmogaus. Bet paukščių uoslė yra

silpna. Veisimosi pradžia yra pavasaris. Jaunikliai iš kiaušinių išsirita

tada kai jiems pakanka rreikalingo maisto. Paukščiai yra sėslieji,

klajokliai ir keliauninkai. Sėslieji paukščiai visusu metus gyvena toje

pačioje vietoje. Klajokliai paukščiai susibūrę nedideliais pulkais traukia

į pietus. Klajoklia paukščiai nuolatinių žiemojimo vietų neturi. Žiemoja

ten kur yra daugiau maisto. Keliauninkai paukščiai susibūrę į dideliu

pulkus išskrenda į šiltuosius kraštus kur ir žiemoja. Paukščiai skrenda

nuolatiniais keliais – kasmet traukia į žiemos buveines, o pavasarį grįžta

į tėvynę perėti jauniklių. Miške gyvena daug įvairių paukščių: geniai,

kurtinai, gervės, lakštingala ir t.t. Pavasarį visi paukščia pagyvėja ir

pradeda čiulbėti. Yra ir plėšriųjų paukščių, naktinių paukščių: pelėdos,

apuokai. Dieną pelėdas retai galima pamatyti, nes jos naktį medžioja o

dieną slepiasi. Kai kurie paukščiai moka plaukti, nes ten susiranda maisto.

Keli tokie paukščiai yra gulbės ar žąsys. Jie moka gerai plaukti, todėl

tarp kojų pirštų yra plaukiojamoji plėvė.

Paukštininkystė – naudinga givulininkystės šaka, duodanti daug labai geros

produkcijos. Naminiai paukščiai skyrstomi į veisles. Veislė – tai žmogaus

dirbtinai išvesta naminių gyvūnų atmaina. Dėsliųjų veislių vištos

(pavyzdžiui, rusų baltosios, leghornai) auginamos dėl kiaušinių. Jos

nemėsingos, tačiau dedeklė per metus padeda 200 – 270 ir daugiau kiaušinių.

Iš mėsinių dėsliųjų veislių vištų (pavyzdžiui, Zagorsko, Pervomaisko)

gaunama ir mėsoso ir kiaušinių. Visos naminių ančių veislės prieš 3000 metų

išvestos iš didžiosios anties. Daugiausiai auginama mėsinių naminių ančių.

Yra pristeigta daugybė paukštynų. Vienuose paukštynuose vištos auginamos

dėl kiaušinių, kituose dėl mėsos. Viščiukai perimi be vvištų pereklių

specialiuose automatizuotose aparatuose – inkubatoriuose. Viename

inkubatoriuje galima išperinti iki 50000 kiaušinių.

Žinduolių, ir žvėrių, tipas

Šuo buvo pirmasis žmogaus priaukintas gyvulys. Šūnų yra tarnybinių,

dekoratyvinių, medžioklinių taip pat kiemsargių. Žinduolių oda tvirta ir

elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai, kurie sudaro šios klasės

stuburinių būdinga plaukų dangą. Vieni plaukai ir stori ir ilgi – tai

akuotas, kiti trumpesni, minkštesni – pavilnė. Šiurkštus ir akuotas apsaugo

pavilnę ir odą nuo sužalojimų. Daugumos žvėrių odoje yra prakaito liaukos.

Ant žinduolių pirštų galų yra raginiai nagai arba kanopos. Būdinga

žinduolių ypatybė yra 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kurių

būna apie 12 – 15 kartu su šonkauliais ir krutinkauliu sudaro tvirtą

krūtinės ląstą. Šuo turi apie 6 slankstelius. Žinduolio priekinių galūnių

lanką sudaro dvi mentės su priaugusiais prie jų varnakauliais ir dviem

ratikauliais. Daugumos žinduolių, o ypač šūnų išsivystę nugaros, galūnių ir

jų lankų raumenys.

Žvėrys burnos ertmėje turi liežuvį ir dantis. Burnoje maistas vartomas

liežuviu ir suvilgomas seilėmis, kurias išskiria seilių liaukos. Seilių

veikiamas maistas pradedamas virškinti. Daugumos žinduolių skrandis vienos

dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne

maistą veikia žarnyno virškinamųjų liaukų išskyros, taip pat kepenų ir

kasos liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto liekanos nueina į storąją žarną

ir pro tiesiąją žarną bei pro šalinamąją anga išstumiamos laukan. Visų

žvėrių krūtinės ertmė nuo pilvo ertmės atskirta raumenine pertvara –

diafragma. Žinduolių širdis

susideda ių keturių skyrių: dviejų prieširdžių

ir dviejų skilvelių. Žinduolių šalinimo organai – pora pupelės formos

inkstų. Susidaręs šlapimas dviem šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę, o iš

ten šlapinimosi kanalu periodiškai išeina laukan. Normali šuns kūno

temperatūra 37 – 38 laipsniai C.

Galvos smegenys turi tas pačias dalis, kaip ir kitų stuburinių. Tačiau

priekinių smegenų didieji pusrutuliai sudėtingesnės sandaros. Didžiųjų

pusrutulių išorinis sluoksnis yra iš nervinių ląstelių, sudarančių smegenų

žievę. Smegenėlės gerai išsivysčiusios ir, panašiai kaip didieji

pusrutuliai turi daug vingių. Žinduolių išsivysčiusi uoslė, klausa,

regėjimas, lytėjimas ir skonis, tačiau sskirtingų rušių kiekvienas šių

jutimų nevienodai išsivystęs ir prikauso nuo gyvenimo būdo bei aplinkos.

Žinduolių lytėjimo organai yra ilgi ir kieti plaukai. Daugiausiai jų būna

apie nosį ir akis. Žinduolių elgsena yra labai sudėtinga. Jau nuo pat

pirmosios savo gyvenimo dienos jaunikliai pažįsta motiną.

Visi žinduoliai maitina vaikus pienu. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus

žinduoliai skyrstomi į tris grupes. Kloakiniai arba pirmažvėriai negimdo

gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Jiems priskiriamas ančiasnapis ir

echidna. Kloakinių kūno temperatūra svyruoja nuo 25 iki 30 laipsnių C.

Sterbliniai – žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta llabai maži, silpni ir

bejėgiai. Todėl ilgai motiną tokį jauniklį nešioja sterblėje ant pilvo.

Sterblėje yra pieno liaukų su speneliais. Iš viso žinoma apie 270 rušių

sterblinių. Placentiniai – tokie žinduoliai kurių mažas kiaušinis po

apvaisinimo vystosi gimdoje, o gemalas prie gimdos žarnelių prisitvirtina

placenta. MMažų gyvūnų nėštumas trunka apie 11 – 15 parų, vidutinio dydžio

keletą mėnesių, o didelių metai ir daugiau. Vidutinio dydžio žvėrys

atsiveda 5 – 6 aklus, bejėgius jauniklius, o nedideli 8 – 12. Smulkųs

žvėreliai palikuonių atsiveda 5 – 8 kartus per metus, stambūs – kartą per

keletą metų.

Roplių ir žinduolių griaučių, raumenų, virškinimo, kvėpavimo, kraujotakos,

šalinimo organų sandara gana panaši. Tai rodo roplių ir žinduolių

giminystę.

Šio būrio žinduoliai – seniausi ir primytiviausi placentiniai. Galvos

smegenys mažos pusrutuliai be vingių. Sąlyginiai refleksai išsivysto

blogai. Kūno temperatūra ne visada pastovi. Vabzdžiaėdžiams priskiriami

kirstukai, kurmiai ir ežiai. Iš išvaizdos kirstukai panašūs į peles.

Labiausiai paplitęs paprastasis kirstukas. Jo 7 – 10 cm. kūną dengia

pilkšvai rudas kailis. Paprastasis kurmis visalaik gyvena žemėje

išraustuose urvuose. Ypač daug kurmių miškų ir miškastepių zonoje, bet

nemažai jų ir ssoduose. Gerai pastebimi išrausti iš kurmio požeminių

galerijų žemių kauburėliai – kurmiarausiai. Kurmio plaukai trumpi,

aksominiai. Jis veiklus ištisus metus. Daugelis gamtoje matė ežį ir žino,

kad jis, ištikus pavojui susiriečia į kamuoliuką ir atstato savo spyglius.

Ežys – naktinis gyvūnas. Jis labai rajus.

Šikšnosparniai – sparnuoti žinduoliai. Jų priekinės galūnės virtusios

sparnai, todėl jie gali aktyviai skraidyti. Šikšnosparniai visur plačiai

paplitę, jų žinoma api 1000 rūšių. Šikšnosparniai gerai prisitaikę

skraidyti, bet jų sparnų sandara kitokia negu paukščių. Ant pailgėjusių

priekinės šikšnosparnių galūnės pirštų yra minkšta odinė plėvelė, kuri eeina

per limenį iki užpakalinių kojų ir uodegos. Kai skrisdami šikšnosparniai

plasnoja sparnais pirštai išsiskečia, skraidomoji plėvelė išsitempia ir

sparnų plotas padidėja. Paaiškėjo, kad šikšnosparniai puikiai orientuojasi

ore, naudodamiesi labai aukštų tonų garsais, negirdimais žmogui, –

ultragarsais. Žiema šikšnosparniai užmiga giliu ir saldžiu žiemos miegu.

Graužikų būrys – tai didžiausias žinduolių būrys (apie 2000 rūšių). Jų

kūnas būna nuo 5 cm. iki 30cm. Paprastoji voverė daugiausiai laiko

praleidžia medžiuose. Rudeny voverė ruošia atsargas žiemai. Patelė atsiveda

apie 4 – 5 voveriukus, kurie 1,5 mėn. maitinasi jos pienu. Voverė vertingas

medžiojamas žvėrelis. Peliniai graužikai yra gausi smulkių, o kartais ir

vidutinio dydžio graužikų grupė. Jų yra apie 1500 rūšių. Šiai grupei

priklauso naminės pelės ir žiurkės. Taip pat pasaulyje yra labai daug

kiškių. 2 – 3 kartus per metus baltojo kiškio patelė atsiveda nuo 2 iki 6

kiškiukų. Laukinio triušio patelė paprastai 3 – 4 kartus per metus atsiveda

po 4 – 12 jauniklių.

Vilkas – tai vidutinio didumo ilgomis kojomis žvėris. Jo puiki uoslė, savo

grobį jis gali rasti pagal pėdsakus ir jį persekioti. Rudoji lapė atsiveda

po 4 – 6 lapiukus. Jais rūpinasi abu tėvai. Rudeny šeima išyra ir žiema

lapės gyvena pavieniui. Mint dažniausiai peiliniai graužikais. Tigras –

labai stambus iki 300 kg. masės plėšrūnas. Patinas jaunikliais nesirūpina.

Lūšis – taigos gyventoja. Tai gana stambus iki 15 kg. masės žžvėris.

Pagrindinis maistas – kiškiai ir tetervinai paukščiai, taip pat stirnos ir

jauni elniai. Šermuonėlis ir žebenkštis – mažiausi plėšrūnai: šermuonėlis

yra žiūrkės didumo, o žebenkšties kūnas piršto storumo. Jie minta

daugiausia peliniais graužikais. Rudojo lokio masė siekia apie 300

kilogramų. Jis visaėdis, žiemą užmiega. Baltasis lokys yra pats didžiausias

plėšrūnas, patinai siekia 800 kilogramų. Puikiai plaukioja ir nardo,

maitinasi ruoniais ir žuvimis. Ir rudojo, ir baltojo lokio lokiukai gimsta

labai maži, iki 1 kilogramo masės.

Kanopiniai – didelė grupė žinduolių, kurie vietoje nagų ant pirštų galų

turi ragines kamopas. Dauguma kanopinių – žolėdžiai gyvūnai. Drambliai –

stambiusi dabartiniai sausumos gyvūnai, kūrių masė siekia 4 – 5 tonas.

Drambliai priklauso straublinių būriui. Atrajotojai porakanopiai –

aukštakojai žinduoliai. Jie labai sunkiai praryja maistą. Porakanopiams

priskiriami kupranugariai, elniai, avinai, ožiai, antilopės, zebrai ir

žirafos. Briedis yra didžiausias iš visos elnių šeimos. Kūno ilgis gali

siekti 3m, aukštis iki 2,3 m, o masė – iki 570 kilogramų. Gyvena pavieniui

arba grupėmis po 5 – 8. Šernas visaėdis verslinis gyvūnas. Liekakanopių

būrys – tai žinduoliai kurių galūnės turi 1 arba 3 pirštus. Jie daugiausiai

atvirų vitų gyventojai. Iš viso žinoma 16 rūšių. Prževalskio arklio kūno

ilgis iki 230 centimetrų, aukštis iki 130 cm.

Tai medžiuose gyvenantys žinduoliai, kūrioms būdingos penkiapirštės

čiumpamosios galūnės. Jų yra daugiau nei 200 rūšių, kurių ilgi nuo 10

centimetrų iki 180 centimetrų ir ddaugiau kaip 250 kilogramų masės.

Bezdžionės gerai skiria formą ir spalvą, iš tolo mato prinokusius vaisius,

valgomus vabzdžius. Minta ir augaliniu ir gyvūliniu maistu, bet labiausiai

mėgsta sutingus vaisius. Jų galvos smegenys didelės, didieji pusrutuliai

turi daug vingių, uoslė silpnai išsivysčiusi, lytėjimo plaukų neturi.

Svarbiausi lytėjimo organai yra pirštai, pliki delnai ir padai. Beždžionės

aktyvios diena, jos gyvena bandomis. Žmogbeždžionės yra stambiausios

primatų būrio atstovės. Tai Afrikos gorila, šimpanzė ir Kalimantano bei

Sumatros salose gyvenantis orangutangas. Didesnę laiko dalį jos praleidžia

medžiuose, kur randa maisto, o nakčiai iš šakelių pasidaro būstą.

Žmogbeždžionų elgsena lemia labai išsivysčiusios galvos smegenys. Šimpanzės

bendrauja garsais ir ženklais jų veido raumenys labai judrūs.

Žinduolių reikšmė žmogui yra labai įvairi. Neabejotinai kenksmingi yra

daugelis graužikų, darančių žala kultūriniams augalams ir naikinančių

maisto produktų atsargas. Laukiniai žinduoliai yra naudingi, nes iš jų

gaunama vertingų kailių, odos ir mėsos, o iš jūros žvėrių taip pat riebalų.

Žvėrininkystė – pelninga ūkio šaka. Zootechnikai išveda kailinius žvėris,

turinčius įvairaus atspalvio kailius. Vertingoms, taip pat retoms ir

nykstančioms veislėms išsaugoti numatytos įvairios apsaugos priemonės.

Žvėrys medžiojami pagal griežtas taisykles, kurios nustato kiek ir kokių

žvėrių galima nušauti. Be to visi nykstantys gyvūnai įrašyti į RAUDONĄJĄ

knygą. Gyvulininkystė – svarbi ūkio šaka, teikianti žmogui vertingų maisto

produktų – pieno, mėsos, riebalų. Be to, šalutinė gyvulininkystės

produkcija naudojama įvairiose žmogaus ūkinės veiklos srityse. Pavyzdžiui,

pramonėje naudojama oda,

vilna, šeriai, iš kai kurių produktų ir atliekų

gaminami vaistiniai preparatai, trašos ir kt. Stambieji galvijai –

išnykusio jaučio – tauro – palikuonys. Tauras yra stambus porakanopis

atrjotojas, kurio aukštis siekė 2 metrus. Jie skirstomi į tris grupes –

pieniniai, pieniniai mėsiniai ir mėsiniai. Gyvulininkystės pagrindą sudaro

pieninės veislės. Smulkūs galvijai – laukinių kalnų avinų ir ožių

palykuonys, dabar tai naminių veislių avys ir ožkos.

Svarbiausi chordinių tipo ypatumai – pirma, jie turi ašinius griaučius –

virš žarnyno esančią chordą; antra, ryklės sienelėse turi žiaunų plyšius;

trečia – centrinės nnervų sistemos nervų vamzdelis yra nugaroje virš

chordos. Yra žinoma apie 20 rūšių bekaukolių, dabar gyvenančių stuburinių

priskaičiuojama apie 40 000 rūšių. Stuburiniai dalijami į šešias klases.

Pirmoji – kremzlinės žuvys, antroji – kaulinės žuvys, trečioji –

varliagyviai, ketvirtoji – senoviniai varliagyviai, penktoji – paukščiai,

šeštoji – žinduoliai. Visų stburinių chorda istorinio vystymose procese

virto stuburu. Stuburiniai yra svarbi gamtos grandis. Dažnai jie uždaro

mitybos grandinę: augalai – bestuburiai – stuburiniai. Dauguma prijaukintų

gyvūlių, taip pat visi žmogaus išvesti gyvūnai yra stuburiniai.