Karvės

TURINYS

Įvadas…………………………3

Galvijininkystės istorija……………………….4

Skeletas…………………………4

Kaukolės iš šono sandara……………………….5

Raumenys…………………………6

Virškinamųjų organų sandara……………………..6

Karvės lytiniai organai……………………….7

Odos dariniai…………………………8

Dauginimasis…………………………9

Karvės kūno dalys………………………10

Žemės ūkio gyvulių miegas………………..11

Galvijų veislių klasifikacija…………………….11

Kelios pieno tipo karvės……………………….11

Kelios mėsinio tipo karvės……………………..12

Galvijų kilmė…………………………13

Šėrimo pagrindai…………………………13

Galvijų ženklinimas ir vardai……………………13

Amžiaus nustatymas pagal ragus………………….14

Galvijų spalvos…………………………14

Produktai gaminami arba gaunami iš šio gyvūno……………15

Mįslės…………………………16

Lietuvių liaudies pasaka „Sigutė“ (ištrauka)……………..16

Literatūros sąrašas…………………………18Įvadas

Tikslai:

Darbą rašau, norėdama praplėsti savo žinias, apie namie laikomus gyvulius – karves. Tai įdomūs ir reikalingi gyvuliai žmonėms.

Uždaviniai:

 Gyvūno gyvenimo būdas.

 Sandaros aprašymas.

 Dresūros metodai.

 Medžioklės ypatumai.

 Receptai patiekalų, gaminami iš to gyvūno.

 Pasakos,padavimai, dainos, mįslės, patarlės apie tą gyvūną.

Rėmiausi literatūra:

1. Knygomis.Galvijininkystės istorija

Lietuvos gamtinės ssąlygos ir klimatas yra palankūs gyvulininkystei, todėl nuo senų laikų gyventojai augino gyvulius ir sukaupė didelę patirtį. Lietuvoje galvijai buvo laikomi nuo senų laikų. Istoriniuose šaltiniuose jaučiai ir karvės minimi nuo XI a. Tačiau XIX a. Antrosios pusės Lietuvoje, kaip ir Rusijoje bei kitose Europos šalyse, pieno produktų buvo parduodama mažai. Iki baudžiavos panaikinimo (1861 m.) Lietuvoje galvijai buvo laikomi dėl pieno ir mėšlo. Pastarasis tuo laiku buvo vienintelė trąša. Labai prastai šeriamos karvės buvo smulkios, neproduktyvios. Panaikinus baudžiavą, pradėjo ddidėti miestai, daugėjo pramonės darbininkų. Kartu augo ir maisto produktų paklausa. Norėdami padidinti savo pajamas, dvarininkai pradėjo intensyviau ūkininkauti, ėmė rūpintis gyvulininkyste. Vietiniams galvijams gerinti į Lietuvos dvarus buvo pradėta įvežti įvairių veislių galvijų iš užsienio. Įvežti veisliniai galvijai buvo kkryžminami su vietiniais. 1939 – 1940 m. Lietuvoje veikė 209 galvijų auginimo ir kontrolės rateliai. Buvo leidžiamos bendros juodmargių ir žalųjų galvijų kilmės knygos. Iš viso išleista keturi tonai. Tolesnis gyvulininkystės raidos etapas buvo X penkmetį visoje šalyje pradėta gyvulininkystės specializacija bei koncentracija, tarpūkinė kooperacija ir gyvulininkystės kompleksų kūrimas. Dabar pastatyta daug 400 vietų pienininkystės kompleksų. Yra ir stambesnių kompleksų. Be to, tiek pieniniai, tiek mėsiniai galvijai auginami ir smulkesnėse fermose.

Karvės skeletas

Skeletas (arba griaučiai), nuo kurio priklauso kūno forma, būdinga kiekvienos rūšies gyvuliams, susideda iš kaulų, raiščių ir kremzlių. Jis sudaro tvirtą gyvulio kūno atramą ir saugo gležnus vidaus organus. Skeletas yra palyginti lengvas, sudaro apie 9,5 % galvijo masės. Skeleto kaulai skiriasi savo sandara, forma ir funkcijomis.Kaukolės iš ššono sandara

Galvos skeletas, arba kaukolė, skirstomas į kiaušą ir veidą. Kaukolę sudaro 12 porinių ir 6 neporiniai kaulai. Kaulai suma kaušo ertmę, kurioje guli galvos smegenys. Kaukolės veido kaulai sudaro nosies ir burnos ertmės kaulines sienas. Dauguma galvos kaulų yra plokštieji ir saugo galvos smegenis, kvėpuojamųjų bei virškinamųjų organų pradines dalis.Raumenys

Galvos raumenys skirstomi į veido ir kramtomuosius raumenis. Veido raumenys uždaro ir atidaro burnos angą, išplečia šnerves, pakelia ir nuleidžia lūpas bei akių vokus.

Kaklo raumenys palaiko galvą, padeda judinti ppriekines galūnes.

Liemens raumenys skirstomi į stuburo, krūtinės sienos ir pilvo sienos raumenis.

Stuburo raumenys yra lenkiamieji ir tiesiamieji. Krūtinės sienos raumenys skirstomi į

įkvepiamuosius ir iškvėpiamuosius. Pilvo sienos raumenys palaiko visus organus,susitraukdami suspaudžia pilvo ertmę ir padeda iškvėpti orą, padeda išstumti vaisių ir atlieka kitokias funkcijas.

Kojų raumenys. Priekinės kojos skirstomi į peties sąnario, alkūnės sąnario, riešo sąnario ir pirštų sąnarių, užpakalinės kojos – į klubo sąnario, kelio sąnario, kulno sąnario ir pirštų sąnario raumenis.Virškinamųjų organų sandara

Galvijų virškinamieji organai užima didesnę dalį vidaus organų. Jų sienelė sudaryta iš trijų sluoksnių: vidinio, vidurinio ir išorinio. Vidinis sluoksnis vadinamas gleive, vidurinis yra raumeninis sluoksnis, o išorinis dažniausiai sudarytas iš plono jungiamojo audinio sluoksnio. Virškinamieji organai skirstomi į tokius skyrius: 1. burnos ertmę, 2) ryklę, 3) stemplę, 4) skrandį, 5) plonąsias žarnas ir 6) storąsias žarnas.Karvės lytiniai organai

Karvių lytinius organus sudaro kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis su lytinėmis lūpomis. Kiaušidės yra porinis organas. Jos kabo ant pasaito pilvo ertmėje, juosmens srityje, į užpakalį nuo inkstų. Karvių kiaušidės nedidelės, 3-4 cm ilgio ir apie 2 cm pločio, ovalios, lygiu paviršiumi. Makšties prieangio gleivinėje yra liaukų (tikrosios makšties nėra). Makšties prieangis baigiasi lytiniu plyšiu, kurį supa lytinės lūpos. Galvijų lytinės lūpos gerai išsivysčiusios, storos.Odos dariniai

Pieno lliaukos – tai pakitusios prakaito liaukos. Karvių dvi poros pieno liaukų yra tarpusavyje suaugusios ir sudaro vieną sudėtingą organą – tešmenį. Tešmuo susideda iš keturių ketvirčių: priekinio dešiniojo, priekinio kairiojo, užpakalinio dešiniojo ir užpakalinio kairiojo. Visi tešmens ketvirčiai atskirti vienas nuo kito, todėl pienas iš vieno ketvirčio negali patekti į kitus, taigi iš kiekvieno jų galima išmelžti atskirai. Kiekvienas ketvirtis, tai yra kiekviena pieno liauka, baigiasi speniu. Pieno liauka sudaryta iš jungiamojo, riebalinio ir liaukinio audinio. Pieno gamybą ir atleidimą reguliuoja centrinė nervų sistema ir vidinės sekrecijų liaukos.

Ragai yra kaktikaulio raginės ataugos. Ataugas dengianti oda neturi poodžio. Ji sudaryta tik iš tikrosios odos ir epidermio, kuris sudaro rago makštį arba ragą. Epidermio augimui turi įtakos šėrimas, įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai bei ligos.

Nagos susideda iš gyvuonies ir raginės kapsulės. Galvijų kiekviena koja turi po vieną porą nagų ir po vieną porą kabančių nagelių. Nagos saugo kojas nuo pažeidimų ir švelnina smūgius.Dauginimasis

Lytinis ir bendrasis subrendimas. Lytiniu subrendimu vadinama tokia gyvulio vystymosi stadija, kai jis gali daugintis, o bendruoju subrendimu – kai baigia augti kūnas ir išsivysto visos organizmo sistemos. Patelės lytiškai subrendusios tada, kai subręsta pirmieji kiaušinėliai ir jos gali būti apvaisintos, patinai – kai subręsta pirmieji spermatozoidai ir jie gali apvaisinti. NNormaliai auginamas pieninių veislių galvijų prieauglis lytiškai subręsta maždaug 6 mėn. Amžiaus. Tačiau tokių galvijų dar negalima naudoti veisimui.

Ruja. Karvė ir telyčia gali būti apvaisinta tik rujos metu, kai įvyksta ovuliacija. Ruja vadinama visuma požymių, susijusių su folikulo subrendimu ir kiaušinėlio ovuliacija.Rujojanti karvė ar telyčia būna nerami, lytiniai organai parausta ir pabrinksta, iš jų teka gleivės. Karvė neėda ar mažiau ėda, duoda mažiau pieno, prisileidžia bulių. Karvių ruja trunka 8-24h, kartais iki 36h. Rujai baigiantis, visi rujos požymiai išnyksta. Išėjęs iš folikulo kiaušinėlis išlieka gyvybingas tik keletą valandų it tik tada gali būti apvaisinamas. Jei kiaušinėlis neapvaisintas, po kurio laiko geltonkūnis išnyksta ir subręsta naujas folikulas su kiaušinėliu. Vėl prasideda ruja, ir vėl įvyksta ovuliacija. Laikotarpis nuo vienos rujos pradžios iki kitos rujos pradžios vadinamas lytiniu ciklu. Karvių lytinio ciklo vidutinė trukmė yra 21 diena (18 – 24 dienos). Dviejų lytinių ląstelių – spermatozoido ir kiaušinėlio – susijungimas vadinamas apvaisinimu. Po apvaisinimo susidaro nauja ląstelė – zigota. Tai visai naujas kūnas, turintis abiejų tėvų savybių ir alintis daugintis skilimo būdu.

Veršingumas ir veršiavimas. Veršingumu vadinama karvės ar telyčios būklė nuo apvaisinimo iki veršiavimosi,kai jos organizme vystosi gemalas (vaisius).Veršingumo trukmė nevienoda ( vidutiniškai 285 dienos).Visiškai išsivystęs vaisius pro gimdymo takus išstumiamas laukan.

Šis sudėtingas procesas, susidedantis iš daugelio refleksų, vadinamas veršiavimusi. Veršiuojantis plyšta vaisiaus dangalai, pradeda susitraukinėti gimdos ir pilvo preso raumenys. Normalus veršiavimasis trunka nuo 20 min iki 3-4 h. Karvėms nuovalos normaliai pasišalina per 2-6 h nuo veršiavimosi.Karvės kūno dalys

Žemės ūkio gyvulių miegas

Miegas yra smegenų žievės slopinimas, kurio metu pailsi pavargusios nervinės ląstelės. Miegančio gyvulio organizme vyksta įvairių funkcijų pakitimų: atsipalaiduoja raumenys, susilpnėja žarnyno judesiai, ašarų bei seilių liaukų sekrecija, sulėtėja širdies darbas ir kvėpavimas, susilpnėja dujų apykaita, nukrinta kūno ttemperatūra. Galvijai miega periodiškai, iki 8 kartų per parą, iš viso apie 6h, dažniausiai stovėdami. Tik labai nuvargę jie guli. Miegas gyvuliams yra būtinas fiziologinis procesas. Tai reikia atsiminti sudarant dienotvarkę.Galvijų veislių klasifikacija

Veisle vadiname bendros kilmės pakankamai didelė grupė gyvulių su panašiomis morfologinėmis, fiziologinėmis ir ūkiškai naudingomis savybėmis, pastoviai perduodamomis palikuonims. Kai kurios veislės plačiai paplitusios. Atskirose geografinėse zonose tokios veislės gyvuliai įgyja skirtingų ūkinių ir biologinių savybių. Grupė vienos veislės gyvulių, laikomų skirtingomis gamtinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ir turinčių sskirtingas savybes, vadinama poveisle. Veislės nuolat tobulėja. Nepatenkinančios gamybos reikalavimų veislės išnyksta. Vietoj jų kuriamos produktyvesnės, ekonomiškai naudingesnės ir geriau prisitaikiusios prie pramoninių technologijų bei naujų gamybos sąlygų veislės. Kad būtų lengviau tirti įvairias veisles ir dirbti veislininkystės darbą, veislės kklasifikuojamos. Klasifikacija įvairi: pagal sukultūrinimo laipsnį, kilmės vietą ir produkciją.

Kelios pieninio tipo karvės

• Olandijos juodmargė karvė. Tai pati seniausia kultūrinė galvijų veislę pasaulyje. Šios veislės galvijai jau buvo žinomi prieš 1000 metų. Pačioje Olandijoje juodmargiai, arba fryzų, galvijai sudaro daugiau kaip 75% galvijų. Labai daug jų buvo išvežta į kitas šalis. Dabar Olandijos juodmargiai yra labiausiai paplitusi pieninių galvijų veislė pasaulyje. Jų yra visuose pasaulio kontinentuose.

• Lietuvos juodmargių veislės karvė. Veislė sukurta Lietuvoje, kryžminant vietinius galvijus iš pradžių su įvairių veislių, vėliau su Olandijos juodmargių. Veislės išvedimo darbas buvo pradėtas XIX a. antroje pusėje, veislė patvirtinta planine po Didžiojo Tėvynės karo. Lietuvos juodmargiai yra pieninio ir pieninio-mėsinio tipo, stiprios konstitucijos, kompaktiško kūno sudėjimo, juodmargos spalvos.

• Danijos žaliųjų veislės karvė. Veislė išvesta Danijoje XIX aa. viduryje. Veislei formuotis didelės reikšmės turėjo palankios gamtinės ir ekonominės sąlygos: švelnus jūrinis klimatas, ilgos vasaros, geros pievos ir ganyklos, patogi geografinė padėtis, prekyba pieno produktais. Tai žalios ar tamsiai žalios spalvos pieniniai galvijai.

• Lietuvos žaliųjų veislės karvė. Veislės kūrimo darbas buvo pradėtas XIX a. pabaigoje. Dabar Lietuvos žalieji galvijai sudaro apie 40% respublikos auginamų galvijų.

• Džersių veislės karvė.

• Airšyrų veislės karvė.

• Simentalių veislės karvė.

• Švicų veislės karvė.Kelios mėsinio tipo karvės

• Grubios konstitucijos karvė

• Švelnios konstitucijos karvė

• Labai švelnios (silpnos) konstitucijos karvė

• Standžios konstitucijos karvė

• Purios konstitucijos karvė

• Stiprios konstitucijos kkarvėGalvijų kilmė

Galvijai priskiriami stuburinių potipiui, žinduolių klasei, porakanopių būriui, atrajojančių porūšiui, dykaragių šeimai, stambiųjų raguočių genčiai, galvijų rūšiai.

Naminiai galvijai kilo iš laukinių galvijų, vadinamų taurais. Taurų tėviškė yra Indija. Dabar laukinių taurų nėra, visi jie išnaikinti. Paskutinis tauras nušautas 1627m. Belevežo girioje. Naminiai galvijai, palyginus su jų laukiniais protėviais, labai pasikeitė. Taurai gyveno natūraliomis gamtos sąlygomis ir juos veikė natūrali atranka. Naminius galvijus veikia dirbtinė atranka. Norėdamas gauti kuo daugiau naudos, žmogus palikdavo veislei geriausius ir produktyviausius galvijus. Naminiai gyvuliai nuo laukinių skiriasi tuo, kad jie kinta žmogui pageidaujama linkme. Naminiai galvijai yra žmogaus darbo rezultatas. Jie paplito visame žemės rutulyje.Šėrimo pagrindai

Gyvulius veikia įvairūs aplinkos veiksniai. Vienas iš svarbiausių veiksnių yra šėrimas. Nuo gyvulių šėrimo labai priklauso gyvulių sveikata, jų produktyvumas ir produkcijos kokybė. Norint tinkamai gyvulius šerti, reikia pažinti pašarus, žinoti jų sudėtį, mokėti juos normuoti, parinkti ir paruošti gyvulius šėrimui. Pašarais laikomi augaliniai, gyvuliniai ir mineraliniai produktai, tinkami gyvuliams šerti. Jie turi būti virškinami, nenuodingi ir neturi neigiamai veikti fiziologinių organizmo procesų.Galvijų ženklinimas ir vardai

Kad zootechninė apskaita būtų tiksli, kiekvienas galvijas turi turėti individualų numerį. Atvestas ūkyje arba piktas veršelis per parą turi būti užpajamuojamas nuolatiniu inventoriaus numeriu. Galvijus galima ženklinti įkarpomis ir skylutėmis ausyse, plastmasiniais ženklais, ragų įįdagais, kaklasaičiais, sklystu azotu užšaldytais numeriais ir dažais.Amžiaus nustatymas pagal ragus

Iš ragų galima nustatyti tik apytikrį amžių. Veršingumo metu ir laktacijos pradžioje dėl maisto medžiagų stokos ragai silpniau auga ir ant jų susidaro žiediniai grioveliai. Jie rodo, kiek kartų karvė veršiavosi. Prie žiedinių griovelių skaičiaus pridėjus 2, tai yra laiką iki pirmojo veršiavimosi, gaunamas karvės amžius metais. Jeigu tarpas tarp griovelių didelis, vadinasi, karvė buvo bergždžia, ir amžių metais reikia padidinti. Jaunų karvių ragai auga greičiau, todėl pirmieji tarpai tarp griovelių taip pat didesni. Visą laiką gerai šeriamų karvių žiediniai grioveliai labai neryškūs, todėl tokių karvių amžių iš ragų sunku nustatyti.Galvijų spalvos

Galvijai gali būti vienos spalvos ar margi. Vienspalviai galvijai būna juodi, žali, dvyli, balti, pilki, šėmi (palši), o margi – juodmargiai, žalmargiai, palšmargiai ar šėmargiai. Spalva karvės produktyvumui neturi įtakos.

Produktai gaminami arba gaunami

iš šio gyvūno

Iš karvių pieno gaminami rauginto pieno produktai, sviestas, sūriai, pieno milteliai ir kt. Šalutiniai pieno perdirbimo produktai – pasukos ir išrūgos – yra pakankamai maistingi ir tinka tiek maistui, tiek paršams. Galvijų odos yra vertinga žaliava avalynės ir odinės galanterijos pramonei. Iš galvijų plaukų gaminami veltiniai, iš ragų – klijai, sagos, šukos, suvenyrai, iš kaulų – klijai ir kaulamilčiai. Žarnos vartojamos dešroms gaminti. Iš kraujo ggaminami kraujo milteliai ir kai kurie vaistai. Vidinės sekrecijos liaukos vartojamos farmacijos reikalams. Galvijų mėšlas ir srutos yra labai vertingos organinės trąšos.Mįslės

1. Du bėga, du gena, vienas kelią skina, du kėkso, keturi pakabinti, vienas paskui velkas. (Karvė)

2. Du stačiukai, du klapčiukai, keturi Adomėliai. (Karvė)

3. Du bėga, du veja, du spokso, du kiokso, devintas pliekia. (Karvė)

4. Du stačiukai, du klaustukai, keturi broliukai. (Karvė)

5. Keturios kartys kabo, nesiekia nei dangaus, nei žemės, o baltas vanduo bėga. (Karvę melžia)

6. Keturios panelės į vieną duobutę daro.(Karvę melžia)

7. Baltas skystimėlis – gardus valgymėlis (Pienas)

8. Baltas, bet ne sniegas, skystas, bet ne vanduo. (Pienas)

Lietuvių liaudies pasaka

Sigutė

Ištrauka

Kitą sykį buvo brolis. Jis turėjo seserį Sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę. Gyveno juodu prie pamotės žiežulos, bet nežinojo ją esant ragana. Pamotė turėjo savo tikrą dukterį, kuri buvo negera ir nedaili; ta sėdėjo kerčioje lyg viešnia pasipuošusi, išsipusčiusi ir nieko neveikė.

Kolei brolis buvo namie, ir Sigutės gyvenimas nebuvo per sunkus, nors pamotė jos kęste neužkentė. Bet vieną kartą prireikė broliui joti į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko viena prie pamotės. Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti: ji sunkiausius turėdavo darbus, triūstis aplink namus, o vasarą gyvulius ganyti. Pamotė nei į akis nesileido Sigutės: toji apsidirbus, apsitriūsus valgė ir miegojo tvartuose, drauge su gyvuliais. Taigi

Sigutė tolydžio vaikščiojo visa suskretusi, murzina.

Tuose namuose buvo juoda kalaitė ir juoda karvutė. Tiedvi mokėjo šnekėti, nes senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję. Namie Sigutė per dienų dienas vadžiojosi su kalaite arba nuėjusi melžti – su karvute. Užsišnekėjusi su katra, dažnai užmiršdavo apie namų darbus, apie melžimą ir už tai gaudavo nuo pamotės rėkti. Pamotei vis rodėsi, kad jai Sigutė per maža uždirba, kad per virš ji dar dykinėja.

Vieną dieną, Sigutei genat gyvulius, ragana liepė nusivilkti marškinius ir, duodama kuodelį pakulų, ttaip teigia:

Susiverpki verpinėlį,

Išsiauski audimėlį:

Pasisiūsi – bevilkėsi.

Sigutė, ką darys, išsivilko ir paėmusi pakulų kuodelį, verkdama išginė į mišką. Nusivariusi kaimenę, apsikabino juodosios karvutės kaklą ir taip rauda, taip rauda, taip aimanuoja, kad, rodos, širdis plyšta,- kada ji susiverpsianti sau marškinėlius? Pagailo karvutei Sigutės, ir ji sako:

Vai, Sigute, piemenėle,

Nei tu verki, nei raudoki:

Aš suverpsiu marškinėlius.

Suglemžė snukiu karvutė pakulų kuodelį, suėdė ir po valandos atrijo gražius drobės marškinėlius. Sigutė gražiai dėkojo karvutei ir pabučiavo ją į snukutį.<.>Literatūros sąrašas

1. Lietuvių liaudies pasakos „Sigutė“ psl. 89-93.

2. 1700 llietuvių mįslių ir minklių „Margi paukšteliai pasauly skraido“ Žuvėdra, 1998, psl. 70.

3. V. Kriaučiūnas „Galvijininkystės pagrindai“, Vilnius „Mokslas“, 1988, psl.3-5,21-22,29,31,75-77,94-95,97-112,116-117, 120,178.

4. J.Kuosa „Lietuvos juodmargiai galvijai“, Vilnius „Mokslas“ 1980, psl. 5-11.