Živ

ŽIV infekcijos epidemijos istorinė apžvalga

Vyraujanti žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) atsiradimo teorija aiškina, kad į ŽIV panašus virusas, cirkuliavęs tarp primatų, mutavo ir Afrikoje pateko į žmonių organizmą. Manoma, kad tai atsitiko XIX ar XX amžiuje. Virusas ilgą laiką galėjo egzistuoti ribotose vietose neišplisdamas, kol jo plitimui nesusidarė palankios demografinės ir socialinės sąlygos: masinė migracija iš kaimo į miestą, susijusi su darbo paieška, pradėjusios irti šeimos, atsitiktiniai lytiniai partneriai, komercinio sekso darbuotojų gausėjimas, kraujo perpylimai. Dėl intensyvėjančio turizmo ir tarpkontinentinių prekybos rryšių ŽI virusas išplito ir kitose pasaulio šalyse.

Nors pirmieji įgyto imuniteto nepakankamumo sindromo (AIDS, angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) atvejai buvo identifikuoti tik 1981 metais, panašūs į AIDS atvejai JAV užfiksuoti dar 1979 metais. Dėmesys buvo atkreiptas 1980–1981 metais diagnozavus 6 neįprasto tipo plaučių uždegimo atvejus. Šio tipo plaučių uždegimas (sukeltas Pneumocystis carinii) yra sutinkamas retai ir pavojingas tik žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Šiais atvejais buvo neaišku, kodėl jaunų, iki tol sveikų vyrų imuninė sistema buvo pažeista.

Beveik tuo ppačiu metu prasidėjo ir vėžio (Kapoši sarcoma) atvejų protrūkiai. Šiuos susirgimus siejo vienintelis faktorius – užsikrėsdavo jauni vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais. 1981 metų viduryje JAV ligų kontrolės centras (CDC) išleido pranešimą apie minėtus plaučių uždegimo bei vėžio atvejus, kkad būtų galima informuoti gydytojus apie galimą naujos ligos atsiradimą. Buvo rengiamos medicininės programos, skirtos naujiems ligos atvejams stebėti ir pradėti tyrimai, siekiant nustatyti ligos plitimo kelius.

Iš pradžių buvo manoma, kad AIDS sukelia virusas, plintantis lytiniu keliu, tačiau kurį laiką buvo laikomasi nuostatos, jog šia liga gali užsikrėsti tik vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais, todėl visuomenė nekreipė tinkamo dėmesio į šią problemą.

Epidemijai plintant, buvo išsiaiškintos ir kitos rizikos grupės bei plitimo būdai. ŽIV užsikrėtė daug intraveninių narkomanų, todėl konstatuota, jog virusas plinta per kraują. 1982 metais JAV ligų kontrolės centras (CDC) pranešė apie pirmąjį AIDS atvejį po kraujo perpylimo. Per keletą metų tūkstančiai hemofilija sergančių žmonių užsikrėtė ŽI virusu, perpilant užkrėstą kraują.

Infekcijos mastai Afrikoje įrodė, kad vvirusas lytiniu keliu gali efektyviai plisti ir tarp heteroseksualių žmonių. 1983 metais JAV ligų kontrolės centras (CDC) pranešė apie dvi moteris, užsikrėtusias ŽIV: vienos partneris buvo biseksualus, kitos – vartojantis intraveninius narkotikus.

Mokslininkai intensyviai ieškojo ligos sukėlėjo. 1984 metais skirtingos tyrėjų grupės išskyrė AIDS sukeliantį virusą. 1986 metais šis virusas pavadinamas ŽIV (žmogaus imunodeficito virusu).

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, beveik visose pasaulio šalyse yra užregistruota bent po vieną ŽIV infekcijos ar AIDS atvejį.

Kas yra ŽIV ir AIDS

AIDS (angl. Acquired IImmune Deficiency Syndrome) yra retroviruso – žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukelta liga, kuriai būdinga stipri imunosupresija, lemianti indikacines ligas, antrinius navikus ir neurologinius pokyčius.

ŽIV – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai. Išskirtos dvi genetiškai skirtingos ŽIV formos/tipai: ŽIV–1 ir ŽIV–2. ŽIV–1 yra labiausiai paplitęs Europoje, JAV ir Centrinėje Afrikoje, ŽIV–2 – Vakarų Afrikoje. Nustatyta, jog viruso tipas turi įtakos klinikinei ŽIV infekcijos eigai. ŽIV–1 tipo sukelta liga greičiau progresuoja iki AIDS.

ŽI viruso tipai dar turi subtipus. Pavyzdžiui, nustatyta, jog ŽIV-1 subtipas C lengviau plinta heteroseksualių santykių metu, nei subtipas B. Lietuvoje vyrauja ŽIV–1 subtipas A, tačiau jau yra nustatytas ir subtipas B. Identifikavus viruso subtipus šalyje, galima tiksliau detalizuoti individualias ir bendras prevencijos priemones.

ŽIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŽIV arba sudėtingais virusologiniais tyrimo metodais, nustatančiais ŽIV genetinę medžiagą DNR arba RNR. Antikūnai organizme randami po užsikrėtimo praėjus nuo 3–4 savaičių iki kelių mėnesių. Žmonės, kurių organizme aptinkamas ŽIV, vadinami užsikrėtusiais ŽIV. Užsikrėtus ŽIV, iš karto nesusergama AIDS. Pirmieji AIDS požymiai, priklausomai nuo įvairių organizmo faktorių, pasireiškia po penkerių ar net dešimties metų, kai virusas smarkiai pažeidžia imuninę sistemą.

ŽI viruso plitimo būdai

Infekcijos šaltinis – žmogus užsikrėtęs ŽIV. Specifinės imunoprevencijos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama.

Didžiausia ŽŽI viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus.

ŽIV užsikrečiama kai tiesiogiai į kraują, pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai, kuriuose viruso koncentracija didžiausia.

Skiriami trys ŽI viruso plitimo būdai:

1) lytinis;

2) per kraują;

3) iš motinos vaikui.

Per lytinius santykius

ŽIV gali plisti per visų rūšių (heteroseksualius, homoseksualius, oralinius) lytinius santykius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs. ŽIV užsikrėtimo tikimybė per lytinius santykius didėja:

1) jei vienas iš partnerių serga kita lytiškai plintančia liga (chlamidijoze, lytiniu herpesu, sifiliu, gonorėja ir kt.);

2) jei santykiaujama menstruacijų metu;

3) jei vieno iš partnerių mechaniškai pažeista gleivinė (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos);

4) jei santykiai buvo prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išprievartavimo atvejais);

5) pirmų lytinių santykių metu;

6) jei vienas iš partnerių yra pirminėje ŽIV infekcijos ar AIDS stadijoje (tada jo organizmo biologiniuose skysčiuose ypač didelė viruso koncentracija).

Apipjaustyti vyrai turi 8 kartus mažesnę tikimybę užsikrėsti ŽIV, nei neapipjaustyti. ŽIV perdavimo rizika iš vyro moteriai 20 kartų didesnė analinių santykių metu nei santykiaujant vaginaliai. Kas penkti santykiai su asmeniu ką tik užsikrėtusiu ŽIV baigiasi ŽIV perdavimu. UNAIDS duomenimis, apie 80 proc. užsikrėtusiųjų ŽŽIV pasaulyje užsikrėtė nesaugių (nenaudojo prezervatyvo) lytinių santykių metu. Nustatyta, kad heteroseksualių santykių metu labiau pažeidžiamos yra moterys.

Per kraują

Narkotikų vartojimas intraveniniu būdu. Užsikrečiama leidžiantis narkotines medžiagas bendromis adatomis ir švirkštais. Galima užsikrėsti naudojantis ne tik savo švirkštais ir adatomis, bet ir traukiant į švirkštą narkotiką iš bendro indo arba plaunant švirkštą bendrame inde. Lietuvoje ŽIV infekcija tarp intraveninius narkotikus vartojančių asmenų pradėjo plisti 1994 metais. 2003 metų pabaigos LAC duomenimis, virš 80 proc. visų ŽIV infekcijos atvejų, nustatyti tarp intraveninių narkotikų vartotojų. Panašiai kaip ŽIV plinta hepatitų B ir C virusai.

Kraujo perpylimai. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpylus kraują, siekia iki 95 procentų. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1987 metais.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje iš viso kraujo donorystės įstaigose nustatyta 15 ŽIV infekcijos atvejų. Iš minėtų 15 žmonių vienuolikai ŽIV buvo nustatyta, kai jie pirmą kartą kreipėsi į donorystės įstaigą ir ketino tapti mokamais donorais. Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose pabrėžiama, kad neatlygintinos, altruizmu grindžiamos donorystės plėtra – gerokai efektyvesnis būdas sumažinti kraujo perpylimų metu perduodamų infekcijų grėsmę, negu donorų kraujo tyrimai.

Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Tatuiruotėms naudojamos adatos ar peiliai, jei jie po naudojimo netinkamai dezinfekuojami, gali tapti infekcijos šaltiniu.

Organų transplantacija. Kaip ir kraujo

perpylimas yra pavojinga, nors visi organų ir audinių donorai tiriami dėl ŽIV. Saugumą persodinant organus ar audinius apsunkina ŽIV infekcijai (ir kitoms virusinėms infekcijoms) būdingas inkubacinis periodas, vadinamas „lango“ periodu. Tai yra pirmosios trys savaitės po užsikrėtimo, kai įprastais tyrimo metodais dar negalima nustatyti antikūnų prieš ŽIV.

Tikimybė užsikrėsti vieno susižalojimo metu per kraują plintančiu virusu

Ligos sukėlėjas ir kontakto pobūdis Tikimybė procentais

ŽIV Poodinis kontaktas

Gleiviniø kontaktas

0,3

0,03

HBV poodinis kontaktas 30

HCV poodinis kontaktas 3

Iš motinos vaikui

Tikimybė, kad motina užsikrėtusi ŽIV perduos ŽIV kūdikiui nėštumo, gimdymo metu ar mmaitindama krūtimi sudaro 13–30 procentų.

Gimdymo metu naujagimis paprastai užkrečiamas, kai jo oda ir gleivinės susiliečia su motinos krauju ar gimdos kaklelio išskyromis. ŽIV gali būti perduotas po gimdymo, jei kūdikis maitinamas krūtimi (10–15 proc.). Besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims, taikant tinkamą gydymą (antiretrovirusiniais vaistais) ir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi), kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinama iki 2 procentų ir mažiau.

Perinatalinį ŽIV perdavimą skatina keletas veiksnių:

1) klinikiniai veiksniai, kai motina suserga AIDS, didelis ŽIV kopijų skaičius, intraveninių narkotikų vartojimas nnėštumo metu, priešlaikinis gimdymas, maitinimas krūtimi, vitamino A trūkumas;

2) akušeriniai veiksniai, kai praeina daugiau nei 4 val. po vaisiaus vandenų nutekėjimo, tada perinatalinio perdavimo rizika padidėja 2 kartus.

ŽIV infekcijos pirmine prevencija tarp nėščiųjų tenka rūpintis akušeriams – ginekologams, kurie pprižiūri moteris ambulatoriškai. Visoms pacientėms būtina suteikti pakankamai žinių apie ŽIV infekcijos plitimo būdus, saugią lytinę elgseną, prezervatyvų naudojimą, įvairius šeimos planavimo metodus, LPI prevenciją ir jų gydymą.

Visoms nėščioms reikia rekomenduoti atlikti ŽIV testą, prieš tai išaiškinus jo naudą jai ir vaisiui. Nėščioji turi gauti informacijos apie perinatalinį užsikrėtimo būdą: kaip jo išvengti arba sumažinti tokio užsikrėtimo riziką.

Jei nėščiajai nustatoma ŽIV infekcija, toliau svarbūs 4 dalykai:

1) antiretrovirusinių vaistų vartojimas nėštumo metu;

2) planinė Cezario pjūvio operacija 38 nėštumo savaitę;

3) rekomenduojama nemaitinti kūdikio krūtimi;

4) prevencinis naujagimio gydymas.

Nėštumas užbaigiamas 38 nėštumo savaitę, nes nutekėjus vaisiaus vandenims, didėja ŽIV infekcijos perdavimo rizika naujagimiui.

Motinos piene yra laisvų viruso ląstelių, todėl maitinti kūdikio nerekomenduojama. Jei nėra kitos išeities iir moteris kūdikį žindo, reikia stengtis, kad žindymo laikotarpis būtų kuo trumpesnis. Nustatyta, kad po 4-6 žindymo mėnesių ŽIV infekcijos perdavimo rizika labai padidėja. Naujagimis prevenciškai gydomas antiretrovirusiniais vaistais pirmąsias 6 savaites.

ŽIV neplinta

Oro lašiniu būdu. Neužsikrečiama kosint, čiaudint, bučiuojantis.

Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu. Neužsikrečiama per prakaitą ar ašaras, naudojantis bendru tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liečiant vienam kitą, žaidžiant, gyvenant šalia infekuoto asmens, valgant asmens, užsikrėtusio ŽIV, paruoštą maistą.

Per vabzdžių įkandimus. Viruso neplatina uuodai ir erkės.

ŽI viruso atsparumas

ŽIV priklauso nepatvariems virusams.

Ekstraląstelinis (laisvas) ŽI virusas, esantis skystoje audinių kultūroje gali išsilaikyti iki 15 parų kambario temperatūroje (20-22 L.C) ir iki 11 parų 37 L.C temperatūroje. Išdžiūvusio kraujo liekanose kambario temperatūroje virusas išlieka gyvybingas apie 7 dienas.

Intraląstelinis (esantis ląstelėje) ŽIV išsilaiko aplinkoje tik vieną parą. Optimaliausias ŽI viruso biologiniam aktyvumui pH yra 7.0-8.0, o didinant ar mažinant aplinkos pH, ŽIV aktyvumas labai sumažėja.

ŽIV greit žūva virinamas (100 L.C temperatūroje iš karto, 56 L. C temperatūroje per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis (0,5 proc. natrio hipochlorito ir 0,5 proc. gliutaraldehido tirpaluose žūva per 1 minutę; 1 proc. chloramino tirpale – per 5 minutes; 50% – 70% etilo alkoholyje – per 10 minučių).

ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.

ŽIV infekcijos ir AIDS epidemijos vystymasis

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) žmogaus imunodeficito virusinę (ŽIV) infekciją vertina kaip pirmą ir vienintelę pandemiją. Pasaulio istorijoje užkrečiamų ligų epidemijos nusinešdavo daugybę gyvybių, bet jos būdavo lokalizuotos, jų metu pasitaikydavo savaiminių pasveikimo atvejų. ŽIV infekcija apėmė visus kontinentus ir šalis. Per visą laikotarpį nuo 1980 metų neįregistruotas nė vienas savaiminio pasveikimo atvejis.

ŽIV infekcijos ir AIDS epidemija skiriasi nuo kitų iki ššiol žinomų epidemijų, tokių kaip cholera, maras, raupai, dizenterija, šiltinė, difterija. ŽIV infekcijos ir AIDS epidemija yra pavojingesnė ir jos epidemiologija skiriasi nuo infekcinių ligų epidemiologijos (1, 2 pav.). Nors epidemijų eigai būdingas pakilimas, aukščiausias taškas (pikas) ir nusileidimas, ŽIV ir AIDS epidemija skiriasi nuo įprastinės (2 grafikas), nes ji neturi pabaigos (kol neišrasti vaistai, išgydantys ŽIV infekciją).

1 pav. Infekcinių ligų epidemiologija

Epidemijos pikas bus tada, kai:

Nauji užsikrėtimai (atvejai) = Mirties atvejai + Išgijimo atvejai

2 pav. ŽIV ir AIDS epidemiologija

Epidemijos pikas bus tada, kai:

Nauji užsikrėtimai (atvejai) = Mirčių skaičius

3 paveiksle iš kibiro, kuris atspindi infekcinių ligų epidemiologiją, yra keletas išėjimo variantų – vieni pasveiksta, kiti – vakcinuojami/asi, įgyja imunitetą, miršta arba visai neužsikrečia. Vonia (4 pav.) atspindi ŽIV infekcijos ir AIDS epidemiologiją. Iš jos yra vienintelis kelias – mirtis.

3 pav. Infekcinių ligų epidemiologija 4 pav. ŽIV infekcijos ir AIDS epidemiologija

Epidemijos eigą galima kontroliuoti, jei yra tokie veiksniai:

gydymas;

vakcinacija;

imunitetas;

prevencija.

ŽIV infekcijos ir AIDS epidemijos eiga skiriasi dėl tokių priežasčių:

nėra išgijimo atvejų;

nėra vakcinos;

nesusiformuoja imunitetas;

epidemija ilgą laiką būna paslėpta, nes ilgas besimptomis laikotarpis.

ŽIV infekcijos plitimas priklauso nuo asmenų tarpusavio santykių ir elgesio. Tad vienintelė priemonė, galinti stabdyti ŽIV infekcijos iir AIDS epidemijos plitimą yra prevencija.

Švietimas apie ŽIV infekciją ir AIDS, visų pirma, orientuotas į dvi žmonių grupes:

• sveikus žmones, kurie turėtų žinoti, kaip apsisaugoti nuo ŽIV infekcijos;

• ŽIV užsikrėtusius, kurie turėtų išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą su savo liga ir apsaugoti aplinkinius nuo infekcijos.

ŽIV infekcijos diagnostika ir žmonių konsultavimas

ŽIV tyrimas atliekamas gavus tiriamo asmens sąmoningą sutikimą ir suteikus prieštestinę konsultaciją.

Teigiamas atrankinio tyrimo rezultatas rodo, jog žmogus galbūt yra užsikrėtęs ŽIV ir gali užkrėsti kitus. Dažniausiai testas atliekamas nustatant specifinius antikūnus prieš ŽIV imunofermentinės analizės metodu. Teigiamas pirminis ŽIV testas dar nereiškia, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV. Gavus teigiamą ŽIV testo rezultatą, testas kartojamas, siekiant nustatyti, ar neįvyko klaida. Pakartotinai gavus teigiamą rezultatą, atsižvelgiant į pirminius rezultatus bei įvertinus tiriamo žmogaus elgesio riziką, daromi kiti tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę Lietuvos AIDS centre. ŽIV testas su šiuolaikine laboratorine įranga

atliekamas per 1–4 valandas. Paskutinė ŽIV infekcijos stadija – AIDS – diagnozuojama tik kruopščiai įvertinus užsikrėtusio žmogaus klinikinę būklę ir atlikus kitus svarbius laboratorinius tyrimus.

Neigiamas tyrimo rezultatas rodo, kad tyrimo metu antikūnai prieš ŽIV nenustatyti, tačiau dėl inkubacinio periodo, kai viruso antikūnai dar nesintetinami arba jų nėra pakankamai, siūloma testą pakartoti po trijų mėnesių.

Kad ir koks būtų ŽIV testo rezultatas, panorusį išsitirti dėl ŽIV asmenį būtina konsultuoti. Jeigu paaiškės, kad žmogus yra infekuotas, reikia kad jis galėtų apsaugoti aplinkinius ir koreguotų savo gyvenimo būdą tam, kad sustiprintų savo sveikatą. Jeigu asmuo neinfekuotas – stengtis konsultavimo metu įtakoti jo elgesį, kad ir ateityje neužsikrėstų ŽIV.

5 paveiksle parodyta kaip kinta ŽIV (ŽIV Ag) ir antikūnų kiekis kraujyje. Viruso daug randama ūmaus ŽIV infekcijos pasireiškimo periodu ir simptominės ŽIV infekcijos –AIDS stadijoje (viremija). Pilna serokonversija rrodo, kad nuo šio momento laboratoriniais metodais kraujyje galima aptikti ŽIV antikūnus.

5 pav. ŽIV markerių dinamika

Prieštestinis ir potestinis konsultavimas

Prieš atliekant ŽIV testą, kiekvienas asmuo turi gauti specialisto konsultaciją. Konsultacija turi padėti pacientui:

1. Suvokti rizikingų poelgių pasekmes sau ir kitiems.

2. Sužadinti norą juos koreguoti:

2.1. saugant savo sveikatą,

2.2. saugant kitus nuo užsikrėtimo.

3. Rasti jėgų:

3.1. koreguoti savo poelgius,

3.2. sutikti naujus ligos požymius.

Konsultacija reikalinga, nes ŽIV infekcija:

1. Užkrečiama;

2. Neišgydoma, žmogus ją nešioja visą ggyvenimą;

3. Ypač pavojinga jauniems žmonėms;

4. Susijusi su galimu visuomenės pasmerkimu ir izoliacija;

5. Apriboja elgesį, sukelia nepasitikėjimo savimi jausmą;

6. Informacijos stoka sukelia baimės ir bejėgiškumo jausmą;

7. Padeda išvengti būsimų problemų;

8. Gali pabloginti psichinę žmogaus būklę, oo tai pagreitina ir pačios ligos vystymąsi;

9. Priklauso nuo paties asmens elgesio – užsikrės jis ar ne;

10. Negydomas AIDS visada baigiasi mirtimi.

Konsultacija prieš ŽIV testą

Prieštestinis konsultavimas – tai dialogas tarp konsultaciją teikiančio asmens ir paciento.

Konsultavimo metu (prisistačius, aptarus pokalbio anonimiškumą ir konfidencialumą) išsiaiškinamos paciento žinios apie tyrimą, ŽIV ir AIDS, jų skirtumus, plitimo būdus, tyrimo atlikimo procedūrą (iš kur imamas kraujas, kada ir kaip pranešamas atsakymas ir t. t.), aptariami galimi tyrimo rezultatai (neigiamas, neaiškus ar teigiamas), teigiamos ir neigiamos ištyrimo pusės.

Aptarus šiuos klausimus, pacientas pats priima sprendimą dėl ŽIV tyrimo būtinumo.

Specialistas, teikiantis konsultaciją, turi surinkti žinias apie pacientą: kelintą kartą atliekamas ŽIV testas, įvertinti rizikos užsikrėsti ŽIV laipsnį (išsiaiškinti lytinio elgesio ypatumus (oraliniai, aanaliniai ar vaginaliniai lyt. santykiai), nustatyti galimus lytinius partnerius, prezervatyvo naudojimą ir t.t. Taip pat prieštestinio konsultavimo metu būtina aptarti situaciją, jei ŽIV testas būtų teigiamas. Pokalbio metu būtina išsiaiškinti, ką pirmosiomis valandomis ar dienomis po testo veiks pacientas, kad būtų galima išvengti savižudybės.

Teigiamos tyrimo pasekmės:

1) bus galimybė toliau neplatinti infekcijos ir apsaugoti savo šeimą, vaikus, lytinius partnerius, mylimuosius;

2) tyrimo rezultato žinojimas sumažins stresą;

3) galima kurti konkrečius ateities planus;

4) anksčiau bus suteikta medicininė pagalba;

5) ggydytojams paaiškės susirgimo priežastis;

6) kai kurias ligas galima gydyti.

Nepageidautinos tyrimo pasekmės:

1) paaiškės gyvenimo būdas /narkotikų vartojimas, santykiai su vyrais, turinčiais lytinius santykius su vyrais, biseksualumas, neištikimybė ir pan.;

2) gali atsirasti mirties baimė, kaltės jausmas, įkyrios mintys;

3) galimas sunkus bendravimas;

4) gali tekti keisti gyvenimo būdą;

5) atsiras sunkumų gaunant stomatologinę bei chirurginę pagalbą;

6) bus nelengva apie tai pranešti artimiems žmonėms.

Konsultacija po ŽIV testo

Ji iš esmės skiriasi nuo konsultacijos prieš ŽIV testą ir priklauso nuo testo rezultatų.

Jei tyrimo rezultatas neigiamas:

1) pacientas neužsikrėtęs ŽIV infekcija;

2) pacientas galėjo užsikrėsti ŽIV infekcija, jeigu nuo galimo užsikrėtimo praėjo mažiau kaip 3-6 mėn. arba jo organizmas gamina antikūnus ilgiau negu kitų;

3) pasiūloma tyrimą pakartoti po 3 mėnesių.

Jei tyrimo rezultatas teigiamas:

1) pacientas užsikrėtęs ŽIV infekcija, sukeliančia AIDS;

2) ŽIV infekcija organizme išliks visą gyvenimą;

3) šią infekciją pacientas gali perduoti tik tam tikrais savo veiksmais.

Esant teigiamam ŽIV testui, specialistas pacientui turi pranešti ”blogą” žinią. Daugumai asmenų tai sukelia šoką. Jie pamiršta anksčiau gautą informaciją, sunkiai suvokia ir tą, kuri pateikiama po tyrimo rezultato, todėl tenka daug ką pakartoti. Svarbiausia, kad pacientas rastų savyje jėgų susikaupti. Jam reikia suteikti ir vilties, tačiau meluoti negalima. PPranešus “blogą” žinią, reikia pasistengti, kad asmuo po šoko pradėtų mąstyti, kaip gyventi toliau. Rezultatų geriau nepranešinėti penktadieniais ar tada, kai negalima suteikti psichologinės pagalbos. Kita taisyklė – pasisveikinant ir atsisveikinant su pacientu paduoti jam ranką (tuo parodant, kad konsultuojantysis asmuo ar specialistas nebijo ir neatstumia žmogaus užsikrėtusio ŽIV).

Ką daryti, jei įtariate užsikrėtus ŽIV

Virusas, patekęs į žmogaus organizmą, pradeda sparčiai augintis ir anksčiausiai, naudojant šiuolaikinius ŽIV tyrimo testus, gali būti aptinkamas ne anskčiau kaip po 3 savaičių. Įtarus, kad galite būti užsikrėtę ŽIV, siūlome kreiptis į gydymo įstaigą.

Anonimiškai ŽIV testas atliekamas:

Kauno infekcinėje klinikinėje ligoninėje, Baltijos 120, Kaunas, tel. 8 37 361955

Šiaulių ligoninės kraujo centro AIDS laboratorijoje, Kudirkos 99, Šiauliai,

tel. 8 41 524196

Klaipėdos ligoninės AIDS kabinete, Liepojos 41, Klaipėda, tel. 8 46 396608

Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje, Ligoninės 12, Alytus, tel. 8 315 75450

Panevėžio ligoninės kraujo centre, Smėlynės 25, Panevėžys, tel. 8 45 507219

Pilnas anonimiškumas garantuojamas Lietuvos AIDS centre:

1) Vytenio 59/37, Vilniuje, tel. 8 800 01111

2) Šeškinės 24 (Šeškinės poliklinikoje, 257 kab.), Vilniuje, tel. 8 5 2468663

Rekomenduojamos indikacijos ŽIV ištyrimui

Indikacijos pagal epidemiologinius požymius:

1. Asmenims, turėjusiems lytinius santykius su užsikrėtusiais ŽIV;

2. Asmenims, vartojantiems narkotines medžiagas;

3. Vyrams, turintiems lytinius santykius su vvyrais;

4. Asmenims, turintiems vieną ir daugiau atsitiktinių lytinių partnerių per mėnesį;

5. Sergantiems sifiliu, gonorėja, chlamidijoze ir lytinių organų pūsleline;

6. Asmenims patyrusiems lytinę prievartą;

7. Nėščioms moterims.

Indikacijos pagal klinikinius požymius:

1. Asmenys, kuriems krinta svoris (daugiau kaip 10 proc.);

2. Pastoviai ar nepastoviai karščiuojantys ilgiau kaip 1 mėn.;

3. Sergantys užsitęsusiomis ar pasikartojančiomis pneumonijomis;

4. Viduriuojantys ilgiau kaip 1 mėn.;

5. Sergantys tuberkulioze;

6. Sergantys onkologiniais susirgimais;

7. Sergantys Epšteino Baro (EBV) viruso infekcija ir vyresni kaip 18 metų;

8. Sergantys virusiniu hepatitu C nuo 12 iki 30 metų;

9. Sergantys burnos, stemplės ar gerklės kandidoze;

10. Sergantys lytinių organų kandidoze ilgiau kaip 1 mėn. ar esant neefektyviam gydymui;

11. Turintys burnos ir genitalijų opas, neišnykstančias ilgiau kaip 1 mėn.;

12. Ligoniai, kuriems įprastinis gydymas dėl nežinomų priežasčių yra neefektyvus;

13. Asmenys su AIDS diagnozės įtarimu, net esant neigiamam atrankinio ŽIV antikūnų tyrimo rezultatui;

14. Asmenys, kurių kraujo nusėdimas didesnis kaip 65 mm/h.

Pastaba: asmenims, kurie atitinka išvardintas indikacijas, ŽIV testas Lietuvos AIDS centro laboratorijoje atliekamas nemokamai.

ŽIV infekcijos eiga

ŽIV infekcijos eiga yra ilga (6 pav.). Jos paskutinė stadija – AIDS. Skiriamos kelios stadijos:

1. ŽIV inkubacinis periodas. Tai laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki ūmaus

ŽIV infekcijos pasireiškimo. Trunka nuo 3 iki 24 savaičių arba galimybės diagnozuoti ŽIV laboratoriškai.

2. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas (ūmus retrovirusinis sindromas) – į gripą panaši būsena – pakyla temperatūra, išberia odą ir gleivines, padidėja limfmazgiai, skauda raumenis ir sąnarius, pykina ir kt. Trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Praeina be gydymo. Išsivysto ne visiems, o maždaug 50-90 proc. pacientų.

3. Besimptomis ligos periodas prasideda tada, kai nurimsta ūmaus retrovirusinio sindromo klinikiniai reiškiniai, o baigiasi, kai pasireiškia AIDS simptomai. ŠŠio laikotarpio trukmė priklauso nuo daugelio faktorių: imuninės sistemos, užsikrėtimo būdo, viruso tipo, amžiaus ir kt. Gali trukti nuo kelių iki keliolikos metų. Vienintelis simptomas šio periodo metu gali būti sritinių limfmazgių padidėjimas. Nors žmogus jaučiasi visiškai sveikas, jo imuninė sistema pamažu silpsta.

4. Simptominė ŽIV infekcija (mažųjų klinikinių simptomų periodas, ankščiau vadintas “su AIDS susijęs kompleksas”), kurio metu gali būti nustatomos tam tikros ligos: burnos ar makšties kandidozė, liežuvio plaukuotoji leukoplakija, pasikartojanti herpes zoster infekcija, periferinė neuropatija ir kt. <

5. Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS) – asmeniui užsikrėtusiam ŽIV diagnozuojamas tada , kai nustatoma nors viena AIDS indikacinė liga. Tai paskutinė ŽIV infekcijos stadija, kurios trukmė priklausomai nuo medicininės pagalbos lygio, gali trukti iki 3 metų ir ilgiau.

6 pav. ŽŽIV infekcijos klinikinė eiga

Pagrindiniai ŽIV infekcijos rodikliai yra CD4 ląstelių skaičius ir ŽIV kopijų kiekis kraujyje. CD4 ląstelių skaičius parodo, kaip imuninė sistema reaguoja į viruso dauginimąsi. Ligai progresuojant CD4 ląstelių skaičius mažėja. Greitesnis viruso dauginimasis (didesnis ŽIV kopijų skaičius) siejamas su greitesne ligos progresija.

ŽIV infekcija klasifikuojama remiantis “1993 metų JAV ligų kontrolės centro (CDC) ŽIV infekcijos klasifikacijos paauglių ir suaugusių AIDS apibrėžimu” ir/arba “1993 metų Europos AIDS apibrėžimu”.

Pagal CDC klasifikaciją AIDS diagnozė rašoma, jei diagnozuojamas bent vienas iš AIDS indikacinių susirgimų (žr. “indikacinės ligos”), arba kai CD4 ląstelių skaičius yra mažiau 200/mm3. Tuo tarpu pagal Europos AIDS apibrėžimą, AIDS diagnozė nustatoma remiantis tik AIDS indikacinėmis ligomis, nėra atsižvelgiama į CD4 ląstelių skaičių.

Indikacinės ligos

Ligos, pagal kurias ddiagnozuojama AIDS, vadinamos indikacinėmis ligomis. Jos yra šios:

1. Bronchų, trachėjos ar plaučių kandidozė;

2. Stemplės kandidozė;

3. Gimdos kaklelio išplitęs navikas;

4. Išplitusi ar ekstrapulmoninė kokcidiomikozė;

5. Ekstrapulmoninė kriptokokozė;

6. Lėtinė žarnyno kriptosporidiozė (trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.);

7. Citomegalo viruso sukelta liga (ne kepenyse, blužnyje ar limfmazgiuose);

8. Citomegalo viruso sukeltas retinitas (dėl jo išsivystęs aklumas);

9. Su ŽIV susijusi encefalopatija;

10. Herpes simplex viruso sukelti lėtiniai išopėjimai (trunkantys ilgiau kaip mėnesį), bronchitas, plaučių ar stemplės pažeidimai;

11. IIšplitusi ar ekstrapulmoninė histoplazmozė;

12. Lėtinė žarnyno izosporiozė (trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.);

13. Kapoši sarkoma;

14. Burkito ar panašaus tipo limfoma;

15. Imunoblastinė ar panašaus tipo limfoma;

16. Pirminė smegenų limfoma;

17. Išplitusi ar ekstrapulmoninė Mycobacterium avium complex ar M.kansasii;

18. Bet kuri Mycobacterium tuberculosis forma (pulmoninė ar ekstrapulmoninė);

19. Kitų tipų ar neidentifikuoto tipo išplitusi arba ekstrapulmoninė mikobakteriozė;

20. Pneumocystis carinii sukeltas plaučių uždegimas;

21. Pasikartojantis plaučių uždegimas;

22. Progresuojanti daugiažidininė leukoencefalopatija;

23. Pasikartojanti Salmonella septicemija;

24. Smegenų toksoplazmozė;

25. Su ŽIV susijęs išsekimo sindromas.

Lietuvoje dažniausiai pasireiškia šios:

1. Atipinis plaučių uždegimas (Pneumocistinė pneumonija);

2. Stemplės kandidozė (pienligė);

3. Įvairios tuberkuliozės formos;

4. Su ŽIV susijęs išsekimo sindromas;

5. ŽIV sukelta encefalopatija ir kt.;

Laikotarpis tarp AIDS diagnozės ir mirties labai įvairuoja.

AIDS ligos eigai įtakos turi:

1. Ligonio amžius. Vaikams, ypač naujagimiams, eiga būna greitesnė. Tačiau jaunesnio amžiaus suaugusieji išgyvena ilgiau nei vyresnieji.

2. Įvairios infekcinės ligos, nėštumas ir kitos būsenos AIDS eigą pagreitina.

3. Mityba, gydymas, režimas. Sveikas gyvenimo būdas, subalansuota mityba, laiku pradėtas gydymas ligos eigą sulėtina.

4. Užsikrėtimo būdas. Perpylus ŽIV su krauju eiga yra trumpesnė, užsikrėtus lytiniu keliu – ilgesnė.

5. ŽIV tipas. ŽIV–1 eiga trumpesnė, ŽIV–2 ilgesnė.

6. Etniniai faktoriai: baltaodžiai iišgyvena ilgiau nei juodaodžiai bei ispanų kilmės pacientai.

ŽIV infekcijos gydymas

ŽIV infekcijos gydymui skiriami viruso dauginimąsi slopinantys vaistai, vadinami antiretrovirusiniais vaistais. Standartinis ŽIV infekcijos gydymas – tai gydymas mažiausia trijų antiretrovirusinių preparatų deriniais. Pasaulyje registruota 20 antiretrovirusinių vaistų, dauguma vaistų yra registruoti ir Lietuvoje.

Gydymas skiriamas imunitetui susilpnėjus iki tam tikros ribos. Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. Vartojant šiuos vaistus reikia laikytis griežto gydymosi režimo.

Gydymas antiretrovirusiniais vaistais sumažina ŽIV koncentraciją kraujyje bei padidina CD4 ląstelių skaičių kraujyje. Padaugėjus CD4 ląstelių, sumažėja tikimybė susirgti bet kuria indikacine liga, sumažėja ŽIV užsikrėtusių žmonių mirties rizika.

Šiuo metu naudojami keturių grupių vaistai, kurie skirtingai veikia ŽIV ląstelėse.

1.Nukleozidiniai ir nukleotidiniai viruso fermento atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia virusui užbaigti formuoti virusinės DNR. Nebaigta formuoti virusinė DNR negali įsiterpti į CD4+ ląstelės DNR. Šios grupės vaistai: stavudinas (d4T), zidovudinas (AZT) – veikia aktyvuotas CD4+ ląsteles, o didanozinas (ddI), zalcitabinas (ddc), lamivudinas (3TC), tenofoviras – ramybės būsenos CD4+ ląsteles;

2.Nenukleozidiniai viruso fermento atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (delavirdinas, nevirapinas, efavirenza), prisijungia prie fermento – atvirkštinės transkriptazės aktyvios vietos, pakinta fermento konformacija ir fermentas inaktyvuojamas;

3. Viruso fermento proteazių inhibitoriai, kurie slopina viruso fermentus proteazes (virusinės proteazės kaip žirklės „sukarpo” pagamintus baltymus vvirusui suformuoti reikiamais dydžiais). Sustoja viruso apvalkalo formavimas. Veikiant visų grupių vaistams ląstelė nebegamina viruso, arba pagamina nepilnavertį, negalintį užkrėsti naujos ląstelės. Imuninė sistema išlieka sveika. Šios grupės vaistai – sakvinaviras, indinaviras, ritonaviras, nelfinaviras, amprenaviras, atanazaviras, lopinaviras/ritonaviras.

4. Fuzijos inhibitoriai – tai vaistų grupė slopinanti viruso prijungimą prie CD4 ląstelės. Kol kas pasaulyje registruotas tik vienas šios grupės atstovas – enfuvirtide. Šis vaistas prisijungia prie ŽIV paviršinio baltymo gp41 ir ŽIV negali prisijungti prie CD4 ląstelės – taip apsaugojamos sveikos ląstelės nuo užsikrėtimo ŽIV.

Dalis užsikrėtusių ŽIV žmonių nesugeba laikytis vaistų vartojimo režimo, griežtų gydymo reikalavimų, netoleruoja šalutinio, toksiško vaistų poveikio. Geriamos tabletės sąveikauja tarpusavyje, be to reikia atsižvelgti į tai, ar vaistai vartojami po valgio ar nevalgius. Dažnai dėl šių priežasčių atsiranda vaistams atsparūs ŽI viruso potipiai, kurie trukdo efektyviai gydyti asmenis, gyvenančius su ŽIV.

Daugumai pacientų antiretrovirusinis gydymas nuslopina viruso dauginimąsi, tačiau visiškai jo nesunaikina. Nustojus gerti vaistus, virusas vėl pradeda daugintis. Dėl šios priežasties labai brangius ir sunkiai toleruojamus vaistus reikia vartoti visą gyvenimą.

Šalutinis vaistų dėl ŽIV ir AIDS poveikis

• Galvos skausmas;

• Pykinimas ir vėmimas;

• Nuovargis;

• Viduriavimas;

• Bėrimas.

Lietuvoje gydymas taikomas:

• Diagnozavus AIDS;

• Kai CD4 ląstelių yra mažiau nei 200

mm3;

• Kai CD4 ląstelių sk. yra 200-250 mm3 ir ŽIV RNR daugiau 50000 kopijų mililitre;

• Moterims, užsikrėtusioms ŽIV nėštumo ir gimdymo metu, jų pagimdytiems vaikams;

• Asmenims, turėjusiems kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu.

Rizikingi kontaktai darbe

Šiuo metu plintant žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukeltai epidemijai, kai nemažėja sergamumas virusiniais hepatitais, apsisaugojimo nuo infekcijos problema tampa vis aktualesnė. Visų pirma ji liečia tuos žmones, kurių kasdieniame darbe yra didelė rizika užsikrėsti kontaktuojant su potencialiu infekcijos šaltinių: kraujų, fiziologiniais skysčiais, kūno ertmių gleivinėmis, žaizdomis ir tt.t. Policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos bei kiti viešąjį saugumą užtikrinančių tarnybų pareigūnai priklauso rizikos grupei, kuri gali užsikrėsti hepatito B (HBV), hepatito C (HBC) ar žmogaus imunodeficito virusais (ŽIV) darbo metu, todėl turi žinoti kaip elgtis, kokių apsaugos priemonių imtis esant pavojui užsikrėsti per kraują plintančiomis infekcijomis.

Grėsmė kyla susižeidus adata ar kitu aštriu instrumentu, kuris gali būti užkrėstas infekuotu krauju, arba neišvengus užkrėsto kraujo kontakto su akimis, nosimi, burna arba pažeista oda.

Dažniausiai pavojingų kontaktų metu pavyksta išvengti uužsikrėtimo.

Svarbūs faktoriai, kurie gali nulemti bendrą rizikos laipsnį atsitiktinai užsikrėsti per kraują plintančiais patogenais, yra:

• infekuotų asmenų skaičius tam tikroje subpopuliacijoje (pvz. ŽIV, HBV, HCV daugiau paplitęs tarp narkotikus vartojančių asmenų);

• tikimybė užsikrėsti po vienintelio kontakto su infekuoto asmens kkrauju;

• kontaktų su krauju pobūdis ir skaičius.

Atsižvelgiant į kontakto specifiškumą individuali rizika užsikrėsti priklauso nuo:

• viruso rūšies;

• kontakto pobūdžio;

• kraujo kiekio kontakto metu;

• virusų kiekio infekuoto asmens kraujyje kontakto metu.

Įstaigose, kurių darbuotojams kyla rizika užsikrėsti, turi būti patvirtintos galimo užsikrėtimo ŽIV poekspozicinės profilaktikos taisyklės. Jose turi būti nustatyta kaip įvertinti užsikrėtimo tikimybę po pavojingo kontakto, kaip tinkamai į jį reaguoti. Taip pat turi būti informuojama apie užsikrėtimo galimybes ir profilaktinį gydymą, užkertantį kelią infekcijos plitimui, tiriamas ir darbuotojo, ir asmens, su kurio krauju darbuotojas turėjo kontaktą, kraujas.

Kaip išvengti rizikingo kontakto

Kiekvienas kraujas ar kiti fiziologiniai skysčiai gali būti potencialiai infekuoti, todėl prevencinės priemonės turi būti privalomos ir nuolatinės. Pagrindiniai tokios prevencijos elementai yra:

• apsauginių priemonių (pirštinių, akinių, kaukių iir kt.) naudojimas, kad sumažinti kontakto su krauju ir kitais potencialiai užkrėstais fiziologiniais skysčiais tikimybę. Pirštinės turi būti geros kokybės. Niekada su pirštinėmis, būtent delnu, neliesti akių, nosies arba gleivinių. Jei pirštinės suteršiamos infekuotu skysčiu – jas būtina nusimauti ir išmesti į celofaninį maišą, nusiplauti rankas ir užsimauti naujas pirštines;

• dėvėti apsauginius drabužius;

• stengtis adatų ir kitų aštrių instrumentų neperduoti iš rankų į rankas, tam naudoti padėklus ar plokščias talpas. Naudotas adatas, švirkštus ir kt. aštrius daiktus tuojau pat dėti įį nepraduriamas talpas;

• vengti bet kokių odos pažeidimų (sužalojimų ). Sužeista, ligos pažeista oda visada turi būti apsaugota neperšlampančiomis priemonėmis (tvarsčiu).

• veiksmų, kai galimi kontaktai su adatomis ar kitais aštriais instrumentais, metu reikia naudoti pirštines, ant adatų nedėti gobtuvėlių, nenuiminėti adatų dangtelių, jų lankstyti, laužti. Adatas ir kitus aštrius įrankius, laikyti specialiai pažymėtuose, įdūrimams atspariuose konteineriuose. Atliekant asmens apžiūrą paprašyti kad jis pats atsargiai parodytų kišenių turinį;

• turint omenyje nevienodas ekonomines ir technines galimybes, būtina siekti optimalių sprendimų siekiant išvengti per kraują plintančių infekcijų.

Ką daryti po pavojingo kontakto

1. Nedelsiant:

• nuplauti sužalojimo arba adatos dūrio vietą vandeniu su muilu, dezinfekuoti ir sutvarstyti neperšlampamu tvarsčiu;

• nosį, burną arba odą plauti tekančiu vandeniu;

• jei skysčių ar kraujo pateko į akis, reikia švelniai, bet gausiai plauti jas vandeniu arba 0,9 % NaCl tirpalu, neužmerkiant akių.

Taip pat susižeidę, užklijuokite pleistru pažeistas odos vietas, kad nebūtų galimybės į žaizdas patekti infekcijoms ar organizmo skysčiams (teikiant pirmąją pagalbą, atliekant asmens apžiūrą). Iš anksto pasirūpinkite medicininėmis pirštinėmis ir dezinfekuojančiais skysčiais.

2. Įvykus kontaktui su ŽIV infekuoto ar nežinomo, bet įtariamojo krauju, būtina nedelsiant kreiptis į savo pasirinktą gydytoją, kuris įvertinęs kontakto pobūdį, pradės skubiai organizuoti prevencines priemones. Toliau darbuotojas nukreipiamas gydytojo specialisto konsultacijai į artimiausią aasmens sveikatos priežiūros įstaigą arba į Lietuvos AIDS centrą (telefonai: 8 800 01 111, 85 2330111).

Rizikingas kontaktas su ŽIV

Rizika užsikrėsti. Rizika užsikrėsti ŽIV adatos dūrio ar kito susižalojimo metu yra 0,3 proc. (1 atv. iš 300). Taigi infekcijos galima išvengti 99,7 proc. Tikimybė užsikrėsti ŽIV, patekus infekuotam kraujui į akis, nosį arba burną, prilygsta vidutiniškai 0,1 proc. (1 atv. iš 1000). Tikimybė užsikrėsti ŽIV, patekus infekuotam kraujui ant odos, prilygsta mažiau nei 0,1 proc. Kraujo lašas, patekęs ant nesužeistos odos, nesukelia jokio pavojaus. Neužregistruota nė vieno atvejo, kad būtų užsikrėsta infekuoto kraujo keliems lašeliams patekus trumpam laikui ant sveikos odos. Rizika užsikrėsti didėja, jei oda yra sužalota

arba kraujas kelias valandas lieka nenuplautas. Nors sveikatos priežiūros darbuotojai dažnai įsiduria, bet užsikrėtimai ŽIV – labai reti. Infekciją lemia keletas veiksnių.

Vienas svarbiausių iš jų yra perduoto viruso kiekis. Jei jis mažas, žmogaus organizmas gali jį neutralizuoti. Tačiau didelis viruso kiekis pažeidžia imuninę sistemą. Patenkančio viruso kiekį lemia tai, kaip jis patenka į organizmą (per kraują, skystyje su krauju, su sperma; žinoma, kad smegenų skystyje viruso daugiau nei kituose paciento organizmo skysčiuose). Be to, svarbu, kokioje ŽIV infekcijos stadijoje yra potencialus infekcijos šaltinis – t.y. žmogus (ūmiu ŽIV infekcijos laikotarpiu ir AAIDS stadijoje ŽI viruso organizmo skysčiuose yra žymiai daugiau, nei, pavyzdžiui, pas ŽIV pacientą, gaunantį specifinį antiretrovirusinį gydymą). Užsikrėtimo tikimybę taip pat įtakoja, ar policijos pareigūnas mūvėjo pirštines, dūrio gylis, į pavojų patekusio žmogaus imuninės sistemos būklė.

Svarbu pagalbos kreiptis nedelsiant. Jos metu bus suteikta gydytojo konsultacija, įvertinta užsikrėtimo rizika, šaltinio (paciento, prievartautojo, įkalintojo) ŽIV infekcijos būklė, esant būtinybei, suteiktas profilaktinis poekspozicinis gydymas.

Užsikrėtimo rizika įvertinama pagal tam tikrus kriterijus (7 pav.). Susižalojus būtina kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. ŽIV testas atliekamas kreipimosi į gydymo įstaigą dieną, testas kartojamas po 6 savaičių, 3 ir 6 mėnesių.

7 pav. Užsikrėtimo rizikos įvertinimas

Eil. Nr. Užsikrėtimo rizika Sužalojimų pobūdis

1 Abejotina arba maža Paviršiniai sužalojimai Sužalojimas adata, nesuteršta krauju ar kitais organizmo skysčiais Paviršinė žaizda (be matomo kraujavimo), padaryta instrumentu, nesuterštu krauju Seno sužalojimo ar žaizdos kontaktas su kitais nekraujuotais organizmo skysčiais

2 Galima Intraodinis sužalojimas kraujuota adata Paviršinė žaizda (be matomo kraujavimo), padaryta suterštu instrumentu Sena žaizda ar kraujuotas sužalojimas Gleivinių kontaktas su krauju

3 Didelė Gilus odos sužalojimas Kraujo įšvirkštimas (neaptartas Nr.4) Kraujuojantis, nešvariu instrumentu padarytas sužalojimas ar žaizda Tiesioginis biologinių terpių įšvirkštimas

4 Labai didelė Kraujo perpylimas Potencialiai infekuoto kraujo didelė injekcija Parenterinė ekspozicija laboratorinėmis terpėmis, turinčiomis didelę viruso koncentraciją

Vakcina. Vakcinos nuo ŽIV nėra.

Gydymas. Patyrusiajam traumą (susižalojimą)

asmeniui skiriami antiretrovirusiniai vaistai, tačiau dažniausiai jie rekomenduojami tik esant galimai, didelei ir labai didelei rizikai su ŽIV infekuoto asmens krauju ar kitais organizmo skysčiais. Taip elgiamasi todėl, kad daugumos rizikingų kontaktų metu tikimybė užsikrėsti yra mažesnė, nei pavojus sveikatai, kurį sukelia šalutinis vaistų poveikis. Prieš priimant sprendimą, gydymo pliusai ir minusai aptariami su mediku.

Vaistai. Po rizikingo kontakto patariama taikyti 4 savaičių gydymo kursą dviejų arba trijų antiretrovirusinių vaistų deriniais. Tai priklauso nuo užsikrėtimo rizikos: jeigu rizika maža – sskiriama du ARV, o jeigu įvyksta didelės rizikos kontaktas, pvz., patenka daug infekuoto kraujo, ŽIV užsikrėtęs asmuo serga paskutine ligos stadija (AIDS) skiriamas gydymas trijų antiretrovirusinių vaistų deriniu. Kiek ir kokius vaistus skirti sprendžia gydytojas individualiai.

Poekspozicinis antiretrovirusinis gydymas pradėtinas nedelsiant po rizikingo kontakto. Pirmą vaistų dozę reikia išgerti per 1-2 val., bet ne vėliau kaip po 36 val. Gydymas trunka 28 dienas.

Vaistų patikimumas ir pašalinis poveikis. Visi vaistai nuo ŽIV turi pašalinį poveikį. Jautriausiai į vaistus reaguoja virškinimo ssistema. Besigydantįjį vargina pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nuovargis ir galvos skausmas. Gydymo metu užregistruota ir didesnių pašalinių poveikių: kepenų uždegimas, tulžies pūslės akmenligė, kaulų čiulpų slopinimas. Antiretrovirusiniai vaistai gali sąveikauti su kitais vaistais, todėl pradedant gydymą, žmogus privalo informuoti gydytoją, apie vvaistus, kuriuos vartoja.

Gydymas ir nėštumas. Dėl nėštumo negalima atsisakyti gydymo, jeigu jis būtinas, tačiau apie neštumą reikia informuoti gydytoja, nes kai kuriuos vaistus neštumo metu negalima vartoti. Besilaukianti moteris turi suvokti gydymo privalumus ir trūkumus, kad galėtų priimti gerai apsvarstytą sprendimą.

Sekimas laikotarpiu po kontakto. Iš karto po rizikingo kontakto ir reguliariai po 6, 12 savaičių ir 6 mėnesių reikia atlikti ŽIV testą. Prieš pradedant gydymą antiretrovirusiniais vaistais, reikia nuodugniai ištirti kraują, inkstų ir kepenų veiklą. Tokie pat tyrimai atliekami po 2 gydymo savaičių. Gydymo metu atsiradus bet kokiems negalavimams, pavyzdžiui, karščiavimui, įvairiems bėrimams, raumenų skausmui, nuovargiui, nerimui arba padidėjus limfmazgiams, būtina kreiptis į

gydytoją. Tai gali būti ŽIV infekcija, organizmo reakcija į gydymą arba kokia kita liga. Po rrizikingo kontakto bet kuriuos kilusius klausimus būtina išsiaiškinti su gydytoju.

Atsargumo priemonės po rizikingo kontakto. Po rizikingo kontakto, ypač per pirmąsias 6-12 savaites, kada dažniausiai pasireiškia infekcija, būtina saugotis, vengiant užkrėsti kitus. Nerekomenduojama tapti kraujo, spermos ar kokių nors organų donoru, turėti lytinių santykių. Jei lytiniai santykiai neišvengiami, privaloma naudoti prezervatyvus. Maitinančios moterys privalo nutraukti maitinimą, kad ŽIV neužkrėstų kūdikio.