Žinduoliai

TURINYS:

1. Įvadas……………………..2

2. Kai kurių dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastys….3

3. Žinduolių paplitimas, jų gausumas ir dinamika……5

4. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos……10

5. Literatūros sąrašas………………12

1. ĮVADAS:

Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė.

Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų

sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula

psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius

jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis

sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis. Pastovią kūno temperatūrą palaiko

nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija. Šaltyje paspartėja medžiagų

apykaita, padidėja raumenų tonusas. Šilumos perteklių pašalina

prakaituodami. Šilumą sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių kūnas.

Plaukai – tai odos epidermio darinys. Jie auga grupėmis, kuriose būna

vienas stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas švelnių

vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių akuotplaukiai virtę šeriais arba

dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų lytėjimo plaukų – vibrisių.

Pastoviai ar periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai kurių sezoniškai –

kailio spalva. Banginių plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai ir

raganosiai turi tik plaukų rudimentus.

Epidermio kilmės dariniai yra nagai, kanopos, raganosių ragai ir

dykaragių žžinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios kaulinį pamatą.

Dykaragių ragai nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme jie skiriasi nuo

kasmet keičiamų elninių žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio audinio,

susiformavusio dermoje (koriume).

Būdingiausios žinduoliams – pieno liaukos. Jos išsivysčiusios iš

prakaito liaukų. Visų žinduolių, išskyrus kloakinius, pieno liaukos

atsiveria spenių viršūnėse. Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai, bet

funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos periodu.

Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra riebalų. Ypač daug jų turi vandens

žinduoliai. Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko šilumą. Kai kurie

žinduoliai daug riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros įmygį.

Skeletą sudaro daugiausia kauliniai elementai. Aiškai išsiskiria 5

stuburo dalys: kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens ir uodegos. Stuburo

slanksteliai platiceliniai (jų priekinis ir užpakalinis paviršius

plokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras kremzlinis meniskas. Tokios

sandaros stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias peties lanko kaulas

yra mentė. Korakoidas sunykęs (jį turi tik kloakiniai). Greitų bėgikų

(plėšriųjų, kanopinių), kurių kojos juda tik pirmyn ir atgal redukuoti ir

raktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros kaulų: klubikauliai, gaktikauliai ir

sėdynkauliai. Kiekvienoje dubens pusėje visi šie kaulai suaugę į vieną

kaulą. Dubuo iš aapačios uždaras.

Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai būna sunykęs. Arklių kojų

išlikęs tik vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa letena arba tik

pirštais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės

virtusios plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės galūnės pakitusios į

sparnus.

2. KAI KURIŲ DABARTINIŲ ŽINDUOLIŲ RŪŠIŲ NYKIMO PRIEŽASTYS

Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad

evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu

progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y.

klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių

būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos.

Mat morfofioziologinis tobulumas gali bbūti susijęs su prisitaikymu gyventi

tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau

nebegali prisitaikyti ir išmiršta.

Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo

priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio

vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos – virsta retomis ir nykstančiomis,

trečių – sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis

neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar

Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600

gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų,

dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo

įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai,

stelerio karvės; nyksta bizonai.

Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba

jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas,

kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios:

Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta

iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms

rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo

jų skaičius.

Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami

nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai

veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus,

ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams – žuvims,

vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų

paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų

naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių

paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje

(kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras).

Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių

kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis

koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas,

nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami,

kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu

DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos

strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo.

Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų.

Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač

pavojingas vandens užteršimas.

Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių

rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai

būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko

svetimų rūšių konkurencijos.

Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos.

Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie

gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis

skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl

tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai – dėl vienos ir

kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys

įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių.

Vienas jų – stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita –

europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos,

Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai – tai šikšnosparniai (9),

graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai

(1).

3. ŽINDUOLIŲ PAPLITIMAS, JŲ GAUSUMAS IR DINAMIKA

Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir

kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelę

reikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs dar

pirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirsta

didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje,

o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusių

tarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau

atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė),

tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasis

kiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežasties

ir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras,

tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis

arklys.

Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūros

žinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yra

reintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis

elnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys,

baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis

ruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverė

skraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. Į

Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 18

rūšių žinduolių.

Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę ir

gausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinė

veikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos,

kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūs

daugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai,

užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių

įvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir

kiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos,

vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemia

žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipų

kraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yra

derlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užima

didesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygos

žinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-

70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūralių

biotopų įvairovė, smulki jų mozaika.

Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę

kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumas

pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusio

natūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo.

Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4

(vandeninis pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus

šikšniukas) yra visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės,

retos arba labai retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvos

raudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžioji

miegapelės). Iš mmedžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947

m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visoje

Respublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (lentelė).

Pastaraisiais metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų

gaudymo ir trobelių bei užtvankų niokojimo.

Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993

m.m.

Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993

Nr.

1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.4

2. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.4

3. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.8

4. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.6

5. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.4

6. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.0

7. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.3

8. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.5

9. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.1

10. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.8

11. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.4

12. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.4

13. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.5

14. Miškinė kiaunė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.9

15. Kanadinė audinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4

Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis.

Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkių

plotui, baltojo kiškio ggyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęs

sporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitęs

visur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosius

dešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jie

apie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyt

tai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu,

mechanizavimu ir melioracija.

Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rūšių, iš jų viena rūšis (ūdra)

įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitos

duomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų

(6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvo

ištiesinta ir paversta kanalais.

Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta į

Lietuvos raudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais.

Vėliau buvo bandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiau

intensyviai sukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymas

buvo nesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo

33 žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kurių

skaičius 1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymas

aklimatizuoti Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas.

Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis,

šernas) yra visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmę

medžioklės ūkiui ir biocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likę

nedaug. Tačiau smarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant su

brakonieriavimu, plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriant

juos žiemą, susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinį

foną sudarė geros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas ir

želdinimas, nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajame

dešimtmetyje žvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuoti

bandas pavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šių

žvėrių kaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnų

skaičius maksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9

tūkst.), šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.).

Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms.

Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičius

stabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėl

intensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių,

kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs ir

sunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito.

1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atlikti

specialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuose

stacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir

Varėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvos

kraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atlikti

tuose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu.

Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labai

nevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodas

medžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnų

gausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elnių

kaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus,

kuriuose anksčiau negyveno.

Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuose

stacionaruose daugiausia lėmė per pastaruosius 2-3 metus suklestėjęs

brakonieriavimas ir intensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapo

kritiška, todėl būtina nuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėrių

gausumą ir jo tolimesnę dinamiką.

4. SMULKIŲJŲ ŽINDUOLIŲ BŪKLĖ BEI KITIMO TENDENCIJOS

Smulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai ir

peliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvena

bendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiai

augaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Per

veisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labai

pagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius ir

todėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti.

Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose –

žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose

(paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuose

ir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur

(pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumas

atskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopais

ir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjų

žinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšių

įvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingose

lygumose, o mažiausia – moreninėse dirbamose lygumose.

Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžius

nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų,

atsparių

ir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatsparios

ekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-

1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūralių

pievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotas

molingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėse

aukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūs

kraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jų vietoje buvo

sukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašarinių

žolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra,

taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių ggyvenamosios vietos ir sąlygos. Į

aplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasi

jų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės ir

vislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galima

sakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosius

žinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja

(paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antrinius

biotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas),

3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuose

biotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas).

Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms ssmulkiųjų žinduolių rūšims

ir jų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš dalies

priklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogaus

vykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuose

smulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), bet

būdingo mmiškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose gali

skirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias –

pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėno

paplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir net

sunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėrelių

bendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yra

mažesnis, kartais netgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miško

žvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys,

užželiant kirtavietėms, gali pagausėti.

Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringo

objektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimai

visose kompleksinio monitoringo stotyse.

Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos fauna, žinduoliai, vilnius, “Mokslas”, 1988

2. Pasaulinis internet tinklas