Lietuvoje augantys grybai

TURINYS

ĮVADAS

Mikologija

……………………..

…………….. 2

Grybų daroma žala

……………………..

………… 2

Grybų nauda žmogui

……………………..

……….. 3

DĖSTOMOJI DALIS

Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės

……………………..

…. 4

Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys

……………………..

. 5

Kepurėlė

……………………..

………………. 5

Trama

……………………..

………………… 6

Himenoforas

……………………..

…………….. 6

Kotas

……………………..

………………… 6

Grybų dauginimasis

……………………..

………….7

Grybų mityba

……………………..

…………….. 8

Grybų augimas

……………………..

…………….. 8

Valgomieji grybai

……………………..

…………… 9

Grybų mitybinė vertė

……………………..

………… 9

Nuodingieji grybai

……………………..

………….. 10

IŠVADOS

……………………..

………………. 11

ĮVADAS

Grybų pasaulis yra pakankamai sudėtingas, kaip ir jų gyvenimo būdas. Jie

ilgus dešimtmečius nedavė ramybės botanikams, vėliau mikologams, kurie

klaidžiojo po miškus, dirvonus, pievas ir laukus, sstepes ir dykumas, plušo

laboratorijose, gamyklose, kol sužinojo, kaip grybai dauginasi, auga, kokia

jų nauda arba daroma žala.

Mikologija – mokslas, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jų

genetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui,

taip pat nuodingąsias jų savybes. Mikologija artimai susijusi su

fitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelis augalų ligų yra sukeliamos

grybų). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvo

priskiriami augalams. 1969 m. Kornelio universiteto profesorius R. H.

Whittaker pirmasis išskyrė grybus į atskirą gyvosios gamtos karalystę

(Fungi arba Mycota), kadangi pagal savo sandarą, mitybą, filogenezę ir

kitus bruožus grybai skiriasi nuo augalų ir gyvūnų. Dabar sutariama, kad

grybai – tai ne augalai, o ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmai. Dėl

to mikologiją galime laikyti atskira mokslo šaka. Pirmieji „mikologai“ buvo

Elias Magnus Fries, Christian Hendrik Persoon iir Anton de Bary.

Grybai – tai tarpiniai organizmai tarp augalų ir gyvūnų, tai labai

didelė ir įvairi organizmų grupė, neturinti chlorofilo (žaliosios

medžiagos, sugeriančios Saulės energiją, kuri panaudojama organiniams

junginiams susidaryti). Dėl to grybai, skirtingai nuo visų žaliųjų augalų,

nesugeba gauti maisto fotosintezės būdu. Jie yra arba kitų gyvų organizmų

parazitai, arba saprofitai, gaunantys energiją iš negyvos organinės

medžiagos. Vis dėlto chlorofilo neturėjimas nesutrukdė jiems suklestėti-

per evoliuciją išsivystė daugybė grybų rūšių, jų priskaičiuojama daugiau

kaip 100 tūkstančių, kurios skiriasi savo forma, spalva ir gyvavimo būdu.

Skiriasi taip pat ir dydžiu: nuo smulkiausių organizmų, įžiūrimų tik pro

mikroskopą ir iki 1 m skersmens, ir sveriančių 10-15 kg.

Grybų daroma žala. Taigi, grybai- tai ne tik tie, kuriuos mes gerai

pažystame ir renkame miškuose, bet yra ir įvairiausių parazitinių grybų.

Pavyzdžiui, kepininiai ggrybai, ardo medieną. Taip pat žemės ūkiui daug

žalos padaro grybų sukeltos rūdys, kūlės, rauplės, miltligės, sunaikindamos

milijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių. Grybai gali ir žmogų

suluošinti, sukeldami odos (dermatomikozę), plaučių (pseudotuberkuliozę),

ausų (otomikozę), nagų, plaukų (trichofitiją) ligas. Tokių grybų yra žinoma

apie 500 rūšių. Yra grybų, kurie griauna namus, ardo tiltus, užtvankas,

pūdo šiltnamius ir rūsius, gadina netinkamai laikomus maisto produktus, be

gailesčio naikina vertingus meno kūrinius, unikalias muziejaus vertybes,

knygas, sudėtingiausią aparatūrą. Pavyzdžiui pelėsiniai grybai gali

išaugti koncentruotoje acto ir sieros rūgštyje. Pelėsiai daugiausia kenkia

savo mmetabolizmo produktais, dažniausiai įvairiomis organinėmis rūgštimis.

Kai kurie Neurospora ir Aspergillus genčių grybai yra atsparūs daugumai

antiseptinių medžiagų.

Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygų. Kai kurių grybų sporoms

nebaisūs 1500 C šalčiai, o kai kurių mielių štamai nežūva net esant 8000

atmosferų slėgiui. Įvairios spinduliavimo dozės, dešimtis ar šimtus kartų

viršijančios kai kurių šiltakraujų gyvūnų mirtinas dozes, pasirodo

neefektyvios, kovojant su itin kenksmingais grybais. Yra grybų, kurių

sporos nepraranda gyvybingumo net keletą dešimtmečių. ( J.Mazelaitis,

V.Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980. P.3 ).

Grybų nauda žmogui. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad grybai yra tik

žalingi. Jų nauda žmogui yra netgi kur kas didesnė už daromą žalą.

Nemažai grybų plačiai vartojama maistui, todėl daugelis žmonių grybus

vadina miško daržovėmis, miško mėsa, miško duona. Ir tai neperdėta. Juose

randama baltymų, riebalų, cukrų, vario druskų, kalcio, kalio, mangano,

geležies, įvairių vitaminų. Miškas ir grybai, galima sakyti, tarsi

neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be kito. Drauge su

bakterijomis ir kitais smulkiais gyvūnais, grybai spyglius, lapus, šakas,

kelmus, išvartas ar net vertingiausią medieną per trumpą laiką paverčia

puria miško dirva. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei miške nebūtų grybų.

Juk kasmet į miško paklotės hektarą nukrinta vidutiniškai 2-4 tonos

organikos. O miško paklotė yra susijusi su daugybe grybų, bakterijų,

įvairių smulkių kitų organizmų, taip pat su medžių ir krūmų, žoline bei

samanų danga. Ji tarsi milžiniškas respiratorius reguliuoja miško

dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus,

apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo. Taigi grybai labai aktyviai

dalyvauja formuojant miško paklotę, ir miškas be grybų vargu ar galėtų

gyvuoti. ( V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.5 ). Galima sakyti, kad

tokiu būdu grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet ir

aktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apykaitoje.

Dirvožemyje gyvenantys grybai „plėšrūnai“ naikina nematodas, smulkias

parazitines kirmėles bei kenksmingus vabzdžius.

Šiandieninė maisto pramonė be kai kurių pelėsinių grybų, nepagamintų

sviesto, sūrių, pieno, fermentų, organinių rūgščių, vitaminų. Daug mielių

sunaudojama kepyklose, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyklose.

Labai daug pašarinių mielių, kuriose gausu baltymų, vitaminų, suvartojama

žemės ūkyje.

Kita vertus iš daugelio valgomųjų bei nuodingųjų grybų gaminamos

neįkainojamos cheminės medžiagos- antibiotikai, bei medžiagos, turinčios

antibiotinių ir gydomųjų savybių (penicilinas, agrocibinas, klitocibinas,

atramentinas, inolominas, muskarufinas). Šiomis medžiagomis bandoma gydyti

sklerozę, anginą, cholerą bei kitokias ligas.

Iš grybų išskirta ir ištirta daugiau kaip 40 fermentų, iš kurių apie

dešimt plačiai naudojama įvairiose medicinos, maisto ir lengvosios pramonės

šakose. Mokslininkai daug dirba ir iki šiol, kad kuo daugiau grybų būtų

galima panaudoti liaudies ūkyje.

DĖSTOMOJI DALIS

Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės. Miškuose, mes begrybaudami matome tik

grybų vaisiakūnius, t.y. jų dauginimosi organus, yra dar ir vegetatyvinė

grybiena, kuri pasislėpusi substrate. Vaisiakūnio gyvenimas yra labai

trumpas, tačiau biologinė jo paskirtis labai svarbi- jis atlieka pagrindinę

gyvenimo funkciją, suformuoja ssporas, subrandina, išsėja, o po to visas

suglemba ir žūva.

Vegetatyvinė grybiena sudaryta iš daugybės jautrių, plonyčių, paprasta

akimi nematomų ir paprastai išsišakojusių, susiraizgiusių, tankiai

susipynusių gijelių, vadinamų hifais. Hifų tinklas slypi substrate, ir

priešingai vaisiakūniui, gyvena ilgai- metus, dešimtmečius, net šimtmečius.

Hifai auga viršūniniu būdu, jie įvairaus ilgio, storio, su pertvarėlėmis.

Pažiūrėjus pro mikroskopą galima pamatyti citoplazmą, branduolius, kurie

laisvai juda. Biologinė grybienos paskirtis- siurbti maisto medžiagas,

kurias ima visu paviršiumi.

Pagal sandarą, kartais ir pagal vaisiakūnių didumą visi grybai skirstomi

į žemesniuosius (grybiena vienaląstė, vienbranduolė, rečiau

daugiebranduolė), ir aukštesniuosius, sudarytus iš daugialąstės grybienos.

Grybams būdingas savitas aromatas, o kartais net ir ypatingas

spalvingumas ar didumas. Daugumos jų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą,

pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium)- salierų, česnakinis

mažūnis (Marasmius scorodonius)- česnako, o paniabudė (Phallus impudicus),

turėdama savo žalią gleivėtą kepurę skleidžia tokį dvoką, kad ne tik muses

ir vabzdžius prisivilioja, bet ir grybautoją prisišaukia, net esantį nuo

jos per 30-50 žingsnių. Vegetatyvinė grybiena taip pat nėra visai bekvapė

ar beformė. Pakėlus kokią supuvusią šaką ar samanas, galima įsitikinti jos

spalvingumu (daugiausia pasitaiko baltos ir pilkos spalvos), aromatu ir

formos įvairumu.

Vegetatyvinė grybiena gana jautri aplinkos sąlygoms, ypač drėgmei ir

temperatūrai. Tačiau atsiradus ir nepalankioms sąlygoms grybiena pereina į

ramybės stadiją ir sudaro skleročius. Tai kietos grybienos gniužulas, kuris

išsaugo grybo gyvybingumą užėjus sausrai ar šalčiui, arba susidarius per

dideliam drėgmės

kiekiui. Dažnai skleročiai pasirenka vabzdžių lavonus,

negyvus grybus ir kt. Skleročio biologinė paskirtis- išsaugoti ir pratęsti

rūšies egzistavimą.

Vaisiakūnio dydis, forma, spalva, augimo greitis ir kitos savybės yra

ištirtos, tačiau vegetatyvinės grybienos biologinės bei fiziologinės

ypatybės dar turi neaiškumų iki šių dienų.

Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys. Ką žmonės paprastai vadina

grybu, tai tik tėra paviršinė grybienos dalis, vadinama vaisiakūniu.

Vaisiakūnių yra įvairiausios formos- išsidriekusios plėvelės, rutulio,

vėduoklės, taurelės, ausies, karolių, kanopos, o daugiausia jie yra

sudaryti iš kepurėlės ir koto. Vaisiakūnis sudarytas iš gausiai

išsišakojusių ir susipynusių hifų audinio. Sudarytas iš audinių, kurie

atlieka skirtingas funkcijas. Dengiamasis (apsauginis) audinys- apsaugo

vaisiakūnį nuo mechaninių pažeidimų, nuo saulės, lietaus ir vėjo.

Jungiamasis audinys yra vidinėje vaisiakūnio dalyje- jis aprūpina išorinę

grybieną maisto medžiagomis.

Kepurėlė yra svarbiausia vaisiakūnio dalis. Jos paviršių dengia luobelė,

kuri kai kurių rūšių yra daugiasluoksnė, sudaryta iš labai susipynusių

hifų. Hifai yra spalvoti, įvairaus diametro ir formos. Juose esančios

spalvotos medžiagos (pigmentai) nudažo kepurėlę spalvotai, todėl tokia

didelė spalvų įvairovė. Tačiau vyrauja geltonos, geltonai rudos, oranžinės,

rusvai rudos spalvos grybai. Pigmentai tirpsta vandenyje, todėl lietus

kartais jas išplauna ir kepurėlė atrodo išbluksi. Luobelė gali būti

įvairaus storio, prilipusi, atskiriama arba pusiau atskiriama, trapi,

elastinga, drebučių pavidalo. Kepurėlės viršutinis sluoksnis būna įvairus:

lygus, plaušuotas, žvynuotas, taškuotas, raukšlėtas. Kartais paviršius būna

gleivėtas.

Grybų kepurėlė būna įvairios formos: pusiau apvali, varpeliška,

vėduokliška, paplokščia, kiaušiniška, iiškili, kūgiška, įdubusi ir kt. (1

pav.)

| |[pic] |

| | |

|[pic] | |

|Įdubusi |Paplokščia |

|[pic] |[pic] |

|Apvali |Iškili |

|[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |

|Pusiau apvali |Varpeliška |Vėduokliška |Išgaubta |

1 pav. Vaisiakūnių kepurėlių formos

Trama- kartais vadinama mėsa, yra vaisiakūnio sterilioji, nevaisintoji

dalis. Tramos sluoksnis yra po luobele. Jis sudarytas iš susipynusių

sterilių hifų. Pagal jų susipynimą trama gali būti minkšta, kieta, trapi,

tampri, kamštiška arba puri, sausa arba sultinga. Atskirų rūšių grybų trama

skiriasi spalva, konsistencija, kvapu ir skoniu.

Tramos sluoksnis yra ir kote. Jis esti po dengiamuoju audiniu, koto

vidurinėje dalyje. Kai kurių agarikiečių kepurėlę, o kartais ir kotą

perpjovus ar perlaužus, trama keičia spalvą- pamėlynuoja, paraudonuoja ir

pan. Taip pat, kartais pagal tramos skonį mėginama atskirti valgomuosius

grybus nuo nevalgomųjų. Tačiau taip skirstyti yra nepatartina, nes

pavojinga. Pavyzdžiui, kkad ir musmirės, jos yra apysaldžios ir malonaus

skonio, bet labai nuodingos, o kartūs piengrybiai, ūmėdės ir kiti grybai

nuvirinti praranda deginantį skonį ir yra valgomi.

Himenoforas- svarbiausia kepurėlės dalis. Jo paviršiuje yra vaisinis

sluoksnis, gaminantis sporas. Tai būdinga daugumai papėdgrybių ir

aukšliagrybių. Jis sudarytas iš lakštelių, vamzdelių, dyglių, raukšlių,

spenelių, karpučių arba visai lygus.

Klasifikuojant grybus į klases, eiles, šeimas, gentis ir rūšis yra labai

svarbios sporos- mažyčiai vienaląsčiai, daugialąsčiai kūneliai. Jos labai

gyvybingos, smulkutės, paprasta akimi nematomos dalelės. Prieš 250 metų

nustatyta, kad grybai dauginasi šiomis mažomis, sveriančiomis 0,00001-

0,000001 mg sporomis Vaisiakūnių apatinėje kepurėlės pusėje jų susidaro

labai daug (milijonai, bilijonai, trilijonai). Jos neilgaamžės , bet kai

kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų.

Kotas, lyginant su grybo kepurėle, yra tvirtesnės konsistencijos, jo

hifai storesnėmis sienelėmis, standžiau susipynę. Daugelio grybų kotai būna

tuščiaviduriai, tačiau jie būna dar tvirtesni nei pilnaviduriai. Daugelio

kepurėtųjų grybų kotas pereina tiesiog į kepurėlės tramą ir suauga su ja.

Kitų grybų, pavyzdžiui, tokių kaip skydabudžių, musmirių, žvynabudžių,

pievagrybių kotas nesuaugęs su trama ir pasukus lengvai atsiskiria nuo

kepurėlės.

Kotai esti centriniai arba ekscentriniai. Jie gali būti tiesūs arba

kreivi, vienodo storumo arba į pagrindą nusmailėję ar svogūniukai išsipūtę.

Pagal konsistenciją jie skirstomi į mėsingus, trapius ir tamprius.

Grybų dauginimasis. Grybai dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir

lytiškai. Vegetatyviškai grybai dauginasi grybienos gabaliukais,

chlamidosporomis (storasienėmis ląstelėmis, skirtomis išgyventi nepalankias

sąlygas) ir artrosporomis (plonasienėmis mažomis ląstelėmis). Mieliagrybiai

vegetatyviškai dauginasi pumpuravimu.

Nelytiškai dauginamasi specializuotų ląstelių – sporų pagalba, kurios

gali būti nejudrios arba judėti žiuželių pagalba. Dalis sporų vystosi

endogeniškai sporangėse, dalis egzogeniškai ant ypatingų grybienos išaugų –

konidijakočių ir vadinamos konidijomis. Chitridiomikotai ir kai kurie

omikotai nelytiškai dauginasi zoosporomis – plikomis judriomis ląstelėmis

su žiuželiais, kurios susidaro zoosporangėse. Nelytinis dauginimasis

konidijomis būdingas aukšliagrybiams ir papėdgrybiams. Kai kurios minėtų

grupių rūšys gali turėti keletą konidijų kartų, besiskiriančių dydžiu ir

forma.

Lytinis dauginimasis žinomas visiems tikrųjų grybų skyriams.

Sąlyginai lytinį dauginimąsi galima ssugrupuoti į tris pagrindines grupes:

gametogamiją, gametangiogamiją ir somatogamiją. Gametogamija – gametų,

susidariusių gametangėse, susiliejimas. Būdinga primityviems grybams.

Gametogamija gali būti izogamija (vienodų gametų susiliejimas),

heterogamija (skirtingų gametų susiliejimas) ir oogamija (anteridžio ir

oogonės produktų susiliejimas). Gametangiogamija, būdinga aukšliagrybiams

ir dalinai zigomicetams. Tai dviejų specializuotų, nediferencijuotų į

gametas, lytinių struktūrų susiliejimas. Somatogamija, būdinga

papėdgrybiams. Tai dviejų somatinių nediferencijuotų ląstelių susiliejimas,

susidarant papėdei arba bazidei, ant kurios formuojasi 4 haploidinės

papėdsporės arba bazidėsporės. Jos dygsta haploidiniu miceliu.

Grybų mityba. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir

mineralinėmis medžiagomis. Tai heterotrofinis mitybos būdas. Pagal tai

grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius. Saprotrofų maistas, tai

negyvos augalinės arba gyvulinės kilmės organinės medžiagos bei jų

liekanos, tai gali būti nukritę lapai, spygliai, kelmai, nudžiūvę medžiai,

išvartos, negyva žolinė danga. Be to, saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkos

sanitarai, tas medžiagas skaido ir paverčia jas puria miško dirva. Ši grybų

grupė- labiausiai paplitusi gamtoje. Tai pirmieji grybai žemėje. Iš jų yra

nemažai valgomų.

Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių,

žuvų, žmogaus organizmuose ir maitinasi jų syvais. Jie sukelia įvairias

ligas ir deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius. Taip pat

parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės

ūkiui. Tai rūdys, kūlės, rauplės, skalsės, daugelis kepininių ir kt.

grybai. Su šiais kenkėjais kovojama įvairiais būdais.

Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį

savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis

organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į

parazitinį gyvenimo būdą.

Dar yra tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų, jie vadinami

simbiontiniais (mikoriziniai). Šie grybai su aukštesniaisiais augalais

sudaro mikorizę (tai grybo ir augalo sugyvenimas) ir šiems ne tik nekenkia,

bet net yra naudingi. Pavyzdžiui, medžių šaknys, absorbuodamos maisto

medžiagas, išskiria rizosferoje toksinus, kurie yra žalingi aplinkiniam

dirvožemiui ir net pačiam medžiui. O toksinai mikorizinių grybų yra

pagrindinis maistas, todėl savo šeimininkui jie teikia paslaugą. Šiuo metu

žinoma daugiau nei 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę.

Nebūtų baravykų, raudonviršių , geltonųjų baravykų ir kitų grybų, jei

miškuose neaugtų ąžuolai, beržai, drebulės, eglės, pušys. Jeigu medis

maitina didelę baravykų šeimyną, vadinasi , jis gerai įsikūręs tokioje

biocenozėje, kurioje gausu jam reikalingų medžiagų.

Daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui,

raibasis baltikas (Tricholoma terreum) , augantis po lapuočiais medžiais,

minta kaip saprotrofas, o po spygliuočiais- kaip mikorizinis grybas. (

V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.11 ).

Grybų augimas. Yra paplitusi nuomonė, kad nei vienas kitas augalas,

vartojamas maistui, taip greitai neužauga kaip grybas. Net yra priežodis:

„Auga kaip grybas po lietaus“. Tačiau, tai klaidingas posakis, nes

palankiomis sąlygomis iš tiesų greitai auga tik vaisiakūnis ir tai tik

tada, kai gerai išsivysčiusi požeminė grybiena ir yra pakankamai šilta,

drėgna . Priklausomai nuo grybų rūšies , net formos

ar štamo požeminė

grybiena visiškai išsivysto, sukaupia pakankamai maisto medžiagų atsargų ir

pradeda formuoti vaisiakūnių užuomazgas ne anksčiau kaip po 2-4 mėnesių, o

kartais net po metų ir daugiau. Paprastai požeminė grybiena aktyviai auga

pavasarį. Ji stiprėja, plečiasi, kaupia potencinę energiją, kurią rudeniop

panaudoja vaisiakūnių užuomazgų formavimuisi. Dėl to ruduo yra

grybingiausias metas. Miško paklotėje skirtingų rūšių grybiena vystosi ne

vienu laiku, o svarbiausia ne vienodame gylyje, todėl ir vaisiakūniai dera

skirtingu laiku.

Svarbiausi veiksniai, lemiantys vegetatyvinės grybienos ir vaisiakūnių

augimą, yra temperatūra ir drėgmė. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas,

V.Červokas. MMažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ).

Valgomieji grybai- svarbi gamtinių resursų dalis. Tačiau, didėjant

gyventojų skaičiui, daugėja grybautojų, mažėja grybų.

Lietuvos miškuose auga daugiau nei 2000 kepurėtojų grybų rūšių.

Geriausiai grybai auga pušynuose, kurių daugiausia yra pietrytinėje

Lietuvos dalyje. Jie sudaro daugiau kaip 41 ( bendro mūsų respublikos miškų

ploto. Europoje valgomųjų grybų žinoma apie 500 rūšių, o Lietuvoje 382. O

iš tikrųjų maistui vartotinų grybų mūsų miškuose auga apie 120-140 rūšių.

Kiti grybai smulkūs, reti arba menkaverčiai, paprasčiausiai net

neužkliūvantys grybautojui, kurių jie net nnepažysta ir dažniausiai žmonės

renka ne daugiau kaip 15-25 rūšių grybus. Nuolat išrenkant tuos pačius,

labiausiai paplitusius grybus, o svarbiausia nuolat trypiant grybingąsias

vietas, palaipsniui alinama jų požeminė grybiena, todėl natūralu, kad grybų

derlius, išskyrus grybingus metus (o tai būna per dešimtmetį 1-2 kartus),

pastebimai mmažėja. Vegetatyvinė grybiena ne tik nespėja atsistatyti ,

sukaupti reikalingų maisto medžiagų, išauginti ir subrandinti vaisiakūnių

užuomazgas, bet neretai ir visai išnyksta. Be to šią grybieną, kurioje

gausu organinių medžiagų, dar naikina pelėsiniai grybai, pirmuonys,

bakterijos, vabzdžiai. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas.

Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ).

Grybų mitybinė vertė. Grybai yra vieni seniausių žmogaus vartojamų

produktų. Jų cheminė sudėtis gana savita, juose yra medžiagų, kurių nebūna

augaluose, o aptinkama tik gyvūnų organizmuose. Tačiau, kaip ir kiekvieno

maisto produkto, grybų vertė priklauso ne tik nuo cheminės sudėties, bet ir

nuo naudingų elementų santykio.

Grybuose yra daug vandens (85-95 (). Seni grybai vandeningesni už jaunus.

Pagrindinę sausų medžiagų dalį sudaro azotinės medžiagos, kurios priklauso

baltymams (apie 80 %). Tai pagrindinis grybų mitybinės vertės rodiklis.

Juose randama visų žmogaus organizmui reikalingų amino rūgščių. Grybuose

vertingų riebalinių medžiagų yra apie 3 %. Ypač svarbus lecitinas, kuris

trikdo cholesterino kaupimąsi žmogaus organizme. Gausu grybuose ir įvairių

fermentų, kurie skaldo riebalus, glikogeną, ląstelieną, taip yra vitaminų

(B1, B2, D, PP, mažiau A, H, C), ypač daug grybuose yra fosforo ir kalio.

Fosforu jie tiesiog prilygsta žuvies mėsai. Iš mikroelementų randama cinko,

vario, geležies, magnio. Angliavandenių mažiau nei vaisiuose, daržovėse ir

daugiau jų susikaupia kotuose nei kepurėlėse. Grybams būdinga tai, kad

juose kaupiasi tik glikogenas, o ne krakmolas, tipingas augalų

angliavandenis.

Grybai priklauso sunkiai virškinamiems maisto produktams, kadangi jų

ląstelienoje yra daug chitino, kurio žmogaus skrandis nesuvirškina.

Maistingiausi ir lengviau virškinami jauni grybai, o ypač jų kepurėlės,

kuriose yra himenio sluoksnis.

Pagal maistingumą, skonį, paplitimą ir vartojimą valgomieji grybai

skirstomi į 4 kategorijas: pirmai kategorijai priklauso vertingiausi,

skaniausi grybai (pvz., baravykai, rudmėsės ir kt.), antrai- geri grybai,

bet menkesnės vertės (raudonviršiai, lepšės, kazlėkai ir kt.), trečiai-

vidutinio vertingumo, skanumo (kaip valgomoji voveraitė, raukšlėtasis

gudukas ir kt.), ketvirtai- menkaverčiai, nelabai išvaizdūs (tamprusis

baravykas, pilkoji stirnabudė ir kt.). Mitybini grybų vertė ištirta

nepakankamai, todėl ir suskirstymas į kategorijas gana sąlyginis ir ne

visai tikslus. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miško

turtai. Vilnius, 1987. P. 209 ).

Nuodingieji grybai. Valgomuosius grybus atskirti nuo nuodingųjų sunku,

nes aiškių požymių, būdingų visiems nuodingiems grybams, nėra. Reikia

tiesiog pažinti nuodingą grybą.

Pavojingiausias mūsų miškuose grybas, kuriuo daugiausia mirtinai

apsinuodija žmonės, tai žalsvoji musmirė (Amanita phalloides). Ją lengvai

galima supainioti su kai kuriomis ūmėdėmis, pievagrybiais, gudukais ir kt.

Mirtinai nuodingos taip pat yra baltoji (Amanita verna) ir smailiakepurė

musmirės (A. virosa), kurių kepurėlės paviršiuje nėra jokių baltų taškelių

(kaip ir žalsvosios musmirės).

Musmirėse randama šių nuodų: amanitino, faloidino ir falino. Pirmieji du

nuodai yra labai stiprūs. Suvalgius nuodingo grybo, apsinuodijimo požymiai

pasireiškia po 6-12 valandų, nors kartais ir vėliau. Apsinuodijimo

požymiai: vėmimas, viduriavimas, prakaitavimas, atsiranda dideli skrandžio

skausmai, šąla galūnės, susilpnėja pulsas. Priepuoliai kartojasi kelis

kartus. SStipriai apsinuodijus žmogus gali mirti po 5-10 dienų.

Ne tokios nuodingos paprastoji (raudonoji) (3 pav.),

margoji (A.pantherina), gelsvoji (A.citrina),

rausvarudė (A.porphyrai) ir kitos musmirės.

Jose gausu nuodo muskarino ir mikoatropino.

Be musmirių, yra labai nuodingų kitų grybų. Plaušabudžių genties mirtinai

nuodinga yra patujaro plaušabudė (Inocybe patouillardii), ją lengva

supainioti su pavasariniu baltuku (Calocybe georgii) ir kai kuriomis

ūmėdėmis. Šios genties dar nuodingos yra stačioji (Inocybe fastigiata)ir

pilkalakštė (I.geophylla) plaušabudės. Šiuose grybuose yra stipraus nuodo

muskarino.

Labai nuodingi yra tauriabudžių genties keli grybai. Tai nuodingoji

(Clitocybe rivulosa), balsvoji (C.dealbata), gelsvoji (C.cerussata) ir

kitos tauriabudės. Šios genties grybuose nuodas taip pat muskarinas.

Vasarą ir rudenį yra nuodinga ant kelmų auganti puokštinė kelmabudė

(Hypholoma fasciculare), ji painiojama su paprastuoju kelmučiu

(Armillariella mellea). Iš baravykinių šeimos nuodingas yra šunbaravykis,

arba šetonbaravykis (Boletus satanas),jis panašus į baravyką paąžuolį

(B.luridus). Iš pievagrybių pavojingas nuodingasis pievagrybis (Agaricus

xanthodermus).Nuodingų grybų yra žagarūninių, pumpotaukšlinių ir kitose

šeimose.

Nemažai grybų yra sąlyginai nuodingų. Iš tokių galima paminėti bobausius.

Juose rasta nuodingos helvelinės rūgšties. Daug yra sąlyginai nuodingų

piengrybių rūšių, tačiau daugelį šių grybų nuvirinus galima valgyti.

Kartais apsinuodijama kai kuriais mėšlagrybiais, pavyzdžiui, rašaliniu

(Coprinus atramentarius) ir marguoju (C.micaceus). Jauni šie grybai tinka

maistui, tačiau įdomu tai, kad juos negalima valgyti vartojant alkoholį.

Apsinuodyti galima ir gerais valgomaisiais grybais, net ir baravykais, jei

jie renkami jau pasenę. Peraugę ir išrauti grybai dar greičiau genda- juose

kaupiasi toksinai (nuodingosios medžiagos). Reikia saugotis ir šalnų

pakąstų grybų, nes juose gali būti pradėję irti baltymai.

Vis tik apsinuodyti grybais gali tik tie žmonės, kurie jų gerai

nepažysta, be to surinktus grybus ilgai laiko neapdorotus, renka sušalusius

ir senus.

IŠVADOS

Lietuva- grybingas kraštas. Neįmanoma suminėti visų Lietuvos kampelių,

kur pušynai, beržynai, drebulynai ar mišrūs miškai lūžta nuo grybų. Miškas

ir grybai – tai tarsi neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be

kito. Aplamai sunku įsivaizduoti gyvąjį pasaulį be grybų. Juk kasmet į

kiekvieną miško paklotės hektarą nukrinta iki 10 tonų nuokritų. O miško

paklotė susieja augalus ir kitus mikroorganizmus. Dėl grybų poveikio ji

pūdama dirvą pagausina organinėmis medžiagomis. Ji, tarsi galingas

respiratorius, reguliuoja miško dirvožemio dujų apykaitą, apsaugo dirvos

paviršių nuo išdžiūvimo, niveliuoja vandens režimą, mažina paros oro

temperatūros svyravimus, taigi ji glaudžiai susijusi su medžių ir grybų

gyvenimu. Vadinasi, be grybų negalėtų formuotis miško paklotė, kartu

negalėtų gyvuoti ir miškas. O žalios miško skraistės svarba neišmatuojama.

Todėl mišką reikia tausoti, saugoti, nuolat rūpintis jo ateitimi.

Paspirdami grybą, numindami uogienojų, draskydami miško paklotę, nulauždami

medelį ar medžio šaką, darome žalą ne tik miškui, bet ir sau. . (V.Butkus,

I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P.

204 ).

PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. V. Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986;

2. V. Butkus, I. Jaskonis, V. Urbonas, V. Červokas. Mažieji miško

turtai. Vilnius,

1987;

3. J. Mazelaitis, V. Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980;

4. Pažinimo džiaugsmas populiarioji enciklopedija. Gyvoji gamta.

Vilnius, 1990;

———————–

Amanita muscaria