Žuvys

Įvadas: Bendra žuvų charakteristika:kokia išorinė ir vidinė sandara, gyvybiniai organai, jutimo organai, dauginimosi forma, reikšmė gamtoje. Žuvų prisitaikymas prie gamtos sąlygų:spalvos, kūno formos, gyvenamosios vietos reikšmė. Pavyzdys, Upinis ešerys, jo kūno danga ir spalva. Bendra žuvų klasės kūno danga ( oda) ir dariniai. Žuvies kūno danga – žvynai.Yra trys žvynų rūšys: plakoidiniai, ganoidiniai, kauliniai. Žuvų įvairovės, pavyzdžiai.

Žuvys

Žuvys gyvena jūrose, vandenynuose, upėse, ežeruose ir tvenkiniuose. Kaip ir sausumos gyvūnai, skirtingų rūšių žuvys prisitaikiusios gyventi skirtingose buveinėse. Iš viso yra daugiau negu 225000 įvairių žuvų rūšių. Jas, išskyrus bežandes – negės ir miksinas – galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: kaulines ir kremzlines žuvis.

Bežandės žuvys priskiriamos apskritažiomenių klasei.

Žuvys – šaltakraujai gyvūnai. Tai reiškia, kad jų kūnas neišskiria šilumos, ir jo temperatūra maždaug tokia pati, kaip vandens, kuriame gyvena.

Literatūra: Gamtos pasaulis Iliustruota enciklopedija Kaunas „Šviesa“ 1996, p. 28.

Bendra žuvų charakteristika:

Žuvų reikšmė gamtoje apibrėžia tuo, kad jos priklauso vandens organizmų mitybos grandinei. Žuvys – vandens šaltakraujai stuburiniai. Jų kūnas sudarytas iš trijų dalių: ggalvos, liemens ir uodegos. Kūno forma priklauso nuo gyvenamosios vietos ir žuvies biologijos ypatumų. Daugumos žuvų kūnas apaugęs žvynais ir gleivėtas. Žuvys juda irdamosios pelekais. Svarbiausia judėjimo organas ir vairas – uodegos pelekas. Spalva paprastai slepiamoji, maskuojamoji, ypač nejudrių žuvų. KKvėpuoja žiaunomis. Turi dviejų skyrių širdį. Šalinimo organai – inkstai. Galvos smegenis sudaro 5 skyriai. Išsivystę jutimo organai: regėjimas – akys, uoslė – šnervės ir uoslės maišeliai, klausos – vidinė ausis ir šoninės linijos organai, priimantys bangų svyravimus.

Daugumos žuvų apvaisinimas išorinis, ikrai išleidžiami į vandenį ( retai veda vaikus ). Ikrų skaičius – nuo kelių vienetų iki milijonų ir priklauso nuo to, kaip žuvys saugo ir rūpinasi savo palikuonimis.

Žuvų prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų:

Žuvys – vandens stuburiniai gyvūnai. Gyvenimo sąlygos, maistas, konkurentai ir priešai visur skirtingi, nuo to priklauso labai įvairi žuvų sandara ir elgsena. Žuvys, gyvenančios giliai vandenyje ir jo paviršiuje, paprastai esti aptakios kūno formos, labai išlavėjęs jų uodegos pelekas. Dėl to jos greitai plaukioja, gelbėdamosi nuo priešų ir ppersekiodamos grobį. Žuvys, gyvenančios dugne, plaukioja lėtai, jų suplotas kūnas beveik nepastebimas ir grobiui, ir priešui. Žuvys, gyvenančios tarp ryškių koralinių sąžalynų, yra ryškių margų spalvų. Požeminių olų vandenyje, kur visiškai tamsu, gyvena bespalvės žuvys. Kai kurios gelmių žuvys turi šviečiančius organus, nes į gelmes niekada neprasiskverbia saulės šviesa.

Literatūra:Vadovėlis VIII kl. Originalą redagavo biologijos mokslų daktaras M.Kozlovas Biologija Kaunas „Šviesa“1990, p. 110 – 111, 115.

Upinio ešerio(kaulinė žuvis) kūno danga ir spalva:

Ešerio kūną dengia kauliniai žvynai. Kiekvieno žvyno priekinis kraštas įaugęs įį odą, o užpakalinis kraštas dengia kitos eilės žvynai. Visi kartu jie sudaro apsauginę žvynų dangą, kuri netrukdo kūnui judėti. Žuviai augant, žvynai tai pat didėja, pagal juos galima sužinoti žuvies amžių.

Iš viršaus žvynus dengia plona odelė, kurios liaukos išskiria gleives. Jos žuvies kūną aptraukia ištisiniu sluoksniu. Tokia gleivėta danga plaukiant sumažina trintį vandenyje ir apsaugo žuvį nuo bakterijų ir pelėsių.

Kaip ir daugumos žuvų, ešerio pilvas šviesesnis už nugarą. Iš viršaus nugara susilieja su tamsiu dugno fonu. Iš apačios šviesus pilvas mažiau pastebimas šviesiame vandens paviršiaus fone.

Ešerio kūno spalva būna nevienoda skirtingomis aplinkos sąlygomis. Miškų ežeruose, kur dugnas tamsus, ji yra tamsios spalvos. Kartais ten pasitaiko visiškai juodų ešerių. Vandens telkiniuose, kur šviesus smėlėtas dugnas, ešeriai esti šviesios ir ryškios spalvos. Ešerys dažnai slypi sąžalynuose. Čia dėl žalsvų savo šonų su tamsiomis vertikaliomis juostomis ešerys esti nepastebimas. Slepiamoji spalva padeda jam pasislėpti nuo priešų ir geriau tykoti aukos.

Ešerio kūno šonuose nuo galvos iki uodegos eina siaura tamsi šoninė linija. Tai savotiškas jutimo organas.

Literatūra:Vadovėlis VIII kl. Originalą redagavo biologijos mokslų daktaras M.Kozlovas Biologija Kaunas „Šviesa“1990, p. 101

Žuvų klasės kūno danga ( oda ) ir jos dariniai:

Daugelio atstovų kūną dengia epitelis, kurio struktūra labai įvairi ir priklauso nuo gyvūno rūšies ir ggyvenamosios aplinkos. Nors epitelio įvairovė ir didelė, šio audinio struktūrinėje organizacijoje yra bendrų dėsningumų. Dažniausiai epitelis yra daugiasluoksnis, bet jį sudaro vos pora ar keli ląstelių sluoksniai. Tarp savęs jos jungiasi desmosomomis. Pamatinio sluoksnio ląstelės prie pamatinės membranos tvirtinasi pusiaudesmosomomis. Epitelinėje dangoje yra liaukinių ląstelių, kurios pagal formą ir sekreto sudėtį yra skirstomos į tris grupes: gleivines, baltymines – grūdėtąsias ir tauriškąsias. Tauriškosios ląstelės išsiskiria mišrios sudėties sekretą, sudarytą iš baltymų ir mukopolisacharidų. Šio sekreto sudėtyje yra atbaidančių medžiagų, kurios naudojamos kaip pavojaus signalas. Kai kurių žuvų dengiamajame epitelyje randamos specialios ląstelės, kurių sekretas, transportuojantis chloridus, palaiko osmozinį slėgį. Žemesniesiems vandens vandens stuburiniams būdingos epitelio ląstelės, kurios išskiria baltymus, gleives ir kitokį specifinį sekretą. Liaukų sekretas apsaugo epitelio dangą. Kai kurių kaulinių žuvų ( PVZ., Trigla ) kūno dangos viršutiniame sluoksnyje yra pavienės cheminio jutimo ląstelės, kurių struktūra primena liežuvio skonio svogūnėlių sandarą. Apikaliniame epitelinių ląstelių paviršiuje yra mikrogaureliai. Ląstelės išsidėsto ant kamieninių ląstelių, sudarančių pamatinį sluoksnį. Šis sluoksnis ribojasi su giliu esančiu jungiamuoju audiniu – koriumu. Kamieninių ląstelių dėka kūno danga nuolat arba periodiškai atsinaujina.

Žuvų kūno danga gali suragėti. Susidaro raginių darinių židiniai, pavyzdžiui, dvikvapių žuvų pilvo pelekuose, kai kurių kaulinių žuvų galvos dangoje, žuvų skraiduolių kūno dangoje.

Literatūra: O.Kublickienė LLyginamosios histologijos pagrindai Vilnius 1994, p.20 – 21.

Žvynų rūšys:

1. Plakoidiniai žvynai – tai kremzlinių žuvų odos darinys. Jie formuojasi poodiniame skaiduliniame audinyje – koriume. Čia yra rombo formos plokštelės, kurių viršutinės dalys lyg aštrūs dantukai kyšo išorėje. Žvynas sudarytas iš kaulinės medžiagos osteodentino, kurio sudėtis panaši į kitų stuburinių gyvūnų dantų dentiną. Dantuko viršūnę gaubia plonas emalės sluoksnis. Emalė – ektoderminės kilmės kieta medžiaga. Plakoidinių žvynų viduje yra puriojo jungiamojo audinio, išraizgyto kraujo kapiliaras. Tai žvyno pulpa. Plakoidiniai žvynai dengia visą ryklio ir rajos kūną. Jie sudaryti panašiai kaip ir kitų stuburinių dantys.

2. Ganoidiniai žvynai – juos turi nedaug dabar išlikusių žuvų. Tai Afrikos daugiapelekiai (Polypteri) ir Š.Amerikos kaimanžuvės (Lepisosteidae). Ganoidinių žvynų pamatinė plokštelė yra koriume. Ji kaulinė. Rombiškus žvynus iš išorės dengia storas kieto ganoido sluoksnis.

3. Kauliniai žvynai – sudaryti iš epidermiu dengtų kaulinių plokštelių. Jie ploni ir lyg čerpės dengia visą žuvies kūno paviršių. Žvynai auga kartu su žuvies organizmu, todėl jų paviršiuje susidaro rievės, rodančios žuvies amžių. Kaulinius žvynus turi visos dabartinės žuvys (Teleostei)

Literatūra: O.Kublickienė Lyginamosios histologijos pagrindai Vilnius 1994, p.21, 22

Žuvų kūno išorės sandara ir kūno dangos įvairovė:

Strimėlė ( Clupea harengus membras ) – kūnas plokščias, nugara tamsi, šonai sidabriški. Žvynai nedideli, ploni, lengvai

iškrintantys.l – iki 20cm., D – 16 – 18, A – 15 – 17, Q – 20 – 25g.

Ančiuvis ( Engraulis encrasicholus ) – kūnas ilgas, beveik cilindriškas, didele iš šonų plokščia galva. Nugara žalia, šonai sidabriški, žiaunadangčiai gelsvi. Žvynai stambūs, lengvai iškrintantys. Dvi poros pailgėjusių žvynų užeina ant C. l. l. neturi. Snukis, ypač viršutinis žiomuo, atsikišęs į priekį. Žiotys labai gilios, jų kampai užeina už akių. Dantukai smulkūs. Akys didelės, snukio priekyje. Ž – 58 – 77, D –– 12 – 15, A – 16 – 20, l – iki 10 – 15cm., Q – iki 10 – 15g.

Čyras ( Coregonus nasus ) – kūnas aukštas, iš šonų plokščias. Nugara tamsi, šonai sidabriški. Dėl dėmelių kūno šonuose žvynai tamsoki.l.l. – 85 – 106, D – III – IV 9 – 11 (12), A – III 10 – 13. Galva maža, buka, mažomis žiotimis. Ž – (19) 21 – 25 (27), l – iki 0,8 m., Q – iki 110 – 16kg.

Seliava ( Coregonus albula ) – nugara pilkšvai žalsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. D, C ir P tamsūs. Žvynai vidutinio didumo, lengvai iškrintantys. l.l. – 70 – 91, D – III – IV (7) 8 – 9 (11), AA – III – IV (9) 10 – 13 (14). Galva maža, akys didelės, apatinio žiomuo atsikišęs į priekį ir užsirietęs į viršų. Žiotys mažos. Ž – 36 – 52, Q – iki 200g.

Stinta ( Osmerus eperlanus ) – kūnas ilgas ir žemas, nugara žalsvai rusva, šonai melsvai sidabriški, pilvas baltas. Žvynai maži, ploni, matiniai. l.l. nepilna, joje 4 – 16 žvynų. D ir C pilkšvi, A, P ir V bespalviai. D – II – III 7 – 9, A – III – IV 11 – 14. Galva ilga, apatinis žiomuo atsikišęs. Akys virš žiočių kampų. Žuvis turi specifinį, panašų į agurkų kvapą.

Kiršlys ( Thymallus ) – nugara žalsvai pilki, šonai sidabriški, su juodais taškeliais ir retais gelsvais, violetiniais ar rrusvais ruoželiais. l.l. – 74 – 96, P ir V rausvi ar gelsvi, A, C, D violetinio atspalvio. D labai ilgas ir aukštas, dėmėtas, IV – VII 13- 17, A – II – IV 8 -11, trumpesnis už D. Turi riebalinį peleką. Galva maža, smailiu snukiu. Ant žiomenų nedaug mažų dantų. l – iki 60cm., Q – iki 1,0 – 1,5 (2,5)kg.

Lydeka ( Esox lucius ) – kūnas ilgas, žemas, plokščiais šonais. Nugara žalsvai pilka. Šonai pilkšvai žalsvi, žalsvi ar ppilkai gelsvi. Pilvas šviesus. Šonai A, C ir D dėmėti. Dažnai dėmės ant kūno sudaro skersines juostas. Galva ir snukis ilgi ir plokšti iš viršaus. Žiotys gilios, su daugeliu smailių aštrių dantų, palinkusių į ryklės pusę. Apatinio žiomens dantys didesni. Smulkūs aštrūs dantukai auga ant gomurio, liežuvio, žiauninių lankų. Žvynai pailgi, l.l, – (110) 121 – 144. l. l. beveik tiesi, ištisinė. Tik Tolimųjų Rytų vandenyse gyvenančių lydekų dažniausiai ji būna ne ištisinė, o eina keliomis lygiagrečiomis punktyrinėmis eilėmis. D pilkai gelsvas ir pilkai rusvas, virš A. P ir V oranžiniai, neporiniai pelekai pamarginti tamsiomis dėmelėmis. D – IV – X 13 – 16, A – III – VIII 11 – 14 (16), l – iki 1,5 1,6 m., Q – iki 35 – 40kg.

Ungurys ( Anguilla ) – kūnas panašus į gyvatės – ilgas, cilindriškas, iš šonų plokščia uodegine dalimi. Galva maža, plokščia iš viršaus, smailiu snukiu. Apatinis žiomuo išsikišęs į priekį. Nedidelės akys virš žiočių kampų. Nugara žalsvai pilka, tamsiai rusva arba juoda, šonai pilkai gelsvi ar pilkšvai sidabriški, pilvas gelsvas arba baltas. Oda stora, labai gleivėta. Žvynai smulkūs, giliai įaugę į odą. D ir C labai ilgi, susijungę. D prasideda toli nuo P galų. P už žiauninių pplyšių. V neturi. l – iki 1,2m., Q – iki 3,5 – 4,0kg.

Šapalas (Leucisus cephalus) – kūnas apvalus, nugara tamsiai žalia arba juosva. Šonai balti arba gelsvi. Galva stora ir plati. Žiotys galinės, didelės. Akys geltonos, su šviesiai ruda dėmele. Žvynai stambūs, kraštuose su juodomis dėmėmis, l.l. – (42) 44 – 46 (48). D tamsiai pilkas, P oranžinis, A ir V raudoni. D – III (7) 8 – 9, A – III (7) 8 – 10. R – 2.5 – 5.2, dvieiliai, su kabliukais viršūnėse. l – iki 61cm., Q – iki 4 – 7,25kg.

Literatūra: J.Virbickas Lietuvos žuvys. Vilnius „Mokslas“1986. p.19, 21, 35, 36, 39, 41, 42, 43, 47

Priedai:

1pav. Kaulinė žuvis

2pav. Kremzlinė žuvis

Kaulinių žuvų žvynai:

3 2 1

1. epidermis

2. kaulinė plokštelė

3. koriumas

Plakoidinis žvynas:

1. koriumas

2. epidermis

3. pamatinė plokštelė

4. pulpa

5. kraujo kapiliaras

6. osteodentinas

7. emalė

Išvados:

 Žuvys – šaltakraujai, stuburiniai vandens gyvūnai.

 Dvi grupės: kaulinės, kremzlinės žuvys.

 Bendra charakteristika: kūnas sudarytas iš trijų dalių: galvos, liemens, uodegos. Juda pelekų ir uogos pagalba. Kvėpuoja – žiaunomis, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Turi širdį, šalinimo, jutimo organus ir kitus. Dauginasi lytiškai.

 Nuo gyvenamosios vietos ( vandens telkinio, pvz. Jūra, ežeras, upė t.t.) priklauso kūno fforma, spalva.

 Reikšmė gamtoje – mitybinės grandies atstovas.

 Kaulinių žuvų kūnas padengtas kauliniais žvynais. Žvynai nuolat būna gleivėti. Tai mažina trintį su vandeniu. Gleives išskiria odos liaukos.

 Kremzlinių žuvų odą dengia aštrūs, atgal atgręžti žvynai.

Žodynėlis:

C – uodeginis pelekas.

l.l. – šoninė linija.

l – kūno ilgis nuo snukio pradžios iki uodeginio peleko spindulių pamatų.

D – nugarinis pelekas.

A – analinis ( pauodeginis) pelekas.

Ž – žiauninio koštuvėlio spaigliukai ant pirmojo žiauninio lanko įlinkusio krašto.

P – krūtininiai pelekai.

V – pilviniai pelekai.

Q – masė.

R – ryklėdančiai. Netikri dantys ant pakitusio penktojo žiauninio lanko, išsidėstę 1,2 ar 1,3 eilėmis.(eilės nurodomos skaitmenimis, juos atskiriant taškais)

Romėniškais skaitmenimis pažymima kietų spindulių arba nenariuotų dyglių, o lotyniškais – šakotų spindulių skaičius peleke.

Skaitmenys skliaustuose rodo kraštutinius variantus.