Helmintai

Helmintai

Helmintai – parazitinės kirmėlės. Gyvulys, kurio organizme laikinai arba nuolat gyvena parazitas, vadinamas seimininku. Pagal parazito vystymosi ypatybes, jo prisitaikymą parazituoti, skiriami šie parazitu seimininkai: tarpinis šeimininkas, kurio organizme vystosi parazito lerva; galutinis seimininkas, kurio organizme parazitas subręsta lytiškai. Kai kuriu rūšių parazitai turi daugiau negu vieną tarpinį šeimininką, kuriame formuojasi skirtingų stadijų lervos. Toks šeimininkas vadinamas papildomuoju, arba antruoju tarpiniu šeimininku.

Pavyzdžiui, Diphyllobothrium latum vystytis reikia trijų šeimininkų: suaugę helmintai parazituoja mėsėdžių, kiaulių ar žmonių plonojoje žarnoje, o jų llervos vystosi ciklopų ar diaptomų organizme, o po to gėlavandenių žuvų organizme. Su užsikrėtusių pagrindinių šeimininkų išmatomis išsiskiria lerva koracidija ir skverbiasi į pirmojo tarpinio šeimininko organizmą. Žuvys šių helmintų lervomis užsikrečia prariję užsikrėtusius ciklopus. Žuvų raumenyse, ikruose vystosi galutines stadijos lerva – plerocerkoidas.

Žmonės suvalgę, arba mėsėdžiai, suėdę tokią termiškai neapdorota žuvį, užsikrečia šiuo helmintu.

Dėl aplinkos poveikio, evoliucijos procese dalis parazitų prisitaikė parazituoti daugelio seimininkų organizme,pvz., kepeninė siurbikė galinti parazituoti daugelio naminių ir laukinių gyvulių kepenyse ir tulžies llatakuose. Tačiau yra ir tokiu parazitų, kurie parazituoja tiktai vieno seimininko organizme, pvz., kiaulių metastrongilai. Toks šeimininkas vadinamas obligatiniu.

Daugindamiesi helmintai dažniausiai išskiria kiaušinėlius, kurie patenka į išorę. Kai kurių helmintų kiaušinėliai patenka į šeimininko organizmą, bet jame nesivysto. Tokie sseimininkai vadinami rezervuariniais, pvz., mėsėdžių nematodo kiaušinėliai gali patekti į graužikų organizmą. Tačiau iš kiaušinėlių išsivysčiusios lervos toliau nebesivysto ir gali ilgai išlikti gyvybingos rezervuarinio seimininko audiniuose. Mėsėdžiai, prariję tokį graužiką, užsikrečia toksokaroze.

Pagal parazitavimo trukmę parazitai gali būti laikini. Tokie parazitai vystosi ir gyvena aplinkoje, o šeimininkas jiems reikalingas tik mitybai,pvz., vištų erkės.

Parazitai, kurie vystosi ir maitinasi ant šeimininko organizmo nuolat, vadinami stacionariniais.

Parazitams būdinga skirtingos anatominės bei morfologinės savybės ir skirtingas vystymasis. Pagal tai skirstomi į atskiras grupes:

Tipas: plokščiosios kirmėlės (Platyhelminthes);

Klasė: siurbikės- trematodai (Trematoda);

Klasė: kaspinuočiai- cestodai (Cestoda);

Tipas: apvaliosios kirmėlės- nematodai (Nemathelminthes);

Tipas: dygiastraubliai (Acanthocephala).

Cestodai

Cestoda klasės helmintų sukeliamos ligos vadinamos cestodozėmis. Ligą gali sukelti ne tik pagrindinių šeimininkų organizme parazituojantys subrendę cestodai, bet ir tarpinių šeimininkų organizme išsivysčiusios cestodų lervos, pvz., EEchinococcus granulosus subrendęs cestodas parazituoja mėsėdžių plonojoje žarnoje. O jų lervos- visų naminių ir daugelio kitų gyvūnų, taip pat žmonių kepenyse ir plaučiuose.

Daugelis kaspinuočių būriui (Pseudophyllidea) priklausančių cestodų parazituoja žuvų organizme. Veterinarijoje svarbūs yra šunų, lapių, kačių ir daugelio žuvimi mintančių žinduolių organizme aptinkamas parazituojantis platusis kaspinuotis Diphyllobothrium latum ir paukščių organizme parazituojantis Ligula intestinalis. Jų gimda yra atvira, todėl kiaušinėliai iš jos nuolat išskiriami į aplinką. Naminių gyvulių organizme parazituoja grandiniai cestodai Cycklophyllidea.

Cestodai yra hermafroditiniai juostiniai helmintai. Jie nneturi kūno ertmių ir virškinimo trakto. Cestodų kūnas sudaryta iš galvutės, kaklelio ir kūno. Pagal cestodų rūšį, strobilė būna iš kelių ar keliolikos šimtų narelių.

Cestodai gali būti nuo kelių milimetrų (Echinococcus granulosus) iki keliolikos metrų (Taenia saginata) ilgio. Daugelio rūšių cestodų skoleksas būna ovalu. Ji gali būti su dviem ar keturiais siurbtukais, ant kurių gali būti chitininių kabliukų, arba su dviem prisiurbimo vagelėmis – botrijomi. Viršutinėje skolekso dalyje gali būti straubliukas, o ant jo – viena ar dvi eilės chitininių kabliukų. Kabliukų forma budinga kiekvienai cestodų rūšiai.

Strobilė gali būti iš kelių ar daugelio proglotidų. Pagal cestodo rūšį, nareliai būna įvairių formų. Pirmieji būna mažesni, o paskutiniai subrendę vadinami apvaisintais. Kaklelio zonoje formuojasi vis nauji ir nustumia senesnius toliau.

Iš išorės cestodus dengia kutikulinė – tegumentas. Per jį vyksta maisto medžiagų absorbcija. Po tegumentu yra raumeninių ląstelių sluoksnis ir parenchima, kuri užpildo tarpus tarp organų.

Narelio šonuose yra du šalinimo kanalai, kurie narelio apačioje jungiasi skersiniu kanalu. Šalinimo sistema protonefridinio tipo. Iš šoninių kanalų šakojasi smulkūs kanalėliai, kurių galuose yra galinės ląstelės. Šoniniai kanalai prasideda kaklelio srityje, nenutrūkdami eina per visą strobilę ir baigiasi angelėmis paskutiniame narelyje.

Hermafroditinės lytinės sistemos vyriški ir moteriški organai yra kiekviename subrendusiame narelyje. Paskutiniuose apvaisintuose nareliuose šie oorganai redukuojasi, todėl lieka tik apvaisintų kiaušinėlių prisipildžiusi gimda.

Vyriška lytinė sistema sudaryta iš difuziškai parenchimoje išsidėsčiusių pūslelių, vadinamų sėklidėmis. Jų kiekviename narelyje gali būti iki tūkstančio ir daugiau. Sėklidės atsiveria į vamzdelio formos plonus sėklos išvedamuosius latakėlius, kurie jungiasi į neporinį sėklatakį. Sėklatakis eina skersai kiekvieno narelio ir baigiasi kopuliacijos organu – cirusu, esančiu ciruso maišelyje. Vyriški ir moteriški lytiniai organai baigiasi genitalinėmis poromis, kurios lateraliniame krašte atsiveria šalia kiekvieno narelio ir sudaro bendrą genitalinę porą.

Moteriškoji lytinė sistema prasideda kiaušide, kuri dažnai būna dviejų dalių, iš šakotų kanalėlių kiaušidžių kanalėliuose vystosi kiaušinėliai. Kiaušintakyje yra spermos imtuvas, kuriame kaupiamos spermos atsargos. Iš kiaušidės per kiaušintakius kiaušinėliai patenka į pūslės pavidalo liauką – ootipą. Į ootipo atsiveria trynio liaukos latakas ir gimda. Dažniausiai gimda būna uždaras maišelis kiaušinėliams saugoti.

Daugelio rūšių cestodų embrioninis vystymasis vyksta gimdoje. Į aplinką išsiskyrusių kiaušinėlių viduje būna susiformavęs ovalo formos embrionas, vadinamas onkosfera. Onkosfera turi tris arba penkias poras chitininių kabliukų užuomazgų.

Cestodų kiaušinėliai patenka į tarpinių šeimininkų virškinimo traktą. Virškinimo sultims suvirškinus kiaušinėlio apvalkalėlį, išsineria onkosfera ir kabliukais įsikabina į žarnų sienelę. Patekusios į kraujagysles ar limfagysles, onkosferos nešamos į rūšiai būdingą parazitavimo vietą toliau vystytis.

Trematodai

Ligos, kurias sukelia Trematoda klasės helmintai, vadinamos trematozėmis. Trematoda klasės helmintai skirstomi įį tris būrius: Monogenea,Digenea ir Aspidogastrea.prie pastarojo būrio priskiriama viena šeima Aspidogastridae, kurios atstovai parazituoja žuvų, vėžlių, moliuskų organizme. Monogenea būrio atstovai parazituoja šaltakraujų stuburinių organizme. Šie trematodai vystosi be tarpinių šeimininkų. Digenea būrio trematodai turi vieną ekskrecinę anga ir vystosi per tarpinius šeimininkus.

Trematodai yra dorsoventraliniai plokšti, nesegmentuoti helmintai. Jie būna nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų ilgio ir parazituoja stuburinių vidaus organuose ar audiniuose. Iš išorės trematodus dengia tegumentas, kuris būna lygus arba nusėtas dygliukų. Tegumentas yra fiziologiškai dinamiška struktūra, atliekanti maistinių medžiagų transporto funkciją.

Kaip fiksacijos organą, trematodai turi ventralinį siurbtuką ventralinio paviršiaus pirmame trečdalyje ir žiočių siurbtuką priekiniame trematodo gale. Kai kurie trematodai ventralinio siurbtuko gali neturėti.

Virškinimo kanalas prasideda žiotimis su žiočių siurbtuku. Žiotys pereina į raumeningą ryklę, toliau į stemplę. Stemplė pereina į žarną, kuri daugelio trematodų dalijasi į dvi uždarais galais dalis. Jos savo ruožtu gali turėti antrines ir tretines atšakas, kurios taip pat baigiasi uždarais galais. Kelių rūšių trematodai turi išangę – anusą.

Šalinimo sistema yra protonefridinio tipo, kaip ir cestodų. Ją sudaro centrinis šalinimo kanalas, į kurį suteka ekstraktas iš po visą kūną išsišakojusių ekskreto surenkamųjų kanalėlių. Šių kanalėlių galuose yra galinės ląstelės, kurių citoplazmoje yra ertmė, išklota virpamosiomis blakstienėlėmis. Galinės ląstelės surenka ekskretą, o

virpamosios blakstienėlės judėdamos sukuria srovę ir stumia ekskretą toliau, į surenkamuosius kanalėlius. Iš jų ekskretas patenka į centrinį šalinimo kanalą ir per šalinimo porą išstumiamas lauk.

Kvėpavimo sistemos ir kraujotakos neturi. Kvėpuoja anaerobiškai.

Visi trematodai yra hermafroditai. Vyrišką lytinę sistemą sudaro porines sėklidės, du sėklatakiai, sėklos ištekamasis kanalas ir kopuliacijos organas cirusas. Sėklidės būna šakotų kanalų ar sferinės formos, taip pat gali būti ir smulkesnės. Genitalinė pora dažniausiai būna ventralinio paviršiaus priekinėje dalyje, bet kai kurių rūšių gali būti užpakalinėje arba ššoninėje.

Moteriškieji lytiniai organai prasideda neporine kiaušide, kuri dažniausiai būna šakoto vamzdelio formos. Kiaušidėje vystosi moteriškos lytinės ląstelės, kurios išstumiamos į kiaušintakį. Į kiaušintakį atsiveria trynio liaukos kanalas, ootipas, taip pat laurerio liaukos kanalas. Ootipe formuojasi kiaušinėliai, o jį supančios Meliso liaukos gamina kiaušinėlių apvalkalėlių medžiagas. Trematodo šonuose yra porinės trynio liaukos, susidedančios iš daugelio folikulų, atsiveriančių į išilginius trynio kanalus; pastarieji atsiveria į skersinį trynio kanalą, kuris baigiasi ootipe. Praplatėjęs kiaušintakis atsiveria į vingiuotą gimdą. Gimda baigiasi lytine angele, kuri aatsiveria į kloaką.

Trematodų kiaušinėliai su šeimininko išmatomis išskiria į aplinką. Palankiomis sąlygomis, kiaušinėliui patekus į vandenį, iš jo išsineria lerva – miracidija. Miracidija būna trikampio formos, priekinis jos galas platesnis. Iš išorės miracidiją dengia blakstienotoji ektoderma. Judindamos blakstienėles drėgnoje terpėje mmiracidijos gali judėti. Priekinėje dalyje jos gali turėti dygliuką, kuriuo prasiskverbia į tarpinio šeimininko organizmą.

Miracidijos turi nervinį gangliją, šviesai jautrų organą –„akutę“. Priekiniame kūno gale jos turi liauką, išskiriančią proteolitinius fermentus. Jie skaido baltymus ir peptidus. Miracidijos nesimaitina, o toliau vystosi prasiskverbusios į tarpinį šeimininką- moliuską. Proteolitiniais fermentais miracidijos tirpdo moliusko audinius ir skverbiasi į jo kepenis ar kasą. Čia miracidijos netenka blakstienėlių ir „akutės“, virsta maišelio pavidalo sporocista. Sporocistos viduje iš gemalinių ląstelių formuojasi kitos stadijos lervos- redijos užuomazgos. Iš sporocistų ar redijų vystosi galutinės stadijos lerva- cerkarija. Redijos turi žiočių siurbtuką, ryklę, maišelio pavidalo žarną ir ekskrecinę sistemą. Cerkarijos turi siurbtukus ir žarną, panašią į suaugusių helmintų, bei ekskrecinę ir nervinę sistemą. Kai kurių rūšių lervos dar turi uuodegėlę, kurią judindamos plaukia vandenyje, palikusios moliuską.

Cerkarijos yra paskutinės stadijos invazinės lervos, todėl turi patekti į galutinio šeimininko organizmą, kad baigtų vystytis. Kai vystymuisi reikia vieno tarpinio seimininko, iš moliusko išėjusį cerkarija patenka pas galutinį seimininką, kai šis geria vandenį su cerkarijomis. Laiku nepatekusios į galutinio šeimininko virškinimo traktą cerkarijos gali tvirtintis prie augalų ir incistuotis, o į galutinio šeimininko virškinimo traktą patenka šiam suėdus žolės su incistuotomis metacerkarijomis. Kai vystymuisi reikia antro tarpinio šeimininko, išėjusi iš pirmojo tarpinio šeimininko ccerkarija patenka pas antrąjį šeimininką, incistuojasi jo organizme ir tampa metacerkarija. Galutinis šeimininkas užsikrečia suėdęs tarpinį šeimininką su metacerkarijomis.

Metacerkarija, patekusi į galutinio šeimininko virškinimo traktą, išsineria iš cistos ir per žarnų sienelę migruoja į rūšiai būdingą parazitavimo vietą.

Patogeninis trematodų poveikis pasireiškia lervoms patekus į audinius ar organus bei suaugusiems helmintams pradėjus maitintis pagrindinio šeimininko audinių skysčio, krauju ar audinių ląstelėmis. Mūsų klimato zonoje dažniausios ir patogeniškiausios yra atrajotojų trematodas Fasciola hepatica, galintis sukelti didelių ekonominių nuostolių avininkystėje ir galvijininkystėje. Migruojančios nesubrendusios fasciolės gali pažeisti kepenų parenchimą, sukelti stambiųjų tulžies latakų kalcifikacija bei fibrozę ir įnešti patogeninių mikroorganizmų, pvz., Clostridium oedematiens.

Nematodai

Nematoda klasės helmintų sukeliamos ligos vadinamos nematozėmis, o šias ligas nagrinėjantis mokslas – nematodologija. Dalis šios klasės helmintų gyvena vandenyje, dirvoje arba parazituoja žemės ūkio bei laukinių gyvūnų, vabzdžių organizme arba ant augalų. Šios klasės helmintai sukelia daugiausia veterinarijoje svarbių parazitinių ligų.

Nematodai yra plauko storio arba storesni skirtalyčiai helmintai. Šie helmintai būna nuo 1 mm iki 1m ilgio. Nematodai būna verpstės ar siūlo formos, į abu galus smailėjantys. Skersini jų pjūvis yra apskritimas. Nematodų patelės visada būna didesnės už patinus.

Iš išorės nematodų kūno paviršių dengia žieduota kutikulė. Kai kurių rūšių nematodai turi įvairių kutikulės darinių. Po kutikule yra hipodermis, kuris formuoja iišilgai kūno keturis į vidų atsikišusius volelius. Dorsaliniame ir ventraliniame voleliuose išilgai kūno yra dorsalinis ir ventralinis nervų kamienas; lateraliniuose voleliuose yra lateraliniai ekscentriniai kanalai. Iš vidaus hipodermis išklotas išilginių raumeninių skaidulų sluoksniu, kuris hipodermio volelių dalijamas į keturias dalis. Raumenų ląstelės išsidėsčiusios tarp hipodemio ir kūno ertmės. Nematodų kūno ertmė prisipildžiusi skysčio. Raumenų skaidulos padeda išlaikyti vidinį jo slėgį; taip išlaikoma kūno forma. Nematodų vidaus organai yra kūno ertmių skystyje.

Nematodų virškinimo sistema yra tubulinė. Ji prasideda priekinės kūno dalies ertmėje, kuri vadinama žiotimis. Kai kurių rūšių nematodai aplink žiotis turi lūpas. Žiotis pereina tiesiai į cilindro formos raumeningą ryklę arba turi papildomą žiočių kapsulę. Žiočių kapsulė turi storas kutikulines sieneles ir gali turėti chitininės dantukų formos plokšteles. Šiomis plokštelėmis nematodai nurėžia gleivinės gabaliuką ir apvirškina jį kapsulės liaukų išskiriamais fermentais. Kai kurių rūšių nematodai į kapsulę gali išskirti antikoaguliantų, stabdančių kraujo krešėjimą, ir taip palengvina maitinimosi procesą. Nematodai, turintys mažą žiočių kapsulę (trichostrongilidai) arba mažas žiotis (askaridės), dažniausiai maitinasi šeimininko gleivinės skysčiais, žuvusiomis audinių ląstelėmis, virškinimo produktais ar virškinimo trakto turiniu. Helmintai, parazituojantys kraujyje arba audiniuose, maitinasi krauju ar audinių skysčiais.

Nematodų stemplė gali būti įvairios formos, turėti rūšinių ypatumų. Tai raumeningas organas, kurio sienelėje išsidėsčiusios liaukos išskiria virškinimo fermentus. SStemplė stumia maistą į vamzdelio formos neraumeningą žarną. Virškinimo traktas baigiasi tiesiąja žarna, kurios vidinis paviršius išklotas mikrogaureliais, didinančiais žarnos adsorbcinį paviršių. Patelių žarna atsiveria į anusą, o patinėlių į kloaką; joje yra ir genitaliniai organai.

Nematodų šalinimo sistema yra primityvios sandaros. Ją sudaro du šoniniai išilginiai susijungiantys šalinimo kanalai ir ekskrecinė pora, atsiverianti priekinėje kūno dalyje, ties stemple.

Patelių ir patinėlių lytiniai organai yra vamzdelio formos. Patelių lytiniai organai – kiaušidė, kiaušintakis ir gimda, kuri gali būti porinė, bei vagina ir vulva. Kai kurių rūšių nematodai tarp gimdos ir vaginos turi raumeningą organą, padedantį išskirti kiaušinėlius į išorę. Patinėlių lytiniai organai – neporinės sėklidės ir sėklinis kanalėlis, kuris baigiasi kloakoje. Kai kurių rūšių nematodai turi papildomus lytinius organus: gubernakulą, spikules, lytinę bursą. Spikulės yra porinis chitininis organas, atliekantis kopuliacijos organo funkciją. Gubernakulas taip pat yra chitininis organas, naudojamas kopuliacijos metu.

Nematodai dauginasi dvejopai: patelės iš lytinės angos į aplinką išskiria kiaušinėlius arba gyvas lervas. Virškinimo trakte parazituojančių nematodų vystymasis nėra sudėtingas. Patelė išskiria apvaisintus kiaušinėlius, kurie su šeimininko išmatomis šalinami į aplinką. Išorėn patenka įvairaus vystymosi lygio kiaušinėlių, kurių viduje susiformuoja L1, L2, L3, L4. penktoji vadinama nesubrendusių nematodų stadija. Daugelis nematodų turi tarpinius šeimininkus. Dalis vystymosi proceso gali vykti aplinkoje

esančioje išmatose, todėl gyvuliai dažniausiai užsikrečia iš aplinkos.

Nematodai, kurie vystosi be tarpinių šeimininkų, vadinami geonematodais. Jiems būdinga tiesioginis vystymosi ciklas. Jų kiaušinėliai arba lervos iš gyvulio organizmo su išmatomis patenka ant žemės, mėšlo ar į vandenį. Tinkamose sąlygose kiaušinėlio viduje formuojasi pirmos stadijos L1 lerva. Ji išsineria iš kiaušinėlio, aplinkoje nerasi du kartus ir tampa L3 stadijos lerva. Šios stadijos lervos yra invazinės. Išimtis yra kiaulių nematodai Ascaris suum, kurių lervos tampa invazinėmis neišėjusios iš kiaušinėlio.

Gyvuliai užsikrečia per os aarba perkutiniu būdu, kai į jų virškinimo traktą patenka invazinės L3 stadijos nematodų lervos. Šeimininko virškinimo trakte jos neriasi, tapdamos L4 stadijos lervomis, po to neriasi dar kartą (tampa L5 stadijos) ir sugrįžusios į žarnų spindį subręsta. Į virškinimo traktą patekusios lervos dažniausiai prasiskverbia į gleivinę. Čia kai kurių rūšių lervos patenka į kraujagysles ir migruoja su krauju po šeimininko organizmą, kol sugrįžta į virškinimo traktą. Taip vystosi daugelio rūšių nematodai.

Nematodai, kurių vystymuisi reikia tarpinio šeimininko, vadinami bionematodais. Jiems būdinga nnetiesioginis vystymosi ciklas. Šių nematodų tarpiniai šeimininkai gali būti vabzdžiai, sliekai ar moliuskai. Jų organizme lerva neriasi pirmus 2 kartus. Pagrindinis šeimininkas užsikrečia suėdęs tarpinį šeimininką, arba L3 lervos patenka į pagrindinio šeimininko organizmą tuomet, kai tarpinis šeimininkas maitinasi jo kkrauju.

Dygiastraubliai

Tai į nematodus labai panašūs skirtalyčiai helmintai. Jie parazituoja naminių bei laukinių gyvulių ir paukščių organizme. Jų kūnas panašus į askaridžių, tačiau priekinis galas platesnis. Šių helmintų kūno forma, kūno ertmės buvimu, raumenų ląstelių sandaros panašumu ir mažaląsteliškumu, labai būdingu nematodams, dygiastraubliai yra artimi apvaliosioms kirmėlėms. Dygiastraublių straubliukas būna su chitininiais kabliukais, todėl primena kaspinuočių skoleksą. Būdinga tai, kad šie helmintai neturi virškinimo sistemos. Jie maitinasi asimiliacijos būdu, adsorbuodami maisto medžiagas per kutikulę. Todėl dygiastraublių kutikulė labai raukšlėta, o raukšlės padidina adsorbcinį paviršių. Dėl raukšlių dygiastraubliai iš pažiūros atrodo segmentuoti.

Lytiniai organai užima du trečdalius kūno ertmės. Patinėlių lytinė sistema sudaryta iš dviejų sėklidžių. Nuo sėklidžių prasideda ištekamieji latakėliai, į kurių spindį išsilieja prostatos liaukos sekretas. Raiščiu apsupta kiaušidė būna tik jjaunų patelių. Vėliau raištis išnyksta, kiaušidė suyra, o joje susiformavę kiaušinėliai pasklinda į kūno ertmę, ten ir subręsta. Subrendę kiaušinėliai išorėn išsiskiria per labai sudėtingą sistemą.

Šių helmintų lervos vystosi tarpinių šeimininkų, dažniausiai vėžiagyvių ir vabzdžių organizme. Patelės išskiria kiaušinėlius su viduje susiformavusia, keturių plėvelių apsupta lervute – akantor. Tarpiniai šeimininkai užsikrečia prariję kiaušinėlius. Jų organizme akantor lerva vėliau tampa galutinės stadijos invazine lerva – cistakanta.

Profilaktikos priemonės

Helmintozių profilaktikai labai svarbu gyvulius tinkamai girdyti, nes nešvariame vandenyje gali būti helmintų kiaušinėlių arba llervų. Gyvulius girdyti rekomenduojama švariu šulinių ar gręžinių vandeniu, tiekiamu iš automatinių girdyklų. Jeigu gyvulius tenka girdyti iš atvirų vandens telkinių (tvenkinių, ežerų, upių, melioracijos griovių), geriau semti tekantį vandenį iš daugiau negu 1m gylio,o dar geriau netoli kranto iškasti šulinį, kad vanduo filtruotųsi per žemės sluoksnį. Nerekomenduojama gyvulius girdyti iš balų, griovio ir pelkių, nes tokiame vandenyje gali būti helmintų kiaušinėlių, o šalia telkinių gali veistis trematodų tarpiniai šeimininkai. Vandens paukščiai, auginami be vandens telkinių, apsaugomi nuo užsikrėtimo daugeliu biohelmintų.

Helmintų kiaušinėliai ir lervos lauk patenka su užsikrėtusių gyvulių išmatomis. Todėl labai svarbu įrengti mėšlides taip, kad neterštų aplinkos ypač vandens telkinius. Gerai įrengtoje mėšlidėje dėl savaime kylančios temperatūros lervos ir kiaušinėliai žūva.