Kuršių Nerijos nacionalinio parko žinduoliai

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

GAMTOS IR MATEMATIKOS MAKSLŲ FAKULTETAS

BIOLOGIJOS KATEDRA

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINO PARKO ŽINDUOLIAI

KURSINIS DARBAS

Klaipėda, 2006

TURINYS

ĮVADAS 3

2. LITERATŪROS APŽVALGA 4

2.1 Kuršių Nerijos nacionaliniame parke gyvenančių žinduolių bendri bruožai 4

2.1.1 Būrys Vabzdžiaėdžiai (Insectivora) 4

2.1.2 Būrys Šikšnosparniai (Chiroptera) 5

2.1.3 Būrys Graužikai (Rodentia) 6

2.1.4 Būrys Kiškiažvėriai (Lagomorpha) 8

2.1.5 Būrys Plėšrieji (Carnivora) 9

2.1.6 Būrys Irklakojai, arba ruoniai (Pinnipedia) 10

2.1.7 Būrys Porakanopiai (Artiodactyla) 11

2.2 Žinduolių tyrimai Kuršių Nerijoje 12

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA 14

3.1 Tyrimo metodika 14

3.2 Tyrimo vietos charakteristika 15

4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 17

4.1 2005 m – 2006 m. tyrimų rezultatai ir jų aptarimas 17

IŠVADOS 19

LITERATŪROS SĄRAŠAS 20

SANTRAUKA 22

SUMMARY 23

PRIEDAI 24

ĮVADAS

Kuršių Nerija – pusiasalis, kurį nuo Lietuvos skiria Kuršių marios, oo iš kitos puses krantus skalauja Baltijos jūra. Kuršių Nerija yra 97 km ilgio, Lietuvai priklauso apie 52 km šio pusiasalio. 1991 metais Lietuvai priklausančioje pusiasalio dalyje buvo įsteigtas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas (Mukienė, 1998). Niekur kitur Lietuvoje nepamatysime tokios unikalios gamtos: smėlio kopos, kopagūbriai, pušynai, mišrieji miškai, pievos, pelkės, daubos. Taip pat gausu žinduolių.

Žinduoliai tai aukščiausios sandaros gyvūnai su pastovia kūno temperatūra. Beveik visas kūnas apaugęs įvairios sandaros ir funkcijų plaukais. Odoje gausu liaukų. Dažniausiai turi 4 kojas (Gecevičiūtė, 11974).

Iš apie 70 Lietuvoje gyvenančių žinduolių rūšių apie 41 rūšių sutinkama Kuršių Nerijos Nacionaliniame parke (Mickevičius, 1999). Be plačiai Lietuvoje išplitusių gyvūnų – briedžio, šerno, stirnos, pilkojo kiškio, lapės, kiaunės, kanadinės audinės, bebro, Kuršių Nerijos Nacionaliniame parke gyvena ir kkeletas saugomų žinduolių rūšių, tai ūdra (Lutra lutra) ir, kartais Kuršių nerijos pakrantėse aptinkamas, ilgasnukis ruonis (Halichoerus gryspus) (Barauskas ir kt., 2004). Iš viso Kuršių nerijoje gyvena net 9 rūšys įrašytos į Raudonąją knygą (Valstybiniuose., 2003).

Didėja susidomėjimas Lietuvos žinduoliais, atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų.

Kuršių Nerijoje taip pat buvo atlikti įvairūs žinduolių tyrimai. Dauguma žinių apie Kuršių Nerijos teriofauną – tai subjektyvūs autorių pastebėjimai, nes iki 1996 metų specialūs moksliniai tyrimai buvo vykdyti tik du kartus (Mickevičius, 1999). Vėliau dar keletą kartų buvo apibendrintos ir atnaujintos žinios apie Kuršių Nerijoje gyvenančius žinduolius.

Kuršių Nerijos unikalumas, mažas žinduolių ištirtumas ir paskatino tirti jų rūšinę įvairovę.

Darbo tikslas: Supažindinti su Kuršių Nerijos Nacionalinio parko žinduolių rūšine įvairove.

Darbo uždaviniai:

1. Ištirti Kuršių Nerijos Nacionalinio parko žinduolių rūšinę įvairovę, rremiantis ankščiau atliktų tyrimų rezultatais bei savo stebėjimais.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Kuršių Nerijos nacionaliniame parke gyvenančių žinduolių bendri bruožai

Žinduoliai – progresyviausia stuburinių klasė. Svarbiausi progresyvumo bruožai- gerai išsivysčiusi centrinė nervų sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis (Prūsaitė, 1988). Beveik visų kūnas apaugęs įvairios sandaros ir funkcijų plaukais; kartais oda yra su žvyneliais ar šarvu. Paplitę visur (Gecevičiūtė, 1974). Kuršių nerijos nnacionaliniame parke gyvena apie 41 rūšis žinduolių (Mickevičius, 1999). Iš jų 9 rūšys įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą (Valstybiniuose., 2003).

Visi Kuršių Nerijoje gyvenantys žinduoliai turi specifinių problemų, iškylančių dėl gana sunkių mitybos sąlygų smėlio dirvožemiuose bei gėlo vandens trūkumo. Pastaroji problema ypač opi žiemą, užšalus Kuršių marioms (Mickevičius, 1999).

Visos Kuršių Nerijoje gyvenančios žinduolių rūšys priklauso 7 žinduolių klasės būriams.

2.1.1 Būrys Vabzdžiaėdžiai (Insectivora)

Vabzdžiaėdžiai laikomi seniausia ir primityviausia placentinių žinduolių grupė (Prūsaitė, 1988). Dauguma vabzdžiaėdžių maži, išore panašūs į peles žvėreliai. Snukis nusmailėjęs, su judriu šnipeliu. Išorinės ausys išsivysčiusios arba rudimentinės. Akys mažytės, kai kurių beveik redukuotos. Uodega ilga (kirstukų, kurmėnų) arba trumpa ir beveik nepastebima. Daugumos rūšių galūnės penkiapirštės, pirštai su aštriais nagais. Vaikščioja visa pėda. Kūnas apžėlęs trumpais plaukais arba plaukais ir spygliais. Kailiukas rudas, rusvai juodas, pilkas ar rusvai gelsvas (Prūsaitė, 1988). Minta įvairiais gyvūnais – vabzdžiais, sliekais, smulkiais stuburiniais (Mačionis, 1989).

Paplitę beveik visame pasaulyje. Iš viso būryje yra 7 šeimos, Lietuvoje yra tik 3 šeimos (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje yra tik 2 šeimos.

Šeima: Ežiniai (Erinaceidae)

Stamboki vabzdžiaėdžiai. Dauguma dygliuoti, geba susisukti į kamuolį. Snukuti šnipelio formos, akys ir ausys nemažos. Kaukolė būna siaura ir ištįsusi arba trumpa ir plati. Skruostų lankai stambūs. Paplitę Afrikoje ir Eurazijoje. Iš viso 15 rrūšių. Lietuvoje aptinkama tik 1 rūšis – baltakrūtis ežys (Erinaceus concolor, Martin, 1838) (Prūsaitė, 1988). Miškininkų duomenimis Nerijos gyvenvietėse yra sutinkami ežiai (Mickevičius, 1999).

Šeima: Kirstukiniai (Soricidae)

Tai smulkūs, panašūs į peles žinduoliai. Snukutis ilgas ir laibas. Akys mažos, bet normaliai išsivysčiusios. Ausys įvairaus didumo. Galūnės penkiapirštės. Kai kurių pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Kailiukas tankus ir švelnus, plaukai trumpi (Prūsaitė, 1988).

Paplitę beveik visuose žemynuose. Šeimoje apie 270 rūšių. Lietuvoje gyvena 3 rūšys (Prūsaitė, 1988). Kuršių nerijoje aptiktos visos trys kirstukų rūšys: Paprastasis kirstukas (Sorex araneus,Linnaeus, 1758), kirstukas nykštukas (Sorex minutus, Linnaeus, 1766) bei vandeninis kirstukas (Neomys fodiens, Pennant, 1771) (Mickevičius, 1999).

Paprastasis kirstukas (Sorex araneus), kirstukas nykštukas (Sorex minutus) ir vandeninis kirstukas (Neomys fodiens) įrašytį į Berno konvenciją (III kategorija) (Balčiauskas ir kt., 1997).

2001 m. atliktų tyrimų metu Kuršių Nerijoje užregistruotos visos 3 rūšys: paprastasis kirstukas (Sorex araneus), kirstukas nykštukas (Sorex minutus) ir vandeninis kirstukas (Neomys fodiens) (Ulevičius, 2001).

2.1.2 Būrys Šikšnosparniai (Chiroptera)

Vieninteliai žinduoliai, prisitaikę gerai ir toli skraidyti. Jų sparnus sudaro plona odos plėvė. Priekinių galūnių laisvas tik I pirštas, kuris yra trumpas ir turi aštrų nagą. Užpakalinių galūnių laisvi visi pirštai, kurie taip pat su aštriais riestais nagais. Šikšnosparnių letenos tartum išsuktos, nes kulnai ir padai yra pilvinėje pusėje (Prūsaitė, 1988).

Šikšnosparniai yyra vaikus gimdantys žinduoliai. Šikšnosparnių būrys (Chiroptera) – tai itin gausi rūšių žvėrelių sistematinė grupė, kuriai priklauso per 1000 rūšių, paplitusių beveik visame pasaulyje (Pauža ir kt., 2004).

Šikšnosparnių būrį sudaro du pobūriai: vaisėdžių, arba didžiųjų šikšnosparnių (Megachiroptera) ir vabzdžiaėdžių, arba mažųjų, šikšnosparnių (Microchiroptera). Lietuvoje aptinkami tik vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai (Pauža ir kt., 2004). Mažųjų šikšnosparnių pobūryje 16 šeimų. Lietuvoje iki šiol aptinkama 1 šeima (Prūsaitė, 1988).

Šeima: Lygianosiniai šikšnosparniai (Vespertilionidae)

Gausiausia šikšnosparnių šeima. Jai priklauso visi Lietuvoje iki šiol aptikti šikšnosparniai. Jų nosies paviršius lygus, be odos raukšlių ir išaugų. Ausų kramslys gerai išsivystęs (Prūsaitė, 1988).

Lietuvoje šikšnosparniai kol kas mažai tyrinėti. Trūksta duomenų apie jų paplitimą, gausumą, biologiją. Nepakankamai ištirta ir rūšinė įvairovė. (Prūsaitė, 1988). Iki šiol rasta 15 lygianosinių šeimos rūšių (Pauža ir kt., 2004). Kuršių Nerijoje rastos 9 šikšnosparnių rūšys: vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii, Kuhl, 1819), rudasis ausylis (Plecotus auritus, Linnaeus, 1758), rudasis nakviša (Nyctalus noctula, Schreber, 1775), Nautuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii, Keyserling et Balsius, 1839), šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrelus, Schreber, 1774), dvispalvis plikšnys ( Vespertilio murinus, Linnaeus, 1758), šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii, Keyserling et Balsius, 1839) ir vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus, Schreber, 1774) (Pauža ir kt., 2004). Šikšniukas mažylis (Pipistrellus pygmaeus, Leach, 2003) dar vadinamas Sopraniniu šikšniuku –

tai neseniai išskirta rūšis, bet žinoma, kad gyvena Kuršių Nerijoje (Pauža, 2004). Ši rūšys tik 2003 m. Tarptautinės zoologijos nomenklatūros komisijos išskirta kaip savarankiška šikšnosparnių rūšis (Aplinkosaugos., 2005).

Vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii) ir Nautuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii) įtraukti į Berno konvencijos griežtai saugomos faunos rūšių sąrašą (Pauža ir kt., 2004). Rudasis ausylis (Plecotus auritus), rudasis nakviša (Nyctalus noctula), vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus) ir dvispalvis plikšnys (Vespertilio murinus) įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (IV kategorija) bei į Berno konvencijos griežtai saugomų gyvūnų rrūšių sąrašą (D.Pauža ir kt., 2004). Šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrelus) Lietuvos raudonosios knygos (III kategorijos) ir Berno konvencijos specialaus priedo rūšis (Pauža ir kt., 2004). Šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii) Lietuvos raudonosios knygos (III kategorija) ir Berno konvencijos (II sąrašas) rūšis (Pauža ir kt., 2004).

1981 m vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus) buvo sugautas netoli Juodkrantės, o 1997 m liepos viduryje, detektorių ir vizualinių stebėjimų pagalba Juodkrantėje buvo aptikti Nautuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii) (Mickevičius, 1999).

2.1.3 Būrys Graužikai (Rodentia)

Gausiausias rūšimis dabartinių žinduolių būrys. Žvėreliai įvairaus ddidumo – nuo pelės iki bebro. Daugumos rūšių galūnės penkiapirštės, kai kurių keturpirštės ir tripirštės. Kailiukas paprastai būna minkštas. Būdingiausias graužikų požymis – dantų sistema. Graužikai visada turi tik po 2 viršutinius ir apatinius kandžius. Tai dideli, lenkti, kalto formos ddantys (Prūsaitė, 1988).

Graužikai įvairūs ne tik išvaizda, bet ir gyvenimo būdu. Jų aptinkama visose klimatinėse juostose ir geografinėse zonose. Nėra tik Antarktidoje ir kai kuriuose arktinėse bei okeaninėse salose (Prūsaitė, 1988).

Graužikai gamtoje labai svarbūs. Jais minta įvairūs ropliai, dauguma paukščių ir žinduolių. Daugelio vertingas kailis. Tačiau yra ir žemės ūkio kenkėjų, o kai kurie platina pavojingas ligas (Mačionis, 1989).

Būryje apie 35 šeimos, Lietuvoje aptinkamos 7 šeimos, 21 rūšis (Prūsaitė, 1988).

Šeima: Voveriniai (Sciuridae)

Voverių tipo žvėreliams būdingas grakštumas, ilga papurusi uodega (Prūsaitė, 1988). Daugiausia vidutinio didumo, primityvių požymių graužikai. Galūnės su aštriais nagais, užpakalinės šiek tiek ilgesnės už priekines (Mačionis, 1989). Jie paprastai gyvena miškuose, gerai laipioja medžiais. Lietuvoje 1 rūšis: Paprastoji voverė (Sciurus vulgaris, Linnaeus, 1758) (Prūsaitė, 1988). Įtraukta įį Berno konvenciją (III kategorija) (Balčiauskas ir kt., 1997). Ši rūšis aptinkama ir Kuršių Nerijoje. 1996 metais atliktų tyrimų metu nustatyta, kad Kuršių Nerijoje gyvena apie 338 voverės, kuriuos paplitusios visoje parko teritorijoje (Mickevičius, 1999).

Šeima: Bebriniai (Castoridae)

Šeimoje tik 2 morfologiškai ir biologiškai artimos rūšys (Prūsaitė, 1988). Šiai šeimai priklauso stambiausi graužikai. Turi plokščią žvynuotą uodegą. Užpakalinių galūnių pirštai sujungti plėvėmis. Bebrai gyvena šeimomis prie nesraunių miško upelių. Jų krantuose rausia urvus. Anga būna po vandeniu (Mačionis, 1989). Lietuvoje paplitusi tik 11 rūšis: upinis bebras (Castor fiber, Linnaeus, 1758) (Prūsaitė, 1988). Labai gausus ir plačiai paplitęs visoje Lietuvoje (Balčiauskas ir kt., 1997). Kuršių Nerijoje bebrai aptinkami visoje Kuršių marių pakrantėje, bet negausūs. 1995 m apskaitoje nurodytos 9 bebravietės (Mickevičius, 1999).

Šeima: Peliniai (Muridae)

Gausi ir įvairi graužikų grupė. Snukutis smailus. Galūnės penkiapirštės. Užpakalinių galūnių I pirštas trumpesnis už kitus, o priekinių – beveik sunykęs. Uodega maždaug kūno ilgio. Vienų kailiukas švelnus, trumpo plauko, kitų – su ilgesniais kietais akuotplaukiais, dengiančiais trumpus vilnaplaukius (Prūsaitė, 1988). Dantų iš viso 16 (Mačionis, 1989).

Paplitę visame pasaulyje. Lietuvoje – 7 rūšys. Lietuvos rūšys priklauso pelių (Murinae) pošeimiui (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje aptinkamos 5 rūšys: naminė pelė (Mus musculus, Linnaeus, 1758), dirvinė pelė (Apodermus agrarius, Pallas, 1771), geltonkaklė pelė (Apodermus flavicollis, Melchior, 1834), pelė mažylė (Micromys minutus, Pallas, 1771) ir pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus, Berkenhout, 1769) (Mickevičius, 1999). Visos rūšys dažnos ir plačiai paplitusios (Balčiauskas ir kt., 1997).

2001 m. atliktų tyrimų metu Kuršių Nerijoje užregistruotos tik 2 rūšys: geltonkaklė pelė (Apodemus flavicollis) ir pelė mažylė (Micromys minutus) (Ulevičius, 2001).

Nerijos miškuose dažniausiai sutinkama geltonkaklė pelė (Apodemus flavicollis) (Buivydas ir kt., 2006).

Šeima: Žiurkėniniai (Cricetidae)

Įvairaus didumo žvėreliai. Daugumos rūšių užpakalinės galūnės truputį ilgesnės už priekines. Lyginant su peliniais, uodega gerokai trumpesnė ir pplaukuotesnė. Dantų 16, kaip ir pelinių. Lietuvoje paplitusios 6 rūšys priklauso pelėnų (Microtinae) pošeimiui (Prūsaitė, 1988).

Pelėnai, kaip pelės, padaro žalos žemės ir miškų ūkiui. Be to, jie yra pagrindinis maitintojai blusų, utelių ir erkių (Prūsaitė, 1988).

Kuršių Nerijoje rastos visos 6 rūšys: rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus, Schreber, 1780), vandeninis pelėnas (Arvicola terrestris, Linnaeus 1758), paprastasis pelėnas (Microtus arvalis, Pallas, 1778), pelkinis pelėnas (Microtus oeconomus, Pallas, 1778), pievinis pelėnas (Microtus agrestis, Linnaeus, 1761) ir ondatra (Ondatra zibethica, Linnaeus, 1758). (Mickevičius, 1999).

Pelkinis pelėnas (Microtus oeconomus) įrašytas į Berno konvenciją (III kategorija) (Balčiauskas ir kt., 1997). Kuršių Nerijos ondatros įsikūrusios pamaryje (Buivydas ir kt., 2006).

2001 m. atliktų tyrimų metu Kuršių Nerijoje užregistruotos tik 3 rūšys: pelkinis pelėnas (Microtus oeconomus), rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus) ir paprastasis pelėnas (Microtus arvalis) (Ulevičius, 2001).

2.1.4 Būrys Kiškiažvėriai (Lagomorpha)

Būdingiausias šio būrio požymis – savotiška dantų sistema. Yra dvi poros kandžių, kurie išsidėstę dviem eilėmis: priekyje viena pora didelių graužiamųjų kandžių, už jų – antra pora mažyčių. Maistą trina judindami apatinį žandą į šonus. Skrandis paprastas. Paplitę visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą). Būryje 2 šeimos, Lietuvoje 1 šeima (Prūsaitė, 1988).

Šeima: Kiškiniai (Leporidae)

Kūno ilgis 25 – 75 cm. Uodega trumpa, bet iš išorės aiškiai matoma. Ausys gana ilgos, smailiomis viršūnėmis. Priekinė kojos penkiapirštės, ggerokai už jas ilgesnės užpakalinės – keturpirštės. Letenų apačia apžėlusi plaukais. Kailiukas purus ir švelnus, kai kurių trumpaplaukis ir šiurkštokas. Dantų 28 (Prūsaitė, 1988).

Paplitę visų žemynų (išskyrus Antarktidą) įvairiuose landšaftuose. Gyvena miškuose, krūmuose, tarp aukštų žolių. Dauguma rūšių – medžiojamieji žvėreliai, medžiojami dėl kailio ir mėsos (Prūsaitė, 1988).

Šeimoje 43 – 45 rūšys. Lietuvoje – 2. (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje rasta tik 1 rūšis: pilkasis kiškis (Lepus europaeus, Pallas, 1778) (Mickevičius, 1999).

2.1.5 Būrys Plėšrieji (Carnivora)

Plėšrieji žinduoliai įvairaus didumo ir išvaizdos. Kūno ilgis nuo 25 cm iki 3 m, masė nuo 100 g iki 1 tonos. Vieni grakštūs, judrūs žvėreliai, kiti gremėzdiški ir nerangūs. Galūnės pekniapirštės ir keturpirštės. Daugumos rūšių kailis tankus, minkštas ir puošnus (Prūsaitė, 1988).

Paplitę visame Žemės rutulyje (išskyrus Antarktidą). Būryje 7 šeimos. Lietuvoje 4 šeimos (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje yra tik 2 šeimų atstovai (Mickevičius, 1999).

Šeima: Šuniniai (Canidae)

Prisitaikę gaudyti ir persekioti grobį plėšrūnai. Liemuo paprastai iš šonų kiek suplotas. Snukis ištįsęs. Ausys stačios. Priekinės galūnės beveik tokio pat ilgio kaip užpakalinės. Vaikščiodami remiasi pirštais. Priekinių galūnių I pirštas trumpesnis, einant nesiekia žemės. Šiaurinių rūšių kailis tankus, švelnus, plaukai ilgoki, pietinių – šiurkštesnis ir retesnis (Prūsaitė, 1988).

Paplitę visur, išskyrus Antarktidą. Lietuvoje – 3 rūšys (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje gyvena

2 rūšys: rudoji lapė (Vulpes vulpes, Linnaeus, 1758) ir usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides, Gray, 1834) (Mickevičius, 1999).

Kuršių nerijoje lapės gana dažnos, dažniausiai jas galime pamatyti rudenį. Lapėms Kuršių nerijoje sąlygos puikiausios. Tuo tarpu usūrinis šuo čia sutinkamas rečiau (Buivydas ir kt. 2006). Miškininkų duomenimis Kuršių Nerijoje žinomos tik 5 usūrinių šunų kolonijos (Mickevičius, 1999).

Šeima: Kiauniniai (Mustelidae)

Įvairaus didumo, išvaizdos ir nevienodo gyvenimo būdo žvėreliai. Daugumos liemuo laibas, galūnės trumpos. Kai kurių pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Būdinga dantų sistema (Prūsaitė, 1988).

Paplitę visuose žžemynuose, išskyrus Antarktidą. Lietuvoje – 9 rūšys (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje gyvena 8 rūšys: miškinė kiaunė (Martes martes, Linnaeus, 1758), akmeninė kiaunė (Martes foina, Erxleben, 1777), šermunėlis (Mustela erminae, Linnaeus, 1758), žebenkštis (Mustela nivalis, Linnaeus, 1766), kanadinė audinė (Mustela vison, Schreber, 1777), juodas šeškas (Mustela putorius, Linnaeus, 1758), barsukas (Meles meles, Linnaeus, 1758) ir ūdra (Lutra lutra, Linnaeus, 1758) (Mickevičius, 1999).

Miškinė kiaunė (Martes martes), juodas šeškas (Mustela putorius), barsukas (Meles meles ) ir akmeninė kiaunė (Martes foina) įtraukti į BBerno konvenciją (III kategorija) (Balčiauskas ir kt., 1997). Šermuonėlis (Mustela erminae) ir žebenkštis (Mustela nivalis) įrašyti Berno konvenciją (III kategorija). Lietuvoje medžioklė uždrausta nuo 1970 m (Balčiauskas ir kt., 1997). Šermuonėlis ir ūdra (Lutra lutra) įrašyt į Lietuvos raudonąją knygą ((Buivydas ir kt., 2006).

1996 m. atliktų tyrimų metu nustatyta, kad Kuršių Nerijoje vidutiniškai gyvena 70 kiaunių (Mickevičius, 1999).

2.1.6 Būrys Irklakojai, arba ruoniai (Pinnipedia)

Stambūs žinduoliai, prisitaikę gyventi vandenyje, bet dalį gyvenimo praleidžia krante arba ant ledo. Kūnas aptakus, verpstiškas. Didesnė galūnių dalis paslėpta po oda. Laisvosios galūnių dalys virtusios plaukmenimis. Užpakalinės galūnės panašios į plačius irklus, nes visi pirštai sujungti elastinga odos plėve. Priekinių galūnių pirštai apgaubti oda lyg futliaru, iš kurio kyšo tik nagai (jeigu jie yra) (Prūsaitė, 1988). Akys didelės. Kūnas apaugęs trumpų prigludusių plaukų grupėmis (po 4 – 20). Vibrisės gerai išsivysčiusios (Mačionis, 1989).

Sausumoje juda remdamiesi priekiniais plaukmenimis. Ruonių uodega trumpa, dažniausiai pasislėpusi tarp plaukmenų. Klausos angos ir šnervės nardant uždaromos (Prūsaitė, 1988).

Paplitę jūrų pakraščiuose, gausiausi Arktyje ir AAntarktyje. Būryje 3 šeimos (Mačionis, 1989). Baltijos jūroje paplitusi tik viena šeima (Prūsaitė, 1988).

Šeima: Tikrieji ruoniai (Phocidae)

Kūno ilgis 1,2 – 6 m. Užpakaliniai plaukmenys visada ištiesti, todėl sausuma juda labai sunkiai. Uodega trumpa, iš viršaus į apačią plokščia. Suaugusių žvėrių kūnas apaugęs trumpais šiurkštokais plaukais. Naujagimių kailiukas labai gražus, tankus ir minkštas, baltos spalvos su gelsvu, pilkšvu ar žalsvu atspalviu (Prūsaitė, 1988). Baltijos jūroje paplitusios 3 rūšys (Prūsaitė, 1988). Tačiau prie Kuršių Nerijos randama tik viena rūšis: ilgasnukis ruonis ((Halichoerus grypus, Fabricius, 1791), jis kartais pasirodo Nerijos pajūrio paplūdimiuose. Tai taip pat Raudonosios knygos atstovas (Buivydas ir kt., 2006).

2.1.7 Būrys Porakanopiai (Artiodactyla)

Nevienodos išvaizdos ir didumo žinduoliai. Būdingiausiais požymis – kojų sandara: I pirštas išnykęs, didžiausi – III ir IV pirštai, tarp kurių eina kojos ašis. Pirštų galai aptraukti ragine makštimi – kanopa. Gerų bėgikų visos kojų dalys pailgėjusios (Prūsaitė, 1988).

Kojos juda tik pirmyn ir atgal, viena plokštuma. Jų pritraukiamasis judesys labai ribotas, sukamojo ir griebiamojo judesių neatlieka. Greičiau judėdami, gyvūnai nustoja remtis pėda ir net pirštais: kūno atrama tapo tik galinė, naguota piršto falanga. Šoninių pirštų nagai nesiekia žemės paviršiaus (Baleišis ir kt., 1998).

Beveik visi kanopiniai svarbūs medžiojamieji žvėrys. Dėl nesaikingos medžioklės kai kurios rūšys išnyko, kitos sparčiai nyksta ir įrašytos į tarptautinę ir nacionalines Raudonąsias knygas, saugomos rezervatuose, veisiamos zoologijos soduose ir specialiuose veislynuose (Prūsaitė, 1988).

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš viso 8 šeimos, Lietuvoje 3 šeimos (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje tik 2 šeimos (Mickevičius, 1999).

Pobūris: Neatrajojantieji (Nonruminantia)

Šeima: Kiauliniai (Suidae)

Visoms rūšims būdingas ilgas snukis (knyslė). Kojos trumpos. Turi apatinius ir viršutinius kandžius ir dideles išsikišusias iltis, kurios visą gyvenimą auga (Prūsaitė, 1988).

Gyvena įvairiuose miškuose, miškastepėse ir stepėse, daugiausia lygumuose. Paplitę Europos ir Azijos vidurinėje bei pietinėje juostoje ir AAfrikoje. 8 rūšys, visos medžiojamos. Lietuvoje 1 rūšis : šernas (Sus scrofa, Linnaeus, 1758) (Prūsaitė, 1988).

Šernams (Sus scrofa) nerijos sąlygos puikios (Buivydas ir kt., 2006).

Pobūris: Atrajotojai (Ruminantia)

Šeima: Elniniai (Cervidae)

Dauguma gražūs, proporcingi, ilgomis lieknomis kojomis žvėrys. Patinų galvą puošia įvairios formos ir didumo šakoti ragai, kuriuos kasmet, rudenį ar žiemą, numeta, o iki rujos užauga nauji. Kai kurių rūšių raguotos ir patelės (Prūsaitė, 1988).

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš viso 32 rūšys. Lietuvoje 5 rūšys (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje gyvena tik 2 rūšys: stirna (Capreolus capreolus, Linnaeus, 1758) ir briedis (Alces alces, Linnaues, 1758) (Balčiauskas ir kt., 1997)

Stirna (Capreolus capreolus) ir briedis (Alces alces) įrašyti į Berno konvenciją (III kategoriją) (Balčiauskas ir kt., 1997).

2.2 Žinduolių tyrimai Kuršių Nerijoje

Lietuvoje žinduoliai pradėti tyrinėti nuo XVIII a., tačiau daugiau svarbesnių darbų apie teriofauną atlikta tik nuo XX a. trečiojo dešimtmečio (Prūsaitė, 1988).

Žinduoliai sparčiai pradėti tirti 1973 m. įkūrus Vilniaus universitete Teriologijos laboratoriją, kuri 2003 metais pervadinta Žinduolių ekologijos laboratorija. Ši laboratorija atlieka Lietuvos žinduolių faunos tyrimus, naujų Lietuvai rūšių paplitimo ir ekologijos tyrimus bei kitus tyrimus, yra ištyrusi 5 administracinių rajonų biologines įvairoves (Žinduolių., 2006).

Labiausiai žinduoliai ištyrinėti Vidurio ir Pietų Lietuvoje.

Literatūros šaltiniai, kuriuose kalbama apie Kuršių Nerijos žinduolius yra labai negausūs. Dažniausiai –– tai populiarūs straipsniai ar knygos apie Kuršių Neriją, kur tik trumpai ir prabėgomis užsimenama apie Kuršių Nerijos fauną, tame tarpe ir žinduolius (Mickevičius, 1999).

Dauguma žinių apie Kuršių Nerijos teriofauną – tai subjektyvūs autorių pastebėjimai, nes specialūs moksliniai tyrimai buvo vykdyti tik du kartus. Pirmą kartą 1988 metais tuometinio MA Zoologijos ir parazitologijos instituto mokslininkai kompleksinės ekspedicijos per Lietuvą metu tyrė kanopinių žvėrių gausumą ir pasiskirstymą Kuršių Nerijoje. Antrą kartą jau 1996 metais to pačio, tik jau dabar vadinamo Ekologijos institutu mokslininkai vertino plėšriųjų ir kai kurių kitų žinduolių būklę Kuršių Nerijos Nacionaliniame parke (Bluzma ir kt., 1996).

Pirmieji darbai, kuriuose minimi Kuršių Nerijos žinduoliai priklauso vokiečių mokslininkams ir yra spausdinti, XX a. pradžioje (Thieneman, 1928). Lietuviškuosiuose literatūros šaltiniuose apie Kuršių Nerijos teriofauną šiek tiek plačiau prabilta tik po Antrojo pasaulinio karo. Duomenų apie žinduolius galima surasti ir Stepono Toleikio „Mūsų Gamtoje“ atspausdintame straipsnyje „Neringos žvėrys“ bei Ričardo Kazlausko straipsnyje „Kuršių Nerijos gyvūnija“ atspausdintame knygoje „Kuršių Nerija“ (Toleikis, 1969; Kazlauskas, 1983) (Mickevičius, 1999).

Vėliau dar keletą kartų buvo apibendrintos ir atnaujintos žinios apie Kuršių Nerijoje gyvenančius žinduolius.

1996 m. žiemą Ekologijos instituto teriologai atliko briedžių, šernų, stirnų, pilkųjų kiškių, voverių, lapių, kiaunių ir kai kurių kitų negausiai gyvenančių plėšriųjų žinduolių pasiskirstymo

ir gausumo įvertinimą naudojant kvartalinės apskaitos pagal pėdsakų metodiką (Ulevičius, 2001).

Smulkiųjų žinduolių tyrimus Juodkrantės apylinkėse 1999 m. vykdė Vilniaus pedagoginio universiteto studentai. Jie sugavo 5 rūšių smulkiuosius žinduolius (paprastasis kirstukas, kirstukas nykštukas, pelė mažylė, geltonkaklė pelė, pievinis pelėnas), kurių tarpe aiškiai dominavo geltonkaklės pelės (Ulevičius, 2001).

1999 metais Eduardas Mickevičius sudarė Kuršių Nerijos Nacionalinio parko tyrimų programą 2000 – 2004 metams. Šioje programoje nurodo, kad labiausiai reikėtų atlikti išsamesnius Kuršių Nerijos Nacionalinio parko šikšnosparnių rūšinės sudėties ir populiacijos būklės nustatymus sskirtingais metų sezonais, bei smulkiųjų žinduolių rūšinės sudėties, gausumo ir pasiskirstymo įvairiose Kuršių nerijos buveinėse tyrimus (Mickevičius, 1999).

Jau 2001 metais Dr. Alius Ulevičius atliko mokslinį tyrimo darbą „Kuršių Nerijos Nacionalinio parko smulkieji žinduoliai: rūšinė sudėtis ir biotopinis pasiskirstymas “. Tyrimo metu nustatyta, kad gausiausiai Kuršių Nerijoje paplitę pelkiniai pelėnai, taip pat gana gausios geltonkaklės pelės (Ulevičius, 2001).

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

3.1 Tyrimo metodika

Tyrime taikytas metodas – stebėjimas. Stebėjimas buvo atliktas nuo 2005 m. spalio mėn. iki 2006 m. balandžio mėn. Kuršių Nerijos NNacionalinio parko teritorijoje. Daugiausiai pėdsakų ir kitų žinduolių žymių pastebėta žiemos metu, esant sniego dangai.

Buvo vaikštoma po miško kvartalus registruojami, fotografuojami ir atpažįstami gyvūnai pagal pėdsakus ir ekskrementus, taip pat pagal urvus, rastus guolius ar maitinimosi požymius. Gyvūnų pėdsakams, eekskrementams ir kitoms žymėms nustatyti buvo pasinaudota 2005 metais A. Ulevičiaus ir R. Juškaičio išleista knyga „Lietuvos žinduolių pėdsakai ir kitos veiklos žymės“.

Stebėjimai atlikti ne visoje Kuršių nerijoje, o tik tam tikruose kvartaluose. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimas vykdytas gana neilgai, miško kvartalai buvo pasirinkti Smiltynėje, Juodkrantė ir Nidoje. Pasirinktos vietos skiriasi savo augalija, daugiausiai medžių rūšimis. Buvo atrinkti tarsi 3 biotopai: pušynai su eglynais, kalnapušės ir kopos. Smiltynėje tirtose kvartaluose vyrauja pušynai, jauni eglynai, pajūryje – karklynėliai, tokias vietas mėgsta stirnos ir pilkieji kiškiai. Juodkrantėje, Smiltynės link, vyrauja seni pušynai, kalnapušynai, kartais pasitaiko ir lapuočių medžių – tai ideali vieta briedžiams. Nidoje vyrauja kopos, kalnapušynai – tad tinkama ne visiem žinduoliam. Stebėjimų vietos parodytos 1 žem.

3.2 Tyrimo vietos charakteristika

Kuršių Nerijos vvardu vadinama siaura, nuo 400 m iki 4 km pločio, ilga beveik šimto kilometrų (Lietuvai priklauso 52 km), smėlio juosta, skirianti Kuršių marių įlanką nuo Baltijos jūros (Barauskas ir kt., 2004). Aukščiausia visoje Nerijoje (67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. (Kraštovaizdis., 2006).

Kuršių Nerija pradėjo formuotis maždaug prieš 13 tūkstančių metų. Taigi – dabartinis nerijos kraštovaizdis – tai kelis šimtmečius trukusių sąmoningų žmogaus pastangų rezultatas. Be to tai yra ir jauniausias Lietuvos kraštovaizdis (Barauskas ir kt., 2004).

Kuršių Nerija, kaip unikalus ggamtos kampelis, pradėta saugoti 1960 m., kuomet buvo įsteigtas Kuršių Nerijos kraštovaizdžio draustinis. Nerijos gamtosauginis statusas ne kartą keitėsi, tiksliau tariant – vis griežtėjo. 1991 m. Kuršių Nerija buvo paskelbta Nacionaliniu parku, o 2000 m. Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertybė (Bendra., 2006). 1994 metais Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas buvo įtrauktas į Baltijos jūros saugomų teritorijų sistema, (HELCOM, 1974) (Lietuvos., 2006).

Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas įsteigtas vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei tausojamai naudoti (Kuršių. , 2006).

Šiuo metu Nerija beveik visa apaugusi miškais. Lietuvos pusėje tik Naglių ir Grobšto gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje išliko kopų fragmentai, neapaugę sumedėjusia augalija (Kraštovaizdis ., 2006).

Didžiąją Nerijos dalį dengiantys pušynai, atviros smėlio kopos, švelnus jūrinis klimatas, sukūrė kompaktiškai išsidėsčiusių, unikalių gamtinių buveinių kompleksą. Kuršių Nerijoje greta tik šiam regionui būdingų baltųjų ir pilkųjų pajūrio kopų, kopų varnauogynų, pajūrio smėlynų tyrulių yra ir vakarų taiga apaugusių pajūrio kopų, užpelkėjusių juodalksnynų, beržynų. Visos šios buveinės palyginti nedidelėje Kuršių Nerijos teritorijoje sukuria didelę gamtinę įvairovę (Barauskas ir kt., 2004).

Didžiausią Kuršių Nerijos Nacionalinio parko medynų plotą užima: paprastoji pušis – 56 proc., kalninė pušis &– 25 proc., beržas – 13 proc., juodalksnis – 4 proc., kitos medžių rūšys – 2 proc. viso mišku apaugusio ploto. Parko medynus sudaro 15 medžių rūšių, kurioms tenka net 26 proc. viso mišku apaugusio ploto. Kuršių Nerijoje kalninės pušies medynai yra išskirtinė istorinė kultūrinė ir gamtinė vertybė (Kuršių., 2006).

Apie Kuršių Nerijos gamtinį ir etnokultūrinį unikalumą byloja tai, jog šioje, palyginti nedidelėje teritorijoje, įsteigti 2 gamtos rezervatai – Grobšto ir Naglių, taip pat 4 kraštovaizdžio draustiniai – Juodkrantės, Karvaičių, Lapnugario ir Parnidžio. Šių rezervatų ir draustinių bendras plotas – 7500 ha., tai sudaro daugiau kaip 28,3 % viso Nacionalinio parko ploto ir apie 76,8 % Nacionalinio parko sausumos ploto. Be šių saugomų teritorijų, Kuršių Nerijoje taip pat yra ir 4 etnokultūriniai draustiniai bei 6 kultūrinės vietovės (Barauskas ir kt., 2004).

Kuršių Nerijos Nacionalinio parko plotas, pagal 2005 m nustatyta valstybės žemėtvarkos institutą, yra 27390 ha (Kuršių., 2005). Didžiąją Kuršių Nerijos Nacionalinio parko dalį užima vanduo, tai Kuršių marios – 4200 ha ir Baltijos jūros priekrantės zona – 12500 ha. Sausumos plotas tik 9774 ha, į šią teritoriją įeina visa Kuršių Nerija nuo Smiltynės iki valstybinės sienos su Kaliningrado sritimi. Didžioji dalis Kuršių Nerijos (70,1 %) apaugusi mišku (Barauskas ir kt., 2004)

Kuršių NNerijos Nacionaliniame parke žinoma apie 41 rūšis žinduolių. Be plačiai Lietuvoje išplitusių gyvūnų – briedžio, šerno, stirnos, pilkojo kiškio, lapės, manguto, kiaunės, kanadinės audinės, bebro, Kuršių Nerijoje gyvena ir keletas saugomų žinduolių rūšių, tai ūdra (Lutra lutra) ir, kartais Kuršių Nerijos pakrantėse aptinkamas, ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus) (Barauskas ir kt., 2004).

4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

4.1 2005 m. – 2006 m. tyrimų rezultatai ir jų aptarimas

Atliekant žinduolių tyrimus Kuršių nerijos nacionaliniame parke 2005 m. spalio mėn. – 2006 m. balandžio mėn. iš viso buvo užregistruotos, pastebėtos 5 rūšys ir keletą neatpažintų gyvūnų žymių. Kadangi tyrimas buvo vykdytas gana trumpą laiką ir žiemą, buvo pastebėti tik stambių žinduolių pėdsakai, ekskrementai. Reikia pažymėti, kad stebėjimas atliktas trijuose Kuršių Nerijos Nacionalinio parko vietose: Smiltynės, Juodkrantės ir Nidos miškų kvartaluose.

Tikslus tyrimų laikas, vieta bei objektai pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė Tyrimo objektai, vieta bei data

Stebėjimo data Stebėjimo vieta Stebėjimo medžiaga

2005 10 22 Nida (241, 238 miško kvartalai) Kopose rasti pilkojo kiškio ir rudosios lapės pėdsakai

2005 11 12 Nida (241, 238 miško kvartalai) Kopose rasti pilkojo kiškio ir plėšrūno pėdsakai

2005 12 17 Smiltynė (3, 4, 5 miško kvartalai) Pušyne rasta daug stirnų ir pilkųjų kiškių pėdsakų, bei rastos stirnų maitinimosi vietos ir rudosios lapės pėdsakai

2006 02 10 Smiltynė (2, 3, 4, 5 miško kvartalai) Pastebėtos besimaitinančios 3

stirnos Smiltynės kopose, rastas rudosios lapės urvas ir pėdsakai netoliese, eglyne rasti pilkojo kiškio pėdsakai, taip pat rasta nemažai stirnų ekskrementų ir pėdsakų

2006 02 24 Smiltynė (6, 7, 8, 9, 10 miško kvartalai) Rasta pilkojo kiškio, stirnų ir rudosios lapės pėdsakai

2006 03 26 Smiltynė (11, 12, 13, 14 miško kvartalai) Rasti pilkųjų kiškių ir stirnų pėdsakai, bei ekskrementai

2006 04 05 Juodkrantė, Griekų dauba, Raganos kalnas, Lapnugarios draustinis (51, 50, 49, 48, 47 miško kvartalai) Rasti 2 rudųjų lapių, kelių stirnų pėdsakai Griekų dauboje. Ant Raganos kalno rrastos plėšrūno sudraskyto paukščio plunksnos, plėšrūno urnas, kiškio ir briedžių ekskrementai ir pėdsakai. Lapnugario draustinyje, pastebėtas šernas ir jo guolis. Rasti graužikų išlukštenti kankorėžiai.

Toliau apžvelgiamos atskiros žinduolių rūšys, aptiktos Kuršių Nerijoje, jų biotopai .

Pilkasis kiškis (Lepus europaues). Tyrimo metu pilkasis kiškis buvo aptiktas visose tiriamose vietose, rasta daugybė pėdsakų ir ekskrementų. Labai gausus pilkųjų kiškių pėdsakai Smiltynės teritorijoje, ypač sename pušyne, nors nemažai pėdsakų rasta ir pajūrio kopose. 1996 metų tyrimais nustatyta, kad Kuršių Nerijoje vidutiniškais gyvena 219 pilkųjų kiškių.

Rudoji llapė (Vulpes vulpes). Tyrimo metu aptikta beveik visose vietose. Gausiausiai pėdsakų rasta Smiltynėje, čia rastas ir lapės urvas. 1996 metų tyrimų metu buvo nustatyta, kad Kuršių Nerijoje gyvena apie 125 lapės. Pagal literatūrinius duomenis rudosios lapės Kuršių Nerijoje pasiskirsčiusios beveik ttolygiai.

Šernas (Sus scrofa). Tyrimo metu pastebėtas tik Juodkrantės, Lapnugario draustinio teritorijoje. Rastas 1 šerno guolis ir netoliese pastebėtas besimaitinantis pakelėje šernas. Dar buvo pastebėtos į šerno panašios pėdos Nidos kopose. Pagal 1996 metų tyrimus šernas buvo pastebėtas Nidos girininkijoje. Dėl šios priežasties yra galimybė, kad rasti pėdsakai tikrai šerno.

Stirna (Capreolus capreolus). Tyrimo metu pastebėta visose tirtuose kvartaluose. Ypač gausi buvo Smiltynės tirtuose miško kvartaluose, čia rasta daugiausiai pėdsakų ir ekskrementų. Smiltynės kirtavietėje rasta stirnų nukapstytos sniego dangos, kur stirnos ieškojo maisto. 2006 02 10 pastebėtos trys stirnos besimaitinančios Smiltynės pajūrio kopose. Pagal 1996 metų ataskaitą Kuršių Nerijoje gyvena 202 – 304 stirnos.

Briedis (Alces alces). Tyrimo metu buvo pastebėtas tik Juodkrantės, Lapnugario draustinio teritorijoje. Ypač daug pėdsakų rasta, sunkiai prieinamose kkalnapušynuose. Iš pėdsakų ir ekskrementų pastebėta, kad briedžiai vaikščiojo grupėmis, patinai su patelėmis. Daugiausia ekskrementų rasta kur pušynai pereina į kalnapušes. Pagal 1996 metų tyrimų duomenis Kuršių Nerijoje gyvena 33 – 41 briedžiai.

Kitos žinduolių rūšys tyrimo metu nepastebėtos, bet ankščiau atliktų tyrimų ir Nerijos gyventojų pranešimais iš viso Kuršių Nerijoje gyvena 41 rūšis žinduolių.

Mažiausiai Kuršių Nerijoje ištirti šikšnosparniai, jų tyrimams reikalinga speciali įranga. Pagal literatūrines žinias parke aptinkamos 9 rūšys.

Stebėjimų metu užregistruotos 5 žinduolių rūšys buvo paplitusios jau žinomose teritorijose, bbiotopuose. Tyrimo metu nebuvo pastebėti smulkesni žinduoliai būdingi Kuršių Nerijai. Kita priežastis nulėmusi tokius rezultatus – trumpas stebėjimo laikas ir maži tyrimo plotai. Stebėjimų metu dažniausiai pastebimi stambūs ar vidutinio didumo žinduoliai.

IŠVADOS

1. Atlikus 2005 – 2006 m. tyrimus buvo užregistruota tik 5 rūšys: pilkasis kiškis ( Lepus europaeus), rudoji lapė (Vulpes vulpes), šernas (Sus scrofus), stirna (Capreolus capreolus) ir briedis (Alces alces). Dar keletas gyvūnų žymių nebuvo atpažinta. Labiausiai dominavo stirnos (Capreolus capreolus) ir pilkieji kiškiai (Lepus europaeus), kurių daugiausiai pėdsakų ir ekskrementų rasta Smiltynės teritorijoje. Kitos žinduolių rūšys tyrimo metu nepastebėtos, bet ankščiau atliktų tyrimų ir Nerijos gyventojų pranešimais iš viso Kuršių Nerijoje gyvena 41 rūšis žinduolių. Tikėtina, kad atlikus pakartotinus tyrimus, bus aptiktos ir kitos Kuršių Nerijoje gyvenančios rūšys.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aplinkosaugos informacijos centras, 2005. Sopraninis šikšniukas. [žiūrėta: 2006 05 18] Prieiga per Internetą – http://www.siksnosparniai.apicentras.lt/?id=1&subid=12.

2. Balčiauskas L., Trakimas G., Juškaitis R., Ulevičius A., Balčiauskienė L., Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas. 1997.- Vilnius: Lietuvos ekologinė įvairovė: Ekologijos institutas,- 112 p.

3. Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L., Lietuvos kanopiniai žvėrys. Antras papildytas leidimas. 1998.- Vilnius: Asvėja, – 219 p.

4. Barauskas R., Baškytė R., Kirstukas M., Mikalauskas G., Snitkienė L., Valantiejienė V., Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. 2004.- Kaunas: Lututė, -391 p.

5. Bendra informacija apie KNNP, 2006. Kuršių nnerijos nacionalinio parko direkcija. [žiūrėta: 2006 05 15] Prieiga per Internetą – http://www.nerija.lt/lt/info/.

6. Buivydas V., Dikšaitė L., Elertas D., Juška V., Kybrancienė R., Kvietkus A., Mačiuvienė J., Zarankaitė J., 2006. Žinduoliai. [žiūrėta: 2006 05 15] Prieiga per Internetą – http://www.nerija.lt/lt/gamta/zinduoliai.php.

7. Gecevičiutė S., Zoologijos terminų aiškinimai. 1974.- Vilnius: Mintis,- 177 p.

8. Mačionis A., Stuburinių zoologija. 1989.- Vilnius:Mokslas,- 354 p.

9. Mickevičius E., Kuršių Nerijos Nacionalinio parko žinduolių mokslinių tyrimų programa 2000 – 2004 metams. Kuršių Nerijos Nacionalinio parko ataskaita, 1999.- Vilnius,- 8 p.

10. Kraštovaizdis šiandien, 2006. Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcija. [žiūrėta: 2006 05 15] Prieiga per Internetą – http://www.nerija.lt/lt/gamta/geologija_krastovaizdis.php.

11. Kuršių Nerijos nacionalinis parkas, 2005. Valstybinis miškotvarkos institutas. [žiūrėta: 2006 05 20] Prieiga per Internetą – http://www.lvmi.lt/vmi/index.php?option=content&task=view&id=25&catid=69&Itemid=108.

12. Lietuvos saugomų teritorijų sistema, 2006. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. [žiūrėta: 2006 05 20] Prieiga per Internetą – http://vstt.lt/wt_vstt/action/load?url=html&id=56.

13. Mukienė D., Jonušienė V. T., Nerija. 1998.- Vilnius: Žemaičių kultūros draugijos redakcija.- 103 p.

14. Pauža D. H., Paužienė N., Sidabrienė G., Šikšnosparniai. 2004.- Kaunas: Lututė,-56 p.

15. Prūsaitė J., Lietuvos fauna: Žinduoliai. 1988.- Vilnius: Mokslas,- 295 p.

16. Ulevičius A., Kuršių Nerijos Nacionalinio parko smulkieji žinduoliai: rūšinė sudėtis ir biotopinis pasiskirstymas. Mokslinio tyrimo darbo ataskaita, 2001.- Vilnius,- 15 p.

17. Valstybiniuose rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose aptiktos augalų, grybų, kerpių ir gyvūnų rūšys, 2003. Valstybinė miškotvarkos tarnyba. [žiūrėta: 2006 04 30] Prieiga per IInternetą – http://www.lvmi.lt/vmt/leidiniai.php?form_currentid=76,.

18. Žinduolių ekologijos laboratorija, 2006. Laboratorijoje buvo atliekami šie fundamentiniai tiriamieji darbai. [žiūrėta: 2006 05 15] Prieiga per Internetą -http://www.ekoi.lt/lt/pages/view/?id=13.

SANTRAUKA

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO ŽINDUOLIAI

Klaipėda, 2006

Darbo apimtis: 24 psl., 1 lent., 1 žem.

Žinduolių rūšinė įvairovė buvo tiriama Kuršių Nerijos Nacionaliniame parke 2005 – 2006 m., 3 teritorijų (Smiltynės, Juodkrantės ir Nidos) miško kvartaluose.

Tyrime taikytas metodas – stebėjimas. Buvo vaikštoma po pasirinktus miško kvartalus ir atpažįstami žinduolių pėdsakai, ekskrementai bei kitos žymės.

Stebėjimo metu atpažintos 5 rūšys: pilkasis kiškis ( Lepus europaeus), rudoji lapė (Vulpes vulpes), šernas (Sus scrofus), stirna (Capreolus capreolus) ir briedis (Alces alces).

SUMMARY

THE CURONIAN SPIT NACIONAL PARK MAMMALS

Klaipėda, 2006

Size of term paper: 24 pages, 1 tables and 1 map.

Mammals varietal diversity has been investigated in three territories (Smiltynė, Juodkrantė and Nida) forest blocks of the Curonian Spit National park in 2005 – 2006 year.

The main method of research was mammals watching. There have been walking through the chosen forest blocks and identify tracks, mass or other mark of mammals.

As the result of research there were recognized 5 breed of mammals: european hare (Lepus europaeus), red fox (Vulpes vulpes), wild boar (Sus scrofus), hind (Capreolus capreolus) and moose (Alces alces).

PRIEDAI