Kinologija

Turinys

Įvadas 2

Kinologija ir šuns kilmė 2

Bendra kinologijos apžvalga Lietuvoje ir pasaulyje 2

Kinologija – dabartinės šunininkystės teorinis pagrindas 2

Tarptautinės kinologų federacijos šunų veislių klasifikacija 2

Specialusis šunų dresavimo kursas 2

LDK parodų parodų rengimo taisyklės 2

Išvados 2

Naudota literatūra: 2Įvadas

Žmogus ir šuo gyvena skirtinguose aplinkos ir laiko pasauliuose. Mūsų pareiga – stengtis suprasti šį skirtumą. Nesistenkime šunį perkelti į savąjį pasaulį, nes šuo į jį įeiti nepajėgia, be to, neturi visų tam reikalingų sugebėjimų. Ir mes patys su savo galimybėmis nesistenkime pereiti į šuns pasaulį. Tada sugebėsime geriau pažinti ir apmokyti savo keturkojus ddraugus, kurie mėgsta bendrauti ir laikomi puikiais žmogaus bičiuliais, nes šuns protas, atsidavimas ir ištikimybė – pagarbos vertos savybės.Kai kurie šunų augintojai nepasidomi natūralia šunų gyvenimo egzistencija, šunų protėviais ir jų gyvenimo būdu. Todėl šiame darbe pateikiama informacija apie mokslą, kuris nagrinėja šunų kilmę, veisles, jų anatomiją, fiziologiją, auginimą, šėrimą, dresavimą, parodų organizavimą .Kinologija yra labai plati mokslo sritis, nes apiima šuns atsiradimo istoriją, kilmę. Aiškina veislių formavimąsi visame pasaulyje ir Lietuvoje, kokios kinologų draugijos veikia pasaulyje ir kam jos yyra pavaldžios. Pateikia veislių klasifikacijos schemas: kokiai kategorijai ar grupei priklauso viena ar kita veislė bei paaiškina kam reikalingas toks skirstymas.Šuo ne tik geras kompanjonas, bet ir tinkamas pagalbininkas apsaugai, paieškai, narkotikų ieškojimui. Kad šuo galėtų tarnauti tam tikrose tarnybose, bbūtina pereiti dresavimo kursus, kurių tikslas – išugdyti šuns įgūdžius, reikalingus tarnybų darbui. Kiekvienai tarnybai išugdomi specialūs įgūdžiai – piktumas, nepasitikėjimas svetimais, ėjimas kvapniais pėdsakais. Dar vienas labai svarbus dalykas kinologijoje yra parodų organizavimas. Reikia žinoti kokiomis taisyklėmis reimiasi Lietuvos kinologų draugija, kokių rangų parodas rengia, kokie yra parodų rengimo techniniai reikalavimai bei parodoje dalyvaujančio šuns savininko teisės ir pareigos.

Kinologija ie šuns kilmė

Mokslas apie šunis vadinamas kinologija (kynos – šuo, logos – mokslas). Šis mokslas nagrinėja šunų kilmę, veisles, jų anatomiją, fiziologiją, auginimą, šėrimą, dresavimą, parodų organizavimą.

Šuo, arba naminis šuo (Canis familiaris), yra priskiriamas šunų (Canidae) šeimai, plėšriųjų (Carnivora) būriui. Tai seniausias, XII – VII tūkstantmetį pr. Kr. prijaukintas naminis gyvūnas.

Vienų mokslininkų duomenimis, šuns protėviai buvo vilkas, šakalas ir llapė, kitų – vilkas ir šakalas, dar kitų – vilkas. Anatominiai tyrimai rodo, kad šuo turi vilkui būdingus apskritus vyzdžius, lygiai tiek pat dantų (42), tokios pat sandaros krūminius dantis ir panašią kaukolę. O genetiniais tyrimais nustatyta, kad

būtent su vilku šunį sieja chromosomų skaičius (78). Vilkas ir šuo

1 pav. Vokiečių aviganis serga tomis pačiomis ligomis, turi tų pačių parazitų. Panaši šuns ir vilko elgsena. Abu, kai patenkinti, vizgina, o išsigandę pabruka uodegą, abu užpykę išsišiepia ir urzgia. Sulaukėję šunys ((Dingas, Parijai) visai kaip vilkai buriasi į gaujas ir paklūsta jų vadams – stipriausiems ir gudriausiems. Naminis šuo tokiu vadu laiko šeimininką, o savo gauja – jo šeimą, kitus šeimos šunis, naminius gyvulius. Prijaukintas vilkas prisiriša prie žmogaus ne mažiau negu šuo, o vilkiukai elgiasi kaip jauni šuniukai. Kalės, kaip ir vilkės, nėštumas trunka 61–65 paras. Vadoje 4–8 šuniukai. Šunys, kaip ir vilkai, gyvena 12–16 metų. Nors šunys vilkų vengia, kartais net paniškai bijo, vis dėlto eskimų šuo kartais nuseka paskui vilkę arba vilkas suvilioja kalę. Ši iš vilkų rujos sugrįžta, o patiną vilkai papjauna. Pasak amerikiečių mokslininkų, kildinančių šunis iš vilkų, žmonės pradėję su jais bendrauti prieš 20 000 metų. O prieš 12 000 metų šunys jau buvo paplitę visame pasaulyje. Veikiausiai žvėrių gaujas prie žmonių gyvenviečių traukė maisto atliekos. Žmogui labai pravertė žvėries uoslė, klausa, budrumas, pagaliau – jėga ir plėšrumas, todėl jis vis dažniau užsiaugindavo prijaukinto vilko jauniklių. Tapę ištikimi žmogui kaip galingesniam, plėšrūnai pradėjo jį ginti, pakluso nurodymams – saugoti turtą, medžioti. Kai išnyko stambūs ir negreiti žvėrys – mam.utai, stumbrai, plaukuotieji raganosiai, taurai – žmogus pradėjo medžioti eiklias antilopes, arklius, elnius. Juos susekti ir pavyti galėjo tik greitakojis plėšrūnas. Kaip tik toks buvo šuns protėvis. ((2, 3, 4 pav.)

2pav. Pilkasis vilkas 3pav. Vilkas 4pav. Sibiro vilkas

Konkretūs žmogaus poreikiai sąlygojo kruopščią šuns protėvių atranką, o vėliau – jų kryžminimą. Formavosi veislės. Š. Europos upių ir ežerų pakrantėse tarp suakmenėjusių geldučių rasta jomis mitusių keturkojų, panašių į vilkus, suakmenėjusių liekanų. Iš iškilų smilkinkaulių ir trumpų snukių matyti, kad „geldutiniai“ gyvūnai nebuvo visai laukiniai. Mat žmogaus jaukinamų gyvūnų kaukolės smegeninė dalis paprastai padidėja, snukis sumažėja. Vadinasi, šunų protėviai prie žmonių gyveno jau ankstyvajame neolite (V – II tūkstantmetį pr. Kr.).

Šveicarijos durpynuose buvo surasta nedidelių smailianosių, panašių į dabartinius špicus, naminių šunų kaukolių. Nustatyta, kad tokius šunis neolite augino palafitų, t.y. polinių gyvenviečių, žmonės. Pastatai ant polių, įkaltų seklumose atokiai nuo Europos upių ir ežerų, Baltijos krantų, saugojo žmones nuo užpuolikų. Pelkinio, arba durpinio, polinio šuns (Canis familiaris palustris Rütimeyer) kaulai buvo plonesni už „geldutinio“, snukis trumpesnis, kaukolės smegeninė dalis didesnė. Labai panašius šunis Azijoje augina Sumatros salos šiaurinės dalies gyventojai batakai. Iki XIX a. pabaigos batakams priklausančios tobų grupės gyventojų būstai buvo statomi ant 2 – 5 m aukščio polių. Maži, vikrūs keturkojai lengvai ropštėsi ilgomis kopėčiomis, budriai saugojo namus.

Manoma, kad iš polinių šunų yra kilę špicai, šnauceriai, pinčeriai ir kai kurie terjerai. Netoli Sankt Peterburgo, prie LLadogos ežero, tarp polinių gyvenviečių liekanų iškasti didesnio šuns (Canis familiaris Inostranzewi Anuczin) griaučiai. Iš tokių kildinti šiaurėje paplitę vilkiniai ganymo šunys. Į pietus nuo šio radinio buvo iškasta kito šuns (Canis familiaris Putjatini Studer) liekanų. Jo kaukolė labai panaši į laukinio Australijos dingo, veikiausiai kilusio iš naminių Eurazijos šunų.

Žalvario amžiaus (V–III a. pr. Kr.) aukurų pelenuose Austrijoje rasta kaukolių, kurios priklausė panašiems į dabartinius skalikus, veikiausiai medžiokliniams šunims (Canis familiaris intermedius Woldrich). Tie šunys buvo aukojami dievams – taigi labai vertinami. Kitas bronzos amžiaus keturkojis – vadinamasis bronzinis šuo (Canis familiaris optimae Jeitteles), kurio griaučių surasta Čekijoje, – laikomas vokiečių, škotų ir kai kurių kitų aviganių protėviu.

Iš labai didelio šuns (Canis familiaris decumanus Nehring), apie kurį nedaug žinoma, turėjo atsirasti doginiai šunys. Š. Europoje, Skandinavijos kalnuose iškasama panašių į laikas, vadinamųjų briedinių šunų liekanų. Su šiais šunimis medžiota V–IV a. pr. Kr.

Iš archeologinių radinių matyti, kad prieš penketą tūkstantmečių šunų laikyta Eurazijoje, Afrikoje ir Š. Amerikoje. Jie buvo sarginiai, medžiokliniai ir aviganiai. Kai kurios tautos šunis garbino. Afrikoje turėta puikių medžioklinių šunų, aplenkdavusių gazelę ir užšokdavusių ant trijų metrų aukščio molio sienos ar termityno. Kai kurių Afrikos genčių papročiai iki šiol draudžia mušti ir barti svečio šunį –

liepia jį vaišinti, kitur šuo net iškilmingai laidojamas, jam atminti aukojama ožka ar kitas gyvulys. Dar kitose gentyse iškilmingai aukojamas pats šuo.

Senovės Egipte (IV–III a. pr. Kr.) liesi ilgakojai šunys (Canis familiaris Leineri Studer)

puikiai persekiojo priešus ir medžiojo. Egipto aristokratų numylėtinis saliukis pavaizduotas jų kapų freskose, tapytose prieš 4 tūkstantmečius. Veikiausiai egiptiečių ilgakojai šunys yra kurtų protėviai. Pasak legendos, jiems teko garbė Nojaus arkoje atstovauti šunų giminei. Kai

5pav. Saliukis arka prakiurusi, šuo nosimi užkimšęs skylę. Egipto aristokratų kkurtukas basendžis žavėjo tarsi iš nuostabos .suraukta kakta ir kamščiatraukio pavidalo uodegėle, savarankiškumu bei švara. Jis, kaip ir anglų parsigabentas jo dabartinis palikuonis, beveik nelojo, smagiai šokinėjo aukštoje žolėje, dairydamasis paukščių.

Į Egiptą, Romą, Atėnus šunų atveždavo finikiečių pirkliai. Senovės egiptiečiai, pasak graikų istoriko Herodoto, gedėdavo kritusio šuns tarsi artimo žmogaus – visi šeimos nariai skusdavosi galvas plikai ir ilgai nieko nevalgydavo. Kiekviename mieste buvo šunų kapinės, į kurias gabendavo balzamuotus palaikus. Šuns žudiką kartais bausdavo mirtimi. Panašiai elgėsi ir persai. GGraikų matematiko Pitagoro liudijimu, egiptiečiai prie mirštančio žmogaus prikišdavę šunį, kad šis paimtų sielą. Šuns – palydovo į mirusiųjų karalystę ir jos sargo idėja gyvavo ne vien Egipte, bet ir senovės Graikijoje bei Romoje, Indijoje, Irake, Meksikoje. Meksikos teritorijoje senieji AAmerikos žemyno gyventojai inkai turėjo šunų, panašių į taksus, buldogus ir aviganius. Mirus žmogui, užmušdavo jo šunis ir laidodavo drauge. Šunys su žmonėmis atkeliavo į Ameriką iš Azijos per šiuos žemynus jungusią sausumą ties dabartiniu Beringo sąsiauriu.

Graikų mituose minimas didžiulis trigalvis šuo Cerberis, kuris įleidžia mirusiuosius į požeminę karalystę ir puola bėgančius iš pragaro, o indėnų patavatumių sakmėse – Didysis Šuo, gelbstintis pasaulį nuo pražūties. Įvairiose pasaulio vietose būta didelių ir stiprių šunų. Galingi dogo ir mastifo protėviai molosų šunys dalyvaudavo karuose.(6pav.) Aptaisyti šarvais ir antkakliais su styrančiais peilių ašmenimis, jie pralauždavo priešų gretas ir išblaškydavo kariuomenę. Iš jų kildinami visi stambesnieji dabartiniai šunys.

6pav. Dogas moloso palikuonis

Senovės Graikijoje ir Romoje šunų auginta daug ir įvairių. IV a. pr. Kr. ggraikų filosofas Aristotelis aprašė tuometines šunų veisles ir nurodė, kad jos kilusios iš Epyro žemės, Kirenės miesto Š. Afrikoje, Egipto ir Indijos. Aristokratų sarginiai molosai dieną būdavo prirakinti grandinėmis, o naktį lakstydavo palaidi. Romėnai labai vertino medžioklinius šunis. Apie šunis daug rašė Romos valstybės veikėjas Ciceronas, poetas Ovidijus, mokslininkai Varas (I a. pr. Kr.) ir Plinijus Vyresnysis (I a.). Kolumela (I a.) veikale „Apie žemdirbystę“ aprašė šunų teikiamą naudą ir kokie turi būti ganymo bei sarginiai šunys. Geras bandšunis, pasak KKolumelos, yra stiprus ir greitas, kad pavytų ir įveiktų užpuoliką vilką. Sodybos sargas turi būti didelis, skardžiabalsis, juodas – kad naktį vagis jo nematytų, o dieną baisėtųsi. Be to, šuo neturi būti pernelyg piktas, kad nepultų svečių. Senovės romėnų amfiteatruose galiūnai molosai kaudavosi su gladiatoriais, laukiniais žvėrimis. Europos šiaurėje germanai turėjo puikių medžioklinių šunų: skalikų, pėdsekių, kurtų, taip pat bebrinių, šerninių ir lokinių šunų. Alemanai III a. už medžioklinio šuns vagystę ėmė 12 šilingų baudą (už arklio – 6, jaučio – 3 šilingus).

Viduriniaisiais amžiais medžioklę imta laikyti vienu tauriausių, garbingiausių ir gražiausių užsiėmimų. Medžioklė išpopuliarėjo Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje. Augo medžioklių pilys, atsirado daugybė šunidžių, gausybė šunų prižiūrėtojų ir dresuotojų. Neretai šunis augindavo vienuoliai. XI a. Prancūzijoje atsirado parforsinė medžioklė – šuo buvo pratinamas persekioti kurios nors vienos rūšies gyvūnus, nekreipti dėmesio į kitus ir nesiblaškyti. XVII a. Prancūzijoje medžioklės būdavo rengiamos su iškilmingomis dvaro ceremonijomis. Geras šuo pajėgdavo persekioti žvėrį 8–9 valandas ir buvo vertinamas labiau už baudžiauninką. Beje, iki parakinio šaunamojo ginklo atsiradimo šernų ir kitų žvėrių medžioklėse žūdavo šimtai šunų. Juos imta šarvuoti, sužeistus gydyti. Atsirado traktatų apie šunų priežiūrą ir gydymą. Žinovai rekomenduodavo po medžioklės šunis laikyti šiltai, šerti iš švarių medinių dubenėlių, egzemą ggydyti jūros vandeniu. Atsirado šunų gydyklų. Išradus paraką, medžioklinių šunų reikėjo mažiau, bet nuovokesnių, tiksliai vykdančių ša.ulių nurodymus, padedančių pataikyti į laimikį.

Nuo XII a. Anglai rengdavo šunų kovas su buliais, o XIX a. Paplito žiurkių pjudymas terjerais. Vėliau šios pramogos uždraustos. Šunis dresuodavo ir keliaujantys cirko artistai. Ant užpakalinių kojų stovintis šuo buvo didelė cirko įdomybė. Ilgainiui atsirado sudėtingesnių, įvairesnių triukų su šunimis.

Renesanso laikais šunys vėl tapo aristokratų numylėtiniais, kaip kadaise Senovės Rytuose, Egipte ir Romoje. Didikai eidavo pasivaikščioti su dideliais kilmingais šunimis, o rūmų damos lepindavo mažus dekoratyvinius šunyčius. Todėl daugybė gražių šunų puikuojasi XV–XIX a. Europos dailininkų A. Diurerio, S. Botičelio, P. Dela Frančeskos, A. Mantenijos, Ticiano, H. Boscho, P. Breigelio Vyresniojo, P. P. Rubenso, D. Kanaleto, F. Ch. Gojos paveiksluose.

1859 m. Anglijos mieste Niūkaslyje prie Taino įvyko pirmoji pasaulyje šunų paroda. Joje dalyvavo 50 pointerių ir seterių. 1873 m. Londone įsikūrė pirmasis pasaulyje šunų klubas (English Kennel Club). Jame pradėta rašyti šunų kilmės knyga. 1875 m. JAV įvyko šunų paroda, 1884 m. Įsisteigė šunų klubas. 1898 m. šunų klubas įsteigtas Italijoje. Vėliau imta steigti atskirų šunų veislių klubus.

Nuo seno žmonės valgė šunieną. Iki šiol ja prekiaujama Š. R. Kinijoje. Mėsai skirti šunys tukinami kaip paršai. Šuniena tebėra ddidelis skanėstas Sumatros, Taičio ir Havajų salų gyventojams. Kai kuriose Afrikos gentyse ji iki šiol laikoma skanesne už avieną. Europoje didžiausi mėsinių šunų turgūs buvo Prancūzijoje ir Vokietijoje. XIX a. viduryje beveik kiekviename vokiečių kaime veikė bent viena šunienos parduotuvė: šią mėsą valgė ir skurdžiai, ir turtuoliai.

Viduriniaisiais amžiais iš šunų odos darydavo rankinukus, pirštines, avalynę, iš kailio – kepures. Dabar tai draudžiama. Tik iššukuota ilgaplaukių šunų pavilnė naudojama mezgimui.

Nuo seno žmonės buvo linkę varyti iš namų nebereikalingus šunis. Benamiai šunys platino užkrečiamąsias ligas, todėl imta juos naikinti. XX a. pradžioje daugelyje V. Europos šalių tokių šunų nebeliko. Lietuvoje jie gaudomi: nusenę ir ligoti neskausmingai sunaikinami, o sveikiems surandami šeimininkai arba jie naudojami medicininiams eksperimentams.

Šunis, kaip bandomuosius gyvūnus, nuo seno skrodžia anatomai ir fiziologai, į kosmosą siuntė eksperimentinės medicinos specialistai. Nepaisant visuomenės nepasitenkinimo, kasmet mokslo tikslais nukankinama 100 milijonų gyvūnų, iš jų šimtai tūkstančių šunų.Bendra kinologijos apžvalga Lietuvoje ir pasaulyje

„Šuo išvedė žmogų į žmones”. Pirmykštis žmogus, bijodavęs menkiausio šlamesio, prisijaukino šunį ir pasijuto saugiau savo oloje. Vėliau šuns pagalba ir jo pavyzdžiu prisijaukino kitus laukinius gyvulius, kurie šiandien gyvena beveik kiekvieno kaimo gyventojo namuose. Didelė įvairių veislių šunų dalis gyvena žmogaus bute kartu su šeimos nariais, kaip kompanijos šunys, kurie padeda

vienišiems žmonėms nusiraminti, jauniems pamilti gyvūniją, išmokti rūpintis silpnesniu.

Šuns prisijaukinimo procesas vyko gana lėtai. Vieni šunys saugojo bandą, kiti būstą, treti dalyvaudavo kautynėse. Per ilgus šimtmečius formavosi šunų charakterio, išvaizdos ir elgsenos ypatumai. Jau nuo XIV amžiaus Europoje buvo bandoma klasifikuoti šunis. Tuo metu šunų veislių buvo nedaug ir pusę jų sudarė medžiokliniai šunys.

Seniausioje išlikusioje kryžiuočių ordino Drasburgo kronikoje, aprašant 1190 – 1326 metų karus, teigiama, kad Lietuvoje mirus kunigaikščiui ar kitam kilmingajam didikui, buvo sudeginami jo medžiokliniai šunys. IIstoriniai šaltiniai teigia, kad medžioklės su šunimis jau buvo įprastas reiškinys Mindaugo valdymo laikotarpiu. Kunigaikščiai ir didikai dvaruose turėjo šunynus, kuriuose laikė įvairių veislių šunis. Daug apie tai rašoma Lietuvos metrikoje ir Lietuvos statutuose.

Lietuvos gyventojai šunis augino jau mezolite (VIII–V a. pr. Kr.). jų kaulų rasta Galubalio ir Turlojiškės pelkėse (Marijampolės raj.). Šunų būta medžioklinių, sarginių ir mėsinių. V–VIII a. medžioklė buvo svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis. Daug medžioklinių ir sarginių šunų auginta XIII a. kartu su Vytauto Didžiojo atsigabentais ttotoriais XIV a. Lietuvoje atsirado šiurkščiaplaukių kurtų ir ilgaplaukių skalikų. 1566 m. II-ajame Lietuvos statute minima 11 šunų grupių ir veislių: kiemsargiai, žvėrių sekikai, kurtai, vižlai, bebriniai šunys, bretonai, skalikai (7pav.) ir kt..

1525 m. didysis kunigaikštis Žygimantas I Prūsijos kkunigaikščio Albrechto garbei surengė medžioklę, kurioje nukentėjo apie šimtas šunų. Toli gražu ne visus pavyko išgydyti, nes veterinarijos žinios dar buvo skurdžios. Pavyzdžiui, pasiutusio šuns įkąstą sveiką šunį mesdavo į vandenį, kad nepasiustų.

7pav. Lietuvos skalikas

XVI a. austrų keliautojas Z. fon Herberšteinas yra aprašęs stumbrų medžiokles Augustavo ir kituose miškuose. Šunys atvarydavę kelis stumbrus pasislėpusiems medžiotojams, ginkluotiems ietimis. XVI a. strėles ir ietis jau keitė muškietos – paraku užtaisomi dagtiniai šautuvai. Žiemą muškietomis šaudydavo skalikų aptiktas ir išvarytas iš guolių meškas. Tobulesni dvivamzdžiai šautuvai pavertė medžioklę ne tokia pavojinga pramoga. Turėti gerų medžioklinių šunų buvo garbės reikalas.

Buvusį šunų gausumą rodo visoje Lietuvoje pasklidę „šuniški“ upių, ežerų, pelkių ir kalvų pavadinimai: Šunupis, Šunabala, Kalės pelkė, Kaliakalnis ir kt.

1261 m. Malalos kronikoje rašoma, kkad lietuviai garbinę kalę Žvorūnę, aukodavę jai aukas. Lietuviai skyrė Didžiojo Šuns, Mažojo Šuns ir Skaliko žvaigždyną, Šuns žvaigždę. Pavasarį jie kepdavo apeiginę duoną, o iš tešlos pagrandų – bandelę šuniui, kad javai derėtų. Tikėta, kad jei šuo nesmagus, namie būsią nesmagu, jei gerinasi ir uodegą vizgina, ateisianti laimė ir džiaugsmas, o jei šuo žolę ėda – lysią.

8pav.Artimiausi vilko giminaičiai – laikos.

Kartais dvarininkai net savo baudžiauninkus keisdavo į gerus šunis. Jogailos laikais už medžioklinio šuns užmušimą buvo skiriama tokia pat bbausmė kaip ir už valstiečio nužudymą.

Dvaruose medžioklinius šunis prižiūrėjo ir mokė specialūs žmonės – šunininkai. Ši pareigybė minima jau nuo XVI amžiaus. Šunininkas ne tik turėjo parinkti šunis, bet ir žinoti jų ydas, jas pašalinti, skirti šunų balsus, šerti bei gydyti šunis.

Lietuvoje didėjant dirbamos žemės plotams, susidarė sąlygos medžioti su nutilkstančiais paukštšuniais. Tačiau Lietuvoje grynakraujų medžioklinių šunų buvo nedaug. Niekas jų neregistravo. Grynaveislis šuo labia brangiai kainavo, kaip ir šiais laikais. Policijos reikmėms užsieny.je buvo perkami donermanai, Erdelio terjerai, rotveileriai, vokiečių aviganiai.

Tačiau medžioklinė šunininkystė Lietuvoje buvo atkurta tik 1960 – 1965m. Tarp medžioklinių šunų populiariausi buvo skalikai, kurių Lietuvoje buvo per 645.

Ir tik 1975m. prie medžiotojų ir žvejų draugijos buvo įkurta kinologų komisija, kuri pradėjo rašyti veislės kilmės knygas, vyko medžioklinių šunų lauko bandymai, rengtos respublikinės parodos, kuriose vertinama kilmė, medžioklinės savybės bei palikuonys.Kinologija – dabartinės šunininkystės teorinis pagrindas

Darbų apie šunis, jų veisles, laikymą, mokymą jau buvo senovės Graikijoje ir Italijoje. Kinologija kaip mokslas Susiformavo XIX a. II pusėje. Daugelyje šalių veikia kinologų draugijos, priklausančios Tarptautinei kinologų federacijai (FCI). FCI patvirtino daugiau kaip 400 šunų veislių. Visos veislės suskirstytos į 10 grupių. Į kiekvieną grupę įeinantys šunys turi savo standarto numerį ir valstybės, kurioje išrasta veislė, pavadinimas.

Šunys auginami visose ššalyse. Tuo daugiausia rūpinasi kinologijos klubai. Kiekvienos šalies kinologijai vadovauja Centrinė kinologų draugija, vienijanti visas kinologų organizacijas. Ji tvarko vieningą veislinę šunų kilmės knygą, išduoda šunukiams kilmės korteles, organizuoja respublikos čempionatus ir tarptautines parodas, ruošia teisėjus ekspertus ir šunų dresavimo teisėjus, rengia metinį visų klubų parodų tvarkaraštį, leidžia laikraščius ir žurnalus kinologijos tematika.

Visų Europos šalių veiklą koordinuoja Tarptautinė kinologų federacija. Į ją priimamos kiekvienos šalies vadovaujančios organizacijos. FCI įkurta 1911 metais, jos būstinė Belgijoje. Iki 1994 metų ją sudarė 69 valstybės. Nuo 1995m. gegužės mėn. Ji labai išsiplėtė. Kartu su LDK( Lietuvos kinologų draugija) (9pav.) buvo priimta dar naujų narių pagal sutartį keturiem metams. Jeigu naujų šalių kinologų vadovaujančios organizacijos įvykdys visus keliamus reikalavimus, taps tikraisiais nariais. Kitoms teks pratęsti sutartį arba atsisveikinti su FCI. FCI tvirtina naujus bei papildo jau priimtus veislių standartus, kurie privalomi tarptautinėse parodose.

Be FCI pasaulyje yra dar daug tarptautinių kinologų organizacijų. FCI (Federation Cynologique Internationale) yra didžiausia pasaulyje kinologų organizacija, burianti Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, Australijos ir Naujosios Zelandijos kinologų organizacijas. Jos

9pav. LDK nariu gali būti tik viena, pati dodžiausia šalies kinologų organizacija, vienijanti visas šalies kinologų organizacijas.Tarptautinės kinologų federacijos šunų veislių klasifikacija

Veislių kategorijos. Klasifikuojant šunų veisles pagal FCI , visos veislės ssuskirstytos į keturias kategorijas. Pirmai kategorijai priklauso aviganiai, sarginiai ir apsaugos šunys antrai – medžiokliniai šunys, trečia – bendrauti skirti šunys, ketvirtai – visi kurtai.

Grupės. Visos šunų veislės pagal FCI suskirstytos į dešimt grupių. Pirmai grupei priklauso visi aviganiai, antrai – sarginiai ir apsaugos šunys, trečiai – terjerai (išskyrus Erdelio ir Jorkšyro terjerus) ir besendžiai. Ketvirtai grupei priklauso tik taksai. Į penktą grupę įrašyti skalikai: bladhaundai ir kiti sekantys kraujo pėdsaku šunys didesniems žvėrims (elniams, šernams) medžioti. Šeštai grupei priklauso skalikai: basetai, bigliai ir kt. šunys mažesniems žvėrims (lapėms, kiškiams) medžioti. Septintai grupei priklauso vižlai ( išskyrus anglų vižlus) ir grifonai. Aštuntai grupei priklauso anglų vižlai, retriveriai ir spanieliai. Devintai grupei priklauso dekoratyviniai ir bendrauti skirti šunys: visi mažiausieji šunys, pudeliai, vidutinieji ir mažieji pinčeriai bei šnauceriai ir dalmatinai. Dešimtai grupei priklauso visi kurtai.

Tokia šunų veislių klasifikacija yra sukurta tam, jog dalyvaujant parodose, išduodant kilmės dokumentus būtų atsižvelgiama į reikalavimus, trūkumus ir ydas vertinat vienokią ar kitokią šuns veislę. Pvz.: Labradoro retriveris (angl. Labrador Retriever, 9pav.) standarto nr. 122, ši veislė priklauso 8 grupei – laimikį atnešantys šunys. Tai yra medžioklinių ir tarnybinių šunų veislė. Patikimi ir paklusnūs, geri žmogaus kompanjonai, sutaria su vaikais. Puikiai plaukia

ir nardo. Šios veislės šuo stambus. Ūgis siekia iki 56cm; masė 25 – 30kg. Būna vienspalvis juodas, rudos šokolado spalvos, palvas. Trūkumai ir ydos : siaura galva. Labai ryškus pakaktys. Atstatytos alkūnės. Susukta ir užriesta virš nugaros uodega. Diskvalifikacinės ydos: Dantų stoka, netinkama sankanda. Šuo turintis tokius trūkumus niekada negalėtų dalyvauti parodose ar gauti kilmės dokumentus.

9pav. Labradoro retriverisSpecialusis šunų dresavimo kursas

Neveltui yra sakoma, jog šuo pats geriausias žmogaus draugas. Tačiau jis ne tik geras kompanjonas, bet ir tinkamas pagalbininkas aapsaugai, paieškai, narkotikų ieškojimui. Kad šuo galėtų tarnauti tam tikrose tarnybose, būtina pereiti dresavimo kursus, kurių tikslas – išugdyti šuns įgūdžius, reikalingus tarnybų darbui. Kiekvienai tarnybai išugdomi specialūs įgūdžiai – piktumas, nepasitikėjimas svetimais, ėjimas kvapniais pėdsakais.

Daugelyje pasaulio šalių rutuliojamos labai įvairios specialiosios tarnybos. Šiame darbe panagrinėsime pačias populiariausias :

1. Aklojo vedžiojimo tarnyba,

2. Apsaugos tarnyba,

3. Narkotikų ieškojimo tarnyba,

4. Sprogmenų ieškojimo tarnyba

Gerai dresuotas šuo yra geras aklojo pagalbininkas. Jis padeda nereginčiam geriau orientuotis aplinkoje, ypač gatvėje, kur intensyvus eismas, nuveda į parduotuvę, poliklinika, ppadeda lipti laiptais ir kt. Šiai tarnybai tinka vidutinio dydžio, geros klausos, patiklūs, ramūs, gerai matantys šunys. Toks šuo nuo mažens pratinamas prie svetimų žmonių, judrių gatvių, intensyvaus transporto, garsinių signalų. Šiai tarnybai tinka koliai, retriveriai, vokiečių aviganiai. Jau nuo mmažų dienų šuneliai pratinami prie antkaklio, pavadėlio. Pradžioje šunelį dresuoja regintis dresuotojas. Vėliau, kai šuo įgyja reikalingus įgūdžius, šalia dresuotojo eina ir aklasis. Jeigu yra galimybė, geriau, kad neregys šeimininkas pats rūpintųsi savo pagalbininku : šertų, šukuotų, eitų kartu pasivaikščioti.

Apsaugos tarnybai labiausiai tinka ilgaplaukiai, dideli ir stiprūs, ištvermingi, turintys gerą uoslę, klausą, regą ir garsiai lojantys šunys. Tai vokiečių aviganiai, Kaukazo aviganiai, Juodieji terjerai, Maskvos sarginiai, šnauceriai ir kiti stambūs, šalčio nebijantys, pikti šunys. Apsaugos tarnybos šuo turi loti ant artėjančių prie saugomo objekto svetimų žmonių, neprileisti jų prie objekto ir sulaikyti bandančius įeiti į saugomą teritoriją. Beveik visose specialiojo šunų dresavimo tarnybose šuo turi nebijoti šūvio ir kitų garsinių signalų, neimti iš rankų ir numesto ant žemės ėdalo. PPer apsaugos tarnybos šunų dresuotes ugdomas šunų piktumas ir nepasitikėjimas kitais.

Gerai dresuoti šunys muitinėse, pasienio apsaugos postuose, krovinių pervežimo stotyse, oro uostuose ir kitur pagal specifinį medžiagos kvapą ieško narkotikų. Šiai tarnybai tinka geros uoslės šunys. Geriausiai narkotikų ieško Labradoro retriveriai, spanieliai, vokiečių aviganiai. Šiai tarnybai ruošiami šunys pirmiausia turi baigti bendrojo dresavimo kursą, o vėliau per 2-3 mėnesius šuo parengiamas narkotikų ieškojimo tarnybai. Lietuvoje taip vat vyksta Lietuvos muitinės vadovaujančių pareigūnų ir muitinės kinologų pasitarimas kinologinės veiklos klausimais, Muitinės mmokymo centre. Pasitarimo dalyviai aptaria ir patikslina kinologų darbo reglamentą, pateikia pasiūlymų dėl kinologinės veiklos technikos įsigijimo, infrastruktūros plėtros bei jos finansavimo ir kt. Pažymėta, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, muitinės veikla vis labiau susiejama su kinologija. Lietuvos muitinė šiuo metu turi 12 kinologų ir 16 tarnybinių šunų.

Gerai dresuotas šuo pagal dresuotojo komandą ieško ir pagal specifinį sprogstamosios medžiagos kvapą suranda sprogmenį. Šiai tarnybai tinka įvairių veislių geros uoslės šunys. Dresuotojas privalo gerai nusimanyti apie dresavimui naudojamų sprogstamųjų medžiagų savybes, mokėti elgtis su sprogmenimis.

LKD parodų rengimo taisyklės

Kaip ir kiekviena organizacija taip ir Lietuvos kinologų draugija turi taisykles, kurios sudarytos remiantis LKD įstatais, ir jos, kaip viena iš pagrindinių dokumentų, yra privalomos visiems Lietuvos kinologų draugiją sudarantiems klubams.

LKD ir jos padaliniai organizuoja šių įvairių rangų parodas:

• tarptautines parodas,

• čempionatus,

• regionines sertifikatines parodas,

• veislės klubų paroda

Parodų rengimas. Rengiant bet kokio rango parodą, privalomas dalyvių sąrašas – katalogas.Šunys, neįtraukti į katalogą negali būti vertinami., išskyrus tuos atvejus kai šuo neįtrauktas į sąrašą dėl organizatorių kaltės (pvz. Klaida spausdinant ar panašiai);Visos parodos pajamos ir išlaidos tenka jos rengėjams. Su LKD atsiskaitoma LKD Tarybos nustatyta tvarka. Mokesčių už parodų organizavimą bei sankcijų už parodų rengimo taisyklių pažeidimus dydžius, jų mokėjimo ir panaudojimo tvarką nustato LLKD Taryba. Registruojant šunis parodai, užpildomas registracijos ir vertinimo lapas, o rengėjai nustato registracijos terminus. Parodose šunys vertinami tam tikrose klasėse:

• šuniukų – nuo 3 iki 6 mėn. amžiaus (išskyrus tarptautines parodas);

• mažylių – nuo 6 iki 9 mėn. amžiaus;

• jaunimo – nuo 9 iki 18 mėn. amžiaus;

• pereinama – nuo 15 iki 24 mėn. amžiaus;

• atvira – nuo 15 mėn. amžiaus;

• darbinė – nuo 15 mėn. amžiaus (iki registracijos pabaigos reikia pateikti FCI pripažįstamo darbinio diplomo kopiją);

• čempionų – nuo 15 mėn. amžiaus (iki registracijos pabaigos reikia pateikti FCI pripažįstamo nacionalinio ar tarptautinio čempiono sertifikato kopiją, gali būti ir šalies, ne FCI narės);

• veteranų – nuo 8 metų amžiaus.

Parodos turi atitikti techninius reikalavimus, t.y. parodos privalo vykti uždaroje teritorijoje su neslidžia danga, o ringo plotas turi būti ne mažesnis kaip 120 kv.m. Taip pat turi būti įrengta vieta sekretoriatui, teisėjų poilsiui ir veterinarijos punktui. Vandentiekis arba vanduo šunų girdymui yra privalomas

Sertifikatinėse parodose turi būti:

• Išankstinė registracija-katalogas.

• Katalogas

• Diplomai ir aprašymo kortelės visiems dalyviams.

• Sertifikatai, patvirtinantys gautus titulus.

• Dalyvio numelrėliai.

• Rozetės geriausiam mažyliui ir veteranui (kalei ir šuniui), šunims, gavusiems jaunimo nugalėtojo ir LT CAC titulus.

Ringe turi būti stalas ir kėdės teisėjui ir sekretoriatui, taip pat, esant reikalui, šunų apžiūros stalelis, rašymo priemonės, higienos priemonės rankoms nusivalyti. Pageidautinas tentas nuo saulės ar lietaus. Prie rringo turi būti informacinė lenta, kurioje nurodytas ringo numeris, teisėjo pavardė, dalyvių registracijos numeriai ir įvertinimai, teisėjų ir ringo darbuotojų asmens kortelės; parodos metu turi budėti veterinarijos gydytojas, leidžiama prekyba, suderinus su rengėjais. Prekyba šuniukais gali vykti tik leidus rengėjams, specialiai tam skirtoje vietoje. Šuniukai turi turėti FCI pripažįstamus kilmės dokumentus ir veterinarijos gydytojo atžymas apie vakcinaciją arba veterinarijos gydytojo pažymą. Parodos metu gali būti demonstruojamos šunų veislės, dresuotė, pristatomi nugalėtojai. Parodos eigą komentuoja komentatorius, o programą sudaro rengėjai.

Parodos rengėjų pareigos. Neįleisti į parodą veterinarijos gydytojo nepatikrintų šunų bei pasirūpinti švara parodoje ir palaikyti viešąją tvarką. Pasirūpinti parodos įranga ir priemonėmis. Informuoti apie patvirtintą registraciją./(išsiunčiant tvarkaraštį ir registracijos numerius), dalyvius ir žiūrovus apie parodos eigą. Leisti teisėjauti tik LKD teisėjų kolegijos biuro patvirtintiems tai parodai teisėjams; įvykus netikėtiems pokyčiams, teisėjo kandidatūra turi būti raštu suderinta su LKD teisėjų kolegijos biuro pirmininku. Pasirūpinti teisėjų apgyvendinimu, maitinimu, darbo ir poilsio sąlygomis bei išlaidų apmokėjimu LR įstatymų nustatyta tvarka. Pasirašyti sutartis su teisėjais, užtikrinti teisėjams pertraukas darbo ringe metu, užtikrinti, kad ringe teisėjui padėtų asistentas, sekretorius, jei reikia – vertėjas ir papildomi ringo darbuotojai, užtikrinti, kad kiekvienoje klasėje aukščiausius įvertinimus gavę dalyviai būtų skirstomi vietomis (turi būti ne mažiau kaip 4

vietos). Užtikrinti, kad dalyviai, iškovoję parodoje titulus ar užėmę BEST’e penkias prizines vietas, būtų apdovanoti. Išsaugoti parodos teisėjų patvirtinimus, įrodančius jų teisę teisėjauti parodoje.

Parodoje dalyvaujančio šuns savininko teisės ir pareigos: turi teisę gauti šuns eksterjero aprašymą ir įvertinimą. Privalo laikytis parodos taisyklių bei pasiruošti parodai, estetiškai atrodyti ir .kultūringai elgtis. Neturi teisės ginčytis su teisėju dėl šunų įvertinimo ir apdovanojimo. Atsako už savo šuns elgesį. Agresyvaus šuns savininkas, jei šuo parodos

metu sukėlė pavojų parodos dalyviams ar žiūrovams ar kitiems ššunims, turi būti išprašytas iš parodos. Turi užtrukti parodoje tiek, kiek numato parodos rengėjai ir teisėjas.Išvados

• Kinologija nagrinėja šunų kilmę, veisles, jų anatomiją, fiziologiją, auginimą, šėrimą, dresavimą, parodų organizavimą. Labiausiai atkreipia dėmesį į šuns atsiradimo istoriją ir aiškina kaip formavosi šuns veislės skirtingais istorijos laikotarpiais tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje.

• Kinologija – dabartinės šunininkystės teorinis pagrindas. FCI (Federation Cynologique Internationale) yra didžiausia pasaulyje kinologų organizacija, burianti Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, Australijos ir Naujosios Zelandijos kinologų organizacijas.

• Specialusis šunų dresavimo kursas išugdo ššuns įgūdžius, reikalingus tarnybų darbui.

• Kaip ir kiekviena organizacija taip ir Lietuvos kinologų draugija turi taisykles, kurios sudarytos remiantis LKD įstatais, ir jos, kaip viena iš pagrindinių dokumentų, yra privalomos visiems Lietuvos kinologų draugiją sudarantiems klubams.Naudota literatūra:

• Karolis Masilionis, Vytautas Klova, Adolfas KKzavinis. Šunys: Enciklopedija. – Vilnius, 1995.

• Karolis Masilions. Kinologija Id. – Vilnius, 2005.

• Karolis Masilionis. Kinologija Iid. – Vilnius, 2005.

• Juliet Clutton – Brock. Šunys. – Vilnius, 1998

• Algirdas Januškevičius. Šunų ir kačių šėrimas. – Kaunas, 2006.