parazitinės bakterijos

Klasifikacija

Bakterijų formos

Jos yra klasifikuojamos, pagal esamą formą į:

– rutulines – gali būti pavienės arba susispietusios į krūveles.

– lazdelines – lazdelės formos bakterijos.

– spiralines – spiralės formos bakterijos, kablelio formos bakterijos.

– siūlines – įplonus siūlus panašios bakterijos

Rutulinės bakterijos

Rutulinės bakterijos yra paprasčiausios. Jos sudarytos iš vienos apskritos lastelės. Tik retais atvejais jos esti pupos, inksto ar pusrutulio formos. Besidalydamos viena kryptimi, kai kurių rūšių rutulinės bakterijos neatsiskeria viena nuo kitos. Tokiu atveju susidaro porinė bakterija, vadinama ddiplokopu, pavyzdžiui, bakterija Azotobacter chroococcum . Jei dviląstelė rutulinė bakterija ir toliau dalijasi ta pačia kryptimi ir naujos ląstelės viena nuo kitos neatsiskiria, gaunama daugialąstė, grandinės formos kolonija, vadinama streptokokais (pvz., Streptococcus pyogenes , Lactococcus lactis ). Kai ląstelės antrojo dalijimosi kryptis yra statmena pirmjai, susidaro ląstelių tetrada. Jei tetrakoko formos bakterija dar skyla pusiau, bet jau yra statmena šiai keturių ląstelių plokštumai, tada susidaro aštuonių kokų kubo formos kolonija, kuri vadinama sarcina . Kiekviena sarcinos ląstelė dar gali panašiai ddalytis trimis kryptimis ir toliau. Tuomet susidaro sudėtinga 16 arba 32 ląstelių sarcina, primenanti kokų ryšulėlį (pvz., Sarcina lutea ). Kartais rutulinė bakterija dalijasi įvairiomis kryptimis, o susidariusios naujos ląstelės ne išsisklaido, bet lieka sukibusios, Tokia vynuogių kekės formos ląstelių ggrupė vadinama mikrokoku, arba stalifikoku.

Lazdelinės bakterijos

Lazdelinių bakterijų forma yra šiek tiek įvairesnė, ypač skirtingas jų ilgis. Lazdelinės bakterijos kartais esti smailiais galais, lenktos ar šiek tiek šakotos. Kai kurios rūšys po dalijimosi lieka sukibusios. Susidaro poromis sukibusios arba grandinės formos lazdelinės bakterijos (pvz., Lactobacterium plantarum ).

Spiralinės bakterijos

Spiralinės bakterijos esti dar įvairesnės. Jos gali būti trumpos, panašios į kablelį ( vibrionai ), „S“ raidės formos ir kt. Pasitaiko labai plonų ir vingiuotų bakterijų. Tai Spirochetinės bakterijos (pvz., Spirochaeta pallidum – sifilis sukėlėja).

Siūlinės bakterijos

Iš siūlinių bakterijų tipiškiausios yra gelžbakterės ir sierabakterės , kurios yra daugialąstės ir didelės. Dirvoje ir mėšle yra labai plonų sūlinių vienaląsčių bakterijų. Tai vadinamieji aktinomicetai . Ankščiau buvo priskiriami Grybų karalystei ir bbuvo vadina laigagrybiais. Tarp lazdelinių ir siūlinių bakterijų griežtos ribos nėra, nes kai kurios lazdelinės bakterijos dėl savotiškos prigimties ar dėl išorės sąlygų veikimo ištysta iki labai ilgų siūlų.

Kitas skirstymas

Pagal mitybos būdą bakterijos skirstomos į autotrofines bakterijas, kurios sau pačios pasigamina organines medžiagas, ir hetetrofines bakterijas, kurios naudojasi jau gatavomis, aplinkoje esančiomis organinėmis medžiagomis. Prie autotrofinių bakterijų priskiriamos fotosinteze vykdančios cianobakterijos. Prie heterotrofinių – grupė bakterijų , vadinamų saprotrofais. Tai pagrindiniai skaidytojai, ardantys negyvą organinę medžiagą. Kita grupė hheterotrofinių bakterijų gyvena gyvuose organizmuose ir minta jų audiniais, ląstelių organinėmis medžiagomis, smarkiai kenkdamos šeimininkui. Tai parazitinės bakterijos, sukeliančios daugybę tiek augalų, tiek gyvūnų ligų. Pagal deguonies poreikį bakterijos skirstomos į aerobines bakterijas, kurių gyvybiniai veiklai deguonis yra reikalingas, ir į anaerobines, kurioms deguonis nėra būtinas, nes savo reikmėms reikalingą jo kiekį pasigamina citoplazma vykstant reakcijoms.

Bakterijos sandara

Pagrindinis straipsnis: Bakterijos sandara Kiekviena bakterija sudaryta iš vienos ląstelės, šią dengia Plazminė membrana , o virš jos yra tvirta apsauginė sienelė. Ląstelę gali supti prigludusi gleivių kapsulė arba laisvas drebutiškas apvalkalas. Šie dangalai ją apsaugo nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Dauguma bakterijų turi ir judėti skystoje terpėje pritaikytus ilgesnius žiuželius. Bakterijos neturi ląstelės branduolio. Tačiau Citoplazma yra tankesnė sritis, vadinama nukleoidais , o joje žiedinė dvivijė DNR grandinė – bakterijos chromosomos . Bakterinėje ląstelėje nėra eukariotiniai ląstelei būdingų organoidų, išskyrus daugybę mažyčių ribosomų , atliekančių baltyminę biosintezę.

Bakterijų dydis

Nereikia manyti, kad kad visos bakterijos yra tik nepaprastai mažos ir jų tarpe nėra mažesnių ir didesnių. Iš tikrųjų bakterijų dydžio santykis maždaug yra toks pats, kaip žinduolių, pvz., tarp Straublinių ir pelinių. Labiausiai paplitusių dirvožemio, vandenio ir pieno bakterijų dydžiai svyruoja nuo 0,5 iki 10,0 mikronų. Tačiau pasitaiko bakterijų, kurių ilgis siekia iiki 50 ir daugiau mikronų. vidinis labiausiai paplitusių rutulinių bakterijų dydis yra apie 1 mikroną. Einant žemyn nuo 0,1 mikrono ribos, jau prasideda beląstelinės gyvybės formos – virusų ir bakteriofagų – pasaulis.

Fizikinės bakterijų savybės

Bakterijų fizikinėmis savybėmis:

– Brauno judesys

– Nusėdimas

– Spalva ir hidromechaniniai reiškiniai

– Adsorbacija, ląstelių tirpstamumas ir kiti fizikiniai reiškiniai.

Bakterijų reikšmė

Bakterijų reikšmė nepaprastai didelė žmogaus gyvenime ir visoje gamtoje. Dauguma jų atlieka skaidytojų „darbą“ – nuokritų organinę medžiagą suskaido iki mineralinių medžiagų, kurias jau gali pasisavinti organinių medžiagų gamintojai – augalai. Bakterijos yra ne tik mūsų planetos „sanitarai“, bet ir daugiausia prisideda prie derlingo dirvožemio susidarymo. Pūdydamos ir skaidydamos daugybę tonų įvairiausių nuokritų, organizmų lavonų, įvairių organinių atliekų, dirvožemyje pagausina puvenų (humuso). Kai kurios bakerijos dalyvauja azoto junginių apytakos cikle, kuris be jų veiklos nebūtų įmanomas. Žmogus bakterijas pasitelkė savo poreikiams tenkinti, įvairiems produktams gaminti. Pavyzdžiui, tam tikros bakterijos pieno paverčia kitais pieno produktais – sūris , jogurtas , pasukos , „raugina“ agurkus , kopūstus ir kitas daržoves, apdoroja galvijams žiemai ruošiamą silosą. Taip pat jos „padeda“ gaminti medicinai naudijamus baltymus (pavyzdžui, insuliną ). Atrinkus bakterijų potipius, kuriuose vyksta fermentas supersintezė, gaminami fermentiniai preparatai ( proteazė , amilazė , galaktozidazė , lipazė ,, pektinazė ). Pektinazę sintetinančios bakterijos naudojamos pluoštui greičiau atskirti nuo linų, kanapių, džiuto medienos (spalių).

Bakterijų dauginimasis ir vystymasis

Bakterijų augimas ir suspensijos

Bakterija auga, minta, Kvėpavimas joje vyksta labai sudėtingi fiziniai ir cheminiai procesai. Bakterijos masė augimo metu didėja, bet palyginti lėčiau negu jos paviršius. Pasiekus tam tikrą, jos rūšies būdingą masės ir paviršiaus santykį, bakterija nustoja augus, tada ji pasidalija pusiau. Ląstelės dalijimasis kadaise buvo nauja pakopa organinio pasaulio evoliucija . Motininė bakterija ląstelė, baigiant jai savo gyvenimą ir virstant dviem dukterinėmis ląstelėmis, ne miršta, bet atsinaujina. Atsinaujinimo esmę sudaro tai, kad ląstelių lyginamasis paviršius, joms pasidalijus, pasidaro didesnis, ir dėl to naujos ląstelės gali sparčiau imti maistą ir greičiau augti. Taigi į ląstelės augimo sustojimą prieš dalijimąsi galima žiūrėti kaip į jos senėjimo pirmąjį požymį. Prieš atsirandant skersiniai pertvarėliai, ties ląstelės pusiauju išryškėja žiedo pavidalo citoplazma. Plazminė membrana dviguba raukšlė, kuri, palaipsniui didėdama, siaurina angą tarp dviejų ląstelės pusių. Ši raukšlė pagaliau virsta ląstelės pertvara, kuri perskiria protoplastą į dvi dalis. Tuo metu Ląstelės branduolys , amitotiniu būdu pasidalijęs pusiau, nukialiauja į susidariusias ląstelės puses. Protoplasto membranos raukšlės viduryje susiformuoja dviguba skersinė sienelė. Bakterijų dalijimąsi pusiau, atsirandant jų viduryje skersiniai sieneliai, galima aiškinti tuo, kad bakterijų ląstelės turi

gana tvirtą sielę, neleidžiančią jai mechaniškai tysti ir trukdančią keisti savo formą. Plikų ląstelių dalijimasis vyksta daug paprasčiau. Dalijimosi metu jos kiek ištysta, suplonėdamos ties viduriu, ir pasidalija pusiau. Tipiškas tokio dauginimosi pavyzdys gleivabakterės dalijimasis. Siūlinės bakterijos, pavyzdžiui, aktinomicetai, dauginasi, sutrūkinėjant jų siūleliui į daugelį ląstelių. Kai kada nuo šoninių siūlelių galų, atsiradus skersinėms pertvarėlėms, atitrūksta ląstelės, kurios veliau virsta ilgias siūlais. Augant ir dauginantis bakterijoms grynose kultūrose, galima išskirti eilę nuosekliai viena po kitos einančių stadijų, kurios atspindi bendrą bbiologinį dėsningumą, kad ląstelės sparčiausiai dauginasi, augimui įpusėjus. Ląstelių dauginimosi fazės gali būti apibūdinamos taip:

– latentinė, arba lagfazė (1 – 2 val.),tai laikinos ramybės fazė; ląstelės dar nesidaugina,o tik smarkiai padidėja jų tūris (iki 6 kartų);

– ląstelės iš lėto pradeda dalytis;

– logaritminė fazė – ląstelės intensyviai dauginasi ( geometrinė progresija );

– dauginimosi sulėtėjimas;

– stacionarinė fazė, kai pasiekiamas maksimalus ląstelių skaičius, kuris esti pastovus (kiek atsiranda naujų ląstelių, tiek žūva senųjų);

– gyvų ląstelių skaičius pradeda mmažėti, nes jų kaskart daugiau žūva;

– senėjimo fazė (dar vadinama logaritminio ląstelių žuvimo faze), tai nuolatinio pastovaus gyvų ląstelių mažėjimo fazė. Esant palankioms augimo sąlygoms, bakterijos dauginasi gana greit – vidutiniškai per pusvalandį atsiranda nauja jų karta. Bakterijos ypač ggreit dauginasi skystose terpėse, kur jas iš visų pusių supa mitybinis tirpalas. Kai vienoje vietoje sumažėja maisto medžiagų, judrios bakterijos pasislenka ten, kur jų daugiau. Mytybiniam tirpalui judant, ir nejudrios bakterijos gali keisti vietą. Taigi nenuostabu, kad skaidrus mitybinis tirpalas, užkrėstas nors viena bakterija , netrukus susidrumsčia. Veliau bakterijos gali nusėsti ant indo sienelių arba dugno.

Kolonijos

Kietos terpės paviršiuje bakterijos greit dalytis negali, nes čia maisto medžiagos joms prieinamos tik iš vienos pusės. Be to, ir bakterijų judėjimas terpės paviršiumi esti labai ribotas. Tokiomis sąlygomis išauga jų kolonija. Taip esti ne tik dirptinėse terpėse, paruošiamose laboratorijose, bet ir gamtoje, pavyzdžiui, [dirvožemis|dirvoje, kur besidaugindamos bakterijos sudaro nors ir nedideles kolonijas. Sūris taip pat susidaro tam tikri bakterijų lizdai. Tos pačios rūšies bbakterijų kultūra, išaugusi vienos kurios nors terpės paviršiuje, visada atrodo panašiai. Kitoje terpėje ji jau atrodys kitaip, nes veikia terpės cheminė sudėtis, jos paviršiaus ypatybės, drėgnumas ir kt. Bakterijos ir jų kolonijos, turinčios tas pačias augimo sąlygas, labai mažai skiriasi savo forma. Apibūdinant bakterijų kolonijas, atsižvelgiama į daugelį požymių:

– jų spalva ;

– paviršių (lygus, graublėtas blizgantis);

– vidaus struktūrą (vienodas, grūdėtas ir t.t.);

– pakraščio ypatumus. Kad bakterijos kolonijose susitvarko ne bet kaip, o visada pagal tam tikrą pplaną, rodo tam tikrą jų organizacinė principą. Bakterijos pro mikroskopą atrodo bespalvės, tačiau jų kolonijos paprastai esti spalvotos. Pavyzdžiui, Chromobacterium prodigiosum kolonijos yra raudona, Sarcina aurea – geltona , Achromobacter violaceum – violetinė . Labai būdingos esti Bacillus mycoides kolonijos, kurios atrodo lyg vatos pakulų kuokšteliai. Išorinė kolonijų forma priklauso ne tik nuo bakterijų vidinių įpatybių ar dalijomosi būdo, bet ir nuo daugelio išorinių veiksnių, ypač nuo terpės cheminės sudėties ir vandenilis jonų koncentracijos.

Bakterijos sandara: 1. kapsulė; 2. išorinė membrana; 3. paraplazminiai intarpai; 4. citoplazmos (vidinių) membranų sistema; 5. citoplazma; 6. ribosomos; 7. atsarginės maisto medžiagos; 8. chromosoma; 9. mezosoma.