pelkes

Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Geobotaninių požiūrių pelkės – tai augalų bendrijos, būdingos augavietems su aukštu gėlo vandens lygiu, nepriklausomai nuo durpių sluoksnio.

Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija. Kad susidarytų drėgmės perteklius garuojančio vandens kiekis turi būti žymiai mažesnis už iškrentančių kritulių kiekį. Lietuvoje daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vvandeniui nepralaidus podirvis ir negiliai slūgsantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės, pvz., Pietryčių lyguma. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daugiausia labai nukalkėjusių ir subjaurėjusių dirvožemių, nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur vyrauja mažai nukalkėję dirvožemiai su karbonatingu podirviu.

Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žžolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.

Taip pat pelkės susidaro ežerų ir upių krantuose, ar net jiems supelkėjus. Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdalius Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai –– nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas.

Yra kelios pelkių klasifikacinės sistemos. Jos skirstomos pagal hidrologines savybes, augaliją, reljefą, durpingumo lygį. Mums aktualiausia būtų geobotaninė klasifikacija, kuri skirsto pelkės pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją.

Pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotrofines, arba tarpines, oligotrofines, arba aukštapelkes.

Eutrofinės: Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Durpės išsidėsto sluoksniais. Eutrofinių ppelkių vanduo tamsiai rudos spalvos, jo pH sviruoja nuo 3,7 iki 4,0. Lietuvoje žemapelkės vyrauja. Jos sudaro 60-70% visu mūsų krašto pelkių.

Oligotrofinės: Aukštapelkės sudaro 22% Lietuvos pelkių. Jos yra maitinamos krituliais. Oligotrofinių pelkių paviršius išgaubtas. Šios pelkės mažai turtingos maistinėm medžiagom, nes jos patenka į durpės tik iš atmosferinių dulkių ir kritulių. Aukštapelkės užima didelius plotus lyginant su žėmapelkėm. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamoje zonoje iš aukštumų į žemumas. Jų daugiausiai yra Šiaurvakarinėjė Centrinės Europos dalyje.

Oligotrofinės pelkės galima suskirstyti į ddvi grupės – užmiškėjusios aukštapekės ir neužmiškėjusios aukštapelkės. Pirmosios vyrauja vietovėse kur vasaros buna gana sausos. Okeaninio klimato sąlygomis aukštapelkės gali būti ir neiškilusios virš paviršiaus ir palaipsniui pereiti į mezotrofines.

Mezotrofinės: Mezotrofinės – tai tarpinio tipo pelkės. Jų maitinimas vyksta kritulių ir gruntinio vandens pagalba. T. P. Vanduo suteka nuo slėnių, nes šios pelkės dažniausiai būna įgaubtos. Tarpinių pelkių vanduo turtingas maistinių medžiagų ir mineralų. Jis pasiskirsto netolygiai, dėl to augalai išsidėsto mozaikiškai. Tokios pelkės labiausiai paplitusios Šiaurinėje Europos dalyje – borealinėjė miškų zonoje ir Airijos teritorijoje.

Pėlkės – tai labai specifinės biocenozės. Joms būdinga:

1. Drėgmės perteklius – Stovinčio vandens lygis nėra vienodas metų bėgyje. Jis svyruoja priklausomai nuo metinių kritulių kiekio, garavimo intensyvumo, vandens sutekimo greičio. T.p. skyriasi ir durpių santikynė dregmė. Ji svyruoja tarp 45 ir 92%.

2. Degonies trūkumas – Pelkės neturtingos deguonies. Viršutiniamė durpių sluoksnyje deguonies kiekis neviršyja 12 mg/l. Toks trūkumas susidaro dėl srovinčio vandens perteklio, blogos dirvos pralaidumo ir oksidacinių reakcijų vykstančiu viršutiniame drpių sluoksnyje.

3. Blogas šilumos laidumas – Dėl durpių fizikinių savybių, vasarą paviršius įkaista labiau negu oras, bet jau 25cm gilyje paros temperatūros svyravimai bevbeik nesijaučia. Čia durpių temperatūra kelis kartus mažesne. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūros skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose.

4. Azoto ir mmineralinių medžiagų trūkumas – Aukštapelkėse vienintelis azoto šaltinis yra kritulių vanduo. Žemapelkėse azotas įsisavinamas dar ir iš gruntinių vandenų. Tačiau įsisavinamo azoto kiekis pelkių durpėse sudaro tik 1%.

5. Kenksmingi junginiai – Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis ir savo sandara primena sausų vietų augalus – turi siaurus plaukuotus lapus, kai kurie yra visžaliai.

6. Durpių prieaugis – Durpių sluoksniai palaipsniui storėja. Dėl jų nepralaidumo augalai negali kvėpuoti ir normaliai maitintis. Šiom problemom išspręsti pelkių augalai įgijo eilę prisitaikymu:

• Paviršinių šaknų sistema

• Pridetinės šaknys

• Pilnai ar dalinai redukuotas kamienas

• Ilgos palaikančios pusiausvyra apatinės šakos

Dėl visų nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai. PVZ: Apie šimtą metų pelkėje auganti paprastoji pušis gali būti tik 1 – 4 m aukščio, ji labai skiriasi nuo augančių sausumoje. Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga nykštukinė pušaitė visai neturinti kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme.

Pelkių augalai – durpojai – daug kuo skiriasi nuo kitose augavietėse augančių augalų, nes prisitaikę prie specifinių sąlygų. Tačiau pelkinių biocenozių augalija gana turtinga. Čia galima rasti visų gyvenimo formų augalų. Iš medžių labiausiai paplitusios gentis Alnus, Betula, Larix, Picea, Pinus. Iš krūmų – Rhododendron, Salix, Myrica. Iš krūmokšnių – Chamaedaphne, Empetrum, Ledum. Iš daugiamečių žolių gentys CCalla, Drosera, Iris, o iį vienmečių gentis Melampyrum. Samanos ir kiminai sudaro savotiška pelkių dangą. Iš jų labiausiai paplitę yra Sphagnum, Bryum, Pleurozium gentys.

Pelkių augalyja skirstoma į kelias ekologinės grupes:

1. Augalų rūšys, kurių arealas yra pelkių ribose. PVZ: Carex parciflora, Eriophorum gracile

2. Augalų rūšys, kurios auga tame pačiame rajone ir pelkėse ir kito ekologinio tipo biocenozėse. PVZ: Pinus silvestris, Picea abus, Vaccinium myrtillus.

3. Augalų rūšys, kurios viename rajone auga tik pelkėse, o kitose rajonose ir pelkėse ir kitose bendrijose. PVZ: Betula nana, ledum palustre, Sphagnum juscum.

Gamtinė pelkių reikšmė: Pelkės – labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos teršalus. Be to pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų, dumblių biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti. Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė – Šilutės rajone slūgsanti Aukštumala. Jos augaliją ir susidarymą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 išleistoje monografijoje.

Praktinė pelkių reikšmė: Lietuvos pelkių tiriamos tiek moksliniais, tiek praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5–8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.

Rankiniu būdu durpės pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po Pirmojo pasaulinio karo – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6–8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t durpių per metus. Nuo XX a. pradž. iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 % pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 durpynų. Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nnusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo mineralizacija. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėse įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai. Nauda, gaunama iš durpių pramonės ir žemės ūkio naudmenų, akivaizdi, bet neprilygsta pelkių gamtinei, mokslinei ir rekreacinei reikšmei. Dėl to nuo 1990 Lietuvoje durpynus sausinti draudžiama.

Apsauga: Dėje didelė dalis pelkių, kurioms būdinga didelė rūšių įvairovė, buvo sunaikinta per XX am. antraja puse. Sunaikinus daugumą šio tipo bbuveinių, nemažai populiacijos smarkiai sumažėjo. Bene labiausiai nukentėjo aplinkos sąlygų pokyčiams jautrūs gegužraibinių šeimos augalai. Trys Lietuvos pelkėse aptinkamų augalų rūšys – dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) ir pelkinė riestūnė (Hamatocaulis vernicosus) – įtrauktos į EUROPOS SĄJUNGOS BBUVEINIŲ DIREKTYVOS antrąjį priedą. Šiems augalams išsaugoti kuriamos specialiosios saugomos teritorijos.

Nedaug ekologiškai plastiškų rūšių prisitaiko prie pokyčių ir kartais įsikuria antrinėse – labai pakeistose arba žmonių sukurtose – buveinėse. Pastebėta, kad tokiose vietose įsikuria ir netgi klesti baltijinės gegūnės (Dactylorhiza longifolia), raudonosios gegūnės (Dactylorhiza incarnata), tačiau tokios populiacijos dažnai būna neilgaamžės.

Didžiausios Lietuvos pelkės yra šios (plotas km²):

1. Žuvinto palios – 68,5

2. Čepkelių raistas – 58,6

3. Didysis tyrulis – 47,2

4. Kamanos – 43,0

5. Baltosios Vokės pelkė – 40,1

6. Praviršulio tyrulis – 36,4

7. Amalvo palios – 34,1

8. Rupkalvių pelkė – 34,1

9. Rėkyvos pelkė – 33,7

10. Naujienų pelkė – 31,6

Čepkelių raistas

Kamanos

Baltosios Vokės pelkė