paslaptingi žmogaus psichikos reiškiniai

Darbo tikslas

· Demaskuoti prietarus, kuriuos sukelia naivus kai kurių “paslaptingų” nervinio – psichinio pobūdžio reiškinių supratimas

· Supažindinti skaitytoją su retai pasireiškiančiais ir mažai žinomas psichines būsenas

· Gilinti žinias apie žmogaus psichinę esmę

Paslaptingi psichikos reiškiniai – prietarų šaltinis

Senovėje, kai mokslas apie gamtą ir žmogų žengė tik pirmuosius kūdikio žingsnius, visi nepaprasti reiškiniai atrodė žmonėms paslaptingi, mįslingi, žadino jų prietaringumą. Žmogus jautėsi esąs bejėgis, kai susidurdavo su paslapčių ir stebuklų kupina gamta. Saulės ir mėnulio užtemimai, kometos, meteorai, smarkios audros – visi savo neįprastumu bbauginantys kosminiai ir meteorologiniai reiškiniai buvo laikomi artėjančių karų, bado, maro ir kitų liaudies nelaimių pranašais.

Kitas prietarų šaltinis buvo siaubingi arba nepaaiškinami biologinio pobūdžio reiškiniai. Raupsų, choleros, maro ir kitos epidemijos, kurios senovėje sunaikindavo ištisų šalių gyventojus, buvo laikomos įpykusio dievo bausme, šėtono pinklėmis arba kerėtojų ir raganų burtais. Psichologinės ligos, kartais būdamos ,,psichinių epidemijų” pobūdžio, buvo aiškinams šėtono apsėdimu, kerais, apžavais, ,,blogos akies nužiūrėjimu”, maginių operaciju rezultatu. Apytikriais duomenimis, viduramžiais ant laužų ir nuo kankinimų žuvo apie devyni mmilijonai žmonių, apkaltintų susidėjimu su velniu. Paskutinis inkvizacijoa laužas, ant kurio buvo sudegintas ,,burtininkas”, užgeso Ispanijoje 1780 metais.

Dar ir dabar mūsų laikraščių puslapiuose kartkartėmis pasirodo žinutės apie vienaip ar kitaip pasireiškiantį žmonių prietaringumą. Dauguma rašoma kaip burtininkais pasivadinę žmonės ggydo lengvabūdžius, iš kurių lengvai išvilioja pinigus ir brangius daiktus.

Šiuo metu užsienio šalyse gana plačiai paplito savotiška mokslinės minties kryptis, vadinama parapsichologija arba metapsichologija. Ji yra užsibrėžusi uždavinį stebėjimais ir specialiais eksperimentais patvirtinti arba galutinai paneigti kai kuriuos retai sutinkamus ir atrodančius neįtikimais psichinių, greičiau net psihofiziologinius, reiškinius. Jų tarpe: kito žmogaus psichinių pergyvenimų suvokimas be kalbos arba kurių nors kitų jutimo organų pagalbos (vadinamasis betarpiškas minties arba jausmo perdavimas, kitaip – telepatija); daiktų ir reiškinių suvokimas be žinomų mums organų pagalbos (nejausminis suvokimas, telestezija, kuri anksčiau buvo vadinama aiškiaregyste); raumenų jėgos ir jų mechaninio poveikio perdavimas gyviems ir negyviems kūnams per atstumą(vadinamoji telekinezė).

Bet visų svarbiausias ir labiausiai paplitęs žmonių prietaringumo šaltinis visuomet buvo ir vis dar lieka ttoks žmogaus sąmonę sukrečiantis reiškinys, kaip mirtis. Mirties baimė, didžiulis skausmas, kurį sukelia artimų, brangių žmonių mirtis, sudarė sąlygas atsirasti vienam iš pagrindinių religijos ramsčių – tikėjimui dvasios nemirtingumu arba jos nuosekliu persikėlimu iš kažkokio nemirtingumo asmenybės likučio, sugebančio priminti apie save gyviesiems.

Miegas ir sapnai

Senovėje buvo manoma, kad sapnai yra dievų apreiškimas. Žmonės tikėjo, kad gerosios ir piktosios dvasios gali pereiti į miegančiojo kūną ir per sapnus gali pranešti įvairias žinias, pastumėti jį vieniems ar kitiems poelgiams, išpranašauti įvykius. BBet ir tuomet jau buvo pastebėta, kad dvasios ir dievai per sapnus pasireiškia neaiškiai, kartais simboliškai, palikdami patiems žmonėms spėti paslaptingą sapnų prasmę. Tai buvo laikoma nelengvu dalyku, prieinamu tik žyniams ir profesionaliems sapnų aiškintojams.

Toks sapnų supratimas buvo susijęs su animistinėmis (dvasiškosiomis) pažiūromis. Buvo manoma, kad miego metu dvasia laikinai galinti atsiskirti nuo kūno, judėti erdvėje, persikelti į praeitį bei ateitį, tuo pačiu metu palaikydama tam tikrą ryšį su kūnu. Klaidžiodama dvasia prisirenkati įvairių įspūdžių, ir juos miegantysis suvokia kaip sapnus, kaip neregėtų šalių vaizdus, kaip nematytų daiktų, pažįstamų arba nepažįstamų, gyvų arba mirusių asmenų paveikslus.

Viduramžiais sapnų aiškinimusi vertėsi net daugelis filosofų ir gydytojų. Jų tarpe ypatingą autoritetą turėjo gydytojas Kardanas (XVI a.). Jo aiškinimus kruopščiai perrašinėjo iki pat XX amžiaus vėlesni ,,sapnininkų” sudarytojai. Lyginant įvairius ,,sapnininkus”, lengva pastebėti, vieni tie patys sapnai įvairiu laiku įvairiai aiškinami.

Reikia dar paminėti liaudies ženklus, susijusius su sapnais. Dauguma tokių ženklų – gryniausė nesąmonė, ir vis dėl to reikia pripažinti, kad kai kuriuose iš jų tam tikra dalis liaudies išminties ir pastabumo. Štai ką apie juos yra parašęs įžymus rusų fizeologas N. Vedenskis, įžvelgęs slaptą kai kurių liaudies ženklų prasmę:

,,Įstabu yra tai, kad juo gilesnis miegas, tuo iš ankstesnio gyvenimo llaikotarpio kyla asociacijos ir įspūdžių aiškinimas, tarsi negilaus miego metu paliečiamas tik paviršutinis prisiminimų sluoksnis, o gilaus miego metu iškyla vaizdai iš gilesnių, seniau susidariusių įspūdžių sferos. Mūsų valstiečių tarpe susiformavo prietaringas tikėjimas, kad, sapnuojant seniai mirusius tėvus, bus blogas oras. Čia, tur būt, yra tiesos, nes prieš blogą orą paprastai jaučiamas didesnis mieguistumas, kuriam ir būdingi pergyventų įvykių vaizdai, iškylantieji sapne”.

Atlikti stebėjimai rodo, kad sapnus `gali sukelti atsitiktinis vienų ar kitų jutimo organų dirginimas miego metu. To negana, jei miegantysis veikiamas kokio nors dirgiklio – garso, šviesos arba paliečiamas, kartais pavyksta sukelti iš anksto sumanytus sapnus, visiškai atitinkančius esamojo dirgiklio pobūdį. Tuo būdu buvo atverstas kelias eksperimentiniam sapnų tirimui. Ypač daug šioje srityje padirbėjo prancūzų mokslininkas Mori ir vokiečių mokslininkas Veigandas, paskyręs savo gyvenimą sapnus sukeliančioms priežastims tirti. Rusijoje šiuos klausimus nagrinėjo V. Bechterevas ir M. Astvacaturovas; pastarasis tas ypatybes, kuriomis pasižįmi sapnai, esant įvairių organų susirgimams, ir vienas iš pirmųjų panaudojo šį būdą ligoms nustatyti.

Mori pasakoja, kad kartą, jam miegant, panosėje buvo padėtas flakonas su odekolonu; to pakako, kad jam tuoj pat prisisapnuotų parfumerijos parduotuvė, Kairas, Rytų šalys, kur jis neseniai buvo lankęsis. Kito bandymo metu Mori apšvietė raudona šviesa miegančio veidą; tiriamasis sapnavo audrą, žaibo bblykstelėjimus, griaustinį. Viename keleivių perpildytame Šveicarijos viešbutyje kartą naktį audros metu beveik visi sapnavo vieną ir tą patį sapną: esą, į kiemą su kurtinančiu triukšmu įvažiuoja karietos, vežančios naujus keliautojus, kurie dar labiau suvaržys gyvenančiuosius viežbutyje. Šie faktai rodo, kaip išoriniai dirgikliai veikia smegenų veiklą miego metu.

Įdomus yra tas sapnams įprastas faktas, kad turtingi sapnai, kurie miegančiajam atrodo ilgai trunkančiais, iš tikrųjų trunka labai neilgai-iš viso tik kelias sekundes. Laiko ir erdvės suvokimas miego metu esti smarkiai sutrikęs. Pavyzdžiui yra aprašytas toks atvėjis. Vienas įžymus dramaturgas į savo pjesės spektaklį truputi negaluodamas ir nuvargęs užmigo. Jis susapnavo visą savo pjesę nuo pradžių iki pabaigos, sekė, kaip vystomas veiksmas ir kaip jo kūrinį sutinka publika. Pagaliau uždanga nusileidžia, aidint triukšmingiems plojimams, dramaturgas prabunda ir stebėdamasis girdi, kaip scenoje tariamos dar tik pirmos replikos iš pirmos scenos. Tuo būdu visos pjesės periptijos, praslinkusios pro jo akis sapnuojant, truko tik kelias sekundes.

Nemiego būsenoje vaizdiniai ir prisiminimai gali kartais praskriesti nepaprastai greitai.

Tai patvirtino žmonės, pergyvenę mirtinio pavojaus akimirkas. Tokia akimirka tartum aprėpia beveik beveik viso gyvenimo prisiminimus

Ne retesnis sapnų šaltinis yra dirginimai, pasiekiantys smegenis ne iš išorinio pasaulio, o iš vidaus organų-skrandžio, žarnų, šlapimo pūslės, plaučių, širdies ir t.t. Visi šie

organai yra jautrūs ir susiję nervais su “psichikos organu” – galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žieve. Dieną mes paprastai nepastebime “signalų” , einančių iš vidaus organų, todėl, kad sąmonę užpildo stipresni įspūdžiai iš išorinio pasaulio. Naktį aplinka pasikeičia: kuo labiau aprimsta išorinių jutimo organų veikla, tuo aiškiau jaučiami dirginimai , ateinantys iš vidaus organų,- ypač jeigu šiuos dirginimus sukelia kokie nors skausmingi procesai. Taip atsiranda sunkūs, košmariniai sapnai, bauginantys prietaringus žmones. Dažniausiai tokie sapnai prisisapnuoja , miego metu sutrikus normaliai širdies vveiklai arba kvėpavimui. Mes tuomet sapnuojame, kad bėgame, sunkiai atgaudami kvapą, persekiojami laukinio žvėries arba plėšiko, kad skęstame arba trokštame ugnyje ir liepsnose. Vokiečių psichologas Berneris, darydamas bandymus, uždengdavo miegančiųjų nosį vata ir beveik visuomet matydavo, kaip miegantysis imdavo blaškytis, dejuoti, o prabudęs pasakodavo, jog sapnavęs , kad kažkokia vis didėjanti pabaisa norėjusi jį pasmaugti. “Smaugė aitvaras”, – sakydavo anksčiau valstiečiai, kai užeidavo kalba apie tokius sapnus.

Didžiausia sapnų paslaptimi daug kas iki šiol laiko jų tariamai įspėjančią, pranašišką reikšmę. PPrietarų dar neatsikračiusį žmogų ypač stebina fantastinio pobūdžio sapnai. Iš tikrųjų, kodėl sapnai dažnai visiškai nebūna panašūs į visa tai, ką mes prisimename iš savo patyrimo? Tai sudėtingas klausimas, bet mokslas gali išsamiai paaiškinti šį reiškinį.

Visų pirma, sapne galime ppamatyti tai, ko tiesiog nepastebėjome nemiego būsenoje. Šiam teiginiui patvirtinti prancūzų mokslininkas Deliažas nurodo tokį atsitikimą. Jo buto laiptus puošė stiklo rutulys, kuris kartą buvo sudaužytas ir gana ilgą laiką nepakeistas nauju. Kartą Daliažas sapnavo, kad rutulio vietoj pastatytas varinis eglės kankorežio pavidalo papuošalas. Rytą jis papasakojo savo sapną namiškiams ir labia nustebo sužinojęs, kad prieš kelias dienas toks varinis kankorėžis buvo pastatytas sudaužyto rutulio vietoj. Be abejo, Deliažas ne kartą matė šį kankorėžį, pats to nesuvokdamas, nes jis visiškai tiksliai jį nupasakojo.

Antra, sapne gali atgyti ir tokie įspūdžiai, kurie savo metu įsiminė, o po to visai išdilo iš atminties, pavyzdžiui, vaikystės metų įvykiai. Kai tokie nepastebėti arba užmiršti vaizdai prisisapnuoja, mes jų neatpažystame, jie mums atrodo svetimi, kažkokie ppaslaptingi. Tą patį būtų galima teigti apie sapne matomus vaizdus, kuriuose “susilieja” keli įspūdžiai, liečiantys įvairius gyvenimo laikotarpius. Pavyzdžiui, vienas sapnų tyrinėtojas sapnavo savo pažįstamą, bet jis buvo visiškai mažo ūgio (prieš tai jis buvo sutikęs gatvėje neužaugą) ir su išsprogusiomis akimis, kaip japoniško dievuko, kurio statulėlę jis matė senų daiktų parduotuvėje). Štai kaip atsirado fantastiškas , iš tikrųjų niekuomet neegzistavęs paveikslas.

Dažnai “pranašiški sapnai” pagrįsti paprastu nesusipratimu. Beveik visi žmonės sapnuoja, kartais daug sapnų per naktį. Bet ar ddaug iš jų išsipildo? Žinoma, ne. Dažniausiai sapnai neišsipildo, ir tik išimtinais atvejais jie daugiau ar mažiau atitinka būsimus įvikius. Čia nieko nėra nuostabaus, bet prietaringas žmogusjau taip yra nusiteikęs, kad retiems sutapimams teikia daug reikšmės, negu įprastam jų nesutapimui.Jeigu mums pasirodo, kad matytas sapnas primena kokį įvykį, atsitikusį po dienos, po dviejų, praėjus savaitei ar mėnesiui, mes skambiname visais varpais pamiršdami, kad dešimtys ir šimtai kitų sapnų visiškai neatitiko mūsų gyvenimo įvykių.

Tikėjimas pranašiška sapnų prasme – viena iš atkakliausių žmogaus proto iliuzijų. Ją stiprina dar ir kita aplinkybė. Jau senai pastebėta, kad sapnuose dažnai išsipildo atviri arba slapti potraukiai bei norai. Vaiką vilioja daugybė saldainių parduotuvės vitrinoje, bet motina atsisako patenkinti jo prašymą. Vakare jis sunkiai užmiega, vis dar prisimindamas neišsipildžiusį norą, ir štai naktį sapne šis noras pagaliau išsipildo: vaikas mato save parduotuvėje ir ima tiek saldainių, kiek nori.Tas pats dažnai atsitinka ir su suaugusiais: stengdamiesi, kad išsipildytų karščiausias troškimas, mes sapne matome jį jau išsipildžiusį; kai pagaliau po daugelio pastangų mums pavyksta jį įgyvendinti, mes prisimename matytą sapną, stebimės, sakome jį esant pranašišką.

Hipnozė ir lunatizmas

Iš visų nervinių – psichinių reiškinių, kurie nuo seno sukeldavo ir tebesukialia prietaringus aiškinimus, nakties miegas ir sapnai yra patys įprasčiausi. NNepalyginamai rečiau sutinkamos kitos miego atmainos ir prieblandinės miego būsenos, pasireiškiančios daugiausiai sergantiems isterija. Jų tarpe yra letargija – nepažadinimas potologinis (liguistas) miegas, kuris gali trukti be pertraukos daug dienų, o kartais net savaičių. Jos metu ne tik laisvi judesiai, bet ir paprasti refleksai būna taip nuslopinti, kvėpavimo ir kraujo apytakos organų fiziologinės funkcijos tiek sumažėjusios, kad žmonės, mažai susipažinę su medicina, gali palaikyti miegantįjį mirusiu.

XVIII amžiuje ir XIX amžiaus pradžioje žmonės ypač bijojo, kad gyvi nebūtų palaidoti. Buvo paplitusios “Rūpinimasis mirusiaisiais taisyklės”, kuriose buvo rašoma “Kadangi yra pavyzdžių, kai isteriškos tariamai mirusios moterys net po šešių dienų vėl atgydavo. naudinga kiekvienose kapinėse statyti mirusiųjų namus. Tam tikri prižiūrėtojai privalo kasdien kūnus po keletą kartų apžiūrėti. Reikia mirusįjį palikti patale, pridengus antklode; nosies, akių ir burnos uždengti nereikia. Į kambarį dažnai įleisti tyro oro. Kambaryje prismilkyti acto, liejant jį ant įkaitintų akmenų rūgšties garai ir sveikų žmonių kūnui naudingi, nes jais geriau įelektrinamas kūnas. Atrodo, kad tokiu būdu geriausia išvengti laidojomų pirma laiko”. Kaip matome, norint nustatyti, ar žmogus mirė, ar tik užmigo letarginiu miegu, jau tada mėginta naudoti elektros srovę, kurią buvo tik ką buvo suradęs italų fizikas Volta vadinimuoju “Voltos stulpu”.

Pateiksiu vieną tipišką letarginio miego atvejį. ““Daktaras Rozentelis Vienoje paskelbė transo atvejį isteriškai moteriai, kurią gydęs daktaras pripažino mirusia. Kai daktaras ją pamatė, jos oda buvo blyški ir šalta, vyzdžiai susiaurėję ir nejautrūs šviesai, pulsas neapžčiuopiamas, galūnės atpalaiduotos. Jai buvo mėginta lašinti ant odos ištirpdytą antspaudų laką, ir tai darant nebuvo pastebėta nė mažiausio judesio. Pridėjus prie lūpų veidrodį, jo paviršiuje nepastebėta drėgmės pėdsakų. Nebuvo galima išgirsti nė menkiausio kvėpavimo ūžesio, tačiau širdies srityje auskultuojant buvo išgirstas vos vos pastebimas kintantis garsas. Ligonė jau 36 valandas išgulėjo, matyt, be be gyvybės ženklo. Leisdamas trūkčiojamąją srovę, Rozentelis nustatė, kad veido ir galūnių raumenys susitraukia. Ligonė atsigavo po 12 valandų trukusio faradizavimo. Po dviejų metų ji buvo gyva ir sveika ir papasakojo daktarui, kad priepuolio pradžioje ji nieko nesuvokė, o paskui girdėjo, kad kalbama apie jos mirtį, bet niekuo negalėjo sau padėti.

Įvairios ilgalaikio, kartais ilgus metus trunkančio, miego formos dabar yra gerai ištirtos ir su jomis susiję prietarai išliko tik padavimuose.

Yra buvę atvejų, kai pats žmogus galėdavęs pasinerti į letarginį miegą. “Nors ir sunku įsivaizduoti, jog širdis arba kraujo indai gali paklusti valiai, panašiai kaip bet kuris mūsų skeleto raumuo, vis dėl to medicininėje literatūroje cituojami atvejai, matyt, rodantys, kad tokie faktai yra galimi. Literatūroje minimas

vienas anglų pulkininkas Taunsendas kaip subjektas savo noru galėjęs sustabdyti širdies plakimą tokiam ilgam laiko tarpui, kad nuo to apalpdavęs; jo kūnas tokio bandymo metu atšaldavo, tarsi sustingdavo, akys pasidarydavo nejudrios, ir pagaliau sąmonė visai išnykdavo; po kelių valandų, praleistų tokioje būklėje, jis vėl pamažu atsigaudavo (panašiai kaip jogas). Ilgą laiką tokie sensai jam pasibaigdavo sėkmingai, bet kartą, prie daugelio liudininkų padaręs tokį bandymą, jis tos pačios dienos vakare mirė.

Kaip yra žinoma, anuo metu chirurgijoje paplito hipotermijos metodas. Pagal jjį operuojamojo kūnas palaipsniui atšaldomas tiek, kad jo būklė darosi panaši į kai kurių gyvūnų, pavyzdžiui, švilpikų, šikšnosparnių ir t.t. žiemos miegą.

Nuo seno yra žinoma ir kita patologinio miego rūšis, vadinama lunatizmu, vaikščiojamu miegant, arba natūraliu somnambulizmu. Sveikas žmogus gali sapnuoti, kad jis kažkur išvyksta arba atlieka kokį nors darbą, bet tuo metu jis nejuda. Lunatikas tebemiegodamas išlipa iš lovos ir ima vaikščioti arba automatiškai daryti tai, ką jis sapnuoja. Baigęs savo darbą, jis grįžta į lovą ir ramiai mmiega iki ryto; pabudęs, jis nieko neprisimena apie savo naktinius nuotykius. Štai tikras pasakojimas apie vieną išsilavinusį žmogų, kuris sirgo somnambulizmu:

“Kartą naktį jis buvo užtiktas verčiant tekstą iš italų kalbos į prancūzų kalbą; jis rausėsi žodyne ir rinko žodžius, ttarsi naudodamasis greta stovėjusios žvakės šviesa. Kai žvakė užgeso, jis surado ją ir vėl uždegė. Tuo tarpu tai buvo visiškai nereikalinga, nes kambaryje švietė dar ir kitos uždegtos žvakės, kurių jis nepastebėjo, nes nežinojo, kad jos uždegtos.

Hipnozės pradininku yra laikomas XVIII a. gyvenęs Vienos gydytojas Mesmeris. Šis, naudodamas įvairius vaizduotę veikiančius metodus, pavyzdžiui, braukdamas rankomis išilgai ligonių kūno, lyg norėdamas perduoti jiems savo magnetizmą, sukeldavo jiems “krizės” būseną – isterijos priepuolį, kuris pasireikšdavo traukuliais, konvulsijomis, veriančiais šauksmais, nesuvaldomu juoku ar verksmu.

Hipnozė – tai psichiniu poveikiu sukeliama būsena, panaši į miegą. Pagrindinis žmogaus užmigdymo būdas tebėra žodinė miego būsenos įtaiga. Žodinę miego įtaigą, kuri pati savaime yra monotoniškas garsinis dirgiklis, veikiantis tiek per pirmąją, tiek ir per pirmąją ssignalines sistemas, paprastai lydi dar ir kiti monotoniški ritmingi arba silpni dirginimai. Tokie dirginimai gali būti: žvilgsnio fiksavimas į blizgančius daiktus, lengvas odos glostymas arba vadinamieji pasai. Pasai – tai daug kartų kartojami migdančiojo rankų judesiai priešais migdomojo veidą ir išilgai kūno.

Medicininiu aspektu hipnozė ypatinga apsauginė funkcija. Ji padeda psichiškai atsiriboti nuo žalingos aplinkos: sumažina jautrumą, emocialumą, impulsyvumą, kritiškumą, prislopina atmintį. Hipnozė psichiškai atpalaiduoja: sumažina aktyvumą, susilpnina atsakingumo jausmą.

Kuo gi hipnozė skiriasi nuo normalaus miego? Tuo, kad hipnotizavimo pprocese tarp hipnotiko ir hipnotizuotojo atsiranda savotiškas tarpusavio bendravimas, vadinamu izoliuotu raportu. Ką tai reiškia? Giliai miegodamas natūraliu miegu, žmogus nejautrus išorinei įtakai. Jo sąmonė tarsi izoliuota nuo pasaulio.Bandomasis, užmigdytas giliu hipnoziniu miegu, nesupranta, kur jis yra, nereaguoja į išorinius dirgiklius, neatsako į dalyvaujančių klausimus, bet tuo pat metu jis nepaprastai stipriai reaguoja į visą tai, kas liečia hipnotizuotojo asmenybę. Užhipnotizuotasis girdi tiktai hipnotizuotojo balsą, jam vienam atsakinėja, ir, dar daugiau, kiekvienas hipnotizuotojo žodis sukelia užmigdytojo sąmonėje nepaprastai ryškius vaizdinius, kurie lengvai gali pereiti į iliuziją ar haliucinaciją. Užhipnotizuotą ilgam laikui žmogų palikus ramybėje, izoliuotasis raportas hipnotizuotojo atžvilgiu palaipsniui silpnėja ir gali nutrūkti. Hipnotikas jau nebereaguos į hipnotizuotojo dalyvavimą, nebeatsakinės į jo klausimus. Dingus raportui, hipnozinė būsena pereina į normalų miegą.

Galima stebėti grįžtamą perėjimą – nuo natūralaus miegi prie hipnozinio. Yra žinoma, kad kai kurie žmonės dažnai kliedi – miegodami taria atskirus žodžius ir ištisas frazes. Tais momentais kartais pavyksta užmegzti su miegančiu žodinį kontaktą arba raportą, atsargiai pateikus klausimus, susijusius su kliedėjimo turiniu. Kai tiktai miegantysis pradeda atsakinėti, bandymo tikslas yra pasiektas: natūralus nakties miegas perėjo į hipnozę, miegantysis tapo hipnotiku, eksperimentatorius – hipnotizuotoju, kuris gali daryti įtaigą.

Norint užhipnotizuoti bandomąjį, reikia kad jis jau nemiego būsenoje būtų ppakankamai įtaigus; tiktai esant šiai sąlygai, hipnotizuotojo įteigiamas miego vaizdinys gali sukelti tikrą miegą.. Autoritetingų hipnologų duomenimis,hipnozei pasiduodančių bandomųjų yra 80 – 90 procentų. Bet uš jų tik 20 – 30 procentų gali būti užmigdyti iki gilios hipnozinės būseno stadijos, kada bandomasis visiškai neatsimena , ką hipnotizuotojas įteigė miego metu. Įdomu, kad lengviausiai užhipnotizuoti 7 – 14 metų vaikus, o sunkiausiai – senyvo.

Mokslininkai hipnozę laiko ypatingos rūšies daliniu miegu. Ribota smegenų žievės sritis, susijusi su hipnotizuotojo balso ir jo žodinės įtaigos supratimu, funkcionuoja toliau, lieka tarsi: budintis jaudinimo židinys”. Visus kitus žievės skyrius yra apėmęs slopinimas, kartais net gilesnis, negu natūralaus miego metu

Žymus daktaras V. Bechterevas duoda dar vieną fiziologinį pagrindinių hipnozės reiškinių aiškinimą:

“Aktyvus susikaupimas, būdamas vadinamąja dominante fiziologine prasme, tai yra išreikšdamas padidėjusį priekaktės sričių centrų jaudinimą, tuo pačiu metu slopina kitų, gaunančių impulsus iš išorinio pasaulio žievės sričių, veiklą. O nuslopinus aktyvų susikaupimą, kaip dominantę, bet koks susikaupmo nukreipimas žodiniu poveikiu (įtaiga) į vieną ar kitą – regėjimo, klausos, lytėjimo – raumenų – smegenų žievės priimamąjį aparatą sudaro tuo atveju dominantinės sąligas atitinkamame žievės centre, o tai padina pastorojo veiklumą iki haliucinacinių vaizdų ryškumo vienas atvejais ir įteigiamos veiklos realizavimo kitais atvejais.

Įtaiga ir savitaiga nnemiego būsenoje

Šiuo metu gamtos mokslas visiškai atskleidė įtaigos ir savitaigos reiškinių nervinį mechanizmą. Ankstesniais laikais šie reiškiniai būdavo laikomi stebuklu. Seniai yra žinoma, kad asmenims, kuriuos apimdavo religinė ekstazė ir kurie gyvai įsivaizdavo Kristaus kryžiaus kančias, ant rankų ir kojų atsirasdavo kraujuojančios žaizdos, vadinamos “stigmos”, ir kaip tik tose vietose, kurios atitikdavo nukryžiuotojo Kristaus žaizdas. N. Vendeskis savo paskaitose kalba apie vieną tokį palyginus neseniai įvykusį atsitikimą su mergaite valstiete vardu Lato: “Belgijos mokslų akademija sudarė ypatingą komisiją šiam atsitikimui ištirti. Viena mergaitės ranka buvo kruopščiai apvyniota tvarsčiu ir net užantspauduota. Didįjį penktadienį, Kristaus kryžiaus kančių valandomis, antspaudai buvo nuimti, tvarstis pašalintas, ir paaiškėjo, kad rankoje atsirado vietinė kraujo sruva’. “Tuo būdu, baigia savo pasakojimą Vendenskis, – ir nemiego būsenoje (ne tiktai hipnozės) savotiškos savitaigos būdu galima daryti vietinę įtaką kraujo indus reguliuojančiai sistemai ir vietiniams augimo procesams.

Panašius silpniau pasireiškiančius reiškinius kartais tenka stebėti ir kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, pateiksiu tokį įvykį. Vienas jaunuolis, išėjęs iš smarkiai prikūrentos kaimiškos pirties, pastebėjo anksčiau jam nematytą bjaurų vabzdį – žnyplį. Bjaurėdamasis jis paėmė vabzdį dešiniosios rankos pirštais, norėdamas jį apžiūrėti iš arčiau.Žnyplys susirietė ir bandė savo žnyplėmis sugriebti jį laikiusį pirštą; tai jam nepavyko, nes jaunuolis, šūktelėjęs iš netikėtumo, staigiu rankos

judesiu numetė vabzdį ant žemės. Vis dėlto tose pirštų odos vietose, kurios lietė vabzdį, netrukus atsirado aiškiai matomos tamsiai raudonos dėmės – viena ant didžiojo piršto ir dvi ant smiliaus. Kokio nors peršėjimo ar skausmo paraudonavusiose vietose jaunuolis nejautė; nuplauti šių dėmių taip pat nepavyko. Be abejo, tai buvo vietinis odos kraujo indų išsiplėtimas, kurį sukėlė įteigtas vaizdinys apie tariamą įkandimą ir ryšium su tuo pergyventas išgąstis. Galimas dalykas, kad buvimas prieš pirtyje, kur smarkiai keitėsi karšto ir šalto vandens ppoveikis odai, padidino kraujo indus reguliuojančio aparato refleksinį reaktyvumą ir tuo pačiu padėjo atsirasti aprašytam reiškiniui.

Tais laikais, kai buvo paplitę religiniai prietarai, savitarpio įtaigos ir savitaigos reiškiniai nemiego būsenoje kartais kartai vienu metu apimdavo labai daug žmonių, įgaudavo tarsi užkrečiamą pobūdį ir pavirsdavo vadinamosiomis psichinėmis epidemijomis. Vienoje savo knygoje V. Bechterevas apibūdino įvairiu laiku ir skirtingose vietose kilusias įvairias psichines epidemijas, tokias, kaip kolektyvinės haliucinacijos, masiniai isteroidinių konvulsijų priepuoliai, visuotinis tikėjimas šėtono apsėdimu arba užbūrimu ir t.t.

Dažniau pasitaiko vvienatinės savitaigos atvejų, kurie sukekia vieną ar kitą “psichologinę” ligą. Nuolatos galvojant apie kurio nors organo susirgimą, nors šis organas iš tikrųjų yra visiškai sveikas, jo funkcijos tikrai gali sutrkti.Tai atsitinka ne tik mažiau raštingiems žmonėms, bet ir išsilavinusiems, net ggydytojams.

Gydomosios įtaigos paslaptis buvo žinoma daugeliui iš paprastos liaudies kilusių asmenų. Ji buvo perduodama iš lūpų į į lūpas per šimtmečius kaip burtininkavimas, žyniuoniavimas, užkalbėjimas ir t.t. Greta įtaigos neretai veikia ir savitaiga, kai žmogus ir pats ima tikėti stebuklinga kokios nors priemonės jėga. Antai savitaiga paaiškinamas veikimas daugelio vadinamųjų “simpatinių” priemonių, kurios neretai turi vienokios ar kitokios gydomosios galios. Ferausas išgydydavo karštligę popierėliu, ant kurio buvo parašyti du žodžiai: “Prieš karštligę”; nuo jo ligonis turėdavo kiekvieną dieną atplėšti po vieną raidę.Yra žinoma atsitikimų, kai gydančiai veikdavo “duonos piliulės”, “Nevos vanduo”, tiesiog “rankų pridėjimas” ir t.t. Tai paaiškinama tuo, kad kai kurios žmones dėl jų nepaprasto įtaigumo, vienu žodžiu, ištartu pakankamai įtaigiu tonu, galima padaryti paralyžiuotais, raišais, konvulsijų traukomais iir velnio apsėstais. Žodžiu, tokiais, kokių taip gausi senųjų ir ypač vidurinių amžių istorija, nes tuomet buvo labai paplitęs tikėjimas velnio galia. Todėl tokius asmenis nesunku įtaiga ir išgydyti vienokiomis ar kitokiomis, iš esmės nesvarbu kokiomis, priemonėmis.

Pažvelkime dabar, kokią prozišką formą įgavo iš esmės tas pats daug kartų kartojamos savitaigos būdas šiuolaikinėje psichoterapijoje. Pagal Bechterevą, kiekvienam atskiram atvejui reikia iš anksto paruošti tam tikrą savitaigos formulę, kuri turi atitikti šį atvejį ir būti sakoma savo vardu teigiama forma esamuoju, oo ne būsimuoju laiku. Tarkime, kad žmogus, įpratęs gerti vyną, nori savitaigos būdu išsigydyti nuo šios ligos. Jis turi kalbėti tokią savitaigos formulę: “Aš pats pasižadėjau ne tik negerti, bet ir negalvoti apie vyną; dabar aš visiškai atsikračiau šiuo pražūtingu įpročiu ir apie jį visiškai negalvoju”. Tokią savitaigos formulę reikia pusbalsiu kartoti daug kartų, geriausiai prieš miegą ir rytą, tuoj pat prabudus, ir, be to, visiškai sutelkus į ją dėmesį. Daugeliu atvejų tokia savitaiga gali būti veiksminga, jeigu tiktai pavyksta sutelkti į ją dėmesį.

Automatiški judesiai

1848 metais amerikiečio Fokso šeimoje atsitiko įvykis, kuriam buvo lemta tapti labiausiai stebinčios naujųjų laikų psichinės epidemijos pradžia. Ši psichinė epidemija paaiškinama progresuojančia visuomenės krize, dėsningu misticizmo (tikėjimo į tai, kas paslaptinga) ir įvairiausių prietarų augimu joje.

Ročesterio miestas, kuriame gyveno ši šeima, tapo spiritizmo tėvyne. Spiritizmas – prietaras, kuris greitai paplito Amerikoje, o po to persimetė ir į Europą. Reiškinys, sukėlęs susidomėjimą spiritizmu, buvo toks: kai minėto šeimos nariai – tėvas, motina ir trys mažametės dukros – susėsdavo aplink stalą ir padėdavo ant jo rankas, stalas imdavo judėti, siūbuoti į šalis, jame pasigirsdavo kažkoks tarškėjimas ir bildėjimas, be to, jeigu seanso dalyviai skaitydavo abėcėlę, tai iš raidžių, kurių tarimas sutapdavo su šiais bildesiais, ssusidarydavo žodžiai ir ištisos frazės. Prietaringi tokių seanso dalyviai juos laikydavo pranešimais “ano pasaulio”. Pasklido gandas, kad mirusiųjų sielos (jas imta vadinti dvasiomis) pagaliau gavo galimybę bendrauti su gyvaisiais dėka stebuklingo Fokso mergaičių sugebėjimo būti tarpininkėmis – mediumais – tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad “mediumų sugebėjimai” ne tokia jau retenybė. Mediumų atsirado visur, “stalo kraipymasis” tapo mada, kuri patraukė iš pradžių šimtus, o po to tūkstančius ir šimtus tūkstančių žmonių. Tarp susižavėjusiųjų šiuo nauju tais laikais prietaru buvo net pasaulinio garso mokslininkų.

Tačiau netrūko ir skeptikų. Pirmieji prieš spiritizmo beprotiškumą pasisakė garsus austrų chemikas Ševrelis, dar labiau pagarsėjęs anglų fizikas Faradėjus, jau minėtas anglų chirurgas Bredas – šiuolaikinio hipnotizmo pradininkas, – jo tėvynainis Karpanteris, o rusijoje – Tarchanovas. Jie atkreipė pasaulio mokslininkų dėmesį į vadinamuosius ideomotorinius aktus ir įrodė, kad būtent šiais aktais galima paaiškinti visus spiritistinių stalelių judesius, o kartu ir daugelį paslaptingų, tokio pobūdžio reiškinių.

Kas gi yra ideomotorinis aktas? Parodysime tai keliai pavyzdžiais.

Mes mąstome, nepalydėdami savo mąstomosios veiklos jokiais matomais judesiais. Bet tai dar nereiškia, kad judesių tuo tarpu visai nebūna. Juos galime pastebėti, panaudojus ypatingus stebėjimo būdus. Pavyzdžiui, bandomajam siūloma laikyti rankoje virvutę, prie kurios galo pririštas koks nors lengvas svarelis; ggaunama savotiška švytuoklė. Po to bandomajam siūloma įtemptai galvoti apie kokį nors judesį, pavyzdžiui, apie švytuoklės sukimąsi laikrodžio rodyklės kryptimi. Netrukus svarelis, paties bandomojo nuostabai, pardeda judėti ta pačia kryptimi, darydamas ratą. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad, susijęs su kokio nors judesio vaizdiniu, žievės jaudinimo procesas verčia mus automatiškai daryti atitinkamus judesius. Tai ir vadinama ideomotoriniu aktu. Šiuo atveju bandomasis nesąmojingai daro ranka vos pastebimus akiai sukamuosius judesius, kurie ir išjudina ta pačia kryptim pakabintą prie rankos svarelį. Kiekvieno žmogaus ideomotorinio akto intensyvumas, kaip ir reikėjo tikėtis, yra skirtingas, bet pats sugebėjimas jį atlikti yra būdingas visiems be išimties.

Šį reiškinį dar pastebėjo senovės romėnai ir naudojo jį kai kurių būrimų metu. Pateiksiu vieną tokio būrimo būdą. Virš lėkštutės, kurios pakraščiuose išdėstytos raidės, buriantis ištiestoje rankoje laiko siūlą su pririštu prie jo žiedu. Žiedas pamažu ima siūbuoti, ir kaip tik ta kryptimi, kurios laukia buriantysis. Jeigu jis slapčiomis apie ką nors galvoja, tai žiedas, liesdamas raides, sudarys to žmogaus vardą. Šiuo atveju tikrasis veiksnys yra jau ne pašalinė įtaiga, o savitaiga. Tas pats vyksta, ir buriant su lėkštute. Keli buriantieji ima didelį lakštą popieriaus ir toliau viena nuo kitos surašo jame abėcėlės raides. Ant lakšto dedama į viršų dugnu apversta

arbatinė lėkštelė, ant kurios buriantieji uždeda rankų pirštus ir į mintimis užduotą klausimą, savo nuostabai, gauna daugiau ar mažiau tinkantį atsakymą; lėkštelė, stumdoma nesąmojingai tų pačių buriančiųjų judesių, nuosekliai sustoja prie tų abėcėlės raidžių, kurios sudėtos duoda jų laukiamą žodį ir ištisas frazes. Prietaringi žmonės tokiu atveju tarsi apgauna patys save: jie tiki, kad gauna atsakymą iš juos globojančios “dvasios”, tuo tarpu iš tikrųjų jie patys nesąmojingai atsako į savo klausimą.

Žymiai dažniau spiritizmo seansai pavirsta pačių begėdiškiausių, apgaulingiausių išdaigų aarena. Jas atlieka koks nors pokštininkas arba profesionalus mediumas, gaunantis už seansą solidų užmokestį. Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai susižavėjimas spiritizmu buvo labai plačiai paplitęs, įžymus rusų chemikas D. Mendelejevas pasiūlė Fizikų draugijai prie Peterburgo universiteto sudaryti specialią komisiją mediuminiams reiškiniams nagrinėti. Buvo pakviesti pagarsėję užsienyje mediumai. Seansus rengdavo tokiomis sąlygomis, kad apgaudinėti nebuvo galimybių. Tam tikslui pagal Mendelejevo projektą buvo pagamintas manometrinis stalas, tiksliai registruojantis kiekvieną, net patį menkiausią, seanse seanse dalyvaujančių rankų spaudimą į jį. Tačiau dvasios bbėga nuo mokslo, kaip velnias, anot liaudies priežodžio, pamatęs kryžių. Įžymūs mediumai tuojau nusiminė, o kai pamėgino kažką parodyti, buvo išaiškinta, kad jie apgaudinėja. Komisija paskelbė pragaištingą spiritizmui išvadą, kuri baigėsi šiais žodžiais: “Spiritizmo reiškinius sukelia nesąmojingi judesiai arba sąmojinga aapgaulė, o spiritizmo mokymas (tikėjimas dvasiomis) yra viso labo prietaras”.

Ar yra “smegenų radijas”

Tikėjimas šio reiškinio būvimu yra nepaprastai paplitęs. Beveik visų laikų ir visų šalių grožinės literatūros kūriniuose, įžymių žmonių biografijose, istoriniuose memuaruose, žurnalų straipsniuose ir laikraščių informacijose galima rasti įvairių atsitikimų iš kasdieninio gyvenimo aprašymų, ir tie atsitikimai apibūdinami žodžiais “telepatija”, “betarpiškas minties perdavimas”, “įtaiga mintimis”, “smegenų radijas” ir t.t. Apskritai, šie atsitikimai gali būti nusakyti taip: jeigu koks nors A šiuo momentu miršta arba jį ištinka mirties pavojus, arba su juo atsitinka koks nors svarbus, jaudinantis įvykis, tai neretai kitas asmuo (pavadinsime jį B), susijęs su pirmuoju giminystės, meilės arba draugystės ryšiais ir esantis toli nuo pirmojo, tuo pat metu pergyvena psichinę būseną, kuri vienaip ar kitaip aatspindį įvykį, vyksiantį su asmeniu A.

Tokių atsitikimų aprašymai labai dažnai apgaubiami mistine forma ir yra aiškinami kaip paslaptingas “pranešimas” arba “pranešimas iš anksto”, kad artimo žmogaus “siela” ruošiasi pereiti į “geresnį pasaulį”. Todėl nenuostabu, kad telepatija ilgą laiką buvo laikoma ne mokslo, o tikėjimo objektu. Tiktai XIX amžiaus antroje pusėje šiuo klausimu pradeda domėtis mokslo žmonės, ir tai nelabai kas.

Aprašyti šimtai tokių atsitikimų. Štai pateiksiu vieną atsitikimą, paimtą iš Londono draugijos dokumentų; “Savo mirties dieną mano tėvas, kaip ppaprastai, pusę trijų išėjo iš namų pasivaikščioti po sodą ir po laukus. Nepraėjus nė septynioms ar aštuonioms minutėms, kalbėdamas su žmona bei seserimi, staiga pajutau, kad labai noriu eiti pas tėvą. Įsitikinimas, kad aš turiu eiti pas jį, pasidarė neįveikiamas. Aš pareikalavau, kad visi, kas buvo namuose, eitų ieškoti tėvo. Man prieštaravo, kad mano nerimas visiškai nepagrįstas, tačiau ieškoti išėjo. Ir iš tikrųjų tėvas buvo rastas negyvas.

Yra aprašytų atsitikimų, kai, esą, telepatija perduodamos pačios banaliausios, visiškai netragiškos kasdieninio gyvenimo smulkmenos.

Štai pateiksiu vieno eksperimento atvejį, kai bandomąja sutiko būti viena moteris. Ji nerodė jokių parapsichinių sugebėjimų.Todėl mokslininkai pamėgino dirbtinu būdu juos padidinti Meksikos kaktuso pejotlio ekstraktu, kuriame yra labai daug meskalinio, o pastarasis smarkiai padidina didžiųjų pusrutulių žievės, ypač jų regėjimo zonos, jautrumą. Praėjus dviem valandom po to, kai buvo išgertas ekstraktas, vos tik bandomoji užmerkdavo akis, jos regėjimo lauke atsirasdavo, kaleidoskopiškai keisdami vienas kitą, nepaprastai ryškūs ir spalvingi reginiai, kurie sukeldavo entuziastingą pakilią būklę. Tokio pejotlio veikimo įkarštyje ir buvo padaryti bandymai, tiriant telepatinį suvokimą.

Į dešimt juodų užsukamais dangteliais plastmasinių dėžučių buvo įdėti įvairūs smulkūs daiktai (į kiekvieną po vieną), standžiai apdėti iš viršaus ir apačios balta higroskopine vata. Iš dalyvavusių bandyme niekas nežinojo, kokie daiktai įdėti įį vieną ar kitą dėžutę. Štai bandymo rezultatai:

Bandymų Nr. Daiktų Nr. Daiktai buvę dėžutėse Bandomosios atsakymai

1 10 Vieno rublio vertės pašto ženklas su Centinio pašto pastato Maskvoje atvaizdu Mūrinis namas. Kaip jūs įsigudrinote paslėpti čia namą?

2 6 Trys raudono koralo šakelės Raudona dėmė

3 4 Varinė moneta Visa, ko norite: kolonėlė, mėlyni karoliai, plunksnakotis

4 5 Sausas geltonas mimozos žiedas Raudonas švitulys, žalias stalas, apskritas stalas, minkštas

5 7 Kompasas Geltonas, ovalus, kietas, oranžinis, skamba

6 2 Nafta mėgintuvėlyje su kamščiu Nieko nėra

7 9 Šviežias augalo lapas Kažkas ilga, gyvatė, žiedas, mėlyna. Šalta. Užteks!

8 8 Mažytė varlė (spirite) Balta vata, taip, vata, kažkas gyvo

9 3 Ametistas Skarelė (bandomoji dainuoja)

10 1 Dėžutė tuščia – vien vata Baltas uždangalas. Oi, įkyrėjo, ten gyvena, minkštas žmogus

Mokslininkų nuomone, iš dešimties bandymų pirmas visiškai pavykęs, o penktas ir aštuntas, galime sakyti, – iš dalies pavykę, ypač todėl, kad dvi kontrolinės bandymų serijos su ta pačia bandomąja, atliktos diena anksčiau iki pejotlio panaudojimo ir penkioms dienoms praėjus po jo panaudojimo, nedavė tokių rezultatų.

Visa, kas išdėstyta šiame skyriuje, rodo, kad iki šio laiko pasiekti rezultatai, tiriant įtaigos mintimis faktus ir juos aiškinant elektromagnetinės vienų smegenų įtakos kitoms smegenims požiūriu. Tačiau tarkime, kad ateityje pavyks tai padaryti, bus galima parodyti, kad, esant tam tikroms – nors ir retai pasitaikančioms – palankioms sąlygoms, vienos smegenys gali tapti elektromagnetinių arba kokių nors kitų, dar nežinomų bangų siuntimo stotimi, o kitos – šių bangų priėmimo sstotimi. Tarkime, toliau, kad priimtos bangos galės sukelti smegenų žievėje jas atitinkančius nervinus – psichinius procesus. Kyla klausimas: ar padarys tai kokios nors žalos materialistinei pasaulėžiūrai, visų pripažintiems fiziologijos mokslo teiginiams? Aišku, ne. Priešingai, fiziologiniams tyrimams atsivers nauja faktų sritis, o prieš kai kuriuos sunkiai išgyvendinamus mistinius įsivaizdavimus bus rastas aštrus, triuškinantis mokslinės – materialistinės analizės ginklas.

Darbo išvados

Šį darbą aš ruošiau pakankamai ilgai, apie 3 – 4 savaites. Šis projektas mane suviliojo savo įdomumu. Mane visuomet domino įvairūs psichiniai reiškiniai, jų aiškinimas. Gal dėl to, aš pats pasiūliau šį projektą savo mokytojai.

Šiame projekte daugiausiai yra aprašomas miegas.Tai yra dėl to, kad šis reiškinys mūsų gyvenime yra sutinkamas dažniausiai. Man labiausiai įsiminė tas faktas, jog mūsų miegas daugiausiai yra priklausomas nuo išorinių veiksnių. Dabar pats atsikėlęs pamąstau, ką šiandien sapnavau bei bandau suprasti kodėl.

Manau šis projektas patiks daugumai žmonių, nes jis stengiasi pažvelgti giliau į žmogaus psichiką, suprasti dauguma mums nežinomų dalykų.