Juodlės pažintinis takas

Juodlės pažintinis takas

Juodlės pažintinis takas yra įrengtas Kurtuvėnų regionineme parke aplink Juodlės ežerą, 3 km į rytus nuo Šaukėnų miestelio Kelmės rajone. Jis skirtas supažindinti lankytojus su draustinio gamtinėmis savybėmis ir kraštovaizdžiu. Takas įrengtas įgyvendinant Lietuvos regioninių parkų asociacijos projektą “Vietinių bendruomenių įtraukimas į Debesnų ir Ilgos pelkių ekosistemų išsaugojimą”. Projektas siekia įtraukti Kurtuvėnų ir Varnių regioninių parkų bendruomenės narius į pelkinių ekosistemų išsaugijimą; užtikrinti biologinės įvairovės stabilumą Debensų ir Ilgos pelkėse; skatinti pelkinių bendrijų apsaugai palankias ūkininkavimo formas, agro- iir ekoturizmą; puoselėti bendradarbiavimą tarp regioninių parkų, vietinių bendruomenių ir valdžios institucijų. Juodlės pažintinio tako ilgis 4,5 km. Jis sudarytas iš 12 stotelių. Kiekvienoje stotelėje įrengtas pažintinis stendas su aprašymu apie lankomą vietą. Take taip pat įrengti paukščių stebėjimo bokšteliai, 140 m ilgio medinis takas per pelkę su apžvalgos aikštele, informaciniai stendai. Kiekviena stotelė stovi kitokios aplinkos vietoje, turi kitokį pavadinimą ir aprašą stende. Ten būna aprašyta ypatybės vietos kur yra aikštelė ar augalų kurie yra netoliese. Stotelių pavadinimai: Ežero ssalos, Paukščiai, Kopos, Kertinė miško buveinė, Proskyna, Upelis, Pušis, Pelkė, Kaminskinė, Gabriolės duburys, Nendrynas, Kraštovaizdis. Man labiausiai patiko 4-ta stotelė – Kertinė miško buveinė, nes ten miškas toks koks buvo senai, kol žmogus jo dar nebuvo pradėjęs jo veikti.

Juodlės ežeras bbuvo beveik užakęs, bet 1969 m. žmonės ežerą pertvarkė – paaukštino ir sutvirtino pylimais, pastatė vandens reguliatorių, įrengė maudykles. Dabar ežere yra 8 salos, 1 anksčiau buvo “keliaujanti”, bet dabar ji sustojusi. Ežere yra daug vandens paukščių, gyvūnų ir augalų.

Kopos tai vėjo supustyti smėlio klanai. Žemyninės kopos yra tos, kurios yra ne prie vandens, o kur nors toli nuo jo. Smėlis tokiose vietose atsiranda dar slenkant ledynams.

Šaltiniai yra upės ar upelio pradžia. Jie trykšta giliai iš po žemių, todėl vanduo yra švarus ir skaidrus. Žmonės šaltinio vandenį naudoja gėrimui, maisto gamybai, gydimui. Šaltiniai trykšta giliai iš po žemių, yra šalti ir švarūs, todėl prie jų gali būti išlikę lsbai senos rūšys, kaip arktinės apsiuvos.

Miškas tai dedeliam žmonių žemės nedirbamam plote aaugantys įvairūs medžiai. Miške auga ne vien medžiai, bet ir gyvūnai. Visa tai sudaro miško bendriją. Kad gyventų viena rūšis turi būtinai gyventi kita. Žvėrys miškuose gyvena, nes ten jie gali susirasti “slėptuvę”, gali susirasti maisto ir žmonių netrukdomai gyventi. Bet jai seniai žmogus įžengė į mišką.

Miškuose galėjo gyventi žmonės nuo ko nors bėgantys arba tie kurie gyvena iš jo – renka uogas, medžioja, kerta medžius. Dažniausiai miške gvendavo eiguliai.

Ir dabar žmonės keliauja pailsėti prie ežerų, miškų, pelkių. Jie nori ggryno oro, nori pabūti gamtoje ar pamatyti kokį nematytą gamtos reiškinį.

Šaltiniuotose upėse, upeliuose gyvena bebrai, ūdros, varlės, įvairios mažos žuvytės.

Gyvūnai iš esmės gali pakeisti gyvenamają aplinką. Pavyzdžiui bebrai. Kur nors užtvenkė kokį upelį, pakilo vandens lygis ir medžiai pradeda virsti ir pūti, nes jie gauna per daug drėgmės. Arba kinivarpa. Kažkada Lietuvoje jos galėjo išnaikinti visas egles, nes joms buvo labai palankios sąlygos daugintis. Bet jas sunaikino grybai.

Ežeras tai ne vien maidyniu vieta. Jame gali gyventi tūkstančiai organizmų, kai kurie gali būti ir labai reti, ir mes nieko apie tą retumą nežinodami galime juos visiškai sunaikinti. Pelkėje dėl užžėlimo gyvena dar daugiau skirtingų rūšių, kurios gal irgi nyksta. O miškas tai ne vien medžiai, bet ir žvėrys kurie gali labai pakeisti jo išvauzdą. Miške be vienos rūšies gali išnykti kita, todėl mes turime saugoti visas.

Pažinus augalą ar gyvūną aplinka darosi įdomesnė, nes nori juos pamatyti laisvėje. Pamatyti ar ką girdėjai apie juos yra tiesa ar ne, ar jie iš tikrūjų turi būtent tokias ypatybes. Tada vis daugiau tuo domiesi, nes pasidaro įdomu.

Žmogus gamtoje yra naudingas kai gina nykstančias rūšis, steigia draustinius, rezervatus. Pertvarko nykstančią gamtą, įleidžią į ją naujas gyvūnų rūšis. Bet tada gamta pasidaro nenatūrali. Žmogus kenkia gamtai kirsdamas mmedžius, medžiodamas ar kitaip naikindamas savo reikmėm.