vanduo didelis turtas

ĮVADAS 3

VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS 4

VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS 5

VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS 5

VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS 6

Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai 7

VANDENS TARŠA 7

LIETUVOS VANDENYS 9

Būklė 9

Upės 10

Ežerai 11

Kuršių marios ir Baltijos jūra 12

Požeminiai vandenys 13

VANDENS CIKLAS 15ĮVADAS

Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas die Sent-Egziuperi

apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats

esi gyvybė”. Vandens yra visose ląstelėse, bet kai kuriuose audiniuose bei

organuose jo kiekiai skirtingi. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt

parų, o nnegerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią

kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita,

įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis.

Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti

biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių

veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme mažėja vandens.

Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos,

pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su

daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes

jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų.

Daugiau vandens reikia gerti ssergant kepenų ir tulžies latakų ligomis,

esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams.

Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis.

Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus

asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno

gydymui nnaudoja šaltinio vandenį.

Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt.

Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir

aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja

dešimt privalumų – jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro

žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos

spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”.VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS

Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir

kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su

deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105(. Dėl tokio

teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo

vandens molekulė yra bipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai,

kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų

asociatų (H2O)x. Daugelis vvandens savybių yra kitokios, negu panašios

sudėties junginių. 0(C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu,

100(C temperatūroje užverda – virsta garu. Daugiau nei 1500(C

temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis

vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15(C, tankis 998,23

kg/m3 (20(C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4(C

temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg(K), todėl

vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas

elektrolitas (H2O(H++OH-; K=[H+]([OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000

000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai

padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9

izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės

sudaro sunkusis vanduo).

Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginių

tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra

nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį

(hidratacija), vnadens veikiami, skyla – vyksta hidrolizė, arba nuo jų

pačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizacinio

vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose

(akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais,

sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami,

koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį

(F2+H2O(2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje

temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra

daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius. VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS

Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o

prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1

000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo

susitelkę Žemės mantijoje (13 – 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių

(per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi

daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu

arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies

specialiuose aparatuose.

Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir

skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens

garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas

hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 – 500 l

per parą žmogui). VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS

Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė,

kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado

gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė

gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos

veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas

vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje,

kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra

laisvas, o ląstelėse, audiniuose – susijungęs su baltymais, kitais

organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą,

išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti

kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokos

organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės

būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina

be vandens.

Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%)

|Medūzos |95 – 98 |

|Dumbliai |90 – 98 |

|Augalų lapai |78 – 86 |

|Žuvys |apie 70 |

|Žmogus (ir kiti žinduoliai) |63 – 68 |

|Smegenys | |

|pilkoji medžiaga |apie 84 |

|baltoji medžiaga |apie 72 |

|Raumenys |apie 75 |

|Griaučiai |20 – 40 |

|Vabzdžiai |45 – 65 |

|Javų sėklos |12 – 14 |

|Samanos, kerpės (anabiozės |5 – 7 |

|būsenoje) | | VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS

Aplinkos poveikis

Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinką

sustiprinsite sveikatą ir savo gerovę.

Vanduo, kurį geriate

Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo

minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei

žmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas,

ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenį

minkštinti specialiai.

Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gerti

mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamai

naudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytus

butelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrus

reguliariai keiskite.

Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senus

vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tik

šviežią vandenį.

Sveika mityba

Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio,

0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas

medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas

apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau

sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau

organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes

verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų

ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet

per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos

centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus

rekomenduojama dėti ledo gabaliukų.

Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.

Įtaka sveikatai

Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių

sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės,

higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su

vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas

ir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai –

mikrobiologinis ir cheminis. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai

Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų

nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama,

vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su

vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai

mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių

šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens

šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių

mikroorganizmų.

Cheminio vandens užterštumo padariniai

Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,

net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui

susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami

kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju

vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti

vėžinėmis ligomis. VANDENS TARŠA

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė

tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo

kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.

Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.

Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos,

patenkančios į aplinką, gali ppabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl

jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra

nepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:

fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;

mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;

cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai

teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:

urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuopjovos,

buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;

pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus

gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (angliavandeniliai, pramoninės

atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);

teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo

technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų

barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:

nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir

teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;

atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų

išsiliejimai ir kt.;

sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos,

apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:

difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;

lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;

linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt. LIETUVOS VANDENYS

Būklė

Apie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis.

Sunkiųjų metalų jonais upės užterštos nežymiai. Žemiau miestų vandens

sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net tūkstančius

kartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė. Lietuvos ežerai yra

palyginus švarūs. Gana prasta Kuršių marių būklė. Čia dažnai susidaro

deguonies deficitas, dėl ko masiškai žūsta žuvys. Baltijos jūros pakrantė

labai teršiama naftos produktais. Sunkiųjų metalų kiekiai gruntiniame

vandenyje nėra dideli. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojo

vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse.

Jau seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiant

sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymo

įrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuo

metu nebaigtų valymo įrenginių skaičius sumažėjo (nuo 86 iki 28), tačiau

padėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai vis dar neturi

biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetas

suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia dėmesio skiriant

didžiųjų miestų ir rajonų centrų nuotekų valymo įrenginių statybai (šiems

darbams skiriama daugiausia lėšų).

Didelę Lietuvos hidrografinio tinklo dalį sudaro reguliuotos upių

atkarpos bei melioraciniai kanalai. Nustatyta, kad natūralios upių ir

upelių atkarpos sudaro tik 15% bendro vandentėkmių ilgio. Didžiausias

paviršinio vandens vartotojas šiuo metu yra Ignalinos atominė elektrinė. Be

Kauno HE ir Kruonio HAE, Lietuvoje veikia dar 12 mažų elektrinių. Ruošiami

sugriautų ar užkonservuotų mažųjų jėgainių atstatymo bei rekonstrukcijos

projektai.

Šiuo metu išgaunama apie 1 mln. m3/parą gėlo požeminio vandens. Jo

gavyba sukoncentruota didžiausių Lietuvos miestų apylinkėse. Mineralinio

gydomojo vandens ir sūrymų kurortų poreikiams išgaunama apie 1,5 tūkst.

m3/parą. Dabartinė gėlojo vandens gavyba sudaro apie 30% visų jo išteklių.

Pastaruoju metu požeminio vandens vartojimas yra sumažėjęs apie 22%.

Vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka opiausia Lietuvos

ekologine problema. Tai aakivaizdžiai rodo jau vien toks faktas, kad beveik

pusę milijono gyventojų turintis Kaunas iki šiol neturi užteršto vandens

valymo įrengimų. Nors dėl pastarųjų metų pramonės nuosmukio bei sumažėjus

chemikalų vartojimui žemės ūkyje gerokai sumažėjo ir vandenų tarša, tačiau

daugelio Lietuvos upių, taigi ir Kuršių marių būklė ir toliau lieka

krizinė. Apskaičiuota, kad pastačius Kauno nuotekų valymo įrengimų bent

mechaninę dalį ir biologinius Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos valymo

įrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų apie 70%. Taigi padėtis iš

esmės pagerėtų, tačiau iki šių darbų pabaigos dar toloka.

Nors buitinėms reikmėms Lietuvoje daugiausia vartojamas geros kokybės

požeminis vanduo, tačiau kaimo vietovėse vartojamas negilių šulinių vanduo

gana dažnai yra užterštas nitratais gerokai virš leistinų normų. Ir toliau

rimta problema yra ežerų bei Kuršių marių ir Baltijos jūros eutrofikacija.

Nors mažiau vartojant mineralinių trąšų gerokai sumažėjo biogeninių

medžiagų išplovimas į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius

vandenis, bet dėl antrinių teršimo procesų vandens kokybė beveik negerėja.

1993 metais vandens buvo suvartota 4.59 milijardo kubinių metrų. Apie

tris milijardus kubinių metrų šio kiekio (1993 m. – 2.99 milijardai) sudaro

Drūkšių ežero vanduo, vartojamas Ignalinos AE reaktorių aušinimui.

Atsižvelgiant į tai, kad toks vandens vartojimas yra labai specifinis ir

lokalaus pobūdžio, be to, gerokai iškreipia bendrą Lietuvoje suvartojamo

vandens balansą, toliau analizuojant šis kiekis neįtraukiamas į bendrą

užteršto vanden.s kiekį.

Be minėto vandens vartojimo energetikos reikmėms, daugiausia jo

suvartojama buityje ir ūkyje (beveik 50 %), pramonės reikmėms (apie 25 %),

žuvininkystėje (apie 25 %) ir žemės ūkyje (apie 2 Upės

Vidutinis Lietuvos upių tinklo tankumas, įskaitant ir dirbtines

vandens tėkmes, yra 1 km kvadratiniame kilometre. Pastaraisiais

dešimtmečiais, iškasus daugybę melioracijos griovių, bendras hidrografinio

tinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra: virš 29 900 upių,

upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28 200 upių, upelių ir kanalų, ne

ilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip

100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km.

Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475

km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės – Neries – bendras

ilgis 510 km, iš jų 276 km teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki

žiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249 km; antroji pagal ilgį (213 km) –

Minija.

Vykdant melioracijos darbus, buvo sureguliuota virš 75% upių ir

upelių. Iš natūralių 63.7 tūkst.km nereguliuotų upių likę apie 17 tūkst.km,

tarp jų 9 – didžiosios.

Svarbiausia Lietuvos upių problema – tarša organinėmis medžiagomis: 60-

70 % tirtų upių vietų organinių medžiagų kiekis, išreikštas BDS5, sudaro

2.0-4.0 mg deguonies/l (1-2 DLK), 20 % vietų – 4.0-6.0 mg deguonies/l (2-3

DLK). Didžiausiose Lietuvos upėse 1992-1993 m. vidutinis organinių medžiagų

kiekis buvo 2.0-8.0 mg deguonies/l, t.y. 1-4

kartus viršijo DLK.

Mažose upėse – Kulpėje ir Sidabroje, Lielupės baseine 1992-1993 m.

organinėmis medžiagomis buvo užteršta daugiausia: BDS5 kito nuo 40 iki 160

mg deguonies/l (20-80 DLK). Gamtinio fono upėse (3.5 pav.) vidutinis

metinis organinių medžiagų kiekis buvo mažiausias – 1.5-2.5 mg deguonies/l.

Gausiausia neorganinių biogeninių medžiagų – Nevėžyje. Neorganinio

azoto koncentracijos Nevėžio vandenyje 2-3 kartus, o fosfatų net 2-8 kartus

didesnės už šių junginių koncentracijas Nemuno ir Neries vandenyje. Net

didžiosiose Lietuvos upėse, nepaisant jų didelio nuotėkio, biogeninių

medžiagų koncentracijos yra pasiekusios eutrofikuotų vandenų koncentracijų

lygius: 11-2 mg N/l neorganinio azoto ir 0.05-0.10 mg P/l neorganinio

fosforo. Ežerai

Lietuvoje yra 2834 ežerai, kurių plotas didesnis kaip 0.5 ha. Bendras

jų plotas – 87 643 ha. Lietuvos ežeringumo vidurkis yra apie 1.5%, tačiau

skirtingose šalies dalyse šis procentas yra labai įvairus.

Pagrindinių hidrocheminių parametrų – ištirpusio deguonies

koncentracijos ir pH reikšmių stebimuose Lietuvos ežeruose analizė rodo,

kad per pastaruosius 10-15 metų šie parametrai keitėsi nedaug. Deguonies

režimas paviršiniame vandens sluoksnyje geras: deguonies koncentracija

kinta 8-10 mg/l ribose, tik kai kuriais metais priklausomai nuo klimato

sąlygų sumažėdama iiki 6-7 mg/l. Nežymiai deguonies koncentracija mažėja

Tauragne, tačiau mažiausiai ištirpusio deguonies yra Lūksto ežero

vandenyje.

Foniniuose Lietuvos ežeruose deguonies stoka paviršiniame vandens

sluoksnyje gali susidaryti tik esant ledo dangai, bet tokiuose

eutrofikuotuose ežeruose, kaip Žuvintas, ypač kai kuriose jo vietose,

deguonies koncentracija ir esant aatviram ežero paviršiui gali sumažėti iki

3.0-4.0 mg/l. Kuršių marios ir Baltijos jūra

Kuršių marių būklė daugiausia priklauso nuo Nemuno upe plukdomų,

įvairiausių teršalų prisotintų vandenų. Šiaurinę Kuršių marių dalį aeruoja,

o retkarčiais ir teršia Klaipėdos sąsiauriu įsiveržiantys sūrūs jūros

vandenys. Be to, vandenų bei teršalų dalis į Kuršių marias patenka Deimenos

atšaka, Danės ir Smeltalės upėmis. Nemažai teršalų patenka ir iš

atmosferos. Nemunas surenka vandenis iš 98.2 tūkstančių kvadratinių

kilometrų ploto. Upė žemiau Panemunės (46 km nuo žiočių) skyla į dvi

atšakas: kairiakrantę – Giliją, kuria prateka apie 18 % Nemuno upės

nuotėkio, ir dešiniakrantę – Rusnę. Prieglius taip pat šakojasi, ir maždaug

62 % jo vandenų teka į Vyslos įlanką (Aistmares), o likusioji dalis –

Deimenos atšaka į Kuršių marias. Kuršių marių plotas 1 584 kvadratinių

kilometrų, ir į jas suteka vvandenys iš 100 458 kvadratinių kilometrų upių

baseino ploto. Tokiu būdu drenuojama Kuršių marių teritorija sudaro 5.8 %

Baltijos jūros upių baseino ploto ir priklauso Baltarusijos (48 %),

Lietuvos (46 %) ir Rusijos (Kaliningrado sritis) (6 %) teritorijoms.

Per pastaruosius du dešimtmečius kasmet Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos

jūrą išteka apie 23 kubiniai kilometrai gėlo vandens, arba 4.9 % bendro

nuotėkio į Baltijos jūrą. Didžiausia Nemuno vandenų dalis (18 kubinių

kilometrų) įteka į marias šiaurinėmis Atmatos, Skirvytės, Pakalnės upės

atšakomis, mažesnė (4 kubinius kilometrus) – Gilijos atšaka – įteka į

pietrytinę marių dalį. Dar apie 1 kubinį kilometrą vandenų įsilieja į

pietrytinę marių dalį Deimenos atšaka. Didžiausias Nemuno ir kitų mažesnių

upelių nuotėkis į Kuršių marias – 32.9 kubinių kilometrų (1916 m.), o

mažiausias – 14.2 kubinių kilometrų (1842 m.). Vidutinis nuotėkis – 22.2

kubinių kilometrų (701 kubinių metrų/s) – 1896 metų balandžio mėnesį į

Kuršių marias Nemunas atplukdė 11.5 kubinių kilometrų vandens, o 1945 metų

vasaryje – tik 0.5 kubinio kilometro. Priskaičiavus vandens kiekį,

patenkantį į marias Deimenos atšaka, metinio nuotėkio reikšmės padidėja

maždaug 0.5-1.4 kubinio kilometro.

Pagal kritulių kiekio skaičiavimus, pradedant 1891 m., ant Kuršių

marių paviršiaus iškrinta maždaug 1.4 kubinio kilometro vandens. Šis kiekis

per metus keitėsi 1.0-1.8 kubinio kilometro ribose.

Iš Kuršių marių paviršiaus kasmet išgaruoja maždaug 1.0 kubinio

kilometro vandens. Apie 50 % metinės normos išgaruoja vasarą, 2-3 kartus

mažiau pavasarį ar rudenį, ir iki minimumo garavimas sumažėja žiemą.

Iškrintančių ant Kuršių marių paviršiaus kritulių kiekį didžia dalimi

kompensuoja išgaravusio vandens kiekis ir todėl skaičiuojant Kuršių marių

vandens balansą buvo remiamasi upių nuotėkio ir įtekančio iš jūros vandens

kiekio skaičiavimais.

Per pastaruosius du dešimtmečius dėl įvykusių klimato pokyčių

pasikeitė ir upių vandenų nuotėkio dydis. 1978-1990 m. dėl pagausėjusių

kritulių upių vandens nuotėkis buvo apie 15-20 % didesnis už daugiametę

normą. Nuotėkis persiskirstė ir metų laikotarpyje. Daug metų vidutiniškai

42 % vandenų sutekėdavo į Kuršių mmarias pavasarį, mažiau – žiemą (23 %) ir

rudenį (20 %), mažiausiai – vasarą (15 %), o per labai šiltas pastarųjų 5

metų žiemas upių vandens nuotėkis buvo didesnis žiemą (34 %) negu pavasarį

(32 %), išlikus toms pačioms vasaros ir rudens procentinėms nuotėkio

reikšmėms. 1991-1993 metais upių vandens nuotėkis į Kuršių marias vėl

sumažėjo.

Kuršių marių regione gyvena apie 5 milijonus žmonių, kurių dauguma

naudojasi buitiniais patogumais ir išleidžia kanalizacijos nuotekas į upes

ir ežerus. Maždaug trečdalis minėto regiono gyvena tokiuose stambiuose

pramoniniuose centruose kaip Vilnius, Kaunas, Gardinas, Panevėžys,

Molodečnas, Lyda, Alytus, Marijampolė, Slonimas. Galima priskaičiuot.i apie

35 miestus, turinčius virš 10 000 gyventojų. Šiaurinėje Kuršių dalyje

išsidėstęs stambus pramoninis centras Klaipėda. Gyventojų reikmėms

suvartojama daug vandens, kuris nuleidžiamas į nuotekų sistemas. Buitinių

nuotekų taršos poveikis gamtiniams vandenims priklauso nuo valymo

efektyvumo ir atstumo nuo išleistuvo iki Kuršių marių. Pastaruoju metu

buitinių nuotekų tarša nemažėja, nes palaipsniui plečiamos kanalizacijos

tinklų sistemos ir per lėtai įdiegiami biologinio ir net mechaninio vandenų

valymo įrenginiai. Padėtis turėtų iš esmės pagerėti pastačius biologinio

valymo įrenginius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Požeminiai vandenys

Požeminio vandens būklę nusako jo ištekliai ir kokybė. Kaip žinoma,

požeminis vanduo Lietuvoje – vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Gėlo

požeminio vandens eksploataciniai ištekliai gana dideli (apie 3.2 mln.

kubinių metrų/d), be to, jie nuolat atsinaujina. Šiuo metu naudojama mažiau

nei pusė šių išteklių, todėl jų užteks iir ateityje.

Požeminei hidrosferai būdinga didelė inercija, taigi visi kokybiniai

pokyčiai joje vyksta labai lėtai. Todėl apie juos galima spręsti ne tik ir

ne tiek iš daugelio metų stebėjimų viename taške (monitoringo gręžinyje)

duomenų eilutės, kiek iš daugybės atskirų faktų (hidrocheminė informacija

iš atskirų eksploatacinių gręžinių vandenvietėse bei įvairios paskirties

pavienių gręžinių, šulinių) analizės. Požeminio vandens kokybę lemia

daugybė gamtinių ir antropogeninių faktorių. Jų poveikis gana

diferencijuotas erdvėje ir laike – vieni faktoriai daro didesnę įtaką

sekliam gruntiniam vandeniui, dažniausiai visai kiti – giliau slūgsančiam

spūdiniam vandeniui. Šį skirtumą akivaizdžiai atspindi ir gruntinio bei

spūdinio vandens kokybė. Todėl toliau jas atskirai aptarsime.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai

geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip

pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę

įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius –

išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos

šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės

taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių.

Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistoceno

nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravo

formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuogulose

labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens išteklių

formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi iš

pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtos

neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio,

kurios

metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų. VANDENS CIKLAS

Vandens ekologinė reikšmė yra labai didelė. Greta to, kad vanduo

sudaro net apie 70% gyvų organizmų svorio, jis yra terpė svarbiems

biologiniams procesams. Be to, įsigrauždamas vienoje vietoje ir

susikaupdamas kitoje, vanduo skatina geologinius pokyčius. Jis išnešioja

ištirpusias druskas bei dujas, taigi tarpininkauja paskirstant maisto

medžiagas. Galų gale, svarbiausią vaidmenį ekosistemose vanduo atlieka kaip

energijos pernešimo ir panaudojimo tarpininkas. Didžiulis energijos kiekis

reikalingas ledui paversti vandeniu (80 gcal/g), vandens temperatūrai

pakelti (1 gcal/g/laipsniui), jam išgarinti (563 gcal/g). Vadinasi, vanduo

yra labai ssvarbus veiksnys, mažinantis temperatūros svyravimus, kuriuos

sukelia kintantis patenkančios energijos kiekis.

Pagrindinę vandens ciklo dalį sudaro vandens kaita tarp Žemės

paviršiaus ir atmosferos. Ji vyksta dėl kritulių garinimo. Šiam procesui

panaudojama saulės spindulių energija. Kadangi visą kritulių kiekį atsveria

išgarinto vandens kiekis, tai ciklas yra pastovus. Nors ant žemės iškrinta

daugiau kritulių negu iš vandenyno išgarinama vandens, šį disbalansą

kompensuoja nuotėkis. Ekosistemos ir jų biota neturi didelės reikšmės

vandens judėjimui, nors transpiracija mažina nuotėkį vietos aplinkoje.

Tačiau didžiulis vandens kiekis ekosistemose sunaudojamas protoplazmos

sintezei, o į atmosferą jis sugrįžta aaugalų transpiracijos dėka.

Laisvai cirkuliuoja tik 5% viso Žemėje ir atmosferoje esančio vandens,

kurio apie 99% yra vandenyne. Likę 95% Žemės vandens yra Litosferoje ir

nuosėdinėse uolienose. Gėlieji vandenys sudaro tik apie 3% visų vandens

atsargų, kurių trys ketvirtadaliai yra ašigalių lede ir ledynuose.

Nustatyta, kad, jeigu šie ledynai ištirptų, visas Žemės paviršius

pasidengtų 50m gylio vandens sluoksniu. Nors kritulių iškrinta gana didelis

kiekis (5,2 x 1017 kg, arba 5,2 x 108 km3), tačiau svarbiau pažymėti yra

tai, kad jų šaltinis, būtent atmosferos garai, sudaro tik labai mažą kiekį,

palyginus su vandens kiekiu Žemėje. Nustatyta, kad šis vandens garų kiekis

uždengtų visą Žemės paviršių 2,5 cm gylio lietaus vandens sluoksniu. Per

metus su krituliais iškrentantį vandens kiekį padalinę iš atmosferoje

esančio vandens kiekio gausime, kad vandens apyvartos greitis yra 35 kartai

per metus, arba apytikriai kas 11 dienų.

Ekosistemų struktūra ir funkcijos labai priklauso nuo santykinio ir

absoliutaus vandens kiekio jose bei kritulių ir garinimo periodiškumo.

Specifines kritulių pasiskirstymo savybes pirmiausia nulemia atmosferos

cirkuliacija. Pavyzdžiui, pasatai (nuolatiniai atogrąžų vėjai), judėdami iš

šaltesnių platumų link pusiaujo, paima ddrėgmę ir nuneša bei išsklaido ją

pusiaujo srityje. Dėt to pasatų liečiama kranto linija, į šiaurę ir pietus

nuo pusiaujo (pvz. Pietinė Kalifornija, Meksika, šiaurinė Čilės dalis), yra

gana sausa, o pusiaujo srityje -labai drėgna. Vakarų vėjai, pučiantys į

šiaurę ir pietus nuo pasatų, priešingai, išsklaidydami vandenį palei

krantus (Oregono šiaurinė dalis iki Aliaskos, pietinė Čilės dalis), juda iš

šiltų platumų į šaltas.

Kritulių pasiskirstymui Žemyne didelę reikšmę turi kalnų virtinės.

Judėdamas virš kalnų. Drėgnas oras kyla, vėsta kol prisisotina. Krituliai

iškrenta priešvėjinėje kalnų pusėje. Kai drėgmę išsklaidęs ooras juda anapus

kalnų, jis leidžiasi, šyla, sugeria išgarintą iš Žemės ir vandens drėgmę,

kurią toliau atiduoda kalnų užuovėjai. Taigi, užuovėjinėje kalnų pusėje

iškrenta mažiau kritulių negu priešvėjinėje. Šis efektas, pagal analogiją

su medžių šešėliais, dažnai vadinamas “lietaus šešėliu”.

Taigi bendros pasaulio kritulių ypatybės priklauso nuo kelių veiksnių,

kurių svarbiausias – atmosferinės cirkuliacijos ir Žemyno arba salų

paviršiaus sąveika. . Nuo šios sąveikos labai priklauso svarbiausių

ekosistemų pasiskirstymas. Pavyzdžiui, dykumose kasmet iškrenta

vidutiniškai mažiau nei 25 cm kritulių. Uždėjus metinių kritulių kiekio

pasiskirstymo žemėlapį ant didžiausių dykumų plotų geografinio

pasiskirstymo žemėlapio net iš pirmo žvilgsnio matosi, kad jie gerokai

sutampa. Tačiau kaip rodo pagrindinis vandens ciklo mechanizmas, garinimo

kiekis bei greitis yra toks pats lemiamas veiksnys, kaip ir kritulių kiekis

bei greitis. Nuo šių dviejų veiksnių proporcijos priklauso ekosistemų

pasiskirstymas, nesvarbu ar tai būtų dykumos, ar atogrąžų drėgnieji miškai.

Vakarinėje Šiaurės Amerikos dykumų dalyje kritulių ir garinimo proporcijos

yra 0,2 arba dar mažesnė, t.y. galimo išgarinti arba realiai išgarinamo

vandens kiekis čia yra didesnis už kritulių kiekį. Nuo santykinai sausų iki

drėgnų žemaūgių žolių prerijose kritulių ir išgarinimo proporcija yra nuo

0,2 iki 0,6. Drėgnesnėje šalies rytinėje dalyje, kurioje dominuoja lapuočių

miškai, šis santykis siekia nuo 0,8 iki 1,6.

Upių ir gruntinis vanduo yra pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais

naudojasi žmogus. Kasmet žmonių poreikiams sunaudojama apie 25% upių

vandens. Garinimo keliu į atmosferą sugrįžta apie 30% šio kiekio.

Nustatyta, kad iki 2000 metų drėkinimui, aušinimo jėgainėms ir kitiems

pramoniniams poreikiams žmonės sunaudos 75% upių vandens. Gruntinis vanduo

yra žemiau atvirų vandens telkinių lygio, jo nepasiekia augalų šaknys,

todėl jis negali būti išgarinamas. Gruntinio vandens yra apie 38 kartus

daugiau negu upių ir ežerų vandens.