Gandrai
,,Gandrai Alantos apylinkėse’’
Projektinis darbas
Turinys
1. Įvadas 2
2. Gandrai 3
3. Gandralizdžiai 4
4. Darbo tikslas 4
5. Darbo analizė 5
6. Gandrų kalendorius 5
7. Išvados 5
8. Naudota literatūra 5
9. Priedai 6
Įvadas
Alantos seniūnijoje gali išvysti begales gražių kraštovaizdžių ir
nuostabią gamtą. Gamtoje galima pamatyti puikiai žinomus paukščius bei
retesnius šių kraštu sparnuočius.
Retas kuris paukštis mūsų krašte yra taip gerai žinomas, kaip baltasis
gandras. Jį yra matę ir pažįsta visi.
Pas mus gandrai yra globojami. Į mmedžius arba ant stogų įkeliamas
senos akėčios arba vežimo ratai. Gandrai ant jų ima sukti lizdus ir ramiai
žiūri į netoliese dirbančius žmones, o pievose kartais stypčioja visai
netoli jų.
Gyvendamas netoli žmonių, gandras jaučiasi saugiau. Juk vanago ar
kito didelio plėšraus paukščio lizdo rezginyje apsigyvenę smulkūs paukščiai
taip pat jaučiasi gerai apsaugoti nuo įvairių priešų. Net ir paties gandro
lizde neretai peri žvirbliai, kielės ir kiti paukščiai.
[pic]
Gandrai
Baltasis gandras:
Užaugusio gandro ūgis- apie 1050mm. Sveria 3-4kg. Pūkuotų
jauniklių snapas juosvos spalvos su gelsvu galu, kkojos balzganos, o visas
kūnas apaugęs tankiais pūkais, išpradžių melsvai baltos arba pilkai balsvos
spalvos, vėliau grynai baltos.
Žmonės juos gerbia todėl, kad jie lesa kenksmingus žmogui
vabzdžius.
Lietuvių tauta apie gandrą yra sukūrusi daugybę prietarų,
patarlių, dainų ir pasakų, kuriose šis paukštis neretai llaikomas nepaprasta
būtybe, apdovanota antgamtine išmintimi. Pavyzdžiui, jeigu gandras išmeta
vieną gandriuką iš lizdo, – bus sausa vasara, badas, jeigu prieš perkūniją
suskrenda nuo stogo, – perkūnas trenksiąs į namus; gandras keršijantis savo
skriaudėjui, atnešdamas snape žarijų ir padegdamas stogą.
Gandras beveik neturi balso. Tik jauni, dar pūkuoti gandriukai
turi nežymų, panašų į kačiukų kniaukimą balsą, kuris vėliau išnyksta.
Iš stuburinių gyvūnų gandrai lesa ir žuvis, bet šis maistas yra
daugiau atsitiktinis, nes ne visur jų gali lengvai pagauti. Gandras taip
pat suryja daug varlių, bet ne visas jų rūšis mėgsta: mielai lesa abiejų
rūšių rusvąsias varles, mažiau – žaliąsias.
Gandro patelė paprastai padeda 4-5 visiškai baltus, beveik
neblizgančius vidutinio dydžio kiaušinius. Vienas kiaušinis sveria 120
gramų. Peri abu gandrai pakaitomis.
Juodasis gandras
Juodasis gandras yra vienas rečiausių mūsų kraštų paukščių.
Kartais ir pas mus apsilanko šis nepaprastas paukštis. Jo ilgis 96cm.
Svoris 3kg. Krūtinė, pilvas ir pauodegys balti, likusioji kūno dalis juoda.
Šis paukštis minta vandens gyviais.
Gandralizdžiai
Mūsų krašto gandrai peri beveik tik žmogaus įrengtose lizdavietėse
– sename į medį įkeltame ar ant stogo uždėtame rate ar akėčiose. Bet
anksčiau matyt gandrai kraudavo lizdus medžiuose. Tokių lizdų dabar retai
pasitaiko.
Gandras savo lizdą papildo nauja medžiaga. Tai jis daro ne tik
pavasarį, prieš dėdamas kiaušinius, bet ir vėliau, net tuomet, kai jau esti
paaugusių vaikų. NNuolat papildomi seni gandrų lizdai virsta didžiuliais,
griozdiškais, kasmet aukštesniais statiniais. Jie ilgainiui pakrypsta ant
šono ir griūva. Iš nugriuvusio didelio gandro lizdo galima prikrauti gerą
vežimą.
Medžiagą lizdui paeiliui neša patinas ir patelė. Kai vienas ją
renka, kitas sergi lizdą. Lizdas retai būna tuščias. Vienam paukščiui
grįžus į lizdą ir abiem pakalenus snapais, tuoj kitas išskrenda medžiagos
rinkti. O ta medžiaga – sausos šakos, nendrės ir meldai, karnos, samanos,
šienas, sudžiūvęs karvių ir arklių mėšlas, žemės grumstai ir kt. Vidurį
lizdo padaroma nedidelė duobutė, kad joje galima būtų padėti kiaušinius ir
pačiam atsipūsti. Bet vėliau, kai paauga jaunikliai, ir lizde daug
vaikščiojama ir šiukšlinama, jis virsta visiškai plokščia, suplakta
aikštele.
Darbo tikslas
Mūsų projektinio darbo tikslas buvo suskaičiuoti ir aprašyti
gandralizdžius bei gandrus esančius Alantos apylinkėse.
4
Darbo analizė
Apvažiavome Alantos apylinkes ir apytiksliai suskaičiavome apie
13 gandralizdžių, bet iš jų nevisi apgyvendinti. Vos keletas gandralizdžių
tebuvo įrengti medžiuose. Dauguma gandralizdžių yra įrengti ant elektros
stulpų. Mūsų duomenimis apskaičiuota:
7% sudaro gandralizdžiai esantys ant pastatų
23% sudaro gandralizdžiai esantys medžiuose
69% sudaro gandralizdžiai esantys ant stulpų
Gandrų kalendorius
Gandrai į mūsų kraštą atskrenda balandžio mėnesio pradžioje, kartais
anksčiau, o kartais vėliau. Anksčiausiai gandrai mūsų kraštuose buvo
pastebėti jau kovo mėnesio 24 dieną.
Jaunikliai išsirita iš kiaušinių po 30 dienų nuo padėjimo. Po 15
dienų paukščiukas pirmą kartą labai ttrumpam pajėgia atsistoti, o šiaip jis
guli ar stovi, remdamasis visu pastaibiu. Po 25 dienų jauni gandrai beveik
visą laiką stovi. Po 36 dienų jau bando stovėti viena koja, o maždaug po 70
dienų palieka lizdą.
Gandrai mūsų kraštą palieka rugpjūčio pabaigoje.
Išvados
Gandrai yra nuostabūs paukščiai, kuriuos reikia saugoti ir suteikti kuo
geresnes sąlygas jiems gyventi ir daugintis mūsų krašte.
Naudota literatūra
“Zoologijos skaitiniai” S. Molis
Enciklopedija 5
Priedai
Seniau Aukštaitijos kaimuose vykdavo gandralizdžių kėlimo šventės.
Susirinkdavo į jas kaimynai: artojai, žvejai, kalviai, dailidės, bičiuoliai-
bitininkai. Žmonės darbštūs, sąžiningi, be juodo krislo širdyse.
Gandralizdžio kėlimą lydėdavo linksmybės ir senoviniai papročiai. Andai
gandralizdį keldavo į taurų ir šventą medį – ąžuolą, uosį, klevą, vinkšną.
Rečiau – į liepą, eglę. Keliant medin senas akėčias, vežimo ratą ar tam
reikalui sukaltą rėmą, virvę prie jo pririšti turėdavo tik motinos,
jaunamartės, senolės. Buvo tikima, kad tik gandras kaimui atneša kūdikėlius
šilko vystykluose. Jei lizdą gandrui kels tik vieni vyrai, nieko gero
nesitikėk!
Lietuviai nuo seno gandrą laiko artimiausiu kaimynu, dažnai su juo ir patys
save lygina. Jei žmogus aukštin nuaugęs, stebisi juo ir sako: “Kojų ilgybė
– kaip gandro!” Jei tokį žmogų pamato einantį, pažįsta iš tolo: “Stipinėja,
geglinėja kaip gandras!” Tvarkingą, švarą mėgstantį gaspadorių, taip pat
lygina su paukščiu: “Baltas kaip gandras!” Gandrus Lietuvos kaime gynė
niekieno nerašyta paprotinė teisė. Sakydavo, kad gandrą nudobęs, sužeidęs
žmogus, nniekados nebus laimingas. Žmona tokį pames, arkliai iš vežimo
ištrenks, jautis subadys. Toks niekadėjas baisiausių ligų neišvengs, gumbas
jį susuks, žadą praras.
Gandro atskridimo kaimas nekantriai laukdavo, spėdavo orus:
* Jei gandras gervę aplenkė (greičiau už ją gimtuos kraštuos sugrįžo), tai
reikia pasvarstyt kitaip: “Gandras – lizdan, lydeka – nerštan. ( Per
Juozapines (03 19) sakydavo: “gervė raistan, lydeka nerštan.)
* Gandras gandralizdį samanom, šiaudais kamšo – lauk vėjuoto balandžio.
* Gandrai arimuosna, lauk šilto lietaus. (Prieš lietų iš dirvos išlenda
sliekai.)
6
* Gandrai po balas braidžioja, purienos žydi, varlės kurkia – šilto
pavasario ženklas.
* Prieš audrą gandrai nepalieka gandralizdžio.
* Gandrai valkose (klanuose) žuvų ieško – potvynio vandenys vėl ežeran
sugrįš.
Gandro šventė
Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko
paskutinius žiemos ledus. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali
daug nulemti visiems metams. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį –
viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį –
viskas šiemet eisis iš lėto. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis
gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės. Tupintis – kad dar tebetupės savo
tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai „perskris“ į
kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.
Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną
meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos
prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad
neveltui šią dieną svarbūs spėjimai
ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.
Dar vienas su švente susijęs keistas paprotys – tikėjimas, kad šią dieną
gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O
jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi,
kur turtai paslėpti.
Šeimininkės Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų
sveikos ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo
įvairių grūdų bandeles. Bandeles dovanodavo ir kaimynams. Tikėta, kad
tuomet javai gerai dygs. Ūkininkai šią ddieną apžiūri javų sėklas, pažarsto
rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti
malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina
ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą
gyvačių į kiemą neprišliaužtų.
7
