Vanduo

Alytaus Dzūkijos vidurinės mokyklos

7b klasės moksleivio

Aurimo Vaičiulevičiaus

biologijos referatas

maisto produktuose, organizme ląstelėse.

Vandens reikšmė organizmui

Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita organizme yra bendra. Vanduo

tirpina mineralines druskas, įeina į ląstelių ir audinių sudėtį. Gyvybiniai

procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse esti pakankamai vandens.

Senstant vyksta audinių dehidracija, o tai glaudžiai susiję su sulėtėjusia

medžiagų apykaita. Pagrindinė vandens reikšmė ta, kad organizme jis sudaro

terpę, kurioje vyksta įvairiausios cheminės reakcijos. Įvairiausiuose mūsų

audiniuose ir organuose vandens yra nevienodai. Apskritai vanduo sudaro

didžiausią organizmo ddalį (apie 60 – 70 %). Naujagimių organizme vanduo

sudaro apie 75 % viso kūno svorio. Moterų organizme vandens 6 – 10 % mažiau

negu vyrų. Negaudamas vandens, žmogus gali išgyventi vos keletą dienų.

Netekęs apie 12 – 20 % vandens, organizmas žūva apsinuodijęs savo paties

apykaitos produktais, šalinamais su skysčiais.

Vandens kiekis įvairiuose žmogaus organizmo audiniuose ir organuose:

| Organas ar audinys % | Organas ar audinys % |

| Kaulai | Kraujas |

|45 |90 –92 |

| Oda | Seilės |

|70 |99 – 99.5 |

| Raumenys 76 | Virškinimo sultys 97 |

| Širdis | Prakaitas |

|78 |98 |

| Plaučiai | Smegenys 75 |

|83 | |

| Inkstai | Kepenys 68|

|83 | |

Žmogaus, kuris sveria 65 kg. organizme yra apie 40 l. vandens. Iš jo

apie 25 ll. yra ląstelėse; 95 % ląstelinio vandens esti laisvo ir apie 5 % –

susijungusiu su baltymais. Maždaug 15 l vandens yra organizmo skysčių

sudėtyje. Senstant vandens kiekis organizme mažėja. Todėl manoma, kad viena

iš senėjimo priežasčių gali būti sumažėjęs koloidinių medžiagų gebėjimas

sujungti vandenį. Vandens reikšmė kur kas didesnė, negu manyta. Vanduo ir

jo disociacijos produktai (H2O → H + OH ), t.y. vandenilio ir hidroksilo

jonai, reikšmingi baltymų, lipidų, nukleino rūgščių, subląstelinių

organelių ir ląstelių membranų struktūrai ir funkcijai.

Vanduo yra blogas šilumos laidininkas. Jis labai padeda palaikyti

pastovią kūno temperatūrą, tuo sudarydamas palankias sąlygas įvairioms

fermentinėms reakcijoms. Su prakaitu išgarindamas 1l vandens, organizmas

atpalaiduoja 585 kcal, arba 2451 kj, šilumos.

Vanduo – tai pagrindinė vidinės organizmo terpės dalis,

laiduojantijos judėjimą. Vandens molekulės deguonies ir vandenilio atomuose

elektronai išsidėstę specifiškai. DDėl šios savybės vanduo yra labai geras

daugelio medžiagų tirpiklis. Su geriamu vandeniu ir kitais skysčiais

žmogaus organizmas gauna mineralinių medžiagų, taipogi ir įvairių

mikroelementų. Ypač vertingas organizmui dėl struktūros savybių yra vanduo

gautas iš tirpstančio ledo. Tirpstant ledui, padidėja šiluminis molekulių

judėjimas, vyksta savaiminė difuzija ir vandens tūris sumažėja – ledas

virsta vandeniu. Toks vanduo skatina medžiagų apykaitos procesus, pasižymi

didesniu aktyvumu ir yra ypač naudingas pagyvenusiems žmonėms. Dėl šių

priežasčių ir tinka vartoti ledo gabalėlius su įvairiais gėrimais. Nuolat

gerti virintą vandenį negerai, nes jame mažiau mineralinių druskų. Tačiau

retkatrčiais įvairūs mineraliniai vandenys yra papildomas mikroelementų

šaltinis. Taip pat dalį vandens žmogus gauna su maisto produktais.

Pavyzdžiui, duonoje vandens yra apie 40 %, mėsoje – apie 70 %, piene – 90

%. Su maisto produktais per dieną gaunama apie litrą vandens. Daugiausia

vandens išgeriamasu įvairiais gėrimais, be to, dažnai geriamas ir grynas

vanduo. Organizme oksiduojantis įvairioms maisto medžiagoms, pavyzdžiui,

lipidams, baltymams, angliavandeniams, reakcijų metu pasigamina oksidacinis

vanduo. To vandens per parą žmogaus organizme pasigamina apie 300 ml.

Organizme oksiduojantis 1g lipidų, pasigamina 1,07 ml, 1g angliavandenių –

0,55 ml ir vandens1g baltymų – 0,41. Taip pat vandens kiekis organizme yra

pastovus dėl to, kad yra reguliuojamas. Pastovus vandens kiekis ir

audiniuose bei organuose. Vandens iš organizmo yra pašalinama tiek kiek jo

gaunama; taigi susidaro vandens balansas. Vanduo iš organizmo šalinamas,

pro plaučius, pro inkstus su šlapimu, pro odą su prakaitu, vandens garų

pavidalu ir su išmatomis. Bet daugiausia vandens visgi yra pašalinama pro

inkstus. Atsižvelgiant į organizmo poreikius, su šlapimu pašalinama daugiau

ar mažiau druskų ir medžiagų apykaitos produktų; šitaip reguliuojamas

mineralinių druskų ir medžiagų apykaitos produktų išskyrimas. Organizmo

vandens balansas gali šiek tiek svyruoti. Per parą jis vidutiniškai lygus 2

– 3 litrams. Vasarą vandens suvartojama daugiau; tada jo norma –

vidutiniškai 4 l. Karštą vasaros dieną dirbant sunkų fizinį darbą, su

prakaitu gali pašalinti 10 – 14 ll vandens. Nejuntamo prakaitavimo metu per

parą pašalinama apie 500 – 800 ml vandens, kuriame esti apie 0,3 % NaCl.

Labai prakaituojant, iš organizmo pašalinama nemažai druskų, todėl tada

troškuliui malšinti geriau gerti ne gryną, bet truputį pasūdytą ar gazuotą,

mineraliną, parūgštintą, pasaldintą, taip pat vitaminizuotą vandenį. Karštų

cechų darbininkams geriausiai tiktų cpecialiai tam tikslui paruoštas vanduo

su reikiamu druskų ir vitaminų kiekiu, nes vandenyje tirpstantys vitaminai

irgi šalinami su prakaitu. Toks vanduo slopina troškulį ir dėl jo iš

organizmo mažiau pašalinama druskų. Norint numalšinti troškulį, labai

svarbu gerti pamažu ir nedideliais gurkšneliais. Troškulio centras yra

pagumburyje, o ji visų pirma dirgina vandens trūkumas organizmo vidinėje

terpėje. Troškulio centras glaudžiai susijęs su mitybos centru.

Žmogaus organizmo vandens balansas

| Gaunamas vanduo ml | Išskiriamas vanduo % |

| Su gėrimu 1500| Pro plaučius |

| |550 |

| Su maistu | Pro odą |

|1000 |600 |

| Oksidacijos vanduo 300 | Su šlapimu |

| |1500 |

| | Su išmatomis |

| |150 |

| Iš viso: | Iš viso: |

|1800 |2800 |

Valgant sūriai, rūgščiai, saldžiai ar vartojant daug prieskonių,

vandens reikia daugiau. Pavyzdžiui, žmonės, kurie pripratę sūriai valgyti,

vandens išgeria daugiau. Dėl to padidėja jų kraujo tūris ir kartu gali

padidėti kraujospūdis.

Nemažas vandens kiekis yra resekretuojamas iš virškinamojo trakto. Su

seilėmis, skrandžio, kasos ir žarnų sultimis per parą į žmogaus

virškinamajį ttraktą išsiskiria apie 8 l vandens, o su juo – ištirpusios

mineralinės druskos ir mikroelementai, vandenyje tirpūs vitaminai ir kt. Iš

virškinamojo trakto jie vėl rezorbuojami į vidinę organizmo terpę. Toks

reciklingas nuolat vyksta fiziologinėmis sąlygomis. Todėl viduriuojant ir

vemiant, organizmas gali netekti daug vandens, o tai trikdo apykaitos

procesus audiniuose. Per daug gerti vandens irgi nenaudinga; dėl to

pasunkėja širdies darbasir intensyviau skaldomi baltymai. Valgant maistą,

turintį daug kalio ir kalcio, druskų, iš organizmo daugiau pašalinama

vandens su šlapimu.

1. D. Mikalauskaitė, “Mityba”

———————–

[pic]