Trąšos Lietuvoje

TRĄŠOS LIETUVOJE

Lietuva  žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6  ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Mineralinės trąšos, neorganinės trąšos turinčios augalų mitybai reikalingų elementų. Deramai vartojamos, jos yra efektyvi augalų derlingumo didinimo ir jjų produkcijos gerinimo priemonė (pvz., 1 kg veikliosios medžiagos NPK turintis mineralinės trąšos kiekis grūdų derlių padidina  10 kg). Daugumą mineralinių trąšų gamina chemijos pramonė. Daugiausia vartojamos šios mineralinės trąšos: azoto trąšos, fosforo trąšos, kalio trąšos, mikroelementų trąšos. Pagal įtaką dirvožemio reakcijai jos fiziologiniu požiūriu skirstomos į rūgščias, šarmingas ir neutralias.

Organinės trąšos, trąšos, kurių maistingosios medžiagos yra augalinės arba gyvulinės kilmės organiniai junginiai. Tai dauguma vietinių trąšų (mėšlas, srutos, durpės kompostas), žaliosios trąšos (sideracija) miesto komunalinio ūkio atliekos (šiukšlės, nnutekamųjų vandenų nuosėdos), maisto, odų ir kai kurių kitų pramonės šakų atliekos sapropelis, guanas. Joms dėl gyvybinės dirvožemio mikroorganizmų veiklos dirvožemyje yrant, susidaro augalams prieinami mineraliniai azoto, fosforo, kalio, kalcio, sieros ir kt. elementų junginiai, puvenos. Sistemingai organinėmis trąšomis tręšiamo ddirvožemio gerėja fizikinės cheminės ir cheminės savybės, vandens ir oro režimas, aktyvėja gyvybinė naudingųjų mikroorganizmų (pvz., azotą jungiančių bakterijų, amonifikatorių) veikla. Organinės trąšos efektyviausios velėniniuose jauriniuose dirvožemiuose. Bulvių derlių padidina 50  60, cukrinių runkelių  30, daržovių 60 100, javų 6 – 7cnt/ha.

Dirvožemiuose yra visų augalams būtinų elementų, tik jų kiekis ir atskirų elementų santykis nevienodas. Dirvožemio derlingumas labiausiai priklauso nuo jame esančio azoto kiekio. Augaluose jo yra apie 1.5 . Augalų apsirūpinimo azotu šaltiniai:

1. Azoto junginiai (amoniakas, NO ir NO2), patenkantys iš atmosferos su krituliais į dirvą.

2. Mikroorganizmų įjungimas (fiksuojamas) atmosferos azotas. Jo kiekis priklauso nuo mikrofloros gausumo: Rhizobium genties gumbelinių bakterijų, Azotobacter chroococcum, Clostridium pasteurianum ir kai kurių laibagrybių, sudarančių simbiozę su medžių šaknimis. Palankiomis sąlygomis azotą jungiančios bakterijos pper metus sukaupia iki 300 kg/ha azoto.

3. Mikroorganizmų atpalaiduojamas azotas iš organinių medžiagų, kaip jų mineralizacijos produktas. Mikroorganizmams ardant organinę medžiagą, vyksta svarbūs amonofikacijos, nitrifikacijos ir dentrifikacijos procesai. Rūgščioje, per šlapioje ir susigulėjusioje dirvoje organinės medžiagos lėtai ardomos, ir augalams trūksta mitybai tinkamo azoto.

Azoto trąšos, mineralinės ir organinės medžiagos augalų maitinimui azotu gerinti. Skirstomos į: 1 organines trąšas, turinčias, be azoto, ir kitokių augalų mitybos elementų, 2) azotines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu, ir 3) žaliąsias trąšas. Mineralinėse azoto trąšose azotas ggali būti amoniako, ir nitratų, nitratų ir amidų formos. Pagal tai mineralinės azotinės trąšos paprastai skirstomos į amonio, amonio nitratines, nitratines ir amidines trąšas.

Amonio trąšos: amonio hidrokarbonatas, amonio chloridas, amonio sulfatas, skystosios amonio trąšos. Amonio hidrokarbonatas NH2HCO3 gaminamas dar tik tyrimams. Pasižymi šarmine reakcija, bet dirvožemyje nitrifikuojasi.Amonio chloridas gaunamas, gaminant sodą, kaip šalutinis produktas. Turi 24  25 % azoto. Amonio sulfatas gaunamas jungiant amoniaką su sieros rūgštimi, turi 20.5  21 % azoto.Amonio chloridas ir amonio sulfatas geriausiai tinka dirvožemiams, gebantiems neutralizuoti jų rūgštinantį veikimą. Sistemingai tręšiant jais rūgščias dirvas, didėja rūgštingumas. Kadangi amonio trąšų azotas palyginti negreit išplaunamas, jomis galima tręšti ir prieš sėją, rudenį. Chloras esantis amonio chloride, mažina bulvių, linų ir kitų augalų derlių. Amonio sulfatas geriausiai tinka bulvėms. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amoniakatai.

Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas – nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 – mišri trąša, turinti 34 – 35  azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam, ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 – mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 – 26,5% azoto. Stipriai rūgština ddirvą.

Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui. Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja.

Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi.

Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Apytikriai jų duodama (azoto kilogramų į 1 ha): žiemkenčiams, sėjamiems užimtajame pūdyme, 40 – 60, grynajame pūdyme 330 – 40; vasarojui 40-60; cukriniams runkeliams (nejuodžemių zonoje) 80-120; linams 40-60; bulvėms 45-90; agurkams, pomidorams 60-90; vaismedžiams, vaiskrūmiams 60-100. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša.

Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose.

Mineralines azoto trąšas amoniaką, amoniako vandenį, amonio salietrą, silpną azoto rūgštį, metanolį, polivinilo acetato emulsiją, karbamido formaldehidines dervas, karbamidą ir nitrofoską gamina Jonavos gamybinis susivienijimas “Azotas”. Jis buvo pastatytas 1962-1975 m. Jonavoje-Skaruliuose prie Neries.

Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose – ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias.

Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė

dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys. Ypač daug fosforo yra meristeminiuose audiniuose. Sveiko augalo sausoje masėje jo yra apie 0,25 %. Trūkstant dirvoje fosforo, augalai blogai auga: ūgliai būna trumpi ir ploni, lapai smulkūs, apatiniai anksti nukrinta. Šoniniai pumpurai dažnai apmiršta arba visai neišsprogsta, todėl augalas menkai šakojasi, taip pat mažai išsiskleidžia žiedų ir vaisių nedaug užsimezga, vaisiai ilgiau noksta, taigi derlius gaunamas mažas. Lapai pasidaro melsvai žali, nes juose pagausėja antocianų, ant jų atsiranda rausvų arba rrudų dėmių. Bulvių lapų kraštai apmiršta ir užsiraito. Varpinių javų lapai įgyja purpurinį atspalvį. Vaisiai užauga smulkūs. Šaknynas negausus ir neatsparus parazitiniams grybams.

Ypač daug fosforo reikia varpiniams javams. Vidutinio derliaus javai paima iš dirvos 64-70 kg/ha fosforo per metus. Cukriniams runkeliams taip pat reikia daug fosforo – apie 73 kg/ha per metus, žirniams mažiau – 42 kg/ha. Jei tręšta mėšlu, fosforo normos sumažinamos trečdaliu, o ten, kur judraus fosforo trūksta, jos padidinamos 30 – 50 %. Ypač gausiai fosforo trąšomis ttręšiami durpynai (1,5 – 2 kartus didesnėmis normomis).

Žiemkenčiai, cukriniai runkeliai, vasarojus, ilgapluoščiai linai, žirniai ir vikiai mineralinėmis fosforo trąšomis tręšiami rudenį. Ganyklos tręšiamos ir rudenį, ir pavasarį.

Iš mineralinių fosforo trąšų plačiausiai vartojamas superfosfatas (jį pradėta gaminti 1842 m. D. BBritanijoje) ir fosforitmilčiai (pradėti gaminti XIX a. 7 dešimtmetyje Prancūzijoje). Iš fosforo trąšų Lietuvoje naudojamas superfosfatas. Paprastasis superfosfatas Ca(H2PO4)2 turi 18-21 % augalams prieinamo fosforo (P2O5). Pilki milteliai arba granulės. Granuliuotą ir miltinį paprastąjį superfosfatą gamina AB “Lifosa” , kuri pastatyta 1959 – 1971 m. Kėdainiuose.

Kalio trąšos, tai mineralinės medžiagos, vartojamos augalų maitinimui kaliu gerinti. Pagrindinis kalio trąšų šaltinis – gamtinių kalio druskų telkiniai. Kalio trąšos skirstomos į koncentruotąsias, turinčias ~ 59-60 % kalio (pvz., kalio chloridas), ir žaliavines, turinčias jo ~10 % (pvz., kainitas). Kalio chloridas, KCL, yra svarbiausioji kalio trąša. Gaunamas iš silvinito. Turi 59 -61 % K2O. Tai dažniausiai balti ir smulkūs (0,15 – 0,75 mm) kristalai. Gerai tirpsta vandenyje. Greitai supuola.Beriamas į dirvą anksti (prieš sėją), kkad vanduo spėtų išplauti chlorą. Kalio sulfatas, K2 SO4, gaunamas iš kalio chlorido tirpalo, veikiamo magnio sulfatu. Turi 45 -52 % K2O. Tai balti, smulkūs kristaliniai milteliai. Kadangi jo gaminama nedaug (brangus), vartojamas tik chlorui jautriems augalams (pvz., tabakui, pomidorams, linams, bulvėms) tręšti. Kalio karbonatas, potašas, K2CO3, gaunamas kaip aliuminio gamybos iš nefelino atlieka. Turi 55 -56 % K2O. Stiprios šarminės reakcijos. Greitai drėgsta, supuola, tirpsta. Vartojamas rūgščioms dirvoms ir chlorui jautriems augalams tręšti. Medžio pelenai turi ~ 14 % KK2O, cemento dulkės ~ 15 %.

Kalis sudaro 1 – 2 % augalų sausos medžiagos. Daugiau jo jaunose augalo dalyse ir lapuose. Jis dalyvauja fotosintezės procese, t. y. susidarant cukrums ir krakmolui, taip pat greitina baltymų sintezę aktyvindamas fermentus, katalizuojančius pektidų susidarymą iš amino rūgščių. Kai dirvose pakanka kalio, stiebai išauga tvirtesni ir atsparesni išgulimui.

Kalio trąšos paprastai į dirvą beriamos su fosforo arba azoto ir fosforo trąšomis. Efektyviausiai veikia durpiniuose, salpiniuose, priesmėlio ir lengvuose velėniniuose jauriniuose priemolio dirvožemiuose. Naudingos visiems augalams, o ypač bulvėms, daržovėms, cukriniams runkeliams, pašariniams šakniavaisiams, tabakui, linams, kanapėms, ankštiniams, kukurūzams, žiemkenčiams, pašarinėms žolėms. Tręšiant jomis nuolat be kalkių priedo, didėja dirvožemių rūgštingumas. Žiemkenčiams kalio trąšos beriamos rudenį, prieš sėją, cukriniams ir pašariniams runkeliams dažniausiai t. p. iš rudens, dobilams ir ganykloms – anksti pavasarį. Javams kalio trąšų duodama 45-60, šakniavaisiams ir kukurūzams 90-120, bulvėms ir daugiametėms žolėms 60-90, linams 50-70, daržovėms 120-180 kg/ha. Kai dirvos tręšiamos nedidelėmis mėšlo normomis (20 t/ha), kalio trąšų normos mažinamos pusiau. Trūkstant kalio, lapai pasidaro melsvai žali, po to išblykšta, paruduoja, ima džiūti jų viršūnė ir tarpgysliai.

Iš kalio trąšų Lietuvoje naudojamas kalio chloridas KCl. Tai balti, rusvi arba pilki kristalai. Į Lietuvą atsivežama iš Soligorsko (Baltarusija).

V. Kučinsko firma “Arvi” Marijampolėje buvo įįkurta 1993-aisiais metais. Savo veiklą ji pradėjo prekiaudama kalio trąšomis. 1995 m. “Arvi” pirmoji Lietuvoje ėmė gaminti trąšų mišinius. Tam buvo ilgai ruošiamasi. Pasidairius po užsienio šalis, kuriose išvystytas žemės ūkis ( Anglija, Danija, JAV), Lietuvos žemdirbystės institute buvo atliekami bandymai. Jų metu dar kartą įsitikinta kompleksinių trąšų pranašumais prieš ligi tol mūsų žemdirbių naudotas: jas galima paruošti konkrečiam augalui, pritaikius prie žemės sklypo. Pirmasis trąšų maišymo cechas buvo įrengtas Vilkaviškyje. Šiuo metu trąšos jau ruošiamos septyniuose cechuose. Be Vilkaviškio, jie dar yra Ignalinoje, Gustonyse (Panevėžio r.), Rokiškyje, Joniškyje, Šilutėje ir Mažeikiuose.

Svarbiausi aplinkos elementai – oras, vanduo ir dirvožemis – vis labiau teršiami. Dujų, suodžių pavidalu atliekos patenka į atmosferą, o su pramonės vandenimis suplaukia į upes, ežerus ir jūras.Sausumoje ir vandens telkiniuose kaupiasi gamtai svetimos, žmogaus sukurtos medžiagos – plastmasės, dažai, tirpikliai, įvairios šiukšlės. Be cheminių medžiagų ir šiukšlių aplinkoje plinta bakterijos ir grybai, sukeliantys žmogaus, gyvulių ligas, gadinantys pastatus, įrenginius. Teršalai, patekę į aplinką, nepasilieka išmetimo vietoje. Juos išnešioja vėjas, vanduo, gyvi organizmai.Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras – nafta ir anglys.Jiems degant susidaro anglies oksidai. Yra 200 itin aplinką teršiančių įmonių: Jonavos “Achema”, Mažeikių “Nafta”, Akmenės “Cementas”,Elektrėnų elektrinė ir t.t.Lietuvos teritorijos orą taip pat teršia automobilių ttransportas (60 ). Vien Vilniuje yra išmetama į orą net 140 pavadinimų teršalų. Dalis teršalų keliauja iš bendro Europos baseino. Mūsų respublikoje išskirtos didelio užterštumo zonos: Vilnius  Elektrėnai, Kaunas  Kėdainiai  Jonava, Mažeikiai  Naujoji Akmenė. Dabar respublikoje per metus išmetama apie 1 mln. tonų teršalų, kurių pusė  automobilių dujos.Automobilių dujų didžiausią dalį sudaro (80  ) CO, kuris išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. CO yra gamyklų, šiluminių elektrinių, cigarečių (2 ) dūmuose. CO  labai nuodingos, bespalvės ,bekvapės dujos. Jos sukelia galvos skausmą, pykinimą, vėmimą. Kai CO ore pasiekia 0,06 , žmogus uždūsta. Kita orą teršianti medžiaga CO2 dujos. Jos susidaro sudegus kurui. Šios dujos taip pat bekvapės ir bespalvės. Jų visada yra ore 0,03 . Lietuvoje beveik pusę ore esančių teršalų sudaro SO2.Tai vienas pagrindinių teršalų, susidarantis degant sieros turinčiam kurui. SO2 bespalvės, nemalonaus kvapo,deginančios gerklę dujos. Ore jos oksiduojasi iki SO3, kuris reaguodamas su vandens garais, atmosferoje virsta sieros rūgštimi (H2SO4). Ši rūgštis ištirpsta lietuje, paversdama jį rūgščiu lietumi, kurs iškritęs ant žemės paviršiaus parūgština dirvožemį, sumažina jo derlingumą. Tokie lietūs mažina derlių, žudo miškų augaliją, ežeruose  žuvis.Kad oro užterštumą sumažintume reikia:

1. Gamyklų ir fabrikų kaminuose įrengti oro filtrus.

2. Kur įmanoma, vietoje naftos ir anglies

naudoti dujas ar mažiau kenksmingą kurą.

3. Padidinti oro kiekį kuro ir oro mišinyje.

4. Kurti elektra ir saulės energija varomus automobilius ir t.t.

Žemės ūkyje naudojama ne tik trąšos, bet ir pesticidai. Pesticidai naudojami žemės ūkio augalų apsaugai nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių bei augalų augimui reguliuoti. Pesticidai skirstomi į: insekticidus, fungicidai, beicai, herbicidai, defoliantai ir kt. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas draudžiama:

1. Statyti pesticidų sandėlius paviršinių vandens telkinių apsauginėse juostose ir zzonose, visose požeminių vandens telkinių (vandenviečių) sanitarinės apsaugos juostose, karstinio regiono zonoje.

2. Naudoti pesticidus paviršinių vandens telkinių (vandenviečių) sanitarinės apsaugos juostose.

3. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose pesticidus barstyti iš lėktuvų.

4. Karstinio regiono intensyvaus karsto zonose:

4.1 . I grupės žemėje naudoti triazininius herbicidus;

4.2 . II grupės žemėje naudoti herbicidus, retardantus bei insekticidus;

4.3 . III grupės žemėje naudoti pesticidus, išskyrus beicus;

4.4 . IV grupės žemėje ir įgriuvų apsauginėse (25 m pločio) juostose naudoti pesticidus;

4.5 . Pesticidus barstyti iš lėktuvų.

(Naudota literatūra “Tarybų Lietuvos Enciklopedijos” Vilnius 1988,

“Mūsų Lietuva” Vilnius  1991, (B. Kviklys),

“ Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija” Vilnius  1985,

“Senesniųjų Pesticidų likučiams sunaudoti” Vilnius  1997,

“Mūsų žemė” Marijampolė  1999,

“Augalų Ekologija” Vilnius  1980, (J.Dagys),

“Lietuvos Rytas”, “Suvalkietis”  1999.)