Bakterijos

Referatas

Bakterijos

Svarbiausios mikrobų grupės (bakterijos, melsvabakterės, mikroskopiniai grybai, dumbliai, pirmuonys, virusai) morfologiškai ir pagal vidinę ląstelių sandarą tarpusavyje gerokai skiriasi. Jie skirstomi į dvi pagrindines grupes: prokariotus ir eukariotus. Prokariotai neturi membrana apgaubto branduolio – tai bakterijos, melsvabakterės, virusai. Eukariotams priskiriamos kitos organizmų grupės, taip pat gyvūnai, žmogus.

Palyginus su virusais, bakterijos yra didelės.

Bakterijos pagal formą skirstomos į tris pagrindines grupes: rutuliškas, lazdeliškas ir vingiuotąsias. Rutuliškos bakterijos, arba kokai, pagal ląstelių išsidėstymą skirstomos į mikrokokus (pavienius kokus), diplokokus (pasidalijus lląstelės lieka poromis) arba streptokokus (susikibusios sudaro ilgą eilę). Dar būna ritinio arba lazdelės formos bakterijos. Kai kurių genčių bakterijos gamina sporas – tai protoplazmos kūneliai , apgaubti tvirtu apvalkalėliu. Sporas formuojančios bakterijos vadinamos bacilomis. Jos labai atsparios nepalankioms gamtos sąlygoms – sausrai, karščiui, šalčiui, maisto trūkumui. Lenktos lazdelės (kablelio) formos bakterija vadinama vibrionu, o ilga, lankstytos lazdelės formos bakterija – spirila, ilga, labi vingiuota – spirocheta.

Bakterijų ląstelės turi įvairios formos ir ilgio protoplazmines ataugas – žiuželius. Jais bakterija vandenyje jjuda. Bakterija, turinti ląstelės gale vieną žiuželį, vadinama monotrichine; abiejuose galuose – amfitrichine; viename gale turinti pluoštą – lofotrichine; abiejuose po pluoštą – amfilofotrichine; kai žiuželiai išsidėstę aplink visą ląstelę – peritrichine. Vienų bakterijų žiuželiai sudaryti iš išilginių gijų, kitų &– iš 6-8 eilių sferinių, spirališkai išsidėsčiusių subvienetų. Bakterijų judėjimo greitis priklauso nuo to, kaip išsidėstę žiuželiai, taip pat nuo daugybės kitų faktorių.

Kai kurių bakterijų ląstelių paviršiuje aptinkama nuo keleto iki kelių tūkstančių tiesių plaukelių, arba fimbrijų. Jos plonesnės už žiuželius. Manoma, kad jomis bakterijos geriau prisitvirtina prie substrato ir apsigina nuo parazitų.

Kai kurių bakterijų sienelės išskiria gleives. Iš jų pasidaro kapsulė, sauganti nuo nepalankių sąlygų, fagocitų. Bakterijos forma ir didumas gali kisti priklausomai nuo kultūros amžiaus, terpės sudėties, temperatūros, osmosinių savybių ir kt. Iš trijų pagrindinių bakterijų formų – pastoviausi kokai, labiausiai kinta lazdelių forma. Daugiausia kinta ląstelių ilgis.

Bakterijų dauginimasis palankiomis sąlygomis.

Suaugusios bakterijos dalijasi pusiau, sudarydamos po dvi dukterines ląsteles. Palankiomis sąlygomis jos palikuonys sudaro bakterijų krūvelę – koloniją. KKai kurių rūšių nauja karta atsiranda kas 20-30 min. Kolonijos matomos plika akimi. Kolonijos gali būti netgi spalvotos. Kiekvienai bakterijų rūšiai būdinga tam tikra kolonijų forma ir išraiška. Kartai pagal tai jas ir galime atpažinti.

Staphylococcus aureus iškart po pasidalijimo.

Bakterijų gamtoje yra visur: ore, vandenyje, dirvoje, augaluose, gyvūnuose. Jos atsparios cheminiams bei fizikiniams veiksniams, greitai prisitaiko prie pakitusių sąlygų. Su kitais organizmais jos gali santykiauti antagonistiškai, sudaryti su jais simbiozę ar parazituoti juose, sukeldamos infekcines ligas. Patekusios į organizmą, patogeninės bbakterijos jame dauginasi, gamina toksinus, nuodijančius organizmą. Yra bakterijų gyvenančių organizme (pvz: žarnyne), tačiau jam beveik nekenkiančių ar net naudingų. Jos išskiria į aplinką fermentus, skaidančius sudėtingas organines medžiagas į paprastesnes.

Bakterijos svarbios medžiagų apykaitai gamtoje. Sukeldamos rūgimą ir puvimą, jos mineralizuoja augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų susintetintus organinius junginius, atpalaiduoja anglies dioksidą, mineralinius azoto, fosforo, sieros ir kt. Junginius, kuriais minta aukštesnieji augalai, apvalo ,nutekamuosius vandenis.

Kai kurios bakterijos gamina actą, pieno rūgštį, acetoną, vitaminus, fermentus, raugina vyną, alų, pieną, fermentuoja sūrį. Sierą oksiduojančios bakterijos padeda išskirti iš uolienų varį ir kt. Metalus, vartojančius dujinius angliavandenius – surasti naftos, dujų telkinius. Skaidydamos pektinus, bakterijos greitina pluošto atsiskyrimą nuo medienos (spalių) mirkomuose linuose ir kt. Yra ir žalingų bakterijų, kurios gadina maisto produktus, medieną, pluoštą, sukelia žmonių, gyvūnų ir augalų ligas. Dėl paprastos sandaros ir greito dauginimosi yra patogus objektas genetikos, biochemijos, biofizikos, citologijos problemoms spręsti.

Pseudomonas aeruginosa, grybinė bakterija aptinkama negylančiose žaizdose, aerobinėmis sąlygomis skaido baltymus

GRYBINĖS BAKTERIJOS panašios į grybus. Jų ląstelės – šakotų siūlelių pavidalo, o vietoj branduolio yra nukleotidas. Tai aktinomicetų – laibagrybių grupė. Jai priklauso kelios gentys (Mycobacterium ir Streptomyces). Tai aerobiniai, plačiai paplitę dirvožemyje mikroorganizmai. Daugelis laibagrybių produkuoja antibiotikus.

STIEBIŠKŲ IR PUMPURUOJANČIŲ bakterijų pagrindinė ląstelės dalis yra netaisyklingos lazdelės arba kkriaušės formos, turi stiebelių, hifų arba pumpurų pavidalo priedus. Šios bakterijos paplitusios vandenyje.

MIKSOBAKTERIJOS, arba GLEIVIABAKTERĖS yra pailgos, verpstės formos ląstelės. Šių ląstelių sienelė elastinga, bakterijos geba šliaužti. Gleiviabakterės turi tam tikrą vystymosi ciklą. Jos paplitusios dirvoje, skaido celiuliozę, chitiną bei kitas augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagas.

Miksobakterijom artimos CITOFAGOS, ilgų, verpstiškų, lanksčių ląstelių organizmai gebantys šliaužti. Dauginasi persismaugdami. Jų kolonijos gleivėtos, dažniausiai geltonos arba rusvos. Citofagos minta įvairiausiais polisacharidais.

SIŪLIŠKOS BAKTERIJOS – tai susijungusios galais ląstelių eilės, padengtos bendra stora makštimi. Gelžbakterių makštyje kaupiasi bakterijų metabolizmo produktas – geležies hidroksidas. Beggiatoa genties bakterijos gyvena nejudriuose sieros vandenilio turinčiuose vandens telkiniuose. Jos oksiduoja sulfidus iki sulfatų. Trothrix genties sierabakterės aptinkamos vandens telkiniuose, kur pūva organinės medžiagos ir išsiskiria sieros vandenilis (H2S).

MIKROPLAZMOS, (PPLO) ir L-FORMŲ bakterijos skiriasi nuo visų kitų mikroorganizmų, tuo, kad visiškai neturi ląstelės. Joms būdinga didelė formų įvairovė (pleomorfizmas). Aptinkamos nutekamuosiuose vandenyse, srutose, komposte. Dažnai užteršia audinių kultūras. Penicilinas trukdo sintetintis ląstelės sienelės medžiagoms. Dirbtinės L-formos (gaunamos dirbtiniu būdu paveikus Proteus ir Escherichia (ir kitų) genčių bakterijas penicilino dozėmis) yra labilios: terpėse be penicilino jos vėl virsta įprastomis lazdelės formos bakterijomis.

SPIROCHETOS – labai ilgos, spirališkos formos bakterijos. Neturi kapsulių, sporų ir pigmentų. Spirochetos skystyje juda aktyviai, o kietu ar pusiau kietu ppaviršiumi geba šliaužti. Judėjimą lemia ląstelės sienelėje išsidėsčiusios fibrilės. Kaikurios spirochetos (pvz: treponemos) dar turi išorinių gleivių sluoksnį.

CIANOBAKTERIJOS – MELSVABAKTERĖS anksčiau buvo vadinamos melsvadumbliais ir priskiriamos eukariotiniams dumbliams todėl, kad juose vyksta fotosintezė. Tačiau juos ištyrus citologiškai, pro elektroninį mikroskopą, nustatyta, kad jie panašūs į bakterijas dėl prokariotams būdingų savybių. Fiziologiškai melsvabakterės labai artimos žaliesiems augalams, nes jų ląstelėse vyksta fotosintezė ir išsiskiria deguonis. Jų spalva priklauso nuo ląstelėse esančio chlorofilo ir fikobilinų: fikocianino ir fikoeritrino.

Melsvabakterės būna vienaląstės ir daugialąstės. Vienaląstės tai pavienės ląstelės arba susitelkusios į kolonijas. Vienaląstės melsvabakterės dauginasi dalijimosi būdu. Susijungusios daugialastelės melsvabakterės sudaro trichomą. Trichomo ląstelės gali skirtis savo forma ir didumu. Tai rodo, kas trichomos – tai atskiras organizmas, tam tikras fiziologinis vienetas, o ne vien ląstelių sankaupa.

Melsvabakterės dauginasi daugialąsčiais dariniais – hormogonėmis. Tai atsiskyrusios trichomo dalys, gebančios judėti.

Raimondas Ulmanas friendsfriends@xxx.lt