Pelkės

Važiuojant per Lietuvą ar pėsčiomis keliaujant po ją, gėrintis kraštovaizdžiu, galima išvysti iš pirmo žvilgsnio nykių vietų: tarsi kažkieno nuskriaustos, skurdžios pušaitės, kreivi berželiai, rodos niekad neišaugsiantys didesni, žemė apaugusi samanomis, kerpėmis. Pakeleivį viliotų uogomis nuberti spanguolynai.

Pelkės – nuolat šlapi paviršiaus plotai, apaugę drėgmę mėgstančiais augalais. Svarbiausioji sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius. Lietui lijant ir drėgmei kaupiantis viršutiniuose sluoksniuose, susidaro pelkės. Vandens pertekliu blogai veikia augalus – jie lėčiau auga, pamažu nyksta, pūva ir virsta durpėmis. Kai jų ssusikaupia storas sluoksnis, pelkė virsta durpynu.

Lietuvos teritorijoje pelkės pasiskirsčiusios nevienodai. Daugiausia jų yra Nemuno deltoje, Žemaičių aukštumoje, Vidurio Lietuvos vandenskyrose ir t.t. Lietuvoje yra 330 000 ha pelkių. Jos užima apie 5% šalies teritorijos. Dauguma pelkių yra nedidelės, iki 50 ha dydžio. Didžiausios pelkės: Žuvinto pelkė (dar vadinama paliomis), Čepkelių raistas, Kamanos.

Atsižvelgiant į mitybos pobūdį, pelkės skirtomos į žemapelkes, aukštapelkes ir tarpinio tipo pelkes. Žemapelkės – dažniausias Lietuvos pelkių tipas. 71% visų pelkių sudaro žemapelkės. Jos susidaro žemesnėse paviršiaus vietose ,, upių slėniuose, ežerų pakrantėse. 75% visų Lietuvos pelkių susidarė užaugus ežerams. Aukštapelkes maitina tik krituliai. Aplinka labai rūgšti, todėl medžiai skurdūs neaukšti, kreivi. Auga varganos pušelės(100;102;103psl), švyliai(76psl), gailiai(71psl), viržiai, spanguolės, galima rasti saulašarių(43psl). Beveik visą aukštapelkės paviršių tarsi kilimas ddengia kiminai(85psl) ( baltosios samanos), kurių storame sluoksnyje, kaip kempinėje kaupiasi vanduo (taip kad kimininės samanos vandens prisisiurbia bent 20 kartų daugiau negu jos pačios sveria). Didžiausios aukštapelkės: Žuvinto pelkė, Čepkelių raistas, Kamanos. Beje, mūsų kūrybinės grupės pavadinimas yra butent aukštapelkė . Kai kurios pelkės turi ir aukštapelkei ir žemapelkei būdingų ypatybių, dažnai taip būna, kai žemapelkė virsta aukštapelke, ir tuomet susidaro tarpinio arba pereinamojo tipo pelkės.

Pelkės turi didelę reikšmę gamtai ir žmonių gyvenimui. Jose kaupiasi durpės, auga miškai, yra daug vertingų uogų, vaistažolių. Prieglobstį čia randa medžiojamieji žvėrys ir paukščiai. Pelkės palaiko pusiausvyrą gamtoje, yra savotiškos vandens saugyklos, reguliuoja vandens režimą. Iš jų prasideda upės. Pelkės svarbios mokslui, nes iš jų nuosėdų sužinoma apie praeityje augusią augaliją, o iiš jos sprendžiama, koks tuomet buvo klimatas. Į durpes patekę daiktai gerai išsilaiko – archeologai jose gana dažnai randa senovės žmogaus gyvenimo pėdsakų. Pavyzdžiui, 1986m. Kernavėje, Pajautos slėnyje, jie aptiko įdomų reginį – viduramžių ( XIII – XIVa.) lietuvių miestą. Pelkėtame Neries upės slėnyje storas durpių sluoksnis patikimai užkonservavo medinę Kernavę iki mūsų dienų.Taip pat kartais buna randami prieš daugelį metų mirę žmonės pvz tolundo žmogus, rastas 1950m. Viename iš jutlandijos durpynų.

Pelkės yra saugomos ir globojamos. Žuvinto pelkė ir žuvinto eežeras, Čepkelių raistas, kamanos paskelbti rezervatais. Daug pelkių saugoma kaip botaniniai draustiniai. Natūralios pelkės reikalingos ten, kur maža ežerų, miškų ir kitų pirmykštės gamtos plotų. Dalis pelkių nusausinta, paversta kultūrinėmis pievomis, ar dirbamais laukais.