gamtos vietovių yvairovė

1. Šiltnamio efektas (klimato šiltėjimas).

Neturiu literatūros..

2.Sėkliniai induočiai (gaubtasėkliai).

Magnolijūnai, arba gaubtasėkliai ,-jaunasis ir didžiausias augalų skyrius, kuriam priklauso pusė visų dabar augančių augalų rušių. Tarp jų gausu medžių, krūmų, lianų ir ypač žolinių (vienmečių,dvimečių ir daugiamečių) augalų. Jiems būdingas didelis vegetatyvinių ir generatyvinių organų sandaros įvairumas. Visi jie turi tikruosius vandens indus-trachėjas, tikruosius žiedus, kurie yra nešakoti, pakitę riboto augimo sporofikuojantys ūgliai. Jų dėka po apvaisinimo išauga vaisius su sėklomis. Purka-žiedadulkes „gaudantis“ organas, būdingas tik gaubtasėkliams. Ant purkos žiedadulkės sudygsta ir ttoliau vystosi. Gaubtasėklių sporofitas gerai išsivystęs, o gametofitas labiau redukuotas negu gaubtasėklių. Gaubtasėklių koukeliai yra pakitę mokrosporofilai, o piestelės (makrosporofilo) yra naujas organas, būdingas tik gaubtasėkliams. Augalas diferenciuotas į šaknis, stiebą, lapus ir išaugina žiedus bei vaisius. Gaubtasėklių gametofitai yra vienalyčiai, trumpaamžiai. Žiedadulkė-redukuotas vyriškas polaiškis, susidedantis iš 2 ląstelių: vegetatyvinės ir generatyvinės. Gemalinis maišelis-pakitęs moteriškas polaiškis. Magnolijųnų sporofitas geriausiai išsivystęs už visų kitų augalų sporofitus, o gametofitai- redukuoti, yra mezginės viduje ir todėl geriausiai apsaugoti nuo nepalankios aplinkos poveikio. Tai llėmė jų išplitimą žemės paviršiuje. Magnolijųnų auga apie 240 000 rūšių. Jie skirstomi į 400 šeimų. Tai svarb.žmonijai augalai. Beveik visi kultūriniai augalai yra gaubtasėkliai. Dauguma sistematikų gaubtasėklius skirsto į 2 klases: dviskilčiai ir vienaskilčiai. Požymiai: dviskilčiai:1)gemalas beveik visada su 22 skiltimis. Augimo kūkelis yra jo viršūnėlėje tarp skilčių; 2)lapai tinkliškai gysloti (plunksniškai,plastiškai); 3)šaknys liemeninės. Iš sėklos išaugusi šaknis išlieka visą augalo gyvenimą; 4)žiedai penkianariai arba dvinariai; 5)šoniniai ūgliai su 2priešlapiais; 6)apytakos sitema sudaryta iš ratu išdėstytų atvirų indų kukelių su brazdu. Stiebas storėja antriniu būdu. Vienaskilčiai: 1)gemalas beveik visada su 1 skiltimi, esančia viršūnėlėje, augimo kūkelis šone; 2)lapai lankiškai arba lygiagrečiai gysloti; 3)šaknys kuokštinės, augalo pagr.šaknis anksti sunyksta, jų sistema sudaro pridėtinės šaknys; 4)žiedai trinariai; 5)šoniniai ūgliai su 1 priešlapiu; 6)apytakos sistema sudaryta iš neapibrėžtai išdėstytų indų kūkelių be brazdo. Stiebas nestorėja antriniu būdu.

3.Lietuvos ekosistemų įvairovė.

Lietuvos ekosistemos priklauso mišriųjų miškų biomui. Jos teritorijos litosferinį pagrindą ir reljefą suformavo ledynai, todėl ekosistemų tipų įvairovė didelė. Tai monerinės lygumos, prieledyninės ežeringos llygumos, senovinės aliuvinės lygumos, prieledyninės upių lyg., kalvotos monerinės ežeringos aukštumos, pajūrinė lyg., deltinė lyg., ir upių slėniai. Kiekv.iš šių tipų galime išskirti mažesnes ekosistemas (miškų,krūmų,vandenų ir t.t). Yra plotų be augalijos, kur nevyksta fotosintezė ir nesukuriamos organinės medžiagos. Lietuvos ekosistemose sukaupta 292,5mln. fitomasės. Sudaro 45t/ha sausos organinės medžiagos.daugiausia organinės medžiagos sukaupta miškuose, mažiausiai-vandenyse. Disžioji fitomasės dalis sukuriama žemės ūkio naudmenų plotuose ir miškuose. Kintant klimato sąlygoms kinta augalija, ekosistemų įvairovė ir produktyvumas. Arktinis laikotarpis-šaltos žiemos ir vėsios vasaros. Dėl ššalto klimato sunkiai įsitvirtino augalai. Išplito tundros ekosistemos, pasirodė pirmieji augalai-gluosniai,kerpės,samanos,viksvos,kiečiai,balandos ir t.t. Subarktinis laikotarpis-klimatas šiltejo. Tundras keitė miškatundrės su įv. augalų bendrijomis, kurias sudarė viksvos, varpinės žolės, karklai, šiaurinės avietės ir t.t. Fitomasės atsargos laipsniškai didejo. Dirvožemyje nebebuvo amžinojo įšalo. Atsirado ir plėtėsi eglynai. Preborealio ir borealio laikotarpis. Klimatas laipsniškai šiltejo ir sausejo.Sausėjant klimatui susidarė sąlygos mažiau drėgmės reikalaujantiems augalams plisti. Eglynus keitė beržynai, gausėjo pušų. Plito mišrūs spygliuočių ir lapuočių miškai. Klimatui šiltejant gausėjo plačialapių medžių. Atlančio laikotarpis- vyravo šiltas ir drėgnas klimatas. Tai šilčiausias poledynmečio laikotarpis, su gausiausia augalijos ir gyvunijos įvairove. Išplito plačialapiai miškai kurių pagrindą sudarė guobos, liepos, vėliau-ąžuolai, bukai įv.augalinė danga. Subborealio laikotarpis-klimatas vėl keitėsi. Šiltos vasaros, nešaltos žiemos, sumažėjo kritulių. Pradejo nykti liepos, lazdynai, ąžuolų buvo gausu. Plačialapių miškų plotai sumažėjo, juos keitė mišrūs miškai ir pušynai. Klimatui vėstamt plito spygliuočiai, ypač eglės. Fitomasės kaupimosi procesą vis labiau lėmė žm. skaičiaus didėjimas, intensyvėjanti antropogeninė veikla ir su ja susijęs miškų plotų mažėjimas.

1.Žmonių veiklos įtaka stihinių nelaimių mastams ir padariniams.

neturiu literatūros..

2.Dviskilčiai augalai.

Dviskilčiams priklauso apie 180 000 rūšių. Visas magnolijųnų skyrius suskirstytas į 11 poklasių: 8 iš jų priklauso dviskilčių klasei ir 3 vienaskilčių klasei. Dažnaiusiai randamų augalų šeimos: vėdrynai, aguoniniai, lininiai, rūtiniai, kryžmažiedžiai, ankštiniai, eerškėtiniai, skėtiniai, snaputiniai, vijokliniai, vijokliniai, agurkiniai, bulviniai, moliūginiai, bervidiniai, astriniai, bei vienaskilčių: lelijiniai, migliniai (varpiniai), vilkdalginiai, vikšriniai, švendriniai ir t.t. magnolijūnų skyrių sudaro 2 klasės (dviskilčiai ir vienaskilčiai), jungiančios 11 poklasių: magnolijažiediniai, gvazdikažiediniai, vėdrynažiedžiai, hamameliažiedžiai, dilenijažiedžiai, astražiedžiai, iš dviskilčių klasės ir dumblialaiškiažiedžiai, lelijažiedžiai bei arekažiedžiai iš vienaskilčių klasės. Kiekvienas poklasis skirstomas į eiles, eiles- į šeimas, šeimos-gentis, gentys- rūšis. Dviskilčių klasei priklauso 10 000 genčių augalų. Jie skirstomi į 56 eiles, 290-325 šeimas. Tai sudaro ¾ – 4/5 visų gaubtasėklių.

3. Vandens apytaka.

Biosferoje vanduo keliauja ratu. Garavimą skatina saulė. Virtęs garais atmosferoje vanduo pakyla labai aukštai, tada atvėsta ir iškrinta kaip lietus į sausumą arba atgal į vandens telkinius. Vandens ekologinė reikšmė gyv.organizmams didelė, be vandens negalėtų egzist. gyvybė. Vanduo yra daugelio mineralinių ir organinių medžiagų tirpiklis. Dėl šios vandens savybės vyksta medžiagų apytaka tarp organizmų ir gyvosios aplinkos. Šildamas vanduo absorbuoja daug šilumos ir sunkiai ją gražina. Dėl to vandenynai daro didelę įtaka žemės terminiam režimui. Atmosferoje esantys vandens garai praleidžia trumpabangius saulės spindulius bet sulaiko atsispindėjusius nuo žemės paviršiaus ilgabangius – apsaugo žemę nuo temperatūros svyravimų. Vanduo svarb. gyvybės komponentas sudarantis apie 50-90 proc. gyvų organizmų masės. vandens kiekis augaluose svyruoja. Kserofituose yra nedidelis kiekis vandens. Daugiau jo sukaupia vvandens augalai. Fotosintezės augalai panaudoja tik 0,2 prc.vandens o 99,8 išgarina į atmosferą. Žemėje vanduo būna 3 fizinių būsenų: skystis, garai ir ledas. Didž. planetos skysto vandens atsargos sukauptos vandenynuose ir jūrose. Iš viso planetos paviršiuje 1,5 mlrd.km3 vandens. Žemės mantijoje sukaupta 20,9 mlrd.km3 vandens. Kasmet mantija išskiria tam tikrą kiekį vandens, toks pat jos kiekis patenka į kosmosą. Jeigu ištirptų ledynai vandens lygis pakiltų 50 – 100 metrų. Didžiuliai vandens kiekiai sukaupti miškų fitomasėje. Žmogaus ir gyv.gamtos egzist. ypač svarb.gėlas vanduo. Nuolatinė vandens apytaka vyksta tarp atmosferos, hidrosferos bei litosferos ir šiose sferose esančių gyvųjų organizmų. Vandens apytakai svarb.atmosferos krituliai. Jų kiekiui ir pasiskirstymui reikšmę turi reljefas. Iškritę į sausumą krituliai gali išgaruoti nuo augalų ir dirvos paviršiaus, nutekėti upėmis, kanalais arba susigerti į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Dalis į dirvą susigėrusio vandens augalų šaknims įsiurbiama, pakeliama į žaliasias augalo dalis ir išgarinama per lapų žioteles. Ypač daug vandens reikia augalams jų žydėjimo, vaisių ir sėklų augimo metu. Bendras vandens išgarinimas iš apibrėžto žemės paviršiaus ploto su augalija vadinamas evapotranspiracija. Kuo šilčiau tuo daugiau vandens išgarinama ir jo apytaka vyksta intensyviau. Į gyvūnų ir žm. organizmą vanduo patenka su maistu.

1.energijos šaltiniai.

neturiu literatūros.

2. Aplinkos veiksniai ir jų poveikis gyviesiems organizmams.

Aplinka

– tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kuria sudaro tarpusavyje susiję gamtiniai ir žmogaus sukelti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos. Visa apimanti mūsų planetos aplinka yra ekosfera, kartais vadinama biosfera. Aplinka suprantama ir nagrinėjama kaip žmogaus pakeista gamta. Ekosfera – tai litosferos, hidrosferos ir atmosferos kompleksas. Litosfera – kietoji žemės rutulio sfera, gaubianti žemės plutą ir viršutinę mantijos dalį. Litosferą sudaro augalų sfera (fitosfera) ir dirvožemio sfera (pedosfera). Hidrosfera – žemę gaubiantis vandens apvalkalas, kurį sudaro atmosferos vandens garai, ssausumos vandenys, jūros, vandenynai, ledynai ir sniegynai. Atmosfera – litosferą ir hidrosferą gaubiantis oro sluoksnis. Gyvenamąją aplinką žemėje sudaro 4 sferos: sausumos ( terasfera), dirvožemio (pedosfera), vandens (hidrosfera) ir 1 gyvo organizmo sfera. Sausumos ir dirvožemio sferos glaudžiai tarpusavyje susijusios. Sausumos paviršiuje ir paviršiniame dirvožemio sluoksnyje auga augalai, veisiasi gyvunai ir mikroorganizmai. Dirvožemis yra viršutinis purusis žemės sluoksnis, susidaręs iš olienos, veikiant dirvodaros veiksniams gebantis duoti derlių. Dirvožemio formavimasis ilgas procesas, jį veikia dirvodaros veiksniai: klimatas, reljefas, uolienos sudėtis ir aamžius, augalija, gyvunija, mikroorganizmai. Dirvož.gyvenantys gyvieji organizm.vadinami pedobiontais. Gyvybės koncentracija sausumoje priklauso nuo aplinkos veiksnių ypač nuo klimato. Vidutinio klimato juostoje daugiausia gyvųjų organizmų. Pažemėje ir dirvos paviršiuje esantis gyvybės sluoksnis yra labai svarbus žemės evoliucijai. Jis susilpnina saulės ultravioletinių sspindulių poveikį ir sušvelnina temperatūrų svyravimus. Ozono sluoksnis apsaugo žemės paviršiuje esančią gyvybę nuo jai pavojingų ultraviolet.spindulių. Gyvųjų organizm.egzist.svarbūs miškai, ypač atogražų. Sausumos aplinkai svarbi reljefo įtaka. reljefas lemia kritulių pasiskirstymą ir kondensaciją – pelkėse, kalnuose lyja dažnaiu ir gausiau. Hidrosfera apima visus planetos vandenis kietu, skystu ir dujiniu pavidalais. Vanduo užima apie 70,4 proc.žemės rutulio ploto. Vandenyje gyvybei egzistuoti sunkiau. Vandenyje gyvenantys organizmai vadinami hidrobiontais. Vieno gyvojo organizmo sferoje gyvena ir dauginasi įv.makro- ir mikroparazitai, rečiau – hemiparazitai ir kai kurie dumbliai. Vykstant evoliucijai visi gyv.organizmai prisitaikė gyv.tam tikroje aplinkoje. Nuo aplinkos priklauso organizmų gyvenimo trukmė, gyvybingumas, gyvenimo ritmai. Iš aplinkos su maistu organizmas gauna energijos, o į aplinką šalina medžiagų apykaitos produktus. Atmosfera – gaubia visas kitas sferas iir sukasi kartu su žeme. Atmosferos deguonimi kvepuoja augalai, gyvūnai ir žmonės.atmosferos sluoksnis (troposfera) liečiasi su žemynais ir vandenynais. Virsš troposferos prasideda stratosfera. Aplinkos veiksnių įvairovė didžiulė.Skirstymas pagal poveikio gyv.organizmams: būtini (aplinkos veiksniai, be kurių gyvųjų organizm.veikla neįmanoma, tai vanduo, šviesa, deguonis makro-mikro elementai); neutralūs (neturi jokios įtakos gyvybei, inertinės dujos, lava, netirpūs mineralai ir t.t.); žalingi (apriboja gyv.organizmų gyvybingumą, sukelia jų silpnumą, degradacija ir mirtį, šaltis, karštis, deguonies trūkumas, aukštas,žemas slėgis,tarša irt.t.). Organizmų mirtį sukeliantys veiksniai vad.letaliniais, gyvybinguma ribojantys iir stiprinantys veiksniai – limituojančiais.

3. Deguonies apytaka.

Deguonis vaidina lemiamą vaidmenį oksidacinėse ir redukcinėse reakcijose, vykstančiuose visuose madžiagų cikluose. Jo judėjimas yra tiesiogiai susijęs su vandens ir anglies dioksido apytaka. Deguonis turi lemiamos reikšmės gyvybei. Be jo nevyktų gyv.organizmų kvėpavimas, o mirusių – skaidymas. Ekosferoje 2 priešingi procesai: fotosintezė ir kvėpavimas.Fotosintezės metu augalai deguonies kiekius išskiria į atmosferą. Gyv.organizmų kvėpavimo metu yra naudojamas deguonis. Žmogui per metus reikia apie 450kg.deguonies. Deguonies kiekiai sunaudojami rajonuose, kuriuose vyksta pramonė, transportas. Pradiniai deguonies ištekliai yra susikaupę troposferoje taip pat ya ir litosferoje. Tam tikras deguonies kiekis susidaro aukštose atmosferos sluoksniuose, ultravioletiniams spinduliams suskaidžius vandenį į vandenilį ir deguonį. Atmosferoje dalis deguonies virsta ozonu. Jis nepraleidžia į žemės paviršių ultravioletinių ir kosminių spindulių. Jeigu nebūtų ozono sluoksnio daugelis gyvybės formų negalėtų egzistuoti. Žemės paviršiuje esantis ozonas yra nuodingas žm.ir gyvūnams. Deguonies rezervas yra litosferoje, kur deguonies yra 53 kartus daugiau nei atmosferoje.