anglevandeniai

Gražuolė, vaikštanti tik sapnuoseAnt stalo guli psichologinė knyga „Nusprendžiau būti laiminga“, o ant sofos tiesi it styga sėdi smulkutė mergina, visai nepanaši į likimo nuskriaustą žmogų. Tik specialūs kojų įtvarai išduoda, jog Audronė pati neatsistoja ir negali vaikščioti. „Nesvarbu kaip, svarbu, kad galėčiau vaikščioti, nors ir keturiom. iš pradžių.“ – taip savo pasakojimą pradeda buvusi garsi fitneso sportininkė Audronė iš Marijampolės.[i]Būrėja laimės neišbūrė[/i]„Prieš trejus metus išsiskyriau su vyru. Tai buvo šokas draugams, o ypač tėvams. Jis – pirmoji mano meilė. TTačiau kitaip negalėjau. Vyras buvo žiauriai pavydus. Kiek per gyvenimą turėjau visokių pasiūlymų: dainuoti, siekti modelio karjeros, bet jis man neleido, laikė tik daiktu.Po skyrybų norėjau kažkuo užsiimti, pradėjau aktyviai sportuoti, o po dvejų metų dalyvavau Lietuvos fitneso čempionate. Patekau į geriausiųjų šešetuką. Sukausi kaip išmanydama: vienu metu dirbau grožio salone kirpėja, padavėja bare ir dar valiau vieną butą. Turėjau finansinių sunkumų, tad stengiausi išbristi iš skolų. Prieš pat tą lemtingąją dieną nuėjau pas būrėją, kuri pasakė, kad per vieną žžmogų išgarsėsiu visoje Lietuvoje. Pati tarsi jaučiau, kad arba viskas iš pagrindų pagerės, arba visai blogai bus. Ir štai kaip išėjo“. [i]Avarija ir vyrai bėgliai[/i]„Darius mane dvejus metus „kabino“, bet nereagavau. Pernai, per Velykas, pirmą kartą parvežė iš darbo namo. PPasiūlė kitą dieną susitikti, papietauti. Buvo balandžio 13-oji. Dabar jau tikiu šio skaičiaus magija. Planavau trumpai pasėdėti kavinėje ir skubėti pas dukterį Brigitą. Kaip tik su ja apsipykau – nenorėjo, kad važiuočiau. Mama taip pat prašė niekur su Darium neiti. Bet išlėkiau. Labai smagiai praleidome laiką, pirmą kartą žaidžiau kėgliais. Juk niekada nebuvau „vakarėlių mergina“, niekur per daug nesilankydavau. Tačiau namo skubėjau, nes skambinėjo Brigita ir prašė grįžti. Iš kavinės išvažiavome su Dariumi ir jo draugu Tomu. Iš tikrųjų norėjau vairuoti aš, nes abu vyrai buvo pakankamai išgėrę, o aš blaivi. Bet vairavo Darius. Taip vėliau policijai ir pasakiau, nors jis prašė prisiimti kaltę.Labai nedaug tepavažiavome, kai, lenkdami „fūrą“, apsivertėme. Dar spėjau pagalvoti – va, dabar apsiversim, betgi nieko baisaus: aapsiversim, atsikelsim ir toliau važiuosim. Buvau neužsisegusi saugos diržo ir pro priekinį stiklą iškritau ant žolės. Pabandžiau judėti. Pamenu, Dariaus klausiau, kaip jis. Tikriausiai ištiko didžiulis šokas, kad apie save net nepagalvojau. Tačiau atsakymo iš vaikinų nesulaukiau. Jie išlipo iš mašinos ir kažkur nuėjo, aš net negirdėjau. Vėliau pamačiau šalia savęs vyrą, kuris važiuodamas pro šalį, pastebėjo įjungtas apvirtusios mašinos šviesas. Jis ir iškvietė greitąją. Į ligoninę atvažiavo buvęs vyras, labai verkė, jam pirmam pasakiau, kas vairavo mašiną. Darius į lligoninę atėjo kitą dieną. Atsiprašinėjo, kad mane paliko gatvėje, sakė, gailisi. Tomas pasirodė gal tik po poros mėnesių“.[i]Nejaučiu jam jokio pykčio[/i]Po avarijos dešiniosios akies vokas buvo užkritęs, veidas siaubingai sužalotas, bet man tai nerūpėjo. Kojos. Jų visai nejaučiau, ir kai paklausiau gydytojų, jie vengė kalbėti šia tema. Apskritai ir šiandien jie tik pesimistiškai nuteikia – nustatytas septintojo stuburo slankstelio pažeidimas, guodžia, kad bent rankas valdau. Tikrai, nėra dar taip blogai. Prasidėjo ilgas gydymo etapas. Buvau didesnė optimistė, kol neišvažiavau į Palangos reabilitacinę ligoninę. Ten gydytojai nesistengia įkvėpti tikėjimo, o kaip tik nuteikinėja, kad reikia išmokti save apsirūpinti, nes laukia tik tokia ateitis. Atsigavau, kai rugsėjį grįžau namo. Man labai padeda dukra. Ir Darius dar turi sąžinės. Iškart sakė, kad viskuo pagelbės, siūlė ir plastinę operaciją, jei būtų prireikę. Rūpinosi ir rūpinasi, nieko negaliu prikišti. Aš dėkinga ir tikiu, kad jis mane pastatys ant kojų. Aišku, nesu naivi. Kam gi invalidė reikalinga, nors teko išgirsti tokių kalbų, kad ruošiamės susituokti, ai, visko prisiklausiau. Kai kartą Dariui pasakiau, kad jei viską daro per prievartą, tai gali ir nelankyt, liepė nekalbėt nesąmonių. Niekas negali pasakyt, kiek ilgai jis man padės. Kai paprašau, perveda pinigų, bet visada reikia paprašyti, o tai taip nemalonu. Aš ttik nenoriu jokių piktumų. Visai nepykstu ir nenoriu kariauti, tam neturiu sveikatos. Be apmaudo juk lengviau gyventi. Todėl gal Darius ir išvengs bausmės už tai, kad būdamas neblaivus vairavo ir padarė avariją, o po to pabėgo iš įvykio vietos, palikęs ant žemės nukentėjusiąją. Paprastai, jei abi pusės susitaria, teismo nebūna“.[i]Vaikštau. sapnuose[/i]„Po avarijos daug kas mane kaltino, kad sėdau į mašiną su girtu, bet pamokslavimai juk nieko nekeičia. Skaudžiausia žiūrėti į tėvus. Kvietė grįžti pas juos į kaimą, tačiau man jų pagailo. Tėtis iki šiol negali atsitokėti, nors visada buvo griežtas, daug jautriau reaguoja nei mama – verkia ir verkia. Visai susibaigė.Draugai sako, kad jau kažkiek atsigavau. Tik keletas vis dar bijo ateiti, gal mano, kad aš puolusi į depresiją. O man mažiausiai norisi, kad kas guostų. Reikia arba pasiduoti, arba kovoti – vidurio čia nėra.Sunkiausia buvo, kai pirmą kartą veidrodyje pamačiau save invalido vežimėlyje. Dar su ta užkritusia akimi, randuotu veidu, iš šono nuskustais plaukais, kažkokią susmukusią. Pradėjau verkti. Per tris mėnesius išmokau tiesiai sėdėti ir tikrai tikiu, kad vieną dieną pakilsiu. Jau jaučiu skausmą kojose, kai šalta, oda pašiurpsta. Ir nuolat atrodo, tarsi pėdos į mažus batus būtų įspraustos, anksčiau to nebuvo. Ir mano draugai, ir aš sapnuoju, kad vvaikštau. Dabar jau tikiu stebuklais. Tikiu, kad viskas priklausys nuo Dievo ir nuo manęs. Nėra kur trauktis, turiu gyventi dėl dukrytės. Savivaldybė siūlėsi įrengti išvažiavimą iš buto, bet aš nenoriu, gal dar vaikščiosiu, tegul neskuba. Jei nebūčiau užgrūdinta gyvenimo, seniai nuleisčiau rankas, o dabar jau galiu atsiklaupti. Raumenys stiprėja, atsiranda vis naujų jutimų.Jei atsikelsiu, būtinai padarysiu kokį labdaringą darbą. Dar sugalvosiu ką.“ Detektyvų klubasGandai ar tiesa?Eina kalbos, kad šitos avarijos kaltininkas yra tas pats Darius, kaip ir praeito mėnesio „Panelės“ istorijoje „Kalėdos be tėčio“. Tuomet avarija buvo dar žiauresnė: žuvo vaikinas, palikęs nėščią draugę. Esą Dariui vis pasiseka išsisukti nenubaustam. Kaip visada, „Detektyvų klube“ prašome jūsų pagalbos – gal kas žino, matė ar girdėjo, kodėl vienas vaikinas iš Marijampolės – Darius – vis daro avarijas (beje, išgėręs) ir lieka nenubaustas? Ir ar Aurelijai jis nepadeda tik todėl, kad „abi pusės susitartų, ir teismo nebūtų“? Jūsų versijų laukiame iki sausio 25 d.

Dominikos Respubliką Ispanjolos saloje drąsiai galima vadinti rojumi – baltas smėlis, palmės, šilta jūra ir niekuo nesirūpinantys, visada linksmi rojaus gyventojai. Bet kai kuriems europiečiams Dominikoje žiauriai nesiseka – gal tai Dievo bausmė už tai, jog 1492 metais, Kolumbui atradus šią žemę, ispanų užkariautojai konkistadorai be gailesčio išnaikino

vietinius gyventojus? Ispanjolos sala tapo pirmuoju tašku, nuo kurio prasidėjo masinės indėnų žudynės Karibų salyne ir Amerikoje.

Atvažiavom keturiese, likau vienas“

23 metų italas Rikis pasakoja tragiškus savo šeimos nuotykius pasakiško grožio saloje.

[i]Didieji pasikeitimai[/i]

„Prieš 10 metų mūsų šeima nutarė bėgti iš Italijos. Tėvai buvo verslininkai, bet veikla nelabai sekėsi: finansiniai reikalai ėjo vis prastyn, todėl šeimoje nuolat kildavo konfliktų. Visi pykomės ir gyvenome kas sau. Tėvai retai buvo namie, mažai bendravo ir tarpusavyje, ir su manimi bei jaunesne sesute Valerija. Man tas nnepatiko. Jiems, matyt, irgi, nes vieną vakarą mus, vaikus, pasikvietė ir pasakė, jog kraustysimės į kitą pasaulio kraštą – taip toli, kaip tik įmanoma. Pasirinko Dominikos Respubliką (už 10 000 km nuo Italijos), kurioje jau buvo įsikūrę jų draugai. Nulėkiau į kambarį, susiradau seną mokyklinį pasaulio atlasą. Žemėlapyje sala atrodė tiesiog nepažįstamas žemės plotelis. Viduryje – 3000 metrų aukščio kalnai, pakraščiuose – žali plotai. Jūroje pažymėti koraliniai rifai. Galima bus nardyti. Nerealu, mes čia gyvensim! Labai apsidžiaugiau – visada svajojau kkeliauti. O sesutė buvo dar maža, 8 metų, tai net nesuprato, kokie pasikeitimai laukia.

[i]Kam man mokykla?[/i]

Taigi viską išpardavę sėdome į lėktuvą ir po 9 valandas trukusio skrydžio nusileidome oro uoste prie pat Karibų jūros. Kaip tik pylė baisi tropinė liūtis. TTada pirmąsyk ir suspaudė širdį – kaipgi reiks čia priprasti? Iš pradžių apsigyvenome draugų name mažame miestelyje Las Galeras. Kai jie grįžo, išsinuomojom kitą būstą. Ten nebuvo nei elektros, nei vandens, sąlygos baisiai skyrėsi nuo tų, prie kurių pripratom pasiturimai gyvendami Italijoje. Bet man patiko – dabar visa šeima daugiau laiko leisdavo kartu, ir pagrindinė pokalbių tema nebuvo tas žemyn riedantis biznis.