Kvėpavimo sistemos ir odos pokyčiai senstant

Lietuvos kūno kultūros akademija

Taikomosios fiziologijos ir sveikatos ugdymo katedra

Referatas

Darbą atliko: Laura Danylaitė SU – III

Darbą priėmė: dėstytojas G. Mamkus

Kaunas

2004

Turinys

Įvadas………………….

…3

2. Kvėpavimo sistema………………4

3. Plaučių susidėvėjimas…………….5

4. Apie

odą……………………

5. Senatviniai odos požymiai……………7

6. Odos

ligos………………….

Apibendrinimas………………..

Literatūra………………….

..10

Įvadas

Sveikas gyvenimas – giedra senatvė. Senėjimas – natūralus procesas.

Mūsų dienomis didesnioji visos žmonijos dalis yra sulaukusi garbingo

amžiaus, bet nepasakysi, kad ttie žmonės kankintųsi ar būtų niekam tikę, –

tokie jie atrodo tik jaunimui, kuris pagyvenusius žmones lygina su savo

amžininkais, su savo gyvensena ir mąstysena.

Galų gale individo kreivė pasiekia savo viršūnę. Labai dažnai

ropščiamasi bergždžiai, nes ląstelės jau pradėjusios senėti, ir jų irimą

sunku sulaikyti.

Senėjimas prasideda, kai ląstelėse atsiranda pakitimų. Koloidai,

garantuojantys gyvybės nenutrūkstamumą, praranda savo formą, jie pavirsta

didesniais ir grubesniais grūdeliais, kurie lengviau suyra. Jautriausi

audiniai žūva, o jungiamasis audinys suveša, ir užima jų vietą tarsi

piktžolė. Raumenys praranda elastingumą, atrofuojasi. Širdis negali atlikti

savo ddarbo nepavargdama kaip jaunystėje, ji nuolat įspėja, kad jos reikia

pasigailėti, – juk ji sustojusi negali ir plaka. Kol žmogus gyvas. Oda irgi

pasidaro ne tokia elastinga, kaip ankstesniais metais, ji suglemba, ją

išvagoja raukšlės. Ant jos išauga karpų, atsiranda spalvotų dėmių. Kaulai

darosi trapūs, akies lęšiukas ir ragena pasidaro ne tokie

skaidrūs.(Lęšiukas jau anksčiau prarado elastingumą, bet dabar jau keičiasi

ir židinio nuotolis, tad reikia nešioti akinius.)

Atrofuojasi vidaus sekrecijos liaukos, senka organų atsargos, jie jau

sunkiai pakelia krūvį. Niokojimas neaplenkia nė tauriausio organo –

smegenų. Sutrinka aprūpinimas krauju, kraujagyslių sienelės susiaurėja,

praranda elastingumą, ant jų nusėda kalkių, tad smegenys negauna to kraujo

kiekio, kuris joms yra reikalingas. Ganglijų ląstelės sumažėja, suprastėja

žmogaus nuovoka. Randasi mąstymo sutrikimų, būna sunkiau surasti sukauptus

duomenis ir jais naudotis.

Smegenys – nuostabus organas: jos viską pastebi, įsidėmi, sukaupia.

Jos dirba kaip elektroninės skaičiavimo mašinos, tik yra gerokai tobulesnės

už mašinas.

Senatvėje žmogus nepaprastai ryškai prisimena tai, kas yra vykę

senais laikais, jis pamiršta tik tai, kas buvo neseniai. Sunku prisiminti

tai, kas būta, pasimirštami vardai, skaičiai. Kai kurias sąvokas bei

dalykus atmintis vėl netiesiogiai atgamina po itin sudėtingų svarstymų ir

samprotavimų. Ir dauguma žilagalvių turi šviesią galvą, blaivų protą.

Senėjant mažėja raumenų kūno masė, santykiškai daugėja riebalinio

audinio. Šie pokyčiai svarbūs medikamentų metabolizmui organizme. Daugėja

skaidulinio audinio, todėl raumenys netenka elastingumo ir lankstumo.

Didėjant amžiui, svoris mažėja. Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo ir kūno

sudėties pasikeitimų mažėja kalorijų poreikis; vyresnio amžiaus žmonėms

kalorijų reikia beveik trečdaliu mažiau negu jaunesniems.

Kvėpavimo sistema

Senstant kvėpavimo sistemoje atsiranda žymių morfologinių ir funkcinių

pakitimų.

Bendrieji senėjimo procesai pakeičia kaulinį krūtinės ląstos skeletą,

kvėpavimo raumenis, kvėpavimo takus ir kvėpavimą reguliuojančių nervų

sistemą.

Krūtinės ląstos kaulų bei raumenų karkasas, šonkaulių kremzlės netenka

elastiškumo dėl sukalkėjimo ir cheminio substrato pasikeitimų.

Involiuciniai degeneraciniai sinovinės kapsulės, tarpslankstelinių diskų ir

slankstelių pakitimai sumažina stuburo – šonkaulių jungčių paslankumą.

Kartu esant ir nugaros ilgųjų raumenų atonijai bei atrofijai, vystosi

senatvinė kifozė. Dėl morfologinių stuburo ir šonkaulių pakitimų seno

žmogaus krūtinės ląsta deformuojasi ir tampa panaši į statinę, kurios

apatinis skersmuo platesnis. Tokia krūtinės ląstos deformacija didina

intrapleurinį spaudimą ir pertempia alveoles, blogindama ir alveolinę

ventiliaciją. Senstant žymiai pasikeičia kvėpavime dalyvaujantys

tarpšonkauliniai raumenys, diafragma. Raumenų skaidulos trumpėja, jose

atsiranda vakuolės, keičiasi miofribilių struktūriškumas, didėja

dehidratacija, veši jungiamasis audinys. Progresuojant išvardytiems kaulų

ir raumenų kitimams, mažėja bendras krūtinės ląstos elastiškumas ,

paslankumas, ypač apatinių jos dalių ir diafragmos.

Senatvėje trachėja pasislenka žemyn iki penkto krūtinės stuburo

slankstelio. Jos spindis platėja, didėja sienelės kalcifikacija. Žymiai

pasikeičia ir bronchai – jų sienelė infiltruojasi limfoidiniais ir

plazminiais elementais, cilindrinis epitelis perauga plokščiuoju ir

greičiau lupasi. Nyksta virpamasis epitelis, bronchų spindyje kaupiasi

gleivės, blogėja mukociliarinis klirensas. Atrofuojasi bronchų raumeninės

skaidulos, apie bronchus gausėja jungiamojo audinio, deformuojasi bronchų

spindis ir kryptis. Nusilpsta bronchų peristaltika, kosulio refleksas,

sutrinka bronchų drenavimo funkcija.

Dėl involiucinio proceso plaučių jungiamasis audinys dehidratuoja,

pasikeičia jo sudėtis, kolageninių ir elastinių skaidulų santykis. Alveolių

sienelės išsitempia, suplonėja ir plyšta, sumažėja jų paviršiaus plotas.

Nurodoma, kad bendras alveolių skaičius 60 – 80 m. amžiuje 3 kartus

mažesnis nei 20 – 40 m. Gausėja kolageninio audinio tarpalveoliniuose

tarpuose, kurie netolygiai sustorėja. Dėl ryškėjančių plaučiuose atrofinių

– destrukcinių procesų, gausėjant juose jungiamojo audinio, atsiranda ir

progresuoja emfizema bei pneumosklerozė.

Organizmui senstant persitvarko nervinė kvėpavimo sistemos

reguliacija. Randama degeneracinių pakitimų ganglijose ir nervuose, kurie

išsidėstę kvėpavimo sistemoje. Tuo galima paaiškinti žievės ir kitų

centrinės nervų sistemos struktūrų reguliuojančio poveikio kvėpavimo aktui

nusilpimą senatvėje. Nusilpus suprameduliariniams kvėpavimo reguliacijos

mechanizmams, vyresnio amžiaus žmonėms miegant, vartojant CNS veikiančias

medžiagas (trankviliantus, barbitūratus, narkotikus ) atsiranda patologinių

kvėpavimo tipų. Senstant progresuoja distrofiniai degeneraciniai procesai

galvos smegenyse kvėpavimo centro srityje. Senstant mažėja kvėpavimo centro

reakcija į anglies dvideginį. Kartu su nepalankiais poslinkiais formuojasi

ir mechanizmai, palaikantys optimalią senstančio žmogaus kvėpavimo

funkciją. Kaip kompensacinis mechanizmas pasireiškia padidėjęs kraujagyslių

chemoreceptorių jautrumas hipoksijai ir anglies dvideginiui. Dėl vidinės

terpės cheminio pasikeitimo padidėja hipatoliamo branduolių jautrumas

adrenalinui ir acetilcholinui; tai vertinama kaip kompensacinė reakcija

aktyvinanti kvėpavimo funkciją. Tačiau visi šie mechanizmai senatvėje

greitai išsenka ir dekompensuojasi, ypač įtemptos veiklos sąlygomis.

Išorinio kvėpavimo funkcija. Didėjant amžiui ir progresuojant

morfologiniams struktūriniams pakitimams kvėpavimo organų sistemoje,

pakinta išorinio kvėpavimo funkcijos ypatumai bei pajėgumas. Sumažėja

kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimas ir iškvėpimas. Gyvybinė plaučių

talpa, maksimali plaučių ventiliacija mažėja dėl didėjančio krūtinės ląstos

rigidiškumo, kvėpavimo raumenų nusilpimo, sumažėjusio plaučių elastiškumo,

pablogėjusio bronchų pralaidumo. Didėja bronchų pasipriešinimas, ypač

gilaus forsuoto iškvėpimo metu, sumažėja įkvėpimo ir iškvėpimo tūriniai

greičiai. Senstant ddidėjančius pakitimus plaučiuose informatyviai parodo

forsuoto iškvėpimo tūris. Mažėjant plaučių elastiškumui ir šonkaulių,

kvėpuojamųjų raumenų, diafragmos paslankumui ir pajėgumui, kinta bendroji

plaučių talpa, funkcionuojanti liekamoji talpa, didėja liekamasis plaučių

tūris. Didėjantis pasipriešinimas kvėpavimo takuose, ventiliacijos

netolygumas, atsirandantys atelektazės židiniai taip pat mažina

ventiliacijos efektyvumą, kuris vyresniame amžiuje ypač pablogėja apatinėse

plaučių dalyse.

Dujų apykaita. Didėjant amžiui, sutrinka dujų apykaita tarp alvoelinio

oro ir kraujo plaučių kapiliaruose. Senstant dujų difuzija plaučiuose

mažėja dėl morfologinių struktūrinių pakitimų, alveolių – kapiliarų

membranų paviršiaus ploto sumažėjimo, diskoordinacijos tarp ventiliacijos

ir kraujotakos.

Plaučių susidėvėjimas

Gyvybę palaiko kvėpavimas ir kraujotaka; kai kvėpavimas sutrinka ir

nutrūksta, užgęsta ir gyvybė.

Nukenčia senėjančio žmogaus sudėtinga plaučių struktūra. Jie patiria

agresyvios aplinkos poveikį, nes plaučiai turi tiesioginį sąlytį su

išoriniu pasauliu. Kvėpavimo takai per para perleidžia vidutiniškai 10000

litrų oro su visais nešvarumais ir dulkėmis. Didžioji tų kenksmingų

medžiagų dalis sulaikoma, bet dar daug jų patenka ir į plaučių alveoles.

Sudėtinga plaučių struktūra, panaši į nėrinius, paima deguonį ir atiduoda

anglies dioksidą. Plaučiuose yra apie 150 milijonų alveolių, jų ištiesus

paviršius sudarytų 40 – 80 kvadratinių metrų. Plaučiai per visą gyvenimą

dirba sunkų darbą, užtat jie ir nukenčia – išsiplečia, pasidaro ne tokie

elastingi, jų sienelėje atsiranda pažeidimų.

Į vyresnio amžiaus žmonių plaučius patenka vis daugiau kenksmingų

medžiagų. Mieste gyvenančių žmonių plaučių viršūnėse susikaupia daug per

ilgus metus įkvėptų dulkių, ir šitai skatina

fibrolizę. Fibrolizės apimta

dalis pasidaro neelastinga, ja nebekvėpuojama. Pagyvenęs žmogus darosi

sausesnis, tad ir sudėtinga jo krūtinplėvė pasidaro ne tokia tobula.

Krūtinplėvė uždengia alveolių paviršių, ji didina elastingumą bei slėgimą

ir šitaip skatina iškvėpimą. Iškvėpimas yra pasyvus, plaučiai susitraukia,

nes jie yra elastingi įkvepiant orą, juda ne tik krūtinės ląsta, bet ir

gretimos kūno dalys. Krūtinės ląstos paviršius – 1500 – 2000 ( kvadratinių

centimetrų).

Gulinčiam žmogui per minutę reikia 4 – 8 litrų oro, sėdinčiam – 8 –

16, einančiam – apie 24, bėgančiam – 60 – 100 litrų. Suprantama, oro

poreikis priklauso nuo atliekamo darbo sunkumo. Dirbant sunkų fizinį darbą,

tas poreikis labai didelis, bet organizmas apsirūpina pakankamu oro kiekiu.

Dažniau įkvepiama, įkvėpimų skaičius per minutę padidėja nuo 13 ( normalus

skaičius) ligi 20. Didėja įkvėpto oro kiekis nuo 500 iki 900 litrų ir

daugiau. Atsidaro 25 % šiaip jau uždarų alveolių, pradeda veikti

pagalbiniai raumenys.

Viso to padaryti vyresnis žmogus jau neįstengia, jo plaučiai gali

padidėti tik ligi tam tikros ribos. Kliūtys: netik organų nepakankamumas,

bet ir kraujotakos susilpnėjimas, raumenų jėgos sumažėjimas. Kraujo kiekis

kapiliaruose – 60 (kubinių centimetrų), plaučiai per minutę perleidžia 3 –

6 litrus kraujo ir jį paskirsto 40 – 80 ( kvadratinių metrų ) plote.

Kai tekantis kraujas sutinka kliūčių, iš kraujagyslių išsilieja serumas ir

sukelia itin sunkią ligą – plaučių edemą.

Pablogėja plaučių aprūpinimas krauju, alveolės išsiplečia, krūtinės

ląsta pasidaro nelanksti, žmogus nutunka – visa tai apsunkina kvėpavimą.

Neelastingi plaučiai nepakankamai susitraukia, o įkvėpimo metu nepakankamai

išsiplečia. Taigi didėja oro perteklius, – tas oro kiekis, kuris nepatenka

į apyvartą, tik juda bronchuose ir kaupiasi plaučiuose.

Plaučiai visuomet prisitaiko prie poreikių, o jų savybė plėstis

padeda palaikyti gyvybę ir tuomet, kai veikia tik jų penktadalis. Senas

žmogus ilgesnį laiką nejučia įkvepiąs nepakankamai oro, nors jo plaučiai ir

būna nesveiki. Jei, susiklosčius tokiai padėčiai, organas nors šiek

pažeidžiamas, daugėja patologinių pakitimų ir ryškėja jų požymiai. Veidas

mėlynija, žmogus daug ir iš giliai kosti, o jei jis dar turi katarą (tokie

žmonės dažniausiai turi polinkį į katarą), tai šitai dar labiau komplikuoja

padėtį.

Apibendrintai reikia pasakyti, kad kvėpavimą žalingai veikia šie

veiksniai:

1. raumenų jėgos ssumažėjimas

2. šonkaulių sąnarių neelastingumas

3. nutukusių žmonių sustorėjusi krūtinės ląstos sienelė ir

pilvas taip pat plaučių ypatybės: elastingumo sumažėjimas,

alveolių plėtimasis, mažesnis jų paviršiaus slėgimas.

Apie odą

Oda pagal plotą ir svorį yra didžiausias žmogaus kūno organas . Ji

atskiria kūną nuo išorės, atriboja jį ir atlieka tarpininko vaidmenį. Jos

rudas pigmentas filtruoja organizmui žalingus spindulius. Oda reguliuoja

temperatūrą, organizmo aprūpinimą krauju ir prakaito liaukų veiklą.

Cheminiu požiūriu oda pasižymi rūgštiniu poveikiu, tad ji gina organizmą ir

nuo bakterijų. Ji gamina antikūnus, joje susidaro vvietinių medžiagų, kurios

saugo organizmą nuo infekcijos. Oda junta lytėjimą, spaudimą, skausmą, tad

ji perduoda nervų sistemai išorės dirgiklius. Ji junta šaltį, šilumą. Oda

pasižymi gebėjimu sugerti, užtat naudinga odą įtrinti tam tikromis

medžiagomis. Joje susidaro vitaminas D.

Tad odos uždaviniai labai įvairūs, ir kai ji menkiau ima atlikti savo

funkcijas, šitai organizmas pajunta itin smarkiai.

Senatviniai odos požymiai

Žmogaus kūnas praranda savo formą, senatvėje jis labai pakinta.

Pasikeičia žmogaus išorė, – oda pasidaro neelastinga, sudribusi, sumažėja

poodinis riebalinis ląstelynas. Formos darosi nebe apvalios, o kampuotos.

Oda dar ir suplonėja, ji apdrimba, ją išvagoja raukšlės, akių vokai

pasidaro dvigubi. Plaukai darosi plonesni, nublunka, išretėja arba visai

nuslenka. Kai labai daug plaukų nuslenka, galvos oda pasidaro netik plika,

bet ir ima blizgėti.

Po oda esantis minkštasis jungiamasis audinys gali slankioti. Išimtis

– moters krūtys, jas glaudžiai aptempia oda. Tačiau laikas ir jas paveikia

– krūtys nukąra ir praranda savo formą.

Odos išvaizdai labai reikšmingas ultravioletinių spindulių poveikis:

pažeidžiamos elastinės skaidulos, sausėja oda, raukšlėjasi ir kietėja odos

paviršius. Senstant paviršinio odos sluoksnio epidermio atsinaujinimas

sulėtėja beveik 50 %. Po epidermiu esantis odos sluoksnis – derma netenka

elastingumo, oda raukšlėjasi. Moterims šis procesas prasideda anksčiau, nes

jų odos riebalinėse liaukose yra mažiau riebalų. Odoje atsiranda rudos

senatvinės pigmentinės dėmės, pasireiškia senatvinė keratozė ( virš odos

iškyla sausi, suskeldėję, įkarpas panašūs dariniai ), dėl padidėjusio

sienelių trapumo kartais atsiranda rausvų dėmių ( kraujo išsiliejimų odoje,

trūkus kapiliarams ). Nors ir pasikeitusios išvaizdos, oda atlieka

apsauginę funkciją, tačiau didėja jautrumas cheminiams, mechaniniams,

šiluminiams dirgikliams, ji tampa pažeidžiamesnė. Žaizdų gijimas vyresniame

amžiuje sulėtėja beveik dvigubai. Giliausiame poodiniame sluoksnyje taip

pat vyksta pakitimai, todėl gali pakisti temperatūros reguliavimo

mechanizmas, ir vyresnio amžiaus žmonės tampa jautresni šalčiui ar

karščiui. Dėl šių pokyčių jie jautresni hipotermijai ( kūno temperatūros

nukritimui, kartais pakenkiančiam smegenims ir sukeliančiam mirtį ) bei

hipertemijai ( šilumos smūgiui ). Todėl nelaimingi atsitikimai itin

šaltomis žiemomis ar karštomis vasaros dienomis būdingesni vyresnio amžiaus

žmonėms. Komfortabili temperatūra jiems 3 – 5 laipsniais aukštesnė negu

jaunesniems.

Odos ligos

Odą nuolat veikia išorinio pasaulio dirgikliai, užtat ir odos ligos

yra palyginti dažnos: jos susidaro apie 20 % visų ligų, o tropikų kraštuose

– net iki 40 %. Tuose kraštuose daugiau odos neuždengiama, tad ją ten

lengviau pažeidžiama traumos, infekcijos, grybeliai, be to, ji darosi

alergiškesnė. Labai svarbu tiksliai diagnozuoti raupus, raupsus, pūkšles,

uždegimus ir kitas odos ligas. Vėžiui būdingi pakitimai pirmiausiai

išryškėja tose vyresnio žmogaus odos vietose, kurias pasiekia saulė ir

oras. Išsiplėtusios blauzdų venos yra labai paplitusi liga. Jos padariniai

– kraujagyslių uždegimas, susiaurėjimas, išsiplėtimas, opos. Kraujotakos

sutrikimai, gangrenos požymiai irgi pirmiausia pasirodo ant odos.

Išsiplėtusiose kojų kraujagyslėse susikaupia daug kraujo (kartais net iki 2

litrų).

Apibendrinimas

Senėjimo procesai pakeičia kaulinį krūtinės lląstos skeletą, kvėpavimo

raumenis, kvėpavimo takus, kvėpavimą reguliuojančią nervų sistemą. Taip pat

pakinta ir oda, ji jau nebe tokia elastinga, suplonėjusi, išvagota

raukšlių, sumažėja poodinis riebalinis ląstelynas, atsiranda rudos

senatvinės pigmentinės dėmės. Tačiau, senėjimas – natūralus procesas:

laikui bėgant, žmogaus kūnas ir jo organai susidėvi. Fiziologiniai procesai

lėtėja, menkėja atsparumas gyvenimo negandoms, mažėja darbingumas. Visi tie

dalykai dar nusakomi ir taip: senėjimas – tai biologinis prisitaikymas,

audinių nykimas dėl sumenkėjusių atsargų.

Senatvė iš tiesų skiriasi nuo jaunystės – juk ir besisukantis gamtos

ratas nuolat keičia įvairius dalykus ir juos perrikiuoja. Vienaip atrodo

gaivą ir brandą žadantis pavasaris, ir visai kitaip – sugebėjimą į netektį

primenantis ruduo. Bet ir viena, ir kita yra savaip gražu ir poetiška.

Senatvė būna jauki ir giedra, jei žmogus ja laiku pasirūpina.

Naudota literatūra:

1. Ferensas Kovačas ,,Sveikas gyvenimas – giedra senatvė” 1986m. Vilnius.

2. ,,Geriatrija” 1998m. Vilnius .

3. V. Lesauskaitė ,, Pagyvenusių žmonių slauga” 2001m.