Miegas.Emocijos

Miegas

Periodiška žmogaus ir auštesnės org-jos gyvūnų sąlyginė būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs kontaktą su aplinka, aktyviai atkuria savo jėgas. Kai žmogus miega, susilpnėja jo fiziologinės funkcijos, pakinta jų darbo rėžimas, išnyksta sąmoningas psichinis aktyvumas. XX amžiaus viduryje nustatyta, kad yra dvi miego fazės. Pirmoji fazė- vadinamas lėtasis miegas (jo metu elektroencefalogramos ritmas lėtėja nuo alfa iki delta ritmo). Yra keturios šios fazės stadijos. Iš pradžių apima snaudulys, vėliau žmogus vis kiečiau įminga. Sumažėja reakcijos į dirgiklius, sąmoningumas, rraumenų įtampa. Sapnuojama retai. Kartais išlieka nesąmoningos psichinės veiklos: vaikščiojama arba kalbama per miegą. Pažadinti šioje fazėje žmonės neigia miegoję. Antroji frazė- vadinamasis greitasis, arba pardoksinis miegas. Jam tenka apie dvidešimt penki procentai viso miego trukmės. Ši fazė būdinga tik žmogui ir aukštesnims žinduoliams. Šis miegas yra kietas, nors nesąmoningos motorinės veiklos reiškinių taip pat būna. Elektroencefalogramos ritmas greitas, beveik toks pat, kaip busėjimo būsenoje. Šiai fazei būdinga greiti akių judesiai, pagreitėjusi smegenų kraujotaka, nereguliarus širdies veiklos ritmas, nepastovus kraujospūdis, ppadidėjusi kūno temperatūra; sapnams būdinga ryškūs vaizdai ir turinys. Per naktį afazės pasikartoja nuo trijų iki penkių katų. Individualus miego ciklas, jo ritmas ir trukmė susiformuoja vienuoliktais- tryliktais gyvenimo metais ir išlieka iki šešesdešimties-septynesdešimties metų; vėliau greito miego fazės nežymiai ttrumpėja. Miego trukmė su amžiumi trumpėja. Žmogus geriausiai išsimiega tapr 23 ir 6 valados.

Miego mechanizmą, ypač lėtojo ir greitojo miego fazių kaitą, reguliuoja smegenų kamieno branduoliai. Per jos miegą veikia signalai iš įvairių smegenų smegenų sričiųir viso organizmo. Miegas susijęs su daugeliu fiziologinių procesų, pvz., baltymų biosintezė (ji suaktyvėja greito miego metu), augimu (prieš užmiegant ir lėto miego ketvirtoje stadijoje išsiskiria daugiau somotropinio hormono), įsiminimu (manoma, kad lėtojo miego ketvirtoje stadijoje, o ypač greitojo miego metu, įtvirtinama atmintis). Nustatyta, kad yra glaudus ryšys tarp sapnų turinio ir praėjusios dienos emocinės įtampos; tai lyg psichologinė reakcija į emocinį stresą. Be fiziologinio miego, dar būna patologinis (letargija), narkotinis (narkozė), priepuolinis (narkolepsija), hipnotinis miegas (hipnozė). Dažniausias miego sutrikimas yra nemiga.

Daugumos gyvūnų miegas tėra ssmegenų aktyvumo sulėtėjimo, kūno neveiklos periodai. Gyvūnams, kurie vystosi ir gyvena viename biotope, būdingas įmigis. Žinduolių miegas iš esmės nesiskiria nuo žmogaus miego.

Žmogus pramiega trečdalį savo gyvenimo. Miegas yraneišvengiama būtinybė, jis teikia ir malonumo. Daugiausia miega kūdykis; jis miega kone visą laiką. Vaikui reikia mažiau miego, suaugęs žmogus miega dar mažiau. Šešesdešimties metų žmogus miego vidurkis – 6-8 valandos, o vyresnis žmogus dažniausiai miega dar mažiau. Žmonės miega labai nevienodai.

Moterys užmiega greičiau (paprastai per ketvirtį valandos), bet būna ir tokių –– tik galvą padėjusios ant pagalvės jau šnarpščia. Dažniausiai pervargęs žmogus sunkiai užmiega.

Prieš užmiegant kartais vyresnius žmones apima tokia būsena, kai sunku susivokti – miegama ar nemiegama. Šios būsenos tiesiog susipina, žmogus valandėlę nusnūsta, paskui vėl nemiega, tad dažnai žmogusnė pats negali susiorentuoti, kur čia sapnas, o kur realybė.

Paskui ateina ramus miegas. Sapnai yra senesniais ir ankstesniais įvykiais pagrįstos fantastiškos istorijos. Jau seniausiais laikais jie jaudino žmoniją, būta tuomet ir sapnų aiškintojų, tai rodo ir biblija. Mūsų laikais šituos dalykus yra tyrinėjęs Z. Froidas, bet gaugelis jo aiškinimų yra nepagrįsti. Dažniausia iš sapnų buvo stengiamasi atspėti ateitį, tačiau šito padaryti neįmanoma, tai tuščios fantazijos.

Miegant organizmas ilsisi ne visas. Nesiliauja kraujo apytakos ir smegenų veikla, virškinimas, miegantis žmogus vartosi.

Vyresnis žmogus paprastai sunkiai užmiega, nors jis ir nori lengvai užmigti. Jis skundžisi nemiga ir tomet, kai miegama paviršutiniškai, kai jo miegą nutraukia nemiegojimo tarpsniai. Neramiai gulintis žmogus miega nekietai, ir jį lengvai gali prižadinti net ir menkiausias garsas. Toks žmogus užsiprogramuoti miegojimo laiką. Kietai miegantis žmogus atsikelia mieguistas, susnūdęs. Daugelis žmonių per per miegus šneka, vartosi, griežia dantimis, dejuoja. Šiuos reiškinius lydi slogūs sapnai.

Seno žmogaus miegas nekietas, su pertrūkimais. Jis lengvai nubunda, retai miega kietai. Daugelis tik snūduriuoja – tai ir yra ppusiau nemiegojimo būsena; dažnai jis miegodamas gali kalbėti ir su kitu žmogumi, tik nevisuomet tas pokalbis būna logiškas. Sklerozę turintis senas žmogus gali užmigti ir sėdėdamas.

Žmonės pagal miegojimo tipą miega yra nevienodi. Vini anksti keliasi ir anksti gula, kiti ir vėlai gula, ir vėlai keliasi. Skirisi šių abiejų tipų kietumo laikas. Anksti gulantis žmogus kiečiausiai miega pirmosiomis valandomis, užtai jis lengvai atsikelia. Vėlai gulančio žmogaus kietas miegas nusistumia į ryto valandas, tad irjo poilsiui šios valandos yra reikalingiausios.

Daug ginčijamasi dėl miego po pietų. Greiti nuvargstančiam organizmui padeda rimtas poilsis, bet jis turi būti deramas. Pirma miego, teikiančio poilsį, sąlyga yra patogus gulėjimas, netrikdoma kraujo apytaka.

Miegantis žmogus vartosi, nes visuomet ieško patogiaisios padėties. Jei jis paprastai guli, tai būna neramus, tad jis verčiasi daugiau kaip aštuoniolika kartų (tiek reikia normaliai verstis). Žmogus vartosi ir todėl, kad dėl per didelės šilumos arba dėl slogos jam užsikemša viena šnervė. Tuomet jis verčiasi ant kito šono. Visa tai daroma refleksiškai, ir jei daugiau vartomasi žmogus jaučiasi neišsimiegojęs.

Tinkamiaisias miegojimo po pietų būdas: nusirengus pailsėti lovoje. Jei šitai padaryti neįmanoma, tai reikia atsegti visus drabužius, kurie bent kiek spaudžia.

Vyresni žmonės užsnūsta ir sėdėdami ant kėdės; vienas smegenų sklerozės požymių – žmogus užmiega valgydamas. Jiems pasitaiko užmigti iir pokalbio metu ar per paskaitą. Įprastas renginys, kai vyresni žmonės per paskaitą grumiasi sumiegu. Jų galvos svyra žemyn, jie išsigąsta. Tokio snaudulio metu žmogus nevisiškai praradęs sąmonę, jis girdikalbą, pasakytą jos dalį, įsimena kalbos nuotrupas, paskui, paskui gėdijasi, kad miegojo: stengiasi įrodyti, kad nemiegojo, pats kalba ir kartoja tai, ką gerai ar prastai yra nugirdęs.

Nubudusio žmogaus smegenų veikla dar kurį laiką būna nepakankama. Jei miego pakako, tai organizmas vėl būna atsigavęs ir yra darbingas. Jei miego trūksta, organizmas būna nepailsėjęs.

Vyresniems žmonėms būdingas dar vienas dalykas – neaišku, kada jie užmiega. Tiesiog sunku pasakyti, kada žmogus miega, o kada ne. Vyresniems žmonėms tokia būsena trunka ilgesnį laiką.

Ilgai trunkanti nemiga žmogų nepaprastai išvargina. Jis nebepailsi, subjūra jo nuotaika. Neišsimiegojęs žmogus būna išvargęs, neramus, vaidingas, nė dirbti nenori, be to, nepajėgia dorai dirbti. Užmigti negali tiek labai pailsėjęs, tiek nežmoniškai pervargęs žmogus, ypač jei dar jis susijaudina.

Kaip maišas (tik padėjęs galvą ant pagalvės) miega tik išvargęs žmogus, jis krinta į lovą – ir jau kaip negyvas.

Šiandien nerimastingas gyvenimas yra įgijęs pašėlusį tempą, mūsų dienų žmones kamuoja nemiga. Dauguma protinį darbą dirbančių žmonių vartoja migdomuosius. Pirmiau pabando vartoti silpnesnius, vėliau ima gerti vis stipresnius. Jau yra vadinamų kombinuoyų vaistų – iš pradžių jie

žmogų užmigdo, o vėliau jį kietai įmigdo.

Žmogus, vartojantis migdomuosius, nubudęs nebūna žvalus, ir jei jis nori greitai dirbti, tai rytą jam reikia griebtis gaivinamųjų (aktyvinamųjų) priemonių. Iš pat pradžių pakanka kavos, bet vėliau ji jau nebepadeda – reikia griebtis ko stipresnio. Ima suktis amžinas ratas: norėdamas užmigti žmogus geria migdomuosius, norėdamas būti žvalus – aktyvinamuosius. Visa tai anksčiau ar vėliau nualina organizmą.

Reikia ypač pabrėžti, kad barbiratų turinys raminamiejiir migdomieji seniems žmonėmsyra labai pavojingi. Jie daro poveikį kraujotakai, plaučiuose sukelia stazę; nnuo didesnių jų dozių susergama plaučių uždegimu. Dažnai juos geria norintys nusižudyti žmonės, tačiau tie vaistai sukelia menką apsinuodijimą – seną žmogų dar galima pagydyti, bet tų vaistų sukeltas plaučių uždegimas dažniausiai būna mirtinas.

Emocijos

Emocija (pranc. Emotion < lot. emoveo – jaudinu), jausmo pergyvenimo konkreti psichinė forma. Signalizuoja individui apie poreikio patenkinimą arba nepatenkinimą, reguliuoja jo organizmą ir organizmo aktyvumą. Emocijos yra teigiamos arba neigiamos, steniškos arba asteniškos. Poreikio patenkinimas paprastai sukelia teigiamąsias emocijas (pvz., džiaugsmo, malonumo), nepatenkinimas – neigiamąsias ((pvz., liūdesio, nemalonumo). Steniškos, arba aktyviosios, emocijos skatina organizmo aktyvumą, asteniškos, arba pasyviosios, slopina. Steniškosios emocijos paprastai sukuria įtampos, asteniškos – palengvėjimo, arba atomazgos, būsenas. Emocijų jėga ir vyksmas priklauso nuo jos reikšmingumo organizmui ir organizmo individualių ypatybių. Emocijas sukelia kkraujo apytakos, medžiagų apytakos, vidaus organų veiklos pakitimus ir tam tikrus iraiškos judesius (vadinamus emocijos kalba), apie individo emocijas signalizuojančius kitiems individams. Skiriamos specifinėsemocinių reakcijų ir būsenų rūšys: afektas, aistra, baimė, pyktis, nuotaika, stresas ir frustracija, nerimas, fobija, tai pat sudėtingos patologinės emocinės būsenos, pvz., depresija, euforija. Žmonių pojūčiai, suvokimai, vaizdiniai turi tam tikrą emocinį toną. Emocijas, susijusias su organizmo veikla poreikiais arba kenksmingų faktorių veikimu, turi žmonė ir gyvuliai. Žmonių emocijoms būdinga visuomeninis pobūdis, savita emocijų kalba. Žmogaus raidoje emocijų pagrindu susifofmavo jausmai.

Emocijų fiziologinius mechanizmus pradėta tirti XIX a. pab. Sukurta įvairių neurofiziologinių teorijų (pvz., V. Džeimso, ir N. Langės, V. Kanono ir S.berto, D. Lindslio). Emocijų fiziologiniai mechanizmai tiesiogiai susiję su instinktyvios veiklos ir motyvacijos mechnizmais (pvz., sotumo, aalkio, lytinės elgsenos reguliacijos). Emocijų fiziologiniams mechanizmams tirti sėkmingai naudojami elektrinio dirginimo metodai (hipotaliame, hipokampe ir kitose su viceralinių funkcijų reguliacija susijusiose požievio dalyse aptiktos emotogeninės zonos: baimės, pykčio, nediferencijuoti malonumo – nemalonumo centrai).

Literatūra:

„Tarybų Lietuvos Enciklopedija“

„Žmogus ir sveikata“