Civilinių teisės objektai

1. Civilinių teisės objektų samprata

Civilinių teisių objektai yra tai, į ką yra nukreiptos civilinės subjektyvinės teisės ir pareigos. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, įmonės ir turtiniai kompleksai, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais.

Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių aapyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Civilinių teisių objektai Naujajame Civiliniame kodekse yra apibrėžti Pirmojoje knygoje „Bendrosios nuostatos“ trečiojoje dalyje „Civilinių teisių objektai“.

Dėl objekto, kaip ir dėl teisinio santykio turinio, teisės literatūroje reiškiamos skirtingos nuomonės. Pirmiausia keliamas klausimas, ar civilinio teisinio santykio objektas yra struktūrinė šio santykio dalis, ar tik jo prielaida. Reiškiami samprotavimai, kad teisinio santykio objektas – dažniausiai daiktai ir kitos materialinės gėrybės, ttodėl jis neįeina į teisinio santykio sudėtį, yra materialus ir to santykio atžvilgiu išorinis reiškinys. Tokie samprotavimai iš esmės teisingi, bet nėra ir visiškai neginčytini, nes kai kurių teisinių santykių objektas yra paslaugos, neįgyjančios materialinės formos, pvz., pasaugos, pervežimo ir kkt. santykiuose.

Vieni teisininkai objektu laiko tai, į ką yra nukreiptos civilinės teisės ir pareigos, kiti tai, dėl ko atsiranda tas santykis, treti mano, kad gali būti net tokių civilinių teisinių santykių, kurie iš viso neturi objekto.

Mokslininkai, tvirtinantys, kad teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos civilinės teisės ir pareigos, dažniausiai laikosi vieningo teisinio santykio objekto teorijos. Jie mano, kad kiekvieno teisinio santykio objektas visada yra reguliuojamas faktinis visuomeninis santykis, kitaip tariant, teisinio reguliavimo dalykas ir teisinio santykio objektas yra tapatūs socialiniai reiškiniai, arba tvirtina, kad teisinio santykio objektas yra įpareigoto asmens elgesys, į kurį nukreipta teisę turinčio asmens subjektyvinė teisė.

Teisinis santykis atsiranda teisės normos pagrindu, bet pačios teisės normos teisinio santykio, juo labiau civilinio, nesukuria. Subjektyvinės tteisės ir pareigos, kartu ir teisinis santykis, atsiranda ne savaime, o dėl kokio nors daikto, kitokios materialinės ar nemateialinės gėrybės, skirtos teisės subjekto poreikiams beiinteresams tenkinti. Ta vertybė, dėl kurios atsiranda ir egzistuoja subjektyvinės teisės ir pareigos, ir yra teisinio santykio objektas.

Žymus ikirevoliucinės Rusijos teisininkas G.Šeršenevič, remdamasis ne mažiau žymiu vokiečių teisininku L.Enenneccerus, rašė, kad teisės objektas yra momentas, kuris tik ir pateisina teisinio santykio egzistavimą. Todėl beobjektyvinės teisės taip pat mažai įmanomos kaip ir besubjektyvinės teisės. Teisinio ssantykio objektu reikėtų laikyti ne tai, į ką yra nukreiptos teisės ir pareigos, bet tai, dėl ko jos atsiranda ir egzistuoja, nors yra mokslininkų, kurie tarp šių trumpų apibrėžimų skirtumų nemato.

Negali būti civilinių teisinių santykių, kurie neturi objekto. Civilinių teisinių santykių objektas yra ta gėrybė, kuri reikalinga teisės subjektui savo poreikiams bei interesams tenkinti ir yra reali jų tenkinimo priemonė. Asmuo perka namą, rūbus, kitus daiktus todėl, kad jų jam reikia. Civiliniai teisiniai santykiai neturintys objekto, būtų beprasmiški.

2. Civilinių teisių objektų rūšys

Pagrindinės civilinių teisių objektų rūšys yra šios:

1) daiktai,

2) kūrybinės veiklos rezultatai,

3) veiksmų rezultatai,

4) asmeninės neturtinės vertybės.

Trumpai pristatysime civilinių teisių objektų rūšis.

2.1. Daiktai

Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda dėl daiktų, todėl daiktai yra pagrindinis, daugiausia paplitęs civilinės teisės objektas. Daiktai yra nuosavybės, tiekimo, pirkimo-pardavimo, mainų, paveldėjimo ir daugybės kitų teisinių santykių objektai. Teisine prasme daikto sąvoka skiriasi nuo filosofinio daikto supratimo ir nuo kasdien vartojamo žodžio „daiktai“. Daiktai kaip civilinių teisinių santykių objektai gali būti tiek gamtos dalykai, pavyzdžiui, miškas, gyvulys ir pan., tiek žmogaus darbu sukurti dalykai, pavyzdžiui, statiniai, transporto priemonės, drabužiai i rt.t. Jie gali būti gyvi ir negyvi, taip pat tam tikromis sąlygomis skysti ir dujiniai kūnai, pavyzdžiui, induose, rrezervaruaruose vanduo, dujos ir pan. Visi šie dalykai turi tenkinti kokius nors žmogaus poreikius.

Civilinės teisės mokslas nagrinėja tik teisinę daiktų savybių reikšmę. Atsižvelgiant į ekonominę daiktų paskirtį, į teisės normose apibūdintas daiktų fizines ir kitas savybes, daiktai pagal įvairius kriterijus klasifikuojami į šias grupes:

1) gamybos priemones ir vartojimo reikmenis,

2) apibrėžtus individualiais požymiais ir apibrėžtus rūšiniais požymiais,

3) suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius,

4) daliuosius ir nedaliuosius,

5) pagrindinius ir priklausinius,

6) paprastus ir sudėtingus,

7) vaisius ir pajamas.

Ypatingą daiktų grupę sudaro pinigai ir vertybiniai popieriai.

Pinigai

Pagal naujojo Civilinio kodekso 1.100 straipsnį pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė.

Vertybiniai popieriai

Pagal naujojo Civilinio kodekso 1.101 straipsnį vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui paskolintų lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.), teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir kt.), teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą sumokėti, pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms (indeksui ir kt.). Vertybiniu popieriumi taip pat laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą (čekiai) ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) arba kuris įrodo nuosavybės teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai), taip pat dokumentas, patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius popierius (išvestinis prekinis vertybinis popierius). Įstatymų numatytais atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai, kurie yra pažymimi (įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose.

Vertybiniai popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai. Pirminiai vertybiniai popieriai patvirtina šio straipsnio 1 dalyje numatytas jų turėtojo teises ir pareigas, išskyrus teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius, taip pat teisę gauti tam tikrų pajamų ar pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms. Šias išskirtines teises ar pareigas patvirtinantys vertybiniai popieriai vadinami išvestiniais vertybiniais popieriais.

Vertybiniai popieriai gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai vertybiniai popieriai.

Piniginis vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija).

Čekis, kaip vertybinis popierius, – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą

pinigų sumą čekio turėtojui.

Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis).

Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui.

Paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame

nurodytą sumą.

Nuosavybės vertybinis popierius suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno (akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt.), išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno ddalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises.

Akcijos gali būti vardinės arba pareikštinės, paprastos arba privilegijuotos,

materialios ir nematerialios.

Prekinis vertybinis popierius suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip ppat teisę gauti prekių (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.).

Konosamentas, kaip vertybinis popierius – tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti.

Konosamentas gali būti pareikštinis, orderinis arba vardinis. Jeigu konosamentas buvo sudarytas keliais egzemplioriais, tai, išdavus krovinį pagal pirmą pateiktą konosamentą, kiti konosamento egzemplioriai netenka teisinės galios.

Vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai.

Indėlio liudijimas (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas.

Indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiamieji ar neperleidžiamieji.

Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis vertybinis popierius, patvirtinantis, kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei ttam tikrą pinigų sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio vertybinio popieriaus turėjimo laiką.

Vertybiniai popieriai privalo turėti įstatymų nustatytus rekvizitus. Jeigu privalomų rekvizitų nėra, vertybinis popierius negalioja, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Žemės sklypas

Civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai.

Įmonės ir turtiniai kompleksai

Civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu uužsiimančiam (pelno

siekiančiam) asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Įmonė yra laikoma nekilnojamuoju daiktu.

Turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma.

2.2. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės

Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.

Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų.

1.115 straipsnyje yra apibrėžtos asmeninės neturtinės teisės.

Civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės.

Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis.

2.3. Komercinė (gamybinė) ir profesinė paslaptis

Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai.

Informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama šio kodekso nustatytais būdais.

Asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu.

Komercinę (gamybinę) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais.

Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Šią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių numatytas pareigas. Atvejus, kuriais profesines teisesir pareigas atliekant gauta informacija nepripažįstama profesine paslaptimi, nustato įstatymai. Dėl neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais šio kodekso nustatytais pagrindais.

3. Veiklos rezultatai

Plačiau šiame referate panagrinėsime civilininių teisių objektą – veiklos rezultatus. Galima būtų suskirstyti į dvi grupes:

1) intelektualinės veiklos rezultatai,

2) kiti įvairūs veiksmai ir jų rezultatai.

3.1. Veiksmų rezultatai

Veiksmų rrezultatai taip pat dažnai reiškiasi kaip civilinių teisinių santykių objektai. Naujajame Civiliniame kodekse jie labai trumpai yra apibūdinti III dalyje „Civilinių teisių objektai“ V skyriuje 1.113 straipsnyje. Čia yra tik pasakyta, kad civilinių teisių objektai yra įvairūs veiksmai ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir kt.).

Kitoje teisinėje literatūroje teorijos apie veiklos rezultatus irgi nedaug galima terasti. Gal būt šis civilinių teisių objektas nėra dar labai gerai išnagrinėtas.

Veiksmai yra tam tikras žmogaus elgesys. Prievoliniuose teisiniuose santykiuose veiksmai gal būti teigiami – aktyvūs (pavyzdžiui, turto perdavimas, darbo atlikimas, pinigų sumokėjimas ir pan.) arba neigiami – pasyvūs, t.y. susilaikymas nuo tam tikrų veiksmų. Veiksmai atliekami, siekiant atitinkamų rezultatų. Todėl prievoliniuose teisiniuose santykiuose objektas yra ne patys veiksmai, o jų rezultatai. Veiksmų rezultatai būna įvairūs.

Tačiau daugelis teisininkų mano, kad kai kurių civilinių teisinių santykių objektą sudaro ne veiksmų rezultatai, o patys veiksmai. Apie veiksmus, kaip civilinės teisės bei teisinių santykių objektus, kalbama tada, kai vienas asmuo teikia kokias nors paslaugas kitam, bet tos paslaugos, nors ir sudaro veiksmų rezultatą, neįgyja daiktinės formos ir gali būti naudojamos kartu su veiksmu arba jam pasibaigus. Pavyzdžiui, krovinio pervežimas, pasauga, koncertas ir pan.

Kiekvieną veiksmą galima prilyginti priežasčiai, kuri sukelia tam

tikrą padarinį – rezultatą. Krovinio pervežėjo veiksmų rezultatas yra krovinio perkėlimas iš vieno erdvės taško į kitą: pasaugos rezultatas – daikto išsaugojimas; koncerto artistų veiksmai sukelia klausytojui tam tikrą malonumą, estetinį pasigėrėjimą, praturtina jo dvasią. Krovinį duodame pervežti ne dėl pačios

pervežėjo veiklos, bet dėl jos rezultato, kad krovinys nustatytu laiku būtų nugabentas į sutartą vietą. Jeigu pervežėjas užduotį ir įvykdo, bet nesilaiko pergabenimo termino, jam atsiranda teisinė atsakomybė. Lygiai tas pats su pasauga. Daiktus duodame saugoti dėl to, kad jjie nepražūtų ar nenukentėtų. Mums svarbu ne saugotojo veikla, bet jos rezultatas.

Kiti civiliniai teisiniai santykiai atsiranda dėl veiksmų, kurių rezultatas yra pagaminti daiktai (pavyzdžiui, pagal rangos sutartį pasiuvamas kostiumas ir pan.) arba naudingas rezultatas, gėrybė (pavyzdžiui, pagal rangos sutartį batų remontas, pagal pervežimo sutartį daiktų pervežimas). Tokie veiksmų rezultatai, kurie tenkina žmonių materialinius ir dvasinius poreikius, vadinami patarnavimais. Patarnavimas teisine prasme – tai civilinis teisinis santykis, kurio objektas yra darbu sukuriamas naudingas rezultatas, gėrybė. Patarnavimų prievoliniai santykiai yra labai įįvairūs.

Vienais atvejais veiksmų rezultatai pasireiškia materialiniais dalykais, pavyzdžiui, pagaminamas naujas daiktas, remontuojamas, valomas, pervežamas daiktas ir pan. Tokie veiksmų rezultatai yra materialūs, egzistuojantys atskirai nuo jų atlikėjo. Patarnavimo rezultatai atskiriami nuo darbo veiklos, gamybos akto ir įgauna savarankišką formą. DDėlto, atlikus veiksmus, jų rezultatus galima panaudoti atitinkamiems poreikiams tenkinti. Kitais atvejais patarnavimai nesukuria savarankiškų rezultatų, kurie egzistuotų atskirai nuo patarnavimo atlikėjo (pavyzdžiui, artisto daina, kuri neįrašoma į juostą, kalbos mokytojo paskaita ir pan.). Tokiais patarnavimais žmogaus poreikius tenkina tiktai pati atlikėjo veikla, ir patarnavimai neįgauna atskiros formos. jie neatskiriami nuo paties atlikėjo ir be jo negali būti pakartoti, tačiau teisiniai santykiai atsiranda dėl šių veiksmų rezultatų. Todėl paslaugas reikia suprasti ne kaip veiksmą, o kaip veiksmo rezultatą – naudingą efektą, kuris yra tų veiksmų padarinys.

Pateiksime kai kuriuos sutarčių pavyzdžius, kuriuose civilinių teisių objektai – veiksmų rezultatai.

Naujajame Civiliniame kodekse XXXV skyriuje pateikta paslaugų sutarties samprata. Paslaugų sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja kitai sutarties šaliai suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio ((intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus pagal kliento užsakymą), o klientas įsipareigoja už tai apmokėti. Tai gali būti tik tokios paslaugos, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ir kitokių pavaldumo santykių. Tai gali būti asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, mokymo, audito, konsultacinių, informacijos, turizmo ar kitokios atlygintinos

paslaugos. Taigi čia civilinių teisių objektas yra jau atlikto veiksmo (paslaugos) rezultatas – atlikto audito išvada, suteikta informacija, medicininė paslauga ar kt.

Šio skyriaus trečiajame sskirsnyje pateikta turizmo paslaugų teikimo sutarties samprata. Šioje sutartyje viena šalis – turistinės kelionės organizatorius – įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę, bei suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę turistinės kelionės dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Turistas įsipareigoja turistinės kelionės organizatoriui apmokėti už suteiktas paslaugas. Kelionės organizatorius privalo teikti informaciją: viešai reklamuodamas savo teikiamas paslaugas privalo teikti neklaidinančią įstatymų nustatytos formos ir turinio informaciją (nurodyti kelionės maršrytą, teikiamas kelionėje paslaugas ir įsipareigojimus, valiutų keitimo sąlygas ir tvarką, valstybių sienų perėjimo tvarką, lankomų vietų epidemiologinę būklę, profilaktines priemones, vakcinaciją, dokumentų ir turistinės kelionės sutarties įforminimo tvarką bei sąlygas ir kt. Kelionės organizatorius privalo prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą įteikti turistui rašytinį dokumentą, kuriame būtų išsami įstatymu nustatyta informacija, jeigu ši informacija turistui nebuvo žinoma iš jam pateikto kelionės prospekto ar kito dokumento. Turistinių paslaugų teikimo sutartis turi būti rašytinė. Joje ar jos priede, kuris yra neatskiriama sutarties dalis, privalo būti nurodyta: kelio nės organizatoriaus rekvizitai, turisto asmens duomenys ir gyvenamoji vieta, išvykimo, grįžimo data ir laikas, lankomos vietos ar šalys, kelionėje teikiamos paslaugos, turizmo paslaugų užmokestis, mokėjimo bbūdai ir terminai ir kitos sąlygos. Šioje sutartyje civilinių teisių objektas – suteikta kelionė ir kitos turizmo paslaugos.

Naujojo Civilinio kodekso XXXVI skyriuje pateikta pavedimo sutarties samprata. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies vardu (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Pagal šią sutartį įgaliotinis gali atlikti šitokius teisinius veiksmus: įgaliotojo gynimas, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimas, procesinių veiksmų atlikimas įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus. Pavedimo sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė. Šioje sutartyje civilinių teisių objektas – įgaliotinio atlikti veiksmai.

Civilinio kodekso XL skyriuje aptartas toks veiksmas – vežimas. Pagal vežimo sutartis yra vežami keleiviai, kroviniai ir bagažas. Pagal keleivio vežimo sutatį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis

perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui. Keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą, o jeigu perduoda bagažą, tai ir už bagažo vežimą. Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu, o bagažo perdavimas – bagažo kvitu ar kitokiu dokumentu, numatytu transporto teisės aktuose.

Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir atiduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas arba gavėjas įsipareigoja uuž krovinio vežimą sumokėtą sutartą užmokestį.

Šiose vežimo sutartyse civilinių teisių objektas – krovinio pervežėjo veiksmų rezultatas, t.y. krovinio, keleivio, bagažo perkėlimas iš vieno erdvės taško į kitą. Čia svarbu ne pati pervežėjo veikla, bet jos rezultatas (pavyzdžiui, kad krovinys nustatytu laiku būtų nugabentas į sutartą vietą).

Civilinio kodekso XLII skyriuje aptarta pasaugos sutartis. Pasaugos sutartimi viena šalis ( saugotojas) įsipareigoja kitai šaliai (davėjui) saugoti jos perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą. Davėjas įsipareigoja saugotojui sumokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Pasaugos sutartis gali būti ir neatlygintinė. Fizinių asmenų sudaaryta pasaugos sutartis turi būti rašytinė, jeigu daikto (daiktų) vertė viršija penkis tūkstančius litų. Antrajame šio skyriaus skirsnyje aptarta prekių sandėliavimo sutartis. Pagal šią sutartį prekių sandėlis (saugotojas) įsipareigoja už atlyginimą saugoti prekių savininko (davėjo) jam perduotas prekes ir išsaugotas grąžinti nurodytam asmeniui. Čia prekių sandėliu laikomas juridinis asmuo (verslininkas), kurio pagrindinė veiklos rūšis yra saugoti prekes ir teikti kitas su prekių saugojimu susijusias paslaugas. Prekių sandėliavimo sutartis įforminama sandėliavimo dokumentu. Šiose sutartyse civilinių teisių objektas – perduoto daikto išsaugojimas.

Kaip matome iš pateiktų sutarčių pavyzdžių, civilinių teisių objektu gali būti veiksmų rezultatas.

3.2. Intelektinės veiklos rezultatai

Civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai,pramoniniai pavyzdžiai

bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). Šio nematerialaus rezultato išorinė išreiškimo forma gali būti labai įvairi. Ji priklauso nuo intelektualinės kūrybos pobūdžio. Išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka. Intelektinės veiklos rezultatai yra apibūdinti naujo Civilinio kodekso 1.111 straipsnyje. Pažeidus subjektyvines teises į kūrybinės veiklos rezultatus, jas gina autorinės, atradimų ir išradimų teisės normos.

Naujo CCivilinio kodekso 1.112 straipsnyje yra pasakyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų.

Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos.

Kūrybinio darbo rezultatas – kūrinys – nėra materialus objektas. Todėl santykių, kurie atsiranda sukūrus kūrinį, reguliavimui negalima taikyti daiktinės teisės normų, nors autorinių santykių reguliavimui ir taikomos bendras civilinis teisinis reguliavimo metodas – santykio dalyvių savarankiškumas, disponavimas savo teisėmis, turtinė atsakomybė, ieškininė pažeistų teisių gynimo tvarka.

Nurodyta kūrybinio darbo rrezultatų specifika, jų reikšmė ir lemia tai, kad sukūrus kūrinį, atsiranda nemažai ne turtinių santykių (autorystės santykiai, santykiai susiję su kūrinio paskelbimu, atgabenimu, platinimu, kūrinio neliečiamybe), o, panaudojus kūrinį, autoriui turi būti atlyginta už jo darbą. nustatant atlyginimo dydį, kūribinio ddarbo specifika reikalauja specialaus šių klausimų reguliavimo. Nurodytos aplinkybės ir lemia autorinių santykių reguliavimo specifiką.

Kūrinys – tai tam tikra forma objektyviai išreikštų idėjų, minčių, vaizdų visuma. Kūrinys yra objektyviai išreikštas, jei jį be autoriaus pagalbos gali suvokti ir atgaminti kiti asmenys. Kūrinys gali būti išreikštas žodine (vieša kalba, pranešimas, viešas atlikimas), rašytine (rankraštis, brėžinys, tipografiniai atspaudai ir pan.) formomis. Kūriniai gali būti išreikšti, naudojant mechanines ir kitokias technines įrašymo priemones, kino techniką ir pan.

Mokslo kūriniuose objektyvus idėjų pasaulis išreiškiamas sąvokomis. Mokslo kūriniams priskiriamos monografijos, moksliniai straipsniai, pranešimai,

mokymo literatūra ir pan. Literatūros kūrinyje idėjos išreiškiamos meniniais vaizdais. Literatūros kūriniams priskiriama grožinė proza, poezija, dramos kūriniai, literatūros kritikos, literatūros mokslo, menotyros darbai, populiari mokslinė literatūra vaikams.

Meno kūriniuose idėjos rreiškiamos įvairiomis priemonėmis: linijų ir spalvų deriniais, plastika, planais ir brėžiniais, kūno judesiais ir mimika, melodija, harmonija bei ritmu. Šiai kūrinių grupei priskiriami dailės (piešiniai, grafika, tapyba, skulptūra), architektūros, choreografijos, muzikos (simfonija, opera, baletas, daina, preliudas ir pan.) kūriniai.

Kūrinys, kaip autorinės teisės objektas, turi būti kūrybinio darbo rezultatas. Kūrybinis darbas – tai ne paprastas atgaminimas to, kas žinoma, o naujų idėjų, minčių, vaizdų visumos sukūrimas arba žinomų idėjų, minčių, vaizdų išreiškimas nauja forma. Antai mokslo kūriniai pateikia skaitytojui nnaujas idėjas, mintis, o mokslo populiarinimo darbai, paprastai, pateikia originalia, visiems suprantama forma mokslui jau žinomas idėjas.

Negali būti autorinės teisės dalyku teisės aktai, oficialūs dokumentai, senovės aktai ir kultūros paminklai, lilaudies kūryba, kurios autoriai nežinomi, telefonų abonentų sąrašai ir pan. Taip pat nepripažįstamos savarankišku autorinės teisės dalyku meno kūrinių kopijos, nes kopijavimas nelaikomas kūrybiniu darbu.

Atradimu pripažįstamas anksčiau nežinomų, objektyviai egzistuojančių materialaus pasaulio dėsningumų, ypatybių ir reiškinių, kurie iš esmes pakeičia pažinimo lygį, nustatymas. Atradimui padaryti reikia kūrybinio darbo, tačiau atradimo autorius nesukuria nauja, o atranda nauja. Atranda tai, kas iki tol žmonijai nebuvo žinoma. Pavyzdžiui 1887 m. elektromagnetinius virpesius atrado vokiečių mokslininkas H.Hercas. Atradimo autoriui yra suteikiamos šios teisės:

1) autorystės teisė,

2) teisė suteikti atradimui vardą arba specialų pavadinimą,

3) teisė į atlyginimą.

Išradimą galime apibrėžti kaip naują, savo esme išsiskiriantį ir duodantį teigiamą efektą, techninį uždavinio sprendinį bet kurioje ūkio, socialinio ir kultūrinio, šalies gynybos srityje. Jam būdingas naujumas, esminiai skirtumai ir teigiamas efektas. Jei nėra nors vieno iš šių požymių, pasiūlymas negali būti pripažintas išradimu.

Išradimai skirstomi į grupes pagal keletą požymių. Kadangi išradybos dalyku gali būti konstrukcijos, technologiniai procesai ir medžiagos, todėl skiriami:

a) konstrukciniai,

b) technologiniai,

c) receptiniai išradimai.

Pagal sukūrimo būdą išradimai ggali būti:

a) pionieriniai išradimai,

b) išradimai, turintys prototipus,

c) kompoziciniai išradimai,

d) perkeltiniai išradimai.

Pagal savitarpio faktinį ir teisinį ryšį gali būti pagrindiniai ir papildomi išradimai.

Išradėjai ir racionalizatoriai turi šias asmenines ne turtines ir turtines teises:

1) autorystės teisę,

2) teisę suteikti išradimui savo vardą arba specialų pavadinimą,

3) teisę į atlyginimą.

4) teisę į lengvatas.

Ir autorinių, ir išradimų teisinių santykių turiniui būdinga autorystės teisė. Nors abiejų grupių teisinių santykių dalykas yra kūrybinio darbo rezultatai: autorinės teisės – mokslo, literatūros ir meno kūriniai; išradimų teisės – išradimai bei racionalizaciniai pasiūlymai, bet tarp šių objektų yra ir esminių skirtumų. kūrinys yra glaudžiai susijęs su kūrėjo asmenybe, tokio pat kūrinio niekas kitas negali sukurti. kūrinyje neišvengiamai atsispindi individualūs kūrėjo asmenybės bruožai: jo pažiūros, patirtis, išsilavinimas ir net charakteris. Išradybą lemia ne tik asmeniniai išradėjų gebėjimai, bet ir jau pasiektas mokslo ir technikos vystymosi lygis, gamybos, kultūros, sveikatos apsaugos, šalies gynybos poreikiai. Čia galimi atvejai, kai vienodus techninius sprendinius savarankiškai padaro du ar daugiau asmenų.

Atradimas nuo išradimo skiriasi tuo, kad jo negalima betarpiškai panaudoti pramonėje. Todėl teisės normos jo panaudijimo nereguliuoja. be to, atradimai nepatentuojami.

Pagal naujojo Civilinio kodekso XXXIV skyriaus nuostatas gali būti sudaromos mokslinio tyrimo, bandomųjų, kkonstravimo ir technologinių darbų atlikimo sutartys. Čia viena šalis įsipareigoja pagal kitos šalies (užsakovo) techninę užduotį atlikti mokslinius tyrimus, o pagal bandomųjų, konstravimo ar technologinių darbų sutartį – parengti naujo gaminio pavyzdį arba jo gamybos konstrukcijos dokumentus ar naują technologiją, o užsakovas įsipareigoja priimti darbą ir už jį sumokėti. Šalių teisės į darbų rezultatus apibrėžtos šio skyriaus

6.710 straipsnyje. Atliktų darbų rezultatus sutarties šalys turi teisę naudoti tiek, kiek sutartyje nustatyta, ir sutartyje nustatytomis sąlygomis. Jeigu sutartyje tai nenumatyta, tai užsakovas turi teisę naudoti jam perduotus darbų rezultatus, o vykdytojas turi teisę naudoti gautus darbo rezultatus savo reikmėms.

IŠVADOS

Civilinio teisinio santykio objektas yra tai, į ką yra nukreiptos civilinės teisės ir pareigos.

Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, įmonės ir turtiniai kompleksai, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

Pagrindinės civilinių teisių objektų rūšys yra šios:

1) daiktai,

2) kūrybinės veiklos rezultatai,

3) veiksmų rezultatai,

4) asmeninės neturtinės vertybės.

Veiklos rezultatus galima būtų suskirstyti į dvi grupes:

1) intelektualinės veiklos rezultatai,

2) kiti įvairūs veiksmai ir jų rezultatai.

Veiksmų rezultatai naujajame Civiliniame kodekse jie labai trumpai yra apibūdinti III dalyje „Civilinių

teisių objektai“ V skyriuje 1.113 straipsnyje.

Veiksmai atliekami, siekiant atitinkamų rezultatų. Todėl prievoliniuose teisiniuose santykiuose objektas yra ne patys veiksmai, o jų rezultatai. Veiksmų rezultatai būna įvairūs.

Apie veiksmus, kaip civilinės teisės bei teisinių santykių objektus, kalbama tada, kai vienas asmuo teikia kokias nors paslaugas kitam, bet tos paslaugos, nors ir sudaro veiksmų rezultatą, neįgyja daiktinės formos ir gali būti naudojamos kartu su veiksmu arba jam pasibaigus. Pavyzdžiui, krovinio pervežimas, pasauga, koncertas ir pan.

Kiti civiliniai teisiniai santykiai aatsiranda dėl veiksmų, kurių rezultatas yra pagaminti daiktai arba naudingas rezultatas, gėrybė. Tokie veiksmų rezultatai, kurie tenkina žmonių materialinius ir dvasinius poreikius, vadinami patarnavimais. Paslaugas reikia suprasti ne kaip veiksmą, o kaip veiksmo rezultatą – naudingą efektą, kuris yra tų veiksmų padarinys.

Civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma.

Išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kkai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka.

4.Panaudota literatūra

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (naujas).- Vilnius:Saulužė, 2001.-448 p.

2. Lietuvos Respublikos Civinis kodeksas (senas).-Vilnius:Teisinės informacijos centras prie teisingumo ministerijos, 1994.-337p.

3. Staskonis V. ir kt. Civilinė teisė.- vadovėlis, 1997.

4. Vitkevičius P. CCivilinė teisė. -1998.

5. Šatas J. Komercinės teisės subjektai. – 1998.