Partijų sistemų (tipų) įtaka pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumui

Įvadas

Liberaliosiose demokratijose pagrindinė problema

gali būti ne tiek identifikuoti geras institucijas,

kiek jas įgyvendinti ir išlaikyti.

G. Brennanas ir L. Lomasky1

Didžiųjų sisteminių perėjimų laikotarpis pasaulyje, atrodo, baigėsi. Persiritus trečiajai demokratizacijos bangai ir visoms valstybėms pasirinkus savo institucijų sąrangos modelius, jie per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino ir sugebėjo „apaugti“ įvairių politikos veikėjų interesais. Tai nereiškia, kad pasaulyje instituciniai modeliai nekeičiami, tačiau tokie pokyčiai vyksta tik atskirose valstybėse ir dažniausiai yra tik inkrementiniai. Todėl galima tvirtinti, jog politinės sistemos „žaidimo taisyklės“ stabilizavosi ne tik senosiose, „„tradicinėse“ Vakarų demokratijose, bet ir pastaraisiais dešimtmečiais lyginamosios politikos tyrimų objektais tapusiose Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje bei Vidurio ir Rytų Europoje.

Tokia institucijų „institualizacija“ atsiliepė ir lyginamosios politikos tyrimų pobūdžiui. Ankstyvosios normatyvinio pobūdžio diskusijos dėl įvairių institucinių modelių tinkamumo perėjimo sąlygomis, pavojų ir pranašumų užleido vietą pasirinktų institucinių modelių veikimo (stabilumo bei efektyvumo) studijoms. Nuo „geriausio“ institucinio modelio paieškų (net jei autoriai atsargiai užsimindavo, jog tinkamiausio modelio nėra, o kiekvienai valstybei tinka tas modelis, kuris. labiausiai tinka), metodologiškai pasireiškusių „tarprūšiniu“ ((most-different-systems design) lyginimu, pereita prie pasirinktų modelių „vidurūšinių“ (most-similar-systems design) tyrimų. Kita vertus, tokių sisteminių tyrimų kol kas yra gerokai mažiau negu normatyvinio-taikomojo institucionalizmo studijų.

Šis darbas yra mėginimas pateikti sisteminę vieno institucinio modelio analizę vienu jo veikimo aspektu. Bendriausias ddarbo tikslas yra susieti ką tik aptartas „normatyvinę“ ir „pozityvistinę“ lyginamosios politikos institucinių tyrimų kryptis, t. y. naudojant politinių sistemų veikimo duomenis, patikrinti hipotezę, kuri pirmiausia buvo iškelta, remiantis ankstesniais „normatyviniais“ teoriniais tyrinėjimais (tiesa, šiame darbe hipotezė remiasi nebe šiais tyrimais, o modelio logika, tačiau išlieka iš esmės nepakitusi). Taigi šiame darbe bus tiriamos politinės sistemos, pasirinkusios pusiau prezidentinį valdžios institucijų sąrangos modelį. Analizės objektas yra šio institucinio modelio stabilumas ir jo priklausomybė nuo vieno kontekstinio kintamojo — partijų sistemos tipo (kuris, kaip bus paaiškinta žemiau, šiame darbe apibrėžiamas „tradiciškai“ — pagal relevantinių politinių partijų skaičių, o operacionalizuojamas naudojant lygiasvorių partijų skaičiaus kriterijų). Reikia pripažinti, kad tyrimui renkantis pusiau prezidentines politines sistemas, daroma gana drąsi ir potencialiai ginčytina prielaida (bent jjau remiantis pastarųjų kelerių metų diskusijomis ir Lietuvos, ir Europos teorinėje literatūroje), jog pusiau prezidentiniai institucijų sąrangos modeliai sudaro atskirą institucinių modelių tipą — tačiau ši prielaida bus įrodyta darbo pradžioje. Be jau minėto bendriausio darbo tikslo, keliami dar du labiau specifiniai. Pirma, darbe mėginama patikrinti keliamą hipotezę ir atsakyti į klausimą, ar skirtingi partijų sistemų tipai gali paaiškinti pusiau prezidentinių politinių sistemų stabilumą arba nestabilumą. Vis dėlto, antra, hipotezė implikuoja gerokai platesnę tyrimo dienotvarkę negu įmanoma įgyvendinti šiame darbe, ttodėl jame taip pat siekiama suformuoti teorinį pagrindą ateities tyrimams šioje srityje.

Taigi šiame darbe bus tikrinama hipotezė, kad pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumas priklauso nuo partijų sistemos pobūdžio: kuo mažesnė partijų sistemos fragmentacija (ir poliarizacija), tuo pusiau prezidentinė politinė sistema stabilesnė. Dar tiksliau, stabiliam pusiau prezidentinės sistemos veikimui reikia dichotominės — dviejų partijų arba dviejų stabilių partinių blokų — partijų sistemos. Kaip jau esu parodęs anksčiau2, partijų sistemos pobūdis yra vienas iš vadinamųjų „ekstrakonstitucinių“ kintamųjų, kurie yra itin svarbūs pusiau prezidentinių valstybių stabilumui. Kiti „ekstrakonstituciniai“ kintamieji — tokie kaip politinės sistemos tradicijos, politikų asmeninės savybės bei jų ryšių su partijomis pobūdis — neabejotinai lieka reikšmingi, tačiau kiekvienoje konkrečioje politinėje sistemoje jie daugiau ar mažiau atsitiktiniai. Tuo tarpu mažai fragmentuota (dichotominė) ir įcentrinė partijų sistema yra sisteminė stabilumo sąlyga. Taigi šis darbas priklauso institucinei tyrinėjimų krypčiai, priimančiai pamatinę prielaidą, jog institucijos kaip paskatomis grįstos struktūros daro įtaką ar net determinuoja politinės sistemos veikimą. Šiuo požiūriu darbas yra neišvengiamai šališkas, nes atsiribojama nuo daugelio kitų galbūt reikšmingų veiksnių.

Darbo hipotezę korektiška taikyti politinėms sistemoms, jau įtvirtinusioms savo institucinius modelius. Kitaip sakant, ji a priori neapima tokių sisteminiam stabilumui svarbių veiksnių kaip vadinamasis „demokratijos mokymasis“. Nesigilinant į detales, kurios nepatenka į šio ddarbo sferą, svarbiausia „demokratijos mokymosi“ proceso fazė paprastai sutampa su institucinių modelių pasirinkimu ir pirminiu įtvirtinimu. Visiškai gali būti, kad šiuo periodu pusiau prezidentinių — kaip tikriausiai ir kitokių — politinių sistemų stabilumui ir apskritai valstybės politinei kultūrai svarbiau (tiesa, priklausomai nuo struktūrinių valstybės ypatybių: socialinės stratifikacijos, politiškai reikšmingų visuomenės takoskyrų ir pan.) turėti ne dvipartinę sistemą, bet daugpartines koalicijas, kurios politiniams veikėjams suteiktų pirmųjų kompromiso pamokų3.

Tiesa, ypač turint galvoje pastarąją išlygą, hipotezė, jog dichotominės (dvipartinės) partijų sistemos susijusios su politinės sistemos stabilumu, gali pasirodyti triviali bet kokiai politinei sistemai4. Iš tikrųjų, nuo pat šeštojo dešimtmečio besitęsiančiame dažnai normatyviniame ginče apie „geresnę“ partijų sistemą buvo laikomasi tokios nuomonės5, tačiau pateikta ir priešingų argumentų. Kitaip sakant, neatsižvelgiant į institucinį modelį arba tiriant vien Europos politines sistemas (iki pusiau prezidentizmo sąvokos pasirodymo jos beveik visada buvo priskiriamos parlamentiniam modeliui), galima daryti išvadą, jog ir dvipartinės, ir daugpartinės sistemos suderinamos su valstybės politiniu stabilumu. Vis dėlto prie partijų sistemos matmens pridėjus institucinio modelio matmenį, jau galima daryti instrumentinės naudos suteikiančias išvadas apie partijų sistemų poveikį stabilumui. Ir atvirkščiai: lyginamosios politikos tyrėjams vėl susidomėjus institucionalizmu, ypač taikomuoju jo variantu, buvo iškelta hipotezė, jog „institucinis pasirinkimas yra svarbus“ ne tik savaime, bet ir kartu ssu partijų sistema — ir kad daugpartinė sistema sunkiai suderinama su vieno iš institucinių modelių — prezidentizmo, pirmiausia Lotynų Amerikos prezidentizmo, stabilumu6.

Šis darbas iš esmės kelia tą pačią hipotezę kitam instituciniam modeliui — pusiau prezidentizmui. Tai nėra nauja hipotezė, tačiau ji galėjo būti suformuluota savotišku indukcijos būdu, apibendrinant vieno atvejo — Prancūzijos Penktosios respublikos pusiau prezidentizmo — analizę7. Šis darbas bus skirtas pagilinti teorinį problemos supratimą, pagrindžiant hipotezę ne empirinių stebėjimų apibendrinimu, bet vidinėmis pusiau prezidentinio modelio ypatybėmis — ne tik formaliomis jo sąlygomis, bet ir politikos proceso logika. Todėl prieš detaliau aptariant hipotezę, bus įrodyta, jog pusiau prezidentinis modelis yra atskiras institucinės sąrangos modelis su savita logika. Tačiau svarbiausia, kad ši hipotezė, nors preliminariai suformuluota dar ankstyvojoje teorinėje institucionalistų diskusijoje, taip ir nebuvo patikrinta empiriškai, todėl empirinis jos patikrinimas ir yra šio darbo šerdis. Nusprendžiau šią hipotezę tikrinti kiekybiškai, t. y. ne analizuodamas atskirų valstybių politinę praktiką (nors šis būdas gali atrodyti patrauklesnis, nes gerokai praplečiamos „interpretavimo“ galimybės, be to, ankstesni lyginamieji pusiau prezidentizmo darbai rėmėsi tokiu metodu), bet konstruodamas visoms valstybėms bendrus kintamuosius ir ieškodamas jų sąryšių.

Pasirinktas hipotezės patikrinimo metodas kelia nemaža metodologinių keblumų, kurie bus aptarti atitinkamose šio darbo dalyse. Be techninių keblumų, pirmiausia sisteminių

duomenų ir patikimų tyrimo instrumentų trūkumo, čia vertėtų pabrėžti dvi pagrindines teorines problemas: partijų sistemos kaip kintamojo pobūdį bei politinės kultūros įtaką. Šio darbo tikslais partijų sistema laikoma nepriklausomu kintamuoju, stengiantis išvengti „regresijos iki begalybės“, nes, griežtai kalbant, partijų sistemą galima laikyti kitų kintamųjų — struktūrinių, istorinių, institucinių — padariniu, o šiuos — dar kitų veiksnių rezultatu. Nepaisant to, darbe pripažįstamas ir atvirkščias priežastinis ryšys: institucinės sąrangos modelis taip pat formuoja partijų sistemą.

Politinės kultūros problema, tiriant institucinių modelių stabilumą, yyra fundamentali ir iki šiol neišspręsta8, todėl bet koks geografinis tiriamo regiono apibrėžimas (arba atsisakymas jį apibrėžti) neišvengiamai yra „savavališkas“ sprendimas. Šio darbo pirmojoje dalyje bus nurodyti motyvai, renkantis valstybes analizei, tačiau dabar būtina pažymėti, kad, stengiantis sumažinti politinės kultūros kintamojo (ar jo ignoravimo) keliamą pavojų, šiame darbe bus tiriamos tik Europos pusiau prezidentinės politinės sistemos.

Vis dėlto net ir toks apribojimas palieka vieną esminę problemą — „Rytų“ ir „Vakarų“ skirtumus — dėl kurios galima kvestionuoti partijų sistemų kaip kintamojo aaiškinamąją galią. Kitaip sakant, kyla klausimas, ar „vakarietiškų“ pusiau prezidentizmo pavyzdžių sąlyginį stabilumą ir pokomunistinių — sąlyginį konfliktiškumą įmanoma paaiškinti partijų sistemų ypatybėmis, ar šie skirtumai yra politinės kultūros arba kitų struktūrinių kintamųjų padarinys. Šis darbas pateiks nevienareikšmį atsakymą: jame sstruktūriniai partijų sistemą formuojantys kintamieji nebus kontroliuojami (t. y. vakarietiškasis ir pokomunistinis pusiau prezidentizmas bus tiriamas kartu), tikrinant, ar pasirinktas aiškinimo modelis universalus. Toks skeptiškas požiūris į pokomunistinio pusiau prezidentizmo „ypatingumą“ bus pagristas kiekybinių tyrimų rezultatais. Tačiau, kita vertus, iš jų taip pat matyti, jog pokomunistinis pusiau prezidentizmas pagal kai kuriuos parametrus (vidutinę vyriausybių gyvavimo trukmę ir pan.) skiriasi nuo vakarietiškojo, ir tai palieka erdvės kitokiems („kontekstiniams“) aiškinimams.

1. Institucinių modelių trichotomija: pusiau prezidentizmas

Bet kokia pusiau prezidentinių politinių sistemų analizė su pirmosiomis metodologinėmis problemomis susiduria jau apibrėžiant tyrimo objektą. Pusiau prezidentinės politinės sistemos apibrėžimas turėtų pateikti formalius kriterijus, leidžiančius nustatyti būtinus ir pakankamus jos bruožus bei atskirti tokią politinę sistemą nuo kitų. Net jei paprastai sutariama, jog pusiau prezidentizmas ssusijęs su „dviguba valdžios struktūra“9, tai nesumažina konceptualių diskusijų. Dvi pagrindinės tokių diskusijų kryptys yra (1) bendroji — ar pusiau prezidentizmas turi teisę egzistuoti kaip atskiras klasifikacinis tipas, ir (2) specifinė — ar pusiau prezidentizmas turi būti apibrėžiamas vien konstituciniais, ar ir politinės praktikos kriterijais. Teigiamas atsakymas į pirmąjį klausimą leis pagrįsti šio darbo hipotezę ypatingomis pusiau prezidentizmo sąlygomis reikštis partijų sistemos įtakai. Išvados, nagrinėjant antrąjį klausimą, išryškins probleminius pusiau prezidentizmo aspektus, kuriais ir pagrįsta darbo hipotezė. Šioje darbo dalyje aabu klausimai apžvelgiami iš eilės.

1.1. Dichotomija ar trichotomija?

Pirmą kartą terminas „pusiau prezidentinis“ pavartotas 1957 m., apibūdinant Austrijos politinę sistemą (semipräsidiale Demokratie)10, o labiau įprastam Prancūzijos kontekstui — po dvejų metų (le régime semi-présidentiel)11. Tačiau akademinė šio termino vartosena siejama su Maurice’u Duverger, kuris jį pristatė 1970 m.12 ir patikslino bei išplėtojo vėlesniuose darbuose, iš kurių žinomiausias — angliškasis jo straipsnis 1980 m. žurnale European Journal of Political Research13. Nors Prancūzijoje teorinė diskusija apie pusiau prezidentizmo kaip sąvokos reikalingumą vyko jau iki tada, į pasaulinį (t. y. didele dalimi angliškąjį) lyginamosios politikos diskursą šis terminas atėjo dar vėliau, maždaug nuo devintojo dešimtmečio vidurio. Gali būti, kad kaip tik dėl pernelyg mažo laiko tarpo įsitvirtinti pusiau prezidentizmas tebėra diskusijų kelianti sąvoka, nors vis dažniau pripažįstamas kaip politinės sistemos tipas sui generis.

Tai, kad „parlamentizmo“ ir „prezidentizmo“ sąvokos buvo suformuluotos ir daugiau ar mažiau galutinę savo formą įgijo likus keliems dešimtmečiams iki pusiau prezidentizmo termino išplitimo14, gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių tebediskutuojama dėl politinių sistemų klasifikacijos dichotomijos ar trichotomijos15. Trys pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis atmetamas pusiau prezidentizmo egzistavimas, yra šie: (1) pusiau prezidentizmas tėra tik prezidentinio ir parlamentinio valdymo fazių kaita; (2) pusiau prezidentinėmis laikomos politinės sistemos iš tikrųjų yyra tik „vidurūšinės“ prezidentizmo ar (dažniau) parlamentizmo variacijos; (3) pusiau prezidentizmas yra (bet koks) tarpinis variantas kontinuume tarp prezidentinio ir parlamentinio valdymo16. Nė vienas iš šių argumentų neatrodo įtikinamas.

Pats „akademinio pusiau prezidentizmo“ pradininkas M. Duverger gali būti laikomas kaltu dėl pirmojo argumento paplitimo. Šį argumentą 1979 m. dienraštyje Le Monde pateikė George’as Vedelis, tvirtindamas, jog „[.] pusiau prezidentinė vyriausybė [.] būtų ne parlamentinės ar prezidentinės sistemų sintezė, bet prezidentinės ir parlamentinės fazių kaita, o tai visai kitas dalykas“, o M. Duverger jį pakartojo savo straipsnyje17 bei vėlesniuose darbuose18. Jo argumentacija, nors nevisiškai tiksliai suprasta19, Arendui Lijphartui leido padaryti išvadą, kad pusiau prezidentizmo kaip grynojo tipo neegzistuoja, o demokratinių politinių sistemų klasifikacija iš esmės yra dichotominė20. Tačiau tai, jog tam tikru laikotarpiu pusiau prezidentinių valstybių politinė praktika primena prezidentinę arba parlamentinę, anaiptol nereiškia, kad keičiasi jų konstituciniai rėmai — pusiau prezidentizmo unikalumas ir yra tas, kad šis institucinės sąrangos modelis leidžia, pats nesikeisdamas, atsirasti ar įsivyrauti (priklausomai nuo partijų sistemos ir kitų kontekstinių kintamųjų) įvairioms politinės praktikos rūšims21. Neaiškumą padeda išspręsti ir Roberto Elgie vyriausybės tipų klasifikacija22: pagal ją pusiau prezidentinė vyriausybė gali būti arba monokratinė (t. y. faktiškai vadovaujama prezidento arba premjero), arba padalyta — tačiau tai ne tas ppat kaip prezidentinė ar parlamentinė, mat abu pastarieji variantai priklauso monokratinės vyriausybės tipui.

Antrasis argumentas iš esmės remiasi tuo pačiu „politinės praktikos“ kriterijumi. Teigiama, jog, užuot išradinėjus trečiąjį tipą, derėtų pripažinti vidurūšinę dviejų „pagrindinių“ institucinių modelių įvairovę. Kitaip sakant, pusiau prezidentizmas tesąs tik „nereikalinga konceptualinė sumaištis“, nes pusiau prezidentinės valstybės priklauso arba prezidentinių, arba parlamentinių politinių sistemų poaibiui23. Tačiau šis argumentavimas remiasi vienu iš „konceptualaus pertempimo“ (conceptual stretching) variantų. Juo remiantis, tokios valstybės kaip Prancūzija priskiriamos parlamentinio valdymo tipui (pripažįstant, kad viena iš daugelio jo variacijų yra parlamentinis valdymas su visuotinai išrinktu prezidentu), tačiau parlamentinis valdymas apibrėžiamas pernelyg plačiai, kaip „režimas, kur vykdomoji ir legislatyvinė valdžia galiausiai turi sutarti dėl politikos“24. Tai bihevioristinis apibrėžimas — ir nors vėliau bus nurodyta, jog daugelis pusiau prezidentizmo apibrėžimų taip pat atsižvelgia į neformalius kriterijus, šiame apibrėžime išvis ignoruojamos kitos reikšmingos — konstitucinės bei struktūrinės ypatybės. Dar vienas šio argumento variantas yra tas, kad pusiau prezidentizmo tariamu išskirtinumu pridengiamas paviršutiniškas politinės praktikos išmanymas — atlikus tikslesnę analizę, konkrečios politinės sistemos tipą esą galima klasifikuoti remiantis bipoline klasifikacija, o pusiau prezidentizmą derėtų laikyti vienu iš parlamentinio valdymo potipių25. Atrodo, kad toks argumentavimas a priori atmeta pusiau prezidentizmo, kaip atskiro konstituciniais kriterijais apibrėžiamo institucijų sąrangos modelio

galimybę. Ištyrus konstitucines sistemas (o juo labiau pusiau prezidentinių valstybių politinės praktikos galimybes), būtų galima aptikti požymių, kurių neįmanoma suderinti su parlamentinio valdymo požymiais (kurie, be to, kaip bus parodyta 3 dalyje, ir yra labiausiai problemiški) — vienas iš tokių yra prezidento, turinčio atskirą demokratinį legitimumą, dalyvavimas, formuojant vyriausybę (bei ją atstatydinant26.

Trečiasis argumentas, implikuojantis, jog pusiau prezidentizmas neturi apibrėžtos vietos politinių režimų klasifikacijoje, yra jos pristatymas kaip tam tikro kontinuumo tarp prezidentinių ir parlamentinių modelių27, kuriame pusiau prezidentizmas vadinamas vvienu iš „mišrių modelių [.], kur vyriausybė savo prigimtimi yra tam tikra prezidentinės-vykdomosios ir parlamentinės vyriausybės atmaina“28. „Mišraus“ modelio nuostata klasifikuojant institucinius modelius, pasirodė labai gaji29, net jei tai, kas vadinama „mišriu“ modeliu, iš tikrųjų vertintina kaip atskiras politinės sistemos tipas30. Kontinuumo sampratą iš tikrųjų galėjo implikuoti pats priešdėlis „pusiau“ (semi-) ir vėlgi paties M. Duverger tvirtinimas esą „Suomija iš tikrųjų yra režimas esantis viduryje tarp prezidentinio ir parlamentinio režimų“31. Matthew Sobergas Shugartas ir Johnas M. Carey pasiūlė alternatyvų to ppaties institucinio modelio pavadinimą (premjero—prezidento režimas — premier-presidentialism) būtent dėl to, kad laiko tokį kontinuumą nepriimtinu, o šį institucinį modelį savitu, nesančiu jokio kontinuumo viduryje32. Tačiau lotyniškas priešdėlis, kaip pastebi Giovannis Sartoris, neimplikuoja jokio kontinuumo33, o ir pati teorinė M. DDuverger sąvoka, pasak A. Lijpharto, nesileidžia apibūdinama kaip distancijos tarp prezidentizmo ir parlamentizmo vidurys34. Taigi, pasak Thomaso Poguntkes, „[t]rys režimo tipai yra diskretiški reiškiniai. Iki tam tikro lygio jų veikimo pobūdis kai kuriais atvejais gali supanašėti, tačiau laipsniško perėjimo nuo vieno režimo tipo prie kito neleidžia jų specifinė funkcionavimo logika, kuri iš esmės yra tarpusavyje nesuderinama (mutually exclusive)“35. Tai pripažinimas, jog pusiau prezidentizmas turi savo, „trečiąją“ veikimo logiką.

Aptartieji argumentai prieš pusiau prezidentizmą kaip teorinę sąvoką sui generis, žinoma, nėra vieninteliai. Pavyzdžiui, kai kurių autorių pasipriešinimas institucinių modelių klasifikacijos trichotomijai remiasi epistemologiškai diskutuotina nuostata, jog papildomo institucinio modelio įtraukimas paskatins šį procesą tęsti ir toliau, įvedant vis naujas kategorijas, kol galų gale kiekviena valstybė bus pripažinta unikalia36. Vis dėlto atrodo, kkad pusiau prezidentizmą įmanoma pripažinti atskiru politinės sistemos tipu, pasižyminčiu ypatinga konstitucine valdžių sąranga (kuri netrukus bus konkrečiai apibūdinta). Tačiau tebelieka klausimas, ar konstitucinė, t. y. formali valdžių sąranga yra pakankamas kriterijus, norint daryti instrumentines išvadas apie pusiau prezidentizmo veikimą. Šis klausimas dabar ir bus aptartas.

1.2. Konstitucinis modelis ar tarpinstitucinių santykių praktika?

Pagrindiniu pusiau prezidentizmo skiriamuoju bruožu gali būti laikoma „konkurencinė dvivaldystė37“, t. y. dviejų turinčių demokratinį legitimumą valdžios centrų koegzistavimas. Tačiau detalesnis pusiau prezidentizmo apibrėžimas susiduria su problema, aar konkurencinė dvivaldystė turi būti tik formalus konstitucinės sąrangos kriterijus, ar ir tikrovėje fiksuojama tarpinstitucinių santykių praktika. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso valstybių, kurios apibūdinamos kaip pusiau prezidentinės, pasirinkimas, taigi ir šio darbo rezultatai.

Šiai teorinei diskusijai pamatus padėjo klasikinis M. Duverger apibrėžimas, pagal kurį „[p]olitinis režimas laikytinas pusiau prezidentiniu, jei jį sukūrusioje konstitucijoje dera trys elementai: (1) prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais; (2) jis turi gana svarbių galių; (3) jis dalijasi valdžią su (has opposite him) ministru pirmininku ir ministrais, kurie turi vykdomosios valdžios bei vyriausybės galią ir gali išlikti savo poste tik tol, kol parlamentas jais nereiškia nepasitikėjimo“38. Čia greta dviejų formalių kriterijų — visuotinių prezidento rinkimų ir vyriausybės priklausomybės nuo parlamento pasitikėjimo — jau įvesti du neformalūs — „gana“ svarbios galios ir valdžios „dalijimasis“ su ministru pirmininku. Todėl M. Duverger buvo kritikuojamas kaip neatskyręs konstitucinio režimo nuo aktualios politinės sistemos — jis ir pats tvirtino, jog svarbu ne žaidimo taisyklės, bet pats žaidimas39.

Žinomiausi vėlesni pusiau prezidentinės politinės sistemos apibrėžimai sekė M. Duverger tradicija, įtraukdami ir konstitucinius, ir politinės praktikos reikalavimus40. M. S. Shugartas ir J. M. Carey išskiria konstitucinius bruožus, kad vykdomosios valdžios vadovas renkamas visuotiniais rinkimais, o vyriausybė priklauso nuo parlamento. Tačiau kiti būtini premjero—prezidento rrežimo kriterijai yra politiniai: prezidentas, kitaip negu prezidentizme, nebūtinai yra „vadovas“, bet turi koegzistuoti su premjeru, vadovaujančiu vyriausybei. Be to, prezidentas turi politinių galių: teikti įstatymą referendumui ar teisminei peržiūrai. Prezidentas gali turėti kitų legislatyvinių galių — veto teisę ar dekretų leidybos teisę, jis dalyvauja teikiant premjero, ministrų bei kitų pareigūnų kandidatūras ir paprastai turi galią paleisti parlamentą, tačiau negali atstatydinti vyriausybės ar atskirų ministrų41.

G. Sartorio manymu, šiems kriterijams nepakanka diskriminuojančios galios. Ją jis bando padidinti, griežtindamas neformalius kriterijus. G. Sartorio pateikiamą pusiau prezidentizmo apibrėžimą sudaro du formalūs ir trys neformalūs kriterijai, kuriuos būtina taikyti bendrai: (1) valstybės vadovas (prezidentas) renkamas visuotiniu balsavimu — tiesioginiu ar netiesioginiu — fiksuotai kadencijai; (2) valstybės vadovas dalijasi vykdomąją valdžią su ministru pirmininku, sudarydamas dvigubą valdžios struktūrą, kurią apibrėžia trys kriterijai: (3) prezidentas nepriklausomas nuo parlamento, bet negali valdyti vienas arba tiesiogiai, tad jo valia turi būti įgyvendinama per jo vyriausybę; (4) kita vertus, ministras pirmininkas ir jo kabinetas nepriklauso nuo prezidento, nes priklauso nuo parlamento: jie turi paklusti parlamento pasitikėjimui ar nepasitikėjimui (ar abiem), ir bet kuriuo atveju jiems reikia parlamento daugumos paramos; (5) dualistinė pusiau prezidentizmo valdžios struktūra leidžia įvairius galių balansus ir pirmenybių kaitą (shifting prevalences) vyriausybėje su griežta sąlyga, kkad kiekvieno vyriausybę sudarančio vieneto „autonomijos potencialas“ išlieka42.

Gianfranco Pasquino apibendrina šiuos tris apibrėžimus dviem formaliomis ir viena pusiau formalia sąlyga: (1) prezidentas yra tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas visuotiniais rinkimais; (2) prezidentas turi įgaliojimus paskirti ministrą pirmininką ir tam tikrais atvejais paleisti parlamentą; (3) ministras pirmininkas paklūsta numanomam arba atviram (implicit or explicit) balsavimui dėl pasitikėjimo parlamente43.

Kiti autoriai apibrėžia pusiau prezidentizmą tik formaliais kriterijais. Juanui J. Linzui esminės „dvigubos vykdomosios sistemos“ charakteristikos yra tik konstitucinės: tiesiogiai ar netiesiogiai žmonių, o ne parlamento renkamas prezidentas ir ministras pirmininkas, kuriam reikia parlamento pasitikėjimo44. Carlosas Santiago Nino „mišrią sistemą“ apibrėžia trimis bruožais: (1) valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo postai yra atskiri; (2) vyriausybė formuojama su parlamento ir (3) rinkėjų intervencija45.

Šį apibrėžimo būdą konceptualizavo Robertas Elgie, suformuluodamas principą, kad siekiant išvengti painiavos bei abejotinų išvadų, demokratinių režimų tipus reikia apibrėžti, atsižvelgiant tik į dispozicines (formaliąsias) jų savybes ir atsisakant santykinių (neformaliųjų) savybių46. Dispozicinėmis savybėmis pasirinkęs valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo buvimą, rinkimą visuotiniais rinkimais ir termino fiksuotumą (visi trys kintamieji yra dvejetainiai), jis sudarė 24 teoriškai įmanomų režimų tipų matricą, kurioje pusiau prezidentinį modelį apibrėžia vienintelė padėtis, kai yra ir valstybės vadovas, ir vyriausybės vadovas, pirmasis renkamas visuotiniais rinkimais ir dirba fiksuotą

kadenciją, o antrasis nei visuotinai renkamas, nei dirba iki fiksuoto termino. Vėliau jo suformuluotas pusiau prezidentizmo apibrėžimas išvis nebeaptaria vyriausybės vadovo rinkimo būdo ir atitinka pateiktąjį J. Linzo: „pusiau prezidentinis režimas apibrėžiamas kaip padėtis, kai visuotinai išrinktas fiksuotai kadencijai prezidentas egzistuoja kartu su ministru pirmininku ir kabinetu, kurie yra atsakingi parlamentui“47.

Ši diskusija dėl pusiau prezidentizmo apibrėžimo (kitaip negu dėl pusiau prezidentizmo „teisės“ į atskirą vietą klasifikacijoje) nėra vien teorinė. Nuo jos gali priklausyti empirinių tyrimų rezultatai. G. Sartoris netiesiogiai ppripažįsta pusiau prezidentizmo apibrėžimo, remiantis ir neformaliais kriterijais, klaidą — tautologiją, kai pastebi „vištos ir kiaušinio“ dilemą: nesutariama, kurios valstybės yra pusiau prezidentinės, nes nežinoma, kas yra pusiau prezidentizmas, tačiau kaip galima sukurti apibrėžimą, neturint prieš akis valstybių, iš kurių ypatybių jis ir bus konstruojamas?48 Tačiau kada valstybių pasirinkimas tokiam apibrėžimui yra tinkamas, turint galvoje, kad bet kokiam tipui priklausančių politinių sistemų praktika labai skirtinga?

Išvengti neaiškumų galima, į apibrėžimą neįtraukus santykinių ypatybių ir paliekant vien dispozicines. Kitaip sakant, šiuo ttikslu pusiau prezidentizmas neturi būti apibrėžiamas remiantis vienų politinės sistemos veikėjų galiomis kitų atžvilgiu. Tuomet subjektyvaus sprendimo paklaidos būtų eliminuotos. Tačiau šis sprendimas turi kainą: prarandama ne tik apibrėžimo diskrimuojamoji galia bei teorinės šio institucinio modelio prognozavimo galimybės, bet ir ggrįžtama atgal prie diskusijos apie pusiau prezidentizmo unikalumą. Taip yra todėl, kad pusiau prezidentizmo apibrėžimas tampa pernelyg bendras ir pritaikomas netgi toms valstybėms, kurių praktika niekada nebuvo kitokia negu parlamentinė. Klasikinis M. Duverger apibrėžimas leido jam išskirti šešias pusiau prezidentines valstybes (septynias su istoriniu Veimaro Vokietijos atveju), iš kurių trijų politinė praktika buvo parlamentinė49, kiti tyrėjai išskyrė vos vieną ar dvi (Vakarų Europoje)50. Tuo tarpu formaliomis ypatybėmis pagrįstas apibrėžimas apėmė 14 Europos bei Azijos pusiau prezidentinių valstybių51, o įtraukus ir kitus regionus — net 4252. Kita vertus, ir ši imtis kritikuotina dėl to, kad į ją įtrauktos kai kurios nedemokratinės valstybės53, formaliai turinčios pusiau prezidentinį modelį, tačiau tik kai kurios — negi skirtingus pasirinkimus nulėmė irgi subjektyvus neformalių kriterijų taikymas, ttik šįkart apibrėžiant jau ne pusiau prezidentizmą, bet demokratiją?

1.3. Valstybių pasirinkimas

Todėl pusiau prezidentizmo apibrėžimas savaime neatskleidžia pusiau prezidentinių valstybių visatos, kurią būtų galima tirti. Jis neabejotinai svarbus tuo, kad iškelia probleminius punktus lyginamajai analizei (tačiau apie tai — žemiau), bet pusiau prezidentines valstybes vis vien tenka pasirinkti subjektyviai. Kaip aiškėja iš ką tik pateiktos diskusijos, valstybes galima rinktis remiantis tik konstitucinėmis jų ypatybėmis arba dar ir politine praktika. Ši dilema yra fundamentali: platus pusiau prezidentizmo apibrėžimas iškelia daugelį vveiksnių — istorinių, kultūrinių, partinių ir institucinių, tuo tarpu siauras apibrėžimas apriboja pusiau prezidentinių valstybių imtį iki kelių panašiai funkcionuojančių valstybių, kur savaime tampa svarbesni instituciniai veiksniai (kitų veiksnių sąskaita)54.

Aš nusprendžiau laikytis antrojo kelio, t. y. pasirinkti tik valstybes, kuriose padalytos vyriausybės, prezidento ir ministro pirmininko santykių kaita (ir „sugyvenimas“) buvo arba yra realūs. Pirma, šis darbas tiria partijų sistemų poveikį politinėms sistemoms, ne konstituciniams režimams55. Tad reikia dar kartą pakartoti M. Duverger tezę, jog kai kurių nominaliai pusiau prezidentinių valstybių politinė praktika nesiskyrė nuo parlamentinių56 — todėl net jei jas būtina pripažinti priklausančiomis pusiau prezidentiniam konstituciniam režimui, partijų sistemų įtaką derėtų aiškinti parlamentinėms sistemoms tinkamais terminais. Antra, mažesnė institucinio modelio vidinė variacija užtikrina iš tikrųjų „vidurūšinį“ (most-similar-systems design) tyrimą.

Remiantis konstituciniais kriterijais, tyrimo visatą Europoje bei buvusioje SSRS sudarytų 23 valstybės (žr. 1.1 lentelę).

1.1 lentelė. Konstituciniai pusiau prezidentiniai režimai Europoje bei buvusioje SSRS.

Vidurio ir Rytų Europa Buvusi SSRS Vakarų Europa

Bulgarija

Kroatija

Lenkija

Makedonija

Rumunija

Slovėnija Armėnija

Azerbaidžanas

Baltarusija

Gruzija

Kazachstanas

Kirgizstanas

Lietuva

Moldova

Rusija

Ukraina

Uzbekistanas Airija

Austrija

Islandija

Portugalija

Prancūzija

Suomija

Šaltinis: Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 14.

Iš šešių Vakarų Europos valstybių šiame darbe bus atmestos trys: Airija, Austrija, Islandija. Nors jos atitinka formalius konstitucinius kriterijus, jų politinė praktika išlieka parlamentinė57. Likusios trys valstybės ppokario laikotarpiu buvo ar yra įtvirtinusios pusiau prezidentinę politinę sistemą: Portugalija (nuo 1976 m.; nors nuo 1982 m. konstitucijos pakeitimų jos institucinis modelis priartėjo prie parlamentizmo), Prancūzija (nuo 1962 m.) ir Suomija (nuo 1919 m.; 2000 m. įsigaliojusi nauja konstitucija irgi artima parlamentinei).

Pokomunistinių pusiau prezidentinių valstybių politinė praktika mažiau ištirta, todėl šio regiono valstybių pasirinkimas yra sudėtingesnis58. Atmetus buvusios SSRS valstybes, kurių pusiau prezidentinė institucijų sąranga tėra tik „konstitucinis fasadas“, slepiantis nedemokratinį prezidentizmą (subjektyvus vertinimas!), lieka Armėnija (nors, griežtai kalbant, ji nepriklauso Europos žemynui), Lietuva, Moldova (iki 2000 m. liepos), Rusija ir Ukraina. Rusijos atvejis yra ypatingas — jos konstitucija leidžia traktuoti politinę sistemą ne tik kaip pusiau prezidentinę, bet ir kaip prezidentinę59 ar net „superprezidentinę“60 (t. y. prezidentinę su ypatingomis teisėmis parlamento atžvilgiu)61. Be to,— dar svarbiau,— nėra visiškai aišku, ar Rusiją įmanoma priskirti prie demokratinių valstybių, ar tai viena iš „demokratijos su būdvardžiais“ rūšių. Tokioje pat padėtyje demokratijos atžvilgiu iki 2000 m. buvo atsidūrusi ir Kroatija. Taigi abejotina, ar šių dviejų valstybių partijų sistemas korektiška net ir su įvade minėtomis išlygomis laikyti nepriklausomais kintamaisiais — todėl jos iš tolesnio tyrimo (nors ir ne iš pusiau prezidentinių valstybių sąrašo) bus pašalintos. Tam tikrų abejonių — ne vien dėl ggeografinės priklausomybės — kelia ir Armėnija, tačiau į jas bus atsižvelgta tinkamoje vietoje. Iš Vidurio ir Rytų Europos formaliai pusiau prezidentinių valstybių Bulgarijos, Makedonijos ir Slovėnijos politinės sistemos veikia kaip parlamentinės62. Be to, į pusiau prezidentinių valstybių imtį apskritai nepatenka Bosnija ir Hercegovina, kurios kolektyvinę prezidentūrą sudaro trijų etninių grupių atstovai. Tad valstybės, kurios šiame darbe bus laikomos pusiau prezidentinėmis, nurodytos 2 lentelėje63.

1.2 lentelė. Pusiau prezidentinės politinės sistemos Europoje.

Vidurio ir Rytų Europa Vakarų Europa

Armėnija

Kroatija*

Lenkija

Lietuva

Moldova

Rumunija

Rusija*

Ukraina Portugalija

Prancūzija

Suomija

* Valstybės, kurių politinių sistemų demokratiškumas kėlė ar kelia abejonių.

Taigi pusiau prezidentinė politika yra unikalus reiškinys, pastebimas ne visose formaliai pusiau prezidentinėse valstybėse. Konstitucijų kūrėjai tikriausiai nesiekė specialiai sukurti pusiau prezidentinių sistemų (1919 m. Suomijos konstitucijos kūrėjai apie jas ir negalėjo žinoti). Tai, kas vadinama pusiau prezidentiniais konstituciniais režimais, yra mokslinio lyginimo produktas, taigi teorinė sąvoka. Tačiau, kitaip negu teigia kai kurie autoriai64, šis teorinis ginčas turi reikšmingų praktinių aspektų. Šie konstituciniai režimai tam tikrais atvejais nulemia ypatingą politinę praktiką, kurią galima pavadinti pusiau prezidentinėmis politinėmis sistemomis arba tiesiog pusiau prezidentine politika. Todėl nors pusiau prezidentines valstybes įmanoma apibrėžti vien konstituciniais valdžių tarpusavio išsidėstymo kriterijais, norint ištirti jų politiką, būtina atsižvelgti ir į valdžių tarpusavio santykius. Prielaidą, kad pusiau prezidentizmas yra atskiras institucinių modelių tipas,

galima laikyti įrodyta; diskusija, ar pusiau prezidentizmas — tik formali institucinė sistema, ar ir tam tikra praktika, tebelieka nebaigta. Tačiau kuriais atvejais pusiau prezidentiniai konstituciniai režimai lemia pusiau prezidentinę politiką ir kodėl taip atsitinka tik dalyje formaliai pusiau prezidentinių valstybių? Norint atsakyti į šį klausimą, veikiausiai reikia nagrinėti „ekstrakonstitucinius“, t. y. struktūrinius, kultūrinius ar politinio veiksmo kintamuosius bei institucinio modelio kūrėjų interesus. Šiuo darbu siekiama kitokių tikslų, todėl pusiau prezidentinės politinės sistemos čia priimamos kaip duotybė. Kas jose skirtinga,— tai sstabilumas ir partijų sistemos pobūdis. Prie šių kintamųjų aptarimo dabar ir bus pereita.

2. Kintamųjų apibrėžimas

2.1. Partijų sistemų tipai

Šis darbas yra ne apie partijų sistemas kaip tokias. Jos tyrimų objektu tapo jau prieš penkis dešimtmečius (didele dalimi dėl to paties M. Duverger pastangų — beje, jis yra nurodęs, jog partijų organizacija ir rinkimų sistemos net svarbesnės negu konstitucijos), ir nuo tada partijų sistemos kaip tyrimo objektai buvo nagrinėjamos pačiais įvairiausiais aspektais. Partijų sistemos šiam darbui svarbios kaip nepriklausomi kkintamieji (pripažįstant institucinio modelio „atgalinį ryšį“ su partijų sistema, kuris dar bus trumpai aptartas), vienaip ar kitaip sąveikaujantys su institucinėmis sistemomis. Partijų sistemos neabejotinai yra svarbios ir kitais aspektais: partijoms vykdant savo funkcijas bei politinei sistemai komunikuojant su visuomene; be tto, jos „užšąla“ arba transformuojasi (kartais ir kokybiškai). Pagaliau jas, kaip ir institucijų sistemas, formuoja įvairaus lygio kintamieji — visuomeniniai, instituciniai ir politinės konkurencijos. Tačiau partijų sistemų apibrėžimas nėra toks diskutuotinas kaip pusiau prezidentizmo. Daugelis autorių sutinka su G. Sartoriu, kad

„(i) sistema turi savybių, kurios nebūdingos ją sudarantiems elementams, juos tiriant atskirai, ir (ii) sistema kyla ir yra sudaryta iš šablonizuotų sąveikų tarp ją sudarančių dalių, taigi tokios sąveikos nustato sistemos ribas arba bent ją susaisto [.]. Taigi partijos sukuria „sistemą“ tik kai jos yra dalys (daugiau negu viena); o partijų sistema kaip tik ir yra iš tarppartinės konkurencijos kylančių sąveikų sistema [.], kur partija yra kitų partijų funkcija (matematine prasme) ir reaguoja į kitas partijas kaip į varžoves aar priešininkes“65.

Taigi tradicinis partijų sistemos klasifikavimas, remiantis partijų skaičiumi, papildomas partijų relevantiškumo kriterijais — koaliciniu ir šantažo potencialu (sisteminį vaidmenį vaidina partijos, kurios bent kartais reikalingos sudaryti koalicijas arba savo egzistavimu keičia kitų partijų sąveikų pobūdį). Be to, partijų skaičiaus kintamasis papildomas jų ideologine distancija, nors ji suvokiama veikiau kaip partijų atstumas „kairės—dešinės“ ašyje.

Vėlesni tyrimai nurodė, kad partijų sistemos samprata apima ne vien kiekybinius partijų sistemą lemiančius aspektus, tačiau ir tai, kaip partijos susijusios su visuomene, kokios yra jjų ideologijos, kaip jos žiūri į režimo legitimumą ir pan.66 Vis dėlto partijų sistemos fragmentacija ir poliarizacija liko universaliausi jas apibūdinantys kintamieji (greta funkcinės orientacijos ir kt.). Remiantis kiekybiniu indikatoriumi, partijų sistemų tipus galima apibrėžti dvejopai: (1) neatsižvelgiant į jų santykinius dydžius (sakytume, tai M. Duverger metodas) — (a) dominuojančios partijos sistema, (b) dvipartinė sistema, (c) sistema su trimis—penkiomis partijomis, (d) sistema su daugiau kaip penkiomis partijomis; (2) atsižvelgiant į santykinius dydžius (G. Binghamo Powello metodas) — (a) dominuojančios partijos sistema, (b) dvipartinė sistema, (c) dviejų su puse partijų sistema, (d) vienos didelės ir kelių mažesnių partijų sistema, (e) dviejų didelių ir kelių mažesnių partijų sistema, (f) lygi daugpartinė sistema. Pridėjus ideologinės distancijos kintamąjį, gaunama dvimatė klasifikacija, kur partijų sistemas galima klasifikuoti į (1) dvipartines (maža fragmentacija ir poliarizacija), (2) nuosaikaus multipartizmo (vidutinė fragmentacija ir maža poliarizacija), (3) segmentuoto multipartizmo (didelė fragmentacija, maža poliarizacija), (4) poliarizuoto multipartizmo (didelė fragmentacija, didelė poliarizacija), (5) atomizuoto multipartizmo (laikinas)67.

Vis dėlto norint operacionalizuoti šį apibrėžimą, toliau partijų sistemos bus skirstomos pagal lygiasvorių partijų skaičiaus kriterijų (žr. žemiau). Pagal jį bus išskirtos trys kategorijos: (1) partijų sistemos, kur yra iki 3 lygiasvorių partijų, (2) sistemos su 3—5 lygiasvorėmis partijomis ir (3) sistemos, kur lygiasvorių partijų ddaugiau negu 5. Toks skirstymas, reikia pripažinti, balansuoja ant per didelio supaprastinimo ribos, tačiau yra trys jo pasirinkimo priežastys. Pirma, lygiasvorių partijų skaičiaus kriterijus yra pripažintas politikos moksle, palyginti dažnai naudojamas ir tinka sistemizavimui. Antra, abstrahavimasis nuo kitų kintamųjų leidžia padaryti šį darbą „įveikiamą“, juolab kad žemiau bus nurodytos galimos tolesnio tyrimo kryptys naudojant sudėtingesnius kintamuosius. Pagaliau, trečia, kol kas sudėtingesnių kintamųjų skaitinės išraiškos yra prieinamos tik kai kurioms Vakarų Europos pusiau prezidentinėms valstybėms, tuo tarpu lygiasvorių partijų skaičių įmanoma apskaičiuoti visose tiriamose politinėse sistemose ir beveik visoms parlamentų kadencijoms.

2.2. Stabilumas

Politinės sistemos stabilumas yra sunkiai apibūdinama (elusive) sąvoka. Dar sudėtingiau jį apibrėžti išmatuojamais kriterijais68. Galima teigti esant dviejų lygių stabilumą: režimo stabilumą ir vyriausybės stabilumą69. Teoriškai šiedu lygiai gali būti nesusiję, t. y. nestabilios vyriausybės dar nereiškia demokratijos nestabilumo — nes vyriausybės nestabilumas nėra vyriausybės neefektyvumo indikatorius (nestabilios vyriausybės gali būti efektyvios, tuo tarpu „nieko neveikimas“ gali tapti būdu pailginti koalicinės vyriausybės kadenciją, t. y. „stabilumą“). Dar daugiau, net ir dažnai keičiantis vyriausybėms, užtikrinantys vyriausybės politikos įgyvendinimą biurokratai, o ir daugelis ministrų, paprastai nesikeičia; dažnai nesikeičia ir partinė trumpalaikių kabinetų sudėtis, arba ji koreguojama nežymiai, kitaip negu tariamai stabiliose mažoritarinėse demokratijose, kur ilgai išsilaikiusį, taigi „stabilų“ kabinetą keičia vvisiškai naujas70.

Vis dėlto, kaip esu nurodęs kitur71, (demokratinio) politinio režimo (ne)stabilumą apibūdintų bendresni kriterijai negu vyriausybių gyvavimo laikas (dažna kaita): (1) demokratinių rinkimų atsisakymas, kai jų reikalauja konstitucija; (2) valdžios galių uzurpavimas — paprastai tai prezidento (nors teoriškai įmanomi ir kitų institucijų) veiksmai be rinkėjų pritarimo; (3) prievartinis išrinktų prezidentų nuvertimas, o ne jų atstatydinimas ar apkalta pagal konstituciją. Pusiau prezidentiniam instituciniam modeliui ypač aktualus antrasis kriterijus: jame „konfliktai dėl politikos dažnai išreiškiami kaip konfliktai tarp dviejų demokratijos šakų“72. Dar vienas režimo stabilumo kriterijus yra režimo kaita konstitucinėmis priemonėmis73. Pusiau prezidentiniams režimams, atrodo, tai ypač aktualu: iš 9-ų šiame darbe tiriamų valstybių 3 pastaruoju metu atsisakė (ar iš dalies atsisakė) pusiau prezidentinės institucijų sąrangos (Portugalija 1982 m., Suomija ir Moldova 2000 m.).

Tuo tarpu vyriausybių stabilumą apibūdintų tokie kintamieji: (1) jų absoliuti gyvavimo trukmė arba „išlikimo norma“ (survival rate) — veiklos ilgis, lyginant su realia ir nominalia parlamento (arba prezidento) kadencija74, (2) ar sutampa vyriausybės (partijų koalicijos, parlamento daugumos) ir prezidento politinė orientacija75, ir kiek laiko, palyginti su fiksuota prezidento kadencija, ji sutampa, (3) kas sukelia vyriausybių kaitą76. Kodėl, nepaisant teorinių prieštaravimų, matuoti vyriausybių stabilumą pasirinktas laiko kintamasis? Reikia pripažinti, jog laikas valdžioje „pagal nerašytą demokratijos taisyklę“77 vis dėlto

svarbus ne tik vyriausybės, bet ir politinės sistemos veikimui, nes nuolat trumpalaikius kabinetus „gaminanti“ politinė sistema gali prarasti paramą. Vyriausybės gyvavimo laikas iš tikrųjų gali būti ne itin svarbus parlamentinėse politinėse sistemose, kur vyriausybių kaita gali užtikrinti politikos tęstinumą, tačiau kai kurie autoriai net ir parlamentinių sistemų stabilumą linkę matuoti vyriausybių gyvavimo trukme78. Juolab pusiau prezidentinėse politinėse sistemose vyriausybių kaita gali būti susijusi su prezidento ir parlamento ar vyriausybės tarpinstituciniais konfliktais, kuriuos ir matuoja likę du vyriausybių stabilumo kriterijai. Empiriškai ttikrinant stabilumą, bus įvertinti visi trys jo kriterijai, tačiau vyriausybių gyvavimo laikui bus skirtas ypatingas dėmesys. Vis dėlto, prieš pereinant prie empirinio patikrinimo, būtina išskleisti teorinę hipotezę ir pagrįsti ją pusiau prezidentizmo ypatybėmis.

3. Link teorinio modelio: partijų sistemos ir pusiau prezidentizmo stabilumas

Taigi pusiau prezidentinis modelis yra atskiras modelis, pasižymintis ne tik ypatinga konstitucine sąranga, bet ir tam tikromis politikos ypatybėmis. Kai kurios iš šių politikos ypatybių jau buvo aptartos aukščiau, tačiau čia dera jas sistemizuoti ir nurodyti, kodėl ppartijų sistema yra svarbi. Daugelis pusiau prezidentizmą tiriančių darbų analizavo jo ryšį su partijų sistemomis, tačiau ši analizė dažnai būdavo sporadiška.

3.1. Pusiau prezidentinio modelio veikimas

Esminis institucinis pusiau prezidentizmo bruožas, skiriantis jį ir nuo parlamentinio, ir nuo prezidentinio modelių, yyra dviguba vykdomosios valdžios struktūra: vykdomajai valdžiai vadovauja arba ją dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas. Kaip ir prezidentizmo atveju, prezidentas paprastai renkamas tiesiogiai, jo kadencija iš esmės fiksuota, o įgaliojimai ne vien simboliniai. Kita vertus, pusiau prezidentizmas turi ir parlamentinio modelio bruožų: vyriausybei vadovauja realią galią turintis ministras pirmininkas, jos kadencija nėra fiksuota ir priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, prezidentas paprastai turi galią tam tikromis sąlygomis paleisti parlamentą. Taigi pusiau prezidentizmas nėra prezidentinės ir parlamentinės fazių kaita, nes pirmuoju atveju nedingsta parlamentiniai požymiai, antruoju — prezidentiniai. Tačiau padalytos vykdomosios valdžios „galvų“ tarpusavio santykius sisteminiu požiūriu (t. y. atmetant tokius veiksnius kaip prezidentų ir premjerų asmeninės savybės, politinės sistemos tradicijos ir pan.) lemia prezidento ir parlamento santykiai.

Teoriškai įmanomi keturi šio institucinio mmodelio veikimo tipai79: (1) prezidentas turi parlamento daugumos paramą, dažnai yra valdančiosios partijos arba koalicijos lyderis, todėl tampa dominuojančiu politinės sistemos veikėju ir faktiškai vadovauja vyriausybės darbui; (2) prezidentas turi „sugyventi“ su ministru pirmininku, kuris turi parlamento daugumos paramą ir faktiškai vadovauja vykdomajai valdžiai; (3) prezidentas turi nepatikimą paramą parlamente, kuris, kilus valdžių konfliktui, gali paremti ministrą pirmininką; (4) po parlamento rinkimų nesusiformuoja stabili parlamento dauguma, taigi neįmanoma sudaryti efektyviai veikiančio ministrų kabineto.

3.2. Pusiau prezidentizmas ir parlamento fragmentacija

Du ppastarieji atvejai yra nestabilumo receptas, nebent prezidentui suteikta teisė paleisti parlamentą ir taip leisti susiformuoti naujai daugumai. Jei prezidentas negali remtis stabilia parlamento daugumos parama, įmanomi įvairūs politinės sistemos raidos variantai, nuo prezidento „nusišalinimo“ bei parlamento mažumos vyriausybės iki prezidento mėginimo „apeiti“ parlamentą dekretais bei sudaryti savo kontroliuojamą vyriausybę (kuri, tikėtina, irgi bus neilgaamžė, nes prezidentas kovos su parlamento nepasitikėjimu vyriausybe, grasindamas jį paleisti) ar net valdžių paralyžiaus, kai bet koks efektyvus valdymas nebeįmanomas (ir kyla vadinamųjų „jėgos struktūrų“ įsikišimo galimybė).

Svarbu tai, kad pusiau prezidentinės konstitucijos sunkiai gali pasiūlyti institucinę išeitį iš fragmentacijos aklavietės: jeigu prezidentui tokiu atveju suteikiama daug galių, jos gali būti panaudotos ir tada, kai vyriausybę remia stabili, bet priešingos pakraipos dauguma, potencialiai sukuriant konfliktą tarp vykdomosios valdžios šakų; jeigu prezidento galios ribojamos, kad „sugyvenimo“ atvejis būtų kuo mažiau konfliktiškas, prezidentas negalės efektyviai vadovauti ir esant susiskaldžiusiam parlamentui80. Aklavietė ypač pavojinga tuo atveju, kai konstitucija neaiškiai atskiria prezidento ir ministro pirmininko įgaliojimus81, palieka „likutinių galių“82, arba prezidentui suteikia nepaprastųjų įgaliojimų83. Bet kuriuo atveju, svarbiausia tai, kad prezidento bei parlamento santykiai tuomet yra mažai ribojami institucinių veiksnių, ir tokios situacijos konfliktiškumas priklauso nuo atsitiktinių („ekstrakonstitucinių“) dalykų, tokių kaip asmeninės savybės, tradicijų interpretavimas ir pan. Tokiu atveju stabilumas ttampa abejotinas a priori84.

3.3. Parlamento daugumos sąlyga

Taigi stabili parlamento dauguma, kuri remtų ministrą pirmininką, yra būtina stabilaus pusiau prezidentizmo sąlyga. Kaip aiškėja iš institucinio modelio apibrėžimo, parlamentas turi palaikyti ministrą pirmininką. Parlamento daugumas iki tam tikro laipsnio galima laikyti institucinės inžinerijos (prezidento ir parlamento rinkimų sistemų bei jų sinchronizavimo) produktu — tačiau pirmiau būtina išsiaiškinti, kõkios daugumos reikalingos pusiau prezidentizmo veikimui. Reikia pabrėžti, kad aiški parlamento dauguma, nors būtina, tačiau nepakankama sąlyga pusiau prezidentizmo stabilumui. Netgi tuomet, kai parlamento daugumą sudaro prezidento rėmėjai, viena iš nestabilumo priežasčių gali būti koalicijos nepatikimumas85. Dar didesnė nestabilumo tikimybė, kai parlamento dauguma yra priešingos politinės orientacijos negu prezidentas, t. y. „sugyvenimo“ atveju. Kabinetas gali atsisakyti pripažinti prezidento legislatyvines galias, net jei jas formaliai suteikia konstitucija, o prezidentas gali išnaudodamas konstitucijos suteiktas galimybes ignoruoti kabineto sprendimus arba, formuodamas kabinetą, neįtraukti kai kurių (koaliciją sudarančių) partijų86. Akivaizdu, kad šiuo atveju tampa svarbios konstitucijos nuostatos, nustatančios prezidento galių apimtis bei kabineto ir parlamento priklausomybės laipsnį.

Apskritai galima daryti išvadą, kad koalicinė parlamento dauguma tam tikromis sąlygomis gali sukurti nestabilumą ir tuose pusiau prezidentinės politikos tipuose, kurie laikytini santykinai stabiliais. Todėl norint atsakyti į klausimą „kokia dauguma?“, reikia atsakyti į klausimą „kokia koalicija?“. Turint galvoje, kad kkoalicija turi būti ne tik gyvybinga (pakankama sąlyga parlamentinėje politinėje sistemoje), bet ir atsižvelgti į prezidento politinę orientaciją, galima tvirtinti, jog pusiau prezidentizmo stabilumui reikia minimaliai laiminčių koalicijų, sutariančių dėl politikos prezidento atžvilgiu (rėmimas ar nebendradarbiavimas) — dažniausiai tai bus minimaliai laiminčios ištisinės koalicijos su mažiausiu partijų skaičiumi. Iš esmės tai reikalavimas, kad parlamento dauguma būtų programiškai patvari ir kuo mažiau fragmentuota. Šio darbo aspektu galima tvirtinti, kad stabilumą geriausiai užtikrina ne koalicija, bet daugumą parlamente turinti viena partija — tačiau tarp demokratinių pusiau prezidentinių valstybių tai itin retas atvejis.

3.4. Partijų sistemos fragmentacija ir poliarizacija

Taigi klausimas „kokia koalicija?“ implikuoja ir klausimą „kokia partijų sistema?“. Atidedant į šalį diskusijas, kaip rinkimų sistema „transliuoja“ partijų sistemą į parlamentinių partijų sistemą, čia verta išskirti du matmenis, kuriais, kaip minėta, matuojama partijų sistema. Pirma, partijų sistema turi būti kuo mažiau fragmentuota. Ši sąlyga nebūtinai reiškia, kad relevantiškų politinių partijų skaičius turi būti mažas (nors tai pageidautina). Fragmentacija čia veikiau suprantama ne pagal formalų fragmentacijos indeksą87, bet kaip stabilių partijų sankaupų konkurencinėje erdvėje skaičius. Taigi partijų gali būti palyginti daug, tačiau, sudarydamos stabilias priešrinkimines, t. y. programines ar ideologines (ne porinkimines, t. y. vyriausybės), koalicijas, jos turi užtikrinti mažą faktinę sistemos fragmentaciją. Kas

yra „maža“ fragmentacija, galima operacionalizuoti ne nurodant partijų ar blokų skaičių sistemoje, bet pasitelkiant analitinį „lygiasvorių“ partijų skaičiaus instrumentą, kuris atsižvelgia ne tiek į formalų partijų skaičių, kiek į realiai fragmentuojantį šio skaičiaus poveikį88. Parlamento daugumai užtikrinti partijų sistema pagal šį rodiklį turi būti dichotominė, t. y. apytiksliai dviejų lygiasvorių partijų arba stabilių partinių blokų sistema. Keblumų kelia tai, kad lygiasvorių partijų skaičius į blokavimosi tendencijas neatsižvelgia — arba to galima pasiekti abejotino korektiškumo priemonėmis.

Turint galvoje sąryšį tarp takoskyrų sskaičiaus ir partijų skaičiaus89, galima netgi daryti išvadą, jog pusiau prezidentizmas stabilesnis valstybėse su viena pagrindine takoskyra (taigi ten, kur partijų konkurencinė erdvė yra ne tiek „erdvė“, kiek „tiesė“). Tai išvada, turinti ir praktinės reikšmės konstitucijų kūrėjams (nors tikriausiai jau tik „ketvirtosios demokratijos bangos“), privalantiems atsižvelgti į tai, jog išlaikyti dvipartinę sistemą, neleidžiant jai virsti daugpartine arba hegemonine, yra gana sunku90. Dar daugiau, nuo partijų daugumų priklauso ne tik pusiau prezidentizmo stabilumas, bet ir jo likimas (kurį, tiesa, apibūdinome kaip vvieną iš stabilumo rodiklių): tik įkurta pusiau prezidentinė politinė sistemą turi ilgą laiką išlaikyti nepadalytas daugumas, kurios konsoliduotų jos pagrindus91.

Antrasis matmuo — poliarizacija — taip pat svarbus bet kada, kai prezidento ir parlamento daugumos nesutampa (ir — ne mažiau nnegu kitose sistemose — net kai jos sutampa, tačiau tai jau būtų diskusija apie partijų sistemos ir politinio stabilumo ryšį apskritai). Ypatingą pavojų stabilumui kelia „sugyvenimo“ situacija su dviejų politiškai poliarizuotų daugumų palaikomais prezidentu ir ministru pirmininku. Politinės fragmentacijos kriterijus apibūdintų prezidento ir ministro pirmininko (ar parlamento daugumos) konfliktų tikimybę, poliarizacijos — jų intensyvumą. Remiantis Fredu Riggsu, poliarizacijos ir fragmentacijos kriterijus galima sujungti į vieną: jis tvirtina, jog „daugpartinės sistemos yra būtinai išcentrinės“92, todėl (prezidentinės sistemos) stabilumui ilguoju laikotarpiu reikalinga įcentrinė, t. y. dvipartinė sistema (nors dvipartinės sistemos taip pat gali būti poliarizuotos)93. Iš tikrųjų, galima sutikti, jog aukšta sistemos fragmentacija susijusi su poliarizacija94, tačiau priklausomai nuo poliarizacijos matavimo būdo, gali paaiškėti, jog fragmentuotos politinės sistemos nebūtinai poliarizuotos95. Taigi nedidelė ppoliarizacija galėtų likti antrasis, nors sunkiai išmatuojamas, reikalavimas partijų sistemai.

3.5. Papildomos sąlygos: partijų disciplina ir prezidentų partiškumas

Remdamasis šia logika, J. J. Linzas nurodo tokias stabilaus pusiau prezidentizmo sąlygas:

„Režimas gali veikti kaip prezidentinis, tik jei prezidentą remia partija ar solidi partijų koalicija, turinti daugumą parlamente. Prezidentas turi identifikuotis su šia partija, turi siekti savo partijos sėkmės parlamento rinkimuose ir, kai su juo siejama partija neturi daugumos, kurti parlamento koaliciją, kuri galėtų remti jo pasirinktą ministrą pirmininką. Tai reiškia, kkad pusiau prezidentinė/pusiau parlamentinė sistema labai gerai neveiks ypač fragmentuotoje partijų sistemoje arba poliarizuotoje daugpartinėje sistemoje [.].

[„Sugyvenimo" atveju] daroma prielaida, kad parlamentas gali remti ministrą pirmininką iš kitos partijos ar koalicijos negu ta, kuri išrinko prezidentą. Daroma prielaida, kad parlamentas sugebės užtikrinti ministrui pirmininkui daugumą. Jei tai neįmanoma dėl partijų sistemos fragmentacijos arba poliarizuotos daugpartinės sistemos, kuri nesugeba sudaryti daugumos koalicijos, sistema neužtikrins ministro pirmininko, galinčio remtis parlamentu“.96

Kaip matyti iš šio argumentavimo, pusiau prezidentizmo stabilumas siejamas ne tik su partijų sistemai, bet ir su partijoms bei prezidento partinei priklausomybei keliamais reikalavimais: (1) prezidentas yra vienos iš pagrindinių partijų lyderis arba įtakingas asmuo, ir (2) partija gali suformuoti koaliciją, kuri turėtų absoliučią daugumą parlamento remiamoje vyriausybėje, galinčioje dirbti kartu su prezidentu97. Tačiau mėginant nuo partijų sistemos kintamųjų leistis „žemiau“ ir atsakyti, koks partijų tipas — disciplinuotos ar nedisciplinuotos98 — palankesnis pusiau prezidentinio modelio stabilumui, atsiranda keblumų. Galima teigti, jog pusiau prezidentizmui, kaip ir parlamentizmui, reikia parlamentui tinkamų (parliamentary-fit), t. y. disciplinuotų partijų, nes — vėlgi — vyriausybė ir šiame modelyje priklauso nuo aiškios ir stabilios parlamento daugumos. Parlamentarai turi būti saistomi ne asmeninių paskatų, bet programinių motyvų99. Tačiau neatmestina galimybė, jog disciplinuotos partijos paaštrins prezidento ir ministro pirmininko konfliktus „„sugyvenimo“ atveju (panašiai kaip disciplinuotos partijos sumažintų prezidentizmo stabilumą)100. Tuo tarpu nedisciplinuotos partijos pusiau prezidentizmo atveju savaime nereiškia, kad institucinis modelis bus nestabilus — sistema, priklausomai nuo aplinkybių, gali veikti kaip artima prezidentinei101, nors ir su nuolatine nestabilumo tikimybe. Taigi neįmanoma nurodyti, koks partijų pobūdis suteiktų pusiau prezidentizmui daugiau stabilumo, ir tenka pasilikti ties partijų sistemos kriterijais.

Prezidento priklausomybė — neformali ar formali — kuriai nors partijai struktūruoja pusiau prezidentinę politiką. Iš tikrųjų, visa ligšiolinė analizė rėmėsi prielaida, kad stabilią programinę orientaciją turi ne tik parlamento dauguma, bet ir prezidentas. Formali prezidento priklausomybė, o dar geriau — vadovavimas — vienai iš įtakingiausių partijų leidžia jam išlaikyti ryšius su parlamentu ir tapti efektyviu vykdomosios valdžios vadovu (jei parlamente daugumą turi jo partija) — tai ypač svarbu baigiantis parlamento arba prezidento kadencijai, kai gali būti linkstama suversti kaltę kitai vykdomosios valdžios „galvai“. „Sugyvenimo“ atveju partinis prezidentas nėra izoliuojamas nuo opozicijos ir gali „signalizuoti“ priešingos daugumos vyriausybei apie galių padalijimo ribas, t. y. išlaiko savo galių „domeną“, kurį vyriausybės vadovas priverstas pripažinti.

3.6. Ekskursas: institucinio modelio įtaka partijų sistemai

Reikia pabrėžti, jog partijų sistemos laikomos nepriklausomais kintamaisiais tik šio darbo tikslais. Tikrovėje pastebimas ir atvirkščias ryšys, kai institucinio modelio taisyklės (ir, pasak kai kkurių autorių, jau pats prezidento visuotinis legitimumas, partinė priklausomybė arba, atvirkščiai, viršpartiškumas) prisideda prie partijų sistemos formavimo arba jos „transliavimo“ į parlamentą. Jis yra plačiai tyrinėtas, todėl čia bus užsiminta tik apie bendriausius reikalavimus dichotominei partijų sistemai formuotis. Jie susiję su rinkimų taisyklėmis (parlamento ir prezidento rinkimų) ir rinkimų ciklais.

Dažniausiai minimos vadinamosios „Duverger taisyklės“102, siejančios rinkimų sistemų tipą ir partijų sistemų pobūdį. Dvipartinei sistemai formuotis palankiausios yra paprastosios daugumos vieno turo rinkimų sistemos, kurios išskirsto partijas į dvi plačias koalicijas, kiekviena iš kurių remia po vieną pagrindinį kandidatą. Šios taisyklės galioja ir parlamento, ir prezidento rinkimuose. Skirtumas tik toks, kad prezidento rinkimai galiausiai rengiami pagal šią sistemą bet kuriuo atveju103, ir prezidento postas kaip pagrindinis „trofėjus“ yra nedalomas (taigi partijų sistema, bent jau prieš antrąjį rinkimų turą, patiria spaudimą dichotomizuotis, tačiau dviejų turų prezidento rinkimų sistema pateikia rinkėjams daugiau nerealių ir partijų neremiamų kandidatūrų negu vieno turo paprastosios daugumos sistema), tuo tarpu parlamento rinkimų sistema partijų sistemai gali sukurti priešingų paskatų (absoliučiosios daugumos rinkimų sistema gali skatinti kandidatų, tarp jų ir nepriklausomų, skaičiaus didėjimą pirmajame rinkimų ture, stengiantis patekti į antrąjį, o proporcinė rinkimų sistema pagal Duverger taisyklę apskritai sietina su daugiau negu dviejų partijų atsiradimu). Taigi palankią pusiau

prezidentizmui partijų sistemą struktūruotų suderintos prezidento ir parlamento rinkimų taisyklės (neatsižvelgiant į kitas, nuo šalies specifikos priklausančias sąlygas, abeji rinkimai turėtų būti rengiami pagal vieno turo paprastosios daugumos sistemą).

Kitas aspektas — rinkimų ciklai — irgi turi įtakos parlamento daugumos pobūdžiui, ypač tuo atveju, kai prezidento ir parlamento rinkimų taisyklės nesuderintos. Tarp valstybių, naudojančių nesuderintas prezidento ir parlamento rinkimų taisykles — proporcinę parlamento rinkimų sistemą ir vieno turo prezidento rinkimus — lygiasvorių partijų skaičius akivaizdžiai skyrėsi pagal tai, ar prezidento rrinkimai suderinti (vidurkis 3,1), ar nesuderinti (vidurkis 5,0) su parlamento rinkimais. Tuo atveju, kai prezidento rinkimai rengiami pagal dviejų turų absoliučiosios daugumos sistemą, partijų skaičiaus skirtumai tarp valstybių su suderintais ir nesuderintais prezidento bei parlamento rinkimais nėra akivaizdūs104. Taigi dvipartinei sistemai formuotis palankiausias lokalizuojančių parlamento rinkimų (mažai mandatų turinčiose apygardose) derinys su paprastosios daugumos (ar panašiais) prezidento rinkimais, kurie rengiami greta parlamento rinkimų105. Žinoma, prezidento ir parlamento rinkimų derinimas svarbus ne tik kaip partijų sistemą formuojantis veiksnys, bet ir kaip ppriemonė užtikrinti, jog ir prezidentą, ir parlamentą išrinkusios daugumos sutampa, t. y. mažinti „sugyvenimo“ tikimybę106.

3.7. Teorinės sąlygos ir empiriniai apibendrinimai

Apibendrinant, galima tvirtinti, kad pusiau prezidentizmo stabilumas priklauso nuo partijų sistemos pobūdžio, kurį apibūdina du pagrindiniai kriterijai: fragmentacija ir ppoliarizacija. Kuo jie mažesni, tuo politinė sistema stabilesnė. Tačiau pusiau prezidentizmo atveju būtina įvesti tam tikrą slenkstį ties partijų fragmentacijos kintamojo reikšme, kuri maždaug lygi dviem (operacionalizuojant pagal lygiasvorių partijų skaičių, ši reikšmė turėtų būti didesnė — žr. žemiau). Taigi stabiliam pusiau prezidentinės sistemos veikimui reikia dvipartinės sistemos — arba, fragmentacijos reikšmę suprantant ne vien pagal formalų indeksą, dichotominės partijų sistemos, t. y. tokios, kur partijos pasidalijusios į du stabilius partinius blokus.

Tai šio darbo hipotezė. Ypač svarbu tai, kad čia buvo pasistengta logiškai išvesti ją iš pusiau prezidentizmo ypatybių, o ne remiantis kokios nors „pavyzdinės“ pusiau prezidentinės sistemos pavyzdžiu (nors kai kurie aukščiau pateikti teiginiai, reikia pripažinti, remiasi įvairių autorių empiriniais apibendrinimais). Dažiausiai tokiu pavyzdžiu laikoma Prancūzija, o kitos vvalstybės tiriamos pagal tai, kiek jos sugeba atkurti prancūziškąjį „modelį“107. Manau, kad toks požiūris, nors kartais galintis atnešti vaisių108, sumenkina paties pusiau prezidentizmo kaip atskiro institucinės sąrangos tipo reikšmę, net jei argumentavimo pobūdis nedaug skiriasi nuo čia pateiktojo. Tuo tarpu aš pamėginau eksplikuoti modelio partijų politikos logiką, kurią galima taikyti visoms pusiau prezidentinėms politinėms sistemoms.

Kita vertus, empiriniai apibendrinimai padeda paaiškinti suformuluotus kriterijus. Pirmiausia, aiškėja, kad ypač pokomunistinis pusiau prezidentizmas nuo pat savo atsiradimo pasižymi ypatingu „antipartiškumu“109, kai ir dėl fformalių apribojimų, ir dėl politinių sumetimų prezidentai negali ar nenori būti siejami su partijomis. Tai ne tik neskatina partijų sistemos konsolidacijos (nors tai jau kitų galimų tyrimų tema), bet ir sustiprina neigiamą partijų sistemos poveikį. Tokia padėtis buvo susidariusi ir daugelyje Vakarų Europos pusiau prezidentinių valstybių. Prezidentai čia irgi buvo ne tik partijų lyderiai arba įtakingi partijų atstovai, bet ir kai kuriais atvejais neturėjo partijų paramos. Nepartinių prezidentų pasitaikė ir struktūruotose partijų sistemose, tačiau prezidento ryšių su partijomis stoka ypač pavojinga nestruktūruotose bei „patinėse“ (stalemated) partijų sistemose, t. y. tokiose, kurios negali sukurti stabiliõs parlamentinės daugumos110. Partijai vadovaujantis prezidentas dar gali suformuoti stabilią vyriausybę ir esant fragmentuotai bei poliarizuotai partijų sistemai (savo populiarumo partijoje sąskaita), tačia