Pilieciu teisine padetis 1922, 1928 m. Konstitucijose
1922 08 01 Steigiamasis Seimas galutinai priėmė jo ilgai ruoštą pirmąją nuolatinę, ne laikinąją, konstituciją, pavadintą “Lietuvos Valstybės Konstitucija”, kurią 1922 07 06 einąs Respublikos Prezidento pareigas Steigiamojo Seimo Pirminikas(p. Aleksandras Stulginskis) promulgavo su viso Ministrų Kabineto sąstato kontrasignacija. Šis pastovios nuolatinės valstybės konstitucijos aktas uždaro visą beveik ketverių metų(1918-1922) konstitucinio provizoriumo – “laikinosios valdžios” ir “laikinosios” santvarkos laikotarpį. Konstitucinis pirmosios nuolatinės 1922m. kontsitucijos viešpatavimo laikotarpis(1922 rugpjūčio mėn. – 1926 12 17) vadinamas “Seimų gadynė”, nes šiame laikotarpyje svarbiausiąjį politinės galios vveiksnį Lietuvos valstybėje sudarė Seimas, o Seime – jo partinė struktūra ir ypatingai dauguma.
Iš perversmų kilusi ir poperversminei diktatūrai likviduoti skiriama naujoji 1928 05 15 Lietuvos Valstybės Konstitucija, paskelbta “Vyriausybės Žiniose” 1928 05 25. Ją išleido faktinė valstybės valdžia, kurios galia, sugriovus steigiamojo Seimo nustatytą 1922m. konstituciją, buvo teisiškai neapibrėžta. Tą valdžią tuo laiku sudarė Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir prof. Augustino Voldemaro vadovaujamas Ministrų Kabinetas. Ši konstitucija buvo viena pirmųjų Europoje, pasukusių iš demokratijos į autoritarizmą(iš esmės čia jau bbuvo aiškiai ruošiama pakeisti demokratiją – prezidentokratija, kas galutinai buvo įvykdyta antrojoje tautininkų konstitucije 1938m.).
Lyginant 1922m. ir 1928m. konstitucijų II skirsnį , galima pastebėti, kad 1928m. konstitucijos likę šio skirsnio skyriai(11 – 23), išskyrus tiktai vieną 19 straipsnį, kuris 1928m. kkonstitucijoje yra viviškai naujas, yra ne tiktai paskolinti, bet ir žodis į žodį parrašyti iš 1922m. konstitucijos to paties skirsnio, tiktai tų pačių nuostatų numeracija abiejose konstitucijose yra skirtinga dėl kai kurių naujų straipsnių įterpimo 1928m. konstitucijoje.Tokiu būdu:
1928m. konstitucijos 1922m. konstitucijos
11straipsnis = 10straipsnis
12straipsnis = 11straipsnis
13straipsnis = 12straipsnis
14straipsnis = 13straipsnis
15straipsnis = 14straipsnis
16straipsnis = 15straipsnis
17straipsnis = 16straipsnis
18straipsnis = 17straipsnis
20straipsnis = 18straipsnis
21straipsnis = 19straipsnis
22straipsnis = 20straipsnis
23straipsnis = 21straipsnis
Tad visa tai, ką dėl šių(pastarajame sakinyje sulygintų) straipsnių pareikšiu tinka ir 1922m. konstitucijai ir 1928m. konstitucijai(tik nurodydama kiekvieno straipsnio esmę sekančiame paragrafe atitinkamai pažymėsiu 1922m. straipsnius, kadangi jie yra lygūs 1928m. konstitucijos atitinkamiems straipsniams, sulygintiems anksčiau).
Taigi šiuose straipsniuose ikūnijama: piliečių lygybės teisė(neteikiant privilegijų ir nemažinant teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės)(10strp.), teisė į piliečio asmens neliečiamybę(atsižvelgiant į tai, jog pilietį galima traukti baudžiamojon atsakomybėn įstatymuose numatyta tvarka)(11strp.), teisė į piliečio buto neliečiamybę(tik įstatymuose numatytais atvejais galima įeiti į piliečio bbutą ir daryti jame kratą)(12strp.), piliečio tikėjimo ir sąžinės laisvė(nusikaltimas negali būti pateisinamas, taip pat negalima atsisakyti viešųjų darbų, remiantis tikėjimo išpažinimu )(13strp.), teisė į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą(išimtis gali būti daroma įstatyme numatytais atvejais)(14strp.), žodžio ir spaudos laisvė(ją galima suvaržyti įstatymuose numatyta tvarka)(15strp.), laisvė daryti įstatyme numatyta tvarka susirinkimus be ginklo(16strp.), draugijų ir sąjungų laisvė(jei jų veikla nėra priešinga baudžiamiesiems įstatymams)(17strp.), teisė įstatyme nurodyta tvarka traukti savo pareigas einantį valdininką, kuris nuskriaudė pilietį, “teisman be jo vyresnybės leidimo ar ssutikimo ir ieškoti nuostolių atlyginimo”.(18strp.), peticijos į Seimą teisė(19strp.), įstatymų iniciatyvos teisė(20strp.), nuosavybės teisė(21strp.).
Jeigu, lygindami atitinkamus 1928m. konstitucijos straipnsius su jiems tolygiais 1922m. konstitucijos straipsniais(žr.auksčiau pateiktą jų atitikimo lentelę), mes randame dviejuose lyginamuosiuose tekstuose kokį nors jų nesutapimą, tai tatai liečia tiktai kalbos redakcijos pataisas, padarytas 1928m. konstitucijojs redaktorių; pavyzdžiui, 1922m. konstitucijos 11 straipsnio trečios dalies sakinys “tik užtikus jį nusikalstąmąjį darbą bedarant” – 1928m. konstitucijos 12 straipsnio trečiojoje dalyje perredaguotas skamba: “tik užtiktas nusikalstamą darbą bedarąs”. Aišku, kad iš esmės nieko čia nepakeista. Ši yra stambiausia redakcinė pataisa. Keliuose kituose srtaipsniuose pataisos dar menkesnės – tiktai perstatyti žodžiai:šitaip 1922m. konstitucijos 12, 14, 15, 16, 18 ir 20 straipsniai buvo: arba “įstatyme nurodytais atsitikimais”, arba “įtatyme nurodyta tvarka”, o atitinkamuose 1928m. konstitucijos 13, 15, 16, 17, 20, ir 22 strp. atitinkamose vietose pasakyta: arba “nurodytais įstatyme atsitikimais”, arba “nurodyta įstatyme tvarka”; taip pat buvo: “negali būti pagrindu”(1922m. konstitucijos 13 strp.), o dabar yra: “negali būti pagrindas”(1928m. konstitucijos 14 strp.); buvo: “susižinojimo paštu, telefonu, telegrafu paslaptis”; pakeista: “susižinojimo paslaptis paštu, telefonu it telegrafu”.
1928m. konstitucijos 9 straipsnio trečia dalis ir 10 straipsnio 2 dalis yra visiškai naujos;joms nieko analoginio 1922m. konstitucijoje nerandama.1928m. konstitucijos 9 ir 10 straipsniai skamba šitaip:
9 straipsnis:
“Pilietybės teisė įgyjama iir ji nustojama einant atitinkamu pilietybės įstatymu.
Svetimos valstybės pilietis gali įgyti Lietuvos pilietybę, jeigu jis išgyvenęs Lietuvoje ne mažiau kaip dešimtį metų.
Visos politinės teisės suteikiamos tik natūralizuotųjų vaikams, gimusiems Lietuvos pilietybėje, o patys natūralizuotieji įgyja tik aktyvias politines teises”.
10 straipsnis:
“Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis.
Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas”.
9 straipnsio trečia dalis natūralizuotųjų piliečių atžvilgiu nustato konstitucinę išimtį iš bendrosios piliečių lygybės, konstitucionalizuojamos tos pačios konstitucijos 11 strp. Toji išimtis liečia tiktai vieną viešųjų subjektyvinių teisių sritį, būtent politines teises. Šių politinių teisių taip vadinamas “aktyvias teises” konstitucija natūralizuotiems piliečiams pripažįsta, tačiau tiktai jas vienas(ši dalis neleidžia natūralizuotiems piliečiams ne tiktai būti renkamiems į Seimą arba Respublikos Prezidentu, bet ir būti paskirtiems ministrais).
Kaip minėjau, 1928m. konstitucijoje nauja yra ir 10 straipsnio antra dalis, liečianti pilietybę; 1922m. konstitucijoje buvo tiktai bendras nuostatas, griežtai draudžiąs Lietuvos pilietybės kumuliavimą su kurios kitos valstybės pilietybe; jokių išimčių iš šio kategoriško draudimo nebuvo. 1928m. konstitucija 10 strp. Pirmojoje dalyje šį draudimą pakartoja, perrašydama jį tais pačiais žodžiais iš 1922m. konstitucijos 9 straipsnio. Tačiau antrojoje dalyje nustato išimtį: pilietis, tapęs kurios nors Amerikos valstybės piliečiu, jeigu jis atlieka ttam tikras pareigas, nurodytas Lietuvos įstatymo, nepraranda Lietuvos pileitybės. Iš šio straipsnio teksto seka, kad dvejopa pilietybė yra toleruojama tiktai tada, kai Lietuvos pilietybė yra pamatinė, o kurios nors Amerikos valstybės pilietybė yra įgytoji.
Ši išimtis yra , be abejo, grynai politinio pobūdžio, pagrįsta lietuvių, emigravusių į Ameriką, vaidmeniu, Lietuvos atžvilgiu pasireiškusiu patriotizmu, kuris gali būti paskatintas pilietybės ryšiais su Lietuva, nekliudančiais jiems įsigyti vietos pilietybę.
“Piliečių teisių” kontsitucinių garantijų sustabdymo problemą tvarko 1928m. konstitucijos 34 straipsnis, kurio tekstas skamba šitaip:
“Kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems neramumams valtsybėje, ministerių kabinetui pasiūlius, Respublikos Prezidentas gali visoje (valtsybėje) arba tam tikrose jos dalyse įvesti karo arba kitą kurią nepaprastą padėtį, laikinai sustabdyti kontsitucines piliečių garantijas(paragrafai 12, 13, 15, 16, 17, 18) ir imtis priemonių pavojui atremti ar pašalinti, vartojant ir ginkluotą pajėgą”.
Žodis “Valstybėje”, padėtas skliausteliuose, nėra įrašytas į tekstą, paskelbtą “Vyriausybės žiniose”, tačiau galima manyti, kad jojo praleidimas yra paprasto korektūros neapsižiūrėjimo padarinys, tad jisai turi būti restauruotas. Su šia smulkia redakcine pataisa šis tekstas atitinka 1922m. konstitucijos 32 straipsnio tekstą su dviem skirtumais:
a. Pirmas skirtumas yra grynai redakcinis:skliaustuose nurodytų šešių konstitucijos straipsnių numeracija(12, 13, 15, 16, 17, ir18 strp.) yra kiek skirtinga nuo atitinkamos straipsnių numeracijos 1922m. konstitucijos 32 strp.(11, 12,
14, 15, 16 ir17 strp.), tačiau tai yra kaip tik tie patys straipsniai, tiktai jų numeracija 1928m. konstitucijoje pasikeitė; tad iš esmės čia niekas nepasikeitė.
b. Antras skirtumas yra esminis: būtent 1922m. konstitucijos 32strp. Teksto gale buvo žodžiai, kurių atitinkame 1928m.konstitucijos 34 strp.tekste jau nebėra:
“. ir tuo pat metu apie visa tai turi pranešti Seimui, kuris tą Vyriausybės žingsnį tvirtina arba atmeta”. Šių žodžių išbraukimas vertas dėmesio, nes žymiai keičia svarbios konstitucinių garantijų sustabdymo institucijos procedūrą. Pirma, einant 1922m. Konstitucija, esant ttam tikroms sąlygoms ir Ministrų Kabinetui pasiūlius, tatai galėjo padaryti Respublikos Prezidentas, tačiau Prezidento aktas dar nebuvo galutinis, nes dar rekėjo Seimo ratifikacijos. Dabar, einant 1928m. konstitucija, tasai Respublikos Prezidento aktas tapo galutinis; Seimo ratifikacijos jam nebereikia.
Nauja konstitucinė nuostata, sudaranti 1928m. konstitucijos 19 straipsnį, skamba šitaip:
“Tikybos bei kultūros reikalams rūpinti gali būti sudaromi juridiniai viešosios teisės asmens nurodyta įstatymine tvarka”.
Čia yra ne naujas laisvės elementas, bet ryški privilegija tam tikroje sociališkai organizacinės veiklos srity.Šis 1928m. konstitucijos straipsnis(19strp.) “turi omenyje” visuomeninės iiniciatyvos tvarka steigiamas viešosios teisės korporacijas, kurioms steigti tvarką, o tuo pačiu ir nustatyti sąlygas paveda tam tikram įstatymui. Šia prasme jisai papildo konstitucinius straipsnius, žinomus jau ir 1922m. kontsitucijai ir išlaikytus 1928m. konstitucijoje, kurie numato ūkiškai profesinę tautinių mažumų iir iš dalies tikybinių organizacijų bei bažnyčių savivaldybę(1922m. konstitucijos 89, 73 – 74 ir 83 strp., 1928m. konstitucijos 90, 74 –75 ir 84 strp.). Tikybos reikalų pabrėžimas greta “kultūros reikalų” sudaro tam tikrą valstybės pasukimą tikybine kryptimi, kurio 1922m. konstitucijoje nebuvo užfiksuota.
Kadangi 1928m.konstitucijos 22 strp. paliečia tiek politines teises, tiek teisinės tautos konstitucinę intervenciją valdžioje(pusiau tiesiogines demokratines institucijas), tai šioje vietoje galima įžiūrėti iš karto abi problemas, kiek jos pasireiškuisos 1928m. konstitucijoje. Politinių piliečių teisių apimtis šioje konstitucijoje yra kiek platesnė negu kad 1922m. konstitucijoje.
Abiejose konstitucijose šios teisės reiškiasi trejopai:
a.politiniais rinkimais;
b.dalyvavimu liaudies iniciatyvoje(ir liaudies veto); c.plebiscitiniu ar referendumo balsavimu.
Kai dėl politinių rinkimų politinių piliečių teisių atžvilgiu, tai jų sritis 1928m. konstitucijoje padidėjo. 1922m. konstitucijoje į šią sritį įeidavo tiktai Seimo rinkimai. <
Dabar 1928m. konstitucijoje į ją įeina Seimo rinkimai ir, be to, Respublikos Prezidento arba jį renkančių taip vadinamų “ypatingų tautos atstovų” rinkimai.
Politinėms teisėms buvo truputų pakeltas amžiaus cenzas, kas kiek susiaurino teisinės tautos konstrukciją. 1922m. kontsitucijoje(24strp.) rinkti atstovus į Seimą galėjo visi piliečiai, “turintieji 21 metų amžiaus”, dabar 1928m. konstitucija(jos 26 strp.) pakėlė amžiaus cenzą iki 24 metų amžiaus.Pakeliant amžiaus reikalavimą, buvo pakeista teisinės tautos konstrukcija.Tatai atsiliepia ne tiktai Seimo rinkimuose, bet ir kitose politinių teisių pasireiškimo srityse(referendume, plebiscite, iniciatyvoje, lliaudies veto), nes visur naudojimosi šiomis teisėmis sąlygą sudaro dalyvavimas teisinėje tautoje. Drauge susiaurėjo ir kiekis tų teisinės tautos narių, kurię gali būti renkami į Seimą, vadinasi, kuriems pavedama ne tiktai veiklioji, bet ir pasyvinė politinė rinkimų teisė, nes jiems dabar nustatomas 30 metų amžiaus cenzas, kai tuo tarpu 1922m. konstitucijoje jiems tas cenzas buvo žemesnis(24metų amžius), ir taip pat, kaip jau žinoma payvinės rinkimų teisės visam amžiui netekę natūralizuotieji piliečiai bei jų vaikai, gimę iki tėvų natūralizacijos akto(1928m. konstitucijos 9strp.trečia dalis).
Politinė teisė renkant Seimą savo tūrio atžvilgiu sumažėjo dar:
a.tuo, kad Seimo kadencija buvo pratęsta iki 5 metų(1928m. konstitucijos 27 strp.; 1922m. konstitucijoje toji kadencija buvo 3 metų);kaip žinome, juo ilgesnė yra išrinktųjų reprezentacinio mandato kadencija, tuo mažiau rinkikai daro įtaką atstovų veikimui, o tuo pačiu ir šios politinės teisės svoris yra mažesnis;
b.Iš viso visu tuo, kuo sumažėjo seimo svoris valdžioje 1928m. konstitucijoje, palyginti su jo svoriu 1922m. konstitucijoje;koks galingas buvo Seimas 1922m. konstitucijos santvarkoje, yra žinoma, kad 1928m.kontsitucijos santvarkoje Seimo galia žymiai sumažėjo.
Į tą pačią politinių teisių kategoriją(balsavimo teisė politiniuose rinkimuose) įeina ir dalyvavimas ypatingų tautos atstovų, kaip Respublikos Prezidento rinkėjų rinkimuose.Iš to, kad rinkėjai ar elektoriai konstitucijoje(1928m.) yra pavadinti ypatingaisiais galima daryti išvadą, kad jie turi kilti iš ttautos ir , kad tarp jų ir tautos turi būti tam tikras jų išrinkimo aktas, kuriame gali pasireikšti tautos dalyvavimas.Čia konstitucija politinę teisę dalyvauti Seimo rinkimouse prašoka tuo, kad kylaničo iš tautos Respublikos Prezidentogalia šioje(1928m. konstitucijoje) konstitucinėje santvarkoje yra žymesnė negu, kad Seimo galia.
Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomeninio gyvenimo centru, deklaruodama galimą jo teisių ir laisvių ribojimą išimtinai įstatymu, 1922m. konstitucija rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis. 1928m. konstitucija buvo veikiama kitur jau besireiškiančių fašistinės ideologijos elementų, taip vadinamų valstybės ir jos valdžios organizacijos vadistinių ir totalistinių principų. 1928m. konstitucijos steigėjai dar nevisiškai nutolo nuo formalinės demokratijos; jie reformavo tiktai jos kontinentinę liberališkai seimokratinę lytį ir įterpė į ją tikras autoritarinio pobūdžio institucijas.
LITERATŪRA
• Lietuvos Valstybės Konstitucija 1922m.
• Lietuvos Valstybės Konstitucija 1928m.
• M.Maksimaitis, St. Vancevičius “Lietuvos valstybės ir teisės istorija”
• Mykolas Rėmeris “Teisinės minties palikimas”
