Lietuvos Statutai kaip rašytinės teisės paminklas

Turinys

Įvadas……………………….2

1. Lietuvos teisė iki Statuto………………3

2. Statutų priėmimas…………………5

2.1. Pirmasis Lietuvos Statutas……………5

2.2. Antrasis Lietuvos Statutas……………9

2.3. Trečiasis Lietuvos Statutas…………..10

3. Lietuvos Statutų fenomenas…………….14

Išvados……………………….17

Literatūra……………………..18Įvadas

Svarbiausi iš rašytinių LDK teisės šaltinių buvo XVI a. išleisti feodalinės teisės kodeksai – Lietuvos Statutai. Teisės kodifikavimas buvo dėsningas feodalinės Lietuvos valstybės ir teisės raidos etapas. Valstybės valdymui centralizuoti ir krašto politinei vienybei stiprinti reikėjo kodekso, kuris vienodai reguliuotų santykius visoje šalies teritorijoje. Teisės kodifikavą skatino ekonominis krašto gyvenimas, amatų ir prekybos plėtra , didelių žemės plotų įtraukimas į ūkio apyvartą, oo tam reikėjo turto perleidimo ir įkeitimo santykių vienodo detalaus reglamentavimo.

Lietuvos Statutai teisiškai įformino LDK aukščiausias valdžios institucijas ir teismų instancijas: Pirmasis Lietuvos Statutas – Ponų Tarybą ir didžiojo kunigaikščio vietininko teismus, Antrasis Lietuvos Statutas ir Trečiasis Lietuvos Statutas – Seimą bei nuoseklią teismų struktūrą ( su renkamu bajorų Žemės teismu). Taigi Lietuvos Statutai fiksuoja LDK visuomenės perėjimą nuo ponų oligarchinės santvarkos prie luominės monarchijos.

Šiame referate apžvelgsiu 3- jų Lietuvos Statutų, kaip rašytinės teisės šaltinių, parengimą, išleidimą bei jų turinį.1. LLietuvos teisė iki Statuto

Neturime žinių apie ankstyviausią lietuvių teisę. Ji buvo nerašyta, tad rėmėsi vietos papročiais ir sprendimą darančiojo asmens nuožiūra. Dėl to teisė turėjo labai įvairuoti įvairiose krašto dalyse ir galėjo keistis nepastebimai, be atskirų įstatymo leidimo aktų. Vietos ppapročių niekas neužrašė, o teismų sprendimai buvo daromi žodžiu, ir nėra išlikę. Tik atidus ir kritiškas kronikų, vėlyvesniųjų privilegijų bei įvairių kitų rašytųjų šaltinių nagrinėjimas galėtų duoti mums šiek tiek žinių apie pirmykštę Lietuvos teisę.

Lietuvos valstybei plečiantis iš grynai lietuviškų žemių į Rusią, Lietuvos teisė darėsi dar labiau įvairesnė. Rusenai turėjo savo seną teisinę tradiciją, o Lietuvos valdovai, užvaldę kokią Rusios kunigaikštiją, stengėsi kiek galima mažiau keisti vietos žmonių gyvenimą, palikdami jiems ne tik jų kalbą ir religiją, bet taip pat visuomeninę ir teisinę santvarką, kiek tas neprieštaravo bendriesiems valstybės reikalams. Taigi žymios Rusios dalies, įskaitant ir patį Kijevą, įjungimas į Lietuvą nenutraukė savitos tų sričių teisinės tradicijos. Tokiu būdu ilgainiui įsigalėjo Lietuvoje dvi savo kilme skirtingos teisės – lietuviškoji iir rusiškoji, o kiekviena jų dar įvairavo vietos ir laiko atžvilgiu.

Paskutiniaisiais XIV amžiaus dešimtmečiais Lietuvoje atsirado naujas teisės šaltinis – rašytosios, valdovo duotos privilegijos, suteiktos atskiriems luomams, valstybės dalims, miestams, tautybėms ar pavieniams asmenims. Pirmasis valdovas, ėmęs plačiau dalinti privilegijas, buvo Jogaila, kuris 1387 m. suteikė svarbias privilegijas bajorams, dvasiškiams ir Vilniaus miestui. Nuo to laiko Jogaila, Vytautas ir jų įpėdiniai teikė kaskart didėjantį privilegijų skaičių. Privilegijos lietė arba visą kraštą ir buvo vadinamos žemės privilegijomis, arba kokią sritį, gyventojų ggrupę ar pavienį asmenį.

Bajorams teikiamos privilegijos saugojo ir plėtė jų teises bei laisves tiek asmens teisių, tiek turto srityje. Tos privilegijos buvo suteiktos tik naujai pakrikštytiesiems bajorams katalikams ir nelietė stačiatikių. Taigi šios privilegijos stiprino naujai pakrikštytų bajorų ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, o antra – kėlė katalikiškojo, atseit, lietuviškojo, elemento svorį valstybėje ir laidavo lietuviams didesnes teises negu rusams. Vėlyvesnės privilegijos mažino teisinius skirtumus tarp Lietuvių ir rusų, bet jie galutinai išnyko tik žymiai vėliau, XVI a. antrojoj pusėj.

Jogailos ir Vytauto įpėdiniai tvirtindavo senąsias bajorų privilegijas ir suteikdavo naujas. Pastarųjų svarbiausia buvo 1447 m. Kazimiero duotoji, atleidžianti privačių dvarų valstiečius nuo įvairių pareigų valstybei ir tokiu būdu praplečianti žemės savininkų teises į jų dvarų ribose gyvenančius valstiečius. Ši privilegija kartu tvirtino visišką Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.

Dvasiškiams duotosios privilegijos atleido bažnytinius dvarus nuo mokesčių ir net nuo prievolės eiti žemės tarnybą, t.y. karo atveju stoti karan ir pristatyti kareivius. Dvasiškių privilegijos iš pradžių buvo suteiktos Vilniaus vyskupijai, o, įkūrus Žemaičių vyskupiją, jos buvo išplėstos ir žemaičių dvasiškiams. Kunigai bei vienuoliai buvo išskirti iš valstybės teismų jurisdikcijos; juos teisti buvo pavesta bažnytiniams teismams, kurie laikėsi kanonų teisės. Tokiu būdu Lietuvoje, greta lietuviškosios ir rusiškosios teisės, buvo įvesta trečioji teisinė sistema. Tuo pat laiku Lietuvos mmiestuose buvo įvesta ketvirta teisinė sistema, būtent, vokiškoji teisė, kuri išsivystė Magdeburgo mieste ir rėmėsi Saksų Veidrodžio (Sachsenspiegel) teisynu. Trys Vokietijos miestai – Kolnas, Lūbeckas ir Magdeburgas – išvystė savitas teisines sistemas, kurios buvo perimtos ne tik daugelio vokiečių miestų, bet plito ir už Vokietijos ribų. Viena šių sistemų, Magdeburgo teisė, per Čekiją ir Lenkiją pasiekė Lietuvą ir buvo valdovo, o vėliau seimo įvedama įvairiuose miestuose, pradedant Vilniumi 1387 metais, baigiant įvairiais smulkiais miestais net keturiais šimtmečiais vėliau, XVIII a. pabaigoje. Lietuvos teisinėje sa.ntvarkoje Magdeburgo teisė reiškė tą patį, ką ir miesto savivaldybė, ir kiekvienam miestui, kuriam buvo suteikta savivaldybė, tuo pačiu buvo suteikta ir Magdeburgo teisė, arba magdeburgija.

Privilegijos buvo teikiamos ne tik luomams, bet ir tautinėms mažumoms, būtent, žydams ir totoriams, laiduodamos jų tikėjimų laisvę ir reguliuodamos jų teises ir pareigas.

Kita privilegijų grupė buvo suteikta atskiroms teritorinėms valstybės dalims, Rusios kunigaikštijoms ar etnografinės Lietuvos žemėms. Pastarųjų svarbiausia privilegija buvo suteikta žemaičiams, laidavusi tos žemės autonomiją ir savitą santvarką, skirtingą nuo kitų Lietuvos dalių, kuri išsilaikė per visą nepriklausomos valstybės gyvavimo laiką, iki 1795 metų. Nuo šios privilegijos laikų valstybė imta vadinti Lietuvos, Rusios ir Žemaičių didžiąja kunigaikštija; taip valstybė vadinama ir Lietuvos Statuto įžangoje.

Tokiu būdu Lietuvos teisės istorijoje galima sskirti du periodus: iki 1387 m. – papročių teisę, o vėliau – maišytą privilegijų ir papročių teisę.2. Statutų priėmimas

Viena pagrindinių rašytųjų įstatymų savybių yra ta, kad šalys gali geriau numatyti, koks bus kurios bylos sprendimas. Papročiais ir precedentais paremta teisė palieka didelę laisvę teisėjų nuožiūrai, ir tokiu būdu bylos šalys pasidaro labai priklausomos nuo kurio teisėjo asmeninių pažiūrų ir net interesų. Ano meto bajorų noras buvo sumažinti vaivadų ir kitų urėdų teisminę valdžią, priverčiant juos spręsti bylas pagal visiems prieinamus, rašytus ir visam kraštui bendrus įstatymus.

XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ( LDK ) buvo priimti trys Lietuvos Statutai – galiojančios feodalinės teisės įstatymų sąvadai, apimantys visas teisės sričių normas.

Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1529 metais. Antrasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas beveik 12 metų ir patvirtintas 1566 metais. Abu pirmieji Statutai nebuvo išspausdinti. Išspausdintas buvo tik Trečiasis Lietuvos Statutas – tais pačiais, 1588, priėmimo metais.2.1. Pirmasis Lietuvos Statutas

Rašytųjų visoje valstybėje lygiai veikiančių įstatymų reikalingumas ypač iškilo XVI a. pradžioje. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas septynerius metus, sparčiai plintant Lietuvos valstybėje hunmanistinėms renesanso idėjoms, atsispindėjusiomis ir pačiame Statute.

Nors pagrindinė gyventojų masė – valstiečiai, liko už Statuto ribų, visgi kai kur, paliečiami ir jie. Be to, daugelyje straipsnių netiesiogiai per feodalų imunitetines

teises valstiečiai gali paliudyti, prisiekti kartu su savo ponais, dalyvauti įvairiose bylose ir t. t.

Svarbus klausimas – istorinės Pirmasis Lietuvos Statutas pasirodymo sąlygos ir priežastys. Visuomenei skylant į klases, atsiranda valstybė, t. y. prievartos aparatas. Jis praturtėjusių bendruomenininkų rankose tampa prievartos įrankiu, nukreiptu prieš nuskurdusius dėl įvairių priežasčių kaimynus. Palaipsniui turtėdama ši bendruomenininkų kategorija virto atskira feodalų klase ir ėmė savintis sau įvairias privilegijas, iš pradžių paremtas papročiais, arba vadinamąja, paprotine teise. Vėliau, pasiekusi tam tikrą klasinės konsolidacijos laipsnį, ji sstengėsi šias privilegijas surašyti į atskirus teisinius aktus ir pagaliau į ištisą įstatymų sąvadą, kuriuo lietuviams tapo 1529 metų Pirmasis Lietuvos Statutas. Jis suteikė gana plačias teises visam bajorų luomui, nepaisant jų turtinės padėties ir tikybos, arba tiksliau, tautinės priklausomybės. Priminsime, kad Lietuvos valstybė jau nuo Mindaugo laikų etniniu požiūriu buvo toli gražu nevienalytė. Jos sudėtyje buvo gana dideli Baltarusijos žemių ir Centrinės Rusijos plotai, buvo užkariautas net Brianskas ir Karačevas. Į LDK sudėtį įėjo ne tik visa Baltarusija ir UUkraina, bet ir dalis Rusijos žemių. Etnografinė Lietuva sudarė vos aštuntadalį ar dešimtadalį visos valstybės teritorijos ir trečdalį ar ketvirtadalį gyventojų. Taigi, jau Kazimiero Jogailaičio valdymo metu (1440 – 1492 m.) iškilo būtinybė sulyginti katalikų, (t. y. lietuvių) ir stačiatikių, ((t. y. rusų, baltarusių, ukrainiečių) bajorų teises. Mat, pagal 1413 m. Horoldės privilegiją, bajorai katalikai naudojosi žymiai didesnėmis teisėmis. Ištaisyti šią neteisybę jau buvo bandyta 1447 metų Kazimiero Jogailaičio žemės privilegijoje.

Pirmajame Statute ir, visų pirma jo įvade, ši neteisybė buvo atitaisyta (suprantama, tai lietė tik bajorus) ir tos teisės sulygintos.

Statutą sudaro 13 skyrių, jungiančių beveik visų teisės šakų normas. Pažymėtina, kad feodalinė LDK teisė neturėjo aiškios vidaus struktūros, kuri būdinga šiuolaikinei teisei. Teisės sistema ir jos elementai formavosi pamažu. Nebuvo ir šiuolaikinės griežtai reglamentuotos juridinės technikos. Todėl tame pačiame Statuto skyriuje randama normų, priskiriamų prie skirtingų teisės šakų.

Pirmame Statuto skyriuje yra daugiausia normos, nustatančios didžiojo kunigaikščio teisinį statusą, bajorų atsakomybę už valstybinius nusikaltimus, dvarų disponavimo ribojimus ir kai kkuriuos teisingumo vykdymo ypatumus; antrame skyriuje reglamentuojama feodalų karo tarnyba ir atsakomybė už karinius nusikaltimus; trečiame skyriuje nustatytos bajorų teisės ir laisvės; ketvirtajame skyriuje yra normos, reguliuojančios moterų paveldėjimo teisę ir jų išleidimą už vyrų; penkto skyriaus normomis reguliuoti globos santykiai; šeštame skyriuje reglamentuojamas teismo procesas; septintame skyriuje nustatyta atsakomybė už bajorų nužudymą, sumušimą ir prievartavimą; aštuntame ir devintame skyriuose reguliuojama feodalų žemės nuosavybė ir kiti turtiniai santykiai; dešimtame skyriuje nustatytas įkeistų už skolas dvarų valdymas ir disponavimas; vienuoliktame – aatsakomybė už bajoru priklausomų žmonių nužudymą; dvyliktame – atsakomybė už feodalų turto pagrobimą ir tryliktame – atsakomybė už vagystes.

Pagrindiniai 1529 m. Lietuvos Statuto šaltiniai buvo paprotinė teisė, Žemės privilegijos ir romėnų teisė, paveikusi Statutą per kanonų teisę.

Pirmasis Lietuvos Statutas buvo bajorų teisės kodeksas. Kitiems luomams priklausančių žmonių teises ir pareigas Statutas regla.mentavo tiek, kiek tai lietė bajorų luomo ir jo valdomos valstybės interesus. 1529 m. Lietuvos Statutas – realios ponų bajorų ir tarnybinių bajorų sluoksnių galios atspindys. Ponai išsaugojo dominuojančias pozicijas valstybėje ir visuomenėje. Nepakankamai politiškai ir ekonomiškai sutvirtėję, tarnybiniai bajorai nepasiekė lygiateisiškumo su ponais bajorais. Ponai ir toliau administruodavo ir teisdavo tarnybinius bajorus, todėl šie ėmė reikalauti Statuto pataisų.

Keletas žodžių dėl LDK valstybinės kalbos. Žinoma, anais metais tokio tiesmukiško valstybinės kalbos supratimo nebuvo, ir Statutai tiesiog to įstatymiškai nefiksavo. Tačiau po 1569 m. Liublino unijos Trečiojo Statuto kodifikavimo ir priėmimo metu susiklosčiusi padėtis buvo kiek panaši į dabartinę. Nors bet kokios istorinės aliuzijos į dabartį šlubuoja, bet kartais net istorikui sunku atsispirti pagundai. ir kai kurie teisės istorikai ir filologai linkę neigti senosios baltarusių kalbos kaip tam tikra prasme LDK valstybinės kalbos statusą. Tuo tarpu apsišvietusi LDK feodalinė visuomenė laikė senąją baltarusių kalbą „savąja, nuosava“ kalba, iš esmės vvalstybine. Vienas žymiausių Trečiojo Lietuvos Statuto kodifikatorių ir jo leidėjas, pakancleris Leonas Sapiega (vėliau LDK kancleris), šio Statuto prakalboje rašė: „O jeigu kuriai tautai gėda įstatymų savo nežinoti, tai pirmiausia mums, kurie ne kuria nors svetima kalba, tačiau savo nuosava įstatymus surašytus turime.“ Vadinasi, Leonui Sapiegai – tai „savo nuosava“ kalba. Reikalas tas, kad daugumos feodalinės Europos šalių įstatymai buvo surašyti lotynų kalba. .

Daugelis Pirmojo Lietuvos Statuto straipsnių garantuoja piliečių, turto ir asmens neliečiamybę. Numatoma griežta bausmė už neteisėtą, nepagrįstą įskundimą: „Ir taip pat, – jei kas, apkalbėdamas ką nors, kaltintų dėl nešlovės arba dėl galvos netekimo ir sietųsi su gyvastimi ar savastimi ar bet kokia kita bausme, tai tas, kuris kitą apkalbėtų ir neįrodytų, pats turi būti ta bausme baudžiamas“. Čia derėtų priminti kad ir mūsų laikais šis straipsnis neprarado savo aktualumo. Ir, jeigu panašus įstatymas galiotų, tai reabilitacinių bylų (deja, neretai pomirtinių )būtų kur kas mažiau.

Bajorams buvo leidžiama laisvai keliauti. Trečiojo skyriaus aštuntajame straipsnyje sakoma: „Taip pat suteikiame minėtiems kunigaikštaičiarns ir ponams vėliavininkams, šlėktoms ir bajorams visišką laisvę išvykti iš tų mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kitų žemių sau geresnės laimės ieškoti ir riterių įgūdžių meno išmokti į bet kurias svetimas šalis, išskyrus mūsų priešų“.

Neabejotinai humaniškas buvo ketvirtojo sskyriaus 15-as straipsnis, kuriame sakoma: „Taip pat įsipareigojame ir pasižadame mūsų, valdovo, dosnumu ir malone, jog mes patys ir mūsų įpėdiniai turime kunigaikščių ir ponų našles, kunigaikštytes – paneles bei merginas užlaikyti prie jų laisvių, o prievarta be jų valios už nieko neturime jų ištekinti; tik kiekvienai jų pasitarus su savo bičiuliais, galima tekėti už to, už kurio panorės“. Ir apskritai pats. moters teisės išskyrimas, feodalinei epochai buvo ne tik progresyvus, bet ir unikalus reiškinys. Nei vienas feodalinis Europos teisynas neturėjo tokio specialaus skyriaus.

Statutas draudė bet kokiu atveju paversti laisvą žmogų vergu. Devinto skyriaus 6-ame straipsnyje sakoma: „Taip pat nustatome, kad laisvasis žmogus už jokį nusižengimą neturi būti į amžiną nelaisvę paimtas. Ir jeigu už kurį nusižengimą būtų įduotas už tam tikrą sumą pinigų, tai turi atidirbti.“ Humanistinė Renesanso dvasia vienaip ar kitaip atsispindėjo ir kituose Pirmojo Lietuvos Statuto straipsniuose. Tai jau suprato ir jo kūrėjai, aukštai vertinę Statutą.

Pirmasis Statutas veikė kone keturiasdešimt metų, bet per tą laiką nebuvo išspausdintas. Nauji jo egzemplioriai buvo ranka nurašomi. Vėlesniuose Statuto nuorašuose, greta 1529 m. priimtojo teksto, lygiomis įtraukti ir vėlesnieji papildymai. Kai 1566 m. buvo priimtas Antrasis Statutas, esamieji Pirmojo Statuto egzemplioriai nustojo praktinė.s reikšmės, ir niekas nesirūpino jų saugojimu. Iki mūsų

laikų išliko tik keli jo egzemplioriai: vienas jų, dabar esąs Leningrade, kadaise yra buvęs Slucko jėzuitų bibliotekoje, ir todėl vadinamas Slucko rankraščiu. Du rankraščiai yra Lenkijoje: vienas Varšuvoje, vadinamas Zamoyskio rankraščiu, kitas grafų Dzialynskių rinkiniuose Kurnike. Dar vienas, vadinamas Firlėjaus rankraščiu, buvo žinomas XIX amžiuje, bet dabar nebežinia kur yra. Taip pat yra žinomas statuto vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Pulavų rankraščiu.

Pirmąjį Statutą išspausdino mokslininkai XIX ir XX amžiais. Pažymėtinas jau minėtojo grafo Dzialynskio 1841 metų leidinys „Zbior Praw Litewskich“, iišleistas Poznanėje; taip pat „Staryj Litovskij Statut 1529 goda“, paskelbtas „Vremennik Imperatorskago Moskovskago Obščestva Istorii i Drevnostej“, XII knyga, išleistas Maskvoje 1854 m. Mūsų laikais Konstantinas Jablonskis išleido Statutą originalo kalba ir jo rusišką vertimą atskiru leidiniu – „Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 goda“ Minske 1960 m. Jablonskio leidinio pagrindu eina Dzialynskio rankraštis, o išnašose su juo palyginti likusieji rankraščiai. Iš Jablonskio leidinio Statutą išvertė į lietuvių kalbą – Jonė Deveikė. Čia tenka pažymėti, kad ji pakeitė II, V, VI, XX ir XI skyrių straipsnių numeraciją. Rankraščiuose pirmieji šių skyrių straipsniai nenumeruoti, antrieji skyriai vadinami pirmaisiais, tretieji antraisiais, ir t.t. Jablonskio leidinyje tų skyrių straipsniai numeruojami dvigubai: duodamas rankraščio numeris ir, skliausteliuose, eilinis numeris. Deveikė šią sistemą suprastino, palikdama tik eeilinį numerį. Šioje knygoje Statuto tekstas originalo kalba paimtas iš Jablonskio leidinio; straipsnių numeracija jame palikta nepakeista.

Deveikė nėra pirmoji išvertusi 1529 m. Statutą į lietuvių kalbą. Bar 1909 m. pasirodė Jono Šliūpo vertimas, paremtas lenkišku T. Czackio parengtu tekstu ir komentarais, išėjusiais 1800-1801 m. Šliūpo vertimas duoda gana nepilną tekstą: kai kurie straipsniai labai sutrumpinti, bet drauge išversti platūs Czackio komentarai, neatitinką dabartinių mokslo reikalavimų. Be to, 1909 m. lietuviškoji istorinė ir teisinė terminologija dar buvo nenusistojusi. Todėl šiandieną Statuto tyrinėtojams Šliūpo vertimas nebūtų naudingas.

Pirmasis Lietuvos Statutas, lyginant jį su ankstesniais arba artimo jam laikotarpio panašiais teisynais, buvo išskirtinis. Jis išsiskyrė teisinių formulių išbaigtumu, kalbos tobulumu ir savo laikmečio renesansine dvasia. Tačiau kartu, šis Statutas turėjo kai kurių eiliniams bbajorams nepriimtinų teisinių nuostatų. Pirmiausia Pirmajame Lietuvos Statute buvo užfiksuotos labai plačios magnatų teisės, lyginant jas su smulkiųjų ir vidutinių bajorų teisėmis, ypač teismuose. Taip iš esmės buvo įteisinta ponų diktatūra. Tačiau Statutas neišsprendė eiliniams bajorams labiausiai rūpėjusio klausimo – klausimo dėl žemės nuosavybės. Pagal šį Statutą žemvaldžiai galėjo disponuoti savo nuožiūra tik vienu trečdaliu savo žemės valdų. Ir apskritai naudotis savo žemėvalda galėjo tik leidus didžiajam kunigaikščiui, arba jo urėdams. Tai kėlė didelį eilinių bajorų nepasitenkinimą ir jie ėmė vvis atkakliau reikalauti jį radikaliai pertaisyti.

Nepaisant visų netobulumų, Pirmojo Lietuvos Statuto atsiradimas yra labai reikšmingas, nes jis buvo pirmasis ir jame jau buvo suformuluoti visi pagrindiniai lietuvių teisės įstatymai…2.2. Antrasis Lietuvos Statutas

Dėl anksčiau išdėstytų ir kitų priežasčių jau 1544 metais t. y. praėjus vos 15 metų, Brastos seime LDK feodalai, daugiausia eiliniai bajorai, pareikalavo taisyti Pirmąjį Lietuvos Statutą bei priimti naują. Tačiau tik 1551 m. Vilniaus seime buvo imtasi realių žygių naujam Statutui parengti, sudaryta speciali seimo komisija. Tikrų duomenį apie šios komisijos sudėtį ir jos darbo pradžią nėra. Viena visiškai aišku, kad komisija buvo sudaryta iš dešimties narių: penkių katalikų ir penkių pravoslavų, pripažįstant jų visišką lygybę. Taip pat yra žinoma, kad komisijos darbui vadovavo vienas iš to laikemečio išsilavinusių veikėjų, Žemaitijos vyskupas Jonas Domanevskis, kad jos sudėtyje buvo dar daugiau žinomų žmonių: Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas ir Šv. Jono bažnyčios klebonas Petras Roizijus bei keletas vidutinių bajorų. Nėra taip pat abejonių, kad komisijos sudėtis per 15 metų keitėsi. Komisija, taip pat seimas, ne kartą svarstęs Antrojo Lietuvos Statuto projektą, ne šiaip sau pataisė Pirmąjį, o iš esmės parengė naują statutą, kurio pirmoji redakcija buvo priimta 1564 m. Bėlsko seime. Tačiau jis dar ištisus metus buvo „derinamas“, papildomas, tobulinamas iir galutinai priimtas tik 1565 m. gruodžio 21 d. Vilniaus seime, o veikiančiu kodeksu pagal vienus šaltinius tapo nuo 1566 metų sausio 26 d., pagal kitus – nuo 1566 m. kovo 1d.

Antrasis Lietuvos Statutas visiems LDK žemvaldžiams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, suteikė plačias laisves ir privilegijas, įstatymiškai įteisino bajorų demokratijos įsigalėjimą. Šis Statutas išsprendė ir pagrindinį, eiliniams bajorams rūpėjusi klausimą – įstatymiškai pagrindė visiškai laisvą disponavimą žemės nuosavybe. Gavę neribotą teisę savo nuožiūra naudotis jiems priklausiusia žeme, bajorai tuo pačiu gavo ir visišką laisvę pardavinėti bei užrašinėti ir valstiečius, kurie dirbo dvarų žemes. Tokiu būdu ši bajorų laisvė virto visišku daugumos valstiečių įbaudžiavinimu, žemėtvarkoje įvykdyta valakų reforma, atėmusi iš valstiečių nuo seno jų valdomas žemes, ir visa tai buvo įteisinta Antrajame Statute. Šiuo statutu buvo išplėstos bajorų asmeninės teisės ir laisvės, suteikta jiems daugiau galimybių dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus. Bajorai gavo galimybę sušaukti seimą. Galima teigti, kad Antrasis Lietuvos Statutas įteisino visišką ir labai plačią bajorų luomo diktatūrą.

Jame atsirado ir kitų naujų straipsnių, kurie išplėtė eilinių bajorų teises, suteikė jiems daugiau galimybių dalyvauti sprendžianti valstybės reikalus. Bajorų luomas plačiai ir žymiai aktyviau dalyvavo svarstant ir priimant patį Antrąjį Statutą. Bajorai gavo teisę reikalauti, esant būtinybei, sušaukti seimą (III sskyriaus 6-as straipsnis) ir t.t. Tokiu būdu galima teigti, kad ALS įteisino visišką ir labai plačią bajorų demokratiją, nors labiau patyrę ir įžvalgesni politikai – ponai didikai – ir priešinosi tam, kadangi realiai iškilo klausimas ar politikoje mažą patyrimą turįs bajorų luomas sugebės atsargiai ir saikingai pasinaudoti tomis laisvėmis, kiek toli jis nueis šios feodalinės demokratijos keliu, ar nepražudys pačios valstybės? Būgštavimas nebuvo bergždžias, nes pagaliau taip ir atsitiko. LDK bajorai, sukūrė teisinę feodalinę valstybę, dėl savo klasinio egoizmo, galiojant praktikoje feodalinei „kumščio teisei“, nesugebėjo pasinaudoti Antrojo Statuto įstatymų vaisiais. Ir vis dėlto „kumščio teisės“, visuotinio smurto ir savivalės sąlygomis Antrojo Lietuvos Statuto straipsniuose įteisinti įstatymai buvo didžiai progresyvūs.2.3. Trečiasis Lietuvos Statutas

Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, t. y. tada, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje ir buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias. Tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Statute buvo įrašyti papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas ir ginčus.

Galima tik samprotauti, kad Trečiąjį Lietuvos Statutą, kaip ir du pirmuosius, kodifikavo didžiojo kunigaikščio raštinės darbuotojai, vadovaujami: kanclerių Mikalojaus Radvilos Rudojo ir jo įpėdinio

Eustachijaus Valavičiaus ir pakanclerių Kristupo Radvilos bei Leono Sapiegos, užbaigusio šį darbą ir tikriausiai įnešusio į jį svarų indėlį.

Skirtingai nuo Antrojo Lietuvos Statuto kodifikavimo (nekalbant jau apie Pirmąjį), taisant, redaguojant ir papildant Antrąjį, rengiant tuo pagrindu Trečiąjį Statutą, iš pat pradžios aktyviai dalyvavo pavietų bajorai, susibūrę XVI a. septintajame dešimtmetyje į pavietų seimelius. Tuo metu jau visiškai įsigalėjo bajorų demokratija, ir eiliniai bajorai politiniame gyvenime ėmė reikštis ypač aktyviai. Jie žūt būt norėjo įstatymiškai apsaugoti save nuo ponų didikų ssavivalės, iki smulkmenų reglamentuoti ir įteisinti santykius feodalinės klasės viduje, įtvirtinti visas savo teises. Praėjus keleriems metams po Trečiojo Lietuvos Statuto priėmimo, viename savo laiškų, apibūdindamas šį nepaprastą bajorų aktyvumą, jį parengiant ir redaguojant, L. Sapiega rašė: „. Kartais patys nežino ko nori. Kada klausiu, ko nori, kad būtų įrašyta, tai atsako pats nežinau, kaip išreikšti tai, ką galvoju. A, velniai tave griebtų, jeigu aš privalau suprasti tavo fantaziją, kai tu pats nesugebi išreikšti“. Taigi, Trečiojo Lietuvos Statuto kodifikatoriams nelengva bbuvo galutinai užbaigti šio įstatymų sąvado parengimą, patenkinti visuotinės bajorų demokratijos sąlygomis visų LDK feodalų sluoksnių ir grupuočių norus ir užgaidas; juolab, kad visa tai akylai sekė ir kurstė federacinės Lenkijos ponai, jos valdančioji viršūnė. Ir vis dėlto tikslas buvo ppasiektas – 1588 m. sausio 28 dieną Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza patvirtino Trečiąjį Statutą.

Kaip ir Antrasis, Trečiasis Lietuvos Statutas susidėjo iš 14 skyrių. Trečiajame Statute išsiplėtė kai kurių straipsnių apimtis. Pirmo skyriaus normos nustatė didžiojo kunigaikščio teisinį statusą, bajorų atsakomybę už valstybinius nusikaltimus, taip pat sureguliavo kai kuriuos nuosavybės teisės, raštvedybos ir teisingumo vykdymo santykius; antrame skyriuje reglamentuota feodalų karo tarnyba ir atsakomybė už karinius nusikaltimus; trečiame skyriuje nustatytos bajorų teisės ir laisvės, dvasininkų ginčų su pasaulietiniais feodalais nagrinėjimo tvarka, taip pat reglamentuotas pavietų seimelių organizavimas ir kompetencija; ketvirame skyriuje reglamentuota teismų sistema ir teisingumo vykdymas; penkto skyriaus normos nustatė moterų paveldėjimo teisę ir reglamentavo jų išleidimą už vyrų; šeštame skyriuje reguliuoti globos santykiai; septintame – tturtiniai santykiai; aštuntame -paveldėjimo santykiai; devinto skyriaus normos reglamentavo pakamario teismo organizaciją ir veiklą, taip pat žemės nuosavybės santykius; dešimtame skyriuje reguliuoti žvejybos ir medžioklės plotų bei kitų naudmenų panaudojimo santykiai; vienuoliktame skyriuje nustatyta atsakomybė už bajorų nužudymą, sumušimą ir prievartavimą; dvyliktame – atsakomybė už bajorų valdinių nužudymą ir sužeidimą, pabėgusių valstiečių ir kitų priklausomų žmonių slėpimą; tryliktame – atsakomybė už vagystes ir keturioliktame – atsakomybė už įvairius, daugiausia turtinius, nusikaltimus.

Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo tteises ir privilegijas. Toliau apribodamas didžiojo kunigaikščio ir apskritai centrinę administracinę valdžią, Statutas visiškai p.atenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemėmis.

Jau XIX a. pirmame trečdalyje senojo Vilniaus universiteto profesoriai I. Danilavičius, J. Lelevelis, J. Jaroševičius pastebėjo, kad Lietuvos Statutas yra savo epochos veidrodis, tai ypač pasakytina apie Trečiąjį. Jame atsispindi visuomeniniai, politiniai, ekonominiai ir net kasdieniniai buitiniai santykiai, bajorų ir valstiečių ūkio padėtis, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių liaudies papročiai ir kultūra, jau nekalbant apie teisės normas. Pavyzdžiui, palyginus atitinkamus Pirmojo ir Trečiojo Statutų straipsnius net tokiu, atrodytų, menku klausimu, kaip medžioklinių šunų kainos, galima daryti tam tikras prielaidas apie pasikeitimus feodaliniame ūkyje per praėjusius 60 metų. Pirmojo Statuto XII skyriaus 12-as straipsnis už šunį pėdsekį ar skaliką nustato 12 kapų grašių, t. y. 7 rub. 20 grasių. Trečiojo Statuto XIII skyriaus 12-as straipsnis – tik 3 rub., atitinkamai už Milano šunį 12 rub. ir 3 rub., ir pan. Žinoma, galima manyti, kad per 60 metų viskas atpigo, tačiau nieko panašaus – daug kas pabrango, tiesa, ne tokiais mastais ir tempais kaip mūsų laikais, bet visgi šiek tiek pabrango. Pavyzdžiui, pono eržilas pagal Pirmojo Statuto XII skyriaus 1-ą sstraipsnį kainavo 5 kapas grašių, pagal Trečiojo Statuto XIII skyriaus I-jį straipsnį jau 8 kapas grašių, kumelė atitinkamai 3 kapas grašių ir 4 kapas grašių ir pan. Kokią išvadą istorikas gali padaryti iš šių kainų kitimo ? Kad per tuos 60 metų LDK sparčiai vystėsi žemdirbystė ir gyvulininkystė, feodalų ūkyje sumažėjo ekonominis medžioklės svoris.

Kai kurie kiti Trečiojo Statuto straipsniai liudija prekybos vaidmens išaugimą. Pvz., I skyriaus 31-as straipsnis įpareigoja „visus žemvaldžius savo žemėse išvalyti laivybai tinkamas upes, kad jomis būtų galima laivais plukdyti prekes ir sielius“. Statuto straipsniai, šnekant dabartine kalba, nėra abejingi ir gamtosaugos reikalams. Juose nustatomos didelės baudos ir net bausmė už laukinio žvėries nužudymą svetimoje girioje, pavyzdžiui, už stumbrą – 12 rub., už briedį, elnią, stirną – 6 rub., už laukinį arklį arba kumelę – 3 rub. ir t.t. (X skyriaus 2-as straipsnis). Ypač baudžiami drevinių medžių naikintojai ar bičių avilių su medumi vagys, kiekvienas toks, pagautas nusikaltimo vietoje „turi būti baudžiamas kaklu“, t. y. mirties bausme (X skyriaus 14-as straipsnis). Suprantama, kad čia Statutas pirmiausia rūpinosi feodalo turtu, bet tuo pačiu buvo kažkiek apsaugoma ir pati gamta.

Trečiajame Statute atsiranda net straipsnis, šnekant šiuolaikine kalba, nustatantis „eismo taisykles“, pvz., IX skyriaus 32 straipsnyje rašoma: „Nustatome, kad didieji ppirklių keliai, vieškeliai turi būti pagal seną paprotį tiek platūs, kad pusantros vyties (tam tikro ilgio vytis arkliams ar jaučiams raginti) platumo. O vežimas nepakrautas turi užleisti kelią pakrautam, pėsčias raiteliui, raitelis – vežimui, o jeigu siauras kelias būtų, kaip kad būna ant tiltų ir kitose blogose vietose, ar žiemos metu, kada būna daug sniego, susitikę turi kelią pusiau pasidalinti, o vienas kitą neturi nustumti“. Įdomiausia čia tai, kad įstatymas neužsimena apie luomus. Pagal straipsnį išeitų, kad raitasis bajoras turėtų duoti kelią važiuotam valstiečiui, nors, kaip žinoma, net iš grožinės literatūros, ir bajorai nelabai užleisdavo vienas kitam kelią. Trečiajame Lietuvos Statute atsirado ir daugiau naujų panašių straipsnių. Šlėktos savo pavietų seimeliuose reikalavo kuo smulkiausiai įrašyti visas jų teises ir privilegijas.

Trečiasis Statutas turėjo ypač didelę reikšmę, įteisinant tolesnį LDK valstybinį savarankiškumą. Nors jame, kaip ir kiekviename šalies teisyne arba konstitucijoje, aptariami tik šalies vidaus reikalai ir nekalbama apie santykius su kaimynais, tačiau toks nutylėjimas po 1569 metų Liublino unijos labai prasmingas ir daug reiškė jo amžininkams. Šios unijos metu buvo atplėšta dalis LDK teritorijos, o bendras s.eimas priėmė nutarimą dėl LDK įstatymų suvienodinimo su lenkų teise. Trečiojo Statuto kodifikatoriai visiškai ignoravo šį Liublino seimo nutarimą. Statutas buvo kodifikuotas kaip visiškai savarankiškas

LDK įstatymų sąvadas ir parašytas LDK oficialiąja kalba. Jame išliko visi straipsniai, iš esmės nukreipti prieš lenkų ponų bandymus įsigalėti LDK. Šiuose straipsniuose lenkų ponams, kaip ir kitiems svetimšaliams, buvo draudžiama įsigyti dvarus ir užimti bet kokius urėdus. Tuo pačiu Trečiojo Statuto priėmimas turėjo didžiulę reikšmę Lietuvai, Baltarusijai, Ukrainai jų tolesnėje istorijoje. Jis, nors ir nesulaikė polonizacijos, ypač bajorijos ir bažnyčios polonizacijos, tačiau tapo svarbia įstatymine atrama istorinėje kovoje prieš šį procesą.

Trečiasis Statutas, skirtingai nuo Pirmojo ir Antrojo, kurie nebuvo iišspausdinti, 1588 m. pagal Leonui Sapiegai suteiktą karaliaus privilegiją buvo išspausdintas Vilniuje, brolių Mamoničių spaustuvėje, ir tapo pagrindiniu LDK .įstatymų sąvadu. Jame ne tik daug plačiau ir smulkmeniškiau buvo suformuluotos visos teisinės normos, bet ir žymiai tiksliau išreikštos valstybinės teisinės savo laikmečio idėjos, paremtos humanizmo ir racionalizmo ideologija. Šia prasme Trečiasis Statutas – humanizmo ir racionalizmo kūdikis.3. Lietuvos Statutų fenomenas

Dabar jau visuotinai pripažįstama, kad Lietuvos Statutai – tai savotiški fenomenai Europos feodalinėje teisėje ir, kad XVI amžius Lietuvos valstybės istorijoje yyra įstatymų leidybos klestėjimo amžius, naujas bendros visam kraštui rašytosios teisės periodas.

Dar XIX a. viduryje vienas žymiausių slavų teisės tyrėjų, lenkų istorikas Aleksandras Maciejovskis rašė: „Savo laikmečiui Lietuvos Statutas yra didingas įstatymų leidybos paminklas, ir toks, kokio neturėjo tuometinė Europa“. NNe veltui šiuos unikalius lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių istorijos šaltinius, teisės ir kultūros paminklus beveik du šimtus metų kruopščiai tyrinėja daugelio šalių (Lietuvos ir Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos, Ukrainos ir Čekijos) mokslininkai. Bene žymiausias Statutų tyrinėtojų kartos atstovas – profesorius Ivanas Lappo, 1933 – 1940 metais profesoriavęs ir Kauno universitete. Mūsų laikais šį istorijos šaltinį tyrinėja daugelis istorikų, teisės istorikų, filosofų, jų tarpe akademikas Juozas Jurginis, profesorius Stasys Vansevičius, lenkų akademikas Juliušas Bardachas ir kt. Natūraliai gali kilti klausimas, kodėl istorikai ir praeityje, ir dabar Lietuvos Statutams skiria tiek daug dėmesio. Tai apsprendžia jų turinys ir istorinė epocha. Statutų kodifikacija prasidėjo vos padvelkus LDK gaiviems Reformacijos ir Renesanso vėjams, o baigėsi įsigalint kontrreformacijos reakcijai. Tuo būdu, Lietuvos Statutai savotiškai atspindėjo ššios didingos epochos pakilimus ir atoslūgius ypatingomis mūsų krašto sąlygomis.

Visi trys Lietuvos Statutai, skirtingai nuo daugumos feodalinių teisynų, yra pasaulietinio turinio. Dievo vardas juose minimas tik dorovei pabrėžti. Statutuose beveik nėra kanonų teisės normų. Palankios istorinės aplinkybės leido Statutų kodifikatoriams parengti tam tikrą sistemą. Priešingai viešpatavusios tuomet Lietuvoje katalikybės pasaulietinėms idėjoms ši sistema rėmėsi tokiais savo meto pažangiais principais, kaip valstybės suverenumas, vieninga teisė, griežta rašytinių įstatymų kodifikacija į vieną sąvadą.

Antrajame Statute buvo įrašytas labai svarbus specialus III skyriaus 77-as straipsnis, kuriame sakoma: „Taip pat mes, valdovas, ir mūsų įpėdiniai, pasižadame ir amžinai norime užlaikyti visą Didžiosios Kunigaikštystės riteriją – bajorus prie visų įprastų laisvių, mūsų valdovo ir mūsų įpėdinių jiems duotų, turėsime užlaikyti ir užlaikysime. Taip pat kiekvienas sėslus bajoras, teisėtai pašauktas į teismą, tačiau dar teismo nenuteistas, negali būti nei mūsų, valdovo, nei urėdo suimtas ir pasodintas į kalėjimą“. Šis straipsnis, arba, kalbant šiuolaikine kalba, įstatymas turėjo ypač didelę reikšmę galutiniam teisinės feodalinės valstybės sukūrimui, jeigu apskritai feodalizmo epochai taikytinos tokios definicijos. Tačiau todėl ir kalbama apie Lietuvos Statutų fenomeną. Beje, šis straipsnis gana aktualus ir mūsų visuomenei. Jeigu mūsų tardymo organai neturėtų teisės iki teismo nuosprendžio sodinti tardomuosius į kalėjimą (išskyrus pagautus nusikaltimo vietoje – tai numatė ir Statutas), tada tikriausiai būtų išvengta grubiausios savivalės tūkstančių nekaltų žmonių atžvilgiu. Kol įstatymai neuždraus tardymo organams įkalinti tardomuosius iki teismo (išskyrus minėtą atvejį), jokia nekaltumo prezumpcija neišgelbės jų nuo klaidų, o piliečių nuo savivalės, ir tikra teisinė valstybė nebus sukurta.

Tarp istorikų būta ir tebėra labai daug įvairių nuomonių dėl Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Lietuvos Statutų tarpusavio santykio: ar laikyti visus juos skirtingomis vieno ir to paties įstatymų sąvado redakcijomis ar atskirais teisiniais kodeksais? Manoma, kad tai vis dėlto aatskiri kodeksai, atskiri įstatymų sąvadai, pagimdyti skirtingų istorinių epochų (ypač skiriasi Trečiasis nuo Pirmojo). Anksčiau gana išsamiai aptarta Pirmojo Statuto pasirodymo sąlygos ir priežastys, apsprendusios jo tobulumą, savotišką fenomeną feodalinėje teisėje. Visa tai dar labiau tinka Trečiojo Lietuvos Statuto atžvilgiu.

Pirma. Jeigu Pirmasis Lietuvos Statutas nuo feodalinių Europo.s valstybių ir Rusijos teisynų skiria šimtas, o nuo kai kurių ir keli šimtai metų, tai Trečiasis Statutas buvo kodifikuotas ir priimtas praslinkus dar 60 metų. Vadinasi, jis yra dar vėlyvesnis feodalinės teisės paminklas: jo kodifikatoriai galėjo panaudoti ir panaudojo teisinės minties bei kultūros pažangą, pasiektą per ši laikotarpį.

Antra. Per tuos 60 metų gerokai ištobulėjo LDK oficialioji kanceliarinė kalba, įgavusi iš esmės valstybinės kalbos statusą.

Trečia. Galima sakyti, kad bajoriškoji demokratija pasiekė savo aukščiausią lygį. Kaip jau minėta, po septintojo dešimtmečio reformų ir Antrojo Lietuvos Statuto priėmimo smarkiai suaktyvėjo visa feodalinė visuomenė, į politinį gyvenimą, politinę veiklą įsitraukė net smulkioji bajorija.

Ketvirta. Jeigu Pirmasis Statutas buvo kodifikuojamas ir priimtas, kai LDK pasiekė tik pirmieji gaivūs Renesanso į Reformacijos vėjai, tai Trečiasis Statutas buvo kodifikuojamas visus 20 metų, reformaciniam judėjimui prasidėjus jau betarpiškai pačioje Lietuvos valstybėje. Tiesa, čia reformacijos judėjimas nebuvo nei tiek stiprus, nei tiek radikalus kaip Vokietijoje ar kai kuriuose kituose Europos kraštuose.

Dėl tam ttikrų aplinkybių, Lietuvoje aktyviai dalyvavo Reformacijoje ir net jai vadovavo ponai didikai su pačiu kancleriu Mikalojum Radvila Juoduoju, o vėliau Mikalojum Radvila Ruduoju (kuris po pirmojo mirties tapo kancleriu) priešakyje, ir dėl to Lietuvos istorikai Reformaciją LDK vadina poniška. Ir vis dėlto tai buvo pažangus judėjimas, paženklinęs ir Trečiąjį Statutą. Evangelijos mokymas, kuriuo rėmėsi humanistai, kovodami dėl Reformacijos taip pat ir Lietuvoje, vertė Trečiojo Statuto kodifikatorius (nepaisant jų norų) įrašyti į jį nemažai pažangių normų, o kai kurias sušvelninti.

Dėl minėtų priežasčių kodifikatoriai, pavyzdžiui, net ir šiek tiek pakeitė savo požiūrį ir į „paprastą žmogų“, t. y. valstietį. Čia nebeapsiribojama vien bendra deklaracija „visos bajorų visuomenės bei jų valdinių“ apdovanojimu ,,krikščioniškais įstatymais“, kas jau buvo įrašyta Pirmojo Statuto įžangoje, bet yra ir specialus XII skyriaus 1-as straipsnis, pagal kurį feodalas už tyčinį valstiečio nužudymą nebegali atsipirkti vien pinigine bauda, o patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Straipsnyje sakoma: „Mes, užkirsdami kelią žmonių savivaliavimui ir akiplėšiškumui, kurie kartais pasireiškia be jokio dievobaimingumo pas nesantūrius žmones, dėl ko ir kitų žmonių kraują nekaltai ir begėdiškai lieja, tikėdamiesi atsipirkti už jį piniginiu mokesčiu < .>, nustatome: jeigu kuris bajoras dėl žiaurumo ir nesusilaikymo, be jokios priežasties savivališkai, tyčia, paniekindamas visuotinę teisę <.> užmuštų paprasto luomo žmogų, nebajorą,

ir būtų nusikaltimo vietoje pagautas < . >, toksai bajoras, tinkamai įrodžius jo nusikaltimą, turi būti baudžiamas kaklu (t. y. mirties bausme pakariant). Suprantama, „pagauti“ nusikaltimo vietoje ne taipjau paprasta – kas „gaudys“ feodalą jo valdose. Ir visgi tai jau buvo įstatymas.

Pirmasis Statutas, apribodamas vergystę, aiškiai apibrėžė jos institutus ir šaltinius. Trečiasis Statutas žengė šia kryptimi toliau. Vietoje keturių vergovės šaltinių Pirmajame ir trijų – Antrajame, Trečiasis Statutas paliko tik vieną – karo belaisvius, ir tai su išlygomis. XII skyriaus 221-me straipsnyje rašoma: „Nelaisvaisiais ateityje negali būti be jokių priežasčių, vien tik belaisviai. O kiti šeimynykščiai ( ir taip pat belaisvių palikuonys – vaikai turi būti apgyvendinami ant žemės ir laikomi tėvoniais“‘ (t. y. baudžiauninkais). Čia reikėtų priminti: kad ir kokia sunki buvo baudžiauninko padėtis, feodalinės visuomenės socialinėje klasinėje hierarchijoje jis buvo viena pakopa aukščiau, negu vergas. Trečiasis Statutas specialiu XIV skyriaus 36-ju straipsniu net panaikino patį pavadinimą „nelaisvasis“, įsakydamas nelaisvuosius ateityje vadinti „dvaro šeimyna“. Jame buvo smarkiai apribotos bausmės, ttaikomos nepilnamečiams.

Lietuvos Statutai buvo brandžios LDK teisinės minties vaisiai. Def.inicijų tobulumu ir plačiu turiniu jie pralenkė kitus tuometinius feodalinės teisės kodeksus, kaip antai, vokiečių 1532 m. Karoliną ir rusų 1550 m. Ivano IV teisyną. 1588 m. Lietuvos Statutas padarė didelę įįtaką svarbiausiam XVII a. rusų teisės šaltiniui – vadinamajam 1649 m. Soboro statutui (Sobornoje uloženije). Apie 20 Soboro statuto straipsnių yra ištisai perrašyti iš 1588 m. Lietuvos Statuto, o rusiško originalo paraštėje yra net 56 žymos, teigiančios, kad tam tikra norma skolinta iš LDK teisės.

Lietuvos Statutai užbaigė feodalinės teisinės sistemos formavimosi procesą, įformino jį teisiškai ir kartu atspindėjo valstybės teisę pakilus į aukštesnį lygį.Išvados

Lietuvos teisės istorijoje skiriami du periodai: iki 1387 m. – papročių teisė, o vėliau – maišyta privilegijų ir papročių teisė.

Ankstyviausioji lietuvių teisė buvo nerašyta, tad rėmėsi vietos papročiais ir sprendimą darančiojo asmens nuožiūra. Tokia teisė palieka didelę laisvę sprendžiančiųjų asmeninėms pažiūroms ir interesams.

XIV amžiuje Lietuvoje atsiradęs naujas teisės šaltinis – rašytosios, valdovo duotos privilegijos, suteikė teises atskiriems lluomams, valstybės dalims, miestams, tautybėms ar pavieniams asmenims. Pagrindinių rašytųjų įstatymų savybių yra ta, kad šalys gali geriau numatyti, koks bus kurios bylos sprendimas.

XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ( LDK ) buvo priimti trys Lietuvos Statutai – galiojančios feodalinės teisės įstatymų sąvadai, apimantys visas teisės sričių normas.

Lietuvos Statutai yra labai svarbūs. Pirmasis, kadangi jis buvo pirmas ir jau savo metui pakankamai tobulas, nes jame jau buvo suformuluoti visi pagrindiniai lietuvių tautos teisių įstatymai. Antrasis buvo lyg savotiškas dviejų feodalinės vvisuomenės epochų slenkstis, perėjimas nuo ponų didikų diktatūros, kuri buvo įteisinta Pirmame Lietuvos Statute, prie viso bajorų luomo engiamųjų, pirmiausia valstiečių, klasių atžvilgiu. Antrasis Lietuvos Statutas visiems žemvaldžiams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, suteikė kuo plačiausias teises bei privilegijas, įteisino bajorų demokratijos įsigalėjimą. Trečiasis Lietuvos Statutas – visais atžvilgiais buvo pats tobuliausias, nes jo kodifikacija vyko net 60 metų. Todėl jis yra dar vėlyvesnis feodalinės teisės paminklas: jo rengėjai panaudojo teisinės minties bei kultūros pažangą pasiektą per šį laikotarpį.

Lietuvos Statutai savotiškai atspindėjo didingos epochos pakilimus ir atoslūgius ypatingomis mūsų krašto sąlygomis. Jie sukūrė pamatus šiuolaikinės teisės įstatymams, kurie susistemintai pateikiami dabartiniuose teisės Kodeksuose.Literatūra

1. S. Lazutka. Lietuvos Statutai. 1529, 1566, 1588. Vilnius, 1994

2. V. Andriulis. M. Maksimaitis. V. Pakalniškis. Lietuvos teisės istorija. Vilnius, 2002

3. M. Maksimaitis. S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius, 1997

4. J. Machovenko. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai. Vilnius, 2000

5. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1529 m. Statutas. Čikaga, 1971