Administracinių teisinių santykių samprata

Teorinis administracinių-teisinių santykių problemos suvokimas

tradiciškai sukelia sunkumą, kadangi šis institutas yra susijęs su visais

(ne mažiau sudėtingais) administracinės teisės institutais.

Administracinės teisės teorijoje pateikiami tokie administracinių

teisintų santykių apibrėžimai:

Administracinėmis teisinėmis normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai.

(Nikitinas A.M., Lapinskas K., Petkevičius P., Manochin V.M., Aduškin J.S.,

Bagišaev Z.A., Ovsianko D.M.)

Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai,

susiformuojantys vykdomosios valdžios veiklos srityje. (Bachrach D.N.)

Administracinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai valdymo santykiai,

kurių šalys veikia kaip administracinės teisės normų nustatomų ir

garantuojamų abipusių pareigų ir teisių tturėtojai. (Kozlov J.M.)

Administracinės teisės normų pagrindu susiklostantys valdymo santykiai,

kurių dalyviai turi subjektines teises ir teisines pareigas (Makareiko

N.V., Cerenkov E.A.).

Administracinių teisinių santykių sąvoka taip pat pateikiama ir teisės

aktuose, pavyzdžiui Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 16

punkte aptariama, kad administraciniai-teisiniai santykiai – įstatymais ir

kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai,

atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus

administravimą.

Administracinių-teisinių santykių esmė turi nurodyti pagrindinius

tiek materialinių, tiek ir procesinių administracinių-teisinių santykių

normų, t.y. valdymo proceso ir administracinės-proceso veiklos, bruožus.

Principine pozicija yra tai, kad pilietis – tai vienas iš svarbiausių

administracinių-teisinių santykių dalyvių, svarbiausias administracinės

teisės subjektas, kuris turi suteikti piliečiui maksimalias teisines

galimybes valdymo institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų atveju siekiant

jo pažeistų teisių ir laisvių apsaugos.

Pagal 20-tųjų metų atstovų mokslininkų (Kobalevskij V., Kozlov J.М.

ir kt.) vieną iš koncepcijų, administraciniams-teisiniams santykiams

būdingi šie požymiai: 1) jie atsiranda valstybės valdymo procese; 2) kaip

privalomą subjektą turi valstybės valdymo instituciją (vykdomosios valdžios

instituciją); 3) yra valdžios-pavaldumo santykiais ir charakterizuojami

teisine šalių nelygybe.

Kita administracinių-teisinių santykių koncepcija taip pat susideda

iš kelių punktų: 1) kyla valstybės valdymo srityje; 2) gali atsirasti tarp

visų administracinės teisės subjektų esant bet kuriam jų suderinamumui; 3)

skirstomi pagal dalyvių teisių ir pareigų santykį į dvi dalis: valdžios-

pavaldumo santykiai ir lygiateisiškumo santykiai. Toks suskirstymas

nagrinėjant administracinius-teisinius santykius praktiškai išlikęs ir iki

šiol [1].

Tačiau nei vienoje iš šių koncepcijų nepaminėtas labai svarbus šių

santykių požymis – tai būtinas piliečių teisių ir interesų teisminės

gynybos garantijų nustatymas valdžios atžvilgiu. Jie tokios teisminės

gynybos garantijos nėra, tai vargu ar galima tokiu atveju kalbėti apie

civilizuotus administracinius-teisinius santykius, kuriems būdingas

„valdžios pavaldumas“, „suorganizuotumas“, privalomas valdymo institucijos,

kuri realizuoja valdančiąją reguliuojamąją kompetenciją ir pan., buvimas.

Šį trūkumą galima būtų apibūdinti kaip administracinių-teisinių santykių

teisinio rėžimo nebuvimą, kaip piliečių teisminės gynybos vykdomosios

valdžios atžvilgiu užtikrinimo rėžimo nebuvimą.

Administraciniai-teisiniai santykiai – tai administracinės teisės

normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai, susidarantys valdymo

srityje. Administracinio-teisinio santykio požiūriu šalys dalyvauja kaip

abipusių teisių ir pareigų, numatytų administracinėmis-teisės normomis,

nešėjos.

Administraciniai-teisiniai santykiai turi struktūrą, kurią sudaro

teisinio santykio subjektai, objektai ir jo norminis turinys.

Administracinių-teisinių santykių subjektais yra dalyviai, t.y.

specialios valdžios kompetencijos dalyviai (valdžios institucijos,

pareigūnai) arba tie, kurie turi kitą administracinį-teisinį statusą

(piliečiai, visuomeniniai susivienijimai). Tradicine yra nuomonė dėl

administracinės teisės subjektų rūšių – individualių ir kolektyvinių

subjektų. Individualūs subjektai 0 tai piliečiai, užsieniečiai, piliečiai

be pilietybės, taip pat asmenys, nors ir turintys administracinį-teisinį

statusą, tačiau dalyvaujantys administraciniuose-teisiniuose santykiuose

kaip individai (pavyzdžiui, priverstinis persikėlėlis, pabėgėlis, karys,

studentas). Administracinių-teisinių santykių kolektyviniais subjektais

laikomos organizuotos, apmokytos žmonių grupės, kurios turi teisę dalyvauti

santykiuose su kitais subjektais kaip viešos-teisinės organizacijos vienis

(pavyzdžiui, susivienijimai, organizacijos, kolektyvai, įmonės ir jų

padaliniai). Pagrindinis administracinių-teisinių santykių subjektų požymis

– teisinis arba procesinis administracinės –teisės statusas, t.y. teisės,

pareigos, apribojimai, draudimai, atsakomybė.

Administracinių-teisinių santykių objektu yra administracinės teisės

subjektų veiksmai (sprendimai), jų teigiamas arba neigiamas elgesys,

pasireiškęs, pavyzdžiui, pareigūnui priėmus atitinkamą teisinį valdymo aktą

arba kariui atlikus administracinį teisės pažeidimą.

Vienu iš svarbiausių administracinio-teisinio santykio turinio

elementų yra viešos teisės ir pareigos, kurių realizavimo subjektai

vadinami viešųjų-teisinių santykių dalyviais, kuriems skirta įgyvendinti

viešų pareigų įgalinimus.

Administracinių teisinių santykių ypatumai:

1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio

gyvenimo srityje – valdyme (santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąjį

ir vidinį administravimą), administravimo subjektams vykdant viešojo arba

vidaus administravimo funkcijas.

2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą- viešojo

administravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti:

1) valstybinio administravimo subjektas.

2) savivaldybių administravimo subjektas.

3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimti

kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.

3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingi

įgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.

4. AAdministraciniai teisniai santykiai atsiranda paprastai vienos šalies

iniciatyva (kurią pareikšti gali bet kuris administracinės teisės

subjektas).

5. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykio

šalis, turinti jai su-teiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus ir

gali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu.

6. Administracinių teisnių santykių objektas yra valdomųjų šių santykių

pasireiškimo srityje, apimančioje visas administracinės – politinės, ūkio

ir socialinės – kultūrinės srities valdymo kryptis, valia, sąmonė ir jų

įtakojamas elgesys.

3. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami

administracine tvarka.

7. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus,

atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.

Administracinės teisės dalykas – tai visuomeniniai valdymo santykiai,

kurie atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia valstybės valdymo srityje viešojo

administravimo subjektams realizuojant vykdomąją veiklą, skirtą įstatymams,

kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams

įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.

Administracinė teisė – teisės sistemos rūšis (teisės šaka), kurios

normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius viešojo valdymo

(administravimo) srityje. Administracinės teisės normos nustato valstybės

valdymo, savivaldybių institucijų bei kitų subjektų, vykdančių viešojo

valdymo funkcijas, organizavimo ir veiklos tvarką, jų kompetenciją, veiklos

formas ir metodus. Administracinė teisė taip pat reguliuoja santykius

saugojant Lietuvos visuomeninę ir valstybinę santvarką, nuosavybę,

socialines, ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises bei laisves,

įmones, įstaigas ir organizacijų teises ir teisėtus interesus, valstybės ir

viešąją tvarką, užtikrinant teisėtumą, užkertant kelią teisės pažeidimams,

auklėjant piliečius, kad jie tiksliai laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų,

gerbtų kitų asmenų teises, garbę ir orumą, sąžiningai vykdytų savo

pareigas, jaustų atsakomybę valstybei ir visuomenei. Administracinės teisės

subjektai yra valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, jų

tarnautojai, viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai,

valstybės ir savivaldybių įmonių ir įstaigų. Administracinė teisės

struktūrą sudaro bendroji ir specialioji dalys. Administracinės teisės

bendrosios dalies normos nustato subjektų teisinę padėtį viešojo valdymo

srityje, jų veiklos formas ir metodus, valdymo aktų leidimo,

administracinio teisinio poveikio priemonių taikymo tvarką I reguliuoja

kitus valdymo santykius. Specialiosios dalies normos reguliuoja

visuomeninius santykius bei nustato jų ypatumus ūkinės, socialinės-

kultūrinės, administracinės-politinės valdymo veiklos srityse ir šakose[2].

Administraciniai ginčai – asmenų konfliktai su viešojo administravimo

subjektais (valstybės administravimo subjektais, savivaldybių

administravimo subjektais, kitais administravimo subjektais, kuriems

įstatymas suteikia viešojo administravimo įgaliojimus) arba konfliktai tarp

nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prie

administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija,

taip pat ginčai valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo

įgaliojimus. Ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso

įgijimu, apsikeitimu ar praradimu ir draudiminio poveikio priemonių

taikymu, dar vadinami tarnybiniais ginčais. Administracinių ginčų bylos

sprendžiami administracine tvarka (kai ginčą sprendžia atitinkama valdymo

institucija), administracinių ginčų komisijos ir teismine tvarka[3].

Administracinė teisė, kaip teisinės sistemos atšaka, reguliuoja

ypatingą pagal reikšmę visuomeninių santykių grupę. Šių visuomeninių

santykių ypatumai apibūdinami tuo, kad:

a) jie kyla, vystosi ir baigiasi visų ekonominio ir socialinio-

kultūrinio gyvenimo sričių kompleksu valstybinio valdymo

(reguliavimo) sferoje, taip pat ir administracinio-politinio

kūrimo

bendro valstybinio, nacionalinio ir teritorinio

šalies lygių.

b) apibrėžia Konstitucijoje nustatytoje reguliuojamoje sferoje

valstybinę žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių

pripažinimo, laikymosi ir apsaugos politiką, sąlygų,

užtikrinančių pilnavertį gyvenimą ir laisvą žmogaus

tobulėjimą, sukūrimą;

c) sudaro realią ir daugialypę pavaldinio sudėtį valstybinės

veiklos ypatingos rūšies dėl vykdomosios valdžios praktinio

realizavimo nurodytiems tikslams kaip vienos iš vieningos

valstybės valdžios atšakų (vykdomoji veikla);

d) išreiškia viešųjų-teisinių interesų prioritetus

reguliuojamoje sferoje ir jiems atitinkančius valstybines-

teisines poveikio visuomeniniams ryšiams priemones.

e) Tokio pobūdžio visuomeninius santykius priimta vadinti

valdančiaisiais. Jie ir sudaro administracinės teisės

dalyką.

Pats terminas „valdymas“ gali būti traktuojamas įvairiai. Tai yra

susiję su tuo, kad savo pačia plačiausiąja prasme valdymas pažodžiui

reiškia tikslingą tvarkomojo pobūdžio poveikį vienam ar kitam objektui ar

vadovybei arba šio objekto veiksmų vadovavimą, numatantį vienoje ar kitoje

sistemoje du privalomus elementus: subjektą (valdantysis elementas) ir

objektą (valdomasis elementas); valdymas pagrįstas žinomu objekto pavaldumu

subjektui. Panašios valdymo savybės pilnutinai pasireiškia socialinėje

sferoje, kur subjektų ir objektų vaidmenį atlieka žmonės ir jų įvairūs

susivienijimai. Čia valdantieji rryšiai realizuojami, tokiu būdu, per žmonių

santykius. Socialinio valdymo rūšimi yra valstybės valdymas, savo

pagrindine paskirtimi įtakojantis poveikį bendros žmonių veiklos dalyviams,

jų sąmoningam-valingam elgesiui, visuomeninių ryšių organizavimui.

Valdymas taip pat turi savo vietą ir įvairaus pobūdžio

nevalstybinėse formuotėse (pavyzdžiui, visuomeninių organizacijų).

Atitinkamai, ir ten susidaro santykiai, pagal savo prigimtį esantys

valdomaisiais. Tačiau juose vyrauja esamo nevalstybinio susivienijimo narių

valia ir interesai, neatsispindintys juridinėse normose. Valdymas juose

susijęs su jų vidiniais reikalais, tarnauja nuosavų reikalų

savireguliavimui. Iš to išplaukia, kad ne kiekvienas visuomeninis santykis,

pagal formą esantis valdomuoju, automatiškai įtraukiamas kaip

administracinės teisės dalykas.

Tačiau nėra įmanoma bet kuriuos santykius su vykdomosios valdžios

atstovų dalyvavimu nedelsiant kvalifikuoti kaip valdomuosius ir tuo pačiu

juos įtraukti juos administracinės teisės dalyką. Pavyzdžiui, įsigyjant

turtą, viena ar kita vykdomoji institucija faktiškai sudaro turtinį sandorį

pagal civilinės teisės normas. Panašių sandorių sudarymas nesudaro

vykdomosios valdžios realizavimo veiksmų turinio. Be to, kai kurios

valstybės valdymo institucijų veiklos pusės gali būti reguliuojamos ne tik

administracinės, bet ir finansinės, darbo, žemės ir pan. teisės.

Svarbiausia tai, kas yra charakteringa būtent reguliaciniam

administracinės teisės vaidmeniui ir kame labiausiai pasireiškia jos

ypatumai – tai privalomas jos normų „išėjimas“ į valstybės valdymo

(vykdomosios valdžios) sistemos funkcionavimą sutinkamai su esamomis

ypatingomis, t.y. vykdomosiomis užduotimis. Būtent administracinė teisė yra

ta juridinė forma, kurios pagalba užtikrinama jos efektyvesnis

realizavimas. Užtvirtinant atitinkamas elgesio taisykles, kurių poreikis

nustatomas turint tikslus pasiekti didesnį valstybės ir asmenybės interesų

sutapimą vykdomosios valdžios realizavimo srityje, administracinė teisė

suteikia vykdomiesiems santykiams viešą-teisinį pobūdį ir visas teisinių

santykių savybes, sudaro sąlygas tiksliam pasireiškimui joje visų bruožų ir

ypatybių, būdingų valstybės-valdančiajai veiklai.

Taigi, remiantis išdėstytomis pozicijomis, galima išdėstyti tokias

išvadas:

1. Savo reguliacinį ppoveikį jis daro tik tiems visuomeniniams

santykiams dalyvaujant piliečiams, jų susivienijimams,

įvairaus viešojo ir privataus pobūdžio formavimo

nepriklausomai nuo nuosavybės formos, kuri atsiranda ne

pačios iš savęs ar įtakojant kitų teisės atšakų normoms,

bet tik toms, kurių atsiradimas tiesiogiai yra susijęs su

valstybės-valdančiąja veika. Kitaip tariant, ją sudaro

valdantieji santykiai, atsirandantys, besikeičiantys ar

besibaigiantys ryšium su praktine vykdomosios valdžios

realizavimo mechanizmo veikla.

2. Administracinė teisė tiesiogiai pasireiškia kaip

visuomeninių santykių reguliatorius ypatingoje valstybės

gyvenimo srityje. Minėta sritis tradiciškai yra vadinama

valstybės valdymo sfera (vykdomosios valdžios sfera). Šis

požiūris požymis yra dar viena sąlyga norint teisingai

suprasti administracinės teisės dalyką. Faktiškai paminėta

sfera yra susijusi su praktine ir kasdiene veikla dėl

piliečių teisių ir laisvių, organizuotų žmonių kolektyvų

teisėtų interesų užtikrinimo, dėl įstatymų leidybos

reikalavimų įjungimo į gyvenimą, nukreiptus į efektyvaus

valdymo arba ekonominių, socialinių-kultūrinių ir

administracinių-politinių procesų reguliavimo organizavimą.

Be abejo šioje sąvokoje įpainiota milijonai žmonių, šimtai

tūkstančių pačių įvairiausių valstybinių ir nevalstybinių

susivienijimų ir pan. Ir ne visi jie yra tiesiogiai susiję

su vykdomosios valdžios realizavimu. Čia tarpusavyje

sąveikauja vykdantieji ir valdomieji, valstybiniai organai,

įvairaus lygmens ir žinybingumo valstybinės ir nevalstybinė

struktūros. Be to, prie šios sferos priskirtina ir vietinės

savivaldos sistema.

Ribos nustatomos specialių subjektų buvimu, skirtų praktiniam

valstybės vvaldymo įgyvendinimui. Tai – vykdomieji organai i pareigūnai,

atstovaujantys jiems konkrečiuose santykiuose. Santykiai be jų buvimo

negali būti priskirtini prie administracinės teisės dalyko.

3. Administracinė teisė reguliuoja tuos visuomeninius

santykius valstybinio reguliavimo sferoje, kurie kyla ne

tik ryšium su specialių subjektų valstybės-valdymo

(vykdomosios) veiklos užduočių ir funkcijų įgyvendinimu,

bet ir, kas labai svarbu, dėl praktinio šių funkcijų ir su

jomis susijusių įgaliojimų realizavimo. Be pastarųjų minėta

institucija (atsakingas asmuo) apskritai negali būti

nagrinėjamas kaip vykdomosios valdžios subjektas.

4. Administracinė teisė reguliuoja tokius visuomeninius

santykius, kurių ribose iš principo nėra juridinės jų

dalyvių lygybės. Tai paaiškinama tuo, kad juose būtinai

dalyvauja vykdomosios valdžios subjektas, galintis pagal

jam suteiktus juridinius įgaliojimus daryti pavaldžiais

kitus šių santykių dalyvius savo vienpusiu valios

išreiškimu.

5. Administracinė teisė dažnai savo reguliuojamąjį vaidmenį

išreiškia ir ten, kur veikia kitų teisės atšakų normos.

Atitinkamai, valdomaisiais iš esmės gali būti ir

visuomeniniai santykiai, sudarantys darbo, finansų,

aplinkos apsaugos, verslo ir net civilinės teisės dalyką,

kas, vis tiek jų neišskiria iš administracinio-teisinio

reguliavimo mechanizmo.

6. Administracinė teisė reguliuojamai įtakoja ir tokius pagal

savo esmę valdomuosius reiškinius, kurie yra betarpiškai

nesusiję su funkcine vykdomosios valdžios realizavimo

veikla. Praktiškai valdančiąją veiką galima aptikti

įstatymų leidybos, teismų ir prokuratūros priežiūros

srityje. Savo aparatą turi Prezidentas, Seimas,

Aukščiausiasis, Konstitucinis teismai, Generalinė

prokuratūra, šalies atstovaujamosios institucijos ir t.t.

Šių aparatų vaidmuo – reikalingų sąlygų suteikimas siekiant

efektyviai įgyvendinti įstatymų leidybą, teismingumą,

prokurorų priežiūrą ir pan. Iš to kylantys santykiai

tarnauja saviorganizavimo tikslams, yra vientipiniais su

įprastais valdymo santykiais, ir todėl taip pat yra

reguliuojami administraciniu-teisiniu pagrindu. Be to,

teismai dažnai realizuoja savo veikloje juridiškai-

pavaldžius įgaliojimus, būdingus vykdomiesiems organams

(pareigūnams). Be abejo, jų tokio pobūdžio veiksmai

(pavyzdžiui, administracinių nuobaudų paskyrimas) ir iš to

kylantys santykiai „įtraukiami“ į administracinės teisės

dalyką.

7. Vietinės savivaldos sistemoje taip pat veikia vykdomosios

institucijos, sąveikaujančios su atitinkamais apylinkių,

apygardų ir t.t. vykdomosios valdžios subjektais. Jų ryšiai

grindžiami administracine teise, kaip kad ir jų valdančioji

veikla, nežiūrint į tai, kad vietinės savivaldos organus

neįeina į valstybės valdžios institucijų sistemą.

Išdėstytų pozicijų pagrindu administracinės teisės dalykas numato tą

prielaidą, kad jis pakankamai įvairiapusiškas, bet iš esmės apima

vientipinius visuomeninius santykius, valdančiuosius pagal savo prigimtį

arba pagal išraiškos formą, o būtent,:

a) santykius, kurių ribose tiesiogiai realizuojamos vykdomosios

valdžios užduotys, funkcijos ir įgaliojimai;

b) vidaus-organizacinius santykius, atsirandančius įstatymų leidybos

ir teisminės valdžios subjektų, taip pat ir prokuratūros

institucijų (iš esmės, žemiau esančių prokurorų paskyrimas)

veikimo procese;

c) santykiai, atsirandantys dalyvaujant vietinės savivaldos

subjektams.

Valstybės valdymo veiklos praktika ir atitinkamų

administracinės

teisės normų analizė leidžia klasifikuoti valdymo santykius pagal eilę

kriterijų. Tokiu būdu, priklausomai nuo jų dalyvių ypatumų paprastai

išskiriamos tokios jų tipinės rūšys:

a) tarp vykdomosios valdžios ir piliečių subjektų – platesnis

ir reikšmingesnis valdomųjų santykių ratas, kurio ribose

vykdomoji valdžia atlieka didelės socialinės reikšmės veiklą

realizavimo piliečių konstitucinių teisių, laisvių ir

pareigų valstybės valdymo sferoje, vykdo jų teisėtų

interesų apsaugą;

b) tarp vykdomosios valdžios ir visuomeninių susivienijimų

subjektų;

c) tarp vykdomosios valdžios ir įvairaus tipo nevalstybinių

organizacijų subjektų;

d) tarp vvykdomosios valdžios ir vietinės savivaldos sistemos

vykdomųjų institucijų subjektų;

e) tarp vykdomosios valdžios ir jai pavaldžių valstybinių

įmonių, įstaigų ir organizacijų subjektų;

f) tarp įvairaus lygio vykdomosios valdžios subjektų

(federalinių, regioninių, teritorinių ir pan.).

Kaip matyti iš pateiktos klasifikacijos, administracinė teisė

nereguliuoja santykių tarp piliečių, tarp visuomeninių susivienijimų ir jų

viduje, kadangi juose nėra specialaus subjekto – reguliuojamų

administracine teise santykių privalomo atributo, t.y. vieno ar kito

vykdomosios valdžios subjekto (vykdomasis organas).

Tokiu būdu, administracinės teisės dalyką sudaro iš esmės dvi valdymo

pobūdžio visuomeninių santykių grupės: santykiai, tiesiogiai susiję su

valstybės valdymo įgyvendinimu, t.y. vykdomosios valdžios realizavimu

(pagrindinė grupė), ir kiti santykiai, o būtent – vidaus organizaciniai,

atsirandantys kitų valstybinių institucijų veiklos procese (pagalbinė

grupė).

Valdymo santykiai didžiąja dalimi išreiškia praktinį valdymo

funkcijų įgyvendinimą tų elgesiu, kurie pagal savo statusą neturi

vykdomosios valdžios subjekto bruožų. Visų pirma turimi omenyje piliečiai,

įvairaus tipo visuomeninės organizacijos, valstybinės įmonės, įstaigos ir

organizacijos. Tai – išoriniai pagal santykį su valdančiąja institucija

(pareigūnu) administracinio-teisinio reguliavimo aspektai.

Egzistuoja valdymo santykiai ir vidiniais arba, tiksliau tariant,

vidaus-sistemos (vidaus -instituciniai). Jų turinys ir tikslinė paskirtis –

sąveika tarp esamų pavaldžių vykdomųjų institucijų, kas yra suprantama,

kadangi vykdomosios valdžios subjektai sudaro vieningą sistemą. Šia prasme

valdomieji santykiai kyla dėl sistemos grandžių formavimo, jų struktūros

apibūdinimo, kiekvienos grandies darbo organizavimo, pareigų, teisių ir

atsakomybės tarp jų paskirstymo ir t.t. Jų reikalingumas yra akivaizdus

kaip kad akivaizdūs ir viešo pobūdžio santykių prioritetai, kadangi valdymo

aparatas yra ne savo interesų patenkinimui, o funkcionavimui savo

paskirties įvairaus ūkinio, socialinio, kultūrinio ir kito šalies gyvenimo

rėmuose.

Tokiu būdu, apibendrintai tariant , administracinės teisės dalyką

sudaro visuomeniniai santykiai, atsirandantys, besikeičiantys ir

besibaigiantys vykdomosios valdžios praktinio realizavimo procese.

Be to, turima omenyje, kad nurodytas procesas numato visų pirma šios

valdžios organizavimo mechanizmą, taip pat ir jos funkcionavimą[4].

Administraciniai-teisiniai santykiai sudaro vieną iš svarbiausių

visuomeninių santykių administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmo

elementų vykdomosios valdžios srityje. Būdama teisinių santykių,

besivystančių įvairiose valstybės gyvenimo srityse ir sferose, rūšimi, jie

išreiškia visus pagrindinius bet kurių teisinių santykių bruožus. Jiems iš

esmės yra būdinga administracinių teisės normų pirmumas, kadangi

administracinis teisinis santykis yra reguliuojamojo poveikio esamos

atitinkamos administracinės teisės normos visuomeniniam santykiui

rezultatas. Būtent dėl to visuomeninis santykis įįgauna juridinę formą, t.y.

tampa teisiniu. Be to, administracinė-teisinė norma atitinkamai (įsakymas,

uždraudimas) reglamentuoja reguliuojamo visuomeninio santykio pusių

veiksmus (elgesį). Ji užtikrina atitinkamą šių pusių abipusių pareigų ir

teisių korespondenciją, taip pat ir jų juridinę atsakomybę už elgesį,

neatitinkantį teisės normų reikalavimų.

Administracinis teisinis santykis turi eilę ypatumų, kurie gali būti

pagrindu jų atribojimui nuo kitų teisinių santykių rūšių. Natūralu, kad šie

ypatumai visų pirma yra apibrėžti tos srities, kurioje jie atsiranda,

keičiasi ir baigiasi. Be to, jie gana svarbūs, kadangi daro atitinkamą

poveikį administracinių-teisinių santykių prigimčiai.

Pačia bendrąja prasme administracinis teisinis santykis – tai

sureguliuotas administracine-teisine norma valdymo visuomeninis santykis,

kurio šalys yra abipusių teisių ir pareigų, nustatytų ir garantuojamų

administracine0teisine norma, nešėjomis.

Administraciniai teisiniai santykiai tai nėra bet kurie

visuomeniniai santykiai, tai – valdymo santykiai, įgavę administracinį-

teisinį atspalvį.

Jau vien ši aplinkybė primena apie ypatingą jų atsiradimo sritį

(vykdomosios valdžios funkcionavimo mechanizmas), apie administracinio-

teisinio reguliavimo priemonių specifiką (valdymo subjektų imperatyvumas ir

vienpusiškumas), apie pačių administracinių-teisinių normų turinį ir t.t.

Kitaip tariant, administraciniame teisiniame santykyje tiesiogiai

atsispindi tiek administracinės teisės dalykas, tiek metodas.

Kokie konkrečiai yra administracinių teisinių santykių ypatumai.

1. Yra plačiai paplitusi nuomonė, kad administraciniai-

teisiniai santykiai skirtingai nuo kitų teisinių santykių

(visų pirma, civilinių-teisinių) yra valdžios santykiais,

t.y sukurtų pagrindu „valdžia-pavaldumas“. Panašus jų

įvertinimas turi atitinkamą pagrįstumą, kadangi

administraciniams-teisiniams santykiams yra būdinga

juridinės ššalių lygybės nebuvimas. Tai yra tiesa, kadangi

administracinis-teisinis santykis nėra įmanomas

nedalyvaujant atitinkamo vykdomosios valdžios (vykdomosios

institucijos, pareigūno) atstovui, turinčiam tokius

įgaliojimus, kokių neturi kita šalis. Šis požymis numatytas

aukščiausių valstybės valdymo veiklos prioritetų.

2. Valstybinės valdomosios veiklos, kurios proceso metu

realizuojama vykdomoji valdžia, kilmė reikalauja ypatingo

subjekto, galinčio būti apdovanotu valdžia ir jos praktinio

panaudojimo galimybėmis. Administraciniai-teisiniai

santykiai, kuriuose nagrinėjama vykdomoji valdžia, visada

kaip viena iš šalių (dalyvių) turi tokį subjektą. Tai –

administracinės teisės normomis nustatomi vykdomieji

organai (pareigūnai), kuriems šios normos priskiria

atitinkamos apimties įpareigojimų, būtinų vykdomosios

valdžios užduočių ir funkcijų įgyvendinimui. Būtent jų

rankose valdžia koncentruojama „vieningos valdančiosios

valios“ pavidalu, pastatydama juos vienu metu į

prioritetinę padėtį kitos šalies atžvilgiu. Iš to seka, kad

administracinis-teisinis santykis turi specifinę subjektinę

išraišką, t.y. jame yra subjektas, formuluojantis

atitinkamas valios išraiškas, adresuojamas kitai šaliai. Ir

tai savaime suprantama, kadangi kalbama apie valstybės

valdžios realizavimą jos vykdomajame variante.

3. Faktiškai visa tai reiškia, kad administraciniuose-

teisiniuose santykiuose tiesiogiai išreiškiami valstybės

valia interesai, kitaip tariant, viešasis-teisinis, t.y.

valstybės interesas. Administraciniai-teisiniai santykiai

yra tiesiogiai susiję su valstybės valdančiųjų tikslų ir

užduočių užtikrinimu. Tačiau tokio tipo užduočių negali

vykdyti piliečiai, nevalstybiniai susivienijimai. Jas gali

vykdyti tik tokie subjektai, kurie, visų pirma, veikia

valstybės vvardu ir, visų antra, yra atitinkamų įgaliojimų

valstybės-valdžios pobūdžio atstovais.

Būtent dėl šios priežasties administraciniame-teisiniame santykyje

viena iš šalių visada yra oficialusis ir įgaliotasis vykdomosios valdžios

subjektas (vykdomasis organas, pareigūnas). Tai reiškia, kad, nežiūrint į

tai, kad panašaus pobūdžio teisiniuose santykiuose praktiškai gali

dalyvauti pačios įvairiausios šalys, tačiau juose visada būna privalomoji

šalis.

Iš to seka kitas administracinių-teisinių santykių ypatumas: jie

negali kilti tarp piliečių arba nevalstybinių susivienijimų.

Administraciniai-teisiniai santykiai, kaip ir visi kiti teisiniai

santykiai, turi savo objektą. Jo samprata yra susijusi su esminiais

valstybės valdymo veiklos bruožais, o būtent: valdymas visada numato valios

subordinaciją. Praktiškai tai reiškia bendros veiklos dalyvių valios

subordinavimą (toks yra visuomeninis gyvenimas) vienai valdančiajai valiai.

Iš vienos pusės – valdymo subjekto autoritetas arba vyraujančioji valia, iš

kitos –visų kitų reguliuojamų valdymo santykių dalyvių valios

subordinacija. Iš čia ir šių santykių valdingasis pobūdis. Be to, valdžia

(autoritetas) yra valdymo procesų reguliavimo valia priemonė. Tačiau šiuose

procesuose dalyvauja žmonės, apdovanoti valia ir sąmone; būtent jie atlieka

tam tikrus veiksmus, numatytus administracinių – teisinių normų, arba

susilaiko nuo jų. Iš to seka, kad administracinių teisinių santykių

objektas yra valdančiųjų valia, sąmonė ir jų nulemtas elgesys (veiksmai)

vykdomosios valdžios realizavimo sferoje.

Kartais administracinių-teisinių santykių objektu yra vadinamas

materialinis dalykas (pavyzdžiui, teisės pažeidimo priemonė), pamirštant,

kad administracine teise reguliuojami ne daiktai, žmonių veiksmai tų daiktų

atžvilgiu. Ryšiu pavyzdžiu gali būti Kelių eismo

taisyklės. Akivaizdu, kad

šių Taisyklių pagrindu atsirandantis administracinių-teisinių santykių

objektu yra ne automobiliai, keliai, bet pėsčiojo, transporto priemonių

vairuotojų elgesys (veiksmai).

1. Administraciniai-teisiniai santykiai, būdami pagal savo esmę

valdančiaisiais, turi plačią sferą savo atsiradimui, pakitimui ar

pasibaigimui. Tai – valstybinio valdymo sritis ž samprata, kurio ribos ir

anksčiau, ir šiuolaikinėmis sąlygomis nustatoma praktinės veiklos

apimtimi ir tendencija realizuojant vykdomąją valdžią. Apie ją galima

spręsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str., kurioje

pačia bendriausiąja forma yra nustatytos pagrindinės Lietuvos Respublikos

Vyriausybės veiklos kryptys, įgyvendinančios vykdomąja valdžią Lietuvos

Respublikoje. Tai – tai vieningos finansų sistemos užtikrinimas

įgyvendinimas, vieningos valstybės politikos įgyvendinimas kultūros,

mokslo, šveitimo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo ir ekologijos

srityse; priemonių užtikrinimas valstybės apsaugos srityje, valstybės

saugumo sferoje, užsienio politikos realizavimas, piliečių teisių

teisėtumo, teisių ir laisvių užtikrinimas, nuosavybės apsauga ir

viešosios tvarkos užtikrinimas, kova su nusikalstamumu.

Taigi, valstybės valdymo sritis apima visas pagrindines ekonomikos,

socialinio-kultūros ir administracinio-politinio darbo kryptis, į kurias

yra įtraukti tūkstančiai valstybinių ir nevalstybinių kolektyvų,

tūkstančiai piliečių. Ir jau vien dėl šių aplinkybių ji sukuria plačiausią

erdvę atsirasti administraciniams-teisiniams santykiams, kurių vystymosi

baze yra valstybės ir visuomeninio gyvenimo valdoma sritis.

Be to, administraciniuose-teisiniuose santykiuose visada savo vietą

atranda visos pagrindinės savybės, būdingos valstybės valdymo veiklai, taip

pat interesai, išreiškiami praktinio šios valstybinės veiklos rūšies

įgyvendinimo proceso metu. Praktiškai viskas, kas yra būdinga vykdomajai

valdžiai ir jos praktinio realizavimo mechanizmui, visada atranda

tiesioginį atspindį šiuose santykiuose. Tai akivaizdu, kadangi turima

omenyje valstybinis (viešas-teisinis) aprūpinimo būtino žmonių ir jų

susivienijimų elgesio ir suderinamumo pobūdis valstybės valdomoje srityje.

5. Valstybės valdymo sritis – vykdomųjų institucijų ir pareigūnų,

veikiančių šių institucijų vardu, praktinės veiklos laukas. Iš šios

nuostatos išplaukia išvada, visiškai pasitvirtinanti praktikoje, apie tai,

kad paminėtos srities ribose neretai kyla kitokio pobūdžio teisiniai

santykiai (pavyzdžiui, finansiniai-teisiniai, žemės-teisiniai, aplinkso

apsaugos, komercijos ir netgi civiliniai-teisiniai). Ir tame nėra nieko

neįprasto, kadangi, visų pirma, iš esmės administraciniai-teisiniai

santykiai taip pat gali atsirasti ir kitose valstybės veiklos srityse

(pavyzdžiui, daiktiniai santykiai, pagrįsti valdžios pavaldumu) ir, visų

antra, kas yra ypatingai svarbu, administraciniai-teisiniai santykiai

atsiranda valstybes reguliavimo arba finansų, žemės ir kitų gamtos resursų

reguliavimo, jų apsaugos procese.

Taigi, administraciniams-teisiniams santykiams yra bbūdinga iš anksto

galiojančia teise numatoma galimybė būti vienu iš bendro teisinio

reguliavimo arba juridinio (duotu atveju – administracinio-teisinio)

visuomeninių santykių, kurie yra kitų teisės atšakų dalykas, mechanizmo

elementų nagrinėjimas (pavyzdžiui, priėmimas į darbą, t.y. darbo santykių

atsiradimas įforminamas reguliuojamuoju administracijos aktu).

6. Kita administracinių-teisinių santykių ypatybė yra ta, kad,

kadangi valstybės reguliavimo srityje gali kilti įvairūs visuomeniniai

santykiai (įskaitant ir civilinę teisę), o šios srities ribos yra ganėtinai

plačios, tai būtent dėl jų atsiradimo ir yra numatomos atitinkamos sąlygos.

Informacija apie juos yra atitinkamose administracinėse-teisinėse normose,

reglamentuojančiose vienų ar kkitų vykdomųjų institucijų (pareigūnų) veiklą

arba trečiųjų asmenų (pavyzdžiui, piliečių) tam tikrų veiksmų eiliškumą.

Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į du esminius momentus:

a) administraciniai-teisiniai santykiai atsiranda tiesiogiai ryšium

su vykdomųjų institucijų praktine veikla, susijusia su jų vykdomosiomis

funkcijomis. Tai reiškia, kad turima omenyje visų pirma tie reguliavimo

reikalaujantys santykiai, kuriems esant atitinkamas vykdomosios valdžios

subjektas (vykdomoji institucija, valstybės tarnautojas) pasireiškia tiek

kaip funkcine, tiek kompetencijos prasme kaipo toks. Civilinių sutarčių

sudarymas nepriskiriamas prie vykdomosios tvarkomosios veiklos tipo, ir

todėl vykdomoji institucija, atlikdama panašaus pobūdžio veiksmus, nėra

reguliavimo subjektas. Tokie jo veiksmai neišreiškia vykdomosios valdžios

realizavimo mechanizmo. Reiškia, nepakanka vien vykdomosios valdžios

subjekto tam, kad būtų besąlygiškai pripažintas esamas visuomeninis

santykis, kuriam reikalingas administracinis-teisinis reguliavimas. Todėl

Vyriausybės ir Seimo santykius reikėtų kvalifikuoti kaip konstitucinius-

teisinius, o ne administracinius-teisinius santykius;

b) administraciniai-teisiniai santykiai taip pat atsiranda ne dėl

vykdomųjų institucijų (pareigūnų) visų funkcijų, bet dėl išskirtinai

reguliuojamų funkcijų vykdymo. Turima omenyje praktinis joms privalomų

teisinių valdžios įgaliojimų realizavimas. Be pastarųjų vykdomoji

institucija negali būti vykdomosios valdžios subjektu, vykdyti reguliuojamų

funkcijų. Būtent vykdomosios valdžios subjektų įgaliojimų taikymas ir

funkcijų įgyvendinimas ir yra svarbiausia. Kitu atveju pats valstybės

valdymas ir, atitinkamai, administracinė teisė, teisiškai ją

„aptarnaujanti“, tampa be savo dalyko.

7. Administraciniai-teisiniai santykiai iš esmės yra organizaciniais.

Ši savybė išreiškia jų tiesioginį ryšį su praktiniu vykdomosios valdžios

funkcijų realizavimu, kurios pagal savo paskirtį visų pirma yra skirti

proceso organizavimo teisiniam vykdymui. Būtent administracinių-teisinių

santykių ribose ir vyksta šio proceso aprūpinimas struktūriniais

(pavyzdžiui, vykdomosios valdžios valstybės institucijos formavimas),

kadriniais (pavyzdžiui, paskyrimas į valstybės tarnybos pareigas),

materialiniais ir kitais atributais, be kurių valstybės valdymo mechanizmas

vargu ar galėtų realiai ir efektyviai veikti.

Valstybės valdymas, kurio srityje atsiranda administraciniai-

teisiniai santykiai, galiausiai yra tam, kad būtų įgyvendinamos funkcijos,

užtikrinančios bendros žmonių veiklos organizavimą, kas tiesiogiai kyla iš

jo socialinės kilmės ir paskirties. Todėl galima kalbėti apie valdymą kaip

apie „ tiesiogiai organizuojančia“ valstybės veiklą. Tokiu būdu,

administraciniai-teisiniai santykiai tampa organizacinių santykių rūšimi,

kurių ribose vyksta visų svarbiausių valstybės valdymo gyvenimo pusių

tvarkymas, reguliavimas, suvienijimas į vieną.

Būdinga tai, kad administraciniai-teisiniai santykiai neša

organizacinį krūvį dviem aspektais:

a) „organizavimą viduje“, t.y. viso vykdomojo aparato

paties darbo organizavimą, atliekamą administracinių-

teisinių santykių ribose tarp įvairių vykdomųjų

institucijų sistemos grandžių (pavyzdžiui,

teritorinių institucijų, atstovaujančių šalies

interesams) tarpusavio sąveikų efektyvumo padidinimas

);

b) organizavimas, peržengiantis pirmojo varianto ribas

ir realizuojamas administraciniuose-teisiniuose

santykiuose dalyvaujant kitiems kolektyvams ir

žmonėms, vienaip ar kitaip susijusiems su valstybės

valdymo sritimis (pavyzdžiui, atsirandančių

nevalstybinių struktūrų registravimas, salygų

sudarymas konstitucinių teisių ir piliečių laisvių

realizavimui).

Šių pagrindinių krypčių dėka per atsirandančius administracinius-

teisinius santykius vykdomoji valdžia gauna galimybę nuolatos daryti

reguliuojamojo ir organizuojamojo pobūdžio įtaką pavaldžiųjų elgesiui.

8. Administraciniai-teisiniai santykiai nėra „uždari“

apskritai kažkam iš galimų teisinių santykių dalyvių.

Administraciniai-teisiniai santykiai gali atsirasti bet

kurios iš šalių iniciatyva: vykdomųjų institucijų ir jų

pareigūnų, valstybės kolektyvų, piliečių ir pan.

Jų ypatybe yra tai, kad jie, priešingai, pavyzdžiui, nei civiliniuose-

teisiniuose santykiuose, gali atsirasti nepaisant antros pusės noro ar

sutikimo.

Visų pirma pastaroji ypatybė pasireiškia privalomu valdančiojo

subjekto (vykdomosios institucijos, pareigūno) dalyvavimu

administraciniuose-teisiniuose santykiuose, be to atitinkamos

administracinės –teisinės normos tiesiogiai jai priskiria tokių veiksmų

atlikimą, kurių pasekoje atsiranda konkretūs administraciniai-teisiniai

santykiai. Šis subjektas privalo savo iniciatyva ir savo veika sukurti

atitinkamą juridinę pasekmę, tuo pačiu neįsitraukdamas į sutartinius ryšius

su kita šalimi. Jam tokie veiksmai yra ne galimo, bet privalomo pobūdžio.

Pavyzdžiui, sutinkamai su įstatymų leidyba dėl vartotojų teisių apsauga

valstybės antimonopolinė institucija, įgyvendindama valstybės kontrolę,

duoda nurodymus dėl prekių su galiojimo laiko pasibaigimu pardavimo

sustabdymo ir pan. Tokiais pavyzdžiai gali būti ir atvejai, kai aukščiau

esanti valdymo institucija duoda privalomuosius nurodymus žemiau esančioms

institucijoms (pareigūnui).

Pavyzdžiui piliečiams konkretaus administracinio-teisinio santykio

užmezgimas, paprastai, yra galimybė (turima omenyje iniciatyva iš jų

pusės). Tada vykdomoji institucija (pareigūnas) įgyja atitinkamus

įsipareigojimus. Pavyzdžiui, atsiradus administraciniams-teisiniams

santykiams ryšium su piliečio skundo padavimu šiai institucijai. Jei

pilietis padaro administracinį teisės pažeidimą, tada situacija keičiasi.

Teisinio santykio atsiradimo iniciatyva praktiškai nepriklauso nuo vienos

ar kitos šalies užimamos padėties, kadangi vykdomoji institucija

(pareigūnas) veikia ne savo noru ar nenoru, bet pagal administracinių-

teisės normų, numatančių atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus,

reikalavimus.

Tarp administracinių-teisinių santykių šalių gali kilti

ginčai. Pavyzdžiui, pilietis nesutinka su vykdomosios

institucijos (pareigūno) veiksmais jo atžvilgiu. Jis juos

ginčija nustatyta tvarka (pavyzdžiui, paduoda skundą).

Įvairių administracinių-teisinių ginčų išsprendimui yra

nustatyta administracinė, t.y. ikiteisminė tvarka, kurios

esmė yra ta, kad įgaliotoji vykdomoji institucija

(pareigūnas) nagrinėja skundą ir savo įgaliojimų ribose

priima vienašališką teisiškai pagrįstą sprendimą esamo

ginčo atžvilgiu.

Piliečiai ir žemiau esančių vykdomųjų institucijų sistemos grandys

ginčo situacijų išsprendimui naudoja administracinio apskundimo

instituciją, kurio ribose ginčo dalyko teisėtumas įvertinimas – specialiai

įgaliotos, kompetentingos vvalstybės institucijos prerogatyva.

Įstatymų leidyba, siekdama administracinių ginčų nagrinėjimo

teisėtumo garantijų sustiprinimo neretai numato teisminę jų nagrinėjimo

tvarką kaip alternatyviąją, arba kaip savarankiškąją.

Administracines bylas nagrinėja specializuoti administraciniai

teismai.

10. Administraciniai-teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir

pasibaigia esant sąlygoms, numatytoms administracinės

teisės normose. Tokiomis sąlygomis yra juridiniai faktai –

aplinkybės, kurioms esant sutinkamai su esamos normos

nuostatomis tarp valdymo veiklos subjektų turi įvykti

konkretūs teisiniai santykiai. Atsiradus juridiniams

faktams paprastai seka teisėti arba neteisėti veiksmai,

kartais – įvykiai.

Administracinės teisės juridinių faktų ypatybe yra tai, kad

pagrindiniu būdu teisėtų veiksmų, sukeliančių administracinių-teisinių

santykių atsiradimą, pakeitimą ir pabaigimą, yra vykdomosios valdžios

(vietinės administracijos), jos pareigūnų individualūs teisės aktai,

adresuoti konkrečiam adresatui ir susiję su konkrečia situacija.

Juridiniais faktais gali būti ir piliečių, juridinių asmenų teisėti

veiksmai, adresuoti vykdomajai valdžiai (skundas, pretenzija ir pan.),

kurių pasekoje atsiranda konkretūs administraciniai-teisiniai santykiai.

Neteisėti veiksmai yra susiję su administracinės teisės normų

nuostatų pažeidimu. Visų pirma, tai administraciniai ir disciplininiai

teisės pažeidimai, susiję su valstybės valdymo sritimi ir kurių pasekoje

kyla jurisdikciniai teisiniai santykiai. Prie neteisėtų santykių

priskiriamas ir neveikimas esant numatytai imperatyvaus pobūdžio teisės

normai atlikti atitinkamus veiksmus. Įvykiai – tai reiškiniai,

nepriklausomi nuo žmogaus valios, t.y. stichinės nelaminės, epidemijos ir

t.t.

11. Jei civiliniams-teisiniams santykiams yra būdinga vienos

šalies atsakomybė prieš kitą šalį, tai administraciniams-

teisiniams santykiams yra nustatyta kita tvarka. Vienos iš

šalių administracinės teisės normos reikalavimo teisinių

santykių pažeidimas neuždeda vienos šalies atsakomybės

prieš kitą. Administracinės teisės normos reikalavimų

pažeidimas kvalifikuojamas kaip veika, nukreipta prieš

viešus-teisinius interesus. Atitinkamai atsakomybė

atsiranda prieš valstybę, prieš jos įgaliotą vykdomąją

instituciją (pareigūną), kuri savarankiškai veikia kaltą

šalį (nesvarbu ar tai fizinis, ar juridinis asmuo),

taikydama nustatytas administracinės ir disciplininės

atsakomybės priemones.

80-tais metais buvo aktyviai aptarinėjamos reguliuojamų teisinių

santykių problemos. Mokslininkai išskirdavo ir analizuodavo subordinacijos,

koordinacijos ir reordinacijos santykius.

Prie subordinacinių santykių priskiriami tokie, kurie bazuojasi ties

vieno iš subjektų galios panaudoti tvarkomuosius, kontrolinius įgaliojimus

kitų santykių dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, santykiai valstybės tarnybos

sistemoje, atsirandantys tarp pareigūnų).

Koordinacijos teisiniai santykiai taip pat apibūdinami kaip turintys

valdžios įgaliojimus, bet jie panaudojami ne tik savo valdžios

realizavimui, bet ir siekiant užtikrinti efektyvų kelių subjektų,

užsibrėžusių pasiekti tą patį tikslą ir išspręsti panašias užduotis,

tarpusavio bendradarbiavimą (santykiai tarp valstybės vykdomosios valdžios

institucijų – ministerijų, valstybės komitetų ir pan., taip pat ir pačių

institucijų veiklos ribose). Subordinacijos ir koordinacijos santykiams

būdinga galimybė leisti administracinius aktus, kuriuos privalo vykdyti

kiti subjektai.

Reordinaciniai santykiai – tokie santykiai, kurie atsiranda siekiant

atgalinio valdymo subjekto poveikio užtikrinimo poveikio valdomajam

subjektui, t.y. poveikis iš apačios į aukštesnes institucijas (pavyzdžiui,

piliečių kreipimasis ir viešo valdymo institucijas).

Administracinių-teisinių santykių ir jų atsiradimo, pasibaigimo

pagrindų kvalifikavimas yra būtina išankstine sąlyga siekiant jų

realizavimo būdų teisinio reglamentavimo ir jų panaudojimo efektyvesnio

praktinio taikymo valstybės valdymo institucijomis arba vietinės

savivaldos.

Literatūros sąrašas

1. Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijos

centras, 2002.

2. Petkevičius P. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena. Vilnius:

Teisinės informacijos centras, 2003.

3. Administraciniai teismai ir administracinių bylų teisena. 2002

4. Козлов Ю.М. Административное право. Москва, 2000.

5. Старилов Ю.Н. Курс общего административного права. Москва. 2002, Том

———————–

[1] Старилов Ю.Н. Курс общего административного права. Москва. 2002, Том 1.

cтр. 406.

[2] Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijos

centras, 2002, psl. 14.

[3] Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijos

centras, 2002, psl. 15.

6. [4] Козлов Ю.М. Административное право. Москва, 2000., стр.17-23