Darbdavio materialinė atsakomybė

Turinys

Įvadas …………………………3

Darbdavio materialinė atsakomybė …………………4

Atsakomybė už padarytą žalą …………………..4

Žalos atlyginimas ………………………5

Darbdavio įsipareigojimai …………………….9

Nelaimingų atsitikimų, susijusių su gamyba, tyrimas ir apskaita ……..10 Įvadas

Darbo teisė – tai valstybės nustatytų ir taikomų teisės normų,

reguliuojančių darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio darbo sutarties

pagrindu, visuma.

Darbo teisiniai santykiai – tai savanoriškas teisinis darbuotojo ir

darbdavio ryšys, įpareigojantis darbuotoją reguliariai atlikti sulygtą

darbo funkciją bendrame darbo procese, paklūstant darbovietės vidaus

tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir

sudaryti darbo sąlygas, nustatytas įstatymuose, darbo ir kolektyvinėse

sutartyse.

Darbo teisėje materialinė aatsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės

rūšių kaip sankcija už darbinius teisinius pažeidimus. Ji skiriasi nuo

civilinės atsakomybės subjektais, žalos nustatymo metodika ir dydžiais,

atsiradimo sąlygomis ir žalos atlyginimo tvarka.

Įmonės, įstaigos ir organizacijos, kaip darbdaviai, pagal įstatymus

materialiai atsako už žalą, padarytą darbuotojo suluošinimu ar kitokiu

pakenkimu sveikatai arba dėl nukentėjusiojo mirties, taip pat už darbuotojo

teisės į darbą pažeidimą.

Už saugos darbe norminių aktų pažeidimus, dėl kurių įvyko arba galėjo

įvykti nelaimingas atsitikimas, darbuotojas susirgo profesine liga, įvyko

avarija, sutriko įmonės darbas, darbdaviams, kurie pažeidė reikalavimus,

taip pat darbuotojams, kurie žinodami, kad pažeidžia saugos darbe

reikalavimus, dirbo tokiomis sąlygomis, taikoma Lietuvos Respublikos

įstatymų nustatyta drausminė, materialinė ir baudžiamoji atsakomybė. Darbdavio materialinė atsakomybė

Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę – tai kaltos darbo sutarties

šalies padarytos kitai šaliai žalos, nevykdant arba netinkamai vykdant

pavestas ffunkcijas, atlyginimo pareiga.

Darbo teisėje materialinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės

rūšių kaip sankcija už darbinius teisinius pažeidimus. Ji skiriasi nuo

civilinės atsakomybės subjektais, žalos nustatymo metodika ir dydžiais,

atsiradimo sąlygomis ir žalos atlyginimo tvarka.

Priklausomai nuo padariusiojo subjekto materialinė žala skiriama: a)

darbuotojo darbdaviui; b) darbdavio darbuotojui.

Materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos:

1) padaroma žala;

2) žala padaroma neteisėta veika;

3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;

4) yra pažeidėjo kaltė;

5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis pažeidimo metu buvo susiję darbo

santykiais;

6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai :

1) darbuotojas sužalojamas ar miršta, arba suserga profesine liga,

jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir

profesinių ligų socialinių draudimu;

2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo

turtą;

3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai

interesai;

4) darbuotojui padaroma neturtinė žala. Atsakomybė už padarytą žalą

Darbuotojas, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos,

neteko darbingumo ir dėl to prarado pajamas, turi teisę į kompensaciją.

Kompensavimo tvarką nustato Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų

darbe ar susirgimų profesine liga įstatymas.

ĮMONėS, įSTAIGOS, ORGANIZACIJOS, ūKINėS BENDRIJOS, žEMėS ūKIO

BENDROVėS, KOOPERATINėS ORGANIZACIJOS (TOLIAU – įMONė), ūKININKAI, DėL

KURIų KALTėS BUVO SUžALOTA NUKENTėJUSIOJO SVEIKATA ARBA DėL TO JIS MIRė,

SUSIRGO PROFESINE LIGA, PRIVALO ATLYGINTI šIAME įSTATYME NUSTATYTą žALą,

JEIGU TAI įVYKSTA:

1) nukentėjusiojo darbo vietoje, įmonės patalpose, įmonės

teritorijoje arba už jos ribų, kai jis dirba darbo sutartyje sulygtą darbą

arba veikia darbdavio pavedimu ar jo interesais;

2) kai darbuotojas savo iniciatyva dirba įmonėje darbo sutartyje

nesulygtą darbą darbdavio naudai ar jo interesais;

3) kai asmuo darbdavio, jo įgalioto asmens sutikimu dirba įmonėje bet

kurį darbą darbdavio naudai ar jo interesais, nors darbo sutartis su juo

nustatyta tvarka nesudaryta;

4) kai darbuotojas dirba pas ūkininką darbo sutartyje sulygtą darbą;

5) kai asmuo vyksta iš namų į darbą arba iš darbo į namus įmonės,

ūkininko išsinuomotu bei visuomeniniu transportu arba vyksta darbo laiku

šiuo transportu darbdavio interesais. Žalos atlyginimas

Juridiniai ir fiziniai asmenys, atsakingi už žalos atlyginimą dėl

nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe, susirgimo profesine liga ar jo

mirties, privalo atlyginti su darbo užmokesčio ar jo dalies netekimu

susijusią žalą, apskaičiuotą šio įstatymo nustatyta tvarka, taip pat

atlyginti nukentėjusiajam kitus nuostolius (papildomas išlaidas), turėtus

dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga (pagerintas

maitinimas, protezavimas, slauga, gydymo išlaidos ir kt.). Keli pavyzdžiai:

2003m. liepos 16 d. Ukmergėje įvykusio sprogimo metu sugriuvo visas

bendrovės „Ukmergės gelžbetonis“ polistireninio putplasčio gamybos cecho

pastatas, kilo gaisras. Vienas darbininkas per sprogimą žuvo, dvylika buvo

sužeista, dar du darbininkai po kelių dienų mirė ligoninėje.

Draudimo bendrovė „ERGO Lietuva“ išmokėjo kompensacijas įvykusio

sprogimo metu žuvusių AB „Ukmergės gelžbetonis“ darbuotojų artimiesiems bei

nukentėjusiems gamyklos darbininkams.

„Ukmergės gelžbetonis“ bendrovėje „ERGO Lietuva“ grupiniu draudimu nuo

nelaimingų atsitikimų buvo apdraudęs darbuotojus žūties bei neįgalumo

atvejams.

Be „ERGO Lietuva“ kompensacijų, „Ukmergės gelžbetonio“ darbininkai

turėjo gauti Valstybinio socialinio draudimo fondo išmokas, priklausančias

dėl nelaimingo atsitikimo darbe nukentėjusiems ir žuvusiems darbuotojams.

2003m. liepos 29d. Šilutės mieste degalinėje sprogusios dujos

sunkiai sužalojo tris darbininkus. Du iš trijų žmonių, nukentėjusių per

sprogimą, vėliau mirė.

Jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų

darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl

darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu,

taip pat išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir

profesine reabilitacija, atlygina darbdavys.

Minėtų išlaidų apmokėjimo ir žalos atlyginimo sumos turi būti ne

mažesnės, negu nustatyta Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

socialinio draudimo įstatyme.

Yra skiriamos administracinės baudos už darbuotojų saugos ir sveikatos

teisės aktų pažeidimus. Valstybinė darbo inspekcija už darbuotojų saugos ir

sveikatos teisės aktų reikalavimų pažeidimus skiria įstatymų nustatytas

baudas teisės aktų reikalavimus pažeidusiems darbdaviui ir darbuotojui.

Jeigu nukentėjusysis dėl nelaimingo atsitikimo darbe miršta, teisę į

žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi

arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat

mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo mirties. Žala atlyginama: 1)

nepilnamečiams – iki jiems sukanka 18 mmetų, o jeigu jie mokosi nustatyta

tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, vidurinių mokyklų

dieniniuose skyriuose, – iki jiems sukanka 24 metai; 2) asmenims,

sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, – iki gyvos galvos; 3) invalidams –

invalidumo laiku; 4) mirusiojo sutuoktiniui ar tėvui (motinai), įtėviui,

nepaisant amžiaus ir darbingumo, jeigu jis nedirba ir prižiūri mirusiojo

vaikus, vaikaičius, įvaikius, brolius ar seseris, – iki šiems sukanka 8

metai.

Įmonė, kurioje dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo įvyko

mirtinas nelaimingas atsitikimas, mirusiojo šeimai išmoka vienkartinę

pašalpą, ne mažesnę kaip 100 respublikos ūkio vidutinių darbo užmokesčių.

Ši pašalpa lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.

Mirusiojo šeimos nariais laikomi sutuoktinis (sutuoktinė), vaikai

(įvaikiai), tėvai (įtėviai), mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo

mirties.

Mokant pašalpą, laikomasi šių reikalavimų:

1. kai pašalpos gavėjas yra vienas asmuo, jam turi būti išmokama

pašalpa, ne mažesnė kaip 500 minimalių algų;

2. kai pašalpos gavėjai. yra du asmenys, išmokama kiekvienam ne

mažiau kaip po 250 minimalių algų;

3. kai pašalpos gavėjai yra trys asmenys, išmokama kiekvienam ne

mažiau kaip po 166,7 minimalios algos;

4. kai pašalpos gavėjai yra keturi asmenys, išmokama kiekvienam ne

mažiau kaip po 125 minimalias algas;

5. kai pašalpos gavėjų yra daugiau kaip keturi asmenys, išmokama ne

mažiau kaip po 100 minimalių algų kiekvienam.

Pašalpos mokėjimo tvarką nustato pašalpos, darbuotojui žuvus dėl

nelaimingo atsitikimo darbe, skyrimo

nuostatai, kuriuos tvirtina

Vyriausybė.

Nukentėjusiojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas laikantis

Vyriausybės patvirtintos Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio

apskaičiavimo tvarkos pagal darbo užmokestį, gautą iki nelaimingo

atsitikimo darbe arba susirgimo profesine liga nustatymo.

Kompensacijos dydis priklauso nuo nelaimingo atsitikimo pasekmių. Jei

asmuo žuvo vykdydamas tarnybines pareigas, šeimai išmokama 10 metų

mėnesinio užmokesčio dydžio kompensacija, sužeistajam – 1-5 metų mėnesinio

užmokesčio dydžio kompensacija. Kompensacijos dydis priklauso nuo

invalidumo grupės ( I grupės – 60 mėnesių, II grupės – 36 mėnesių, III

grupės – 36 mėnesių atlyginimo dydžio), sunkaus sužeidimo atveju – 24

mėnesių, lengvo sužeidimo atveju – 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio

kompensacija.

Darbingumo netekimo procento, invalidumo grupės ir žalos atlyginimo

dydžio nustatymo klausimus sprendžia Valstybinė medicininė socialinės

ekspertizės komisija prie Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijų Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123

patvirtintais šios komisijos nuostatais. Vienas iš pagrindinių komisijos

uždavinių – nustatyti asmens invalidumo faktą, priežastį, atsiradimo laiką.

I invalidumo grupė nustatoma asmenims, kurie dėl savo organizmo būklės

negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu kai jiems būtina

nuolatinė kitų žmonių slauga, globa, pagalba.

II invalidumo grupė nustatoma asmenims, kurie dėl savo organizmo

būklės iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu

ir kuriems reikalinga nenuolatinė kiyų žmonių slauga, globa ir pagalba.

III invalidumo grupė nustatoma asmenims, kuriems dėl jų organizmo

būklės sumažėja profesinė kvalifikacija, arba jji prarandama, ne mažiau kaip

trečdaliu sumažėja darbingumas.

Nustačius invalidumo grupę, asmenys turi teisę gauti invalidumo

pensiją, kuri įskaitoma į žalos atlyginimo dydį. Jei nustatoma mišri

atsakomybė, žalos atlyginimo dydis nustatomas proporcingai kaltės

laipsniui.

Darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda ir pažeidus darbuotojo

teisę į darbą, pasireiškiančia užmokesčio negavimu, kai darbdavys atima

galimybę darbuotojui dirbti pasirinktoje veiklos sferoje.

Teismo sprendimu grąžintam į ankstesnį darbą neteisėtai atleistam iš

darbo, neteisėtai perkeltam į kitą darbą arba nušalintam nuo darbo be

teisėto pagrindo darbuotojui darbdavys privalo sumokėti už visą

priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginti skirtumą, kai darbuotojas

dirbo mažiau apmokamą darbą. Neteisėtai atleistam darbuotojui atsisakius

grįžti į ankstesnįjį darbą, teismas gali priteisti iš darbdavio darbuotojui

sumokėti iki 12 jo vidutinių mėnesinio darbo užmokesčių dydžio

kompensaciją. Darbdaviui nustatyta tvarka nepranešus darbuotojo atleidimo

priežasčių, teismas išieško darbuotojui atlyginimą už 20 darbo ddienų.

Darbuotojų saugą ir sveikatą privalo užtikrinti darbdavys.

Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, darbdavys steigia

įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnybą,

arba šias funkcijas atlieka pats.

Pagrindinės darbdavio. pareigos yra pranešti Darbo inspekcijai apie

įmonės, jos padalinių eksploatacijos pradžią, instruktuoti ir mokyti

darbuotojus saugiai dirbti, tikrinti jų žinias, nustatyta tvarka apdrausti

juos nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir pan.

Kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga ir sveikata, (pagal darbuotojų

saugos ir sveikatos įstatymą) darbdaviai turi teisę:

1) leisti įsakymus ir potvarkius dėl darbuotojų saugos ir sveikatos įmonėje

ir reikalauti, kad darbuotojai dirbdami rūpintųsi savo pačių, taip pat kitų

darbuotojų sauga ir sveikata, vykdytų jiems privalomų įmonės darbuotojų

saugos ir sveikatos norminių dokumentų, kuriuos vykdyti jie buvo darbdavio

apmokyti ir (ar) instruktuoti, reikalavimus ir laikytųsi darbo bei

technologinių procesų reglamentų, šio įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir

sveikatos teisės aktų nustatytų darbo ir poilsio laiko normų;

2) darbuotojams, pažeidusiems įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos

norminių dokumentų reikalavimus, skirti drausmines, tarnybines nuobaudas,

įstatymų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti pažeidimu padarytą žalą

įmonei;

3) neleisti darbuotojui dirbti tą dieną (pamainą), kai jis darbe neblaivus,

apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų;

4) atleisti iš darbo darbuotoją DSĮ nustatyta tvarka, kai jis pažeidžia

darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų ar įmonės darbuotojų saugos ir

sveikatos norminių dokumentų nustatytus reikalavimus, kuriuos vykdyti

darbuotojas buvo apmokytas ir (ar) instruktuotas, jei prieš tai jam nors

vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos;

5) įstatymų nustatyta tvarka reikalauti iš kitų įmonių (darbdavių)

atlyginti nuostolius, patirtus dėl to, kad įsigytos darbo priemonės, darbo

vietų, darbo priemonių projektai neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos

teisės aktų reikalavimų;

6) gauti iš darbuotojų saugos ir sveikatos valstybės institucijų

informaciją darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais;

7) gauti Valstybinės darbo inspekcijos atlikto įmonės inspektavimo medžiagą

ir su ja susipažinti;

8) siūlyti nustatyti įmonėje griežtesnius darbuotojų saugos ir sveikatos

reikalavimus, negu numatyta darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose.

Griežtesni ddarbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai įmonėje įteisinami

kolektyvinėse sutartyse, kolektyviniuose susitarimuose;

9) pavesti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos specialistams, padalinių

vadovams vykdyti atskiras užduotis, susijusias su darbuotojų sauga ir

sveikata. Darbdavio įsipareigojimai

Darbdavys privalo:

1) užtikrinti, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, darbo

priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės

aktų nustatytus reikalavimus;

2) organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos būklės įvertinimą ir

priemonių jai gerinti parengimą bei įgyvendinimą;

3) įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos būklę įmonėje,

spręsti, kokias kolektyvines ir (ar) asmenines apsaugos priemones naudoti,

aprūpinti jomis įmonę, darbo vietas, darbuotojus, nustatyta tvarka

organizuoti tokių priemonių patikrinimus, aprūpinti darbuotojus saugiomis

darbo priemonėmis, diegti saugius darbo bei technologijos procesus, pagal

darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus įrengti buities,

sanitarines ir asmens higienos patalpas;

4) užtikrinti, kad darbuotojai gautų visapusišką informaciją apie

darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos organizavimą įmonėje, apie esančią

ar galimą profesinę riziką;

5) tvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, darbuotojų

pareigines instrukcijas ar valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus,

vykdyti kolektyvinės sutarties įsipareigojimus dėl darbuotojų saugos ir

sveikatos gerinimo;

6) organizuoti darbuotojų instruktavimą, mokymą ir jų saugaus darbo žinių

tikrinimą, instruktuoti darbuotojus apie darbuotojų saugos ir sveikatos

reikalavimus ir jiems privalomus vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos

teisės aktus, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminius dokumentus –

priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą,

pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti

naujas ttechnologijas, pakeitus ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir

sveikatos teisės aktus, taip pat kitais darbuotojų saugos ir sveikatos

teisės aktų numatytais atvejais;

7) užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytą

darbuotojų darbo ir poilsio režimą, organizuoti darbuotojų darbą pagal

fiziologiškai pagrįstą darbo ir poilsio režimą;

8) sudaryti sąlygas privalomiems sveikatos patikrinimams, organizuoti

pirmąją medicinos pagalbą ir medicinos paslaugas;

9) pranešti Valstybinei darbo inspekcijai apie įmonės, jos padalinių

eksploatavimo pradžią;

10) nustatyta tvarka apdrausti darbuotojus privalomu draudimu nuo

nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų;

11) vadovaudamasis Vyriausybės patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe

tyrimo ir apskaitos nuostatais, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos

nuostatais, pranešti apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas

atitinkamoms valstybės institucijoms, sudaryti sąlygas tirti nelaimingus

atsitikimus darbe bei profesines ligas;

12) kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos

reikalavimų.Nelaimingų atsitikimų, susijusių su gamyba, tyrimas ir apskaita

Pagal darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą:

1. Visoms įmonėms privaloma vienoda nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių

ligų tyrimo tvarka, nustatyta šio įstatymo ir Nelaimingų atsitikimų darbe

tyrimo ir apskaitos nuostatų, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų.

2. Visi nelaimingi atsitikimai darbe, profesinės ligos privalo būti

ištirti, tyrimo rezultatai surašyti nustatytos formos aktuose ir nustatyta

tvarka užregistruoti.

3. Lengvus nelaimingus atsitikimus darbe tiria darbdavio įsakymu ar kitu

tvarkomuoju dokumentu patvirtinta dvišalė komisija, sudaryta iš darbdavio

ir darbuotojų atstovo (atstovų). Nelaimingo atsitikimo darbe tyrime gali

dalyvauti pats nukentėjęs darbuotojas.

4. Sunkius nelaimingus atsitikimus darbe, mirtinus nelaimingus atsitikimus

darbe

tiria Valstybinė darbo inspekcija dalyvaujant darbdavio ir darbuotojų

atstovui. Darbo inspektoriaus surašytą ir pasirašytą nelaimingo atsitikimo

darbe tyrimo aktą pasirašo tyrime dalyvavę asmenys. Darbo inspektorius

nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą įteikia darbdaviui pasirašyti

5. Darbo inspektoriaus surašytas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas

kartu su priedais išsiunčiamas Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir

apskaitos nuostatų nustatyta tvarka atitinkamoms institucijoms ir

nukentėjusiajam arba jo šeimai.

6. Nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų tyrimo metu Valstybinės

darbo inspekcijos skirtos ekspertizės, kurias atlieka ne valstybinės

įstaigos, apmokamos Valstybinei darbo inspekcijai šiam tikslui skirtomis

lėšomis.

Išvados

Materialinė atsakomybė aatsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas

darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo

darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Priklausomai nuo padariusiojo

subjekto materialinė žala skiriama: darbuotojo – darbdaviui bei darbdavio

– darbuotojui.

Darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą,

padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar

jo mirties atveju arba dėl jo susirgimo profesine liga. Taip pat dėl

darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo.

Baudžiamojo Kodekso 176 straipsnyje teigiama, kad darbdavys ar jo

įgaliotas asmuo, pažeidęs įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus

darbų saugos ar sveikatos darbe reikalavimus, jeigu dėl to galėjo įvykti

nelaimingas atsitikimas (pavyzdžiui, ūmus darbuotojo sveikatos pablogėjimas

dėl trumpalaikio darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio poveikio,

kai darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai), avarija ar galėjo

atsirasti kitokių sunkių padarinių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą

darbą arba verstis tam tikra veikla atėmimu, arba bauda, arba laisvės

apribojimu, arba areštu.

Pastaraisiais metais Lietuvoje plačiai diskutuojama apie darbdavių

pažeidinėjamas darbuotojų teises, kurias lyg ir turėtų užtikrinti

įstatymai. Teisininkai laukė naujojo Darbo kodekso pasirodymo, manydami,

kad jis užpildys darbo santykių teisinio reguliavimo spragas, tačiau, net

ir priėmus kodeksą, išlieka nemažai painiavos sprendžiant darbo įstatymų,

darbų saugos bei darbo higienos norminių aktų pažeidimų klausimus.

Literatūra

1. P.Čiočys. Teisės pagrindai. – V., 2000.

2. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir

įgyvendinimo įstatymas 2002m. birželio 4 d. Nr. IX-926.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1994 m. gruodžio 27 d. Nr.

1325 “Dėl Pašalpos, darbuotojui žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe,

skyrimo nuostatų patvirtinimo”.

4. Lietuvos Respublikos laikinasis įstatymas 1997m. liepos 1 d.Nr. VIII –

366 “ Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar sus.irgimų

profesine liga”.

5. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo

įstatymas 2000m. rugsėjo 26 d. Nr VIII – 1968.

6. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir

įgyvendinimo įstatymas 2000m. liepos 18d. Nr. VIII – 1864.

7. “Lietuvos Rytas” 2003m. liepos 17 d.

8. “Lietuvos Rytas” 2003m. rugpjūčio 2 d.

9. www.seimas.lt