Juridinės psichologijos metodai

ĮVADAS

Temos aktualumas – juridinės veiklos psicholiogija svarbi

kiekvienos srities teisininko veikloje. Teisininkas ne tik privalo valdyti

svo emocijas, nuotaikas, jausmus, bet ir mokėti jas identifikuoti, bei

suprasti jų poveikį kitam žmogui, bei jo poelgiams. Kiekvieno teisininko

darbinė veikla daugiau ar mažiau susijusi su asmenybės vertinimu, o tam,

kad teisingai įvertinti asmenybę, jos emocinę būklę, būtina žinoti žmogaus

psichologiją, jo sąmonėje bei pasamonėje vykstančius procesus, mokėti

atlikti asmenybės charakteristiką, žinoti asmenybės psichologinę struktūrą.

Darbo tikslas. Išanalizuoti juridinės veiklos psichologijos

ypatumus ir jos vaidmenį juristo darbe.

Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinę – psichologinę

asmenyės charakteristiką.

2. Išanalizuoti asmenybės

psichologinę struktūūrą.

3.Išanalizoti socialinius –

psichoploginius juridinės veiklos aspektus.

4.Susipažinti su psichologiniu

pasiruošimu juridinei veiklai.

Darbo struktūra. Pirmoje dalyje aptariame juridinės psichologijos

uždaviniai ir metodai, kadangi, prieš gilinantis į temą, būtina

išsiaiškinti kokus uždavinius su kelia juridinė psichologija, bei kokius

metodus ji naudoja savo tyrimuose.

Antroje dalyje analizuojama socialinė – psichologinė asmenybės

charakteristika, bei psichologinė asmenybės struktūra. Juristas savo

praktikoje dažnai privalo vertinti žmones, o asmenybės vertinimas, nežinant

šios struktūros bei charakteristikos dėsnių, pagrindinių aspektų, kuriais

reikėtų vadovautis, gali būti klaidingas.

Trečioje ddalyje analizuojami socialiniai – psichologiniai veiklos

aspektai.

Ketvirtoje dalyje aptariamas psichologinis

pasiruošimas juridinei veiklai. Analizuojami vykstantys vykstantys

psichiniai procesasi, emocijų bei jausmų vaidmuo, jų įtaka juridinėje

veikloje.

I. JURIDINĖS PSICHOLOGIJOS DALYKAS, UŽDAVINIAI IR METODAI

Juridinė psichologija – psichologijos šaka, nagrinėjanti asmens

psichikos, psichologijos santykį su tese, teisės normų poveikį asmens

psichikai.[1]

Paskutiniu metu pirmenybė buvo teikiama teisinės psichologijos

problemų tyrimui. Tačiau visos teisės šakos, kaip ir pati teisės teorija

remiasi žmogiškuoju faktoriumi, bet yra susijusios su žmogaus psichika.

Juridinės psichologijos uždavinys yra teisinių ir psihologinių

žinių mokslinė sintezė, psichologinės – teisinės fundamentalių teisės

kategorijų esmės atskleidimas, įvairių teisinių santykių subjektų

psichologinių ypatumų atskleidimas, jų psichologinės būklės skirtingose

teisinėse situacijose atskleidimas, o taip pat padėti teisininkams suprasti

jų veiklos objekto esmę – žmogaus elgseną.

Įgyvendinant juridinės psichologijos uždavinius, naudojami visi

psichologijos metodai. Šalia ypač plačiai taikomi šie metodai:

• Stebėjimo metodas

• Pokalbio metodas

• Testavimas

• Anketos

• Biografinis metodas

• Faktoriaus analizės metodas

• Statistikos metodas.

Empirine tyrimo baze yra įstatymų leidimo, įstatymo taikymo ir

įstatymo apsaugos veiklos praktika, civilinės ir baudžiamosios bylos

arbitražinių teismų, nnotariato ir advokatūros praktika.

II. ASMENYBĖ IR JURIDINĖ VEIKLA

1. Socialinė – psichologinė asmenybės charakteristika

Kiekvienas konkretus žmogus – tai net tik individas su savo

ypatybėmis, individualiomis savybėmis, o asmenybė, apimanti socialinius –

tipinius klasės, etninės bendruomenės, grupės bruožus. Kad suprasti

konkretų individą, reikia pažinti jį kaip asmenybę.

Senovės Graikijoje žodis “asmenybė” reiškė kaukę, kurią aktorius

užsidėdavo teatre, o vėliau – patį aktorių ir jo vaidmenį (rolę). Romėnai

šį žodį naudojo nurodyti amsens socialinę funkciją: tėvo asmenybė

(funkcija), kaltintojo asmenybė (funkcija), teisėjo asmenybė (funkcija) ir

t.t. Vėliau vvartojant žodį “asmenybė” buvo turimas galvoje žmogaus vaidmuo

visuomenėje.

Skiriamos vaidmens rūšys:

❖ konvencinis

❖ tarpasmenybinis.

Konvenciniai vaidmenys – tai standartinės teisės ir pareigos –

tėvas, motina, sūnus, viršininkas, vadovas ir pan. Šiuose vaidmenyse

santykiai tarp žmonių yra paviršutiniški, ir nėra nieko paprasčiau kaip

apsirikti aiškinantis juose slypintį tikrąjį mus dominuojančios asmenybės

turinį.[2] Regis, jei prieš mus stovi viršininkas, kuriam paklūsta

pavaldiniai, tai atrodo, jog jis turi turėti tokių savybių, kurios daro jį

lyderiu. Tačiau toli gražu yra ne tai. Pvz. dažnai vyras yra laikomas

šeimos galva, kas regis turi jį scharakterizuoti atitinkamai. Tačiau

gyvenimiška patirtis rodo, kad tėvas gali turėti daugelį vaidmenų:

keliantis pasitikėjimą, garbėtroška, darbštuolis, neatsakingas ir t.t. Čia

pastebima kita vaidmens rūšis – tarpasmenybinis vaidmuo.

Tarpasmenybinis vaidmuo apima teises ir pareigas, kurių vykdymas

reikalauja grupės narių (individualių svybių) ypatumų. Čia pasireiškia

asmenybės socialinis statutas t.y. socialinė padėtis visuomenėje.[3]

Kiekvienai asmenybei labai svarbus yra savigarbos jausmas,

teigiamas savęs vertinimas. Žmonės su išvystytu savigarbos jausmu skiriasi

veiksmų nuoseklumu. Jie įveikia savo vidinius konfliktus, polinkius, kurie

suteikia jiems nepatogumų, demonstruoja aukštą savikontrolę. Tai faktiški,

ramūs, nepriklausomi, susivaldantys žmonės. Žmonės su žemu savigarbos

jausmo išvystymo lygiu pasižymi periešingomis savybėmis. Ir pas vienus, ir

pas kitus ryšiu su tuo formuojasi specifinės sąmonės savybės.

Sąmonė – tai visų pirma savęs pažinimas, kaip pastovios, daugiau

ar mažiau apsisprendusio vieneto, saugančios savo nepriklausomybę ir

tikslingumą skirtingose situacijose. Kiekvienas žmogus, jei jo sąmonė

funkcionuoja normaliai, tam tikram lygmenyje suvokia savo privalumus ir

ydas, pripažįsta savo klaidas. Jei jis visiškai ar bent dalinai atsisako,

astsiriboja nuo to, tai tam kad palaikyti savo sąmonės lygį, panaudoja

psichologinės gynybos mechanizmą.

V. F. Basinas rašo, jog psichologinės gynybos idėja atskleidė

visiškai realią ir svarbią psichinės veiklos pusę. Psichologinė gynyba yra

normalus, pastoviai naudojamas pscihologinis mechanizmas.[4]

Asmenybės formavimuisi turi įtakos tiek dalykiniai, tiek ir

asmeniniai santykiai.

Konkreti socialinė visuma, kurios ribose žmonės beprotiškai

kontaktuoja tarpusavyje (šeima, katedros bendradarbiai ir pan.), vadinasi

maža grupe. Labiau išvystyta socialinė grupė – kolektyvas.

Pagrindinė socialinės grupės paskirtis – grupės interesų

realizacijos tikslingai nukreiptas tarpasmenybių santykių reguliavimas.

Socialinėje grupėje individas sąveikauja, palaiko ryšius ne tik su kitu

individu, bet ir dauguma grupės narių.

Žmogaus padėtis, grupėje, jo teisės ir pareigos parodo asmenybės

statusą. Asmenybės elgesys atitinkantis jo visuomeninį statusą vadinasi

socialiniu vaidmeniu.

Grupės savo reikalavimais gali sustiprinti arba susilpninti

astskiras asmenybės savybes. Žmogus perima tą elgesį, kurį palaiko,

pateisina jam artimą aplinką, su kuria jis kontaktuoja. Ir jei žmoguje

įsitvirtina, jį užvaldo prieštaringos teisės ir moralės normoms, nuomonėms,

pozocijos požiūriai tai juos palaikydamas individas pradeda konfliktuoti

su visuomene ir įstatymais. Tokiu būdu, paauglių bendra nusikalstama veikla

daro žymiai didesnį poveikį veiklos dalyviams nei nusikaltimas padarytas

pavieniui. Paauglys, papuolęs į nusikalstamos grupės atmosferą, patiria

greitą desochalizaciją.

Socialinės normos yra svarbiausia socialinio poveikio individui

priemonė. Socialines normas naudoja visuommenė ir atskiros grupės būtino

elgesio tipo ir asmenybės savybių formavimui.

2. ASMENYBĖS PSICHOLOGINĖ STRUKTŪRA

Asmenybės psichologija sudaro pasąmonė, sąmonė, pažinimas. S. L.

Rubinšteinas pažymi, jog žmogui fundamentalią reikšmę turi pažinimas. Be

pažinimo, be galimybės sąmoningai užimti tam tikrą poziciją, nėra

asmenybės.[5]

K. K. Platonavas mano, jog asmenybės struktūrą sudaro 4 sudėtiniai

elementai: biologiškai nulemiantys ypatumai, atskirų psichinių proocesų

ypatumai, asmenybės patirtis, socialiai nulemtos savybės.[6]

A. G. Kavalevas teigia, jog asmenybės struktūra susiformuoja

sąveikaujant psichiniams procesams, psichinėms būklėms ir psichinėms

asmenybės sąvybėms. Išanalizavus įvairių psichologų požiūrius, galima

daryti išvadą, jog asmenybės psichologinėje struktūroje vis dėl to reikėtų

išskirti temperamentą, charakterį ir sugebėjimus.

Temperametras charakterizuoja žmogaus nervinės sitemos tipą. Jis

išreiškia indiviualius – psichologinius asmenybės ypatumus, kuriuose

pasireiškia jėga, susilaikymas ir nervinių procesų dinamiškumas.

Kaip pažymi K. K. Platonovas, įprastomis sąlygomis kiekvienas

temperametras turi savų privalumų ir trūkumų. Paprastai sangvinikui

būdingos komunikabilumas, polinkis bendravimui, flegmatikui – ištvermė ir

valdymasis, cholerikui – aistringumas, aktyvumas, polinkis į darboholizmą,

melanholikui – gilūs pergyvenimai. Negatyvios temperamentų pusės:

sangvinikui būdingos paviršutiniškumas, nepastovumas, išsiblaškymas,

flegmatikui –“storos odos” sindromas, abejingumas žmonėms, Cholerikui –

impulsyvumas, neišbaigtumas pradėtų darbų, melancholikui – uždarumas ir

nedrąsumas.

Charakterį galima įsivaizduoti kaip bendrą asmenybės savybė,

pasireiškiančią santykiuose su žmonėmis, darbo, daiktais ir savimi.

Egzistuoja trys sudėtinės charakterio dalys: žmogaus vertybinės

savybės, emocionalios savybės ir valinės savybės. Visos trys sudėtinės

dalys suformuoja

santykių su žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi sistemą.

Sugebėjimai – tai psichinės amenybės savybės, bruožai,

užtikrinantys sėkmingą kokios nors veiklos įvaldymą. Bendri sugebėjimai

būtini sėkmės siekimui, bet kokioje veikloje. Specialūs sugebėjimai

reikalingi sėklmingam darbui tam tikroj veiklos srtity. Tarp jų reikėtų

išskirti pedagoginius, valdymo, lingvistyinius, organizacinius sugebėjimus.

Prie specialių sugebėjimų priskirtini ir pažynimo, kūrybinius diagnostinius

sugebėjimus.

Vertinant žmones svarbu nustatyti jų savybių išsivystymo lygį.

Aukščiausiais savybių išsivystymo lygis vadinamas talentu.

SOCIALINIAI – PSICHOLOGINIAI JURIDINĖS VEIKLOS ASPEKTAI

Juridinė veikla – tai pertraukiamas bendravimo procesas. Šiame

procese pstoviai vertinami žmonės: liudytojai, įtariamieji, kaltinamieji,

teisiamieji, praeivių ir taip toliau. Juridinėje veikloje vartojami

formalūs ir neformalūs vetinimo metodai. Formaliems metodams priklauso

tikslingas stebėjimas ir pokalbis, dokumentų analizė, biografijos analizė,

įvairūs testai. Neformaliems metodams priklauso įvairūs intuityvūs,

susiklostę viuomenės istoriniame vystymąsi. Jei pirmuoju atveju, juridinės

veiklos darbuotojas vertinimo procesą kontroliuoja, kadangi jis vyksta

pažinimo lygyje, tai antruoju atveju – šis procesas vyksta pasąmonės

lygyje. Kaip jau buvo minėta, temperametras, charakteris ir sugebėjimai

sudaro psichologinį asmenybės pagrindą. Būtent todėl šie struktūriniai

asmenybės elementai yra pagrindiniai visose amsneybės pažinimo schemose.

Kita vertus, šios scemos nukreipia tyrinėtojus asmenybės kaip

socialinio fenomeno pažinimo link ir labnai mažai atsižvelgia į veiklos,

kurią užsiima asmenybės aspektą.

Tokių schemų naudojamas profesionalioje veikloje, tame tarpe ir

juridinėje neduoda pakankamų rezultatų.

J. B. Cucharovskis pateikia specialią asmenybės analizės shemą,

kurią jo nuomone, turėtų naudoti savo veikloje vvisų sričių teisininkai.

Asmenybės analizės schema:

1. Bendri duomenys: gimimo data ir vieta, tautybė, išsilavinimas,

profesija, darbovietė, pareigos, šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta,

priklausymas politinėms partijoms;

2. Išoriniai požymiai: veidas (trumpas žodinis portretas), ūgis

(žemas, aukštas, vidutinis, ūgio anomalijos), svoris ir kūno sudėjimas,

apranga, manieros, balsas.

3. Gyvenimo kelias: tėvai (gimimo datos ir vietos, tautybės,

gyvenamosios vietos, socialinės padėtys, išsilavinimai, profesijos,

priklausymas politinėms partijoms, pastovus užsiėmimas, jų hobiai);

vaikystė (gyvenimas šeimoje, kelintas vaikas šeimoj, broliai ir seserys, jų

tarpusavio santykiai, pastovus užsiėmimas ir t.t.); mokykla (mokyklos

specializacija, mėgstami dalykai, santykliai su bendradmžiais, mokyklos

disciplinos, pažeidimai, pasiekimai, pažymiai); šveitimo įstaigos (stojimo

priežastys, pasiekimai, gautos žinios); darbinė veikla ir tarnyba armijoje

(požiūris į darbą ir armiją, padėtį tarp kitų, darbinės veiklos poveikis

asmenybei); šeimyninis gyvenimas (vaikų gimimai, su kuo gyvena dabartiniu

metu).

4. Gyvenimo sferos: šeima (santykiai ttarp sutuoktinių, santykiai

su vaikais, santykiai su tėvais); profesija ir specializacija (profesijos

ir darbo pairinkimo motyvai, pasitenkinimas darbu, socialinis statutas

darbe, karjera ir t.t.); politinis ir visuomeninis aktyvumas (aktyvus –

neaktyvus, kiek laiko skiria visuoeminei veiklai); laisvalaiko praleidimas

(sportas, azartiniai žaisdimai, kinas tetras, bendravimas su draugais ir

t.t.); Materialinės gyvenimo sąlygos (butas, apstatymas, šeimos biudžetas

ir t.t.); sveikata (bendra sveikatos būklė, požiūris į savo sveikatą,

ligos).

5. Elgesys: vyraujanti nuotaika; emocijų ir jausmų pasireiškimo

ypatumai (lengvai susijaudina, vidutiniškai, sunkiai sujaudinamas, įveikęs

lengvai susijaudinimą, sunkiai pergyvena nesėkmes ilgas – neilgas,

prisimena nuoskaudas iilgai – neilgai, nusimena dėl smulkmenų, nenusimena

dėl smulkmenų), valios pasireiškimas (savanoriškas – nesavanoriškas,

diciplinuotas – nedisciplinuotas, ryštingas – neryžtingas, drąsus – bailus

ir t.t.); elgesys sudėtingoje situacijoje (išlaiko ramybę – pasimeta,

išlaiko logišką mąstymą ar pasimeta); Elgesys apsvaigimo nuo alkocholio

būsenoje (ramus, agresyvus, praranda kontrolę, užsidaro savyje, tampa

linkusiu bendrauti, linkęs į vienatvę, geria daug, vidutiniškai, geria

daug, bet neapsvaigsta); moralinių normų laikymasis požiūris į moteris,

sąžiningumas ir teisingumas, stiprybės pasireiškimas, sudėtinguose

santykiuose su vyresniais bendraamžiais.

6. Temperametras ir charakteris:

a) temperametras: polinkis bendravimui, emocialumas (ramus,

susierzinantis, susilaikantis, pesimistas, optimistas),

b) charakteris (jo savybės, požiūris ir santykiai su

žmonėmis, santykis su darbu, daiktais, savimi, dominuojančios charaktertio

savybės).

7. Elgesio motyvai: dominuojantys poveikiai (fiziologiniai

poveikiai, priklausymo socialinei grupei poreikis, saviraiškos poreikis ir

pan.); vertybės ir nusistatymas (asmeninės vertybės, socialinės vertybės,

materialinės vertybės, politinės vertybės, idėjinės vertybės (pasaulėžiūra,

tikėjimas Dievu, požiūris į kitas religijas ir t.t.); interesai; idealai.

8. Socialinė adaptacija: socialinė aplinka (santykis su

pažįstamais ir draugais, santykiai su giminėmis); elgesys socialinėje

situacijoje; savęs vertinimas (realus ar nerealus savo socialinio vaidmens

vertinimas, pasitikintis ar nepasitikintis savimi ir pan.).

9. Sugebėjimai: bendrieji sugebėjimai, specialieji sugebėjimai

(pedagoginiai, organizaciniai ir t.t.) sugebėjimas daryti įtaką kitiems,

sugebėjimas užmegzti santykius. Ši schema įgyvendinama bendravimo procese.

Asmenybės vertinimas bendraujant paprastai vyksta eksektacijos ir empatijos

pagrindu.

Eksektacija – yra procesas, kai pasąmonėje formuojasi vertiniai

apmąstymai apie žmogų.

Empatija – tai sugebėjimas ppajausti kito žmogaus pergyvenimu.[7]

Asmenybės vertinimo procesas prasideda nuo pirmojo įspūdžio.

Pirmas įspūdis yra bendras objekto įvertinimas. Žmonės pirminio kontakto

metu stengiasi priskirti tą žmogų vienam ar kitam žinomam žmonių tipui.

Kiti susidaro bendrą emocionalų įspūdį; treti susikuria savo požiūrį apie

kito vidinį pasaulį pagal išorinį asmenybė pasireiškimą.

Vertindamas asmenybę pagal išorinius požiūris – juristas praktikas

turi suprasti veido, kūno, rankų, balso ir kalbos gestus, reakcijas.

Objektyvūs asmenybės vertinimo metodai:[8]

1. Stebėjimas. Profesionalioje veikloje stebėjimas kaip asmenybės

vertinimo metodas suprantamas kaip mokslinis stebėjimas.

Praktikoje naudojamas “įjungiamas stebėjimas ir distancinis

stebėjimas. “Įjungiamas” stebėjimas pasireiškia stebėjimu socialinės grupės

viduje, kai stebėtojas tampa pilnateisės grupės nariu. “Įjungiamas”

stebėjimas pasižymi daugelio privalumų. Jis suteikia galimybę pažvelgti į

pačias slapčiausias tyrinėjimo žmogaus gyvenimo puses. Tačiau toks

stebėjimas ne visuomet yra įmanomas, todėl tuomet yra naudingas distancinis

stebėjimas.

Distancinio stebėjimo metu svarbiausia ko reikalaujama iš

stebėtojo, tai likti nepastebimam bei tyrinėjamo žmogaus, nei aplinkinių.

Distancinis stebėjimas aktyviai naudojamas juridinėje veikloje.

Objekto stebėjimas – tai objekto būklės ir veiksmų supratimas,

suvokimas.

2. Pokalbis. Jo pagalba užpildoma informacijos gautos stebėjimo

metu, spraga, jos trūkumas. Pokalbis leidžia gauti duomenis apie asmenybės

motyvacinius aspektus.

Asmenybės vertinimą vyksta iš anksto suplanuoto pokalbio metu su

išplėstu tikslu gauti būtiną informaciją. Tuo tikslu iš anksto sudaromas

klausimų sąrašas. Į šį sąrašą įtraukiami klausimai, aprašantys

psichologinius, socialinius – psichologinius asmenybės ypatumus, asmenybės

elgesio motyvaciją ir tt.t.

Pokalbis naudojamas asmenybės vertinimui susideda iš 5 etapų:

pasiruošimo pokalbiui, pokalbio pradžios, duomenų gavimo etapo, pokalbio

užbaigimo, pokalbio rezultato vertinimo.

Pagrindiniu pokalbio plano turiniu turi būti pokalbio klausimai,

kurių nepavyko išsiaiškinti stebėjimu. Klausimai pokalbyje išdėstomi taip,

kad sudarytų natūralaus pokalbio įvaizdį.

3. Dokumentų analizė. Informacija apie tyrinėjimą žmogui gaunama

ir dokumentų (laiškų, dienoraščių, raštelių ataskaitų, konspektų,

straipsnių, literatūrinių kūrinių ir pan.) analizės metu.

Egzistuoja keletas skirtingų dokumentų klasifikacijų, kurias

galima savo ruoštu klasifikuoti pagal tris pagrindus: pagal ingromacijos

fiksavimo būdą (rankraštiniai ir spausdinimo dokumento, filmavimo juostos,

magnetofoninės juostos); pagal dokumento statusą (asmeniniai dokumentai:

laiškai, dienoraščiai; kūrybos dariniai: knygos, brošiūros, straipsniai);

pagal dokumento charakterį.

Vertinant asmenybę pagal dokumentus svarbu atkreipti dėmesį ne tik

į tas, apie ką juose kalbama, bet ir į tas, kaip apie tai kalbama. Būtina

žinoti, kad vertinant asmenybę, svarbi yra ne tik informacija apie įvykius,

bet psichologinis informacijos aspektas.

Dokumentų analizės metodai skirstomi į tradicinius ir

formalizuotus. Prie tradicinių priskiriama teksto prasmės analizė, o prie

formalizuotų – informacijos vieneto analizė išsiskyrimas ir apdirbimas.

4.Biografinis metodas. Šis metodas pasireiškia tiriamo objekto

asmenybės formavimas tam tikros epochos, klasės, tautos, socialinio

sluoksnio sąlygomis tyrinėjimo.

Biografinio metodo prasmė juridinėje psichologijoje slypi

asmenybės gyvenimo kelio tyrinėjime, jo ištyrime. Iš vienos pusės tai

žmogaus gyvenimo istorija, o iš kitos pusės – žmogaus individualaus

vystymosi socialinė forma.

Gyvenimo kelio struktūra turi savo fazes ir

genetines permainas

tarp jų. Būtent fazių ir permainų pagrindu vyksta gyvenimo pokyčiai.

Perėjimo nuo fazės prie fazės tiriamo asmens gyvenime laiko nustatymas ir

tų periodų poreikis grupes gyvenimo įvykiams gali duoti raktą suprasti to

asmens ypatumus, jo elgesio paaiškinimus.[9]

Žmogaus kelio tyrimą tikslinga pradėti nuo terijų metų amžiaus.

Žmogaus asmenybės pagrindinė formuojasi trijų –penkių metų bėgyje.

5. Testų metodas. Testas suteikia galimybę profesionalios

atrankos sitemoje įvertinti psichinių asmenybės funkcijų vystymąsi ir

nustatyti kandidatus konkrečios specialybės mokymui. Testas taip pat

padeda įvertinti kai kuriuos asmenybės pparametrus.

Šiuolaikinėje psichologijoje labiausiai palitę vertinimo

testai, prožektiniai testai ir asmenybiniai klausimai.

Dauguma iš vertinimo prožektinių testų sėkmingos gali

būti naudojami amenybės vertinimai juridinėje veikloje.

6. Laiško analizė. Laiškas yra vienas iš labiausiai informatyvių

elementų asmenybės vertinime. Pagal jį galima spręsti apie asmenybės

išsilaivinimą, emocinę būklę, pažeidimus kalboje ir psichikoje, kai

kuriuos charakterio ypatumus. Analizes būtina grafinė medžiaga, optimalus

laiško dydis yra pusės standartinio lapo. Labai sbvarbi laiško

charakteriskos dalis yra parašas. Parašas gali labai daug papasakoti apie

savo savininką. JJis kaip veidrodis atsispindi daugelį žmogaus bruožų ir

svybių.

7. Asmenybės duomenų vertinimas. Asmenybės, dominančios juridinės

veiklos darbuotoją, duomenų sisteminimo pagrindas turi būti:[10]

a) asmenybės veiklos tyrimo principas. Šis principas nukreipia

tyrinėtoją į tiriamo žmogaus veiklos analizę ir priešpastatymą tos

veiklos su tiriamuo žmogaus pasakojimais, o taip pat veiklos tyrimą;

b) asmenybės visumos principas. Šis principas t, tyrinėjant ir

vertinant asmenybę reikalauja atsižvelgti ne į kokį nors atskirą bruožą

ar reakciją tiriamo asmens, o į visumą jo bruožų, reakcijų, svybių,

ypatumų ir santykių;

c) konkretaus istorinio priėjimo principas. Šis principas apima

vertanamojo asmens gyvenimo istoriją, jo vystymąsi ir augimą, o taip pat

sąlygas, kuriose jis socializavosi.

PSICHOLOGINIS PASIRUOŠIMAS JURIDINEI VEIKLAI

3. PSICHINIŲ, PROCESŲ SISTEMA

Visi priešiniai psichiniai reiškiniai – tai realybės atspindys ir

grandis veiklos reguliacijoje. Veiklos reguliacija prasideda jau jutinių

ior supratimų lygyje nuo psichinių pažinimų procesų.Būtent nuo jų reikėtų

pradėti psichinių procesų apžvalgą. Pažintinė veikla apima sekančius

procesus: [11]

1. Senovinius (lot. sencus – jutimas) pažintinius procesus, kuri

atspindi atskirus daiktų ir reiškinų yypatumus.

4. Percepktyvius (lot. percpere – supratimas, priėmimas,

traktavimas) pažintinius procesus, kuri atspindi daiktų ir

reiškinių visumą.

5. Mneminius (atmintinius) (graik. mneme – atmintis) pažintinius

procesus, kuroe sukelia atminties vaizdą.

6. Intelektinius – pažintinius procesus, kurie atspindi daiktinius

ryšius tarp reiškinių. Jutimas.

Priėmimas, įsivaizdavimas, atmintis priklauso jutininėms pažinimo

formoms. Jutimais pagrįsti sudėtingi pažintiniai procesai: priėmimas,

įsivaizdavimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė. Jutimuose atsispindi

objektyvios daiktų savybės (kvapas, spalva, skonis, temperatūra ir kiti) ir

mus veikiančių erzinančių veiksmų intensyvumas (pvz. per daug aukšta ar per

daug žema temperatūra).

Kaip taisyklė informacijos surinkimas ir apdirbimas prasideda nuo

jutimų ir supratimų, kurių fiziologinį pagrindą sudaro jutimų organų,

vadinamų fiziologiniais analizatoriais, veikla. Tačiau suvokia ne

analizatoriai, o konkreti asmenybė su savo poreikiais, interesais,

siekiais, sugebėjimais, savo požiūriu į tai, ką suvokia. Todėl supratimas

priklauso ir nuo supratimo objekto ir nuo suprantančio žmogaus individualių

savybių. Gyvenime supančių daiktų suvokimas yra dinamiškas procesas.

Šiuo metu psichologija skiria didelį dėmesį ištirti žmogaus

suvokimo, skirtingų prietaisų ir šiuolaikinių ryšio priemonių signalų

greitį ir tikslumą. Tardytojo stebimųjų savybių analizėje, liuditojo,

nukentėjusiojo parodymų apie greitai besivystančious įvykius proceso

formavimą, juridinė psichologija gali panaudoti inžinerinės psichologijos

teiginius. Dabartinio mokslinio – techninio progreso sąlygomis ne va tai

tenka apklausti liuditojus, nukentėjusiuoses, įtariamuosius ir

kaltinamuosius apie informaciją, gautą naujausiomis ryšio priemonėmis.

Paskutiniais metais tardymo organo veikloje atsiranda naujos kategorijos

baudžiamųjų bylų, susijusių su aviacijos bei geležinkelio katastrofomis,

greitųjų mašinų ir aparatūros darbu. Ryšium su tuo, tardymo darbuotojams

būtna žinoti kokios klaidos įmanomos priimant, traktuojant, perdirbant

piretaisų signalus ir techninius nustatymus.[12]

2. EMOCIJOS IR VEIKSMAI JURIDINĖJE VEIKLOJE

Emocijos ir jausmai, kaip ir kiti psichiniai reiškiniai, yra

įvairios realaus pasaulio atspindžio formos. Skirtingai nei pažintiniai

procesai, atspindintys supančią realybę jutimuose, mintyse, suvokime,

emocijos ir jausmai atspindi objektyvią realybę pergyvenimuose. Juose

pasireiškia subjektyvus žmogaus santykis su daiktais ir supančios realybės

reiškiniai. Vieni dalykai, daiktai ir reiškiniai džiugina žmogų, ir žavisi

jais, kiti – liūdina, arba išreiškia pasišlykštėjimą, treti – nesukelia

jokių emocijų – žmogus lieka abejingas jiems. Juridinės veiklos darbuotojų

darbas neretai vyksta paaukštintomis nervinės įtampos sąlygomis. Todėl

juristams būtina mokėti valdyti savo emocijas ir jausmus tam, kad išsaugoti

darbingumą bet kokiose sąlygose.

Emocija – tai žmogaus pergyvenimas, susijęs su jo asmeniniu

požiūriu į jo veiklos realybę. Būtina pažymėti, jog kai kurios žmogaus

emocijos sutampa sui kai kurių gyvūnų emocijomis, pvz. agresyvumas ir

baimė. Tačiau proto pavidalu, o taip pat ypatingų poreikių, paremtų

emocijomis, pas žmogų susiformavo labiau sudėtingi pergyvenimai, tai yra

jausmai.

Emocijos ir jausmų šaltinių reikėtų ieškoti objektyvioje veikloje.

Dauguma teigiamų emocijų ir jausmų (džiaugsmas, malonumas ir t.t.).

atsiranda patenkinus žmogiškus poreikius, ir, atvirkščiai, neigiamas

emocijas ir jausmus iššaukia nepatenkinti asmenybės poreikiai. Jei supančio

pasaulio daiktai ir reiškiniai, snesusiję su žmogaus tikslais ir poreikių

patenkinimu, tai jie neišaukia jokias emocinės reakcijos, žmogus lieka

abejingas jiems.

Nežiūrint to, kad emocijos ir jausmai yra glaudžiai tarpusavyje

susiję, jie turi esminių skirtumų. Pergyvenimas susijęs su organizmo

poreikių patenkinimu ar jų nepatenkinimu, tokių kaip maisto poreikis,

apsaugos nuo šalčio poreikis, išlikimo, miego, poreikiai, priklauso

emocijoms. Kaip jau buvo minėta, emocijos būdingos ir žmonėms, ir gyvūnams.

Tačiau žmogaus emocijos iš esmės skiriasi nuo gyvūnų emocijų. Jos keičiasi

socialinės patirties įtakoje. Nuo visuomeninių gyvenimo sąlygų priklauso

žmogaus emocijų pasireiškimo forma, o taip pat ir tikslų bei poreikių,

sukurtais susijusią su kita emocija, pasiekimo būdai iir priemonės.

Visuomeninio – istorinio socialinio gyvenimo vystymosi procese

žmonių pergyvenimo sferoje atsiranda, ypatinga forma ir požiūris į supantį

pasulį – jausmai, specifiniai žmonių pergyvenimai atsirandantys žmogaus

kaip asmenybės poreikių patenkinimo ar nepatenkinimo pagrindu (bendravimo

poreikis, pažinimo poreikis, estetinis poreikis ir pan.). Pvz. tokie

jausmai kaip draugiškumo, gėdos ir sąžinės, pareigos ir atsakomybės ir pan.

būdingi tik žmogaus kaip visuomenės nariui. Pažymėtina, kad vienas ar tas

pats daiktas, situacija, įvykis, nusikaltyimas skirtingu laiku gali išaukti

žmoguje skirtingus pergyvenimus, emocijas, jausmus. Tai liudija apie

sudėtingus jausmų ir emocijų tarpusavio ryšius su poreikiais ir žmogaus

tikslais, o taip pat paaiškina emocijų ir jausmų subjektyvumo šaltinį.

Skirtingai nuo pažintinių procesų, emocijos ir jausmai neretai

pasireiškia išoriniu pavidalu: veido išraiška (mimika), kūno išraiška

(panfomima), gestais, intonacijomis ir balso tempru.

Kiekviena emocija ir jausmai turi jiems prieštaraujančius

priešingus pergyvenimus: džiaugsmas – liudesys, meilė – neapykanta,

draugiškumas, kolektyviškumas, egoizmas ir t.t. taip pat pažymėtina, jog

tos pačios emocijos ir veiksmai gali būti pergyvenami su skirtingu gilumu,

stiprumu, priklausomai nuo juos išaukiančių priežasčių, o taip pat juos

pergyvenančios asmenybės veiklos ypatumų.

Žmogaus vystymosi procese sukurtos teigiamų ir neigiamų emocijų

sistemos.

Teigiamos emocijos: malonumo jausmas, susižavėjimas, džiaugsmas,

išdidumas, pasitenkinimas, pasitikėjimas savimi, užtikrintumas, pagarba,

simpatija, švelnumas, meilė, dėkingumas, rami sąžinė, saugumas ir kita.

Neigiamos emocijos: liudesys, nepasitenkinimas, ilgesys,

nuobodulys, nusivilimas, baimė, nerimas, išgąsts, nuoskauda, pavydas,

neapykanta, pyktis, pasmerkimas, pavyduliavimas, abejojimas, pasimetimas,

gėda, sąžinės

graužatis, gailėjimas ir kt.

Kaip matote, emocijos buvo suskirstytos į teigiamas ir neigiamas

pagal pasitenkinimo ir nepasitenkinimo principą. Teigiamos emocijos,

veikdamos nervinę sistemą, prisideda prie organizmo sveikimo proceso, o

neiogiamos savybės – organizmą veikia ardančiai, gali sukelti net gi

įvairias ligas.

Žmogaus gyvenime emocijos sukuria skirtingų formų emocines būkles:

nuotaiką, aistra, efektas.

1. Nuotaika – tai labiausiai paplitusi emocinė būklė, pasižyminti

silpnu intensyvumu, ilga trukme, pergyvenimu, neaiškumu. Juristas –

praktikas, privalo mokėti valdyti savo nuotaikas, ir jei reikia, sukurti

tam tikrą veikiamo objekto nuotaiką. Tam tikslui jau reikia žinoti

priežastis ir sąlygas išaukiančias tam tikrą nuotaiką. Jų yra keturios:

1.1 organiniai procesai (liga, pergyvenimas, nuovargis neigiamai

veikia žmogaus nuotaiką, sveikata, pilnavertis miegas, fizinis aktyvumas

pakelia nuotaiką);

1.2 išorinė aplinka (purvas, triukšms, erzinantys garsai,

namalonios kalbos, patalpa pablogina nuotaiką; švara, tyla, šviežias oras,

maloni muzika, atitinka patalpos spalvą, pakelia nuotaiką);

1.3 tarpusavio santykiai su žmonėmis (draugiškumas, paistikėjimas,

faktas iš kitų žmonių pusės sukelia žmoguje pasitenkinimą, gyvenimą;

grubumas, abejingumas, nepasitikėjimas ir netaktiškumas slegia žmogų,

sukelia slogiąą nuotaiką).

1.4 mąstymo procesai (vaizduoti, kurioje atsispindi teigiamos

emocijos, pakelia nuotaiką; vaizduotė susijusi su teigiamomis emocijomis,

slegia žmogų, sukelia slogią nuotaiką.

2. Aistra – stipri ir gili, ilgai trunkanti emocinė būklė. Ji

aktyvuoja žmogaus veiklą, priverčia paklusti sau jo mintis ir elgesį,

mobilizuoja jį sunkumų įveikimu, užsibrėžtų tikslų pasitenkinimu. Aistra,

mėgstama darbui leidžia pasiekti išskirtinių pasiekimų, aistra kovai gimdo

drąsą, bebimiškumą. Tačiau aistra gali ne tik formuoti asmenybę, bet ją

griauti iš vidaus.

3. Afektas – emocinis pergyvenimas, vykstantis su dideliu,

paaštrėjusiu išreiškiamu intensyvumu. Afekto ypatumai: audringas išorinis

pasireiškimas, trumpai trunkantis, nuosakingas žmogaus elgesys afekto

būsenoje, abipusis pergyvenimas (afektas užvaldo visą asmenybę, jos protą,

jausmus ir valią).[13]

Juridinės veiklos darbuotojas privalo žinoti, kad principe bet

kokios emocijos gali stiprėti ir virsti afektu priklausomai nuo aplinkybių.

Jei profesionalioje aplinkoje lydė sėkmė, juristų emocijos virsta euforija

(padidintas aktyvumas, kalbumas), įsivyrauja teigiamos emocijos. Ir

atvirkščiai, nesėkmės atveju, pas jį išsivysto neužtikrintumas, baimė,

nerimas. Visa tai, deorganizuoja juristo darbą.

Neįprastos, pakankamai sudėtingos situacijos, aštrus konfliktas,

kurių eigoje įvyksta teisės pažeidimai, daugeliui atvejųu įtakoja žmoguje

tam tikrų psichinių būklių (pyklčio, afekto, baimės ir kita), kurios

juridinėje psichologijoje pakankamai dažnai tampa mokslo dalyku,

atsiradimą. Tačiau šios būklės, kaip ir pastovios teisės pažeidėjo

charakterio ir asmenybės savybės vystosi pagal bendruosius psichologijos ir

psichofizinėes taisykles ir principus.

Praktinėje veikloje emocinė aktyvacija atsiranda taktinių žmonių

atsiradimo proceso kritiniai momentais ir susijusi su teisingos krypties

paieškomis.

Bendra orentacija, priliminarus vertinimas yra emocijos kaip

specifinių žinių funkscijos.

Tardytojų ir teisėjų bendravime su baudžiamojo proceso dalyviu

emocijos ir jausmai vaidina svarbų vaidmenį. Praktikai be jų būtų neįmanoma

užmegsti kontakto su apklausiamuoju, ypatingai konfliktinėse situacijose.

Kita vertus, būdami būtini, neišvengiami, emocijos ir jausmai baudžiamosios

bylos tyrime vaidina ne tik teigiamą vaidmenį. Neigiamos tardytojo ir

teisėjo eemocinės būklės gali pažeisti, o kartais tiesiog griaunančiai

veikti jų veiklą. Enmocijos ir jausmai sugeba iškreipti realybės vaizdą.

Veikiausiai per didelių, stiprių, emocijų ir jausmų tardytojas ar teisėjas

gali priimti pageidaujamą, tačiau neatspindintį realios padėties sprendimą.

Pažymėtina ir tai, jog tam tikrų situacijos poveikis gali sukelti

žmogaus organizme intensyvias stresines būkles, kurios gali padidinti

juristo darbingumą, arba tapti jo ligos priežastimi. Dažniausiai emocinis

stresas patiriams dėl neigiamų emocijų poveikio. Prie streso neretai

prisideda ir kiti nemalonūs procesai, konfliktinės situacijos šeimoje ir

darbe, nepagrįstas baiminimasis bei rūpesčiai.

Stresas susideda iš trijų fazių: baimės fazės, priešinimosi fazės

ir išsekimo fazės. Emociškai stabilūs žmonės, kaip ir taisyklė, įveikia

baiminimosi fazę ir pereina į priešinimosi fazę, jie įsijunta į aktyvią

kovą su streso faktoriais. Emociškai nestabilūs žmonės apima baiminimosi,

rūpesčio fazė, kuri pereina į baimę, o po baimės fazės seka išsekimo

fazę.[14]

Žmogus, buvęs baisaus nusikaltimo liudininku (pvz. žmogžudystės)

arba tapęs nusikaltimo auka, jaučia emocinęę įtampą, psichiniai procesai

sulėtėja: žmogus blogai mato, girdi, lėtai mąsto, blogai valdo savo

judesius. Pas vienus šie reiškiniai paireiškia stipriai, aktyviai, trunka

ilgai, op pas kitus tai mažiau pastebima. Pasimetimas ar frustacija

pastyebima situacijoje, kurioje pastebima nesėkmė. Tokioje situacijoje gali

būti nukentėjusysis, nesugebėjęs atremti nusikaltėlio antpuolio, o taip pat

žmogus, nesugebėję ik galo įvykdyti savo nusikaltėliškųjų užmojų.

Pasimetimo arba frustacijos ir įtampos skirtumai pasireiškia jų kilmėje.

Jei esant įtampai dėmesio ir mmąstymo pažeidimai kyla iš emocinės būklės,

tai esant pasimetimui, frustacijai, šie pažeidimai yra pirminiai, o

emocijos sukeltos tų pažeidimų. Jei pirmuoju atveju emocinės būklės

sąlygoja dėmesio ir mąstymo pažeidimus, tai antruoju – pažeidimai sąlygoja

emocijas būkles.

Tam, kad valdytų savo emocijas bei jausmus, juristas – praktikas

privalo susipažinti su autogeninėmis treniruotėmis, kurios padeda išsaugoti

pasitikėjimą savo jėgomis, kas teigiamai veikia jo emocinę – valinę būklę,

jos pastovumą, padeda greičiau adaptuotis – įvairiose situacijose,

besikeičiančioje aplinkoje, o taip pat pakelia darbinį aktyvumą.

IŠVADOS

1. Juridinės veiklos procese pastoviai vertinami žmonės –

liudytojas, įtariamieji, kaltinamieji, teisiamieji ir kita. O tam, kad

tinkamai įvertinti asmenybę, juristui reikalingos psichologinės žinios.

Asmenybės vertinime labai naudingas yra formalių vertinimo metodų taikymas.

Todėl juristas privalo žinoti šių metodų taikymo vingrybes.

2. Formalus asmenybės vertinimas atliekamas stebėjimo, pokalbio,

dokumento analizės, biografijos analizės įvairių testų pagalba.

Manau, jog tiksliai įvertinti asmenybę galima tik panaudojus kiek

įmanoma optimalesnį skaičių formalių metodų, kadangi vieno metodo taikymo

atveju (pvz. tik pokalbiui) galima didelė klaidos tikimybė.

3. Manau, kad, J. B. Cuchorovskio pateiktą, asmenybės schemą

turėtų taikyti visų srięčių teisininkai, kadangi jos pagalba sudaromas

optimalus asmenybės “portetas” ji apima visas įmanomas asmenybės gyvenimo

sritis, jo vidinius ir išorinius bruožus.

4. Emocijos ir jausmai daro didelę įtaką ne tik pačiai asmenybės,

jos būklės, bet ir atsispindi jos veikloje. Priklausomai nuo to, koia

emocijas ir jjausmus išgyvena asmenybė, jos veikla taip pat gali prilygti

viena ar kta linkme. Teigiamos emocijos ir jausmai padeda išasugoti

darbingumą, pasiekti gerų rezultatų, o neigiamos emocijos ir jausmai

detalizuoja asmenybę, deorganizuoja jos veiklą, mažina aktyvumą, trukdo

siekti rezultatų. Todėl juristui būtina išmokti kontroliuoti savo emocijas

ir jausmus, susikurti reikalingą darbui nuotaiką ir atmosferą.

LITERATŪRA

1. Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997.

2. Eniseev. M. I. Osnovi obščei i juredičeskoi psichologi. – Moskva:

jurist, 1996

———————–

[1] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 91

[2] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 92

[3] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 92

[4] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P.93

[5] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 94

[6] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P.94

[7]Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 102

[8] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 109

[9] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 114

[10] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i

zakon, 1997. P. 116

[11] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i

zakon,

1997. P.116

[12] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i

zakon, 1997. P. 60

[13] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P.84

[14] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997. P. 86