Lietuvos Respublikos civilinė teisė, kaip privatinės teisės šaka

TURINYS

1. ĮVADAS 4

2. LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA 5

2.1 Civilinės teisės sąvoka 5

2.2. Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai 6

2.3. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų 7

2.4. Civilinės teisės sistema 8

3. CIVILINIAI ĮSTATYMAI 9

3.1.Civilinės teisės šaltiniai. 9

4. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS 10

4.1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai 10

4.2. CT santykių rūšys 12

4.3. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai 13

5. FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI 16

5.1. Fizinių asmenų teisnumas 16

5.2. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas 17

5.3. LR Konstitucija apie fizinių asmenų asmenų lygiateisiškumą 17

5.4. Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos 17

5.5. Fizinių aasmenų veiksnumas 18

5.6. Visiškas veiksnumas 19

5.7. Santykinis veiksnumas 19

6. VALSTYBĖ, KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAS 20

7. JURIDINIAI ASMENYS 21

7.1. Juridinių asmenų rūšys 23

8. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI 25

9. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NETURINTYS JURIDINIO ASMENS TEISIŲ 26

9.1. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai 26

9.2. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai 26

9.3. Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai 27

9.4. Dalieji ir nedalieji daiktai 27

9.5. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai 27

9.6. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai 27

9.7. Įprastinę vertę, išskirtinę vertę ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai 27

9.8. Pinigai ir vertybiniai popieriai 28

10. IŠVADOS 292. LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠŠAKA

2.1. Civilinės teisės sąvoka

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtinė teisė.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymąsis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Prigimtinė tteisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė:

– nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė:

– reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė –– tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.2.2. Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vvieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji nneatitinka tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis CT uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.2.3. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilinės teisės atribojimas nnuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės, bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas

nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos tteisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę – specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, – siaurus, specifinius privačios teisės santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir Prekybos teisės kodeksų projektai.2.4. Civilinės teisės sistema

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, ddalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. AAtskiros teisės šakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.

CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, – dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).

CT pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos tteisė (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).

Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis rreguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus:

1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatinės, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.

2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.

3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.3. CIVILINIAI ĮSTATYMAI

3.1.Civilinės teisės šaltiniai

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.

Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nnustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.” Joks CT įstatymas negali pažeisti šio principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai.

Sekantis šaltinis – Civiliniai įstatymai.

Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės).

Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).4. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS

4.1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai

Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja TN os, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei ppareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.

Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibūdinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar kitų santykio dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės teisės turinys – tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:

1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą,

2) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,

3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti

ar ginti.

Civilinė subjektinė pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka teisę turinčio asmens galimybes:

1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bei disponuoti),

2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė tuos aktyvius vveiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),

3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis ir reiškiasi kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.

CT santykių subjektai. – tai asmenys, ttarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CCT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CT NA gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis. ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi:

1) LR piliečiai,

4) užsieniečiai,

5) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskirą turtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

CT santykiuose įįstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.

CT subjektiškumas – tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių, asmenų bei valstybės ar savivaldybių galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.

CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo Ctsantykių subjektų paskirties, jų poreikių.

Laikoma, kad fizinių asmenų TC subjektiškumas yra bendro pobūdžio- jie gali turėti įvairias CT-es ir pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai.

Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT subjektiškumas – specialus.

Tam tikrų ypatumų turi ir VValstybės bei Savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis specifinė ir skiriasi nuo fizinių bei juridinių asmenų subjektiškumo.

Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.

Teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas.

Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti pareigas.

Pvz., Konstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “žemė (.) nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei”. Ši K nuostata nurodo kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas – tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.4.2. CT santykių rūšys

Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:

1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektų dėl turto,

2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens

Pagal savo turinį CT santykiai skirstomi:

1) absoliutiniai CT santykiai- kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,

2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenų ratas.

Turtiniai CT santykiai skirstomi į:

1) nuosavybės CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nnuosavybės teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises.

2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Nuosavybės teisiniai santykiai skirstomi į:

1) privačios nuosavybės teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),

2) viešosios nuosavybės teisinius santykius ( subjektai – valstybė ar savivaldybės).

Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:

1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nuo žmogaus ar žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), – tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,

2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais), – atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos objektą, neturtines bei turtines teises, išskyrus autorinę teisę, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,

3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, – tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kkitas panašias ūkines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.4.3. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu

Juridinis faktas (JF) – tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT-io santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

JF būdingi požymiai:

1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,

2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,

3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

JF sukelia pasekmes:

1) CT santykių atsiradimą,

2) CT sant. Pasikeitimą,

3) CT sant. Pasibaigimą.

Pagal jas JF klasifikuojami į:

1) teisę sukuriančius,

2) teisę pakeičiančius,

3) teisę panaikinančius.

JF pagal savo turinį skirstomi:

1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,

2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.

Nors CT nevartojama sąvoka “veika”, bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).

Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms).

Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.

Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius.

Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.

Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į

administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys CT reikšmę.

Sandoriai – asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę sandoriai – CT sutartys.

Teisiniai įvykiai skirstomi į:

1) absoliučius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis, sutartyse – nenugalima jėga ir t.t.).

2) santykinius – atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vvaiko gimimas irt.t.)

CT santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kartais neužtenka vieno juridinio fakto, reikalingi keli. Tokia JF sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine sudėtimi, arba juridinių faktų sudėtimi.

Juridinių faktų sudėtį reikia skirti nuo sudėtingo juridinio fakto. JF sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema, o sudėtingas JF – vieno fakto požymių sistema (CT pažeidimas kai juo padaroma žala – tai vienas sudėtingas JF, tačiau norint nustatyti CT pažeidimą, įrodyti, kad buvo įvykdytas priešingas tteises veiksmas, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veiksmo ir žalos, turi būti nustatyta asmens, padariusio žalą, kaltė, pagaliau turi būti padaroma žala, – visų šių veiksmų sistema sudaro juridinio fakto sudėtį).5. FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

5.1. Fizinių asmenų teisnumas

Civilinės tteisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis.CK 8 str.civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas. Civilinio teisnumo, kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos, pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai. Valstybė fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas,atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo sąlygas.

Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė, kurią asmeniui, kaip teisės subjektui,savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė. Teisnumas – tai antstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos. Pvz.vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vvergai nebuvo teisės subjektai, todėl jie neturėjo teisnumo.

Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises, bet ir civilines pareigas. Teisė be pareigos neegzistuoja. Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas. Galimybė turėti civilines teises visada adekvati galimybė įgyti ir civilines pareigas.

Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise. Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens (teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimantis, taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens. Subjektinė teisė – tai kkonkreti teisė,priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui.5.2. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas

CK 9 str.numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo momentus. Jame nurodyta, kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

Tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto, bet dar negimusio vaiko interesus. Pvz. CK 499 str. nurodo, kad nekentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po mirties. Šios normos rodo, kad galiojantys civiliniai įstatymai gina pradėtų, bet dar negimusių vaikų teises ir interesus. Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais.

Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus. Tai reiškia,kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos ir mirties priežasties.

Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas. Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija.Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas, kurio esmė ta, kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas, tačiau negali turėti jokių privilegijų.5.3. LR Konstitucija apie fizinių asmenų asmenų lygiateisiškumą

Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises, o kartu ir tokį pat teisnumą, nepaisant rasės, lyties, ttautybės, priklausymo vienai ar kitai politinei partijai..5.4. Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos

Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį ir pobūdį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai. Mūsų respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas, nepriklausomai nuo lyties ir, rasės, politinių ir religinių įsitikinimų. Galimybė turėti civilines teises ir pareigas yra neatskiriama žmogaus savybė, tenkinant savo materialinius ir kultūrinius poreikius. Turėdami civilinį teisnumą žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisniuose santykiuose. Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus mūsų respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai,taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės.

Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias mūsų respublikoje gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius įstatymus sudaro teisnumo turinį. Kaip jau akcentuota, civilinio teisnumo turinį sąlygoje egzistuojantys gamybiniai santykiai, ūkio sistema ir nuosavybės formos. Tai nulemia tą kompleksą civilinių teisių ir pareigų,kurias gali turėti respublikos piliečiai (gyventojai), civilines teisės subjektai.

Civilinio teisnumo turinį mūsų respublikoje šiuo metu nustato Konstitucija, Civilinis kodeksas, Nuosavybės pagrindų įstatymas, taip pat ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai.

Kalbant apie piliečių civilinio teisnumo turinį, reikia nurodyti, kad piliečiai pagal įstatymus gali turėti turtą privatinę nuosavybę, teisę naudotis gyvenamomis patalpomis ir kartu turtu, paveldėti turtą ir palikti jį ttestamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti mokslo, literatūros ir meno kūrinio, atradimo, išradimo, racionalizacinio pasiūlymo bei kitas intelektualinės veiklos produktų autorines teises, taip pat turėti kitokias turtines ir asmenines neturtines teises. Išvardytos teisės, kurios įeina į civilinio teisnumo turinį, yra pagrindinės civilinio teisnumo dalys. Kiekviena iš šių teisių – tai įstatymais garantuota galimybė įgyti konkrečią civilinę subjektinę teisę.5.5. Fizinių asmenų veiksnumas

Be civilinio teisnumo, civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė – civilinis veiksnumas. CK 11 str. civilinį veiksnumą apibrėžia galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas. Civilinis veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo veiksmais įsigyti civilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus. Kaip civilinį teisnumą, civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai, ir jis remiasi teisinėmis normomis.

Civilinio teisnumo ir veiksnumo kategorijos turi daug bendrų bruožų,tačiau tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos. Žinome jog teisnumo sąvoka apibrėžia tai,ką gali turėti teisės subjektas. O veiksnumas apibrėžia visų pirma tai, ką gali susikurti teisės subjektas savo veiksmais. Tokiais veiksmais gal būti įstatyme tiesiogiai numatyti (arba nenumatyti) veiksmai. Civilinio veiksnumo, kaip aktyviosios subjekto veiklos, kategorija nepaprastai glaudžiai siejasi su civiliniu teisnumu. Galima sakyti, kad civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis teisnumas. Jeigu į civilinio

teisnumo turinį neįeina galimybė įgyti vieną ar kitą subjektinę teisę, tai nepaisant jokių asmens pastangų, jis netaps tos subjektinės teisės turėtoju. Kita vertus veiksnumas neturi tiesioginės įtakos teisnumui.

Skirtingai nuo civilinio teisnumo, kurį turi visi, ir nepriklausomai nuo sąlygų, civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys. Asmuo gali būti visiškai veiksnus tik tada, kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes. Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo, intelekto ir valios brandos laipsnio, gebėjimo suprasti savo vveiksmų reikšmę ir juos valdyti. Be, to įstatymas veiksnumą sieja ir su tam tikru amžiumi. Jeigu asmuo veiksnus, tai reiškia, kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs, gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, savarankiškai atlikti įvairiausius juridinius veiksmus ir, be abejo, atsakyti už savo poelgius. Jeigu amžius ir psichinė būklė teisnumui neturi jokios įtakos, tai veiksnumui šie faktoriai turi lemiamą įtaką. Būtent laikantis amžiaus ir medicininio kriterijaus, įstatymų leidėjas ir diferencijuoja fizinių asmenų civilinio veiksnumo apimtį. Teisnus asmuo gali bbūti ir neveiksnus, o veiksnus asmuo visada yra teisnus.5.6. Visiškas veiksnumas

Įstatymas numato, kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, tai yra suėjus 18 metų. Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę. Jis yra visiškai veiksnus. Tačiau kartais visiškas veiksnumas ggali atsirasti ir nesulaukus 18 metų. Tais atvejais, kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui, neturinčiam 18 metų, toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą. Šis veiksnumas neišnyksta ir tada, kai santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi.

5.7. Santykinis veiksnumas – kurį turi nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų. Pagal CK 14 str. nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų, įtėvių arba rūpintojų sutikimą. Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija, įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius, atradimus, išradimus ir racionalizacijas, taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius. Iškilus būtinybei šią nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų teisę gali apriboti globos ir rūpybos organai. Taigi, kaip ggalime pastebėti iš CK 14 str. 2d.numatytų atvejų, turi apriboti jų tėvai, įtėviai arba rūpintojai. Nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų veiksnumui būdinga tai kad jie gali savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija, savo indėliais bankuose, sudarinėti smulkius buitinius sandorius, savarankiškai įstoti į kooperatines ir kitas visuomenines organizacijas, įgyvendinti savo autorines ir išradėjų teises ir pagaliau savarankiškai atsakyti už žalą, padarytą kitiems asmenims.

Asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka. (CK 16 str.) Apribojus vveiksnumą, sandorius jie gali sudarinėti tik turėdami savo rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Piliečiui nustojus piktnaudžiauti alkoholiniais ir kitais “gardumynais” jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikinamas taip pat teismine tvarka.

Dalinis veiksnumas – kalbant apie mažamečių iki 15 metų civilinį subjektiškumą ,lit.ilgą laiką buvo teigiama, kad jie yra visiškai neveiksnūs, o įstatymas tik leidžia kai kurias išimtis iš šios taisyklės, suteikdamas jiems ribotas teisines galimybes dalyvaujant civilinėje apyvartoje. Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki 15 metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims, teismine tvarka pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Nepilnamečiai iki 15 metų tur, nors ir labai mažos apimties, civilinį veiksnumą, kurį galima būtų vadinti daliniu.

CK 13 str .nors ir pabrėžiama, kad už nepilnamečius iki 15 metų sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai, čia pat nurodomos dvi išimtys. 2 dalyje kalbama apie jų teisę savarankiškai sudarinėti smulkius buitinius sandorius, o trečioje dalyje jų teisė įdėti į kredito įstaigas ir jais disponuoti pagal kitus įstatymus.

Veiksnumas, kaip ir teisnumas pasibaigia asmeniui mirus. Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas. Paaiškėjus, kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo, įstatymo numatyta tvarka jis gali būti teismo pripažįstamas neveiksniu. Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl ppsichinės ligos arba silpnaprotystės, trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Pilietį pripažinus neveiksniu, jam steigiam globa. Jo vardu sandorius sudarinėja globėjas. Tokiam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatos būklei, jis gali būti teismo pripažintas veiksniu. Kol asmuo atitinkama tvarka nėra pripažintas neveiksniu, laikoma, kad jis veiksnus.6. VALSTYBĖ, KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

Valstybė, kaip civ. teisės subjektas (o taip pat, kaip nuosavybės teisės subjektas) suvokiama pakankamai sudėtingai.

Nuosavybės teisiniuose santykiuose valstybė savo teisės turi įgyvendinti per savo organus. Valstybė civ. santykiuose dalyvauja dviem prasmėmis:

1. Valstybė dalyvauja civ. santykiuose, perduodama savo turtą valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms turto patikėjimo teise. Turto patikėjimo turinys nėra apibrėžtas įstatymuose, ir todėl nėra numatyta, kokias teises į turtą, perduotą patikėjimo teisę, turi patikėtinis. Tai nustatoma kiekvienu atveju, t.y. įmonės, įstaigos, organizacijos įstatuose (arba nuostatuose). Šios teisės gali įeiti tiek į valdymo turinį, tiek į naudojimo (disponavimo). Turto patikėjimo teisės turinys gali būti nustatytas kituose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose tam tikrų grupių veiklą.

2. Teisė į turtą įgyvendinama tiesiogiai per savo institutus, pvz., ministrą, inspekcijas.

Visame šiame mechanizme dalyvauja ir kontroliuojanti institucija Valstybės kontrolė.

Pagal LR įstatymą dėl valstybės turto dalies perdavimo savivaldybėms, didžioji valstybės turto dalis buvo joms perduota. tiek valstybė, tiek savivaldybė gali dalyvauti prievolinėse teisiniuose santykiuose. Jos taip pat gali bbūti pardavėju (pirkėju), t.y. dalyvauti sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Valstybė aktyviai dalyvauja paskoliniuose santykiuose, išleisdama vidaus obligacijas, kurias įgyja asmuo ir tokiu būdu tampa valstybės kreditoriumi. Valstybė tampa skolininku (debitoriumi). Taip atsiranda civ. teisinis santykis.

Šalies viduje valstybė civ. teisniuose santykiuose gali dalyvauti ir dar vienu specifiniu atveju. Kai, sudarydami sandorius, asmenys pažeidžia vienų ar kitų norminių aktų reikalavimus, teismas gali taikyti sankciją “restitucija negalima”. Tokiu atveju turtas pereina valstybei. Valstybė čia dalyvauja civ. teisiniame santykyje, tačiau ji netampa civ. teisės subjektu.

Kaip civ. teisinių santykių subjektas valstybė gali dalyvauti ir užsienio apyvartoje, pvz., imdama paskolas užsienyje. Tokiu atveju ji yra civ. teisinių santykių subjektas. T.p. pagal įstatymus ir teisės norminius aktus kiekviena valstybė turi galimybę įsigyti žemės sklypą savo atstovybei. Tokiu atveju ji t.p. yra civ. teisės subjektas.

Be to civilinėje apyvartoje valstybė gali dalyvaut užtikrindama savo nuosavybės apsaugą, parduodama savo turtą.

Naujame CK valstybė bus įtvirtinta, kaip civ. teisės subjektas.7. JURIDINIAI ASMENYS

Civilinių teisinių santykių dalyviais gali būti ne tik fiziniai bet ir juridiniai asmenys.

Juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių (kartais ir vieno asmens) turtinių interesu personifikacijos priemonė.

Pagal CK 23 str. 1 d. juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti

pareigas. Jie g.b. ieškovais ir atsakovais teisme bei arbitraže. CK 23 str. 2 d. nurodo, kad juridiniais asmenimis gali būti įmonės, įstaigos, organizacijos, asociacijos, visuomeninės organizacijos, politinės partijos, kt. organizacijos LR įstatymų ir šių org. įstatų numatytais atvejais.

Taigi juridiniai asmenys yra: AB, žemės ūkio bendrovės (ŽŪB), kooperatyvinės bendrovės, valstybinės įmonės, įstaigos, organizacijos ir t.t.

Pagal CK 23 str. skiriami tokie juridinių asmenų požymiai:

1) organizacinis vieningumas;

2) atskiras turtas;

3) galėjimas savo vardu įsigyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas;

4) savarankiška atsakomybė.

Organizacinis vieningumas. Jis būdingas jur. asmeniui, kkaip organizacijai, ir pasireiškia tuo, kad atskiri jur. asmens organai ir jų padaliniai skiriasi vienas nuo kito bet sąveikauja tarpusavyje, yra susiję. Vieni organai yra pavaldūs kitiems bei pagr. organui, kuris realizuoja jur. asmens teisnumą ir veiksnumą. Pvz., akcinę bendrovę sudaro akcininkai (visuot. akcininkų susirinkimas – aukšč. AB organas), stebėtojų taryba, AB valdyba, AB revizorius, AB administracija. Visų jų teises ir pareigas nustato LR AB įstatymas ir AB įstatai. Tai užtikrina jos organizacinį vieningumą.

Valstybinių įstaigų org. struktūra tokia: jai vadovauja vvadovas, jam talkina pavaduotojai. Skyriams vadovauja skyrių viršininkai.

Juridiniai asmenys įstatymo numatyta tvarka gali steigti filialus, kurie yra jur. asmens struktūriniai padaliniai, atliekantys jo funkcijas kitoje vietoje. Filialo teisinius įgalinimus nulemia jur. asmens vadovo išduotas įgaliojimas, kur nurodomą kokia veikla filialas uužsiima, kokius sandorius gali sudaryti filialo vadovas. Už filialo prievoles atsako jur. asmuo bet ieškiniai, susiję su filialo veikla gali būti pareiškiami ir pagal filialo buvimo vietą (CK 138 str. 3 d.).

Atstovybės t.p steigiamos ne juridinio asmens būvimo vietoje. Jos skirtos tam tikrai funkcijai (atskiriems teisiniams veiksmams), pvz., atsiskaityti su kontrahentais, arba sudaro sutartis.

Ir filialai ir atstovybės yra jur. asmens padaliniai.

Atskiras turtas. Kad jur. asmuo galėtų veikti jis turi turėti materialinę bazę: pinigus, pastatus, patalpas, įrenginius, įrankius ir t.t. Šis turtas jur. asmeniui gali priklausyti nuosavybės arba patikėjimo teise. Patikėjimo teise turtą valdo ir naudoja valst. įstaigos. Jur. asmeniui priklausantis turtas yra atribotas nuo jį įteisinusių asmenų turto (dažniausiai savininkų). Pvz., AB yra jai priklausančio turto savininkė, akcininkams nuosav. teise ppriklauso tik akcijos. Valst. įmonių mater. veiklos bazę sudaro joms patikėjimo teise perduotas valstybės turtas.

Turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įsigijimas savo vardu. Jur. asmuo visus sandorius sudaro savo vardu, logiška, kad kiekvienas jur. asmuo turi savo vardą. Šį vardą jis naudoja komercinėje veikloje, reklamuodamas gaminius, pasirašydamas sutartis.

Be žodžių, nusakančių jur. asmens rūšį (pvz., akcinė bendrovė), privalo turėti bent vieną skiriamosios reikšmės žodį arba vardą. Pvz., AB “Audimas”, AB Kalnas, UAB Tomas&CO. Firmų vardai registruojami Valstybės patentų biure. Firmų vardų aapsauga įtvirtinta ir tarptautinės teisės dokumentuose.

Jur. asmenys neturi teisės naudotis kitų firmų vardu. Ginčus dėl vardo sprendžia teismas. Teisę į vardą turi tas, kuris pirmas pradėjo jį naudoti. Galima reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jur. asmuo patyrė dėl neteisėto jo vardo naudojimo.

Jur. asmuo gali turėti prekių ir paslaugų ženklą, kuris turi būti įregistruotas. Prek. ženklas būtinai turi turėti skiriamuosius požymius, kitaip jis nebus pr.ipažintas prek. ženklu. Prekių ir paslaugų ženklais negali būti valstybių vėliavos ar herbai, oficialūs valstybių pavadinimai bei emblemos. Prekių paslaugų apsaugą garantuoja LR prekių ir paslaugų ženklų įstatymas(PPŽĮ).

Ženklai registruojami Valstbės patentų biure, registracija galioja 10 metų, gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip po 10 metų.

Be registruoto ženklo savininko niekas negali naudoti šio ženklo savo komercinėje veikloje. Savininkas gali ženklą perduoti arba leisti juo naudotis kitam asmeniui, sudarydamas licencinę sutartį. Tokios sutartys būti registruojamos, kitaip negalioja.

Kaip visada, jeigu pažeidžiamos tavo teises gali kreiptis į teismą ir reikalauti: atlyginti pažeidimu padarytą žalą, nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus, atstatyti padėtį (PPŽĮ 28 str.).

Savarankiška atsakomybė už savo prievoles. Jur. asmuo turi turtą ir savo vardu įgyja teises ir pareigas, todėl jis savo turtu ir atsako už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, padarytą žalą. T.y. už jur. asmens skolas neatsako asmenys, jį įsteigę. Juridinis aasmuo neatsako už šių asmenų skolas. Pvz., AB pagal savo prievoles atsako tik savo turtu, akcininkai atsakomybė apsiribuoja ta suma, kurią sumokėjo už akcija (jeigu bankrotas, tai atgal negaus), ŽŪB neatsako už narių, o nariai už ŽŪB skolas. Kadangi jur. asmens atsakomybė atribota nuo steigėjų turtinės atsakomybės, tai tokia atsakomybė teisės aktuose vadinama ribota atsakomybė. Ji yra skiriamasis jur. asmenų požymis.7.1. Juridinių asmenų rūšys

Laisvosios rinkos valstybių teisės doktrinoje skiriami viešosios teisės jur. asmenys ir privatinės teisės jur. asmenys, t.y. viešieji ir privatūs jur. asmenys.

Viešieji jur. asmenys steigiami kompetentingos valstybės institucijos akto pagrindu. Šie aktai gali būti: įstatymas, Vyriausybės, ministro, savivaldybės aktas įsteigti atitinkamą juridinį asmenį. Steigimo aktas ir atitinkami įstatymai nulemia įsteigto juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą ir organizacinę struktūrą. Viešieji juridiniai asmenys civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip lygiateisiai civilinės teisės subjektai. Jie negali priversti kitų asmenų sudaryti su jais sandorių. Jų materialinę bazę sudaro patikėjimo teise jiems perduotas valstybės ar savivaldybės turtas. Civilinėje teisinėje apyvartoje viešieji juridiniai asmenys yra prilyginami privatiems juridiniems asmenims.

Privatūs juridiniai asmenys steigiami privačių asmenų iniciatyva. Steigėjai tokiam asmeniui perduoda turtą, nustato veiklos sritį, valdymo organus, tikslus, valdymo organų kompetenciją. Tokių juridinių asmenų steigėjais gali būti fiziniai asmenys, privatūs juridiniai asmenys ir viešieji juridiniai asmenys. Privatus jjuridinis asmuo veikia nepriklausomai nuo jį sudarančių asmenų ir steigėjų pasikeitimo. Steigėjai gali keistis, tačiau tai neturi įtakos jur. asmenų veiklai ir jo teisėms.

Įstatymuose ir kt. aktuose naudojama sąvoka ūkio subjektas. Jais gali būti juridiniai asmenys, įmonės, neturinčios juridinių asmenų teisių, ir fiziniai asmenys užsiimantys komercine veikla pagal įstatymus. Jie gamina, parduoda, teikia paslaugas. Pagrindinis šių asmenų veiklos tikslas – pelnas.

Yra juridiniai asmenys nesiekiantys pelno. Jų veiklos tikslai – patenkinti juos sukūrusių asmenų materialinius ir kultūrinius interesus. Tai visuomen. organizacijos, kūrybinių profesijų asmenų sąjungos (pvz., Lietuvos rašytojų sąjunga) ir t.t. Politinės partijos t.p. turi juridinio asmens statusą, bet ų pagrindinis tikslas – kova už politinę valdžią valstybėje.

Jur. asmenys gali sudaryti tokius junginius:

Kartelis – monopolinis įmonių susivienijimas, kurio dalyviai išsaugo finansinį, ekonominį ir teisinį savarankiškumą. Steigiami sutartimi. Paprastai kartelio dalyviai susitaria dėl prekių ir paslaugų kainų, pasidalija rinkas ir pan. JAV ir Europoje kartelius draudžia antimonopoliniai įstatymai, bet kartais, jeigu jų gamyba sudaro ne daugiau kaip 5 proc. rinkos, kai įsisavinamos naujos rinkos ar gaminiai, karteliai gali būti steigiami ir ten. Karteliai nevaržomai gali būti. steigiami žemės ūkyje.

Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris įgyja juridinio asmens teises. Jį sudarančios įmonės išsaugo savo teisinį subjektiškumą. Steigimo tikslai – bendra gamyba, investicijos, savo interesų

gynimas ir t.t. Dažnai koncerno brandulį sudaro bankas.

Konsorciumas – laikinas įmonių susivienijimas koordinuotai komercinei veiklai (pvz., nupirkti Lietuvos Telekomą). Pvz., norint gauti užsakymus arba juos pasiskirstyti, atlikti finansines operacijas, užtikrinti bendrą gamybą ir t.t. Dažniausiai vadovauja bankas. Konsorciumas steigiamas dalyvių sutartimi. Joje numatoma firma, kuri koordinuos konsorciumo veiklą (dažniausiai tai bankas). Konsorciumo dalyvių atsakomybė užsakovams solidarinė.

Trestas – įmonių susivienijimo forma, kurios dalyviai praranda gamybinį, komercinį, dažnai teisinį subjektiškumą. Trestui vadovauja valdyba arba pagrindinį įmonė. Įmonių dalyvių akcininkai perduoda savo akcijas ppatikėtiniams, jiems išlieka teisė tik į dividendus, jie netenka teisės dalyvauti tresto valdyme. Trestą valdo patikėtiniai.

Asociacija – savanoriškas juridinis asmenų susivienijimas (jas gali sudaryti ir fiziniai asmenys), kuris siekia gamybinių – komercinių, mokslinių, kultūrinių ar kitokių. tikslų. Asociacijos nariai gali dalyvauti kituose susivienijimuose, asociacijose.

Lietuvoje įmonės, norinčios sudaryti susivienijimą pagal LR konkurencijos įstatymo 10 str., turi gauti Valstybinės konkurencijos tarnybos leidimą. Atsisakyma.s suteikti leidimą gali būti apskųstas teismui (14 str.). Tai reikalinga, kad susivienijimas neužimtų vyraujančios padėties rinkoje ir nepiktnaudžiautų. Vyraujanti ppadėtis rinkoje, jeigu jo gaminamos produkcijos rinkos dalis >40 proc. Vyraujanti padėtis nustatinėjama atsižvelgus į Europos Sąjungos rinką, tik jeigu užsienio įmonės negali realiai dalyvauti konkurencijoje Lietuvoje, padėtis apskaičiuojama pagal Lietuvos rinką.

8. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NETURINTYS JURIDINIO ASMENS TEISIŲ

Tokie subjektai –– tai individualios (personalinės) įmonės (IĮ), tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB) ir komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB). Pagal LR įmonių įstatymą įmonė yra firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Šis apibrėžimas yra bendras tiek juridiniems asmenims, tiek įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių.

IĮ nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise – keliems fiziniems asmenims. Jas gali steigti ir negamybinės organizacijos, turinčios juridinio asmens teises. Ūkinė bendrija bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems fiziniems ar juridiniems asmenims.

Įmonių įstatymas aiškiai nustato, kad nei IĮ nei ŪB neturi juridinio asmens teisių ir jų turtas neatskirtas nuo savininkų turto, tačiau šių įmonių negalima sutapatinti su savininkais. Turto bendrumas tik reiškia, kad savininkas už įįmonės prievoles atsako neribotai, t.y. visu savo turtu (po įmonės turto).

IĮ ir ŪB turi firmos vardą, savo vardu įgyja teises bei pareigas, pareiškia ieškinius, dalyvauja bylose kaip atsakovai. Įmonių turtas fiksuojamas atskirame balanse.

Taigi civ. teisės subjektai, neturintys jur. asmens teisių – neribotos atsakomybės įmonės, kurios nuosavybės teise priklauso vienam ar keliems asmenims ir savo vardu dalyvauja civ. teisniuose santykiuose.

9. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

Daiktai – dažniausias civ. teisės objektas. Daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai. Daiktas yyra civ. teisės objektu nepriklausomai nuo to ar turi savininką ar jo neturi.

Nuosavybė – t.p. gali būti civ. teisės objektu. Nuosavybė – tai daiktai arba turtas, kurie kam nors priklauso.

Daiktai skirstomi į: kilnojamus ir nekilnojamus; pakeičiamus ir nepakeičiamus (t.y. pagal rūšinius požymius apibrėžtus ir individualius); išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje; suvartojamus ir nesuvartojamus; daliuosius ir nedaliuosius. Be to, būtų tikslinga skirtyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius.9.1. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai

Nekilnojamieji daiktai – žemė ir kiti su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

Kilnojamieji daiktai – atvirkščiai. Numatyta, kad daiktai gali būti nekilnojamieji ir kilnojamieji pagal prigimtį. Prie neklinojamųjų daiktų priskiriami kai kurie pagal prigimtį kilnojami daiktai, bet juo prie nekilnojamų priskiria įstatymas (pvz. lėktuvas, laivai, traukiniai, nes į juos nuosavybės teisė atsiranda juos įregistravus).

Kilnojamas daiktas inkorporuojamas į nekilnojamą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamo daikto dalis, o nepraradęs savo individualumo gali būti laikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

Neatskiriamos nekilnojamojo daikto dalys laikinai atskirtos, išsaugo savo kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei jas numatoma grąžinti atgal.9.2. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Jiems būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais visai tai daiktų rrūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai negali būti vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.

Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Savo požymiais jie skiriasi nuo kitų panašių daiktų.9.3. Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai

Suvartojamieji daiktai yra tokie, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia (pvz., obuolys, degtinė ir t.t.)

Nesuvartojamieji daiktai – kurie naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties (pvz., butelis (tuščias), batai ir pan.).9.4. Dalieji ir nedalieji daiktai

Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis fiziškai juos padalijus pasikeičia ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedal. pripažįsta įstatymai, o kartais ir šalys abipusiu susitarimu (pvz., automobilis ir pan.)

Daliaisiais daiktais laikomi tokie, kurie, padalijus juos fiziškai, nepakeičia savo tikslinies paskirties ir kiekviena dalis gali egzistuoti kaip savarankiškas daiktas (pvz., nafta).9.5. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai

Išimti iš apyvartos – tai išskirtinėje valst. nuosavybėje esantys daiktai. Tai žemės gelmės, valst. reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai ir t.t. Jie negali būti perduoti kitų asmenų nuosavybėn.

Ribotai esantys apyvartoje – tai daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tam tikrų jų savybių, pvz., nuodai, ginklai ir pan. Tokių daiktų apyvartą riboja specialios taisyklės, jiems reikia leidimų.

Neišimti iš apyvartos daiktai. Pagal CK 95 sstr. 2 d. Lietuvos Respublikoje priv. nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia Konstitucija ir įstatymai. Pagal tai neišimtais iš apyvartos daiktais laikomi visi daiktai, išskyrus pirmąsias 2 grupes (pvz., drabužiai, baldai ir t.t.)9.6. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai

Pagr. laikomi daiktai, galintys būti atskirais teisinių santykių objektais, pvz., namai, automobiliai ir t.t.

Antr. turėtų būti laikomi daiktai, egzistuojantys su pagrindiniais jiems priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.9.7. Įprastinę vertę, išskirtinę vertę ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai

Daiktai, kurių vertė nepriklauso nuo to, kas yra juos valdo, naudoja ar jais disponuoja, nes bet kuriam kitam juos panaudojus gaunama tokia pati nauda (pvz., televizorius, dviratis ir t.t.) Jų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto.

Daiktai, kuriuos valdyti, naudoti pagal paskirtį ar jais disponuoti reikia specialių žinių arba įgūdžių laikomi išskirtinę vertę turinčiais daiktais (pvz., stomatologinė įranga).

Asmeniniais tikslais pagrįsti daiktai – tokie daiktai, kuriems savininkas dėl tam tikrų priežasčių priskiria išskirtinę vertę (pvz., senelio laikrodis, gautas I pasauliniame kare; sutuoktuvių su pirma žmona žiedas ir t.t.)9.8. Pinigai ir vertybiniai popieriai

Jie dažnai yra išskiriami iš daiktų, nes pagal savo materialinę vertę labai skiriasi nuo daiktų.

Vertybiniai popieriai turi turėti: 1) tam tikrą formą; 2) jame turi būti išreikšta turtinė subjektinė

teisė; 3) išreikšta teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus vert. popierių.

Vertybiniai popieriai skirstomi į 3 rūšis, pagal tai, kokiu būdu galima perleisti šiame vert. popieriuje išreikštas reikalavimo teises:

1) vardiniai vert. popieriai (juose nurodomas asmuo, kuriam priklauso juose išreikšta teisė);

2) orderiniuose vert. popieriuose nurodomas tik 1 įgijėjas ir kartu suteikiama jam teisė, nurodyti kitą asmenį, galintį įgyvendinti dokumente išreikštą teisę (pvz., čekiai, vekseliai);

3) pareikštiniai vert. popieriai. Juose nėra nurodomas asmuo, kuriam priklauso popieriuje išreikšta turtinė teisė ir todėl ją gali pasinaudoti bet kuris asmuo, nnustatyta tvarka, pateikęs tą vert. popierių (pvz., loterijos bilietai, obligacijos).

Turtas – kur kas platesnė sąvoka už daiktą. Į turtą įeina ir pinigai, kt. vert. popieriai, turtinė reikalavimo teisė (aktyvas) bei turtinė pareiga (pasyvas).

CK IV skirsnis apibrėžia autorines teises į kūrinius ir jų gynimą.

515 str. sako, kad kūriniais laikomi asmens intelektualinės veiklos rezultatas.

Kūrinius ir ištraukas iš jų galima naudoti tik autoriui sutikus, o autoriui mirus, sutikus testamento vykdytojui. CK t.p. numato, kada galima naudoti kūrinius ir ištraukas iš jų (532 str.) nnemokant autorinių honorarų už juos.

IŠVADOS

Šiame darbe apžvelgiau civilinės teisės įgyvendinimą ir vykdymą Lietuvos Respublikoje. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vvienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Taigi galima suformuluoti štai tokį civilinės teisės apibrėžimą: civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

Civilinė teisė apima labai plačią sferą ir ją yra labai sunku trumpai ir konkrečiai išdėtyti, juo labiau, kad CT susideda iš daugybės dalių, kurių kiekviena yyra ne mažiau svarbi už kitą, todėl šiame darbe stengiausi apibendrinti, mano manymu, reišmingiausius ir konkrečiausius civilinės teisės aspektus.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Civilinė teisė. – Kaunas, 1997.

2. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia, 1995.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1999.

4. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. 2001.

5. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. 2002

6. Vitkevičius P. ir kt. Civilinė teisė: vadovėlis.Vijusta, 1997.