radikalioji ir neoradikalioji kriminologija

1. ĮVADAS

Kiekvienas mokslas, kad ir kokią gyvenimo srity ar mokslo šaką jis

beapimtų, turi praeiti nemažą istorijos atkarpą, kad galėtų nusistovėti

arba vystytis ir tobulėti toliau. Kiekvienas mokslas atsiranda nuomonių

kovoje: vienas koncepcijas keičia kitos, tai kas kažkada atrodė neginčytina

tiesa, vėliau traktuojama kaip klaida; tai ,aks iš pradžių buvo tik

kritikuojama ar net kėlė šypsena, vėliau neretai pasirodydavo tiesa”[1].

Taigi ir kriminologijos mokslas vystėsi ilgai ir palaipsniui, jo

vienos teorijas keisdavo kitas, arba jos įsivyraudavo ir viešpataudavo tol,

kol niekas neatrasdavo tam laikotarpiui geresnių bbei priimtimesnių.

Šis mokslas ėjo ilgą kelią, o visų pirma todėl, kad jo tyrinėjimo

objektas yra ir iki šių dienų aktualus bei sukelia daug diskusijų. Kadangi

nusikalstamumas dar ir dabar yra opiausia pasaulyje problema, kurios

nustumti į šalį niekada ir nepavyktų.

Taigi kriminologija – tai mokslas apie nusikalstamumą.

Nusikalstamumas, atrodo bauginantis žodis, sietinas tik su daroma žala mūsų

gyvenime.

Taip tai iš tiesų baisi sąvoka, bet ji niekada niekur nebuvo dingusi

iš mūsų istorijos. Ji praėjo daug, turėjo įvairiausių teorijų, kurios

vienos išnyko, kitos papildė naujas.

Taigi kkriminologijos mokslas apima daugelių teorijų, tačiau šiame

darbe apžvelgsime tik kelias iš jų: tai radikalioji ir neoradikalioji

kriminologija.

Šiame darbe panagrinėsime nusikalstamumo kilimo priežastis, tokias

kaip socialinė nelygybė, skurdas, žemas išsimokslinimas ir pan.

2.Radikalioji kriminologija

Karlas Marksas ir F.Engelsas, tai du mokslininkai su kuriais ir

siejama radikalioji kriminologija. Taigi , kaip minėjau, kriminologija –

mokslas apie nusikalstamumą. O kur gi tą nusikalstamumą ir įžvelgė mūsų du

paminėti mokslininkai?

K.Marksas: pagrindinės nusikalstamumo priežastys – klasinėje

visuomenėje[2]. Kadangi K.Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus

požiūrio į teisę, ir siekė viską pažinti iš tikrovės, o ne iš vadovėlių.

Pagrindinės teorijos rėmėsi socialine nelygybe ir klasių kovose. “Tikrieji

istorijos kūrėjai yra ne atskiri žmonės, o būtent klasės: vergų

pasipriešinimas sugriauna vergovę, iš tų griuvėsių leisdamas iškilti

feodalams ir jų išnaudojamiems valstiečiams, miestiečiams bei pirkliams, o

visų pastarųjų pasipriešinimas feodalams iškelia buržuaziją ir jų

išnaudojamą darbininkiją”[3].

Taigi šių abiejų mokslininkų teorijos yra aiškiai pabrėžiančios

materialumą. Kodėl atsiranda nusikalstamumas- nes jis paremtas socialine

nelygybe, kiekvienas nori geresnės savo būties, o kaip ją kitaip pasiekti –

tik kovojant su turtingesniais.

Ne protas, o turėjimas mmaterialinės gerovės, lemia žmonių tarpusavio

santykius. Tai nereiškia, kad taip nulemti santykiai yra stabilūs ir

daugiau nekelia jokių problemų, atvirkščiai, kiekvienas stengiamės turėti

kuo daugiau. Žinoma, kiti dėl to nesidžiaugia, kuo galingesnis yra vienas,

tuo mažiau gali turėti kitas.. Taip atsiranda turtinės priklausomybės

santykis ir socialinė nelygybė. Savo ruožtu iškyla ir žmonių išnaudojimas.

Jų prieštaravimai paremti klasių kova, yra visuomenės raidos variklis.

Protingas gyvenimas čia, šioje Žemėje, šiame laike – realiai galimas

protingas gyvenimas- buvo visų naujųjų ir naujausių amžių svajonė[4].

Kadangi gerovė buvo suprantama kaip visų pirma materialinis aprūpinimas,

protingiausiu dažniausiai pasirodydavo tas, kuris geriausiai sugebėjo

mąstyti, ir tas, kuris buvo gudresnis,”mokėjo manipuliuoti daiktų

pagausinimo technika”[5].

Taigi tais laikais protingiausi buvo tie, kurie mokėjo ne tik mąstyti

ir svajoti, bet to siekti, būti drąsiems, pagaliau – laimingesniems.

Nusikalstamumas siejamas su blogiu. O blogis slypi pavyde, kad kitas

turi geresnę būtį, moka labiau savimi pasirūpinti. “K.Markso ir F.Engelso

mąstymo originalumas ir buvo tas, kad suprasdami ir pripažindami idėjų ir

teorijų vaidmenį gyvenimo gamyboje, jie suvokė, jog ne idėjos ir teorijos

pačios savaime, o tik tai, kiek ir kaip jos realizuotos gyvenimu, yra proto

ir protingumo reali apraiška, yra realus istorijos protingumas. Norėti gali

labai daug, galėti gali kur kas mažiau”[6].

Marksas ir Engelsas skyrė keturias klasinės ekonomikos sistemas,

arba gamybos būdus. Pirmoji stadija po gentinės visuomenės buvo

“azijinis” gamybos būdas, kur centrinė valstybės biurokratija, susijusi su

monarchu arba dvasininkija, organizuoja agrarinę ekonominę veiklą ir

valdo valstiečių sukurtą pridėtinę vertę. Antrojoje, “vergvaldinėje”,

stadijoje vergvaldžių klasė nuosavybės teise disponuoja žmonėmis, kurie

sukuria beveik pridėtinę vertę. Vergvaldines sistemas paprastai pakeičia

“feodalinis” gamybos būdas, kur iš dalies laisvų baudžiauninkų klasė

prievartaujama ir išnaudojama aristokratinių žemvaldžių klasės, ginamos

nedidelės centrinės valstybės. Kapitalizmas yra paskutinė socialinė

sistema, kur privati gamybos priemonių nuosavybė bei piniginių mainų

paplitimas kapitalo savininkams leidžia išnaudoti nominaliai “laisvus”

žmones; šie, norėdami išlikti gyvi, yra priversti parduoti savo darbo

jėgą[7].

Visose klasinėse visuomenės išnaudojimo santykiai sukelia klasių

kovą, atspindinčią prieštaravimus tarp gamybinių jėgų ir nuosavybės

santykių. Kai šie konfliktai pasiekia krizės stadiją, viešpataujančios

grupės, mėgindamos išlaikyti anachronistinę socialinės tvarkos formą,

visada griebiasi jėgos. Istorijos variklis – visada revoliucinė kaita ir

klasių kova[8].

Išeities taškas yra darbo vertės teorija, kurią Marksas perėmė iš

politinės ekonomijos klasikų, saviškai ją perdirbęs. Rinkos mainų

vienintelis bendras vardiklis tarp mainų ir drauge jų vertės matas yra

į jas įdėtoji žmogaus darbo jėga, kurią apsprendžia, visuomeniškai

reikalingas darbo laikas tam gaminiui padirbti[9]. Kapitalistinėje ūkio

santvarkoje samdomasis darbininkas teturi savo darbo jėgą, kurią jis

kaip prekę parduoda gamybos priemonių savininkui (kapitalistui). Kaina,

kurią jis už tai gauna, yra prekės – darbo jėgos reprodukcijos kaina; ji

visada esti žemesnė už darbo vaisiaus vertę. Skirtumas sudaro “antvertę”

arba “pridedamąją vertę”, kuri tenka kapitalistui. Tuo būdu

kapitalistinis ūkio būdas remiasi pasisavinimu neapmokėto darbo, darbininko

išnaudojimu. Gautoji antvertė panaudojama nuolatiniam gamybos aparato

(pastatų, mašinų ir kt.) didinimui; tai atpalaiduoja nuolatines darbo

jėgas, išstumia darbininkus iš darbo vyksmo ir sudaro atsarginę pramonės

darbininkų armiją, kuri nuolat spaudžia darbo rinką ir laiko darbo

atlyginimą ne aukščiau pragyvenimo minimumo, reikalingo darbininko ir jo

šeimai išgyventi. Taip atsiranda vis didėjąs proletariato masių

nuskurdimas. Tuo pat metu vyksta kapitalo sukaupimas, išauga

stambiosios įmonės, kurios vis labiau ir labiau įsiurbia smulkiąsias ir

vidutines įmones; savarankiškas vidutinis luomas nyksta,

proletarėja[10]. Aštri konkurencija verčia kapitalą koncentruotis vis

mažesnio kapitalistų skaičiaus rankose. Tuo būdu iš vienos pusės

gamybos apimtis didėja, o iš antros pusės vartotojų – tų eksplotuojamųjų

masių – perkamoji galia smunka. Iš to kyla krizės, kurios vis aštrėja.

Priešingybė tarp nuolatinio turto didėjimo iš vienos pusės, ir vis didesnio

masių nuskurdimo iš antros pusės neišvengiamai veda prie

kapitalistinės sistemos žlugimo.

Marksui valstybė yra tik viešpataujančios klasės įnagis ir priemonė

laikyti priespaudoje pavergtąją klasę. Tai dera ne tik monarchijai, bet

ir buržuazinei demokratinei valstybei. Tačiau tikrovėje valstybė, kad ir

kokios valdymo formos ji būtų, yra mašina, kurios pagalba viena klasė

laiko priespaudoje kitą. Geriausiu atveju, valstybė yra tas blogis,

kurį paveldės proletariatas, išėjęs laimėtoju klasių kovoj[11].

Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas,

o tik disponuojantis socialine jėga – pirmiausia ekonomine (privačia

nuosavybe). Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų ir nuosavybės

santykių. Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės

valia, paversta įstatymu.

Tai, kad teisė klasinė, kad ji reiškia ne visos visuomenės, o tik tam

tikros socialinės grupės, valdančios gamybos priemones, interesus, Marksas

laikė praeinančiu dalyku[12]. Valstybės ir teisės prasmė priklausanti nuo

nuosavybės formos. Privačios nuosavybės sąlygomis valstybinė valdžia ir

teisė pirmiausia egzistuojančios tam, kad nuosavybę turinti visuomenės

mažuma galėtų organizuotai valdyti nuosavybės neturinčią visuomenės

daugumą.Todėl panaikinus privačią nuosavybę išnyksiąs visuomenės

sluoksniavimasis į antogonistines klases, išnyks pagrindas organizuota

valstybės jėga pavergti vienai žmonių grupei kitą. Panaikinti valstybę

Marksui reiškė

panaikinti vieną diktatą kitiems, taip pat tokią teisę, kuri

šį diktatą sankcionavo ir garantavo.

Markso ir Engelso supratimu, valdančioji klasė kontroliuoja ir valdo

eksploatuojamosios klasės mąstyseną. Jų įsitikinimu, kapitalistinis gamybos

būdas, net nepriklausomai nuo valdančiosios klasės vykdomos politikos,

sistemiškai generuoja klaidingus tam tikrą klasinę padėtį užimančių

individų vaizdinius[13].Marksas manė, jog kapitalizmo sąlygomis individas

turės galimybę tapti tobula asmenybėmis savo esmę realizuojančia kūrybinėje

veikloje. Marksistai siekia sukurti visuomenę, kurioje nėra žmonių

susvetimėjimo. Aukštesnėse komunizmo raidos pakopose kiekvienas individas,

išlaisvintas nuo jam privalomo vaidmens klasinėje visuomenėje, galės

realizuoti savo prigimtinį potencialą.

Svarbiausia marksizmo vertybė yra laisvė – asmens laisvė nuo

išnaudojimo, nuo prievartos, laisvė save realizuoti kūrybiniame darbe.

Gėris ir blogis nėra antgamtinės kilmės. Jie nėra amžini ir nekintami.

Priešingai, gėris ir blogis yra žemiškos prigimties, jų ištakos –

visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomenės santykiams, keitėsi žmonių

moralinė sąmonė, jų įsitikinimai pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir

blogio supratimas. Klasinėje visuomenėje gėrio ir blogio sąvokos įgijo

klasinį turinį. F.Engelsas kalbėdamas apie gėrio ir blogio socialinį

sąlygotumą ir istorinį kitimą, nurodė, kad “gėrio ir blogio sąvokos tiek

keitėsi kiekvienoje atskiroje tautoje, kiekviename atskirame amžiuje, kad

jos dažnai tiesiog prieštaravo viena kitai” (F.Engelsas). Tačiau, nors

gėrio supratimas istorijos procese kinta, kiekvienoje epochoje jis turi

apibrėžtą turinį. Kasdieniame gyvenime žmonės vertina poelgius,

vadovaudamiesi visuomenėje priimtomis dorovės normomis, kurios išreiškia

istoriškai konkretų gėrio ir blogio turinį.

Tačiau “skurdas, vargas ir visuomenės ssusiskaldymas, tai pagrindinės

nusikalstamumo priežastys, kurios panaikina visus moralės stabdžius, visus

žmonių principus ir motyvaciją”[14]

Norint išspręsti šią problemą reikia pertvarkyti visuomenę, tačiau

tai nėra greitas procesas, o atvirkščiai, visa tai reikalauja didelių

pastangų. Vienas iš svarbiausių dalykų yra savo egoistinių norų

sutramdymas, jų derinimas su kitais žmonių poreikiais. Tik mąstydami

realiai, mes galėsime pasiekti protingą žmonių bendrabūvį. Žmonija turi

būti realiai protinga.

3.Neoradikalioji kriminologija

Ar neoradikalioji kriminologija kuo nors išsiskyrė, sunku yra

pasakyti. Jų teorijose, neaiškios nusikalstamumo priežastys, jos nėra

tiksliai įvardintos, lyg ir paminėta privatinė nuosavybė ir turtinė

nelygybė, lyg jų ten ir nėra.

Tai praktiškai ir neišsiskyrė iš radikaliosios kriminologijos.

Pagrindiniai šių teorijų teiginiai:

1) Nusikalstamumas egzistuoja todėl, kad dabartinė visuomenė iš esmės yra

ydinga, nusikalstamumo priežastys yra pačiuose visuomenės pagrinduose

– jos baziniuose principuose, struktūrinėje visuomenės sąrangoje,

svarbiausiose vertybėse, egzistuojančiame kultūriniame pavelde;

2) 2) Bet koks bandymas iš esmės paveikti nusikalstamumą esamoje

visuomenėje iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes nebus pašalintos,

pakeistos pagrindinės nusikalstamumo priežastys;

3) Norint įveikti nusikalstamumą, iš esmės turi būti pakeista pati

visuomenė, jos egzistavimo principai, pagrindinės vertybės – siūlomas

platus spektras įvairių priemonių.[15]

“Vokiečių mokslininkas H.Haferkamp (1974 m.): kriminalinė justicija

sukurta ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad jį valdytų

glaudžiame kontakte su nuskalstamomis grupėmis, kad kontroliuotų tuos,

kurių nusikalstamumas mažas ir nereikšmingas”[16]. Nusikalstamumas – tai

pasekmė tokių priemonių ttaikymo, kurios nukreiptos prieš žemesnį žmonių

rangą.

Kiti teoretikai teigė, jog visuomenė, kuri siekia, sulaikyti žmones

nuo nusikalstamumo, turi jų gyvenimą padaryti tinkamu, t.y. turi turėti

normalų būstą, pastovų pragyvenimo šaltinį, ir tik tada galbūt jis

sumažėtų.

Tačiau ar tai yra įmanoma. Nemanau, nes visada atsiras tokių, kurie

gyvens geriau už tave, juk visi žmonės negali būti vienodai protingi

4. IŠVADOS

Radikalioji kriminologija ir jos tiesos siejamos su K.Markso ir

F.Engelso teorijomis, kuriuose atsispindi pagrindinės nusikalstamumo

priežastys: socialinė nelygybė, darbininkų pasipriešinimas, bedarbystė,

skurdas, žemas išsimokslinimo lygis, blogas auklėjimas. Jie pirmieji

atkreipė dėmesį, jog reikia kalbėti apie visas šias problemas.

Elgetos jausmas skatina žmones nusikalsti, sunaikina tuos moralės

stabdžius, kurie mus laiko, panaikina žmonių motyvaciją.

Kad viso to išvengti, reikia mąstyti realiai, dirbti realiai, turi būt

lojalus su žemesnio rango žmonėmis.

Marksas manė, jog kapitalizmo sąlygomis individas turės galimybę tapti

tobula asmenybėmis savo esmę realizuojančia kūrybinėje veikloje. Jie siekė

sukurti visuomenę, kurioje nėra žmonių susvetimėjimo. Svarbiausia marksizmo

vertybė yra laisvė – asmens laisvė nuo išnaudojimo, nuo prievartos, laisvė

save realizuoti kūrybiniame darbe

“Radikalioji kriminologija gali būti laikoma kriminologijos sąžine. Ji

savo aktyvumu, šokiruojančiomis idėjomis paruošė dirvą teorijoms, į kurias

nebūtų žiūrima rimtai dėl jų radikalumo, jei nebūtų kraštutinės

radikaliosios teorijos, pakėlusios savotišką tolerancijos, priimtinumo

lyg”[17].

Tuo tarpu neoradikalioji kriminologija iš esmės nieko nesiskyrė nuo

radikaliosios. Nusikalstamumas glūdi mūsų pačių kultūroje, jos istoriniame

pavelde, svarbiausiose žmogaus vertybėse. Kad nusikalstamumas mažėtų (o tuo

mažai buvo tikima) reikia iš esmės pakeisti visuomenę, taip galima

suprasti, jog reikia keisti istoriją, o jos deja iš naujo neišgyvensi.

Todėl visi jų siūlymai dažniausiai buvo neįgyvendinami, tikslai

nepasiekiami.

5.LITERATŪRA

1.Filosofijos žodynas, V. 1975 m;

2.Kriminologija / ats. red. J.Bluvšteinas. – Vilnius, 1994

3.Kunzamann Peter, Burhard Franz – Peter, Wiedmann Franz, “Filosofijos

atlasas”, V.1999 m;

4.Lietuvos enciklopedija, 17 tomas;

5. Sabaliauskas Vytas, “Komunizmo šmėkla sugrįžta”, V.1998 m;

6. Vaišvila Alfonsas, “Teisės teorija”, V.2000 m.

7. http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/40.htm.

8.http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php.

9. http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt

———————–

[1] Kriminologija/ats.red. J.Bluvšteinas.- Vilnius, 1994, 15p.

[2] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt

[3] http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/40.htm.

[4] http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?.

[5] Ten pat.

[6] http:/www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php

[7] Patrick Dunleavy, Brendan O leary, Valstyb[pic]s teorijos, V.1999

m.,p.244.

[8] Lietuvis[pic] enciklopedija, 17 tomas, p 380.

[9] Ten pat.

[10] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, pndan O’leary, Valstybės teorijos,

V.1999 m.,p.244.

[11] Lietuvių enciklopedija, 17 tomas, p 380.

[12] Ten pat.

[13] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, p.380.

[14] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, p.380.

[15] Vaišvila A. Teisės teorija., V.2000 m.,p. 66.

[16] Patrick Dunleavy, Brendan O’leary, Valstybės teorijos, V.1999 m.,

p.259.

[17] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt

[18] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/3%20tema%2020040408.ppt

[19] ten pat.

[20] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/3%20tema%2020040408.ppt