Romenu teise „Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys“
Tema: “Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys”
Vadovas:
lektorius O. Drobitko
________________________________
(mokslinis vardas,
vardas, pavardė)
Klaipėda
2004
TURINYS:
1. Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys 3 – 5 psl.
2. Nuosavybės teisės ribojimas 6 – 7 psl.
3. Bendroji nuosavybė 8 psl.
4. Nuosavybės teisės įgijimas 9 – 12 psl.
5. Nuosavybės teisės išnykimas 13 psl.
6. Nuosavybės teisės gynyba 14 psl.
7. Naudota literatūra 15 psl.
NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR RŪŠYS
Daiktinė teisė yra juridinė asmens valdžia daiktui. Pati
valdžia gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės
teisės nėra vienodos. Pagrindinė iš jų yra nuosavybės teisė ( dominium,
proprietas ), iš penkių buvusi vienintelė visiška daiktinė teisė.
Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė
nuėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai susiformavo kaip
subjektinė teisė ir tam tikru atžvilgiu net lėmė visos teisinės sistemos
pobūdį. Nuosavybė, kaip teisės institutas, yra istorinė kategorija. Pagal
daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado,
kad apsaugotų šią pagrindinę teisę. Nuosavybės teisės institutas nuo
vviduramžių iki šių dienų yra pagrindinis atsparos taškas Europoje ir
kitose valstybėse sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines
ir praktines problemas.
Romėnų nuosavybės kilmė gana problematiška. Daugumos teisės istorikų
nuomone, pirmiausiai atsirado kolektyvinė, o iš jos ilgainiui
išsirutuliojo privatinė nuosavybė. Jau seniausi šaltiniai mini
individualią nuosavybę, kurios subjektas buvo pater familias. Atrodo
pirmiausiai ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentiniai
nuosavybei perėjo asmens valdžion.
Dvylikos lentelių įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek
nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė. Romėnų teisės šaltinių analizė
rodo, kad Romos teisininkai, neatsižvelgdami į tai, kaip nuosavybė
apibrėžta, laikė ją vienalyte teise.
NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS
BONITARINĖ BENDROJI KVIRITINĖ
PEREGRINŲ
(RETORINĖ) NUOSAVYBĖ NUOSAVYBĖ
NUOSAVYBĖ
NUOSAVYBĖ
Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis –
kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę
gynė romėnų ius civile, todėl ji vadinta civiline nuosavybe. Svetimšaliai,
neturėję civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Iš
pradžių kviritinės nuosavybės teisę i res mancipi buvo galima įgyti
specifiniais, tik romėnams būdingais būdais: reikėjo atlikti mancipaciją
arba in iure cessio. Visų kitų daiktų nuosavybės teisė buvo galima įgyti
ir neformaliu būdu – šalims susitariant arba perduodant daiktą. Didėjant
Romoje prekių apyvartai, taip pat daugėjant vergų, pasitaikė nemažai
atvejų, kad perleidžiant nuosavybės teisę į resmancipi išvengta formalių
veiksmų ir apsiribota neformalia tradicija. Šiais atvejais įgijėjas
įgydavo teisę tik valdyti res mancipi, bet neįgydavo kvirtinės nuosavybės
teisės. Tik pasibaigus įgyjamajai senačiai valdymo teisė galėjo virsti
kviritinės nuosavybės teise, o iki tol ši nuosavybė likdavo perleidėjui.
Iš pradžių, jjeigu daiktą, dar nesuėjus įgyjamajai senačiai, reikalavo
atiduoti savininkas kviritas arba jeigu jis buvo iš įgijėjo paimamas,
valdytojui nepriklausė jokios gynybos priemonės. Ir tik pretoriaus
Publicijaus laikais asmenims, praradusiems valdymo teisę, pradėta teikti
teisė pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, paėmęs
valdyti daiktą. Šio iešlinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje daryta
prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą per visą būtiną įgyjamąją
senatį. Šaltiniai teigia, jog šis actio Publiciana įėjo į turinčio teisę
asmens turtą. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė, arba
retorinė nuosavybė. Tai jau yra dvigubos nuosavybės, duplex dominium,
požymiai. Vėliau analogiška gynyba suteikia ir kitų daiktų valdytojams,
kurių valdymas lėmė nuosavybės įgyjimą įgijamosios senaties būdu. Šitaip
išplėsta bonitarinės nuosavybės apimtis. Toks dualumas romėnų teisėje
truko iki Justiniano laikų – šis dėl vienodinimo tendencijų jį panaikino.
Justinianas taip pat panaikino ir emancipaciją bei in iure cessio kaip
nuosavybės perleidimo būdus. Būtent nuo tada visiškas daikto valdymas yra
vienalytis. Senosios ius civile, arba ius Quiritium, objektas galėjo būti
tik Romos, o išplėtus pilietybę visai Italijai – tik Italijos žemė.
Provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos arba
imperatoriaus nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias
turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai. Šių teisių, ginamų procesiniu
būdu, vvisumą Gajus apibrėžia kaip possessio et ususfructus.
Tokių žemių valdymas šaltiniuose niekada nebuvo apibrėžiamas kaip
nuosavybė. Tik tokia teisinė konstrukcija galėjo legalizuoti šių žemių
naudotojams uždėtus mokesčius, kadangi kviritinė nuosavybė buvo laisva nuo
mokesčių. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl provincijų žemių valdymas,
visiškai atitinkantis šiandieninės nuosavybės teisės turinį, romėnų teisės
terminologijoje buvo apibrėžiamas tik kaip possessio et ususfructus.
Justiniano kodifikuotoje teisėje nuosavybės teisės esmė gerokai
modifikuota, palyginti su klasikinėje teisėje. Peregrinų nuosavybę gynė jų
teisės sistemos ( ius peregrinorum ). Romėnų teisininkai nepaliko
abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją vien intuityviai,
nes buvo sunku viena sąvoka pibūdinti įvairias valdymo formas Romos
valstybėje. Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka teigė, kad
nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską,
ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus,
nurodo jos subjektui laisvės ribas – pozityvioji nuosavybės teisės
funkcija, kita vertus, yra jos laisvės garantas – negatyvioji nuosavybės
teisės funkcija, pašalinanti galimybę tretiesiems asmenims kištis į
svetimą nuosavybę.
Jau viduramžiais mėginta nuosavybės teisės požymius skirstyti į
pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavo, atgavimo teisė;
papildomi – naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, taip pat teisė
surinkti vaisius ir jais naudotis ( ius possidendi, utendi et
fruendi ).
Ius utendi et fruendi reiškia, kkad savininkas gali naudotis daiktu
ir rinkti jo duodamus vaisius. Romėnų civilinėje teisėje galiojo
principas, kad daikto vaisiai, atskirti nuo motininio daikto, iškart tampa
motininio daikto savininko nuosavybe.
Ius possidendi reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo
faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą ( pvz.: vagystės
atveju ), nuosavybė, drauge ir ius possidendi, nebuvo prarandama.
Ius disponendi – tai teisinio disponavimo daiktu galimybė, t.y.
savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir panašiai.
Remiantis romėnų šaltiniais, visai nesunku įrodyti, kad savininkas,
praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės
subjektas. Nuosavybės teisė yra vienalytė ir lanksti, todėl nenustoja
tarnauti savininkui net tada, kai jo teisės dėl įvairių ribojimų yra
maksimaliai suvaržytos. Teoriniu požiūriu nuosavybės teisė yra neribota,
nors praktiškai ši taisyklė gali turėti įvairių išimčių, o tai yra ypač
aktualu nekilnojamojo turto sričiai.
Panagrinėjus visus šiuos požymius, galima pamėginti apibrėžti
nuosavybės teisę. Tai daiktinė autonominė asmens teisė valdyti ( naudotis
ir disponuoti materialiu daiktu ), neribojama tik tiek, kiek nepažeidžia
esamos teisėtvarkos. Šitaip suprantama, nuosavybės teisė visą laiką bus
tik viena, kad ir kokia teisinė sistema ją gintų.
NUOSAVYBĖS TEISĖS RIBOJIMAS
Nuosavybės teisę romėnai suprato kaip visišką teisę naudotis daiktu,
pasireiškiančią tuo, kad savininkas jam priklausančiam daiktui
turi
absoliučią valdžią. Kai kurie mokslininkai net gretina privatinės teisės
dominium ir viešosios teisės suvereniteto sąvokas. Tačiau ir ši absoliuti
teisė, kaip ir praktiškai kiekviena subjektyvi teisė, buvo ribojama.
Ribojimus lėmė žmonių visuomeninio gyvenimo prigimtis ir iš to
išplaukianti tam tikrų socialinių ir politinių vertybių sistema. Ir
šiandien praktiškai kiekviena civilizuota teisinė sistema riboja
nuosavybės teisę, atsižvelgdami į trečiųjų asmenų ir visuomenės
interesus.
Nuosavybės teisės ribojimai, kurios lėmė visuomenės interesai,
įtvirtinti viešojoje teisėje ( ius cogens ), kuri iš esmės buvo
imperatyvi. Todėl šalys privačiu susitarimu negalėjo panaikinti ar
sumažinti šių ribojimų. Tuo tarpu ribojimai, lemiami trečiųjų asmenų
interesų, įtvirtinti privatinėje teisėje, kuri iš esmės buvusi
dispozityvi. Todėl šalys susitarusios galėjo ribojimus keisti ir net
naikinti. Ribojimai siaurina nuosavybės teisės turinį sudarančias teises.
Tačiau šis „siaurinimas“ galioja tik ribojimų egzistavimo laikotarpį. Kai
ribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisė vėl galioja. Čia pasireiškia
nuosavybės teisės lankstumas.
Ribojimai, ginantys visuomenės interesus
Jau Dvylikos lentelių įstatymuose yra viešų nuosavybės ribojimų,
lemiamų statybos ir ssanitarijos reikalavimų ( pvz.: draudimas deginti
lavonus miesto ribose, ar minimalūs atstumai tarp namų ir pan. ).
Ribojimai kaimynų naudai
Jie taip pat yra Dvylikos lentelių įstatymuose. Čia viskas taip pat
grindžiama konkrečiais atvejais. Štai keli iš jų:
1. pagal Dvylikos lentelių įstatymus, sklypo, kuriame augantys
vaisiai nukrito į kaimyno sklypą, savininkas galėjo kas antrą dieną
susirinkti jam priklausančius vaisius. Kaimyno sklypo savininkas
privalėjo toleruoti šį įžengimą.
2. Dvylikos lentelių įstatymai reikalavo palikti laisvą 5 pėdų ruožą
ties sklypo riba. Vėlesni įstatymai panaikino šį ribojimą ir leido
statyti ant sklypo ribos. Šiuo atveju kaimyninio sklypo savininkas
privalo pakęsti, jeigu statinys ne daugiau kaip puse pėdos
įsiskverbia į jo sklypą.
3. savininkas privalėjo praleisti kaimyną per savo sklypą, jeigu šis
kitaip negalėjo pasiekti savojo. Įstatymai įtvirtina ir teise
naudotis keliais, vedančiais į kapines.
4. aukščiau esančio sklypo savininkas negalėjo keisti natūralios
tekančio jo žeme vandens krypties.
5. sklypo savininkas turėjo pakęsti skraidančių bei pastovių kūnų,
esančių kaimyno žemėje, įtaka, jei tai nebuvo daroma siekiant
pasityčioti.
BENDROJI NUOSAVYBĖ
Dažniausiai nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam
asmeniui. Pagal romėnų teisę, daiktas galėjo priklausyti ne vienam
asmeniui, bet keliems asmenims ir šie jį valdė bendrai. Tokiu atveju
buvusi bendroji nuosavybė – communio pro indiviso, condominuim. Pagal
romėnų teisę, kiekvienas bendrasavininkis turėjo idealią nuosavybės teisės
į tam tikrą daikto dalį. Dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas
bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir
proporcingai turimai daliai gaudavo naudą bei privalėjo vykdyti daiktui
uuždėtas įvairiais prievoles.
NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS
Nuosavybės teisę galima įgyti pirminiu arba išvestiniu būdu.
Pirminis yra toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą
kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į jį. Šitaip įgyta
nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių prievolių. Prie pirminių būdų
priskiriami:
a) užvaldymas ( occupatio )
b) įgyjamoji senatis (usucapio )
c) perdirbimas (specification )
d) sujungimas ir sumaišymas (accessio, confusio, commixtio )
e) vaisių įgijimas.
Išvestinis yra toks būdas, kai naujojo savininko nuosavybės teisė
remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai
sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų
priskirta:
a) mancipacija ( mancipatio )
b) perleidimas teisme ( in iure cessio )
c) perdavimas ( traditio )
Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, kad
nuosavybės teisė pereina ne pasirašant sutartį, bet faktiškai perduodant
daiktą ar įgyjamosios senaties būdu. Tad, skirtingai nuo mūsų teisės, pati
pirkimo – pardavimo sutartis dar nesuteikė nuosavybės teisės į daiktą.
Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai
Usucapio ( įgyjamoji senatis ). Tai tam tikro daikto nuosavybės
teisės įgijimas dėl jo valdymo įstatymų nustatytą laikotarpį. Šiam
nuosavybės teisės įgijimo būdui davė pradžią Dvylikos lentelių įstatymai,
kur sakoma, kad asmuo, valdantis sklypą dvejus metus, o kitus daiktus –
vienus metus, įgyja nuosavybės teisę nepriklausomai nuo šių daiktų gavimo
pagrindo. Usucapio instituto tikslingumą romėnai grindė būtinumu
panaikinti teisinės padėties dėl daikto nuosavybės netikrumą. To reikėjo
daiktų ekonominei apyvartai garantuoti ir daiktą valdančio asmens teisinei
padėčiai stabilizuoti. Tam tikrais atvejais usucapio galėjo naudotis
daikto savininkas, kuriam buvo sunku įrodyti nuosavybės teisę. Todėl
faktais reikėjo patvirtinti, kad daiktas yra gautas iš savininko, o šis jį
gavęs taip pat iš asmens, galinčio perleisti jį kito asmens nuosavybėn, ir
t.t. Pagal romėnų teise usucapio turėjo turėti 5 pagrindinius bruožus: res
habilis; titulus; fides; possessio; tempus.
Res habilis – šis bruožas apibūdina objektą, kurio nuosavybės teisė
gali būti įgyjama usucapio būdu.
Titulus – šis bruožas reiškė , kad valdyti daiktus turi būti įgytas
teisėtai.
Fides – tai yra valdytojo gera valia privaloma bent užvaldant
daiktą.
Possessio – reiškė, kad tik civilinis valdymas lemia nuosavybės
teisės atsiradimą usucapio būdu.
Tempus – Dvylikos lentelių įstatymai reikalavo skirtingų daikto
valdymo terminų usucapio atsirasti. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti
vienus metus, o nekilnojamuosius – dvejus metus.
Occupatio ( užvaldymas ). Tai seniausias nuosavybės teisės įgijimo
būdas, taikytas įgyti nuosavybės teisę į užvaldytą niekieno daiktą (res
nullius ). Romėnų teisė res nullius statusą pripažino ferae bestiae (
laukiniai ggyvūnai ); thesaurus (lobis ); res derelictae (palikti daiktai )
ir res hostiles ( tai daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys
piliečiui tos valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus).
Ferae bestiae. Kadangi Romoje nebuvo žvejybą ir medžioklę
reglamentuojamos teisės šakos, visi laukiniai gyvūnai, esantys laisvėje,
kad ir kam priklausė sklypas, kur jie gyvena, pripažinti res nullius.
Specificatio ( perdirbimas ). Tai nuosavybės teisės įgijimo būdas,
reiškiantis esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują
daiktą (nova species ). Galima pateikti daug specifikacijos pavyzdžių: kai
iš vynuogių padaromas vynas; iš lentų sukalamas laivas; iš aukso padaromas
žiedas ir pan. Romos teisininkai ginčijosi, kam pripažinti nuosavybės
teisę į naują daiktą, jeigu jį pagaminęs asmuo nežinojęs, kad tam
panaudota medžiaga jam nepriklauso. Galutinai ši problema išspręsta Gajui
suformulavus, o Pauliui įtvirtinus kompromisinę taisyklę ( media sententia
). Jos esmė ta, kad nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas
atsižvelgiant į tai, ar naujai sukurtą objektą galima grąžinti į
pirmykštę padėtį ( pvz.: iš aukso pagamintą žiedą ), ar ne ( pvz.: iš
vynuogių išspaustą vyną ). Pirmuoju atveju nuosavybės teisė buvo
pripažįstama medžiagos savininkui, o antruoju – daiktą pagaminusiam
asmeniui.
Accessio ( susijungimas ir sumaišymas ). Lėmė įgijimas nuosavybės
teisės į šalutinius daiktus, kurie visam laikui buvo
prijungti prie
pagrindinių daiktų ir šitaip ekonominiu požiūriu tapo jų sudedamąja
dalimi. Šis procesas vyko accessio cedit principali ( prieaugis priklauso
pagrindinio daikto savininkui ) taisyklės pagrindu. Galėjo susijungti:
1. Du nekilnojamieji daiktai – šis susijungimas buvo gamtos jėgų
veikimo padarinys.
2. Kilnojamasis daiktas su nekilnojamuoju. Susijungiant kilnojamajam
turtui su nekilnojamuoju galiojo taisyklė superficies solo cedit (
kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso). Vadinasi, kas nors,
nuolat susijungiantis su sklypu, tapdavo jo sudedamąja dalimi. Tai
galėjo būti sėklos, aaugalai, medžiai įleidę į sklypą šaknis, taip
pat sklypo statiniai, kad ir kas ir iš kieno medžiagos jį statė.
3. Du kilnojamieji daiktai. Dviem kilnojamiesiems daiktams
susijungus ilgam, nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą išsiplėsdavo
ir šalutiniam.
Nuosavybės teisės į vaisius įgijimas. Vaisiai neatskirti nuo
motininio daikto, pripažįstami šio daikto savininko nuosavybe. Tik
atsiskyrę jie įgyja savarankiškų daiktų statusą. Čia Romos teisininkai
kėlė klausimą, kam priklauso nuo motininio daikto atsiskyręs vaisius.
Bendroji taisyklė teigė, kad toks daiktas priklauso motininio daikto
savininkui, nnuosavybės teisę į vaisius įgyjančiam pirminiu būdu. Išimtys
nustatytos tik vienos kilmės vaisiams – suprantantiems siaurai ( fructus
), t.y. tiems natūraliems vaisiams, kuriuos daiktas periodiškai veda.
Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai
Mancipacija. Šį būdą numatė jau Dvylikos lentelių įstatymai. Tai
buvo vienas iš nedaugelio formaliųjų romėnų teisės aktų. Mancipuojant
dalyvavo svėrėjas ( libripens ), penki liudytojai, res mancipi įgijėjas (
mancipationem accipiens ) ir daikto savininkas. Pagal klasikinę romėnų
teisę, įsigyti nuosavybę mancipatio būdu buvo galima ir nepardavus daikto.
Mancipacija panaikinta Justiniano laikais. Šis ją pakeitė paprastu daikto
perdavimu traditio būdu.
In iure cessio ( perleidimas teisme ). Tai buvo tariamas
vindikacinis procesas, kai perleidėjas yra atsakovas, o įgijėjas –
ieškovas. In iure cessio būdu buvo galima perduoti nuosavybės teisę į res
mancipi ir res nec mancipi. Šitaip įgyti servitutai ir kitos teisės arba
jų atsisakyta. Kaip ir mancipatio, tai buvo abstraktus aktas, kuriuo
galėjo naudotis tik Romos piliečiai. In iure cessio ištiko toks pat
likimas kaip ir mancipatio –– Justinianas šį būdą pakeitė traditio būdu.
Traditio ( perdavimas ). Traditio skiriasi nuo mancipacijos ir in
iure cessio, esančių ius civile padariniais, tuo, kad ši sukurta ius
gentium ir svarbiausia čia ne forma , o turinys. Pirmiausiai šį būdą taikė
peregrinai, negalintys būti kviritinės nuosavybės teisės subjektais.
Šitaip buvo perleidžiama nuosavybės teisė į provincijų žemes. Pagaliau šio
būdo reikėjo net romėnams, norintiems perleisti daiktus nec mancipi, o
vėliau juo buvo perleidžiama ir pretorinės nuosavybės teisės į res
mancipi. Pagaliau, pagal Justiniano kodifikuotą teisę, traditio tapo
universaliu nuosavybės teisės perleidimo būdu. Traditio buvo ne formalus
teisės aktas, o paprastas faktas – materialus valdymo perdavimas. Kad
traditio būdu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo trijų sąlygų:
a) perduoti daiktą faktiškai;
b) perleidėjo valios perduoti nuosavybės teisę ir priėmėjo valios ją
įgyti iusta causa;
c) tinkamo teisinio pagrindo taikyti traditio.
Nuosavybės teisę perkelia ne susitarimas, bet perdavimas – traditio,
tvarkomas pagal tokias pačias taisykles kaip valdymo įgijimas ir
praradimas. Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio tokiomis
ypatybėmis:
1. traditio galima atlikti šalims nedalyvaujant, t.y. per
trečiuosius asmenis;
2. mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo
niekinės, o traditio – ne. Negalėta perduoti tik servitutų, nes jie
buvo res incorporales, o šiems nebuvo galima taikyti valdymo;
3. mancipacijos ir in iure cessio būdais bent nekilnojamųjų daiktų
nuosavybės teisę buvo galima perleisti ir įgyti jų nevaldant, o
traditio negalėjo taikyti tas, kas nevaldė arba nelaikė daikto. Buvo
tik viena išeitis: reikėjo juridinio atstovo, turinčio teisę
perleisti daiktą.
NUOSAVYBĖS TEISĖS IŠNYKIMAS
Romėnų teisė nuosavybės teisę laikė amžina. Ji galėjo išnykti tik
dėl tam tikrų priežasčių:
1. nuosavybės objektui išnykus materialiai ( dėl fizinio
sunaikinimo, specifikacijos ar kitaip išnykus daiktui );
2. išnykus juridiškai, t.y. pagal romėnų teisę, negalint toliau būti
nuosavybės objektu ( priešui daiktą atėmus, paleidus į laisvė vergą
ir t.t. )
Kad ir koks būtu objektas, nuosavybės teisė išnykdavo tokiais
atvejais:
a) perleista;
b) vieno asmens prarasta, o kito neįgyta;
c) savininkui atsisakius savo teisės;
d) atimta iš savininko prieš jo valią.
NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNYBA
Pagrindiniai ieškiniai, kuriais ginta savininko nuosavybės teisė,
romėnų teisėje buvo rei vindicatio ( vindikacinis ieškinys ) ir actio
negatoria ( negatorinis ieškinys ).
Rei vindicatio. Savininkas, nevaldantis daikto, negalėjo naudotis
gynyba interdiktais. Jis taip pat negalėjo atsiimti daikto savavališkai, o
privalėjo kreiptis į teismą su prašymu priteisti daiktą. Toks ieškinys
vadintas – rei vindicatio. Pagal materialiają teisę, vindikacinis ieškinys
– tai nevaldančio savininko reikalavimas valdančiam ne savininkui grąžinti
daiktą. Ieškovas pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti tik savininkas,
praradęs valdymą. Įvedus arbitražinę formulę, vindikacinį ieškinį buvo
galima pareikšti bet kuriam daikto valdytojui. Pagal Justiniano teisę,
atsakovas pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti ir menamas valdytojas (
fictus possessor ), t.y. asmuo, kuris vykstant procesui daikto jau
nebevaldė, nes klastingai jo atsikratė ( pvz.: išmetė ).
Romėnų teisė skiria trijų rūšių išlaidas daiktui išlaikyti:
1. išlaidos, kad daiktas apskritai egzistuotų arba iš esmės
nepablogėtų – tai bbūtinosios išlaidos (impensae necessariae );
2. išlaidos, tik padidinančios daikto vertę – naudingosios (
impensae utiles );
3. išlaidos daiktui gražinti – prabangos ( impensae voluptuariae ).
Actio negatoria. Kartais savininkas nepraranda valdymo, bet kas nors
neteisėtai trukdo jam valdyti daiktą. Šiuo atveju savininkas galėjo savo
teises ginti negatiriniu ieškiniu ( actio negatiria ). Taigi šiuo ieškiniu
galėjo pasinaudoti valdantis savininkas dėl bet kokių trukdymų ir
kėsinimosi į jo nuosavybę. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad turi nuosavybės
teisę ir atsakovas ją pažeidė. Atsakovas galėjo įrodinėti savo teisę tam
tikru būdu varžyti ieškovo nuosavybės teisę, pvz.: įrodinėti servitutą.
Buvo ir kitų ieškinių kaip pvz.; publicijaus ieškinys ( actio
publiciana ); užtverto lietaus vandens ieškinys ( actio aquae pluviae
arcendae ) ir kt.
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis „Romėnų teisė“ Kaunas 1996m.
2. I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis „Romėnų teisė“ ( papildyta ir
pataisyta ) 1999m.
