psihineas ir fizines prievartos, saunamojo ginklo panaudojimas policijos veikloje

PSICHINĖS IR FIZINĖS PRIEVARTOS,

ŠAUNAMOJO GINKLO PANAUDOJIMAS

POLICIJOS VEIKLOJE.

ĮVADAS

Policijos pareigūnui suteiktų teisių ir pareigų įgyvendinimas gali būti susijęs su būtinumu panaudoti prievartos priemones. Be to, pareigūnai, vykdydami savo tarnybos pareigas, turi teisę ginti ir savo gyvybę bei sveikatą. Šiais tikslais įstatymas numato pareigūnų teisę turėti ir atitinkamose situacijose panaudoti šaunamąjį ginklą ir kitas fizinės ir psichinės prievartos priemonės. Būtinumas panaudoti prievartą gali kilti įvairiose situacijose, pvz., jėga priverčiant asmenį įvykdyti teisėtą reikalavimą; atremiant pavojingą kėsinimąsi; sulaikant asmenį, padariusi teisės pažeidimą ir vvengiantį sulaikymo, stabdant automobilį ir kt.

Tačiau prievartos priemonių panaudojimas, atliekant tarnybos pareigas, yra susijęs su kitų asmenų laisvių ir teisių apribojimu, fizinės ir turtinės žalos padarymo riziką. Todėl pareigūno veiksmų teisėtumo vertinimas – tai sudėtingas procesas, priklausantis nuo įvairių įstatymų nuostatų. Pagrindinis įstatymas, tampantis pareigūno veiksmų teisėtumo kriterijumi, yra Policijos veiklos įstatymas, reglamentuojantis pareigūno teises ir pareigas bei nustatantis prievartos tarnybinėje veikloje panaudojimo sąlygas.

Atsakant į klausimą, ar policijos pareigūno prievartos priemonių panaudojimas atitiko Policijos veiklos įstatymo reikalavimus, svarbiausios yyra tos Policijos veiklos įstatymo normos, kurios reglamentuoja pareigūno profesines teises ir pareigas bei nustato šaunamųjų ginklų ir kitų prievartos priemonių panaudojimo sąlygas. Todėl šių įstatymo normų žinojimas yra būtinas kiekvienam policijos pareigūnui.

Bendrosios nuostatos

Teisėtvarkos pareigūnų elgesio kodeksas

3 straipsnis <

Teisėtvarkos pareigūnai gali pavartoti jėgą tik būtino reikalingumo atveju ir tiek, kiek jų reikia pareigoms vykdyti.

a) Šioje nuostatoje pabrėžiama, kad teisėtvarkos pareigūnų jėgos pavartojimas turėtų būti išimtinio pobūdžio; nors joje numatyta, kad teisėtvarkos pareigūnai gali turėti teisę pavartoti jėgą tiek, kiek tai iš tiesu reikalinga tomis aplinkybėmis siekiant užkirsti kelią nusikaltimui arba teisėtai sulaikant teisės pažeidėjus ar įtariamus teisės pažeidėjus, arba padedant juos sulaikyti, tačiau tokio sulaikymo metu negalima vartoti jėgos, viršijančios šiems tikslams būtinas ribas.

b) Nacionalinė teisė paprastai riboja teisėtvarkos pareigūnų jėgos vartojimą pagal proporcingumo principą. Tai reikia suprasti kaip tokių nacionalinių proporcingumo principų gerbimą aiškinant šį nuostatą. Jokių būdų šios nuostatos nereikia suprasti taip, tartum ji leistų pavartoti jėga, , neproporcingą teisėtam tikslui, kurį reikia pasiekti.

c) Šaunamųjų ginklų vartojimas yra kkraštutinė priemonė. Reikėtų dėti visas pastangas ir neleisti vartoti šaunamųjų ginklų, ypač prieš vaikus. Apskritai šaunamieji ginklai neturėtu būti vartojami, išskyrus atvejus, kai įtariamas teisės pažeidėjas priešinasi ginklu ar kitokiu būdu kelia pavojų kitų žmonių gyvybei ir kai nepakanka kitų, paprastesnių priemonių sutramdyti ar sulaikyti teisės pažeidėją. Apie kiekvieno šaunamojo ginklo pavartojimo atveji nedelsiant turėtų būti pranešama kompetentingiems organams.

5 straipsnis

Nė vienas teisėtvarkos pareigūnas negali vykdyti, kurstyti ar toleruoti jokio kankinimo veiksmo ar kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar bbaudimo; ir joks teisėtvarkos apsaugos pareigūnas negali vadovautis aukštesnių asmenų potvarkiais arba tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kaip karo stovis ar karo grėsmė, grėsmė nacionaliniam saugumui, vidinis politinis nestabilumas ar kokia nors kita ypatinga valstybės padėtis, kankinimui ar kitokiam žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui ar baudimui pateisinti.

a) Šis draudimas pagrįstas Generalinės Asamblėjos priimta Visų asmenų apsaugos nuo kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo deklaracija, pagal kurią:

“(Toks veiksmas yra) žmogaus orumo įžeidimas ir yra smerkiamas kaip Jungtinių Tautų Organizacijos įstatų tikslų pažeidimas ir kaip Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose) paskelbtų žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių pažeidimas”.

b) Deklaracijoje kankinimas apibrėžiamas taip:

“.kankinimas reiškia kiekvieną veiksmą, kuriuo asmeniui oficialus asmuo tyčia sukelia stiprų fizinį skausmą ar kančią arba tai daroma jam kurstant norint gauti iš to ar trečio asmens informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už veiksmus, kuriuos jis įvykdė arba įtariamas juos vykdęs, arba įbauginti jį ar kitus asmenis. Šis apibrėžimas neapima skausmo ar kančios, kurios sukelia tik teisėtas laisvės atėmimas, suderinamas su Tipinėmis minimaliomis elgesio su kaliniai taisyklėmis”.

c) Sąvoka “žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis elgesys ir baudimas” Generalinės Asamblėjos nebuvo apibrėžta, tačiau ją reikėtų suprasti taip, kad pagal galimybę būtų suteikiama kuo didesnė apsauga nuo fizinio ir psichologinio ppobūdžio piktnaudžiavimų.

Pagrindiniai teisėsaugos pareigūnų jėgos ir šaunamojo ginklo panaudojimo principai.

Jį priėmė XVIII Jungtinių Tautų Kongresas dėl nusikalstamumo prevencijos ir elgesio su nusikaltėliais, įvykęs Havanoje 1990 m. rugpjūčio 27 – rugsėjo 7 d.d.

Prievartos priemonių panaudojimo policijos veikloje teisėtumo sąlygos.

Prievartos priemonių rūšys ir sampratos.

Remiantis Policijos veiklos įstatymu, pareigūnas gali panaudoti šias prievartos priemones: 1) psichinę prievartą; 2) fizinę prievartą; 3) šaunamąjį ginklą; 4) sprogstamąsias medžiagas. Policijos veiklos įstatymas išaiškina minėtas sąvokas.

Psichinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Įspėta gali būti įvairiai – žodžiu ar veiksmu. Psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai (23 str. 3 d.).

Fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t.y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas (23 str. 4 d.). Pareigūnas, jei jis su savimi neturi specialiųjų priemonių ar šaunamojo ginklo, kaip fizinę prievartą gali panaudoti bet kokias pagalbines priemones, būtinas kėsinimuisi atremti ar pavojaus šaltiniui likviduoti (23 str. 6 d.).

Šaunamojo ginklo panaudojimo sąvoka įstatyme nneišaiškinta. Tačiau remiantis policijos veiklos įstatymo analize, šaunamojo ginklo panaudojimas gali būti suprastas trimis prasmėmis: 1) kaip psichinė prievarta, t.y. šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai; 2) kaip šūvio paleidimas į asmenį, transporto priemonę ir gyvūną; 3) kaip šūvio paleidimas kitais tikslais, pvz., duoti pavojaus signalą, durims atidaryti, stiklui išdaužyti ir pan. Atsižvelgiant į minėtas prasmes, skiriasi šaunamojo ginklo teisinis reglamentavimas (25, 27 str.), tačiau detaliau įstatyme reglamentuojamas tik ginklo panaudojimas prieš asmenį.

Sprogstamųjų medžiagų panaudojimas suprantamas kaip sprogimo, nekeliančio grėsmės žmogaus gyvybei ir sveikatai, sukėlimas, turint tikslą sunaikinti sprogstamąjį įtaisą, patekti į patalpą (vietą), kur laikomi įkaltai ar daromi kiti keliantis grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai nusikalstami veiksmai (26 str.).

Analizuojant Policijos veiklos įstatymo 4 skirsnį ( Šaunamųjų ginklų, fizinės ir psichinės prievartos panaudojimas), galima padaryti išvadą, kad prievartos priemonių panaudojimas pripažintinas teisėtu jeigu policijos pareigūnas: 1) laikėsi bendrų prievartos priemonių panaudojimo principų (reikalavimų); 2) panaudojo prievartos priemonę tik įstatymo numatytu atveju; 3) nepažeidė draudimo naudoti prievartos priemonę tam tikrais atvejais.

Bendri prievartos priemonių naudojimo principai (23 str.)

Šių bendrų principų (reikalavimų) laikymasis yra būtinas visais prievartos priemonių panaudojimo atvejais. Jų nesilaikymas visada reiškia, kad policijos pareigūnas pažeidė įstatymą ir gali būti patrauktas atsakomybėn. Pagrindiniai reikalavimai yra šie:

Prievartos priemonės

panaudojimas visada turi būti pagrįstas tarnybinių būtinumu. Būtinumą panaudoti prievartos priemonę turi nulemti: a) būtinumas užkirsti kelią teisės pažeidimams; b) būtinumas sulaikyti teisės pažeidimą padariusį asmenį; c) kitoks atvejis, saugant bei ginant asmens, visuomenės ar valstybės teisėtus interesus. Tokiu kitu atveju gali tapti, pvz., būtinumas užtikrinti pareigūno teisėto reikalavimo vykdymą, kai jis nevykdomas, arba būtinumas išgelbėti savižudybei pasiryžusio asmens gyvybę ir pan.

Prievartos priemonės panaudojimas galimas tik tuo atvejų, kai įtikinimo ar kitos neprievartinės priemonės buvo neveiksmingos arba neįmanomos.

Tai reiškia, kad policijos pareigūnas gali panaudoti prievartos priemonės tik tada, kai nėra kito veiksmų varianto (kai neprievartinių priemonių panaudojimas nedavė ir neduos jokių rezultatų; kai būtina nedelsiant imtis prievartinių priemonių, nes delsimas gali tik pabloginti situaciją; kai situacija yra potencialiai labai pavojinga ir tik prievartos priemonės gali užtikrinti policijos pareigūnų ir kitų žmonių saugumą ir pan.). Šis reikalavimas taip pat reiškia, kad kiekvienas policijos pareigūnas turi suprasti prievartos priemonių panaudojimą savo veikloje ne kaip pagrindinį darbo metodą, bet kaip bblogį, kurio kartais neįmanoma išvengti.

Prievartos priemonės visada turi būti adekvačios konkrečiai situacijai.

Policijos veiklos įstatymas įpareigoja policijos pareigūną patį pasirinkti prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Ši nuostata ffaktiškai apeliuoja į pareigūno sąžiningumą ir profesionalumą, reikalauja, kad nebūtų peržengtos racionalumo ribos, kad pareigūno pasirinktos prievartos priemonės nebūtų aiškiai neadekvačios situacijai. Panaudojęs prievartos priemones pareigūnas turi būti pasiruošęs pateikti logišką savo veiksmų paaiškinimą, kodėl jam prireikė imtis būtent šios rūšies ir sunkumo prievartos, kodėl nebuvo apsiribota neprievartiniais veiksmais arba mažesnio pavojingumo prievartos priemonėmis.

Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.

Tai reiškia, pasirinkus vieną ar kitą prievartos taikymo variantą, policijos pareigūnas turi dėti visas pastangas, kad nesukelti fizinės ar turtinės žalos kitam asmeniui, o jeigu tai neišvengiama, kad žala būtų mažesnė. Pvz., naudojant šaunamąjį ginklą, būtina stengtis neatimti asmeniui gyvybės, naudojant lazdą, dujas, antrankius, kovinių imtynių veiksmus ir kt. – nesužaloti asmens arba sukelti kuo lengvesnę žžalą jo sveikatai. Įstatymas nereikalauja, kad sunkių pasekmių būtų išvengta. Būtina, kad pareigūnas stengtųsi tai padaryti ir galėtų logiškai paaiškinti, kaip jis stengėsi, kodėl nepavyko jų išvengti, kodėl pats stengimasis tomis sąlygomis buvo neįmanomas.

Prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas (23 str. 5 d.).

Kitais žodžiais tariant, pareigūnas privalo suteikti asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus rreikalavimus, duoti pažeidėjui šansą, vienu ar kitu būdu parodyti jam, kad jei jis nenutrauks savo neteisėtos veiklos, jam gali būti padaryta žala. Tai ypač svarbu padaryti prieš panaudojant šaunamąjį ginklą. Įspėjimo formos įstatymas nereglamentuoja. Tai gali būti padaryta žodžiu, ginklo parodymu, šūviu į viršų ar kaip nors kitaip. Reikalavimas įspėti asmenį nėra absoliutus ir jeigu situacija verčia imtis prievartos priemonių arba panaudoti ginklą nedelsiant, tai neneigia pareigūno veiksmų teisėtumo. Bet pareigūnas turi būti tikras, kad įspėti pažeidėją nėra galimybės.

Šaunamasis ginklas gali būti panaudotas tik kaip išimtinė priemonė, kai kitos priemonės buvo neveiksmingos (25 str. 1 d.).

Turimas galvoje šaunamojo ginklo panaudojimas kaip fizinės prievartos – šūvio paleidimas į asmenį, transporto priemonę arba gyvūną. Tai darant būtina būti tikram, kad nėra galimybės panaudoti kovinių imtinių veiksmus, lazdą, dujas arba kitą priemonę arba kitų priemonių panaudojimas nepateisinamai padidintų pavojų paties pareigūno ar kitų žmonių gyvybei.

Šių universalių reikalavimų laikymasis būtinas visuose prievartos panaudojimo situacijoje ir jų pažeidimas gali tapti pagrindu pripažinti pareigūno veiksmus neteisėtais.

Draudimas tam tikromis aplinkybėmis naudoti prievartos priemonės

Draudžiama panaudoti kovinių imtinių veiksmus bei specialiąsias priemones prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai akivaizdu,kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomas pareigūnui ar iišvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei arba sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai (24 str. 2 d.). Šaunamąją ginklą draudžiama panaudoti tiek visais šiais atvejais, tiek žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenis, išskyrus atvejus,kai jie priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai (25 str. 4 d.).

Minėtų draudimų pažeidimas gali reikšti, kad prievartos priemonė buvo panaudota neteisėtai.

Atskirų prievartos priemonės rūšių panaudojimo pagrindai (atvejai).

Psichinės prievartos panaudojimo atvejai

Pagal policijos veiklos įstatymą psichinės prievartos esmė – pažeidėjo įspėjimas. Pats savaime įspėjimas nėra pavojingas pažeidėjo gyvybei, sveikatai ar turtui, todėl psichinės prievartos panaudojimas detaliai įstatyme nereglamentuojamas. Tačiau darytina išvada, kad psichinė prievarta (įspėjimas) – būtina prieš panaudojant fizinę prievartą ir šaunamąjį ginklą. Taigi, psichinės prievartos panaudojimas – tai labiau ne teisė , bet policininko pareiga.

Kalbant apie įspėjamąjį šūvį, įstatymas specialiai nurodo, kada policijos pareigūnas, nesukeldamas grėsmės įstatymų saugomoms vertybėms, turi teisę padaryti įspėjamąjį šūvį – įspėti pažeidėją apie galimą šaunamojo ginklo panaudojimą (27 str. 2 d.).

Fizinės prievartos , išskyrus šaunamąjį ginklą, panaudojimo atvejai (24 str.).

Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti ffizinę prievartą, išskyrus šaunamąjį ginklą:

1. Gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi;

2. Sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo;

3. Kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą;

4. Masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu;

5. Esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę.

6. Specialus fizinės prievartos panaudojimo atvejis nurodytas kaip pareigūno saugumo garantija (27 str. 3 d.) – pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panauduoti prievartą ar artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo, arba kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą.

1 punktas. Fizinės prievartos panaudojimas, ginantis nuo kėsinimosi.

Būtina žinoti, kad gyvybei ir sveikatai gresiantis kėsinimasis – tai neteisėta veika, uždrausta baudžiamojo arba administracinės teisės pažeidimų kodeksuose. Tai gali būti tiek nusikalstama ir fiziniu smurtu pasireiškianti veika (pvz., nužudymas, kūno sužalojimas, išžaginimas, žmogaus pagrobimas, chuliganizmas ir kt.), tiek ir administracinis nusižengimas, pvz., smulkus chuliganizmas, pavojingas vairavimas. Teisė panaudoti prievartą prieš pažeidėją atsiranda, kai ši veika, pavojinga gyvybei ir sveikatai, jau tiesiogiai atliekama arba kai aplinkybės rodo, jog ji tuoj prasidės. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinį prievartą, tiek

ginant save, tiek ir kitus asmenis. Pasipriešinimas policijos pareigūnui, panaudojant fizinį smurtą (suduodant smūgį, bandant pargriauti ir pan.) prilyginamas pavojingam gyvybei ir sveikatai kėsinimuisi.

2 punktas. Fizinės prievartos panaudojimas sulaikymo situacijoje.

Būtina žinoti, kad asmuo gali būti sulaikomas tiek dėl nusikalstomos veikos (smurtinio nusikaltimo, vagystės, chuliganizmo ir pan.), tiek ir administracinio pažeidimo. Fizinės prievartos panaudojimo sulaikymo situacijoje būtina sąlyga yra pažeidėjo aktyvus sulaikymo vengimas. Sulaikymo vengimo pripažintinas bėgimas, bandymas pasislėpti, įsikabinimas į kokį nors objektą. Tuo tarpu fizinis smurtas prieš ppareigūną bandant išvengti sulaikymo traktuotinas kaip kėsinimasis, pavojingas gyvybei ar sveikatai.

3 punktas. Fizinės prievartos panaudojimas atremiant kėsinimąsi į saugomą objektą ar kitą turtą.

Toks kėsinimasis gali pasireikšti kaip neteisėtas bandymas patekti ar patekimas į saugomą teritoriją arba pastatą, minėtų objektų užpuolimas, bandymas pavogti pareigūno ginklą, tarnybinę transporto priemonę ar kitą policijos turtą ir pan.

4 punktas. Masinių riaušių ir kitų grupinių chuliganiškų veiksmų situacija.

Fizinė prievarta šiuo atveju gali būti panaudota išskirstant minią, sustabdant eitynes tam tikru maršrutu, sulaikant aaktyvus viešosios tvarkos pažeidėjus.

5 punktas. Transporto priemonės stabdymo situacija.

Turimas galvoje būtinumas stabdyti transporto priemonę, susijęs tiek su vairuotojo sulaikymu, tiek ir kitais poreikiais, pvz., kai vairuotojas nepaiso jam pareikšto reikalavimo. Fizinė prievarta gali pasireikšti priverstinio automobilio stabdymo priemonių ppanaudojimu, taip pat pažeidėjo ištraukymu iš automobilio, užvedimo raktelių atėmimu, pažeidėjo surakinimu ir kt.

6 punktas. Specialus fizines prievartos panaudojimo atvejis, sulaikant asmenį (27 str. 3 d.).

Čia minimi 3 skirtingi atvejai, kai leidžiama panaudoti fizinę prievartą:

1) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panaudoti prievartą, t.y. puola, pasirengęs suduoti smūgį, mesti kokį nors daiktą į policijos pareigūną,. Pareigūnas gali nelaukti, kol prievarta bus panaudota prieš jį ir pats gali imtis prievartinių veiksmų;

2) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo;

3) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą. Toks kėsinimasis gali pasireikšti bandymu atimti ar pavogti šaunamąjį ginklą. Pareigūnas gali panaudoti fizinę prievartą atremiant šį kėsinimąsi.

Reikia pasakyti, kad fizinės prievartos ppanaudojimo atvejų sąrašas, numatytas Policijos veiklos įstatyme, palieka tam tikrų spragų. Tokia spraga laikytina tai, kad įstatymas nenumato teisės panaudoti antrankius kaip įtariamo asmens sulaikymo ir gabenimo saugumo užtikrinimo priemonės, kuomet sulaikomas asmuo jokių aktyvių veiksmų nedaro. Akivaizdu, kad tokiais atvejais antrankiai yra tinkama priemonė saugumui užtikrinti, tačiau įstatymas kategoriškai reikalauja, kad sulaikomas asmuo turi aktyviai vengti sulaikymo (24 str. 1 d. 2 p.). Manytina, kad antrankių panaudojimas, nesukėlęs žalos įtariamajam asmeniui, negali būti traktuojamas kaip Policijos veiklos įstatymo pažeidimas, nnes tai prieštarautų paties įstatymo tikslams ir logikai.

Kaip spraga traktuotina ir tai, kad Policijos veiklos įstatymas nenumato tokio atvejo fizinei prievartai panaudoti kaip “esant būtinumui užtikrinti teisėto reikalavimo įvykdymą”, kai nėra būtinumo sulaikyti asmenį. Juk kartais būtina priversti asmenį, kuris jokio pažeidimo nepadarė, įvykdyti reikalavimą, pvz., patraukti automobilį, nestovėti tam tikroje vietoje ir pan. Jeigu jis nereaguoja į reikalavimą arba nepaklūsta, minimalios jėgos panaudojimas tikrai pateisinamas. Įdomu tai, kad Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnis, apibrėždamas Policijos pareigūno įgaliojimus nurodo, kad policijos pareigūnai turi teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Iš to galima padaryti išvadą, kad prievartos panaudojimas tokioje situacijoje, laikantis visų bendrų prievartos panaudojimo principų (proporcingumo, sunkių pasekmių vengimo ir kt.), yra teisėtas aktas.

Šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį atvejai (25 str.)

Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais atvejais:

1. Gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi;

2. Sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kyla pavojus policijos ppareigūno ar kito žmogaus gyvybei ar sveikatai ir kitaip jo neįmanoma nuginkluoti;

3. Atremdamas saugomų objektų užpuolimą;

4. Kai būtina išlaisvinti įkaitus arba užkirsti kelią teroro aktui;

5. Pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais.

6. Specialus šaunamojo ginklo panaudojimo atvejis nurodytas kaip pareigūno saugumo garantija (27 str. 3 d.) – policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą, jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panaudoti prievartą arba artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo, arba kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą, ir jeigu panaudotos prievartos priemonės yra neveiksmingos arba jų panaudojimas yra neįmanomas dėl asmens daromų veiksmų intensyvumo, o delsimas kelia grėsmę policijos pareigūno gyvybei, policijos pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą.

1 punktas. Ginklo panaudojimas gynybos nuo kėsinimosi situacijoje.

Būtina žinoti, kad ginklo panaudojimas galimas tik esant gyvybei ir sveikatai gresiančiam nusikalstamam kėsinimuisi. Faktiškai tai tūri būti neteisėta, baudžiamajame kodekse numatyta ir smurtu pasireiškianti veika. Tai gali būti kėsinimasis nužudyti, sužaloti kūną, išžaginti, pagrobti žmogų, labai agresyvus chuliganiškas elgesys, susijęs su smurtu, ginklo nukreipimas į pareigūno ar kito asmens pusę ir pan. Taip pat tai gali būti užpuolimas, kuomet nusikaltėlių tikslai nėra visiškai aiškus, tačiau galima padaryti išvadą, kad kėsinimasis kelia tiesioginį pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ir sveikatai. Teisė panaudoti pprievartą prieš pažeidėją atsiranda, kai šį veiką jau tiesiogiai atliekama arba kai aplinkybės rodo, jog ji tuoj prasidės.

2 punktas. Ginklo panaudojimas sulaikymo situacijoje.

Minėtame įstatymo punkte nurodyti du sulaikymo atvejai: nusikaltėlio sulaikymas ir ginkluoto asmens sulaikymas

a) Sulaikydamas nusikaltimą padariusį asmenį, ginklo panaudojimas galimas:

• tik tuo atveju jai sulaikomas asmuo padarė nusikaltimą, kurio pavojingumas pateisina kraštutinės prievartos priemonės – ginklo panaudojimą

• ir tik tuo atveju, kai šis nusikaltėlis bando pabėgti, pasislėpti ar kitaip išvengti sulaikymo

• ir tik tuo atveju, kai tik ginklo panaudojimas gali padėti jį sulaikyti, o kitos priemonės nėra ir negali būti veiksmingos.

Taigi darytina išvada, kad sulaikant nusikaltėlį, jokių būdų negalima šauti jeigu jo padaryto nusikaltimo pavojingumas nėra labai didelis ; jeigu pareigūnas nėra tikras, kad sulaikomas asmuo apskritai padarė nusikaltimą, nežiūrint į tai, kad šis bando pabėgti; jeigu įtariamas asmuo nebando išvengti sulaikymo. Policijos pareigūnas turi turėti pagrūstų įtarimų, tuomet net ir klaidos atveju jo veikoje nebus kaltės.

b) Sulaikydamas ginkluotą asmenį, pareigūnas gali ginklą panauduoti šiomis sąlygomis:

• sulaikomas asmuo turi turėti rankoje šaunamąjį ginklą, peilį ar kitą daiktą, skirtą kūno sužalojimui padaryti ar gyvybei atimti. Iš situacijos turi būti akivaizdu, kad šį daiktą asmuo laiko būtent kaip įrankį smurtui panaudoti. Sulaikomas asmuo nebūtinai turi būti padaręs nusikaltimą. Šioje situacijoje ginklas gali

būti panaudotas ne dėl jo ankstesnės nusikalstamos veikos, bet dėl to, kad jį būtina nuginkluoti ir tuo užkirsti kelią dar nepadarytam nusikaltimui.

• policijos pareigūnas pareikalavo, kad sulaikomas asmuo padėtų ginklą ar kitą daiktą, tačiau šis akivaizdžiai atsisako įvykdyti ar ignoruoja reikalavimą

• sulaikomo asmens elgesys kelia pavijų policijos pareigūnui ir kitiems žmonėms, todėl situaciją turi būti išspręsta nedelsiant

• tik ginklo panaudojimas gali užtikrinti sulaikomo asmens nuginklavimą.

3 punktas. Objekto užpuolimo situacija.

Objekto užpuolimas – tai tam tikras aktyvus veiksmas, siekiant neteisėtai įsibrauti į saugomą tteritoriją ar patalpą. Tačiau būtina turėti galvoje, kad ginklo panaudojimą gali pateisinti tik labai intensyvus saugomo objekto užpuolimas, kuomet kitos gynybos priemonės neįmanomos ar neveiksmingos. Ginklo panaudojimo būtinumą gali nulemti paties saugomo objekto svarbą, užpuolikų ginkluotumas, keliamas pavojus pareigūnų ir kitų žmonių gyvybei ir sveikatai ir pan.

4 punktas. Įkaitų išlaisvinimo ir teroro akto grėsmės situacijos

Įkaitų paėmimas kaip nusikalstama veika – tai žmonių laikymas nelaisvėje, reikalaujant iš trečio asmens, valstybės ar kokios nors institucijos tam tikrų veiksmų ar susilaikymo nnuo veiksmų kaip įkaitų paleidimo sąlyga. Teroro aktas – tai sprogmenų padėjimas turint tikslą sukelti sprogimą, taip pat sprogdinimas ar padegimas, jeigu tai padaryta žmonių gyvenamoje, darbo, susibūrimo ar viešoje vietoje. Taigi ginklas gali būti panaudotas, išlaisvinant įkaitus ir užkertant kkelią teroro akto įvykdymui, neutralizuojant sprogmenys gabenančius arba sprogstamuosius įtaisus dedančius asmenis ir apskritai sulaikant teroristus.

5 punktas. Pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių situacija.

Turima galvoje situacija, kai iš įkalinimo įstaigos bando pabėgti kaliniai arba kai jie sukelia riaušes įkalinimo įstaigoje. Tačiau būtina prisiminti, kad šiose situacijose taip pat būtina laikytis bendrų prievartos panaudojimo principų ir draudimų naudoti ginklą tam tikromis aplinkybėmis.

6 punktas. Specialus ginklo panaudojimo atvejis, sulaikant asmenį (27 str. 3 d.).

Čia minimi 3 skirtingi atvejai, kai leidžiama panaudoti šaunamąjį ginklą su sąlyga, kad panaudotos prievartos priemonės yra neveiksmingos arba jų panaudojimas yra neįmanomas dėl asmens daromų veiksmų intensyvumo, o delsimas kelia grėsmę policijos pareigūno gyvybei.

1) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panaudoti prievartą, t.y. pavojingai ppuola, pasirengęs panaudoti ginklą, peilį ar kitą daiktą prieš policijos pareigūną. Įvertindamas situaciją kaip labai pavojinga, pareigūnas gali nelaukti, kol prievarta bus panaudota prieš jį ir panaudoti ginklą prieš asmenį;

2) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo. Tam tikrais atvejais toks artinimasis gali būti vertinamas kaip labai pavojingas, pvz., kai artinasi keli vyrai, nakties metų, kai yra pagrindo įtarti, kad reikalavimą ignoruojantis asmuo pasirengęs atlikti veiksmą, pavojingą pareigūno gyvybei ar sveikatai.

3) jeigu sulaikomas aar sulaikytas asmuo kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą. Toks kėsinimasis gali pasireikšti bandymu atimti ar pavogti šaunamąjį ginklą. Pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą, jei daro išvadą, kad tik ginklo panaudojimas gali veiksmingai sutrukdyti asmeniui užvaldyti jo tarnybinį ginklą.

Šaunamojo ginklo panaudojimo prieš gyvūnus atvejai.

Policijos veiklos įstatymas numato tokia teisę, bet jos nedetalizuoja. Norint teisingai suprasti šios teisės ribas, būtina remtis bendrais prievartos priemonės panaudojimo principais (reikalavimais), numatytais 23 str. Akivaizdu, kad paleisti šūvį į gyvūną galima tik tada, kai jis kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ir sveikatai ir kitais būtinojo reikalingumo atvejais. Tačiau visada būtina įsitikinti, kad kitos priemonės pašalinti pavojų yra neveiksmingos ar neįmanomos.

Šaunamojo ginklo panaudojimo prieš transporto priemonę atvejai.

Policijos veiklos įstatymas numato tokią teisę, bet jos nedetalizuoja. Norint teisingai suprasti šios teisės ribas, būtina remtis bendrais prievartos priemonės panaudojimo principais (reikalavimais), numatytais 23 str. Galima nurodyti 3 pagrindinius atvejus, kai toks ginklo panaudojimas pateisinamas:

1) kai transporto priemonė naudojama pavojingam kėsinimuisi atlikti ir esant būtinumui atremti tokį kėsinimąsi;

2) sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kai jis bando pabėgti transporto priemone;

3) esant būtinumui sustabdyti transporto priemonę, kai vairuotojas akivaizdžiai nepaklusta pareigūno reikalavimui sustoti ir tolesnis jo vairavimas kalią grėsmę kitų žmonių saugumui.

Būtina žinoti, kad ginklo panaudojimas prieš ttransporto priemonę neturi pasireikšti kaip šūvis į transporto priemonėje esantį asmenį. Šūvis į asmenį gali būti pateisintas tik esant atitinkamam atvejui, numatytam Policijos veiklos įstatymo 25 str. 2 d. Todėl ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę turi sukalti minimalią riziką asmens gyvybei ir sveikatai. Šauti galima į automobilio padangas ir iš nedidelio atstumo. Be to, kai automobilio greitis yra didelis, kyla pavojus, kad peršovus padangas jis gali apsiversti. Tuomet pavojus kyla ne tik transporto priemonėje esantiems žmonėms, bet ir kitiems eismo dalyviams. Nepateisinama šauti į automobilį esant intensyviam eismui, kai aplink yra kitų automobilių ar pėsčiųjų, nes tai labai padidina atsitiktinio žalos padarymo riziką.

Lietuvos generalinis prokuroras A. Klimavičius savo 2001 m. rugsėjo 19 d. nurodyme Nr. 122 “ Dėl prokurorinės kontrolės užtikrinimo tikrinant atvejus, kai policijos pareigūnai panaudojo šaunamąjį ginklą”, atkreipia dėmesį, kai Policijos veiklos įstatymo 25 str. 3 d. nuostata suteikia teisę policijos pareigūnui šaunamuoju ginklu sužaloti teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustoti nepriklaususio vairuotojo transporto priemonę, t.y. peršaunant padangas ir pan. Kaip teigia Generalinis prokuroras, ši norma nesuteikia teisės stabdant transporto priemonę sužaloti vairuotoją, keleivį ar pašalinį asmenį. Kai nėra aplinkybių, suteikiančių teisę panaudoti ginklą prieš asmenį, policijos pareigūnai, nebūdami įsitikinę, kad šaunamuoju ginklu nebus sužaloti asmenys, ginklo naudoti nnegali ir turi būti pasirengę transporto priemonę stabdyti kitais būdais.

Šaunamojo ginklo kaip signalo apie pavojų panaudojimas.

Remiantis Policijos veiklos įstatymo 27 str. 2 d., policijos pareigūnas , nesukeldamas grėsmės įstatymų saugomoms vertybėms, turi teisę iššauti iš šaunamojo ginklo, kai būtina duoti pavojaus signalą, išsikviesti pagalbą. Toks ginklo panaudojimas netraktuojamas kaip prievartos priemonės panaudojimas.

Policijos pareigūno teisė parengti šaunamąjį ginklą panaudoti.

Remiantis Policijos veiklos įstatymo 27 str. 2 d., policijos pareigūnas turi teisę išimti šaunamąjį ginklą iš dėklo ir parengti jį panaudoti, jei jis mano, kad konkrečioje situacijoje gali tekti jį panaudoti. Ginklo parengimas potencialiai pavojingoje situacijoje nėra jo panaudojimas.

Policijos pareigūnų atsakomybė naudojant jėgą.

Policijos veiklos įstatymas (22 str.) nustato pagrindinius pareigūno atsakomybės už savo veiksmus principus:

1. Policijos pareigūnas asmeniškai atsako už savo veiksmus ir sprendimus bei jų padarinius.

2. Policijos pareigūnas, vykdydamas jam patikėtas pareigas ir pažeidęs įstatymo reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį , traukiamas tarnybinei, administracinei, materialinei ar baudžiamojon atsakomybėn.

3. Žinomai neteisėto įsakymo ar nurodymo vykdymas policijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia.

4. Neteisėta policijos pareigūno veika fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą atlygina valstybė teisės nustatyta tvarka.

5. Policijos pareigūnas, veikiantis pagal įstatymų ir kitų teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymų ir

kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus.

6. Policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas šio įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėn netraukiamas.

Neteisėtas prievartos priemonių panaudojimas tarnybinėje veikloje paprastai užtraukia drausminę arba baudžiamąją atsakomybę. Drausminėn atsakomybėn pareigūnas paprastai traukiamas, kai neteisėtas prievartos panaudojimas nesukėlė fizinės žalos kitam asmeniui arba sukėlė nežymią žalą. Tuo tarpu, kai neteisėtas aktas atėmė kitam žmogui gyvybę, padarė sunkų ar apysunkį kūno sužalojimą, kyla klausimas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Kiekvienas žalos kitam asmeniui padarymo atvejis, atsižvelgiant į žalos ppobūdį ir sunkumą, yra tarnybinio ar prokuroro tyrimo ir teisinio vertinimo dalykas. Tačiau vien tik žalos padarymo kitam asmeniui ar valstybei faktas jokiu būdu iš karto negali būti vertinamas kaip nusikaltimas. Jeigu policijos pareigūnas padarė žalą nepažeisdamas policijos veiklos įstatyme numatytas prievartos priemonių panaudojimo sąlygų, klausimas dėl jo atsakomybės nekyla. Tokia veika visada traktuojama kaip teisėta.. Be to. pareigūno atsakomybę už žalos padarymą gali neigti ir kitos aplinkybės – kaltės (tyčios ar neatsargumo) nebuvimas, būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo aplinkybės, numatytos bbaudžiamajame kodekse.

Taigi, policijos pareigūno patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už prievartos priemonių panaudojimą priklauso nuo atsakymų į šiuos klausimus: ar buvo pažeistos policijos veiklos įstatymo numatytos sąlygos, ar nėra policijos pareigūno veiksmuose aplinkybių, šalinančių jo atsakomybę, ar yra jo veikoje kaltė. Tik teigiamai atsakius į visus šiuos klausimus, policijos pareigūnas gali būti apkaltintas nusikaltimo padarymu.

Pripažinus pareigūno prievartos panaudojimą tarnybinėje veikloje neteisėtu, t.y. neatitinkančių nei Policijos veiklos įstatymo reikalavimų, nei būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo bei būtinojo reikalingumo sąlygų, keliamas klausimas dėl pareigūno baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtus prievartinius veiksmus atsiranda, kai pareigūno veika atitinka nusikaltimo valstybės tarnybai požymius. Yra du pagrindiniai nusikaltimai valstybės tarnybai, kurie šiuo atvejų gali būti inkriminuojami pareigūnui. Tai piktnaudžiavimas tarnyba (BK 285 str.), tarnybos įgaliojimų viršijimas (BK 287 str.).

Baudžiamajai atsakomybei už neteisėtus pareigūno veiksmus kilti būtina, kad šie veiksmai: a) būtų susiję su tarnybos pareigų atlikimu; b) prieštarautų tarnybos tikslams; c) būtų padaryti asmeniniais arba savanaudiškais tikslais arba sukaltų didelę žalą valstybės interesams ar kitiems aasmenims. Asmeniniai tikslai (pvz., kerštas, pavydas), savanaudiškumas (siekimas materialinės naudos) ir didelės žalos kilimas ir yra formalūs kriterijai, atribojantys baudžiamąją atsakomybę nuo drausminės. Didelės žalos materialinė išraiška yra lygi 250 MGL dydžio sumai. Tačiau didelę žalą gali sudaryti ir fizinė žala kito žmogaus sveikatai, ir politinė žala, pvz., valstybės prestižo užsienio svečių akyse smukimas. Visais atvejais žalos masto ir jos pakankamumo baudžiamajai atsakomybei klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes.

Reikia turėti galvoje, kad tais atvejais, kai pareigūnas neteisėtai atima ttyčia kitam žmogui gyvybę arba sunkiai jį sužaloja, pareigūnai papildomai gali būti kaltinamas ir pagal BK 104 str. (tyčinis nužudymas), o esant sunkinančių aplinkybių, pagal BK 105 str. (tyčinis nužudymas sunkinančioms aplinkybėmis), taip pat pagal BK 111 str. (tyčinis sunkus kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas). Tais atvejais, kai gyvybė kitam asmeniui atimama neatsargiai, galimas kaltinimas ir pagal BK 109 str. (nužudymas dėl neatsargumo).

IŠVADOS

Taigi, išnagrinėjus psichinės ir fizinės prievartos bei šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygos, galima daryti išvada, kad policijos uždavinių ir teisių įgyvendinimas yra glaudžiai susijęs su jėgos panaudojimu.

Pareigūno veiksmų atitikimas Policijos veiklos įstatymo reikalavimams visais atvejais besąlygiškai reiškia šių veiksmų teisėtumą. Šiuo atvejų nėra jokios prasmės papildomai vertinti pareigūno veiksmus remiantis baudžiamojo kodekso būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo ar būtinojo reikalingumo normomis. Tačiau gali pasitaikyti situacijų, kai Policijos veiklos reikalavimai bus formaliai pažeisti arba visiškai nepritaikyti konkrečiai situacijai ir jais remtis nebus įmanoma. Tokiais atvejais būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo ar būtinojo reikalingumo institutų aktualumas yra labai didelis. Šios normos gali tapti pareigūno išteisinimo pagrindu net esant formaliam Policijos veiklos įstatymo pažeidimui. Be to, būtent šios normos tampa policijos pareigūno veiksmų vertinimo kriterijais, kai jis, pvz., gynėsi nuo nusikalstamo kėsinimosi laisvu nuo tarnybos laiku, veikė ne kaip pareigūnas, bbet kaip privatus asmuo.

Gali taip atsitikti, kad tam tikroje situacijoje policijos pareigūnas suklys, galvodamas, kad asmuo atlieka pavojingą kėsinimosi, dėl kurio jis gali būti sulaikytas arba prieš jį panaudotos prievartos priemonė, nors iš tikrųjų jokio kėsinimosi nėra. Pvz., kokį nors netinkamą pokštą (žaislinio pistoleto laikymą rankoje) galima įvertinti kaip rimtą nusikaltimą. Tokiais atvejais kalbama apie tariamą kėsinimąsi arba kitą pažeidimą. Laikoma, kad policijos pareigūno veiksmuose nėra kaltės, jei jis prievartą panaudojo pateisinamos klaidos įtakoje, t.y. kai jo klaida buvo pagrįsta, kai jis negalėjo ir neturėjo jos išvengti. Pvz., nakties metu žaislinio ginklo nukreipimas į policininko pusę, gali nulemti visiškai pateisinamą jo klaidą. Tokias atvejais pareigūno veikoje nėra kaltės. Tačiau jeigu bus prieita prie išvados, kad pareigūnas suklydo nepateisinamai, kad jis turėjo išvengti klaidos ir nenaudoti fizinės prievartos prieš įsivaizduojamą kėsinimąsi – tuomet pareigūno veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais.

Jeigu policijos pareigūnas padarė klaidą, neteisingai suprasdamas įstatymo, reglamentuojančio prievartos panaudojimo teisėtumą, normas, tokia klaida neatleidžia nuo atsakomybės ir nesušvelnina jos.

Taip pat atsižvelgiant į platų diskrecijos ratą naudojant jėgą, galima tik pabrėžt, kad policijos pareigūnai turi būti nuolat tobulinami, kaip teoriškai, taip ir praktiškai, siekiant sumažinti diskrecijos ratą. Pareigūnai turi sutapatinti (pritaikyti) savo žinias prie įstatymo, kad išvengti klaidu ateityje iir užtikrinti savo veiksmu profesionalumą.