administracinis sulaikymas

TURINYS

1) Įvadas

2) Dėstymas:

a)Administracinis sulaikymas Lietuvoje

b)Nepilnamečio teisėtas sulaikymas

c)Asmens teisėtas sulaikimas dėl to, kad jis negalėtų nelegaliai patekt į šalį

d)Psichiškai nesveikų asmenų teisės į laisvę apribojimas jų gydymo tikslais

3) Išvados

4) Literatūra

ĮVADAS

Teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę yra laikoma viena iš fundamentalių žmogaus teisių. Jos tikslas – apsaugoti individą nuo neteisėto ir savavališko jo laisvės apribojimo. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje akcentuojama principinė žmogaus teisės į laisvę bei asmens neliečiamybę idėja, kartu įtvirtinami teisėti žmogaus laisvės apribojimo pagrindai, kurių sąrašas yra išsamus iir valstybės negali jo išplėsti. Jei asmens laisvė apribojama, individas praranda ryšius su išoriniu pasauliu, tuo pat metu jis netenka ir savo autonomijos, kuri yra be galo svarbi kiekvienam asmeniui.

Administracinis sulaikymas, kaip vienas iš individo laisvės ir neliečiamybės apribojimo būdų, taikomas “ne kompetentingo teismo sprendimu”, bet administracinio organo priimto sprendimo pagrindu. Todėl administracinis sulaikymas turėtų būti taikomas kaip įmanoma rečiau, vis labiau mažinant jo taikymo sritį bei suteikiant galimybę individui apskųsti administracinio organo sprendimą dėl sulaikymo teismui.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės ppažeidimų kodekso nuostatos dėl administracinio sulaikymo, jo trukmės bei apskundimo galimybių kelia tam tikrų abejonių dėl jų ir EŽTK 5 straipsnio reikalavimų atitikimo, todėl pagrindinį dėmesį šiame darbe skirsiu šių problemų analizavimui. Taip pat aptarsiu administracinio sulaikymo trukmę ir apskundimo ggalimybes, nepilnamečių sulaikymo problemas Lietuvoje bei administracinio sulaikymo teisėtumą pagal ATPK 264-267 straipsnius.

ADMINISTRACINIS SULAIKYMAS LIETUVOJE

Administracinis sulaikymas yra trumpalaikis asmens laisvės apribojimas. Jis taikomas teisės pažeidimui nutraukti, pažeidėjo asmeniu nustatyti, pažeidimo aplinkybėms išaiškinti, pažeidimo protokolui surašyti ir kitiems reikalavimams užtikrinti, kad pažeidėjas būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn. Administracinio sulaikymo atvejus, pagrindus, terminus, tvarką ir kitas sąlygas nustato ATPK 265-267 straipsniai.

Administracinis sulaikymas yra dviejų formų:

1. teisės pažeidimo vietoje, kai teisės pažeidimo vietoje galima išaiškinti jo aplinkybes, nustatyti pažeidėjo asmenybę, surašyti pažeidimo protokolą, kaltam asmeniui taikyti administracinę nuobaudą.

2. pristatant teisės pažeidėją į policiją arba į savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėje patalpas,kai nusižengimo vietoje negalima išaiškinti teisės pažeidimo aplinkybių, pažeidėjo asmenybės, kai teisės pažeidimo protokolo negalima surašyti pažeidimo padarymo vietoje, o protokolas yra būtinas.

Administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį ggali sulaikyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgaliotos institucijos (pareigūnai). ATPK 266 straipsnyje reglamentuojama kokie organai (pareigūnai) turi teisę Lietuvoje vykdyti administracinį sulaikymą, tai:

1. policija – už administracinius teisės pažeidimus, kai ATPK už juos numato administracinį areštą, už operacijų užsienio valiuta tvarkos pažeidimą, alkoholinių gėrimų viešose vietose gėrimą arba girto pasirodymą viešosiose vietose, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, kai yra pagrindo manyti, kad asmenys verčiasi prostitucija, už kelių eismo taisyklių, medžioklės, žvejybos ir žuvų išteklių apsaugos taisyklių pažeidimą bei kitus ggyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais;

2. valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės pareigūnai – už pasienio ruožo taisyklių, pasienio kontrolės punktų režimo taisyklių arba muitų taisyklių pažeidimus;

3. saugomo objekto vietoje objektų apsaugos vyresnysis pareigūnas – už teisės pažeidimus, susijusius su kėsinimusi į saugomus objektus, kitą valstybinį ar visuomeninį turtą;

4. laisvės atėmimo vietų, tardymo izoliatorių, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų pareigūnai – už perdavimą arba bandymą perduoti perdavimo taisyklių uždraustas medžiagas, dirbinius ir daiktus.

Pagal ATPK 267 straipsnį, administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens administracinis sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip penkias valandas, išskyrus atvejus, kai esant ypatingam reikalui įstatymai numato kitokius administracinio sulaikymo terminus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pasienio ruožo režimą ar pasienio kontrolės punktų režimą pažeidę asmenys gali būti sulaikyti iki trijų valandų protokolui surašyti, o prireikus nustatyti asmenybę ir išaiškinti teisės pažeidimo aplinkybes – iki trijų parų, pranešant apie tai raštu prokurorui per dvidešimt keturias valandas nuo sulaikymo momento, arba iki dešimties parų su prokuroro sankcija, jeigu teisės pažeidėjai neturi asmenį paliudijančių dokumentų.

Dabar pateiksiu EŽTK 5 straipsnio 1 dalyje išsakytas nuostatas, čia pabrėžiama, kad “niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką”, bei nurodomi konkretūs teisėti laisvės atėmimo pagrindai:

a) kai asmuo teisėtai sulaikomas, nnuteisus jį kompetentingo teismo nuosprendžiu;

b) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas už tai, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo arba kai norima garantuoti kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą;

c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs;

d) kai sulaikomas nepilnametis pagal teisėtą potvarkį jo auklėjimo priežiūros tikslais arba jo teisėto suėmimo tikslais dėl to, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui;

e) kai asmenys teisėtai sulaikomi, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;

f) kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį ar kai imamasi veiksmų jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei.

Dabar grįšiu prie dešimties parų administracinio sulaikymo, sankcionuoto prokuroro, jis gali sukelti problemų dėl nesuteikimo asmeniui teisės kreiptis į teismą dėl jo suėmimo teisėtumo patikrinimo. Tai būtų galima paaiškinti taip: konvencijos organų praktika rodo, kad asmuo pagal f punktą gali būti sulaikytas tokiam laikui, kiek to reikalauja padėties būtinumas, susijęs su sulaikymo teisėtumo patikrinimu pagal Konvencijos 5 str. 4 dalį, kurioje garantuojama, kad “kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi teisę kreiptis į tteismą, skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas[.]”. Teoriškai ši problema galėtų būti išsprendžiama pagal LR Konstitucijos 30 str., kuriame numatyta: “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Tačiau administracinio sulaikymo vykdymo praktika Lietuvoje rodo, kad sulaikyti asmenys nelinkę pasinaudoti šia teise dėl sulaikymo teisėtumo patikrinimo, o kita vertus, kažin ar teismai būtų linkę priimti ir nagrinėti tokius skundus.

Egzistuoja dar daugybė niuansų, kurie neatitinka mūsų įstatymų nuostatų su tarptautinėmis nuostatomis susijusiomis su administraciniu sulaikymu. Lieka tikėtis, kad, vykstant Lietuvos teisinės sistemos reformai bei įgyvendinant idėjas dėl administracinių teismų įsteigimo, administracinio sulaikymo teisėtumo problemos išnyks.

Nedidelį chuliganizmą arba susirinkimų ir kitų masinių renginių tvarkos pažeidimą padarę asmenys gali būti sulaikyti, kol apylinkės teismo teisėjas ar policijos komisaras įstatymo numatytais terminais išnagrinės bylą, bet ne ilgiau kaip 48 valandas.

Administracinio sulaikymo laikas skaičiuojamas nuo pažeidėjo pristatymo protokolui surašyti momento, o girto asmens – nuo jo išblaivėjimo laiko. Sulaikytasis asmuo laikomas specialioje patalpoje pagal nustatytą režimą bei tvarką.

Dėl administracinio sulaikymo surašomas protokolas, kuriame nurodoma: jo surašymo data ir vieta; protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė, žinios apie sulaikytąjį asmenį; sulaikymo laikas, vieta ir motyvai. Protokolą pasirašo jį surašęs pareigūnas ir sulaikytasis. Jeigu sulaikytasis atsisako pasirašyti, tai įrašoma protokole. Sulaikyto asmens prašymu pranešama, kur

jis yra, jo giminaičiams, darbovietės arba mokyklos administracijai.

NEPILNAMEČIO TEISĖTAS SULAIKYMAS

Apie nepilnamečio sulaikymą būtina pranešti jo tėvams arba juos atstovaujantiems asmenims.

Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies d punkte numatyti du labai svarbūs aspektai:

1) nepilnamečio sulaikymas teisėtu pagrindu jo auklėjimo tikslais;

2) nepilnamečio teisėtas sulaikymas, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui.

Šiame punkte numatytas nepilnamečių sulaikymas taikomas ne baudžiamosiose bylose. Konvencijos taikymo praktika rodo, kad vienu atveju vaiko uždarymas į specialiuosius vaikų namus socialinių institucijų sprendimu nebus laisvės apribojimas, kitu atveju – tai gali būti ppripažįstama laisvės apribojimu ir tada reikia garantuoti šiame straipsnyje numatytą sulaikymo teisėtumo patikrinimo reikalavimą.

Lietuvos teisės aktuose nenustatyta, kokia tvarka nepilnamečiai gali būti siunčiami į specialias auklėjamojo pobūdžio įstaigas. BK 52 str. numatytas tik atitinkamų priemonių taikymas nepilnamečiams, padariusiems nesunkius nusikaltimus ir atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės. Šios priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės yra išvardytos BK 61 straipsnyje. Pagal šį straipsnį nepilnamečiui gali būti skiriamos tokios su jo laisvės apribojimu susijusios priemonės: namų priežiūra iki 45 parų, atidavimas tėvų ar juos atstojančių asmenų ppriežiūrai, taip pat atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą iki 3 metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis 18 metų. Jei nepilnametis nevykdo jam skirtų auklėjamojo pobūdžio priemonių, jos gali būti pakeistos griežtesnėmis priemonėmis.

Minėtas priemones nepilnamečiams gali skirti nne tik teismas, bet ir atitinkami administraciniai pareigūnai. Šiuo atveju yra keliama viena sąlyga – nepilnametis, kurio laisvė apribota administracinio organo ar pareigūno sprendimu, turi turėti teisę kreiptis į teismą dėl nustatymo, ar jo sulaikymas yra teisėtas. Konvencijos organai labai griežtai tikrina vidaus teisėje šio reikalavimo garantavimą, nes nepilnamečiams dėl jų amžiaus specifikos turi būti garantuojama griežtesnė jų teisių apsauga. Tačiau Lietuvoje didelis dėmesys tarptautiniams dokumentams nėra skiriamas, labiau atsižvelgiama į tai, ką reglamentuoja LR įstatymai.

ASMENS TEISĖTAS SULAIKYMAS DĖL TO, KAD JIS NEGALĖTŲ NELEGALIAI PATEKTI Į ŠALĮ

Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtinta galimybė teisėtai sulaikyti asmenį, kad jis negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį arba kai imasi priemonių jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei. Nagrinėjant peticijas šio punkto ppagrindu, tikrinama tik asmens sulaikymo teisėtumas, bet netikrinama paties sprendimo išsiųsti asmenį iš šalies teisėtumas ir pagrįstumas. Šis punktas negarantuoja asmeniui, kad jo atžvilgiu priverstinis išsiuntimas iš šalies yra negalimas.

LR užsieniečių teisinės padėties įstatymo 36 straipsnyje numatyta galimybė išsiųsti užsienietį iš šalies, kai jis pažeidžia LR Konstituciją, kitus įstatymus, taip pat kai jo veiksmai kelia grėsmę viešajai tvarkai, gyventojų moralei ir dorovei. Sprendimus dėl nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių išsiuntimo priima teismas Vidaus reikalų ministerijos teikimu. Laikinai Lietuvoje esantys užsieniečiai išsiunčiami VVidaus reikalų ministerijos sprendimu.

1997 m. LR Vyriausybė nutarimu Nr.15 patvirtino naujas Užsieniečių išsiuntimo iš LR taisykles. Čia nurodyti detalūs užsieniečių išsiuntimo iš LR pagrindai bei išsiuntimo vykdymo tvarka. Tačiau užsieniečių išsiuntimo procesas praktiškai nevyksta, minėtos taisyklės neveikia, o asmenys, kurie turi būti priverstinai išsiųsti iš LR ir kurie nenori išvykti savo noru ar lėšomis, yra apgyvendinami Užsieniečių registravimo centre Pabradėje. Tai reiškia, kad tokių asmenų teisės, įskaitant jų teisę į laisvę, yra apribojamos ir šie asmenys priversti laukti išsiuntimo net po kelerius metus. Taigi ar galima tokį ilgą priverstinio išsiuntimo terminą pateisinti Konvencijos 5 str. 1 dalies f punkto formuluote. Tam tikrais atvejais galima pateisinti ilgą priverstinės ekstradicijos terminą, motyvuojant jį ekstradicijos proceso sunkumais bei ypatingumu. Lietuvos praktika rodo, kad priverstinė ekstradicija faktiškai kiekvienu atveju tęsiasi labai ilgai, o tai reiškia, kad išsiunčiamų asmenų teisės nepagrįstai ilgą laiką yra ribojamos. Tuo labiau, kad ir priėmus galutinį sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies ir laukiant išsiuntimo keletą metų, išsiunčiamasis asmuo neturi teisės dar kartą apskųsti sprendimą dėl išsiuntimo (nes galutinis sprendimas jau priimtas), tuo labiau neįmanomas asmens skundas dėl per ilgo jo išsiuntimo termino, nes Užsieniečių išsiuntimo iš LR taisyklėse terminas nėra nustatytas.

PSICHIŠKAI NESVEIKŲ ASMENŲ TEISĖS Į LAISVĘ APRIBOJIMAS JŲ GYDYMO TTIKSLAIS

Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą galima teisėtai sulaikyti asmenis, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ligoms plisti, taip pat psichiškai nesveikus asmenis, alkoholikus, narkomanus bei valkatas. Konvencijos taikymo praktikoje dažniausiai kyla problema dėl psichiškai nesveikų asmenų guldymo į psichiatrijos ligonines.

Teismo sprendimuose nurodyti 3 kriterijai, kuriais remiantis konstatuojama, kad asmuo pagal gali būti laikomas psichiškai nesveiku:

1) valstybė turi laikytis objektyvių medicininių kriterijų;

2) ligonio psichinė būklė turi būti iš tikrųjų sunki;

3) valstybė turi teisę laikyti asmenį ligoninėje tol, kol jis pagis.

LR BPK nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi teisę atiduoti kaltinamąjį į atitinkamą medicinos įstaigą, kai, darant teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę , iškyla būtinybė asmenį stacionariai stebėti ar tirti. Jei į medicinos įstaigą bus atiduodamas suimtas kaltinamasis, neturėtų kilti problemų dėl šio asmens laisvės apribojimo, nes šiuo atveju bus keičiama tik suimtojo asmens laikymo vieta. Problema gali kilti tada, kai į medicinos įstaigą ekspertizei atlikti yra atiduodamas nesuimtas kaltinamasis asmuo, o tai reikš jo laisvės apribojimą. Vadinasi, atiduoti kaltinamą, bet nesuimtą asmenį į psichiatrinę gydymo įstaigą ekspertizei daryti gali tik teisėjas, kurio sprendimas gali būti skundžiamas.

Laisvės asmeniui apribojimas atiduodant į psichiatrijos ligoninę nesukėlė iki šiol didesnių problemų Lietuvoje. Būtina pažymėti, kad praktikoje nebuvo bylų, kuriose būtų sprendžiamas klausimas dėl tokių asmenų llaisvės apribojimo teisėtumo ar neteisėtumo. Psichiškai nesveikų asmenų priverstinis atidavimas į ligonines gali būti pateisinamas ne tik valstybės pareiga rūpintis sergančiaisiais, bet ir valstybės pareiga garantuoti visuomenės saugumą. Aišku, valstybė vidaus įstatymais turi garantuoti asmenų, kurie izoliuojami psichiatrijos ar kitose medicinos įstaigose, teisių apsaugą, taip pat nustatyti griežtus įstatyminius tokio izoliavimo bei jo kontrolės pagrindus.

IŠVADOS

Administracinis asmens sulaikymas yra trumpalaikis asmens laisvės apribojimas. Jis taikomas teisės pažeidimui nutraukti, pažeidėjo asmeniui nustatyti, pažeidimo aplinkybėms išaiškinti, pažeidimo protokolui surašyti ir kitiems reikalavimams užtikrinti, kad pažeidėjas būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn. Administracinio sulaikymo atvejus reglamentuoja ATPK 265-267 straipsniai.

Administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį gali sulaikyti:

1. policija;

2. valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės pareigūnai;

3. saugomo objekto vietoje objektų apsaugos vyresnysis pareigūnas;

4. laisvės atėmimų vietų, tardymo izoliatorių, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų pareigūnai.

Manau, jog tai labai aktuali tema, nes dažnai pasitaiko atvejų, kai asmuo yra sulaikomas neteisėtai, nepaistoma asmens teisių bei laisvių. Todėl šia tema reikėtų kalbėti daugiau bei tiksliau visą sulaikymą ir jo teisėtumą išdėstyti įstatymuose.

LITERATŪRA

1) P.Petkevičius “Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena” Vilnius 2003 m.

2) P.Petkevičius “Administracinė atsakomybė” Vilnius 1996 m.

3) K.Lapinskas, P.Petkevičius “Tarybinė administracinė teisė” Vilnius 1980 m.

4) A.Abramavičius, V.Mikelėnas “Įmonių vadovų teisinė atsakomybė” Vilnius 1999 m.

5) LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas 2002 m.

6) Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija 1961 m.