Pirkimas ir pardavimas
Turinys
| |Įvadas………………………… |2|
|1.|Pirkimo – pardavimo samprata ir |3|
| |rūšys…………………..| |
| |……. | |
|2.|Pirkimo-pardavimo sutarties esminės |7|
| |sąlygos…………………..| |
| |…. | |
|3.|Pirkimo-pardavimo sutarties papildomos |1|
| |sąlygos…………………..|2|
| |. | |
|4.|Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo |1|
| |sutarčių…… |4|
| |Išvados…………………..|1|
| |……………………|5|
| |.. | |
| |Literatūros |1|
| |sąrašas…………………..|6|
| |……………… | |
ĮVADAS
Kiekvieną dieną žmogus atlieka daugybę būtinų, įprastų ir mažiau
įprastų, veiksmų: perka maisto produktus, drabužius, važiuoja autobusu ar
traukiniu, siunčia laišką ar telegramą, yra priimamas į darbą, kreipiasi į
gydytoją, perką akcijas, steigia įįmonę, ir t.t. Apie šių veiksmų reikšmę ir
teisinius padarinius daugelis nesusimąsto, kol nekyla konfliktas,
pavyzdžiui, parduotuvėje nusipirkus nekokybišką prekę; paštui praradus
siuntinį; nesusipratimai su verslo klientais, partneriais ir pan. Paprastai
tik tokiais atvejais paaiškėja, kad visi tie veiksmai teisiniu atžvilgiu
yra sandoriai, o dar tiksliau – sutartys.
Sudaryti įvairias sutartis – natūralus kasdieninio gyvenimo reiškinys.
Verslo žmonės paprastai sudaro darbo, nuomos, panaudos, rangos, reklamos,
samdos, paskolos, remonto, materialinės atsakomybės, pirkimo-pardavimo,
vežimo, draudimo, bendradarbiavimo, labdaros, užstato, perdavimo,
hipotekos, vartotojų ir kitas sutartys. Tad, atrodytų, sutarties reikšmė
nėra didelė. Tačiau tokia iišvada būtų neteisinga ir nepagrįsta. Sutarties
institutas nepaprastai svarbus tiek pavieniam asmeniui, tiek visai
visuomenei ir valstybei. Sutartis yra visos visuomenės ir valstybės
egzistavimo ir funkcionavimo sąlyga. Pirmiausiai sutartis yra teisinė
civilinės apyvartos išraiška ir forma. Be jos negalima įsivaizduoti rinkos
egzistavimo galimybių, nes nebūtų įįmanomi prekių ir paslaugų mainai tarp
valstybių, fizinių ir juridinių asmenų. Sutartis svarbi ne tik ekonominiu,
bet ir socialiniu atžvilgiu. Ji padeda sumažinti įtampą tarp socialinių
grupių, derinti skirtingus įvairių asmenų interesus. [1, p.13]
Sutarčių struktūros sudarymo pagrindas yra Lietuvos Respublikos
įstatymai, Civilinis kodeksas, kiti šalies tarptautiniai ir norminiai aktai
bei praktikų darbai. Sutartiniai ryšiai atsiveriant tarptautinei rinkai
kaskart tampa įvairesni ir sudėtingesni. Neturint galimybių kaupti ir
nuolat atnaujinti turimus teisinius norminius aktus, darosi sunku
susigaudyti sutartinių ryšių jūroje.
Normali rinka garantuoja situacijos stabilumą, partnerių ir klientų
patikimumą. Atsigauna ne tik stambusis, bet ir smulkusis verslas, pamažu
tvirtėja jų pozicijos. Daugiau dėmesio skiriama tam tikroms verslo sritims,
kaupiama sutartinių ryšių formavimo patirtis.
Tam yra nusistovėję griežtos prekybos, derybų, sutarčių sudarymo
normos ir taisyklės, teisių ir įsipareigojimų, tipiškų sąlygų rinkiniai.
[2, p.6]
Praktinėje veikloje sutartis galima klasifikuoti pagal paskirtį:
skirtas darbo santykiams įforminti ir reguliuoti, skirtas komercinei ir
finansinei veiklai plėtoti, taip pat vidaus ūkio reikmėms užtikrinti.
Apskritai sutartis galima klasifikuoti pagal jų svarbą ir veikimo sritis,
zonas, teritorijas ir rinkas, galiojimo terminus, pagal sutarčių dalyvius,
jų teises ir įgaliojimus, objektus, atsiskaitymo tvarką, sutarčių formas ir
kitus požymius. [2, p.8]
Pirkimo-pardavimo sutartis yra viena iš svarbiausių komercinės veiklos
sutarčių.
Šio darbo tema: pirkimo-pardavimo sutartis. Jos struktūra.
Pirkimo – pardavimo samprata ir rūšys
Reiškinio ar objekto analizė paprastai pradedama jo esmės apibūdinimu.
Sąvokos nusakymas, apibrėžimo formulavimas yra sudėtingas uždavinys.
Sąvokos yra susitarimo reikalas. Tai, kas vieniems atrodo pakankamai
aiškiai apibūdinta, kitiems gali būti visiškai nesuprantama, nepriimtina ar
neteisinga.
Tačiau be sąvokų neįmanoma išsiversti, o ypač teisėje. Jeigu sutarties
esmė nebus vienodai suprantama, nebus bendros teismų praktikos, tapati
situacija bus skirtingai teisiškai vertinama ir turės skirtingų teisinių
padarinių.
Daugelyje kalbų “sutartis” yra “susitarimo” sinonimas. Pavyzdžiui,
“Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” “sutartis” apibūdinama kaip
“susitarimas”. Anglų ir prancūzų kalbose žodis “sutartis” (angl. contract;
pranc. contrat) laikomas “susitarimo” (angl. agreement; pranc. convention)
sinonimu.
Atrodytų, sutartį galima būtų apibudinti kaip dviejų ar daugiau asmenų
susitarimą. Beje, toks sutarties apibrėžimas yra gana plačiai paplitęs. [1,
p. 17-18]
Tačiau kiekviena sutartis turi savo apibrėžimą, kaip, kad:
Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą
pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už
jį nustatytą pinigų sumą. [2, p.15]
LR CK 6.305 str. 1d. pateikia pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką:
“Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti
daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o
pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą
pinigų sumą (kainą)”. [4, p.284]
Pasak J. Albrechto, pirkimo-pardavimo sutartys gali būti
klasifikuojamos:
( pagal pirkimo-pardavimo objektą: prekių ir paslaugų rūšis, savybes,
kokybę, kilmę ir t.t.;
( pagal pirkimo-pardavimo objektų realumą: realiai egzistuojančių
prekių, kurios bus pateiktos pirkėjui ateityje, būsimų prekių, kurių rinkos
atskirtos nuo egzistuojančių;
( pagal prekių ppristatymo laiką;
( pagal prekių apmokėjimo laiką;
( pagal sutarties vykdymo vietą;
( pagal sutarties dalyvių buvimo vietą;
( pagal išperkamą produkciją, kai atsiskaitoma pagaminta ar išgauta
produkcija;
( pagal kliringą, kai pardavėjas (tiekėjas) pirkėjui atidaro trečioje
šalyje kredito liniją. [3, p.6-11]
LR CK būtų galima išskirti šias pirkimo-pardavimo sutarčių rūšis:
1. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys. LR CK 6.350 str. 1d. pagal
vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris
verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę –
kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmenui pastarojo
asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu
ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. [4,
p.296]
2. Didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys. LR CK 6.371 str. pagal
didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris
verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku
perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui nuosavybės
teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su
asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams
tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. [4, p.304]
3. Viešojo pirkimo-pardavimo sutartys. LR CK 6.380 str. pagal viešojo
pirkimo-pardavimo sutartį valstybės ar savivaldybės institucija arba
valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga arba organizacija už
valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto ir kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšas perka daiktus
ar moka už ddarbus ar paslaugas (įskaitant nuomą) valstybės arba
savivaldybės ar jų institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų
poreikiams tenkinti. [4, p.305]
4. Energijos pirkimo-pardavimo sutartys. LR CK 6.383 str. 1d. pagal
energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį
energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui)
per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies
energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą
energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo
režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų
eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių
tvarkingumą. [4, p.306]
5. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys. LR CK 6.394 str. 1d.
pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto
pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą
daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos
teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri
būtina jam naudoti pagal paskirtį. [4, p.308]
6. Įmonės pirkimo-pardavimo sutartys. LR CK 6.402 str. 1d. pagal įmonės
pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui
nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jos esminę
dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės
perduoti kitiems asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir
sumokėti kainą. [4, p.310]
7. Daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys. LR CK 6.411 str.
1d. pagal daiktų
pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį
pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol
pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje
nenumatyta kitaip. [4, p.313]
8. Pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise. LR CK 6.417 str. 1d. pagal
pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį pardavėjas įsipareigoja
parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą
atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo
disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę.
[4, p.314]
9. Prekių (turto) pardavimas aukcione. LR CK 6.419 str. 1d. daiktų
pirkimas–pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi
pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis
laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo
didžiausią kainą už parduodamą daiktą. [4, p.315]
10. Teisių pirkimas-pardavimas. LR CK 6.425 str. teisių pirkimo-
pardavimo sutarčiai taikomos šio skyriaus nuostatos tiek, kiek tai
neprieštarauja tų teisių prigimčiai ir esmei. [4, p.316]
11. Vertybinių popierių ir valiutos pirkimas-pardavimas. LR CK 6.428
str. vertybinių popierių ir valiutos pirkimo-pardavimo sutarčių
sudarymo ypatumuis nustato aatskiri įstatymai. [4, p.316]
Sutartys sudaromos raštu (paprastosios ir notarinės) ir žodžiu.
Dažniausiai žodinė sutartis sudaroma ir vykdoma tuo pačiu metu, t.y.
šalys vienu metu įvykdo įsipareigojimus.
Dauguma sutarčių sudaromos raštu ir priskiriamos paprastosioms. Tokios
sutarties gali būti vienas egzempliorius, kurį pasirašo abi šalys. Gali
būti ir dokumentų kompleksas: laiškai, telegramos, telefonogramos ir t.t.
Plintant elektroninėms ryšio priemonėms ir jų galimybėms, kai
įteisinama elektroninio parašo teisė, sutarčių sudarymo ir palaikimo
sistema kinta iš esmės, darosi vis operatyvesnės, lankstesnė,
informatyvesnė. Svarbu, kad visi šie dokumentai būtų aptarti ir suderinti
ir galiausiai pasirašyti visų sutarčių dalyvių arba jų įgaliotinių bei
juose būtų išdėstytos visos esminės sąlygos.
Įstatymas gali numatyti, jog sutartis turi būti ne tik notariškai
patvirtinta, bet ir įregistruota tam tikrose valstybės institucijose. Tokia
sutartis pradeda veikti tik įregistruota. [2, p.10] Pavyzdžiui,
nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai
patvirtinta ir įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.
Nustatytos sutarties formos ir registracijos nesilaikymas nekilnojamojo
turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią, nes Civilinio kodekso
1.93 straipsnio 1 dalyje teigiama: sandoris, neatitinkantis įstatymo
reikalavimų, negalioja, jei toks negaliojimas įsakmiai nurodytas
įstatymuose. [4, pp.32]
Pagal teisių ir įsipareigojimų pasiskirstymą sutartys gali būti:
vienašalės, dvišalės.
Sutartys taip pat skirstomos į konsensualines ir realines.
Konsensualiosios sutartys pradeda galioti nuo jų sudarymo, tai yra nuo
šalių susitarimo momento (pvz., pirkimo-pardavimo, nuomos sutartys).
Realiosios sutartys įsigalioja ne tada, kai šalys jas pasirašo, bet kai
bent viena šalis padaro kokį nors sutartą veiksmą (pvz., kai perduoda turtą
pagal dovanojimo ar pirkimo-pardavimo sutartį).
Pirkimo-pardavimo sutarties esminės sąlygos:
1. Pirkimo-pardavimo sutarties objektas;
2. Sutarties objekto kaina;
3. Pirkimo-pardavimo objekto apmokėjimo ir atsiskaitymo formos;
4. Sutarties vvykdymo terminai;
5. Įsipareigojimai ir sąlygos;
Pirkimo-pardavimo sutarties papildomos sąlygos:
1. Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo vieta;
2. Prekių kokybės ir reklamacijos;
3. Garantijų apribojimai;
4. Dokumentai;
5. Nenugalimos jėgos (“force majeure”) sąlygos.
Pirkimo-pardavimo sutarties esminės sąlygos
Pirkimo-pardavimo sutarties objektas.
Pirkimo-pardavimo objektui keliama nemaža reikalavimų: tikslus produkto
pavadinimas, visi etiketėse reikalingi pažymėjimai, tikslus prekės
gamintojo nurodymas, savos šalies ar importinės kilmės nurodymas, kokybės
sertifikatas. Jei prekės gamyba pagrįsta rankų darbu ar kitais ypatumais,
reikalinga išankstinė technologinė kontrolė, papildomos garantijos ir
specialus ženklinimas.
Nepaisant keliamų kokybės reiklavimų, produktas gali turėti užslėptų
defektų. Nuostoliams dėl to padengti gali būti taikomos įvairios priemonės:
garantinis remontas, gaminio pakeitimas nauju, gaminio vertės apmokėjimas
ir kt.
Pirkimo-pardavimo objektas gali būti realiai egzistuojantis objektas
arba daiktas, kuris turi pasirodyti ateityje.
Pastaruoju atveju kontraktas gali būti komutatyvus:
• Pardavimo objektas yra daiktas, už kurį sutarta kaina bus
sumokėta tik jį gavus;
• Kontraktas gali priklausyti nuo įvykio. [2, p.20]
Pirkimo-pardavimo objektu gali būti egzistuojantis vienintelis unikalus
daiktas.
Pirkimo-pardavimo objektais gali būti ir vienarūšiai daiktai. Jų
pardavimo būdai yra šie:
( visos objektų visumos, esančios konkrečioje vietoje, nuosavybės
teisės perdavimas kontrakto sudarymo dieną;
( vienarūšių daiktų pardavimas pagal kiekį, svorį, kitą matą,
kiekvienos tokios operacijos metu tą dieną perduodant ir nuosavybės teisę.
Perduodant prekę, priklausančią kitam asmeniui (be jo sutikimo),
sandoris laikomas (yra) neteisėtu. [[2, p.21]
Sutarties objekto kaina.
Jei didėja pinigų kiekis, didėja kitų mokėjimo priemonių emisija,
spartėja cirkuliacija, kyla aukso kaina, didėjantis valstybės biudžeto
deficitas sukelia kainų kilimo tendenciją. Ji ypač išriškėja, kai prekių
gamyba sulėtėja arba atsilieka nuo pinigų kiekio augimo cirkuliacijos
sferoje.
Kainas, jų lygį lemenčius veiksnius ir požymius galima įvairiai
grupuoti:
￭ pagal laiką (ilgalaikiai, trumpalaikiai, su pertrūkiais, epizodiniai,
sezoniniai);
￭ pagal poveikio pobūdį (cikliniai, anticikliniai);
￭ pagal poveikio kryptį (mažinantys, didinantys, stabilizuojantys);
￭ pagal veikimo ryšį (tiesioginiai, netiesioginiai);
￭ pagal prekinį požymį (visoms prekėms, atskiroms prekių grupėms ir
konkrečioms prekėms). [2, p.22]
Pagal A.Bartkienę, galima išskirti šias kainų politikos kryptis:
• Nustatyti mažesnę nei konkurentų kainą;
• Laikytis rinkos kainų;
• Nustatyti didesnę nei konkurentų kainą, pabrėžiant aukštą prekių
ir paslaugų kokybę;
• Nustatyti pagal kokio nors vieno konkurento kainą;
• Kainą susieti su nustatyta investuoto kapitalo pelno norma,
didinti realizaciją mažesnėmis nei konkurentų kainomis,
nereaguojant į jų kainų politiką;
• Laikytis kainų, stabdančių prasiskverbimą į rinką;
• Nuolat keisti realizacijos apimtį, asortimentą, siekiant
užtikrinti kainų ir pelno stabilumą;
• Užtikrinti rinkos ir pasiūlos stabilumą minimaliai keičiant
technologiją, įrengimus, kadrus ir t.t.
• Siekti tokių kainų, kurios užtikrintų dideles pajamas iš viso
asortimento, o ne atskirų prekių;
• Nustatyti konkurentams nepalankias kainas, kurios verstų juos
pasitraukti iš rinkos;
• Nustatyti mažas, įskaitant ir dempingo, kainas, užtikrinančias
prasiskverbimą į rinką. [5, p.23]
Amerikiečio D.Dyno nuomone, galima nustatyti tokias naujų prekių
kainas:
1. palyginti didelę kainą;
2. mažą, arba prasiskverbimo į rinką, kainą.
Prekių kainos gali būti nustatomos pagal prekių panašumo ar tapatumo
požymius. Šis būdas plačiai taikomas importuojamų ir eksportuojamų prekių
kainų pagrįstumui įvertinti.
Pirkinio pardavimo kaina nustatoma atsižvelgiant į kainą, konkurencijos
ir kitus įstatymus pagal laisvos kainos principą. [2, p.24]
LR CK 6.198 str. teigia, kad parduodamo turto kaina nustatoma šalių
susitarimu, tačiau tam tikrais atvejais kainos nustatomos pagal iš anksto
nustatytas taisykles:
• jei rinkoje ribota konkurencija arba apsirūpinimas žaliavomis,
prekėmis, veikia specialūs Vyriausybės potvarkiai;
• kaip laikina priemonė ypatingomis aplinkybėmis ar pakilus
kainoms.
Be to, mokesčių, konkurencijos ir kiti įstatymai veikia taip, kad
parduodamų prekių kaina nebūtų mažesnė nei pirktų.
Kainos kontrakte gali būti labai įvairios: tvirtos (fiksuotos),
svyruojančios, fiksuojamos vėliau. Jei sutartyje nenustatyta tvirta kaina
bei atitinkamos išlaidos, pardavėjas turi teisę didinti suderintas kainas
ir išlaidas tiek, kiek prekės kaina, išlaidos, įskaitant ir darbo
užmokestį, padidėjo nuo sutarties pasirašymo iki prekių išsiuntimo datos.
[2, p. 26-27]
Pirkimo-pardavimo objekto apmokėjimo ir atsiskaitymo formos.
Pagrindinės atsiskaitymo formos: mokėjimas grynaisiais, inkaso,
akredityvais, atvira sąskaita, bankinis perdavimas, vekseliais ir čekiais,
atsiskaitymas mainais, atsiskaitymas pardavus prekę, apmokėjimas dalimis
naudojant kreditą, lizingą, nuomą
ir t.t.
Pati paprasčiausia prekių apmokėjimo forma – grynaisiais arba lėšų
pervedimu į pardavėjo banką tiek prieš pateikiant prekes, tiek jas gavus.
Išankstinis prekių apmokėjimas kaip patikima garantija gali būti
naudingas ne tik pardavėjui, bet ir pirkėjui. Pirkėjas yra garantuotas, jog
prekių kaina nepadidės, jei pardavėjas sulaiko prekę reikalaudamas
priemokos, nuostolius dėl netesybų dangia vien pardavėjas.
Pirkimo-pardavimo objektas gali būti apmokėtas iš karto ar po tam tikro
laiko per nustatytą laikotarpį, visiškai ar dalimis.
Parduodant prekes į kreditą ir norint apsisaugoti nuo nemokaus pirkėjo,
sutartyje gali bbūti numatyta, jog nuosavybės teisę į prekę pirkėjas įgyja
tik visiškai už ją sumokėjęs.
Gali būti sudaroma lizingo sutartis, kai pirkėjui prekė perduodama iš
karto mainais už pardavėjo pažadą parduoti prekę pasibaigus lizingo
laikotarpiui.
Sutartyse gali būti nurodoma, jog po jos pasirašymo pirkėjas
įsipareigoja per nustatytą laikotarpį įmokėti 5-10 proc. dydžio avansą nuo
sandorio sumos. Papildomai gali būti pasirašytas susitarimas su pardavėjo
banku dėl avanso grąžinimo pirkėjui. Sutartyje gali būti numatytas ne
avansas, bet piniginis užstatas (rankpinigiai). [2, p.31-32]
Sutarties vykdymo terminai.
Sutartis pagal LR CK 6.181 sstr. laikoma sudaryta nuo to momento, kai
oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Sutartyje turi
būti nurodyti prekių pateikimo ar darbų atlikimo terminai: tam tikru
laikotarpiu ar kalendorine data. Sutartyje numatytas momentas nurodo, kada
pardavėjas privalo perduoti prekę pirkėjui arba jo vardu vveikiančiam prekių
gavėjui.
Jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma
sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų
reikalaujama forma.
Pagal LR CK 1.117 str. įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo
paskiriamas terminas nurodomas kalendorine data arba nurodomas metais,
mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis skaičiuojamas laikas.
Kai prekės teikiamos dalimis, terminai gali būti nustatomi:
• nurodant kalendorines datas;
• nurodant laikotarpį;
• nurodant terminus: nedelsiant (per 1-14 dienų), iš sandėlio
skubiai ir t.t.
Prekių pristatymo data kontrakte nurodo, kada jos perduodamos pirkėjui
(perimama nuosavybės teisė). Prekių perdavimo pirkėjui ar kitam gavėjui
momentas yra labai svarbus, nes nuo jo pradžios pastarasis įgyja naujas
teises ir pareigas, nes neretai pasikeičia ir prekės savininkas.
Atsižvelgiant į prekių gavimo tvarką, priėmimo data gali būti:
• kai transporto ekspedicinė įmonė priima prekes tolesniam
gabenimui;
• atitinkamo krovinio priėmimo dokumento data;
• krovinio pateikimo į pirkėjo sandėlį data;
• krovinio išdavimo iš pardavėjo sandėlio data.
Sudarant sutartį visoms jos šalims būtina apsispręsti dėl sutarties ir
joje numatytų prievolių vykdymo terminų, jų nurodymo ar nenurodymo. Galima
prievolių įvykdymo terminų ir neapibrėžti. Pagal LR CK 6.35 str. sutarties
vykdymo terminą gali nustatyti įstatymai, šalių susitarimas ar teismo
sprendimas. Iš sutarties atsiradusios abišalės pareigos turi būti įvykdytos
tuo pačiu metu, jeigu įstatymo, sutarties ar prievolės esmė nenumato ko
kita. [2, p.32-35]
Įsipareigojimai ir sąlygos.
Prekių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos pagal tarptautinius
reikalavimus gali būti: esminės, paprastosios, tarpinės.
Esminės, arba pagrindinės, sąlygos sudaro sutarties esmę. Bet kokios
esminės sąlygos nevykdymas leidžia pirkėjui nepriimti prekių.
Paprastosios sąlygos nėra tokios reikšmingos, todėl pirkėjas dėl jų
negali atsisakyti prekių, tačiau gali pareikšti pretenzijas ir gauti
kompensaciją už skirtumą, susidariusį tarp numatytos sutartyje ir faktinės
prekių kokybės ir būklės.
Tarpinės sutarties sąlygos yra tokios, kai, iš vienos pusės, jas galima
priskirti ar prilyginti esminėms (kai yra rimti pažeidimai ar pasekmės) ir,
iš kitos pusės, galima priskirti prie paprastųjų (kai nusižengimo pobūdis
nėra toks žalingas). Todėl šalys dėl šių sąlygų nevykdymo ar netinkamo
vykdymo gali visiškai nutraukti kontraktą, priešingu atveju – tik atlyginti
patirtus nuostolius.
Kontrakto šalių įsipareigojimus galima įvairiai klasifikuoti:
• įsipareigojimas ką nors perduoti (nuosavybėn), padaryti ar
nepadaryti;
• įsipareigojimas pasiekti kokį nors rezultatą;
• įsipareigojimas panaudoti visas jai prieinamas priemones;
• susiję įvairūs įsipareigojimai, sąlygos (laikas, objektų ar
subjektų kiekis, kita). Įsipareigojimai, kurių sąlyga – numanomas
įvykis, nuo kurio priklauso, kaip šalys vykdys savo
pasižadėjimus.
Visas kontrakto sąlygas galima suskirstyti į individualiąsias,
derinamas kiekvienu atveju, ir bendrąsias (tipiškas), kurios yra
standartizuotos ir pateikiamos antroje sutarties dalyje.
Pardavėjo įsipareigojimai susiję su prekės pateikimu pagal paskirtį,
laiką, reikiamą komplektavimą, kokybę, informacinį aprūpinimą ir t.t.
pardavėjo įsipareigojimai vienodai apima tiek pirkimo-pardavimo objektą,
tiek su juo susijusius daiktus: dokumentus, komplektuojamas dalis ir kita.
Labai svarbi pirkimo-pardavimo kontrakto sąlyga yra nustatyti
atsiskaitymo formas. Atsiskaitymo forma gali palengvinti ar apsunkinti
prekės pirkimo ir pardavimo procesą, paveikti faktinę pirkimo kainą ir
turėti lemiamos įtakos tolesnei komercinei veiklai. [2, p.35-40]
Pirkimo-pardavimo sutarties papildomos sąlygos
Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo vieta.
Pirkimo-pardavimo vietos gali būti įvairios: parduotuvė, turgavietė,
mugė, automobilis, vagonas, laivas, sandėlis, pirkėjo namai ir t.t.
Prievolės vykdymo vieta nustatoma sutartyje, įstatyme arba numatoma
pagal sandorį.
Galima prekyba paštu. Šiam tikslui nustatoma speciali kontrakto forma.
Plinta prekyba siūlant prekes telefonu. Čia turi būti numatyta galimybė
grąžinti prekes, jei pirkėjas per nustatytą laikotarpį spėjo pakeisti savo
apsisprendimą.
Prekių birža yra teisiškai įforminta ir nuolat veikianti prekių
didmeninė rinka, turinti nuolatinę vietą, padedanti sudaryti sandorius
pagal iš anksto nustatytas taisykles, standartus ir pavyzdžius bei
oficialiai kotiruojamas kainas. Birža, būdama rinkos mechanizmo dalis, pati
neperka ir neparduoda, bet suvokiama kaip joje vykstantys procesai, rinkos
infrastruktūros dalis, užtikrinanti sandorių sudarymą, apskaitą, draudimą,
operacijų atlikimo kontrolę, saugumą ir patikimumą.
Aukcionas yra specialiai organizuotas viešas pardavimas (varžytynės),
periodiškai veikiantis tam tikroje prekyvietėje, kai iš anksto nurodytu
laiku išparduodamos paskelbtos prekės.
Gali būti aukcionai, skirti antikvariniams, unikaliems, vienetiniams
dirbiniams, gaminiams bei kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, kitoms
vertybėms parduoti. Aukcionai gali vykti keliais etapais, iš pradžių skirti
visiems (vieši), po tam tikros aatrankos gali tapti pusiau uždari ar visai
uždari, skirti tik specialistams ir tam tikros srities pirkėjams. [2, p.41-
44]
Prekių kokybės ir reklamacijos
Parduoto daikto kokybė turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu
sutartyje nėra nurodymų, – paprastai reiškiamus reikalavimus.
Prekių kokybė sutartyse gali būti nurodoma įvairiais būdais:
• teikiamų prekių kokybė turi atitikti valstybinius ir kitus
standartus bei technines sąlygas;
• teikiamų prekių kokybė turi atitikti katalogų ir prospektų, kurie
yra šios sutarties neatskiriama dalis, reikalavimus;
• prekių kokybė turi atitikti pavizdį ar etaloną, saugomą
nurodytoje vietoje;
• prekės turi atitikti aprašymą, pridėtą prie sutarties ar pateiktą
specifikacijoje;
• prekės turi atitikti nustatytą sudėtį, komponentus, grynumą,
švarumą, koncentraciją, drėgnumą, klampumą bei kitus parametrus,
kurie dažniausiai nurodomi ir standartų bei techninių sąlygų
dokumentuose;
• prekių kokybė nustatoma pagal išankstinę apžiūrą;
• prekės turi būti vidutinės kokybės (fair average quality);
• prekės priimamos pagal faktinę esamą būklę – tokią, kokia yra;
• prekių kokybė turi visiškai atitikti reikalavimus (jei nurodomi).
[2, p.45]
Garantijų apribojimai.
Pardavėjo teisės kontraktuose paprastai apribojamos. Šios garantijos
nurodomos vietoj kitų ir veikia kaip apribojantys punktai.
Išimtys ir apribojimai galios, jei bus įforminti sutartimis arba
pirkėjai susipažins su jais pirkdami. Garantijos gali būti apibrėžtos
atskiru sutarties punktu arba priedu, raštu “Ribota garantija”.
Ši garantija suteikiama
vietoj visų kitų garantijų ir draudimų,
pateiktų kieno nors prašymu, ar praktiškai įteisintais kokybės, pritaikymo,
tinkamumo prekybai ir kitais atžvilgiais.
Galima pardavimo be garantijos įforminimo tvarka. [2, p.51-52]
Dokumentai.
Kontraktuose nurodomi reikalingi prekių pirkimo ir pardavimo,
transportavimo, draudimo, kokybės, muitinės, mokesčių mokėjimo dokumentai.
Prekių dokumentams priklauso: sąskaitos, sąskaitos faktūros, sąskaitos
specifikacijos, specifikacijos, prekės sertifikatai, garantiniai
įsipareigojimai, pakavimo lapai, įvairios skalės ir kiti.
Pagrindinis atsiskaitymo su pirkėju ir pardavėju dokumentas yra
sąskaita.
Atskirą dokumentų grupę sudaro draudimo sutartys, draudimo
sertifikatai: liudijimai, pažymėjimai, kortelės.
Tarptautinėse sutartyse privalomi ir kkiti dokumentai: muitinės, įvežimo
ir išvežimo kvotos, licencijos, kilmės bei kiti.[2, p.53-55]
Nenugalimos jėgos (“force majeure”) sąlygos.
Atliekant kontrakte prisiimtus įsipareigojimus, gali susidaryti
nenumatytos ir neįveikiamos nepalankios sąlygos. Į kontraktą gali būti
įtrauktas specialus straipsnis apie neįveikiamas aplinkybes. Sutartyje
neįveikiamiems ar nenumatytiems įvykiams gali būti priskiriama: gaisras,
potvynis, žemės drebėjimas, blokados, eksporto ar importo draudimas,
transporto darbuotojų streikai, karai, muitų įvedimas arba panaikinimas,
kitos nepriklausančios nuo abiejų pasirašiusių kontraktą šalių aplinkybės
ar įvykiai.
Neįveikiamos aplinkybės gali būti dviejų tipų: ilgalaikės ir
trumpalaikės.
Neįveikiamų aplinkybių veikimas priklauso nuo kontrakto trukmės, pprekių
savybių, pardavimo metodo, prekybos papročių.[2, p.62]
Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo
sutarčių
Valstybės – šios Konvencijos dalyvės, nutarė, kad tarptautinės prekybos
plėtojimas lygiateisiškumo ir abipusės naudos pagrindu yra svarbus
elementas skatinant draugiškus santykius tarp valstybių ir vieningų normų,
reguliuojančių tarptautinio prekių ppirkimo – pardavimo sutartis prisidėtų
prie teisinių barjerų tarptautinėje prekyboje pašalinimo ir skatintų
tarptautinės prekybos plėtrą.[8]
Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo
sutarčių nustato vienodas sutarčių sudarymo taisykles ir vienodai
reguliuoja pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas.[6, p.50]
1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių
pirkimo-pardavimo sutarčių įsigaliojo 1996 m. vasario 1 d. [7]
Jungtinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-
pardavimo sutarčių 1 straipsnį, ši konvencija taikoma, jeigu:
1. prekių pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp šalių, kurių verslo
vieta yra skirtingose valstybėse, kai jos yra susitariančiosios
valstybės arba kai, pagal tarptautinės privatinės teisės normas,
taikytina susitariančiosios valstybės teisė;
2. nėra Konvencijos 2-6 straipsnyje numatytų atvejų, kuriems esant
Konvencija netaikoma.[6, p.71]
1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijos 7 straipsnio pirmoji dalis
nustato, kad aiškinant šią konvenciją, turi būti atsižvelgta į jos
tarptautinį pobūdį ir būtinumą skatinti jos taikymo vieningumą ir
sąžiningumo tarptautinėje prekyboje laikymąsi.
Šios konvencijos antroji dalis nustato sutarties sudarymo taisykles,
jos įsigaliojimą, atšaukimą, terminus.
1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijos trečioji dalis dėl
tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių nustato vienodas sutarčių
sudarymo ir vykdymo taisykles, t.y. pardavėjų ir pirkėjų prievoles; rizikos
perėmimą; bendras pirkėjo ir pardavėjo prievolėms taikymo nuostatas.
Nereguliuoja tarptautinės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo
negaliojančia klausimų.
1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijos ketvirtoje dalyje nustatoma,
kad ši konvencija neturi pirmenybės pprieš bet kurią tarptautine sutartį,
kuri jau sudaryta arba gali būti sudaryta ir kurioje yra nuostatos,
susijusios su šios konvencijos reguliuojamais dalykais, su sąlyga, kad
šalys turi savo verslo vietas valstybėse – tokios sutarties dalyvėse. [8]
Išvados
Apibendrinant šį darbą galima padaryti tokias išvadas:
Pirkimo-pardavimo sutartys klasifikuojamos remiantis daugybe
įvairiausių, kartais vienodai įvardijamų, tačiau skirtingu kriterijų.
Pavyzdžiui, pagal pirkimo-pardavimo objektą; jo realumą; pagal prekių
pristatymo laiką; prekių apmokėjimo laiką; sutarties vykdymo vietą;
sutarties dalyvių buvimo vietą ir kt.
Pirkimo-pardavimo sutarčių rūšių yra labai įvairių, t.y. vartojimo
pirkimo-pardavimo sutartys; didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys; viešojo
pirkimo-pardavimo sutartys; energijos pirkimo-pardavimo sutartys;
nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys; įmonės pirkimo-pardavimo
sutartys; daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys; pirkimas-
pardavimas su atpirkimo teise sutartys; prekių (turto) pardavimas aukcione
sutartys; teisių pirkimo-pardavimo sutartys; vertybinių popierių ir
valiutos pirkimo-pardavimo sutartys. Ir jas apibrėžia ir apibudina LR CK.
Pagal teisių ir įsipareigojimų pasiskirstymą sutartys gali būti:
vienašalės, dvišalės.
Sutartys taip pat skirstomos į konsensualines ir realines.
Dauguma sutarčių sudaromos raštu (paprastosios ir notarinės), tačiau
egzistuoja ir žodinio susitarimo sutartys.
Tačiau pirkimo-pardavimo sutarties esminės sąlygos yra, pirkimo-
pardavimo sutarties objektas; sutarties objekto kaina; pirkimo-pardavimo
objekto apmokėjimo ir atsiskaitymo formos; sutarties vykdymo terminai;
įsipareigojimai ir sąlygos.
Sudarinėdami pirkimo-pardavimo sutartys pavieniai asmenys, taip pat ir
įmonės, įstaigos, organizacijos be esminių sutarties sąlygų sudaro ir
papildomų sąlygų tokių kaip, pavyzdžiui pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymo ir vykdymo vieta; prekių kokybės ir reklamacijos ssąlyga; garantijų
apribojimai; nenugalimos jėgos (“force majeure”) sąlygos ir kitų sąlygų
kurias nustato reikalingas jų saugumui ir garantijai užtikrinti.
Pagrindinė tarptautinės sutarčių teisės konvencija yra 1980 m.
Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo
sutarčių. Tarptautinė prekių pirkimo – pardavimo sutarčių konvencija
nustato vienodas sutarčių sudarymo taisykles ir vienodai reguliuoja pirkėjo
ir pardavėjo teises ir pareigas.
Literatūros sąrašas:
1. V. Mikelėnas. Sutarčių teisė. Justitia V.,1996
2. Vytautas Sūdžius. Sutartys: principai ir praktika, 3 leidinys V.,
2001
3. Albrechtas J. Komercinių kontraktų sudarymas ir vykdymas. Ekonomikos
valdymo centras. V., 1996
4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (patvirtintas 2001 10 05
įstatymu Nr. VIII-1864)
5. Bartkienė A. Rinkos kainų politika ir kainodara. V., 1993
6. V. Mikelėnas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Naujas
civilinis kodeksas. 1 tomas, Justitia V., 2001
7. Valstybės žinios. Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinio prekių
pirkimo-pardavimo sutarčių. 1995 12 15 Nr.102 Publikacijos Nr.2283
8. http://www.lda.lt/export/buy.guide.convencion.html
