Paveldėjimo teisė

Turinys

Teisės realizavimas ir jos formos 3

Teisės taikymas 4

Paveldėjimo teisė 7

Paveldėjimas pagal įstatymą 8

Paveldėjimas pagal testamentą 10

Valstybės institucijos 14

Literatūros sąrašas 18

Teisės realizavimas ir jos formos

Teisinio reguliavimo išraiška yra toks visuomeninių santykių dalyvių elgesys, kai įkūnijami teisėje esantys reikalavimai ir galimybės. Teisės įgyvendinimas turi keletą formų, kurių ypatybės priklauso nuo teisinio reguliavimo būdų: įgyvendinamas leidimas, draudimas ar įpareigojimas. Priklausomai nuo to skiriamos trys teisės įgyvendinimo formos: panaudojimas, laikymasis ir vykdymas.

Panaudojimas – įgyvendinimo forma, kai įgyvendinamos leistinos galimybės. Subjektai elgiasi aktyviai, įgyvendina savo teises, pasinaudoja teisės suteiktomis galimybėmis {nuosavybės teise, tteise į gynybą, rinkimų teise ).

Laikymasis – įgyvendinimo forma, kai subjektai derina savo elgesį su teisiniais draudimais. Būdingas pasyvus subjektų elgesys. Jie neatlieka veiksmų, uždraustų teisės normomis, t. y .vykdo jiems paskirtas pareigas.

Vykdymas – subjektai savo veiksmais vykdo teisinius paliepimus. Jie yra aktyvūs ir atlieka veiksmus, nustatytus teisės normose, t. y .atlieka aktyviai elgdamiesi jiems paskirtas pareigas. Vykdymas yra tiksliausia teisės įgyvendinimo forma. Teisės normomis kartu su kitomis teisinėmis priemonėmis užtikrinami rezultatai, įkūnijamos reikiamos elgesio programos, kurios turi bbūti įgyvendinamos ir tapti faktiniais santykiais ir būti įgyvendintos aktyviais subjektų veiksmais.

Teisės panaudojimo ir laikymosi formos turi būti traktuojamos vienovėje, derinant su reguliavimo tipu ir priklausymu nuo jo. Panaudojant teisę, visada yra ir jos laikomasi: esant bendram nedraudžiamam reguliavimui llaikomasi, kad nebūtų pažeidžiamos draudžiamosios normos; esant konkrečiam leidimui, griežtai laikomasi nustatytų subjektinės teisės ribų.

Esant bendram nedraudimui ir kartu leidimui, įgaliotas subjektas veikia aktyviai. Aktyviu elgesiu įgyvendina materialius, politinius, dvasinius interesus. Atitinkamų teisės normų įgaliojamųjų ir draudžiamųjų, taip pat bendrų draudimų ir leidimų realizavimas sukuria bendrus ir absoliučius teisinius santykius ir pagal juos subjektai organizuoja savo elgesį, diktuojamą socialinių poreikių.

Teisės taikymas

Teisinio reguliavimo proceso baigiamoji stadija ( kartais ir atsirandant teisiniams santykiams) yra teisės taikymas. Tai valdinga individuali teisinė veikla sprendžiant teisines bylas, ir dėl tokios veiklos teisės sistemoje atsiranda individualūs paliepimai (potvarkiai). Individualūs potvarkiai (sprendimai) užtikrina teisės normų vykdymą, turi teisinę galią ir gali būti teisėto elgesio kriterijus. Šiais sprendimais ne tik užtikrinama teisė, bet ir išreiškiamas individualus nnorminis visuomeninių santykių reguliavimas priklausomai nuo konkrečių socialinių, politinių sąlygų ir gali praturtinti teisę arba ją iškreipti.

Teisės taikymas, po teisėkūros, daugiausia lemia teisinį teisės poveikio visuomeniniams santykiams reguliavimą.

Teisę taiko kompetentingos valstybės teisėsaugos institucijos ir pareigūnai. Iš aplinkybių, kai būtina taikyti teisę, yra susijusių su teisinių santykių atsiradimu (pvz., atsiradus teisėms ir pareigoms, susijusioms su pensijos skyrimu, kai socialinio aprūpinimo įstaiga įstatymų pagrindu pensininkui nustato pensijos dydį ir įsako ją mokėti). Daugiausia aplinkybių, verčiančių taikyti valstybinę prievartą, yra siekiant uužtikrinti visuomenės gyvenimo teisinį reguliavimą. Valstybinės prievartos taikymas ir pagrindžia kompetentingų institucijų specifinę teisės taikymo veiklą. Tokios valstybinės institucijos privalo tikrinti valstybės prievartos priemonių naudojimo teisėtumą, pagrįstumą ir tikslingumą, o prireikus jas sukonkretinti, nustatyti jų taikymo tvarką, t. y. atlikti individualų teisinį reguliavimą.

Teisės taikymas pirmaujant teismams yra vienintelis valstybinės prievartos teisinio reguliavimo procese naudojimo būdas. Šį būdą naudoja visos teisės įgyvendinimo formos: panaudojimas, laikymasis, vykdymas ir taikymas.

Faktinės aplinkybės, lemiančios teisinį reguliavimą ir prireikus valstybinės prievartos taikymą, yra šios: a) esamos subjektinės teisės įgyvendinimo kliūtis ir teisinių pareigų nevykdymas; b ) teisės pažeidimas, už kurį reikia atsakyti.

Teisinės atsakomybės ir teisės taikymo akto ryšys yra esminis. Teisinę atsakomybę, išreikštą baudžiamosiomis priemonėmis, teismas gali taikyti tik specialaus akto kaltinamojo nuosprendžio, priimto nustatyta forma procesiniame įstatyme pagrindu, laikantis visų demokratinių procesinių garantijų kaip to reikalauja teisėtumas. Tačiau teisingumas nėra mechaninis rašytinių teisinių potvarkių vykdymas, o gyvoji teisė, todėl teismai turi vadovautis pagrindiniais teisės principais ir žmogaus teisėmis. Demokratinėje visuomenėje, kurioje vyrauja teisė, teisinė visuomenė ir valstybė, privačios žmogaus teisės turi išskirtinę teisinę reikšmę, todėl visi teisėsaugos institucijų sprendimai privalo nepažeisti žmogaus teisių.

Teisėsaugos institucijos, taikydamos teisę, užpildo įstatymų leidybos paliktas spragas, kai konkretus gyvenimiškas atvejis nenumatytas konkrečioje teisės normoje. Tokiais atvejais tteismai įgalioti spręsdami bylą taikyti analogiją, išskyrus baudžiamąją ir administracinę teisę. Gali būti įstatymo ir teisės analogija. Įstatymo analogija reiškia, kad byla turi būti sprendžiama įstatymo, reguliuojančio panašius santykius, pagrindu. Teisės analogija – byla sprendžiama vadovaujantis bendrais teisės pradais. Tačiau analogija.gali būti panaudota tik šiais atvejais: .1 ) kai visiškai nėra teisės normos arba yra nepi1na; 2) nagrinėjamų aplinkybių esamos normos ir numatytų aplinkybių panašumas turi iš esmės savo požymiais teisiniu požiūriu sutapti; 3) analogija neleistina, jeigu įstatymas numato teisines pasekmes, susiejamas su konkrečia norma; 4) išimtinės normos ir bendrų įstatymų nuostatų išimtys gali būti taikomos tik kai nagrinėjamos aplinkybės taip pat yra išimtinės; 5) gauta taikant analogiją teisinė nuostata neturi prieštarauti įstatymo nuostatoms; 6 ) taikant analogiją, pirmiausia reikia ieškoti normos tos pačios teisės šakos aktuose ir tik tokiai nesant – kitoje teisės šakoje arba įstatymuose.

Teisės taikymas baigiamas priėmus teisės aktą. Toks aktas yra valstybinis valdingas individualiai apibrėžtas kompetentingo subjekto konkrečioje teisinėje byloje priimtas aktas siekiant nustatyti subjektinių teisių arba teisinių pareigų buvimą arba jų nebuvimą ir mastą (ribas) atitinkamų teisės normų pagrindu jų įgyvendinimo interesais. Teisės taikymo aktai vaidina ypatingą vaidmenį, nes jie būtini teisiniam reguliavimui ir teisinio poveikio visuomeniniams santykiams požiūriu. Jais drauge su norminiais teisės aaktais įgyvendinami atitinkami socialiniai tikslai.

Teisės taikymo aktai skirtini pagal jų prasmę: teisinis bylos išsprendimas, individualūs valstybiniai valdingi potvarkiai ir taikymo aktai. Teismo sprendimas yra baigiamasis teisės taikymo aktas, valdingas potvarkis nurodo teisės taikymo rezultatą, teisės taikymo aktas yra teisinis bylos išsprendimo rezultatas, t. y. aktas dokumentas. Įgyvendinant teisę, ypač privatinę, civilinę, labai svarbi teisinio aktyvumo samprata. Teisinis aktyvumas net gali būti teisės taikymo alternatyva, kai visuomeninių santykių dalyviai turi teisinę galią autonomiškai individualiai reguliuoti ir kartu neturi valdingų institucijų statuso. Daugelio teisės šakų, būtent civilinės, darbo, privatinės, subjektų teisinis aktyvumas, susietas su pasinaudojimu teise, aktyviai įtakoja teisinį reguliavimą (pvz., civilinės sutartys yra ne tik teisiniai faktai, bet ir autonominio teisinio reguliavimo priemonė ). Šiuo atveju turinčių tam tikrą teisinį statusą subjektų veikla, nors ir skiriasi nuo teisės taikymo veiklos, tačiau prie jos labai priartėja.

Teisės taikymas yra susijęs su teisine praktika. Taikant teisę ypatingą vietą turi teisinė praktika. Teisėkūros ir individualios teisinės veiklos atribojimas ir atitinkamai teisinio reguliavimo norminis pagrindas ir teisminė praktika skiria dvi teisės sistemas. Socialinis teisinės praktikos vaidmuo – užtikrinti kuo glaudesnį teisės ryšį su gyvenimu, su praktine veikla ir jos padariniais. Teismų precedentai galioja anglosaksų šalyse ir iš dalies tenkina visuomeninių santykių dalyvius.

Aukščiausiasis Teismas,

apibendrindamas teismų praktiką, priima nutarimus kaip turėtų būti sprendžiamos vienos ar kitos bylos ir tie nutarimai yra rekomendacija vadovautis teismams sprendžiant bylas. Tokie nutarimai tampa teisės šaltiniais.

Paveldėjimo teisė

Mirusio fizinio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams, vadinamas palikimu. Asmuo, po kurio mirties atsiranda paveldėjimas, vadinamas palikėju, o asmenys, tiesiogiai perimantys mirusio piliečio teises ir pareigas, t. y. paveldintys jo turtą, vadinami įpėdiniais.

Mirusio asmens teisių ir pareigų perėmimo tvarką ir tų teisių perėmimo ribas nustato teisės normos. Šių normų vvisuma sudaro paveldėjimo teisė. Taigi paveldėjimo teisė – tai susisteminta visuma teisės normų, reguliuojančių turtinius ir kai kuriuos su jais susijusius asmeninius neturtinius, visuomeninius santykius, atsirandančius dėl mirusio piliečio turto perėjimo kitiems asmenims – įpėdiniams. Paveldėjimo teisė sudaro atskirą civilinės teisės institutą, kurio dalykas yra visuomeniniai paveldėjimo teisės santykiai, arba paveldėjimas.

Taigi paveldėjimo teisė – teisės normų sistema, reguliuojanti paveldėjimo santykius.Paveldėjimas – tai turtinių teisinių ir pareigų perėjimas įstatymo nustatyta tvarka palikėjo įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams.

Palikimas atsiranda palikėjui mirus, tteismui nustačius palikėjo mirties faktą arba paskelbus jį mirusiu. Palikimo atsiradimas – tai teisinių paveldėjimo santykių atsiradimas.

Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o kai palikėjas paskelbiamas mirusiu, paskelbto mirusiu piliečio mirties diena laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo ssprendimas paskelbti ji mirusiu. Kai paskelbiamas mirusiu pilietis, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindo spėti jį žuvus dėl tam tikro nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio piliečio mirties diena spėjamos jo žūties dieną. Teismo sprendimas dėl mirties fakto nustatymo ar paskelbimo mirusiu turi būti registruojamas civilinės metrikacijos skyriuje, o notarui pateikiamas nustatytos formos mirties liudijimas. Piliečio paskelbimas mirusiu šio piliečio civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilyginamas jo mirčiai (CK 2 1. str. 4 d.). Labai svarbi įstatymo nuostata (CK 569 str. 1 d.), kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Tarkim, įvyko automobilio avarija: vietoje žuvo vyras, o žmona po trijų valandų mirė greitosios pagalbos ligoninėje. Visa tai užfiksuota atitinkamuose dokumentuose. Bendrų vaikų ssutuoktiniai neturi. Žmona iš pirmosios santuokos turi suaugusi sūnų, kuris nustatyta tvarka nėra įvaikintas. Iš vyro pusės artimiausi giminės – brolis ir sesuo. Testamentu nė vienas sutuoktinis turto nepaliko. Kas paveldės vyro turtą? Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 573 straipsni, pirmosios eilės įpėdinis yra žmona. Kadangi ji mirė nespėjusi priimti palikimo (CK 589 str. ), teisė priimti jai priklausančią palikimo dali pereina jos vaikui. Kitaip būtų sprendžiamas paveldėjimo klausimas, tarkime, sutuoktiniams skrendant per vandenyną nukritus lėktuvui ir dingus vandenyno gelmėse. ĮĮ ši klausimą atsakymą pateikia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 569 straipsnio antro.ii dalis: jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda. Šiuo atveju vyro turtą paveldėtų trečiosios eilės įstatyminiai įpėdiniai – palikėjo brolis ir sesuo, nes pirmosios ir antrosios eilės įpėdinių nėra.

Paveldima pagal įstatymą ir pagal. testamentą. Pagal įstatymą paveldima tiek, kiek nepakeista testamentu. Pavyzdžiui, testamentu paliktas namas, tačiau kito turto, pavyzdžiui, automobilio, indėlio, klausimas neišspręstas. Testamente taip pat nėra tradicinės formuluotės: ,,ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų“. Tokiu atveju po palikėjo mirties atsiras paveldėjimas pagal. testamentą ir pagal. įstatymą. Jeigu nėra nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių ar nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba testatorius iš visų išėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Valstybei atstovauja mokesčių inspekcijos ir joms šešių mėnesių senaties terminas palikimui priimti netaikomas. Valstybinės mokesčių inspekcijos nuo atlyginimo notarui už paveldėjimo teisės liudijimų išdavimą mokėjimo atleidžiamos.

Paveldėjimo objektas – tai mirusiojo turtas, paveldėjimo būdu pereinantis .jo įpėdiniams. Paveldėjimo teisėje kaip turtas suprantama palikėjo turtinių teisių ir pareigų visuma, t. y. palikimo aktyvas ir pasyvas.

Paveldėjimas pagal įstatymą

Paveldintys pagal įstatymą įpėdiniai gali bbūti tik tie fiziniai asmenys, kurie yra gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat palikėjo vaikai, gimę ne vėliau kaip per dešimt mėnesių po palikėjo mirties. Kai palikimas atsirado iki priimant naujos redakcijos Civilini kodeksą, įpėdiniai nustatomi pagal. įstatymus, galiojusius palikimo atsiradimo dieną, nes įstatymas, kuriame nėra leistas atgalinis galiojimas, atgal negalioja. Posūniai ir podukros nepaveldi mirusių patėvio ar pamotės turto, taip pat patėvis ar pamotė negali paveldėti pagal įstatymą mirus posūniui ar podukrai. Įvaikiai netenka paveldėjimo teisės po savo tėvų ir kitų kraujo giminaičių (senelių, brolių, seserų) mirties. Tačiau kai palikimas atsirado iki įvaikinant, pavyzdžiui, tėvai žuvo automobilio avarijoje ar lėktuvo katastrofoje, galima paveldėti savo tikrųjų tėvų turtą, nes įpėdiniai nustatomi atsižvelgiant į palikimo atsiradimo momentą. Taip pat vienas po kito negali paveldėti suvestiniai, t. y. neturintys bendro tėvo ar bendros motinos, pavyzdžiui, susituokusių dviejų našlių, tu-, rinčių vaikų iš buvusių santuokų, vaikai. Tačiau netikri broliai ir seserys, turintys bendrą tėvą ar bendrą motiną, vienas po kito mirties paveldi. Negali paveldėti pagal įstatymą (pagal testamentą -gali) po savo vaikų mirties tėvai, iš kurių palikimo atsiradimo momentu atimtos tėvystės teisės, taip pat tėvai ir pilnamečiai vaikai, piktybiškai vengę vykdyti pagal įstatymą jiems tenkančią pareigą išlaikyti palikėją, kai ši aplinkybė patvirtinta teismine ttvarka. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą fiziniai asmenys, kurie priešingais teisei veiksmais prieš palikėją, kurį nors iš įpėdinių ar prieš testamente išreikštos paskutinės palikėjo valios įgyvendinimą prisidėjo prie jų pašaukimo paveldėti, kai šios aplinkybės patvirtintos teismine tvarka. Įpėdinių ratą nustato Civilinio kodekso 573 straipsnis: “paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

1) pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai). Prie pirmosios eilės įpėdinių priskiriamas taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties;

2) antrosios eilės – mirusiojo senoliai iš tėvo ir iš motinos pusės, mirusiojo vaikaičiai, taip pat nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Išlaikytiniai nenušalina nuo paveldėjimo trečiosios, ketvirtosios ir penktosios eilės įpėdinių. Jeigu antrosios eilės įpėdiniai yra vien tik išlaikytiniai, jie paveldi kartu bei lygiomis dalimis su šaukiamosios paveldėti trečiosios, ketvirtosios ir penktosios eilės įpėdiniais;

3) trečiosios eilės – mirusiojo broliai ir seserys, provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės iš tėvo ir iš motinos pusės;

4) ketvirtosios eilės – mirusiojo brolio ar sesers vaikai (sūnėnai ar dukterėčios), taip pat mirusiojo tėvo ar motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos) iš tėvo ir iš motinos pusės;

5) penktosios eilės – mirusiojo tėvo ar motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės) iš

tėvo ir iš motinos pusės.

Antrosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmosios eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (572 ir 575 straipsniai).

Trečiosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik, jei nėra antrosios eilės įpėdinių, ketvirtosios eilės – jei nėra trečiosios eilės įpėdinių, penktosios eilės – jei nėra ketvirtosios eilės įpėdinių.

Nauja straipsnio redakcija padarė daug painiavos notarinėje praktikoje. Vaikaičiai ppriskirti prie antrosios eilės įpėdinių, tuo tarpu jie nėra savarankiški įpėdiniai, o tik atstovauja savo mirusiam tėvui ar motinai. Nukėlus juos į antrąją įpėdinių eilę iš esmės buvo paneigta atstovavimo teisė, nes, esant bent vienam pirmosios eilės įpėdiniui, vaikaičiai atstovavimo teise paveldėti negali. Pavyzdžiui, palikėjas turėjo sūnų ir dukterį. Duktė žuvo avarijoje. Liko du mažamečiai vaikai. Po dukters laidotuvių tėvą ištiko infarktas ir jis mirė. Nesant testamento visą turtą paveldi pirmosios eilės įpėdinis sūnus, o dukters vaikai (palikėjo vaikaičiai) negaus nnieko.

Paveldėjimas pagal testamentą

Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba .jo dalį (neišskiriant ir įprasto namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems prie įstatyminių įpėdinių, tiek ir nepriklausantiems prie jų, taip pat valstybei aarba įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Pagal Civilinio kodekso 1.174 straipsnį, valstybės pripažintos bažnyčios ir kitos religinės organizacijos, turinčios juridinio asmens teises (vienuolynai, seminarijos, etc.), taip pat gali būti paveldėjimo teisės pagal testamentą subjektai.

Testatorius gali atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įstatyminių įpėdinių.

Testatoriui nenurodžius kiekvieno testamentinio įpėdinio dalies, turtas dalijamas jiems lygiomis dalimis.

Kai paveldimas turtas testamentu paskirstytas taip, kad visos jo dalys kartu. viršija viso turto apimtį, kiekvieno įpėdinio dalis atitinkamai sumažinama.

Testamento formos klausimas sprendžiamas pagal įstatymus, galiojusius jo sudarymo momentu, o įvykdymo (procesiniai) klausimai – pagal įstatymus, galiojusius palikėjo mirties momentu. Romėnai yra sakę, kad dievai lemia ateiti, bet praeities pakeisti negali. Taigi įstatymai atgal neveikia, išskyrus retus atvejus, būdingus totalitariniams režimams. Testamentas yra nnustatytos formos palikėjo patvarkymas dėl turto paveldėjimo savo mirties atveju.

Vienas iš svarbiausių testamento rekvizitų yra testatoriaus parašas. Idealus atvejis, kai testatorius pasirašo įprastu parašu ir dar ji iššifruoja, parašydamas pilnai savo pavardę, vardą ir tėvo vardą. Kilus ginčui dėl parašo autentiškumo ir paskyrus teismui .rašysenos ekspertizę ekspertams bus lengviau pateikti išvadą. Savarankiškai pasirašyti testamentą testatorius turi notaro ar pareigūno, tvirtinančio testamentą, akivaizdoje. Tačiau kai testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos arba kitų priežasčių pats negali pasirašyti testamento, tai padaro kitas ppilietis notaro ar pareigūno, tvirtinančio testamentą, akivaizdoje, dalyvaujant dviem liudytojams, kurie irgi pasirašo testamentą. Už testatorių negali pasirašyti testamento ir negali būti liudytojai asmenys, kuriems testamentu pa- liekamas turtas. taip pat jų giminaičiai. Testamentas turi būti sudarytas raštu, nurodant sudarymo vietą ir laiką, paties testatoriaus pasirašytas ir jo akivaizdoje notariškai patvirtintas. Vien dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo liko neįvykdytas Lietuvių Literatūros klasiko V. Mykolaičio-Putino testamentas, nors jo autentiškumas visiškai nekėlė abejonių. Notaras tvirtina piliečių testamentus, sudarytus pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus. ,,Notariškai patvirtintiems testamentams prilyginami:

l ) fizinių asmenų, besigydančių ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo- profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvenančių senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčių gydytojų taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų;

2) fizinių asmenų, esančių plaukiojimo metu jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, p.plaukiojančiuose su Lietuvos Respublikos vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų;

3) fizinių asmenų, esančių žvalgomosiose, arktinėse ir kitose i jas panašiose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų;

4 ) Karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose ir kitose karinėse gydymo įstaigose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų iir budinčiųjų gydytojų;

5) karių testamentai, o karinių dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų ir tarnautojų, jų šeimų narių ir karių šeimų narių testamentai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų);

6) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų.“

Pasitaiko, kad testamento turinys, dar testatoriui gyvam esant, yra žinomas ir paveldėjimu suinteresuotiems asmenims ir šie, būdami juo nepatenkinti, nori pareikšti civilinį ieškinį testatoriui dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Kyla klausimas: ar gali teismas pagal suinteresuotų asmenų ieškinį pripažinti testamentą negaliojančiu, jeigu testatorius dar yra gyvas? Tam vertėtų prisiminti tris svarbiausius dalykus, o būtent kad:

a) testamentas ;- tai įstatymo nustatytos formos palikėjo patvarkymas dėl turto paveldėjimo savo mirties atveju;

b) testamentas yra asmeninio pobūdžio vienašalis sandoris, kuriame išreikšta testatoriaus valia;

c ) paveldėjimas pagal testamentą atsiranda ne nuo testamento sudalymo momento, o nuo testatoriaus mirties dienos.

Pagal Civilinio kodekso 584 straipsnio pirmąją dalį, testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą.

Šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad testatorius taip pat gali panaikinti testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugojimo vietos notarų biurui arba savivaldybei.

Kol testatorius ggyvas, nei įpėdiniams, nei kitiems suinteresuotiems asmenims – tiek fiziniams, tiek juridiniams, įstatymo nėra suteikta teisė spręsti dėl testamento teisėtumo, t. y. jo atitikimo įstatymui, ir pakeisti testatoriaus valią. Be to, testamentas, testatoriui gyvam esant, nesukelia kitiems asmenims jokių teisinių padarinių.

Taigi teismas šiuo atveju gali priimti tik vieninteli sprendimą – ieškinį atmesti.

Tad apibendrinant pasakytina, kad testatorius testamentu turi teisę:

1) paskirti įpėdini ir nurodyti, kokį turtą jam palieka;

2) atimti paveldėjimo teisę iš vieno ar visų įpėdinių;

3) paskirti antrinį įpėdinį (substitucija);

4) įpareigoti įpėdini atlikti tam tikrus veiksmus (legatas, testamentinis įpareigojimas, uzufruktas);

5) paskirti testamento vykdytoją ar vykdytojus;

6) nurodyti turto palikimo ar paveldėjimo teisės atėmimo motyvus ir pareikšti moralinę reikšmę turinčius pageidavimus dėl laidojimo tvarkos, kapo tvarkymo, paminklo užrašo ir t. t.

Valstybės institucijos

Valstybės institucijos apima visą vyriausybės mechanizmą visas jo dalis: vykdomąją, įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisminę bei teisę, procedūras ir normas, kuriomis tos dalys vadovaujasi. Daugumoje šalių šis mechanizmas atstovauja labai žymiai nacionalinės substancijos daliai, kuri, palyginti su likusia

valstybės dalimi, nuo šio šimtmečio pradžios vis augo.

Teisės vertingumas tas, kad ji išreiškia tiesos idėjas, yra materialių gėrybių paskirstymo kriterijus, įtvirtina piliečių lygybę prieš įstatymus. Teisė yra normomis įtvirtintas ir įgyvendintas teisingumas. Teisingumas visada siejamas su teise, nes teisė gina suderintą

interesą ir tuo patvirtina teisingą sprendimą. Teisė, įtvirtindama laisvės ir teisingumo idėjas, įgyja didžiulę prasmę ir vertę žmogui ir visuomenei.

Teisė grindžiama humaniškais pradais. Humaniškas jos pobūdis pasireiškia ne vien tuo, kad žmonėms atveria kelią į gėrybes, bet ir yra veiksminga socialinės apsaugos priemonė.

Teisė stiprus pažangos veiksnys, visuomenės atsinaujinimo šaltinis. Ji padeda spręsti ekologines problemas šalies viduje ir tarptautiniu mastu, suderinti interesus, pašalinti įtampą visuomenėje ir pasiekti socialinę taiką.

Valstybė įkūnija stipriausią socialinį veiksnį visuomenėje organizuotą politinę valdžią, turinčią ttiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę; pozityvinė reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus. Valstybinę valdžią įgyvendina valstybinis aparatas, valdingų įstaigų sistema. Ši sistema patiria visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių ir savo pačios įstatymų įtaką. Valstybinė valdžią turinti būdingų ypatybių ir dėsningumų, veikia naudodama jėgą, prievartą ir todėl potencialiai turi destruktyvią ir negatyvią socialinę psichologinę išraišką. Valstybinei valdžiai būdinga absoliutizmo ir visko, kas ddar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo tendencija.

Kalbant apie teisės ir valstybės sąveiką, reikia skirti du dalykus: a ) teisės, kaip institucinio darinio, tiesioginę priklausomybę nuo valstybės; b ) netiesioginę teisės priklausomybę ir jos ryšius su valstybe.

Plėtojantis socialinei pažangai, sstiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, išvystytos valstybės politinė valdžia apribojama, ji tampa demokratinė, o su ja tiesiogiai progresuoja ir teisė.

Tačiau nereikia suprasti valstybės vaidmens teisei suprastintai, kad teisė tik valstybės įrankis. Čia svarbiausias dalykas yra tas, kad valstybė atitinkamoms normoms, principams, teiginiams suteikia ypatingą kokybę (galią) ir po to jie pradeda veikti savarankiškai ir jų veikla gali būti atgręžta ir prieš valstybę. Toji ypatinga kokybė pasiekiama suteikiant bendrą privalomąjį valstybinės reikšmės norminį pobūdį atitinkamiems rašytiniams aktams (įstatymams, kitiems norminiams dokumentams, teismų sprendimams). Institucinis teisės pobūdis, būdingas rašytinei teisei, yra tiesioginis teisės priklausomumo nuo valstybės padarinys. Valstybė suteikia atitinkamoms normoms, principams, nuostatams teisinę kokybę ir įtraukia į teisinių leidimų ir draudimų sferą.Atsiranda savarankiško aktyvaus leistino elgesio erdvė ir draudimais nubrėžiamos lleidimo ribos. Valstybinė valdžia įtraukiama į teisinę sferą į teisę įtraukiami tiesioginiai valstybės paliepimai vieniems ar kitiems asmenims atlikti tam tikrus veiksmus.

Valstybės formuojamasis ir garantuojamasis vaidmuo teisei tuo nesibaigia. Jis daug priklauso nuo politinio režimo valstybėje. Politinis režimas daro įtaką buičiai, teisės funkcionavimui ir raidai ne tik per pačią valstybę, bet ir tiesiogiai. Autoritarinio režimo sąlygomis teisė turi siauras ribotas funkcijas. Plačiausiai yra įgyvendinama dinaminė funkcija, turinti daugiausia paliepimų, tiesiogiai valstybės išleidžiamų, ir todėl teisė tampa valdžios instrumentu, turi statistinį iir net totalitarinį pobūdį. Nors teisinių paliepimų poveikis žmonių elgsenai gali būti gana didelis, tačiau iš tikrųjų veikia ne teisė, o įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė, kuriai nereikia tobulos teisės sistemos,.kuriai esant vyrautų privatinė teisė ir žmogaus laisvė bei nepriklausomas teisingumas.

Demokratiniam režimui yra būtina tikroji teisė, nes egzistuoja privatinė nuosavybė, dominuoja prekiniai piniginiai santykiai. Visa tai negali gyvuoti ; be išvystytos teisės sistemos, be teisinių leidimų ir draudimų, vyraujant leidimams privatinei teisei ir iniciatyvai.

Demokratija gali virsti savivaliavimu ir režimu, kur viskas leidžiama, todėl turi būti adekvačios teisės formos, užtikrinančios apribojimus, valstybinės valdžios sutvarkymą, būtiną savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios pasireiškimą ir kartu užkirstų kelią griaunantiems procesams, minios savivalei, prievartai ir pan.

Demokratinis režimas iškelia i pirmą vietą politini žmogaus gyvenimą, jo teises. Demokratinės visuomenės teisės sistemoje pirmiausia įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės ir galimybė jomis naudotis. Demokratijos plėtra tiesiogiai susijusi su teisės vystymu ir tobulinimu. Valstybėje subrandintas demokratinis režimas keičia savo vaidmenį teisės atžvilgiu. Valstybė vis mažiau išleidžia tiesioginių paliepimų, užkraunančių piliečiams ir jų bendrijoms įvairias pozityvias pareigas, leidžia patiems tvarkyti savo reikalus ir patenkinti savo interesus.

Teisės raida, atitinkanti jos progresyvius, demokratinius, humaniškus principus, prasideda konstitucinės, administracinės, procesinės teisės srityse, kai valstybinės įstaigos apribojamos, sutvarkomos leidimų pagalba ir iišsamiai įvardijami valdingi įgaliojimai piliečiams. Tokia valstybinių įstaigų veiklos tvarka yra funkcionaliai susijusi su teisine asmenybės padėtimi, su piliečių asmens laisve.

Pozityvus teisės santykių su valstybe potencialas pasireiškia teisinėje valstybėje. Tačiau teisinės valstybės nereikia suprasti tik kaip valstybinių įstaigų ir pareigūnų paprastą įstatymų laikymąsi, o kaip teisės valdymą, kai valstybė tampa teisiniu reiškiniu. Valstybinė valdžia tampa civilizuota, ji įtraukiama į demokratinės valstybės išvystytų institucijų sistemą ir neigiami valdžios veiksmai negalimi, o pozityvus valstybės, kaip valdymo formos, jos visuomenės gyvenimo santykių sutvarkymo ir išvystymo vaidmens potencialas visiškai panaudojamas.

Teisinės valstybės teisinis bruožas yra tas, kad ji ne tiek savo piliečiams taiko principą ,,leidžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai uždrausta“, kiek reglamentuoja valstybinių institucijų veiklą, nustato pareigūnams,ką jie gali atlikti tiksliai įstatymų nustatyta tvarka pagal principą ,,draudžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai nustatyta“. Teisės principai, žmogaus ir piliečio teisės lemia valstybės funkcionavimą ir raidą.

Teisinėje valstybėje neturi būti jėgos sąvokos, o prievartos sąvoka turi būti interpretuojama kaip teisinė prievarta, kuri įgyvendinama įstatymų nustatytomis formomis ir procedūromis. Kartu su teisinės valstybės raida vystosi ir tobulėja teisė. Visuomenėje įsivyrauja teisės viršenybė, teisėtumas ir teisingumas.

Teisinį valdymą greta teismų nepriklausomumo, teisinės kultūros, privatinės teisės išvystymo rodo prigimtinių žmogaus teisių, kurios įgauna tiesioginę teisinę reikšmę, pakilimas. Žmogaus tteisės daro įtaką visuomenės gyvenimui, teisėkuros, įstatymų taikymo ir pan. atvejais. Teisinėje valstybėje, kur vadovaujamasi principu valdo teisė, teisėtumas, teisės besąlygiška viršenybė prioritetinę reikšmę įgauna tarptautiniuose dokumentuose, kur įtvirtintos žmogaus teisės ir jos garantuojamos atitinkamų tarptautinių teismo institucijų.

Literatūros sąrašas

Stasys Vansevičius “Teisės teorija”, Vilniaus universiteto leidykla, 1998 m.

V. Gaivenis, A. Valiulis “Turto paveldėjimas”, Vilnius, “Justitia” 1998 m.

B. Buzan “Žmonės, valstybės ir baimė”, Vilnius, “Eugrimas” 1997 m.

H. L. A. Hart “Teisės samprata”, Vilnius, “Pradai” 1997 m.