Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis

Kauno kolegija

Ekonomikos ir teisės fakultetas

Teisės katedra

Teisės teorijos savarankiškas darbas

Darba atliko:

Darbą tikrino:

2004 Kaunas

Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių-

socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės

nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės. Teisės normos

gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti

visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada, kai jos realizuojamos.

Tačiau valdant valstybę nereikia atsiriboti nuo teisės mokslo ir atsiduoti

vien tik įstatyminei valdžiai. Siekiant kad teisė vystytųsi, reikia teisę

remti kitais mokslais ir ją tobulinti, nes kitaip demokratija nebus galima.

Etatizmas – teisės mokslo saviizoliacijos ir stagnacijos priežastis. Jis

ne tik nuskurdina teisės mokslą, bet ir trukdo jam vystytis. Etatizmas

atskiria teisės mokslą nuo kitu socialinių mokslų, tokių kaip etika,

filosofija, socialogija, padaro jį nepajėgių naudotis kitų mokslų

paslaugomis. Tokiu atveju teise tampa savarankiška ir neatsižvelgia į

žmones, kuriu gyvenima ir tarpusavio santykius ji reagulioja. Taip

valstybės vaidmuo polininiame gyvenime suabsoliutinamas, pradeda kilti toki

polininiai režimai kaip autoritarizmas, totalitarizmas, dikratura. Šį

reiškinį puikiai apibūdina Hegelio žžodžiai: „Valstyvė – tikslas savyje“.

Tai reiškia, kad įstatymų šaltinis yra visiškai apribojamas įstatymų

leidėjo valia. Įstatymų leidėjam užtenka žinoti savo norą ir kaip jį

įgyvendinti. Dažnai tai atliekama savavališkai. Savivalės legalizavimas

teisėkūroje sumažina bet kokio moklo, bet kokios folosofijos poreikį.

Kurian įstatymus visiškai neatsižvelgiama įį visuomenę, nesiriamema teisės

istorija, tarptautine teise. Tokioje teisinėje sistemoje teisejai

paverčiami ne mastytojais apie teisę o valstybinės valdžios vykdymo

įrankiais.Jie praranda teisę savarankiškai mąstyti vykdant teisingumą. Tai

už juos padaro įstatymų leidėjai. Taip etatistine jurisprudencija pasidaro

pati sau pakankama. Kadangi ji nesiriamia jokiais mokslais – ji negali

vystytis, nes remiasi pati savimi, o jeigu atsirastų sąveika su mokslu, tai

atsirastų resursas jai tobulėti. Tokia teisė ne tik nedalyvauja kuriant

teisinės sistemos viziją, bet ir ją ima iš „viska žinančios“ valdininkų

samonės, bei trukdo jai vystytis. Dėl ettizmo krypties šio metu ir neturime

teises socialogijos. Nėra mokslo galinčio tiesiogiai tyrinėti teisės ir

visiumenės santykius. Jurizprudencija šioje sistemoje lieka einamosios

politikos užnugaryje. Šiandien Lietuvos teisės mokslas isgyvenadidelę

metodologinę krizę ir bene ilgiausiai ją įveikinėja, nes trukdo etatizmo ir

jurisprudencijos sąveika. Jurisprudencija jėgų nuolat įgyja is etatistines

teisės sampratos, kurios nesunaikinus neymanomas teises mokslo prisikėlimas

demokratinei raidai. Taip pat dėl šios priežasties Lietuvos teisė sunkiai

liejasi į vakarų europos teisių sistemą. Lietuviška jurisprudencija yra

nepajėgi adekvačiai suvokti vakarų europos teisinį patyrimą. Etatizmas nėra

suderinamas su demokratija, todėl šių dwiejų veiksniu egzistavimas vienoje

valstybėje neįmanomas. Demokratiškoje valstybėje jurisprudencija yra

visiškai atsikračius etatizmo, o jei valstybėje etatizmas egzistuoja, tai

demokratijai kenkia pavojus arba jos išvis nėra. Lietuva – valstybė

žengianti dideliais žinksniais švarios demokratijos link. 1926 metų

perversme patys lietuviai ragino etatizma yvestamo autoritariny valdymą ir

sustiprinę prezidento valdžą. IIlgą laika Lietuvai buvus Sovietų sąjungos

sudėtyje mūsų jurisprudencijoje įsitvirtino etatizmas, dabar jos politika

orientuota į vakarus ir stengiamasi atsikratyti šios teises mokslo spragos.

Dabartinėje lietuvos konstitucijoje vis dar yra etatizmo požymių: PVZ 109

straipsnis reikalaujantis kad teismai vadovautūsi įstatymu. Tai reiškia,

kad teisejui nepaliekama teisė remtis teisine morale, o Vokietijos

federacines respublikos konstitucijoje skelbiama, kad teismai turi

vadovautis įstatymu ir teise. Žvelgiant į istorinę teisėkūros pusę,

demokratija buvo puoselėjama jau labai seniai. Dar 16 amžiuje antrąjame

Lietuvos statute teisėjams buvo leista nebūtinai visiškai remtis norminiu

tekstu, o trečiajame statute, teisminėje sistemoje jau buvo leista remtis

papročiais ir sąžine.

Didis graikų mąstytojas Platonas teisę apibrėžė kaip „subalansuota

protą“, o Aristotelis teisę laikė: „teisingumu ir gėriu“. Jie tobulą teisę

įdivaizdavo demokratinėje valsybėje nors gyveno ne itin demokratiskomis

sąlygomis. Jau senovės graikijoje egzistavo naudojimasis valdžia, aukštomis

pareigomis ir savavališkas teisingumo vykdymas. Bet atsirasdavo mąstytojų

kurie savo mintimis bandė atsiriboti nuo šiu veiksniu ir kurti tobulą

demokratija. Todėl ir dabar kiekvienas individas turi reikalauti ne

įstatymo viršenybės, o teisės viršenybės taip padėdami vystytis

demokratijai, ir tuo pačiu teisei.