Lietuvos konstitucingumo raida
“ Pradžioje būna Konstitucijos žodis, bet jis pasikeičia, kai tik
prisiliečia prie tikrovės. Konstitucijos keičiamos ne tik formaliomis
pataisomis, jos taip pat keičiasi- ir net labiau- vykstant nepastebimai /./
politinės praktikos ir papročių normų metamorfozei.”
K. Loewenstein. Verfassungslehre. 3. Aufl., Tubingen, 1975. P. 152, 153.
1. Įžanga
Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei
kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje,
po to- valdovų aktuose, o 16 a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos
buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuose Lietuvos
konstitucingumo tradicijų uužuomazga.
2. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos įpatumai
Lietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apie
Lietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminius
teisės aktus.
Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai susiję
tarpusavyje: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų
normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežti
hierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija- svarbiausias Lietuvos
Konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas.
3. Žmogaus teisių istorinė raida
Žmogaus teisių ištakos siekia seniausius laikus- senovės Graikų ir Romėnų
humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso metu jjos buvo
praturtintos nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas
nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių ir idėjų ištakomis. Vėliau Džonas
Lokas formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos
integralų elementą. Ši nuomonė turėjo daug pasekėjų mokslininkų.
Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žžmogaus ir
piliečių teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės,
prigimtinės žmogaus teisės- laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt.
Kai kuriuose dar ankstesniuose teisės aktuose jau buvo skirtas dėmesys
žmogaus teisėms. Tai: 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas cirpus act, 1689
m. Teisių bilis, Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV
Konstitucijos pirmosios 10 pataisų ( Teisių bilis) ir kt. Tačiau 1789 m.
Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu
svarbiausių žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus
žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo
daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.
Lietuva. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus
teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Jau
Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje nurodoma, kad statutas skiriamas
visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Pačiame Statute galima rasti
ir tokių nuostatų, kurios įtvirtina tokius principus: bbausmę skiria tik
teismas, rengiantis teismo procesą, procese turi dalyvauti abi bylos šalys;
nekaltumo prezumpcija: tik teismas nustato kaltę, kiekvienas atsako už savo
veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės. Statute ginamos moterų turtinės
teisės, garbė. Tuo šis Statutas išsiskiria iš kitų kaimyninių šalių
įstatymų. Vėliau, 1795 m. prigimtinės žmogaus teisių vertybės buvo
puoselėjamos VU, kur dėstyta prigimtinė teisė. Po okupacijos, tarpukario
laikotarpiu, Lietuva vėl pradėjo kurti teisę. 1922 m. Konstitucijos žmogaus
teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Tam didelę
įtaką darė M. Riomerio darbai.
1922 m. LR Konstitucija rrėmėsi tuo metu populiarios liberalios
filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922 m.
Konstitucijoje buvo specialus skirsnis „ Lietuvos piliečiai ir jų
teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir
siejasi su 1789 m. Prancūzijos deklaracija.
4. Lietuvos konstitucingumo raida
Pirmajame Lietuvos Statute ( 1529 m.) konstitucinio turinio teisės normos
dėstomos daugiausia 1- ajame šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotos
tokios nuostatos kaip:
a) Lietuvos suverenumo
b) Teritorijos neliečiamumo
c) Įsipareigojimai kunigaikščiui: apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę,
garbę, teritorinį integralumą, nemažinti valstybės žemių
Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.) konstitucinei teisei skiriami taip
pat pirmieji Statuto skirsniai. Vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinis
nepriklausomumas ir savarankiškumas. Apibrėžtos valstybės sienos. Seimo
kompetencija išplėsta, jis gali svarstyti visus svarbesnius reikalus,
įstatymai gali būti priimami tik Seime.
Trečiasis Statutas ( 1588 m.) išleistas po Liublino unijos- jungtinė
Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Tai federacinė valstybė, kurios monarchą
renka Seimas. Jam nominaliai priklausė visa žemė. Lietuvos reikšmė
sumažėja. Ponų taryba panaikinta, jos nariai tapo senatoriais.
1-asis Konstitucinis dokumentas-1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija.
Pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Konstitucija buvo
svarstoma 4-rius metus Ją svarstęs seimas priima valdymo įstatymą, kurį
patvirtina Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija.
Ji susideda iš preambulės ir 11-kos straipsnių. Padarytos reformos:
1. Patvirtintos senosios bajorų teisės ir privilegijos. Patvirtinta
miestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvaudavo Atstovų rrūmų
darbe ir čia galėjo kelti bei pasisakyti tik miestų klausimais, tačiau
neturėjo teisės balsuoti.
2. Stengtasi centralizuoti valstybę: valdymo forma iš respublikos su
renkamu valdovu, buvo pakeista į konstitucinę monarchiją ( šis dokumentas
buvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybės
valdymo formą)
3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama laikantis valdžių
padalijimo principo
4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą,
konstitucija pavedė Antrajam rūmų seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir
Senato. Atstovų rūmus sudarė deputatai, renkami pavietų seimeliuose
dvejiems metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Senatas turėjo
veto teisę, nesunkiai įveikiamą atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo
įstatymų iniciatyvos teisės.. Senatoriai buvo aukšti valstybės pareigūnai
valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.
5.Karalius nustojo būti parlamento dalis, neteko teisės sankcionuoti
įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjo
karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, nors
paties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybos
narių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politinius
sprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas.
6.Karaliaus postas tapo nebe renkamas, bet paveldimas
7. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas.
Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo
užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų
nuostatas.
Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę
Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė,
konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia
valstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijoje
neaptariamas unijos faktas, čia net nėra Lietuvos pavadinimo. Iki šiol
išsaugojusi savo atskirą valstybės aparatą, kariuomenę, iždą, dabar Lietuva
turėjo virsti Lenkijos provincija. Lietuvos padėtį švelnino tik tą
aplinkybė, kad 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardu
paskelbė dokumentą, pavadintą “Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas”,
kuriame buvo ne tik “abi tautos”, bet ir LDK.
1791 m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvo
įgyvendinta, o svarbi tik tuo, kad joje naujų laikų idėjas sugebėta iškelti
ir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tą padarė kitos Vidurio
ir Rytų Europos tautos.
Mūsų šalies konstitucingumo pradžia laikomas konstitucinės svarbos aktas –
Lietuvos tarybos nutarimas, kuriuo 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta
Lietuvos nepriklausomybė.
|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO |
|Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu |
|nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes |
|su pareiškimu: |
|Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi|
|pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus |
|konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia |
|atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą |
|Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo |
|visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. |
|Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir |
|jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek|
|galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu
visų|
|jos gyventojų išrinktas. |
Susiklosčius palankiai politinei situacijai, tų pačių metų lapkričio 2 d.
Lietuvos valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios
Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. padarius
papildymus, buvo įtvirtinti svarbiausi vykdomosios valdžios organai –
Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas.
Tolesniam Lietuvos konstitucinės raidos etapui didelę įtaką turėjo
Steigiamojo Seimo sušaukimas, kuris 1920 m. birželio 10 d. priėmė Laikinąją
Lietuvos Valstybės Konstituciją, įtvirtinusią parlamentinės respublikos
modelį, nustačiusią valstybės organų sistemą, paskelbusią svarbias piliečių
asmenines bei politines teises ir laisves.
1922 m. rugpjūčio 2 d. LLietuvos Valstybės Konstitucija – pirmasis
mūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris savo pagrindiniais bruožais
atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Piliečiu teisinė
padėtis-pirmiausiai pabrėžiamas jų lygiateisiškumas, nepaisant lyties,
kilmės, tautybės ir tikėjimo. Rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.
Garantuojama sąjungų laisvė, draugijų laisvės turinys glaudžiai susijęs su
susirinkimu laisve. Tiesioginį poveikį demokratinėms teisėms ir laisvėms
turėjo nepaprastoji padėtis.-kilus karui, sukilimui, neramumams. Tada
sustabdomos piliečių konstitucinės laisvės. Ji buvo apskelbta 1920 liepą.
Buvo ir kita nepaprastosios padėties rūšis-sustiprinta apsauga. Galima buvo
stabdyti visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platinti
spaudos leidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą ir ppan. Buvo
pritaikyta 1938 m. Kauno apskrity, 1939 m. visoje Lietuvos teritorijoje.
Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą, nurodė, kad piliečių turtą
galima nusavinti tik įstatymu, bet nutylėjo visuotinai pripažintą
išankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą. Numatyta teisė tautinėms
mažumoms savarankiškai tvarkyti savo kultūros reikalus ir įstatymo ttvarka
sudaryti savo atstovaujamuosius organus.
Valdžios organai. Ministru kabinetas, skirtingai nuo prezidento,
konstitucijoj buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės
organas. Konstitucija skelbė, kad ministru kabinetas “vykdo respublikos
konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus reikalus ir užsienio
politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką”.
Kandidatu į seimo atstovu sąrašus galėjo siūlyti partijos ir kitokios
žmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pasirašytu 50 tos
apygardos rinkėju. Seimo atstovo elgesys seime priklausė nuo partijos
įtraukusios jį į savo kandidatu sąrašus. Valdančioji seimo partija savo
rankose laikė ir vykdomąją valdžią.
1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija sustiprino
Respublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas, kaip anksčiau, o
ypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos Prezidentas
įgyja teisę paleisti Seimą, varžytį politinių partijų veiklą. Dėl šios ir
kitų nuostatų formavosi prezidentinės respublikos modelis. Ši Konstitucija
pasuko Lietuvą nnuo demokratijos į autoritarinį režimą. Tam, be abejo,
įtakos turėjo 1926 m. gruodžio mėnesį įvykdytas valstybės perversmas.
1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija, kaip ir jos pirmtakė, toliau
įtvirtino Respublikos Prezidento įgaliojimus: teisę paleisti Seimą, skirti
ir atleisti Ministrą Pirmininką, priimti įstatymus ne Seimo sesijos metu,
t.y. leido pažeisti valdžių atskyrimo principą, kaip vieną iš teisinės
valstybės fundamentų. Konstitucija nenumatė jokios galimybės pašalinti
Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Jis neatsakė už savo
įgaliojimus, o už kitus veiksmus jis neprivalėjo atsakyti tol, kol vadovavo
valstybei.
Taigi ir 1928 m., iir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos turėjo
autoritarinių bruožų. Seimas, kaip Tautos atstovybė, eliminuotas iš
politinio proceso, nepakankamai remiasi piliečių nuomone ir pritarimu.
Lietuva tapo valstybe su vienpartine (tautininkų) sistema.
Okupacinių režimų Lietuvoje metu konstitucingumo raida buvo
nutrūkusi. Okupavus Lietuvą, ji buvo pripažinta sąjungine respublika, o jos
valstybingumas panaikintas. SSSR 1936-ųjų metų konstitucijos pagrindu 1940
m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta LSSR konstitucija. Tuo aktu buvo
panaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir teisinės
institucijos ir prievarta įvesta sovietinė valdymo ir politinė sistema su
VKP vadovaujančiu vaidmeniu.
Po antro pasaulinio karo pasikeitus SSSR vidaus ir tarptautinei
padėčiai, 1977 m. buvo priimta nauja SSSR konstitucija, nuo kurios
praktiškai niekuo nesiskyrė 1978 m. balandžio 20 d. priimta LSSR
konstitucija. Abi SSSR konstitucijos, mechaniškai perdirbtos į sąjunginių
respublikų konstitucijas, buvos svetimos valstybės primesti aktai.
Silpstant sovietiniam režimui, vadinamosios „perestroikos“
laikotarpiu Lietuvoje 1988 m. prasidėjo tautinio atgimimo ir
demokratizavimo procesai. Dėl to Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba ėmėsi
konstitucijos reformos – 1988 ir 1989 metais Lietuvoje pakeista politinė ir
ekonominė sistema, legalizuota privati nuosavybė, įvesta LSSR pilietybė,
pakeistos konstitucijos nuostatos apie sąžinės laisvę, deputatų statusą,
teismų sistemos ir kitos. Vaisa tai sudarė palankias sąlygas atkurti
nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką.
1990 m. vasario mėnesį pirmą kartą įvyko demokratiški laisvi
daugiapartiniai rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdis.
Naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba pirmojoje savo sesijoje 1990 m. kovo
11 dd. paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklauomos Valstybės atstatymo ir,
pripažindama tarpukario Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės santvarkos
tęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos
galiojimo atstaymo. Toks prieškarinės Konstitucijos galiojimas buvo
trumpalaikis. Kadangi senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats
savaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių įstatymų,
tą pačią kovo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Pagrindinis
Įstatymas, sustabdęs 1938 m. Konstitucijos galiojimą.
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublika yra
suvereni demokratinė valstybė, išreiškianti Lietuvos tautos bendrą valią
bei interesus, ir įtvirtino labai svarbią nuostatą, kad visi įstatymai ir
kiti teisės aktai leidžiami tik remiantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu
ir prieštaraujantys jam. Tačiau ir toliau lieka galioti iki šiol veikę
Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam
Pagrindiniam Įstatymui. Tam, kad šis įstatymas nors iš dalies atitiktų
sparčiai besikeičiančius Lietuvos visuomenės politinius, ekonominius,
socialinius santykius, jis dažnai buvo keičiamas ir papildomas. Nekilo
abejonių, kad Laikinasis Pagrindinis Įstatymas negali būti Lietuvos
teisinės sistemos pagrindas. Todėl jau nuo 1990 metų rudens buvo pradėta
rengti nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, atsižvelgiant į pažangias
tarpukario Lietuvos konstitucines tradicijas, demokratinių valstybių
konstitucinę patirtį ir užsienio ekspertų rekomendacijas.
Pasiekus pagrindinių politinių jėgų susitarimą dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenų, vieną iš keleto parengtų
projektų 1992 m. spalio 13d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas
aprobavo ir jo 1 straipsnio nuostatą – „Lietuvos valstybė yyra nepriklausoma
demokratinė respublika“ – pateikė tautos referendumui priimti.
1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė
Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė
konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. visų šalies
rinkėjų.
Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu
priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.”
Šis liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę
reikšmę, nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė,
keturiolika straipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir
įstatymai. 13 Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5
balsų dauguma (iki 1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus
straipsnius du kartus su trijų mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma
ar net referendumas. Viena aišku, kad Lietuvai integruojantis į Europos
politines ir ekonomines struktūras, kai kuriuos straipsnius teks keisti.
Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtas valdžios struktūrų formavimo
procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtas Konstitucinis Teismas, veikė
Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės vadas, Vyriausybės
atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolierių institucija.
|LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ |
| |
|LIETUVIŲ TAUTA |
|prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, |
|jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir |
|Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, |
|šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir |
|nepriklausomybę, |
|išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir
|
|papročius, |
|įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai |
|gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – |
|nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje, |
|puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, |
|siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės |
|visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos |
|valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią |
|KONSTITUCIJĄ |
| |
| |
5. Išvados
5.1 Lietuvoje vykusio konstitucionalizmo etapai
Retrospektyviai žvelgiant Lietuvoje vykusį konstuticionalizmą sąlygiškai
galima suskirstyti į tokias atkarpas ( etapus):
a) ieškant atkurtos Lietuvos valstybinės organizacinio sutvirtinimo būdų
ir valstybės formos 1918-1920 m. vykusį konstuticionalizmą,
pasireiškusį pirmiausiai dviejų lakoniškų laikinųjų konstitucijų („
Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių“)
priėmimu 1918 m. ir 1919 m. ( šio laikotarpio konstitucinių principų
ir vertybių iš esmės nemenkina formali laikinųjų konstitucijų apimtis.
Nors pirmoji 1918 m. laikinoji Konstitucija apėmė tik 29 paragrafus,
kurių dauguma skirti valstybės institucijų sudarymo ir veiklos
pagrindams įtvirtinti, skubaus tokios Konstitucijos priėmimo faktas,
pasireiškęs Lenkijoje ir Estijoje „tik“ 1919 m. ( Latvijoje-1920 m.),
turi principinę reikšmę.
b) siekiant LLietuvos valstybės didesnės legitimacijos, demokratizavimo ir
modernizavimo 1920-1926 m. vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį
pirmiausiai Steigiamojo Seimo ( visuotiniais rinkimais legitimuotos
steigiamosios valdžios) sprendimu nustatyti valstybės formą (
demokratinę respubliką) 1920 m. laikinojoje Konstitucijoje ir
išplėtoti parlamentinę demokratiją 1922 m. Konstitucijoje.
c) rribojant parlamentinę demokratiją ir stiprinant autoritarines
tendencijas valstybės stabilumo ir nepriklausomybės labui 1927-1940 m.
vykusį konstitucionalizmą, pasireiškusį pirmiausiai Seimo paleidimu
1927 m. ir naujo Seimo nerinkimu 1927-1936 m. bei Respublikos
Prezidento galių išplėtojimu 1928 m. ir 1938 m. konstitucijose ( 1938
m. K 62 str., 64 str., 73 str., 100 str., 110 str.)
d) siekiant okupacijos ir aneksijos padarinio- kvazivalstybės LTSR
demokratizavimo, ūkinio- politinio savarnkiškumo ir atitinkamo LTSR
Konstitucijos modifikavimo, 1988-1990 m. vykusį konstitucionalizmą,
pasireiškusį, pvz., dviejų alternatyvių LTSR Konstitucijos naujos
redakcijos projektų parengimu, idėja „ įsteigti LTSR konstitucinį
teismą, susidedantį bent iš 7 kompetentingų asmenų “, gausiomis LTSR
Konstitucijos pataisomis, TSRS įstatymo, numačiusio konstitucinės
kontrolės instituciją federacijos teritorijoje, negaliojimo LTSR
paskelbimu, taip pat LTSR valstybinių leidyklų sprendimu publikuoti
Lietuvos vvalstybės 1918- 1938 m. konstitucijų tekstus ir pakartotinai
išleisti M. Riomerio studiją „ Lietuvos konstitucinės teisės
paskaitos“.
e) turint tikslą sutvirtinti atkurtą Lietuvos valstybę, ją racionalizuoti
ir parengti naują ( nuolatinę) Konstituciją 1990-1992 m. vykusį
konstitucionalizmą, pasireiškusį, pvz., dvidešimt viena Laikinojo
Pagrindinio Įstatymo pataisa, daugiau nei penkių alternatyvių
Konstitucijos projektų parengimu ir kompromisinio projekto priėmimu
referndumu.
f) siekiant Konstitucijos įstatyminio ir teisminio jurisprudencinio
plėtimo, Lietuvos valstybės inkorporavimo į europines ir
transatlantines integracijos struktūras bei atitinkamo Konstitucijos
keitimo ir aiškinimo nuo 11993 m. iki šiol vykstantį
konstitucionalizmą, pasireiškiantį, pvz., Konstitucijos 47 str. 2
dalies ir 119 str. 2 dalies pataisomis, Europos žmogaus teisių teismo
jurisprudencijos perėmimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
nutarimuose, spalio 25 dienos kaip Konstitucijos dienos įteisinimu.
2. Trumpas Konstitucijos aiškinimas
“dvilypė” Konstitucijos samprata: vienu atveju ji gali būti tapatinama su
“Konstituciniu aktu”-pagrindiniu valstybės įstatymu; kita vertus,
pripažinus, kad Konstitucija reiškia fundamentalius valstybės sutvarkymo
principus, suponuoja, kad jos sąvoką apima ir “Konstitucinio akto”
išaiškinimus, t.y. konstitucinę doktriną. Konstitucijai priskirtina
visuotinės stabilumo garantijos ir jos klestėjimo sąlygos funkcija. Tačiau
Konstitucijos principai nėra nepažeidžiami. Pirma, įstatymai yra prasmingi
tik tada, kai atitinka Konstituciją; antra, jei įstatymai pernelyg
priklauso nuo kasdienių politinių tikslų, tai jie gali neigiamai atsiliepti
pačiai konstitucinei tvarkai; trečia, pati Konstitucinė santvarka priklauso
nuo to, ar ją remia piliečiai. Konstitucijoje yra pakankamai daug
saugiklių, leidžiančių formalų juridinį tekstą padaryti adekvačiu
politiniam kontekstui. Iš tokiu saugikliu paminėtini pačios Konstitucijos
“meta-teisinis abstraktumas”, pasunkinta jos keitimo galimybė, įstatymų
(visu pirma pačios konstitucijos) aiškinimo galimybė, taip pat į
konstitucines vertybes orientuoto elito ir pilietinės visuomenės
suformavimas
Modernios Konstitucinės sistemos remiasi idėja, kad Konstitucija yra
daugiau nei formalaus akto, vadinamo Konstitucija, tekstas- laikui bėgant
“pagrindinio” teksto funkcijas vis labiau perima konstitucinė doktrina.
Pvz. JAV Konstitucija teturi 7 straipsnius, bet gyvoji teisė užima 500 tomų
Aukščiausiojo teismo sprendimų-konstitucinės doktrinos. Lietuvoje
konstitucinis aiškinimas traktuojamas siaurąja prasme- kaip dviprasmybių
aiškinimas, abejotinu rašto ddalyku ir kalbos dalių tikrosios reikšmės
nustatymas. Taip suvokiamas Konstitucijos aiškinimas turįs palengvinti
Konstitucijos taikymą, bet ne generuoti į Konstitucijos raidą, juolab ne
formuluoti naujas Konstitucines normas, tegu ir užpildant teisinio
reguliavimo spragas. Maža to, kartais laikoma, kad teisėjai, taikantys
Konstituciją ir kitus teisės aktus, tai turėtu daryti mechaniškai,
faktiškai apisieidami be aiškinimo. Taigi aiškinimas šioje paradigmoje
priskiriamas geriausiu atveju kaip aptarnavimo, pagalbinė funkcija. Tačiau
Konstitucijos aiškinimas yra veikla, užtikrinanti, kad niekuomet
nenutrūkstančioje Konstitucijos raidoje fundamentaliųjų Konstitucijos
nuostatų stabilumas derės su Konstitucijos dinamiškumu, interpretuojamu
kaip gebėjimas atitikti kintančias socialines ir politines realijas.
Suvokiant Konstitucijos aiškinimą kaip sensu stricto, kyla pavojus, kad bus
arba paneigiama pati Konstitucijos, kaip fundamentalių valstybės gyvavimo
principų “sąvado” esmė, arba šie principai nespės į koją su socialine ir
politine raida.
,,/./ ramiai stovintis daiktas, jeigu niekas jo neišjudina, taip
nejudėdamas ir stovės amžinai. /./ judantis daiktas judės amžinai, jeigu
kas nors jo nesustabdys.”
T. Hobbes. Leviatanas. Vilnius, 1999. P. 37
Naudotasi šia literatūra:
1. E. Šileikis „ Alternatyvi Konstitucinė teisė“ Teisinės
informacijos centras, Vilnius 2003
2. Albert Venn Dicey „ Konstitucinės teisės studijų įvadas“
Eugrimas,
1998
3. Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius 2001m.
4 . E. Kūris. Konstitucija ir jos aiškinimas
Politologija, 1999, Nr. 2, p. 3-13
5. www.google.lt
