Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas

Turinys

1. Įvadas…………………………3

2. Priverčiamosios medicinos priemonės ………………………..4

3. Skirtumai ir panašumai tarp kriminalinės bausmės ir priverčiamųjų medicinos priemonių.4-5

4. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas……………………5

5. Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys……………………..5-7

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka……………7-12

7. Psichikos sutrikimai…………………………12-15

8. Psichikos ligonių teisės…………………………14-15

9. Išvados…………………………16-17

10. Literatūra…………………………18

Įvadas

Už pavojingos veikos padarymą įstatymas tam tikrais atvejais numato ne kriminalines bausmes, bet kitų valstybės prievartos priemonių taikymą. Šių priemonių sistemoje reikšmingą vietą užima priverčiamosios medicininės priemonės, kurios taikomos nepakaltinamiems psichikos ligoniams. Įvairiose valstybėse šios prievartos priemonės vadinamos skirtingai: visuomenės apsaugos, gydymo, prevencijos priemonės (Š. Gliukas). Kartais jomis siūloma pakeisti kriminalinę bausmę (F. GGramatika ir kt.). Tačiau tokio visa apimančio minėtų priemonių taikymo nėra. Paprastai jos taikomos nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas.

Tiktai nepakaltinamumas yra toji aplinkybė, kuri pilnutinai nuima atsakomybę. Tačiau teismui būtina atsižvelgti į ypatingą psichinę būklę to asmens, kuris tuo momentu padarė nusikaltimą. Tai gali tapti pagrindu bausmei sušvelninti. Šiais atvejais teismas gali drauge su bausme (arba atleidus nuo bausmės) skirti priverstinį gydymą.“

Taigi, nepakaltinamumas, kaip jau anksčiau minėjau, panaikina baudžiamąją atsakomybę ir teismas remdamasis ekspertų išvadomis tai patvirtina.

Darbo tikslas: apžvelgti priverčiamųjų ppriemonių taikymo aspektus.

Iškelti klausymai:

1. Kokie yra priverčiamųjų medicinos priemonių tikslai?

2. Koks ikiteisminis procesas, kai asmuo yra nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas?

3. Kokios susergimo ir psichinių sutrikimų priežastys?

Priverčiamosios medicinos priemonės

Lietuvoje priverčiamosios medicinos priemonės taikomos seniai. Tarpukario Lietuvoje galiojusio Baudžiamojo statuto 39 str. 2 d. NNumatė nepakaltinamą asmenį, padariusį pavojingą veiką, atiduoti kitų asmenų atsakingai priežiūrai, o jeigu jis padaręs labai pavojingą veiką (nužudymą, sunkų kūno sužalojimą, išžaginimą, padegimą), būtinai atiduoti į gydyklą .

Priverčiamosios medicinos priemonės yra panašios į kriminalines bausmes ir jomis siekiama iš dalies analogiškų tikslų, tačiau jos savo forma ir esme yra skirtingos. Sugretinę bausmės tikslus su priverčiamųjų medicinos priemonių tikslais, pamatysime kai kuriuos panašumus ir esminius skirtumus.

Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis, taip pat kaip ir bausmėmis, siekiama neleisti asmeniui daryti pavojingą veiką. Tačiau tai daroma ne įtikinėjant ji atsisakyti pavojingos veikos, bet taikant medicinos priemones ir prižiūrint jo elgesį. Siekti nubaudimo tikslo priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra prasmės, nes asmuo, padaręs pavojingą veiką būdamas nepakaltinamas, negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, vadinasi, jis nnegalės suprasti ir bausmės prasmės. Ir jeigu asmuo po nusikaltimo padarymo tapo nepakaltinamas, jis taip pat negalės suprasti ir apkaltinamuoju nuosprendžiu jam paskirtos bausmės. Taigi nubaudimas turi būti pakeistas gydymu, nes juo gali būti pasiektas minėtas tikslas.

Skirtumai ir panašumai tarp kriminalinės bausmės ir priverčiamųjų medicinos priemonių

Tarp kriminalinės bausmės ir priverčiamųjų medicinos priemonių yra šie pagrindiniai panašumai:

1. Valstybės prievartos priemonės;

2. Taikomos nepaisant asmenų, kuriems jos taikomos, ar jų teisėtų atstovų noro;

3. Taiko tik teismas už pavojingas veikas arba už nusikaltimus.

Tačiau priverčiamosios medicinos priemonės skiriasi nnuo kriminalinės bausmės savo tikslais, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis. Esminiai skirtumai yra šie:

1. Nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;

2. Ši veika nelaikoma nusikaltimu;

3. Priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų teisinių teistumo pasekmių;

4. Kartais jos skiriamos nenurodant konkretaus termino.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas

Priverčiamosios medicinos priemonė taikomos:

1. Asmenims, padariusiems pavojingas veikas ir negalėjusiems suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichikos ligos, laikino psichikos veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.

2. Asmenims, padariusiems nusikaltinus, bet prieš nuosprendžio priėmimą susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti ne tik savo veiksmų, bet ir nuosprendžio esmės;

3. Asmenims, kurie prieš teismo paskirtos bausmė atlikimą arba jos atlikimo metu susirgo psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti ne tik savo veiksmų, bet ir nuosprendžio esmės.

Išanalizavus priverčiamųjų medicinos priemonių pagrindinius tikslus, jų bruožus ir tai, kuo jos skiriasi nuo kriminalinės bausmės, galima apibrėžti jų sąvoką. Priverčiamosios medicinos priemonės yra baudžiamojo įstatymo numatytos valstybės prievartos priemonės, teismo taikomos nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, arba asmenims, padariusiems nusikaltimus, tačiau teismui priimant nuosprendį, iki bausmės atlikimo ar bausmės atlikimo metu susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės .

Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys.

Medicinos priemonių, kurios taikomos asmenims, padariusiems pavojingas veikas, nusikaltimus arba linkusiems juos daryti, yra labai daug iir įvairių. Vienos iš šių priemonių yra chirurginio pobūdžio. Jomis siekiama pašalinti agresyvumą, egoizmą, lytinius instinktus. Kitos – fizinės terapijos priemonės, veikiančios žmogaus nervų sistemą, trečios – medikamentinės, gydančios alkoholikus, narkomanus ir kitus ligonius, padariusius arba linkusius daryti pavojingas veikas ar nusikaltimus. Visas jas pirmiausia galima suskirstyti į priverčiamąsias ir rekomendacines. Dauguma nurodytų priemonių yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau kai kurios turi valstybinės prievartos bruožų arba tiesiog yra priverčiamosios. Joms skirtinos ir BK 98 str. numatytos medicinos priemonės , iš kurių galimą būtų išskirti šias priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis:

1. Ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;

2. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

3. Stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

4. Stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose .

Vienos iš šių priemonių pritaikymas priklauso nuo to, kaip teismas, vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymų, įvertins nepakaltinamo asmens pavojingas veikos arba nuteisto asmens nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybės pavojingumą, taip pat psichiatrinės ekspertizės išvadas. Nepakaltinamo asmens veikos arba psichikos ligonio padaryto nusikaltimo pavojingumą lemia veikų pobūdis, jų padarymo būdas, priemonės, įrankiai, taip pat kilusios pasekmės. Nepakaltinamo asmens arba nuteisto psichikos ligonio asmenybės pavojingumas priklauso nuo psichinės būklės, polinkių daryti pavojingas veikas. Psichiatrinės ekspertizės išvadose teismui rekomenduojama, kurį iš ššių nurodytų priemonių tikslingiausia. Be to, yra specialūs įstatymai ir žinybiniai norminiai aktai, kurie reglamentuoja priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą. Antai Psichikos sveikatos įstatyme 27 str. numatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga, gali būti hospitalizuotas prievartą tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą:

1. Savo sveikatai ir gyvybei;

2. Aplinkinių sveikatai ir gyvybei;

Gydymo ir laikymo sąlygas psichiatrinėse ligoninėse, kurios atliktų nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį, nustato šių įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Baudžiamasis įstatymas nenumato, už kokias pavijingas veikas teismas taiko priverčiamąsias medicinos priemones ir kokios tai priemonės. Anksčiau galiojusieji teisės aktai ir teismų praktika suformavo nuostatas, kuriomis remiantis pavojingas veikas padariusiems psichikos ligoniams parenkama priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis. Atidavimą į bendrojo stebėjimo psichiatrinę ligoninę teismas skiria nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas arba po nusikaltimo susirgusiems psichikos liga, dėl kurios negali suprasti bausmės esmės, ir atsižvelgiant į veikų pobūdį bei psichinę būklę jie turi būti priverstinai gydomi bendrojo tipo psichiatrinėse ligoninėse, kur nėra griežtos izoliacijos. Atidavimą į sustiprinto tipo psichiatrinę ligoninę teismas taiko analogiškiems asmenims, kurie padaro pavojingas veikas dėl savo psichikos būklės linkę daryti juos vėl, todėl būtina juos priverstinai gydyti griežtai izoliuotomis sąlygomis.

Atidavimą į griežtojo stebėjimo psichiatrinę ligoninę teismas gali taikyti taip pat nepakaltinamiems asmenims, padariusiems

itin pavojingas veikas (nužudymas, sunkius kūno sužalojimus, padegimus ir pan.) ir dėl savo psichikos būklės labai pavojingiems. Tačiau Lietuvos teismai šios priemonės praktikoje netaiko, apsiriboja atiduodami minėtus asmenis į sustiprinto stebėjimo psichiatrinę ligoninę, kur užtikrinama griežtą jų izoliacija ir gydymas. Teismas nepakaltinamą asmenį, jeigu nėra reikalo jo priverstinai jo gydyti, gali perduoti į giminaičių ar kitų asmenų rūpybą ir kartu nustatyti jam medicininę priežiūrą. Ši priemonė išsiskiria iš kitų priverčiamųjų medicinos priemonių. Jos nedera laikyti prievartine priemone, tačiau ir visiškai aatmesti nėra pagrindo, nes teismas, atleisdamas nepakaltinamą asmenį nuo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, numato tam tikras pareigas minėtam asmeniui, jo giminaičiams ir kitiems asmenims. Kartu pripažįstama, kad tai daroma siekiant užkirsti kelią nepakaltinamiems asmenims arba nuteistiems asmenims, susirgusiems psichinę liga, daryti naujus nusikaltimus, pagydyti juos ir grąžinti į normalų gyvenimą.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka

Taigi, baudžiamajame procese ikiteisminis tyrimas pradedamas tuomet kai gaunamas nukentėjusiojo skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką. Gavęs pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką prokuroras aar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi nustatyti nusikalstamos veikos požymius ir surašyti tarnybinį pranešimą. Ikiteisminis tyrimas pradedamas kai prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šiuo įgalioto asmuo ant pareiškimo ar ant skundo apie nusikalstamą veiką užrašo rezoliuciją.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pprocese ikiteisminio tyrimo pareigūnas perduoda tyrimo medžiagą prokurorui. Prokuroras įsitikinęs, kad asmuo padaręs visuomenei

pavojingą veiką yra nepakaltinamas užrašo rezoliuciją pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti ikiteisminį tyrimą arba pats jį atlieka.

Įtarus, kad visuomenei pavojingą nusikaltimą padaręs asmuo nėra psichiškai sveikas, jo psichinė būklė patikrinama ir nustatoma paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir BK numatytais tam tikrais atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjui kyla abejonių dėl kaltinamojo pakaltinamumo, t. y. ar jis galėjo vykdant nusikaltimą suprasti veiksmų esmę ir juos valdyti. Tokiu atveju yra skiriame ekspertizė: „ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą (šiuo atveju psichiatrijos ekspertizę), kuriam reikalingas mmokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios“.¹ Ekspertizę gali skirti ir prokuroras, raštu apie tai pranešdamas įtariamajam, jo gynėjui ir kitiems ekspertizės rezultatais suinteresuotiems proceso dalyviams.

Baudžiamojo kodekso 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones galima taikyti, kai:

1. Asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką;

2. Veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamas, t. y. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichikos veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos;

3. Teismui priimant nuosprendį, iki apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo arba jos atlikimo metu asmuo ssusirgo psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės;

4. Asmuo, atsižvelgiant į padarytos veikos ar nusikaltimo pobūdį ir patologinę būklę, yra pavojingas.

Taikydamas priverčiamąsias medicinos priemones nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, teismas neturėtų spręsti jų baudžiamosios atsakomybės ir bausmės klausimų. Tačiau jeigu asmuo po nusikaltimo padarymo iki teismo nuosprendžio priėmimo susirgo psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir bausmės esmės, tai teismas remdamasis BK 57 str., ir jeigu yra pagrindas, priima apkaltinamąjį nuosprendį ir paskiria bausmę, bet atleidžia asmenį nuo bausmės atlikimo.

Jeigu asmuo po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo arba atlikdamas bausmę suserga psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir bausmės esmės, teismas atleidžia asmenį nuo bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės atlikimo, teismas sprendžia klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių paskyrimo jam. Pasveikęs asmuo gali būti siunčiamas atlikti likusią bausmę. Laikas, per kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į laisvės atėmimo laiką diena už dieną. Taigi minėti asmenys nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės visiškai neatleidžiami. Jeigu asmuo, kuris suserga psichikos liga po nusikaltimo padarymo ir kuriam buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, pasveiko, tai jis gali būti baudžiamas, jei jo nusikaltimo padarymo ar nuosprendžio priėmimo metu nesuėjo senaties terminai, numatyti Baudžiamajame kodekse 49 ir 550 str.

Priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, tačiau jos labai suvaržo žmogaus asmens laisvę. Todėl labai svarbu nustatyti tokią priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tvarką, kuri neleistų nepagrįstai jų taikyti. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 str. numato taisyklę: esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui.

Kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Pagal psichiatro rekomendacijas psichiatrijos įstaigos administracija turi teisę nutraukti paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą anksčiau.

Jeigu paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą reikia pratęsti, psichiatrijos įstaigos administracija dėl šio pratęsimo privalo kreiptis į teismą. Teismas pagal psichiatrijos įstaigos išvadą gali priverstinį paciento hospitalizavimą ir priverstinį gydymą nutraukti arba pratęsti, bet kiekvieną kartą ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Pagal gydančiojo psichiatro rekomendaciją psichiatrijos įstaigos administracija paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą turi tteisę nutraukti ir anksčiau.

Taigi įstatymas numato taisyklę , kad nerečiau kaip vieną kartą per 6 mėnesius psichiatrinės ligoninės administracija privalo kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas atsižvelgdamas į šios įstaigos išvadą, gali priverstinį gydymą nutraukti arba pratęsti, bet kiekvieną kartą ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į gydomų asmenų psichikos būklės pasikeitimus, vienas priverčiamąsias medicinos priemones gali pakeisti kitomis. Asmens būklės pasikeitimai patvirtinami gydymo įstaigos išvadoje.

Proceso dėl nepakaltinamo ar ribotai pakaltinamo asmens padarytos veikos metu, taip pat proceso asmeniui, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, metu turi būti įrodinėjama:

1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės;

2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo;

3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo;

4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to;

5) baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis.

Išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima vieną iš šių nutarčių:

1) taikyti asmeniui priverčiamąją

medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas;

2) atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas ribotai pakaltinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 18 straipsnyje nurodytu atveju;

3) bausmės vykdymą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti;

4) nnutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, – jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo;

5) perduoti bylą iš naujo tirti, – jeigu nenustatyta, kad asmuo nepakaltinamas, arba jeigu psichikos sutrikimas nėra toks, dėl kurio nebūtų galima skirti bausmės;

6) nutraukti bylą, – jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra šio Kodekso 3 straipsnyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas.

Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jjos taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Teismas išnagrinėja ir iišsprendžia priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimus pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą ir priima vieną iš šių nutarčių:

1) pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, – jeigu asmens sveikatos būklė nepasikeitė;

2) pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė;

3) panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo sprendžia teismas pagal šios priemonės taikymo vietą. Sprendžiant šį klausimą, teismo posėdyje turi dalyvauti išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Teisėjas turi teisę reikalauti, kad į posėdį būtų pristatytas asmuo, kuriam pratęsiama, keičiama ar panaikinama priverčiamoji medicinos priemonė, jeigu pagal gydytojų komisijos išvadą tam nnekliudo jo ligos pobūdis.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas pratęsiamas, jos pakeičiamos ar panaikinamos teismo nutartimi. Teismo nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę turi teisę apskųsti apeliacine ir kasacine tvarka asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras.

Priverčiamąsias medicinos priemones nepakaltinamiems asmenims teismas skiria nenurodydamas gydymo trukmės, nes neįmanoma iš anksto nustatyti, kiek laiko reikės juos gydyti. Tai priklauso nuo psichikos ligos pobūdžio, jos pagydymo galimybės, psichiatrijos mokslo pasiekimų, gydymo llygio ir sąlygų, esančių psichiatrinėse ligoninėse. Todėl teismas nepakaltinamiems asmenims jas skiria neribotam laikui, tai yra kol jie pasveiks arba kol jie taps nepavojingi sau, aplinkiniams ir visuomenei.

Priverstinai gali būti gydomi ir nepadarę pavojingų veikų asmenys. Savivaldybių psichikos komisijos, vadovaudamosios Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 str., gali prievarta hospitalizuoti asmenį , kuris sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą:

1) savo sveikatai, gyvybei;

2) aplinkinių sveikatai, gyvybei.

Tačiau tai nėra priverčiamosios medicinos priemonės, kurios numatytos Baudžiamajame kodekse98 str.

Medicinos priemonės alkoholikams, narkomanams ir kitaip sergantiems ligoniams gydyti taiko ir laisvės atėmimo vietų administracija. Tačiau šios priemonės nėra priverstinio pobūdžio, jos taikomos remiantis laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimais ir su ligonio sutikimu.

Užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai priverčiamųjų medicinos priemonių klausimus reglamentuoja analogiškai kaip ir Lietuvos Baudžiamasis kodeksas. Pažymėtina, kad kai kurių valstybių (Olandija, Švedija) įstatymai numato galimybę kriminalinę bausmę nuteistojo sutikimu pakeisti medicinos priemonėmis, pvz. Savanorišku gydymusi nuo alkoholio, narkomanijos ir pan.

Psichikos sutrikimai

Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

Asmuo, padaręs baudžiamąjį nnusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis Baudžiamojo kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės.

Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.

Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.

Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmuo, kuris nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.

Taigi, asmuo darydamas pavojingą nusikaltimą visuomenei, negali suvokti dėl psichinio sutrikimo savo veikos pavojingumo. Kokie gi yra psichiniai sutrikimai?

1. Suvokimo sutrikimai. Suvokimas – procesas, kurio metu suvokiami jutimo organų fiksuojami išorinio pasaulio pojūčiai, sukuriami vaizdiniai. Jam didelę įtaką turi ddėmesys, atmintis, emocinės suvokimo būsena, patirtis, sąmonės lygis. Suvokimo proceso dalys: pojūtis, vaizdinys – pojūčių atvaizdai mintyse. Pojūčių ryškumas ir stiprumas priklauso nuo organizmo būsenos, vienas iš šių pojūčių skausmas, hipersentenzija (suaktyvėjusi rega, klausa, jutimo organai), hipestezija (susilpnėjusi rega, klausa, jutiminiai organai).

Suvokimo sutrikimo sindromai: neretai gausios įvairių rūšių haliucinacijos (klausos, regos, taktilinės ir kt.) pasireiškia labai intensyviai, yra vyraujanti psichikos sutrikimų klinikos dalis. Be suvokimo sutrikimų būna afektinių (nerimas, baimė, depresija), mąstymo bei elgesio. Toks įvairių psichikos funkcijų sutrikimas vadinamas – haliucinoze arba haliucinaciniu sutrikimu. Šis sutrikimas būdingas šizofrenijai. Jis gali būti ūminis trunkantis 1-2 savaites ir lėtinis kai gali tęstis daug mėnesių ir metų.“

Šizofrenija [schizofrenija, gr. Schizō – skaldau + phrēn – proto] yra ypač dažna liga, kuria dažniau serga (17 – 27 m.) žmonės. Priežastys ir vystymosi mechanizmai nepakankamai ištirti. Manoma, kad ligai prasidėti didelę reikšmę turi paveldėjimai, tiriamas infekcinių ligų, apsinuodijimo poveikis. Šizofrenijai yra būdingi šie sutrikimai : valios (nyksta iniciatyva, aktyvumas, ryškėja vangumas), emocijų (nyksta jausmų reakcijos, jos darosi neadekvačios), mąstymo (ligonis ima tuščiai filosofuoti. Kartais ligonis kliedi, jis mato haliucinacijas, pasireiškia nuotaikos sutrikimai.

Pagal eigą šizofrenija būna nuolat progresuojanti ir priepuolinė. Pastaroji būna progredientinė (reiškiasi staigiais ligos protrūkiais, po pirmojo priepuolio išryškėja asmenybės pakitimai) ir

periodinė (būna psichomatinis sujaudinimas, kartais sutrinka sąmonė).“

2. Mąstymo sutrikimai. Mąstymas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. Mąstymo sutrikimo požymiai:

1) Minčių tėkmės, eigos, mąstymo asociacinio proceso greičio bei minčių kiekio sutrikimai.

2) Minčių formos (mąstymo nuoseklumo, minčių rišlumo) sutrikimai.

3) Minčių nesavumo, svetimumo idėjos jausmas, liguistas įsitikinimas, kad mąstymas priverstinis, o mintys kažkieno valdomos.

3. Emociniai sutrikimai. Emocijos – tai subjektyvi individo reakcija į veikiančius išorinius ir vidinius dirgiklius arba į savo veiksmo ar elgesio rezultatus. Aplinkoje arba organizme vykstančių procesų išgyvenimas.

Sutrikimo požymiai: Liguistus eemocijų pakitimus sukelia įvairiausios psichikos ligos, sutrikimai. Tai pakitimai pasireiškiantys trimis būdais:

1) Pakinta emocijų pobūdis – nerimas, prislėgta nuotaika, pyktis, linksmumas.

2) Pakinta emocijų svyravimo dažnis – nuotaika keičiasi staiga, netikėtai.

3) Pakinta emocijų ir reakcijų į įvykius, dirgiklius, mintis, veiksmus atitikimai.

Emocijos sutrikimai pasireiškia ne tik liguistai, nuotaikos pokyčiais, bet ir mąstymo,

valios, nuotaikos pakitimais.

4. Sąmonės sutrikimai. Sąmonė – tai savęs ir aplinkos suvokimas, būdingas tik žmogui. Tai aukščiausia tikrovės atspindėjimo forma.

Sąmonės sutrikimo požymiai:

1) Atotrūkis nuo tikrovės.

2) Orientacijos sutrikimas.

3) Atminties sutrikimas.“

Veikiant ššiems sutrikimams žmogus negali teisingai suvokti realaus pasaulio, savo veiksmų teisingumo. Remiantis šiais ir kitais medicininiais faktoriais ikiteisminio tyrimo pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustato, kad asmuo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo ar ppo bausmės paskyrimo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, todėl bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu.

Psichikos ligonių teisės

Psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Psichikos ligoniai negali būti diskriminuojami dėl jų psichikos sveikatos sutrikimų. Asmuo, praeityje sirgęs psichikos liga, negali būti dėl šios priežasties diskriminuojamas. Asmuo, diskriminuojantis psichikos ligonį dėl jo esamų ar buvusių psichikos sveikatos sutrikimų, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Psichikos ligoniai gali būti pripažinti neveiksniais tik teismo sprendimu. Neveiksnaus psichikos ligonio interesams ginti savivaldybė, atsižvelgdama į jo pageidavimus, paskiria atstovą.

Valstybė turi sudaryti sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti. PPsichikos ligonių ugdymo ir globos įstaigų steigimo bei veiklos tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Specialiųjų mokyklų, vaikų darželių, specialiųjų grupių (klasių) švietimo įstaigose steigimo ir veikimo sąlygas nustato Švietimo ir mokslo ministerija ir savivaldybės. Nepilnamečiai gali būti įtraukti ir į bendro pobūdžio grupes bei klases.

Psichikos invalidai yra globojami valstybės. Jiems Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka yra teikiama socialinė parama. Psichikos invalidų sveikatos priežiūra finansuojama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Savivaldybė organizuoja ir remia psichikos invalidų slaugą iir globą šeimose, sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos centruose ir kitose globos bei reabilitacijos įstaigose.

Išvados

1. Priverčiamųjų medicinos priemonių tikslai yra šie:

1). Apsaugoti žmogų, gamtą, ir visuomenę nuo nepakaltinamų asmenų pavojingų veikų;

2). Gydyti linkusius daryti pavojingas veikas psichikos ligonius ir saugoti juos nuo galimybės padaryti pavojingą veiką.

2. Baudžiamasis ikiteisminis procesas yra gan sudėtinga ir atsakinga veikla, kuria siekiama tiksliausiai atskleisti nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimą padariusio asmens motyvus, bei tikslus, ir išsiaiškinti ar visuomenei pavojingą veiką padaręs asmuo nusikaltimo darymo metu buvo pakaltinamas, bei ar po nusikaltimo padarymo jis toks netapo taip pat skirti baudžiamajame įstatyme numatytas bausmes ar medicininio poveikio priemones.

Ikiteisminis procesas susideda iš kelių etapų:

1) Kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, turi būti iškeltas nukentėjusiojo skundas,

pareiškimą;

2) Gavęs skundą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo vadovas ar šiuo įgaliotas asmuo

ant skundo ar pareiškimo uždeda rezoliuciją.

3) Prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar BK numatytais atvejais ikiteisminio

tyrimo teisėjas įtaręs, kad nusikaltimą padaręs asmuo yra nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, ar po nusikaltimo padarymo sutriko jo psichikos būklė skiria teismo psichiatrijos ekspertizę. Bet ekspertizė yra galima tik tuo atveju, kai yra pakankamai įrodančių duomenų, kad kaip tik šis asmuo padarė pavojingą veiką.

4) Tuo atveju kai teismo psichiatrijos ekspertizė nustato, kad pavojingą veiką padaręs

asmuo ar po pavojingos veikos padarymo tapo nepakaltinamu jis nnegali dalyvauti tardyme, nes tokio asmens parodymai yra nelaikomi įrodymo šaltiniu. Nepakaltinamas asmuo dalyvauja tardyme tik tada kai reikia liudytojams ar nukentėjusiems atpažinti. Yra užtikrinamas advokato dalyvavimas.

5) Ikiteisminio tyrimo pareigūnas išsiaiškinęs, kad buvo padarytas nusikaltimas, kurį

padarė konkretus asmuo ir jis jį padarė nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po pavojingos veikos tapo nepakaltinamas (sutriko jo psichikos būklė), ir nusikaltimas atitinka konkretų baudžiamojo įstatymo straipsnį nurodo, kad šiam asmeniui reikia skirti medicininio poveikio priemones.

6) Prokuroras, įvertinęs surinktus byloje įrodymus, ikiteisminio tyrimo pareigūno

išvadą apie nusikaltimą padariusio nepakaltinamo ar ribotai pakaltinamo asmens arba asmens, vėliau susirgusio psichine liga, padarymo faktą, būtinumą skirti jam priverčiamąsias medicininio poveikio priemones, patikrinęs ar nebuvo baudžiamojo proceso pažeidimų, perduoda bylą teismui.

3. Galima teigti, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmogus suserga sunkia psichine liga ir padaro nusikaltimą yra valstybės materialinė padėtis ir žmogaus požiūris į iš gydymo įstaigos grįžusį reabilituoti ligonį. Tik lengvai susirgęs žmogus dažnai tampa nepagydomu ligoniu, jo liga progresuoja į sunkesnę formą, todėl kad nėra skiriama pakankamai vaistų ir profesionalios priežiūros tokiam ligoniui. Toks psichinis ligonis padaro nusikaltimus už kuriuos jis neatsako. Grįžusiam iš gydymo įstaigos ligoniui dažnai tampa sunku adaptuotis laisvėje, visuomenė linkusi kritiškai žiūrėti į jį, o juk visa tai ligoniui kelia psichologinę įtampa. Ligoninėje pasiekti ggydymo rezultatai praranda savo vertę ir toks ligonis tarsi priverčiamas padaryti naują nusikaltimą.

Sunkių nusikaltimų, kuriuos įvykdo psichiniai ligoniai, skaičiaus augimą galima paaiškinti keliomis priežastimis. Visų pirma, liberalesnius psichiatrijos įstatymus kol kas nepatikliai vertina pati visuomenė. Žmogus, gyvenęs totalitarinėje valstybėje, priprato prie to, kad jį laiko ne vidiniai stabdžiai, o psichiatrinės gydymo įstaigos grotos ir teisėsaugos organai. Mūsų globotiniai privalo išmokti gyventi “laisvėje”.

Literatūra

1. LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas Nr. I-924

2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas

3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas

4. „Baudžiamoji teisė, specialioji dalis“ 2001m.

5. L. E. Radavičius „Įvadas į teisės psichiatriją“ 2001 m.

6. Medicinos enciklopedija

7. www.lrs.lt

8. www.litlex.lt

9. www.tm.lt